Sigitas Geda. Įvadas į vienužystę

1991 m. Nr. 9

Antanui Vienažindžiui – 150

Kur dingo mano jaunystės drąsužė? Dvidešimties būdamas, nelyg tas dai­nų kareivėlis, žadėjau „tėvynei pasiaukoti“, bet viskas baigėsi eilių rašymu… Tėvynei pasiaukoti gal tada nebuvo nei tinkamos progos, nei šautuvėlio, nei kareiviško bato, eiles rašyti buvo neuždrausta, man strigo ir tiko Antanas Drazdauskas, Strazdelis – tuojau bus trisdešimt metų, kai neišlendu iš jo posparnės. Netoli Strazdo ir Vienužis, Vienažindys, Aukštaitija, Lietuva, XIX amžius, atgimimas, vėl išplukdys į paviršių visas tautines mįsles.

Sakoma, kad senovėje Algirdaičiai niekaip negalėję valdyti suvaldyti lie­tuvių, žūtbūt turėję ateiti Kęstutaičiai. Tais laikais Lietuva apytikriai skirstė­si į keturias zonas: slavai (labiausiai į rytus), greta aukštaičiai, paskui žemai­čiai, suduviai. Sužinoję apie artėjantį krikštą, apie būtinumą krikštytis (vie­na iš Krėvos unijos sąlygų), aukštaičiai klausę valdovų: „Kur melsimės?“ Že­maičiai: „Ar teisingas tikėjimas?“ Sūduviai nesileidę į jokias kalbas… Kam šita priešistorė? Tam, kad šiek tiek suvoktume etninius lietuvių tipus. Trys zonos (gentys ir tautos čia nelabai tinka, nes skirtumai – begaliniai) galėju­sios bendrauti per aukštaičius, paslankiausius ir atviriausius žmones.

Antanas Miškinis buvo tikras aukštaitis, kruvinas aukštaitis, pataisytų mane Petras Repšys. 1965-ųjų pavasarį, aš, penkto kurso studentėlis, važinė­ju su juo (Miškiniu) po Žemaitiją, deklamuodavau eiles apie Strazdelį, kurias maestro labai greit išmoko ir erzino mane, pats jas deklamuodamas. Daug pa­sakojo apie savo brolį Motiejų, Vaižgantą, Baranauską, kai ką vėliau užraše, kai ką radau jo brolio knygose ir laiškuose, bet ne tai svarbu. Išgėręs Antanas Miškinis mėgo vieną dainą, esą ir Vaižgantas ją mėgęs, ir brolis, girdi, tai galėjęs būti ir aukštaičių himnas, bent jau karo daina, nes, kai užtraukdavę Ute­noje išrikiuoti rekrūtai, dangūs drebėdavę, o moterys klaupdavosi ant kelių: „Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai, visi pakraštėliai… Jei būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Jievos, Adomo ir Jievos… Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos…“

Man regis, čia didelio mito atskala, kiekvienas poetas pradeda mitu ir vienaip ar kitaip į jį nugrimzta, pasilaidoja. Du dideli aukštaičių mitai yra Strazdas ir Vienažindys. Ar tik ne 1985 metais Maskvos pažiba profesorius V. Ivanovas, skaitydamas paskaitas Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, daugiausia apie lietuvių mitologiją, bet probėgom ir apie kitką, prasitarė, kad, jo nuomone, devynioliktasis amžius buvęs arčiau tiesos nei dvidešimtasis. Nebuvo kada sukonkretinti šito teiginio, sukonkretins gal pats amžiaus galas, mes grįžkime į savo devynioliktąjį, apie kurį dar negreit visą tiesą pasakysime, bent jau ligi šiol šnekėdavom apie jį puse lūpų. Kurių veidų, figūrų negalėsime apeiti. Pirmiausia, Adomo Mickevičiaus, Strazdelio, Vienažindžio, paskui Baranausko, O. V. Milašiaus, J. Baltrušaičio, Maironio… Tegul niekas manęs nekaltina tokiu pasirinkimu, t. y. fragmentiškumu. Net ir Saliamonas neaprėps viso amžiaus, būkime kuklūs, pabandykime žvilgtelėti pro vieną kitą langiuką – užteks, pro didelius langus – ar visai be langų – tegul pasižiūrės mūsų vaikai­čiai…

