literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3

Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Ėmiausi rašyti apie šią knygą, beveik paskutinę iš Eduardo Mieže­laičio palikimo. Ją kruopščiai parengė V. Sventickas (turiu galvoje tai, kad rankraštis buvo sunkiai įskaitomas), nepagailėjo paaiškinimų ir komentarų. Manau, kad reikėtų išleisti ir „Dienoraščius“ (didžiuma jų skelbti „Šiaurės Atėnuose“ 1999 m.), ir laiškus. Nežinau, tiesą sakant, kas dar glūdi jo archy­vuose, tik vieną kartą iš sūnaus Aurimo esu girdėjęs, kad perkėlę juos „į ga­ražą“. Jeigu tai tas pats garažas, kuris minimas „Testamente“, tai turėtų būti Vykinto g. 10…

Jau geras dešimtmetis, kai rašytojų reikalai po mirties klostosi ne itin.

Prisimenu, kiek rūpesčių buvo leidžiant jo pomirtinę „Mažąją lyriką“ (kelerius metus pragulėjusią toje pačioje Rašyto­jų sąjungos leidykloje, teko paimti ir ieškoti kitų leidėjų; tai, kad šią knygą parėmė Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai, regis, irgi liudija tam tikrus sunkumus…). Nemanau, jog esu iš tų žmonių, kurie tiksliai suvokia visas tam tikro ignoravimo priežastis.

Vieną, ko gero, nujaučiamą, galima formuluoti: Eduardo Mieželaičio buvo „per daug“ anais laikais. Antra vertus, jis buvo lyg ir ne mūsų vienų – sąjungi­nis poetas… Tarkim, toji pragaištis patykojo ir velionį grafikos „šulą“ Stasį Krasauską. Prisimenu laikus, kai prie jo raižinių aplanko išsirikiuodavo eilutės turistų – iš Rusijos, Lenkijos, Bulgarijos. Lietuviai, tam tikras ratas žmonių jį irgi vertino, gerbė, beje, ir pakeiksnodavo už kokias nors Maskvo­je leistų knygų iliustracijas (pavyzdžiui, R. Roždestvenskio „Rekviem“).

Taigi, savotiškas dvilypumas. Pa­galvodavome kartais ir taip: jeigu jau Maskvos, tai, žaltys, kam nors parsi­davęs, tai jau ir „ne mūsų“, „nelietu­viškas“…

Vienaip ar kitaip imsi, o okupacija – bjaurus daiktas. Neteisybė, kad tik laisvė suskaldo žmones, išrūšiuoja juos į tokius ir anokius. Okupacija daro tą patį. Žuvusieji ilgainiui užmirštami, tie, kur gyvi likę, bando vienaip ar kitaip gyventi, t. y. prisitaikyti. Prisitaikymo esama įvairiausio. Po dešimtmečio, kito, be abejonės, vėl atsiranda „viršūnės“ ir „apačios“, tie, kurie daro karjerą, tie, kurie įtiki nuoširdžiai arba apsimeta įtikėjusiais naujausia ideologija ir gyve­nimo būdu… Tie, tie ir tie, ir dar kito­kie… E. Mieželaitis iš Kauno prie­miesčių vaiko, darbininkų sūnaus išėjo į sovietinių laikraščių redaktorius, karo korespondentus, pokario komjaunimo lyderius, vėliau jo karjera, iš šalies žiūrint, rodės dar sėkmingesnė – Lietu­vos rašytojų sąjungos pirmininkas, vie­nas iš sekretorių visos TSRS rašytojų „bamboje“ – Maskvos aparate, paskui – Aukščiausiosios Tarybos deputatas, šios Tarybos Prezidiumo pirmininko pava­duotojas, daugelio premijų laureatas, pats pasigiriąs, kad jo knygos ver­čiamos į keturiasdešimt kalbų…

Ir kartu – kas artėliau jį pažinojo, kas perskaitė jo „Dienoraščius“, kas skaitys paskutiniąją knygą, – begalinis kartėlis, nereikalingo, atstumto žmo­gaus ir poeto dalia, neišmušamas įsi­tikinimas, jog „aplinkui“ priešai ir – vieni pavyduoliai.

Ne vienas iš tų, kurie manėsi velionį gerai pažinoję (o ne vienas ir pažinojo), laikiusių save jo artimais draugais, net­gi bičiuliais, gūžčiojo, traukė pečiais vien jo „Dienoraščius“ paskaitę. Kas bus dabar?

