Sigitas Geda. Dainos, širdgėlos pilnos

1991 m. Nr. 5

Henrikas Nagys. Grįžulas. – Vilnius: Vaga, 1990. – 304 p.

„Reikia tik stebėtis, iš kur tam genia­liam vaikui buvo suprantama esminė poeti­nio žodžio savybė – taiklus nepataikymas, išplaukiantis iš kitos ne mažiau svarbios ir esminės jos savybės – mistinio atpirkimo.“

(Justinas Mikutis apie V. Mačernį)

„Žodžio jausmas poezijoje yra visos po­etinės tradicijos, žodžio supoetinimo pajau­ta, visos už žodžio slypinčios simbolikos – esmės ir prasmės pajauta. Sykiu ir – ypa­tinga žodžio klausa. Ypatingu kampu pasu­kimas. Žodžio prikėlimas ir prisikėlimas, Kristaus gaivinimas.“

(Apie žodžio jausmą poezijoje)

Galgi ir ne be reikalo šios mintys primenamos rašant apie Henriko Nagio poeziją. Jis priklauso poetų kartai, kuri augo, brendo, pradėjo sykiu su V. Ma­černiu, – po daugelio metų rašydamas užbaigos žodį skaitytojams H. Nagys nebijos pavadinti jį „neabejotinai pačiu iškiliausiu ir ryškiausiu mūsų kartos poetu“. Gyvenimas, deja, pasitvarkė taip, kad genialus vaikas iš jo turėjo suvisam pasitraukti. Vieni šitos kartos žmonių žuvo miškuos, kiti buvo išvežti į Sibirą, treti išbėgo į amerikas, ket­virti buvo laužomi Tėvynėje. H. Nagys, kaip tiesus ir garbingas žmogus, grįž­ta į Lietuvą gerokai pavėlavęs. Tasai vėlavimas skaudus ir jam pačiam, ir mums, jo skaitytojams. Tiesa, mažam ratui jo eilės buvo žinomos, mano kar­tą jos pasiekė apie 1966 metus. Ar tik ne apie tą metą prasideda dviejų lie­tuvių poezijos šakų suartėjimas? 1966–1990… Dvidešimt ketverių metų apytuš­tis tarpas. Per tokį laiką išauga nauja poezijos vertintojų karta ir patys poezijos kūrėjai. Guostis galime nebent tuo, kad tikra kūryba niekados nepa­sensta, jai niekuomet ne vėlu. Dabar jau esame sykiu su visais geriausiais žemininkais – K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, daug anksčiau susipažinome su Lenkijoje mirusiu J. Kėkštu. Dabar – H. Nagiu. V. Mačernį žemininkai lai­kė savu, ir gal ne vien tik dėl to, kad Lietuvoje daugelį metų jo eilėraščiai sklido tik slaptomis…

„Mes vertinome ankstesnius poetus – ir Aleksandriškį, ir Salomėją, ir Brazdžionį, tačiau manėme, kad reikia ieškoti kitko, kad toje vietoje viskas jau pasakyta“ (dar kartą K. Bradūnas). Gal išties didžiausias skirtumas tarp šių kartų – tai ilgainiui susiklosčiusi savi­ta poetinė kalba, nuotaika, stilistika. Sąmoningas orientavimasis į europinę tradiciją, jokiu būdu neužmirštant to, kas skaudžiausia tėviškės žmogui ir pa­tiems poetams. Šiandien regime, kad esama nemažų skirtumų ir pačiam že­mininkų „viduje“, tarp jų pačių. Nieks nesumaišys, tarkime, K. Bradūno su A. Nyka-Niliūnu. Bendra – neišmatuo­jamas ilgesys ir nostalgija. Jų pačių lemtis labiausiai ir pririša juos prie tė­viškės, Kristaus ir Odisėjo, Mažvydo, Donelaičio, prie Žemaitijos, Aukštai­čių ar Vilniaus. Tai jau savaime, pačia šerdimi dramatiški poetai, nė vienas iš jų nejuokauja, paskutinieji (?) romanti­kai.