Vienas protingas žmogus ne be pagrindo sakydavęs, jog Baranauskas di­desnis poetas nei Mickevičius. Nebijokim erezijų, Strazdas ir Vienažindys – irgi ne iš kelmo spirti. Kaip žiūrint? Taip, kaip į atskalas, didelio rūmo, šventyklos atskalas, fundamentą, šonus ar sienas… Stogą gal ne visuomet, ne visi spėja uždengti. Toks žiūrėjimas tinka visur, kad ir archeologijoj, kur iš vienos segės, kaulo ar gintarėlio pasakomi, „išbūnami“ neįtikėtiniausi dalykai. O dvidešimtasis amžius Lietuvoje, gal ir daug kur kitur, pasižymėjo ypatinga panieka devynioliktajam. Iš kur tai? Kita tema, kol kas negalvokim, nes gaĮima ir išprotėti apie tai pernelyg susimąsčius. Daugelis ir išprotėjo jo pra­džioje, matyt, pamatę, pajutę, kokia bedugnė prieky; anam šimtmety irgi vis­ko buvo, tačiau dabar pasakytume „buvo stabilesnis“ – tradiciškesnis, kaimiškesnis. Edgaro Poe ir Baudelaire’o liga ėjo iš Vakarų, čia siautė savos ligos, vėjai dažniau jas atpūsdavo iš Rytų, ypač vieną ligą, tiksliau – ligos nutrau­kimą – ugnimi, kardu, katorga. Kitakalbiai lietuviakilmiai yra ano amžiaus stogas, dengęs mūsų kultūrą (skydas nuo radiacijos?), po tuo stogu žėlė savos girios, šileliai, giedojo savi paukščiai, kilo savos bažnyčios ir vienuolynai, kuriuose galėjo glaustis savi strazdai, dagiliai, dagilėliai, vienužiai.

Aš bijau, kad neaprėpsiu visos tiesos net apie du kuklius aukštaičius, to­dėl skubu pasakyti tik tai, ko savo jaunystėje nesupratau apie Strazdelį (per jį paaiškėja ir ne viena Vienužio mįslė). Neseniai laikrašty perskaičiau, esą Strazdas kadaise yra rašęs: „Mano gyvenimas žeidžia mano sielą“. Viskas teisybė, – pagalvojau, – tik kažkas čia ne taip…

Pirmiausia čia yra ne Strazdo, o švento Pauliaus žodžiai, Pauliaus, Evan­gelijos šulo, ir Strazdas jų niekados nesisavino, o tik pavartojo savo skunde Vilniaus vyskupui A. Klongevičiui (visa citata lotyniškai skamba taip: „Heu mihi, quia incolatus meus prolongatus! Laedet animam meam vita mea…“).

Didysis mūsų strazdininkas V. Vanagas paaiškinimuose ją verčia: „Vargas man, kad mano keleivystė taip ilgai užsitęsė; mano sielą žeidžia mano gyve­nimas…“ Gal kokio niuanso ir stinga, bet viskas čia gerai. O kas negerai? Ne­gerai, kad labai ilgą metą, beveik visą savo gyvenimą mes buvom beatsieją Strazdą ir Vienažindį nuo evangelinių tiesų. Ir jų studijos, ir gyvenimas, ir kūryba, ir tai, ką jie mums reiškia, viskas yra šv. Evangelijos paraštėje (kaip ir visa Lietuva, bent jau netrumpi jos istoriniai periodai, kaip ir Lenkijos kaip ir daugelio šviesių ir ne tokių šviesių šalių periodai telpa (gali būti talpinami) metafizinės išminties paraštėje.