„Autobiografijoje“ E. Mieželaitis beveik neužsimena apie „fasadinę“ savo gyvenimo pusę, jos tarsi nėr, nebuvo. Papūtė kiti vėjai ir – viskas išgaravo…

Be abejonės, turėjo įtakos amžius, gyvenimo akcentai sudėti prieš mirtį, nors vienišumas ir kaži koks atskirtu­mo jausmas jį buvo apėmęs jau ir anksčiau. Kiek aš atsimenu, o artimiau susipažinau ir draugavau (ar man tik taip atrodė?) nuo 1979-ųjų. Paskui kilo Sąjūdis, aš ir savo noru, ir prieš savo valią buvau traukiamas į begalę akcijų (dirbau tos pačios Rašytojų sąjungos sekretorium), susitikdavome daug re­čiau. Paskui mirė jo žmona Staselė, kuri buvo „tikras gyvenimo variklis“, paskui pašlijo ir jo sveikata.

Sunku būtų nutylėti ir nepriklauso­mos Lietuvos kasdienybės grimasas, jų būta ne vienos, kas žeidė iš vidaus ve­lionio savigarbą, galima būtų tarti netgi ir tokį daiktą kaip „riteriškumo jaus­mas“. Gyventi teko iš grašių (santaupas surijo žlugę bankai..,), kūryba buvo nelabai pageidautina, į visokius pa­kvietimus atšaudavo savo amžinu: „Dėkoju, spurdėkite, bet be manęs!“

Apie tai daugiau galima rasti jau minėtuose „Dienoraščiuose“. Giliau rau­siantis, tuo savotišku „nusišalinimu“ jis „sirgo“ ir anksčiau. Poema „Žmogus“ (1962) jį iškėlė aukščiau visų kitų, regis, jis pats įtikėjo savo išimtiniu talentu (nenoriu čia vartoti žodžio „genialu­mu“). Kas dėjos toliau? Kokia nors ad­ministracinė ar politinė karjera nute­kėjo kaip „nuo žąsies vanduo“. Vienišu­mas ir senatvė išgrynina žmogų, vie­nišumas turi dar tą savybę, kurią neblogai išmanė vokiečių filosofai („vienišas žmogus išmąsto kas blogiau­sia…“). Kas skaitys šią knygą, netruks pajusti, kaip apima jausmas – skaitai labiausiai nukentėjusio, persekioto, mušto ir plakto žmogaus išpažintį. Nuo pat pirmųjų puslapių, net apie vaikystę rašant, „O gaila!“ (kad nenuskendau Kruojoje), paskui vėl – „O gaila!“ (kad esu gimęs).

Tai čia beveik kaip iš dainos: „Kodėl, motinėle, / Mane auginai, kodėl ma­žutėlio / Nenuskandinai?..“

Kas iš arčiau pažįsta poetus, o ir kitų menininkų būdą, atpažins tą jų pernelyg pabrėžiamą, hipertrofuotą jausmą. Jeigu norite – ne vien meni­ninkų: mūsų laikais, kai nei kokia oku­pacinė valdžia, nei partija, nei prof­sąjunga nesikiša į gyvenimus, koks nors turtuolis irgi skundžiasi ir dejuoja labai panašiai… Baigiu susitaikyti su mintimi, kad tai „žmogiška“. Gaila savęs, nors papjauk…

Kas vertingiausia šioje knygoje? Ogi poeto paliudijimai iš prieškario, karo ir pokario laikų. Gaila, kad labai fragmen­tiški, – užtat reljefiški, vaizdingi ir įspūdingi. Šiaurės Lietuvoje prisiglaudusio Kareiviškių kaimo kasdieny­bė, Kruojos upelis, malūnas, žmonės, kuriuos poetas regėjo iš mažens, vė­liau – Kaunas, į kurį sugrįžo, prie­miesčių, Nemuno ir panemunių kas­dienybe, regis, pasako daugiau, negu itin pakylėti, itin lyriški jo jaunų dienų poetiniai opusai ar vėliau srautais ištryškusi eseistika. Ką padarysi!

Komunistiniai prievaizdai, vienas po kito atplukdyti į Lietuvą „padėti jaunai respublikai“, o iš tikrųjų – sekti; kontroliuoti, pranešinėti Centrui, kas ir su kuo – tam reikalui, kad būtum bet kada pasiruošęs susikrauti lagaminą ir iškeliauti – Baltųjų Meškų šalies kryp­timi…

Tokios odiozinės ano meto valdžios figūros kaip Kazys Preikšas (trijų skyrių mokslo), Pilkoji Eminencija (makiaveliškas „Tiesos“ redaktorius G. Zimanas, laikęs daugelį vadžių be­veik iki „perestrojkos“), M. Suslovas (at­mintinai mokėjęs Lenino ir Stalino „Raštus“, o po darbo visad pirkdavęs degtinės butelį)…

Ko galima apgailėti? Kad iš atsargu­mo (ar baimės) daugelio neaprašė, daug ką praleido ar nutylėjo. Nebuvo kerštin­gas žmogus, greičiau jau – nuoskaudų žmogus. Nesu girdėjęs, kad kam nors būtų itin pakenkęs. Tiesa, girdėjau apie jį vieną kitą legendą – ir iš geros, ir iš blogesnės pusės. Betgi legendos tegul legendom ir lieka.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti