Sigitas Geda. Kas būtumėm be Salomėjos Nėries?
1994 m. Nr. 8–9
Salomėja Nėris. Prie didelio kelio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – 96 p.
Apie Salomėjos Nėries lyriką ir jos gyvenimą jau yra prirašyta tiek daug, kad sunku įkišti savo trigrašį. Galima ją girti, galima ją peikti, bet nuo to niekas nesikeičia. Argumentų užtenka iš abiejų pusių. Bet pabandykime įsivaizduoti lietuvių poeziją be Salomėjos. Ar būtume tokiu atveju gražesni, tauresni, turtingesni? Čia ir kyla didysis klausimas, kas vis dėlto yra tos poezijos dugne? Kai aš galvoju apie tuos dalykus, man kyla mintys apie visą lietuvių poeziją. Na gerai. Tarkim, ne apie visą, be jau bent apie 200 metų lietuvių poeziją. Jeigu iš viso kas nors ir kada nors bandys spręsti tą klausimą, kas vis dėlto yra toji magiška, paslaptinga 200 metų lietuvių literatūros aura, lietuviškai tariant, šviesa. Panašiai galima klausti, kodėl mus žavi, traukia kerintis jazminas arba Salomėjos pamėgtoji alyva.
Šito žavesio paslaptis nėra iki galo atskleista, ir vargu ar aš galėsiu čia viską paaiškinti. Bet mane patį visada užburia du momentai: laukiniškumas ir našlaitiškumas. Kam nors pasirodys, kad čia yra nesuderinami dalykai, bet jeigu žmogus bent probėgšmais skaitė R. M. Rilke, tai bus įsidėmėjęs tą jo išskirtinį dėmesį gamtai. Gamtą jisai matė neužstotą nei graikiškų, nei naujųjų dievų, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus. Kad ir kaip mes mylėtume Jėzų Kristų, bet didelėje meilėje slypi ir dideli pavojai. Apie tai reikėtų rašyti teologijos traktatus. Tačiau trumpai reziumuojant – Jėzus Kristus visu savo gražumu užstoja gamtą, kitaip sakant, muzika ir poezija šia tema vis labiau susitelkia j jį, susitraukia į jo paveikslą. Jėzus Kristus taip užkariauja kosmosą. Iš europiečių bene pirmasis bus tą pastebėjęs šv. Pranciškus Asyžietis, įsakmiai pareikalavęs atkreipti dėmesį į mažuosius mūsų brolius – žvirblius, gėles, laukų žolynėlius. Einant lietuvių poezijos keliais tai jokia naujiena. Nei Strazdas, nei Vienažindys neįsivaizduojamas be šito šv. Pranciškui priskiriamo jausmo. Tuo noriu pasakyti, kad gamtos išgyvenimas lietuviams yra krikščioniškas. Ir čia nėra jokio pagoniškumo nei jokios stabmeldystės.
Taigi Salomėjos Nėries jėga ir stiprybė, kad jinai spontaniškai, savaimingai tai išsaugojo, pats Dievas jai buvo davęs dovaną remtis šitais jausmais, kuriuos šimtus metų puoselėjo lietuvių folkloras ir geriausia lietuvių poezija.
Jeigu kam kyla klausimas dėl šitos tezės, tai užtenka prisiminti vieną Jono Biliūnas, pasauliui nesuprantamą rašytoją, o iš tikrųjų – poetą.