Tad – žeidžia mano gyvenimas mano sielą!.. Tą galį pasakyti žmogus, kuris turi sielą, kuris jaučia šiurpų įskilimą (apie tokią įskilą yra rašęs R M Rilkė „Duino elegijose“ – kaip brūkšnys eina per kiniško porceliano puodelį…). Gal panaši įskila pasirodo ir mūsų sapnuos, per žemės drebėjimus – eg­zistencinio siaubo įskila, psichologinė įskila; penktą dešimti baigiant, kai išsi­sklaido didžioji Iliuzija, nieko nėra, vien tavo siela, bet jinai sužeista, jinai priversta čia krūpsėti… Štai kur buvo Strazdelis 1831 metų kovo vienuoliktąją! Aš nežinau, negaliu dabar patikrinti, kur tuo metu buvo Adomas Mickevičius, bet žinau, kad tokią pačią būseną jis turėjo patirtis, buvo patyrę visi iš tikųjų gyvenę ir mastę! Ir O. V. Milašius, ir J. Baltrušaitis. Ir mes, mielas skaitytojau, ir mes visi, o Vienužis savo „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo…“ devynioliktojo gale gal ir su girto ašara akyse, gal ir armoniką traukdamas uždainuos Palatvijy, palei Vadaksties vandenis:

Kaip dėl lavono, jau man vis viena –|
Ant žemės minkšta ar kieta;
Ar šimtas metų, ar viena diena
Dar reiks gyventi ant svieto –
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!
Man vis tiek pat! Man vis tiek pat!..

Taigi, mielos poezijos skaitytojėlės, iš kokios sielos ėjo tas… kauksmas? Nujaučiu, kad dar vienas aukštaitis iš Utenos Saulius Šaltenis čia imtų ir pa­klaustų: klausyk, gal, gal taip, sakau, staugė ir kunigaikščio Gedimino vilkas, anam prisnūdus ant šventos lietuviškos žemelės?.. Gal, bet čia jau ne mūsų ir ne apaštalo reikalas, aš tik prisiminiau apgailėtiną savo gyvenimo istoriją, epizodą iš 1970-ųjų, kai per vieną raudoną išpuolį prieš poeziją, net gerai ne­nujausdamas, kaip reikia gintis, pacitavau šios, 25-os Vienužio dainos pirmą posmą:

Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo –
Viskas ant svieto man juoda!
Ar kas gražybes po kojų kloja,
Ar karčią tulžį gert duoda,–
Man vis tiek pat! Man vis liek pat!

Dabar gal net ir pienburniai žino, kad karčia tulžimi buvo girdomas Kris­tus ant kryžiaus, tada aš nešifravau detalių, ir, tiesą sakant, kas tos tulžies būtų norėjęs… Visi mes dar troškom, bent jau intuityviai, prieš savo valią, gyventi, kažkas troško mumyse, bet ar ne R. Granauskas, paskui ne vienerius me­tus sėdėjęs prie „Rožės pražydėjimo tamsoj“, priminė, kad kitoje giesmėje esanti eilutė: „Ir kryžiai kris kaip gausus lietūs…“ mūsų irgi buvo nesuvokta, kad kryžiai čia yra kančios… Štai kas buvo parašyta ne šakėmis ant vandens, o poeto plunksnele, netgi neparašyta, o išdainuota, nelyg paukštelio balsu „ant dangiško skliausmo“.

