Sigitas Geda. Sigitas Parulskis, gražus ir nelabai

1995 m. Nr. 3

Sigitas Parulskis. Mirusiųjų: eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – 144 p.

Perskaičiau viename laikraštyje: Čečė­nija sausio mėnesį buvo panaši į sluoks­niuotą pyragą, ypač Groznas. Rusų karei­viai čia stumdėsi pramaišiui su čečėnų… Stumdėsi – per silpnai pasakyta. Visi maudėsi kraujuose. Ar mūsų laikais dar galima, dar įmanoma švelni ir glostanti ly­rika? Televizija parodė kadrus, kur žmonės, norėdami palaidoti užmuštuo­sius, renka jų mėsgalius į plastikinius mai­šelius, į kibirus. Šunys ryja nepalaidotųjų mėsą. Baigiasi dvidešimtas amžius, o žmonės, tarsi prieš dešimtis ir šimtus tūkstantmečių – kanibalai.

Tuo pačiu metu kokiam poezijos vaka­re, „rūtelėse ir darželėse“ (Henriko Ra­dausko perkeitimai), jautrios lietuvaitės priekaištauja poetui, ragindamos jį ką nors padainuoti apie berželius (iš paties S. Parulskio prisipažinimų per radiją).

„Mirusiųjų“ leidinys primena dvisluoksnį pyragą ir žiūrint iš techninės – padarymo pusės. Pusė eilėraščių parašyta laisvomis eilėmis, pusė – griežtai metriškai suveržti. Pirmoji knyga, kas prisimena, buvo be­veik palaida. O šioje ir verlibras kiek su­veržtas. Autorius neslepia, iš ko mokęsis (ne vienas vyresniųjų mūsų poetų būdavo geriau įgudęs vogti, net pagauti už ran­kos gindavosi, falsifikuodavo datas).

Liudvikas Jakimavičius jau spėjo pakri­tikuoti patį knygos pavadinimą. Koks čia pavadinimas? Tiktai viena pusė! Antros nėr, kas norės, tas ir prisidurs. Ar knyga, ar balsai? Autorius sakosi (vėl per radiją, V. Gedgaudo kamantinėjamas), kad kilmi­ninkas jam labai gražus. Bijau, kad tas gražumas iš A. Mackaus (prisiminkime, kad ir jo „Mirtiškąją“).

S. Parulskio noras šokiruoti kartais pri­mena net jaunystės laikų J. Tysliavą. Pa­vyzdžiui, pirmosios pirmojo eilėraščio ei­lutės: „mylėk, Dieve, slyvų kisielių – / ir ne tik, ne tik – ir mano sielą“.

J. Tysliavos buvo: „Laba diena, ponas Dieve, / Pritrūkau aš karvei šieno…“

Toks familiarumas turėtų praeiti, didelės poezijos, gilių sietuvų čia nepasieksi. Ma­nieringumo žymių rasime ir kitur. Dvėse­lienų, mėsų, kraujo, vėmalų, šmėklų, vai­duoklių, regis, pernelyg. Šmėkšo tapytojo Š. Saukos šešėlis. Jiedu artimi. Ponas Sauka stengiasi „padaryti“ visą paveikslą, ponas Parulskis kartais nusilpsta, ypač il­guose improvizacinio tipo eilėraščiuose. Stipriausios yra pradžios. Gabalas iš „Ma­lūno lentpjūvės“:

pusto pjuvenas silpnas pusiaunakčio
vėjas, žeria mums į akis

anksčiau čia: keturi vėjai ant kalno
kvepėdavo duona ir prakaitu
surėmę drėgnus snukius arkliai
klausydavo miltuotų šnekų

su tėvu gulim tarpuvagy, klausykis
sako, klausyk, dabar pašalas eina
turi išeiti iš dirvos, iš kapų
iš medžių šaknų

iš giminės pamatų
iš pasąmonės turi išgriūti kartu
su siaubu, su baime – tokia moteriškė
atslinkdavo iš prietemos, nešina lagaminu
jame nužudyti kūdikėliai (iš ryto kraujo dėmės
ant paklodės, reiktų palikti atvirą bulvių
duobę virtuvėj) palinksta virš
lovos, virš sapno, iškvepia ledą, – išeidavo palikusi
antkapį ant krūtinės –…

Panašus kriminalas ir eil. „Pagal tvarka­raštį“:

ateina žmogus ir sėda ant suolo
šalia pasistatęs du didžiulius lagaminus:
vienas rudas kitas ant ratukų
be abejones jame sukapota meilužė…

Bet čia jau naujas posūkis – ne į prieta­rus, o į dar „realesnę“ ir kartu šiurpesnę realybę. Kai žmogus išsitraukia peilį ir at­sisuka, mes laukiame naujo nusikaltimo. Deja, jis

…smeigia geležtę į
sviesto pakelį ir tepa storai ant vištienos vyniotinio
ir ima taip valgyti valgyti valgyti

Čia jau S. Parulskio charakteris ir maniera, ir įtaigumas. Tokios „mėsos“ būta tik Š. Saukos paveiksluos, nuo šiol bus ir lie­tuvių lyrikoje. Ten, kur gražus, S. Parulskis nedaro didelio poveikio, gražumu jį be­mat nukonkuruotų jo kolega Aidas Marčė­nas, bet ten, kur pasisuka vienas talentas, dažnai kitam jau nebėr ką veikti (logika ir pasekmės tokios pačios kaip ganykloje, kur, pasisukus godžiam sutvėrimui, žolė dar ilgokai neauga…).

Dar vienas vardas, kurį reikėtų prisiminti kalbant apie Sigito Parulskio opusus, – Antanas Škėma, jo proza, kur bene pirmą kartą taip demonstratyviai išnaudojama, įtraukiama, perkuriama, imituojama, vartaliojama gyvenimo bjaurastis. Tai ne vie­no anglosaksų (ir ne tik anglosaksų) rašy­tojo estetinė programa pirmoje amžiaus pusėje – antiestetizmas. Poetas Henrikas Nagys, viešėdamas Lietuvoje, pusiau juo­kais yra pasakojęs apie A. Škėmos kūry­binę virtuvę: Škėma mėgdavo pasisodinti ką nors iš artimų draugų ir skaityt savo šokiruojančius kūrinius, vis perklausdamas:

– Ar bjauru?

Jeigu sakydavai, kad ne, tai dar skaitydavo. Kai ištardavai „bjauru“, tada apsidžiaugdavo: „Tai ir gerai!“

Man regis, bjaurasties vaizdavimas pateisinamas, jis pasiteisina tada, kai skaitytojas pajunta katarsį, o ne baimę. Savaime tokios juodosios mišios – nei geros, nei blogos.

Man artimesni tie jo eilėraščiai, kur labai smagi pagava, piešinys iš natūros. jeigu S. Parulskio bendraamžiai jau vadina jį klasiku, tai į naujausios lietuvių poezijos antologiją turėtų įeiti jo eilėraštis „Metamorfozė“. Cituoju visą:

moteris bėganti stotelėje trumpam
sustojusio autobuso link, skubanti moteris
tąsoma į šalis sunkių ryšulių, nerangi
panaši į karvę, veržiamą balno
išsidraikę plaukai, pro iškirptę sprūstančios
krūtys, klišos, venom išvirtusios blauzdos
baimės iškreiptos lūpos: štai nuvažiuos
transporto priemonė, o ji pavėluos su sunkiais
ryšuliais prie alkūnėm jau ramstomo stalo
               nesuspėja
nutrenkia ryšulius
pastebėjusi pašaliečio žvilgsni
ūmai susidrovi, atsitiesusi ima žiūrėti
kažkur virš melsvai nuteptų alyvų
laukianti
susikaupusi
Pirkėjo motinos provaizdis

Regis, viskas apie nespėjusią autobusan moterį, bet itin reljefiškas piešinys, sodri tapyba, pašėlęs dinamizmas! Viskas ir apie Mariją (juk jos žemėj gyvenam!), tik labai kasdieniškai ir žemiškai, netgi su savotišku erotizmu.

Daug eilėraščių, gal pačiam autoriui net neįtariant, išėjo kelio ir kelionės motyvais: „Kelyje“, „Kelio grindys“, „Kelionė traukiniu iš miesto su knyga“, „Prisimerkęs, beveik aklas“. Gerai tai ar blogai? Kur pavyksta, ten ir gerai. Sykiu noriu pridurti, kad toks išėjimas iš namų, jų praradimas ir sugrįžimas atgal ar naujų ieškojimas sukuria dramatinę įtampą. Kitas paklaus: „O kaip tatai vyksta?“ Paprasčiausiai gyvenant, pakliūvant į slogias ir absurdiškas situacijas. Visos kelionės absurdiškos, nes pagaliau sugrįžtame į ten, iš kur išėjome. Katarsiškos S. Parulskio zonos gana tradicinės: vaikystė, meilė, žmogiškas ilgesys ir prieraišumas. Šios etinės vertybės liudija, kad jis nei modernistas, nei siurrealistas.

Rašiusieji apie S. Parulskio rinkinį berods pastebėjo, kad silpnesnė ta knygos dalis, kur autorius bando rimuoti, kala dvieilius ar ketureilius. Išties nelengva įlieti gyvybės į kiek modifikuotas klasikines formas. Kas pervers per metus išėjusias poezijos knygas, apstulbs – vieni kvadratai, kvadratėliai! Regis, kad poeto epitafijos ir epifanijos yra šioks toks atokvėpis, tačiau tokio tipo eilėraš­čiai – silpnesni. Bet ar privaloma visą laiką šaudyti sunkiosios artilerijos pa­būklais? Velionis G. Jokimaitis, prisime­nu, apie kitados plūstančius mūsų lyrikon verlibrus atsiliepdavo šiek tiek pa­niekinamai, vadindavo juos „tankais“. Naujausios S. Parulskio publikacijos liu­dija, kad įmanoma jungti tą ir tą – slo­gesnės nuotaikos išliejamos tradiciš­kesnėmis strofomis.

tiek čia klasikos – kam išūžti ausis,
         telefonų mieste nebeliko
tarsi koks Mandelštamas – ja jieščio
          nie chočiu umiratj
priešais sušiktas namas… mirštančios
          sielos peizažai, – o nykūs
kur Nyka, kur Niliūnas dabar, baltų
           mariose, taigi. aha, akurat („Po viešnagės sode pas savo gerą bičiulį poetą Aidą“. – „7 meno dienos“, 1994 rugsėjo 9)

Viena dama, teisybė, įniršusi ant S. Pa­rulskio, kam šis sukritikavo jos poezijos autoritetą, netruko replikuoti, pasibaisėju­si detalėmis. Nedorai praleidusi kai kurias švelnesnes jungtis, tepaliko drastiškus įvaizdžius. Priešų, regis, šis autorius jau prisidrožė pats sau… Ir naujų dar gaminasi!

Jeigu būtų mano valia, tai pasakyčiau, S. Parulskis priklauso prie tų, kurie spėjo atnaujinti lietuvių poeziją ir telkia vilčių ateičiai, tik bijau, kad tokie komplimentai šiek tiek banalūs. Jo stiprybė yra suvokimas, kad poezija kuriama nebijant apsinuoginti ir nevengiant savo patirties.