Dabar galim pereiti prie citatų, pavyzdžiui, dviejų didelių Lietuvos poetų – Salomėjos Nėries ir Maironio konfliktas. Pirmas posmas eilėraščio Maironiui, rašytas Ufoje 1942.1.15:
Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau. (p. 14)
Žmonėms, studijuojantiems literatūrą visuomet kils klausimas: o kas vis dėlto teisus – Maironis ar Nėris? Ką galime atsakyti? Teisūs abudu. Maironis teisus tada, kai piktinasi Nėries posūkiu į kairę. Nėris teisi tada, kai širdies gilumoje susimąsto, kodėl gi taip, ką jinai blogo padariusi. Ar paviršinė jos pasaulėžiūra leidžia neigti jos poezijos šerdį? Širdies gilumoje jinai jaučia, ką jai pats Viešpats davęs. Tą patį, ką kelių šimtmečių geriausiai lietuvių lyrikai. O ir jinai pati gerbusi lietuvių poezijos patriarchą. Taigi dviejų žmonių ginčas jau pavirsta ginču apie lietuvių poezijos tradiciją ir jos perspektyvas. Nesužalotu pavidalu išėjusi paskutinioji jos lyrikos knyga „Prie didelio kelio“ tik patvirtina ne jos vienos, bet visos lietuvių lyrikos tiesą – Strazdo, Vienažindžio, Baranausko, J. Kossu-Aleksandravičiaus tiesą, kad didžiausias, vis dėlto tvirčiausias akmuo, ant kurio stovėdami lietuvių poetai galėjo kalbėtis su saule, žeme ir žvaigždėmis, yra gamtiškumas (laukiniškumas) ir našlaitystė.
Čia galėtume dar prisiminti Jurgį Baltrušaiti, bet nebūtina.
Jeigu paneigtume šituos Jausmus, tai pirmiausia turėtume atsisakyti lietuviškų pasakų Ir dainų. Našlaitiškumas yra jausmas, kurį vargu ar suvokia didžiosios literatūros. Nors Salomėja Nėris, kaip ir mes visi, buvo pakankamai jo ragavusi. Našlaitiškumas modernioj, tarkim, kokio nors Heideggerio
egzistencinėj filosofijoj, butų pavadintas apleistumo jausmu pasaulyje, egzistencine apleistimi, tuo, kas persekioja modernųjį žmogų.
Mes nesimatysim per daugel metelių,
Nesusirašysim margom gromatėlėm.
Kas nors pasakys, kad tai yra nelaimės jausmas, tačiau prisiminkime pasaką apie princesę, apie trečiąją seserį, kuri po daugelio išbandymų laimi karalaičio širdį, nugalėdama savo piktas seseris ir pamotę žiežulą. Galų gale našlaitė tampa karaliene. Taigi be jokių apkalbų lietuviai turėtų pripažinti, kad Sigutė našlaitėlė arba Eglė iš Salomėjos pasakų yra tas pats jų lyrikos centras. Lyriniai jos eilėraščiai suponuoja šituos paveikslus. Taip vargšė moteris, našlaitė, perėjusi visus laiko sūkurius, tampa nugalėtoja, lietuvių poezijos karaliene.
Antanas Miškinis, lankęs S. Nėrį ligoninėje jau sunkiai sergančią ir nešęs jai rožių, viename eilėrašty, sukurtame lagery, kreipėsi į ją „seserėle“, nors ir galėjo ją skaudžiai išbarti. Bet Miškinis buvo iš tų žmonių, kurie turėjo tą patį lietuvių poezijos aukso prabos jausmą. Prisimenu, kai vos susipažinus kelionėje į Šiaulius, jis padeklamavo posmą iš lietuvių dainų:
Kad aš galėčiau,
savo mergelę
aukso žiedan įkalčiau.
Aukso žiedan įkalčiau,
ant pirštelio nešiočiau…
Ir pridūrė: ar Byronas turi tokias eilutes?
Salomėjos Nėries autentiškoj lyrikoj labai daug tokių eilučių, kurios plaukia iš to paties šaltinio, maitinusio lietuvių lyriką. Galų gale ar galėtų kas nors taip nusižeminti, kaip Salomėja Nėris:
Ir nenoriu tau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios.
būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos. (p. 14)
Irgi rašyta Ufoje 1942.1.15.
Apibendrinant tai, kas pasakyta – visą jos gyvenimo našlaitystė ir ją supusių žmonių nedėkingumą, ateina į galvą tiktai šios eilutės:
Aš nieko neėmiau,
Už viską užmokėjau
Širdies skausmu,
Nemirštančia daina.