Tremtis paverčia juos universaliais, tikrais poetais, genamais piktos jėgos, kažin kokio viršum kiekvieno poeto galvos kabančio prakeikimo, tremtis sugrąžina juos prie visų pasaulinės po­ezijos šaltinių, prie didžiųjų krikščio­niškų vertybių – kaltės, atgailos, gai­lesčio, užuojautos. Vienaip ar kitaip suksi, o didelė kūryba, matyt, neįmano­ma be šitų dorovės problemų, anksčiau ar vėliau jinai „atsimuša“ į jas, ne­paisant, pro kurias duris, iš kurio galo eitum.

Šie samprotavimai, tiesa, beveik nie­ko nepasako apie konkrečią H. Nagio mokyklą, apie jo poetines simpatijas ir antipatijas (ne visas jas ir mes patys žinome). Drąsiau galima užsiminti apie vokiečių poeziją, G. Traklį, R. M, Rilkę. „Georgas Traklis. Kelias nuo im­presionizmo į ekspresionizmą“ – taip vadinosi H. Nagio 1949 metais Insbruke apginta filosofijos daktaro disertacija, tačiau, regis. kad smarkiai rizikuotume priskirdami ją vienai ar kitai srovei, konkretesniam metodui. Visi tikri po­etai (ir ne tik jie) netelpa srovių kran­tuose, o pramuša naudas vagas; H. Nagys nėra chrestomatinis impresionis­to ar ekspresionisto pavyzdys. Mano galva, tai tiesiog XX a. poetas, – dvi­dešimto todėl, kad už jo eilių jauti ankstesnės lietuvių ir Europos poezijos kontekstą, galop tai, kas sąmoningai ar pasąmone poeto perimta, įgyta, su­gerta Amerikos kontinente. Naujoji Amerika pirmiausia susiformavo kaip prigimtines laisvės, teisės į laisvą šalis, ir tai visiems jos gyventojams įsigėrė į kraują, laisve ten, regis, alsuoja net medžiai ir oras viršum galvos… Ne vel­tui Amerikoje gimė ir džiazas – lais­viausia muzika. Ilgokai man dingojos, kad H. Nagio lyrikoje laisvės jausmas ateina iš W. Whitmano, bet gal viskas daug paprasčiau: jis ateina iš pačios jį supančios aplinkos, iš naujosios muzi­kos, iš improvizavimo, iš a t v i r u m o pasauliui, istorijai ir kultūrai. (Visais laikais ir visur mes buvome pernelyg uždari, pernelyg susikaustę ai aplinky­bių sukaustyti.) Šeštojo ir septintojo dešimtmečių H. Nagio kūryba galuti­nai subrendusi laisvai muzikinei impro­vizacijai (rinkiniai „Mėlynas sniegas“ ir „Broliai balti aitvarai“). Keista, eilėraščiuose rašoma apie liūdnus ir skau­džius dalykus, tačiau skaitome juos – ir gilus džiugesys pripildo mūsų sielą. Tai džiaugsmas, tačiau kitoks – evangelinis, atpirkimo džiaugsmas. Juk Jisai prisikėlė! Taip po nakties blizga rasos žolynuos. Visa gamta, vaikystė, palik­ta tėviškė ir išklajotas pasaulis pavirs­ta į muziką, į regėjimus.

Angelas veidą nupaišo su kalkėm ant balto bažnyčios mūro,
kur žiūri Vevey vynuogynai į žalią Ženevos ežerą
akinančiam burių plazdėjime. Angelas tavo akis nudažė
permatomu Aukštaičių upės vandeniu. Angelas
apsiautė tavo pečius neapsakoma krentančio sniego tyla

Mokytojo spindinčios kojos praėjo pro tavo lūšną
irklus, valtį, tinklus palikai ir sekei. Ne tas
daugino duoną, žuvį ir vyną. Kanos vestuvės
Vevey vynuogynuose. Mūšos smėlėtam dugne atrastą
baltą paukštį ir salą, sniegą, drobės stebuklą („Tabula rasa“)

Nuo šiol poeto stilistika ne itin keisis, atsiras nervingesnio trūkčiojimo, pauzių, beveik prozinių intarpų, šiurkštesnių frazių, tačiau esmė liks ta pati. Beveik nepaneigta liks tokia jo eilių (nemadinga) savybė kaip grožis. Kas yra grožis poezijoje, grožis dabartinėje lietuvių poezijoje? A. J. Greimas yra prasitaręs, kad tai bene labiausiai ginčytina ir neapibrėžta sąvoka šiuolaikinėje estetikoje. Grožis ir ekspresio­nizmas? Šiukštu. Čia H. Nagys – impresionistas nesenstančia prasme, gal prancūzų kultūros „mokinys“?