Ir Strazdas, ir Vienužis priklauso devynioliktajam amžiui, o Maironis, Baltrušaitis, Milašius jau dalijasi – ir tas, ir kito amžiaus pradžia. Tegul di­desnės rankos atnarplioja, kas kam priklauso… Strazdelis neturėjo savo baž­nyčios, didžioji jo bažnyčia buvo lietuviškai senoviška – gamtoje, su medžiais, paukščiais ir gyvulėliais, kartais aukodavo mišias traukdamas iš vienos para­pijos į kitą, kartais pripuolamai – kokioj nors koplyčioj, kartais gal ir karče­moj (nėra ko juokaut, yra studija apie A. Mickevičių, „Pono Tado“ karčema čia prilyginama alcheminei retortai, – negi didieji Pabaltijo virsmai neturėję ryšio su karčemomis? J. Kaaplinskis mano jaunystėje prilygino visą Estiją vienai gerai karčemai…). Vienužis turėjo bažnyčią, kuri sudegė, paskui statė savąją (apie tai daugiau R. Granausko pjesėje), Maironis turėjo ir bažnyčią, ir seminariją, V. Milašius – ką turėjo? Labai daug… Ir vis dėlto: Strazdelis, mano galva, savo giesmes sudėdavęs galvoje, Vienužis, jo paties liudijimu, didelėje spin­toje (šėpoje, plg. su Šėpos teatrais dabar ir anksčiau…) užsidaręs, verkdamas ir dantimis grieždamas, Maironis prisipažįsta prieš tai daug melsdavęsis, vi­durnakčiais atsiklaupdavęs, ašaras liedavęs, šv. Dvasios malonės prašydavęs… Tai kodėl Justinas Mikutis sakydavo, kad Maironis tebuvo tik į bažnyčios prie­kį įžengęs (krikščioniškos poezijos sampratos šviesoje)?

Tūkstantis tų kodėl. Iš ko ir kaip statomos bažnyčios – akmens, plytų, marmuro statiniai, kaip statomos poetinės – Žodžio šventyklos Lietuvoje, mes jau beveik beužmirštą buvome. Dvidešimtajame amžiuje ne viena jau buvo statoma, bent jau dažoma, perdažoma, daug namų, J. Girniaus žodžiais, ir namai be Dievo, bet kol žmogus gyvas, tol kažką stato. Vaikai, ir tie Palangoje, vos tik spėję pasimazgot savo liesus kūnelius, jau, žiūrėk, stato pilis, veda kanalus.

Pirmiausia, kaip regėdavote, smagiai nusiprausę…

Dabar būtų pats laikas grįžti į mūsų straipsnelio pradžią. Vienaip ar kitaip versi, o lietuviška dvasia turėtų būti šifruojama iš Žemaitijos. Žemaičįai rinkosi tik teisingus dievus. Jeigu dievelis pasirodydavo neteisingas, jį nuplakdavę… kaip toje pasakoje nepasakoje, o aukštaičiams per visą Lietuvos istoriją tekdavo pakelti išbandymus. Vytautas, kuris negalėjo nežaisti su velniais, žinojo, ką galima užrašyti kryžiuočiams, – pasiimk, kad gudrus, velniams teisingi dalykai nereikalingi… Strazdelis ir Vienažindys – du svarbūs savo amžiaus aukštaičiai, kurių lemtis neatskiriama nuo Žemaitijos. Ką reikštų šis Strazdelio skundas ir išpažinimas: „Ei Dieve, dievulaitis, esmu tikras žemaitis?..“

Kad būta dviejų Drazdauskų, apytikriai vienu metu gyvenusių aukštaičių įrodė V. Vanagas, deja, neįtikėtina versija, jog Strazdelis ir iš motinos, ir iš tėvo buvęs žemaitis. Jo prisipažinimas yra poetinis, dvasinis, maždaug: esu tikras lietuvis, Žemaitijoje patikrintas… Visos, bent didžiuma lietuviškumo mįslių atsidaužia į S. Daukantą, plačiausiai, giliausiai ir poetiškiausiai aprė­pusį Lietuvą devynioliktajame amžiuje. Man regis, jis aprėpė ir šiuodu aukštaitėliu, poetinį jų likimą. Ir tiesiogine, ir netiesiogine prasme.

Mano jaunystės laikais V. Vanagas preciziškai užbrėžė mokslinę ribą: tie kūrinėliai yra Strazdo, tie – neįrodyta kieno, panašus likimas ištiko ir Straz­delio „antrininką“, pratęsėją – Vienužį… Deja, labai greitai turėjome trauktis nuo šitos precizijos. Prisimenu, jau A. Baltakis, recenzuodamas mano poemą, apgailestavo, kad čia dingusi sąsaja su eilėraščiu „Atskrido ulyčion varnas…“ 1985 metų 10–ame „Pergalės“ numeryje V. Daujotytė paskelbė straipsnį „Straz­do trauka“, kur beveik įrodė, kad „Atlėk sakalai…“ esanti Strazdelio. Tekstas – iš S. Daukanto „Žemaičių tautosakos“.

Visą šitą mielą pavasarėlį, vargdamas ties tomis pačiomis mįslėmis (sal­dus vargas!), iš naujo skaičiau daugelį šaltinių, kas ir kaip rašyta apie tuodu poetu, ir drįstu skelbti, kad didžioji Strazdo ir Vienažindžio giesmių dalis yra likusi Daukanto rinkiniuose, konkrečiau I jo „Raštų“ tome (žr. „Žemaičių tau­tosaka“/ „Vaga“, Vilnius, 1983, skyrius „Literatūrinės kilmės dainos ir eilėraš­čiai“, p. 328–456, taigi – 128 pozicijos). Nieko nauja čia nepasakau, nes žmo­gus, gyvenimą atidavęs mūsų kultūros branduoliams rakinėti, nesigarsinantis Kazys Grigas gal pasakytų tą patį: Žemaitijoje turėjo likti ne vienas, gal net pats saldžiausias, brandžiausias ir Strazdo, ir Vienažindžio obuolėlis! Kas už­rašyta Aukštaitijoje, vėl, man regis, „suaukštaitinta“…

Kam galėtų praversti čia peršama šių dviejų poetų „rekonstrukcija“? Nie­kam kitam, tik… poetiniam teisėtumui atstatyti. Jeigu nūnai ši užduotis mums atrodo ne pagal kepurę ar panašiai, tuomet reikėtų įsivesti didžiojo poetinio anonimo sąvoką. Jam atiduoti devynioliktojo amžiaus dvasinį lietuvių paveiks­lą, rūmą, architektūrą. Ar čia labai baisu? Senosios kultūros ypač Rytų, tokį supratimą turėjusios ir tausojusios.

Juolab kad anonimiški lietuviškumo amžiai buvo ir XVII ir XVIII… Kolei kas neturime konceptualių požiūrių, tačiau turime doru tyrinėtojų, iš jų ir J. Čiurlionytė, ir D. Sauka yra patvirtinę, jog lietuvių dainų klestėjimo amžiai – čia paminėtieji, taigi ir lietuviškiausi, ne anoniminė – rašytinė lietuvių poezija glaustėsi prie kitomis kalbomis kuriamos. Išvyta iš rūmų ir dvarų jinai pliūptelėjo Laukuose, Gamtoje.

Dieviškojo anonimo palikimas griuvo iš praėjusių amžių į mūsiškį – jau per V. Kudirką, J. Basanavičių, Maironį. Šiame amžiuje būta dar daug ir įvairių lietuviškos dvasios žybtelėjimų. Mes gyvenome laikais, kai iš jos, iš tos dvasios, buvo likusi tik karikatūra, tik tai, kas netrukdė reikštis jau visai kitokio plauko Anonimui – raudonrankiui.

Visos įtakos ir įtekmės, mano protu, labai gerai, bet – kodėl senovėje Lietuva klausė Kęstutaičių? Kodėl esama ženklų, spalvų, žodžių, melodijų, kurios mus ypatingai jaudina? Kaip ir Strazdelio, ir Vienažindžio, ir Maironio stygos? Galbūt dėl to, kad čia pati jautriausia šventos druskelės atsarga?.. Sa­ko, apie 1943-uosius į Kauną atvažiavęs (nežinau, ar arkliais, gal ir traukiniu…) Kazys Jankauskas (vėliau atsėdėjęs sibirus) ėjęs pas inteligentus, sakęs nedaug, tik: „Reikia gelbėti lietuvybę…“ (rengėsi leisti „Varpus“). Ne tikėjimą, ne tau­tą, ne valstybę, ne kultūrą (jos buvo – vokiškos, rusiškos, dar kokios nors…), o lietuvybę.