Čia pats laikas priminti ir išvirkščią Amerikos pusę. Laisvė buvo naujo­sios civilizacijos pamatuos, civilizacija ir technika, jos suklestėjimas keitė žmogų, žmonių judėjimą erdvėje, išdraskydama buvusius ryšius ir santykius. Brutalizmas – štai naujo žmogaus ir gyvenimo būdo pasekmės, graudi, atšiauri, žiauri ir žema kasdienybė, traiškanti žmogų ir grožį, paneigianti ne tik evangelines, bet ir įprastas būties tiesas. Nauja tikrovė gal geriausiai išeivijoje atspindėta A. Škėmos, A Mackaus, tačiau jau antrojoj dešimtmečio pusėje rašytuose H. Nagio eilėraščiuose apstu šios tikrovės nuorodų ir ženklų; kartais toks įspūdis, kad praeisi dar vieną kvartalą ir sutiksi – A. Mackų, paskutini iš „prakeiktųjų“, katastrofistų, mirtininkų, bežemių…

Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna kritimas į tamsą.

– Kalkite dangtį ant mano akių.
Kaskit mane, duobkasiai, giliai į šviesą.
Berkite žvyrą ir druską mano širdies („Imago mortis“)

Kas pasakys, kad čia ne ar „Chapel B“ intonacijos, sintaksė, netgi įvaizdžių ir spalvų karalystė? Iš vienos pusės epigrafas tokiu pat pavadinimu prieškarinio J. Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščio, iš kitos A. Škėma ir vėlyvasis A. Mackus. Ne­pretenduojant į didelius apibendrinimus gal galima tarti, kad išeivijoje susiklostė sava poetinės raiškos tradicija, būdas, kalba, nusistovėjo vientisas (bent kuriam laikui) savo lemties su­vokimas, prarastos (be vilties sugrįžti) tėviškėn vaizdas? Tik kad daug kas baigiasi, nutrūksta jau 1961 m. (žūsta A. Škėma), 1962 m. gale (žūsta A. Mac­kus). H. Nagys dedikuoja jiems visą naują rinkinį „Broliai balti aitvarai“, prie brolių prijungdamas dar anksčiau pasitraukusį prozininką Julių Kaupą. Ypač ankstyva A. Mackaus mirtis pa­laidoja vieną labai gyvą išeivijos dva­sinį proveržį, po jo vyresniesiems te­ko tęsti tą, ką buvo pradėję jauniausieji, – nieks nenori krautis sau ant pe­čių daugiau, nei įmanoma žmogui pa­kelti…

Ar nekuklu pasakyti, kad septintojo dešimtmečio vidury poezija, nelyg ru­senanti plėnyse ugnis, vėl įsižiebia, ima liepsnot Lietuvoj? Daug ką perimdama ir iš A. Mackaus, ir iš K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno, H. Nagio. Literatūros mokslininkai gal kada nors sudėlios taškus ten, kur reikia, ligi šiolei nau­jausios mūsų poezijos genezė ir istori­ja buvo taip jaukiama, tokia iškreipta, supainiota, sudergliota, kad čia, žmonių kalba tariant, ir velnias sprandą nu­sisuktų. Nebuvo joje vietos išeivių kū­rybai. Kaipgi bus jiems, jeigu pačioje Lietuvoje ne vienam vargstančiam tos vietos pritrūko!

Nauji laikai – naujos giesmės. H. Nagys sugrįžta tada, kai Lietuva, nelyg skęstantis, įsikibo į nepriklausomybės lytį. Murkdosi iki ausų šaltame van­deny tikėdama, kad išropos. Kas skaito eiles? Rodos, kad skaito. Galų gale ne tai svarbiausia. Anksčiau ar vėliau vis vien skaitys – praregi juk aklieji, iš­girsta kurtieji, o eilėms (jei suvoksime jas kaip anonimiškas, savo būtį ir lem­tį turinčias „esybes“) juk tas pat. Man lieka tik kitais žodžiais pasakyti tą, ką rašiau ant H. Nagio knygos viršelio aplanko – d i d i yra diena, kai su­grįžta poezija, sugrįžta pas tuos, kuriems ji buvo kurta ir skirta.