Kęstučio vardas Daukanto knygose rašomas Kieystus, būtų kažkas tarp „Kristaus“ ir „keisto“ (Kristus pasaulyje jau buvo apsireiškęs anksčiau, nei Kęstutis vedė Birutę); kur nėra r, ten, regis, vengiama aštrumo, kraujo, – žo­dyje „kančia“ jos irgi nėr. Lieka keistumo atspalvis, tai, kas mus ir paskutinia­jame teisme išskirs iš kitų, tą savybę tebešifruojame. Kaip savo garbę, orumą, kilnumą, taurumą, didžiadvasiškumą. Mažytes, trapias žmoniškumo atskalas.

Nieko baisaus nėra atsitikę, nes ir viskas aplinkui – iš tokių atskalėlių. Freskos, mozaikos, paveikslai, simfonijos ir polifonijos.

Pabaigai – maskviškio profesoriaus tezė; jeigu ją priimsime, tai išeitų, jog labai smarkiai tolome nuo tiesos, tiesa mums buvo likusi tik teisminė ir medicininė, na, dar partinė (grožis – irgi partinė sąvoka,– rašė mano jaunas kole­ga, dabar sėkmingai atgimdantis Lietuvą). O vienužystė, o strazdystė, daukantystė? Ir dar, ten toli, tik, bėda, kad atgalios…

Lietuvybė ne tas pats, kas lietuvystė, lietuvių karalystė. Lietuvybė tokia savybė, iš kurios mes atpažįstame, kuria laikomės. Formulė – jai pakitus, nei mūsų kontūro, nei spalvos, nei tembro nelieka. Žodžiu – transmutacija!

Paskutinė mintis, kurią čia norėčiau užrašyti, tai atsakymas, žinoma, ne galutinis, į klausimą, kodėl gi Žemaitijoje norėta „patikrinti“ naujo tikėjimo teisingumą? Aš apsistojau ties seno žemaičių herbo insignija – meška. Kas yra, Aukštaitijos herbe? Arklys, raitelis, tarkime, žemdirbystės ir karybos ženklas, o lokys, šventas Bernhardas, sen. vokiečių aukštaičių – „stiprus, tvirtas lokys“, Evangelijoje per jį kreipiamasi į Mergelę Mariją, Įsikūnijusio Žodžio Motiną… Kas gali būti tikriau, tvirčiau nei įsikūnijęs Žodis, žodis, vir­tęs kūnu – pasaulis. Iš kur eina geri ir teisingi žodžiai tikram oratoriui, į ką ir kaip jis remiasi? Pasitikrinkim…

Suslavinta forma „miedviedys“ gal galėtų būti skaitoma ir kaip medvedys, miško reikalų vedėjas, jo bylų sprendėjas, tvarkytojas? Ką geresnio atrasda­vo žemdirbiai ir raitininkai, juk irgi turėdavo būti patikrinama, išbandoma. Taip galvojant, Žemaitija dar ir devynioliktajame amžiuje, o gal ir dabar, bu­vo ir lieka savotiškomis svarstyklėmis, aukso praba.

Pietų lietuviams, iš kur esu kilęs, tiesa, tas netiktų, nes pas mus „Eik tu, niedviedzi!“ būdavo apšaukiami tinginiai. Tai nereikštų, kad dzūkai niekino teisybę, greičiau jiems tai atrodė ne Visų žmonių, o tinginių – poetų, medaus valgytojų darbas…

Ėjau aš po bažnyčias,
Lietuvos kozalnyčias,
Kaip bitelė siausdamas,
Ant pakūtą vesdamas.

Čia Strazdelis apie save; trys eilutės tiktų šiam „bitinėliui“, Vienužiui lik­tų gal paskutinioji – pakūta, ir dabar man neateina galvon geresnis „aukso svarstytojo“ XIX a. pavyzdys, kaip S. Daukantas, aprėpęs senovę ir prosenovę, dainas, pasakas – viską, iki bitelių auginimo.

Taigi: kam Lietuvai buvo reikalingi aukštaičiai ir žemaičiai, bent jau man pradeda aiškėti, tačiau kam dar kitos tautos ir kodėl Gediminas džiaugėsi ra­šydamas „rex multorum ruthenorum“ – jis pats geriau pasakytų.