literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Kas būtumėm be Salomėjos Nėries?

1994 m. Nr. 8–9

Salomėja Nėris. Prie didelio kelio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – 96 p.

Apie Salomėjos Nėries lyriką ir jos gyve­nimą jau yra prirašyta tiek daug, kad sunku įkišti savo trigrašį. Galima ją girti, galima ją peikti, bet nuo to niekas nesikeičia. Argu­mentų užtenka iš abiejų pusių. Bet paban­dykime įsivaizduoti lietuvių poeziją be Salo­mėjos. Ar būtume tokiu atveju gražesni, tau­resni, turtingesni? Čia ir kyla didysis klausi­mas, kas vis dėlto yra tos poezijos dugne? Kai aš galvoju apie tuos dalykus, man kyla mintys apie visą lietuvių poeziją. Na gerai. Tarkim, ne apie visą, be jau bent apie 200 metų lietuvių poeziją. Jeigu iš viso kas nors ir kada nors bandys spręsti tą klausimą, kas vis dėlto yra toji magiška, paslaptinga 200 metų lietuvių literatūros aura, lietuviškai tariant, šviesa. Panašiai galima klausti, kodėl mus žavi, traukia kerintis jazminas arba Salomėjos pamėgtoji alyva.

Šito žavesio paslaptis nėra iki galo atskleista, ir vargu ar aš galėsiu čia viską paaiškinti. Bet mane patį visada užburia du momentai: laukiniškumas ir našlaitiškumas. Kam nors pasirodys, kad čia yra nesuderi­nami dalykai, bet jeigu žmogus bent probėgšmais skaitė R. M. Rilke, tai bus įsidė­mėjęs tą jo išskirtinį dėmesį gamtai. Gamtą jisai matė neužstotą nei graikiškų, nei nau­jųjų dievų, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus. Kad ir kaip mes mylėtume Jėzų Kristų, bet dide­lėje meilėje slypi ir dideli pavojai. Apie tai reikėtų rašyti teologijos traktatus. Tačiau trumpai reziumuojant – Jėzus Kristus visu savo gražumu užstoja gamtą, kitaip sakant, muzika ir poezija šia tema vis labiau susitelkia j jį, susitraukia į jo paveikslą. Jėzus Kris­tus taip užkariauja kosmosą. Iš europiečių bene pirmasis bus tą pastebėjęs šv. Pran­ciškus Asyžietis, įsakmiai pareikalavęs at­kreipti dėmesį į mažuosius mūsų brolius – žvirblius, gėles, laukų žolynėlius. Einant lie­tuvių poezijos keliais tai jokia naujiena. Nei Strazdas, nei Vienažindys neįsivaizduoja­mas be šito šv. Pranciškui priskiriamo jaus­mo. Tuo noriu pasakyti, kad gamtos išgyve­nimas lietuviams yra krikščioniškas. Ir čia nėra jokio pagoniškumo nei jokios stabmel­dystės.

Taigi Salomėjos Nėries jėga ir stiprybė, kad jinai spontaniškai, savaimingai tai išsaugojo, pats Dievas jai buvo davęs dovaną remtis šitais jausmais, kuriuos šimtus metų puoselėjo lietuvių folkloras ir geriausia lietuvių poezija.

Jeigu kam kyla klausimas dėl šitos tezės, tai užtenka prisiminti vieną Jono Biliūnas, pasauliui nesuprantamą rašytoją, o iš tikrųjų – poetą.

Dabar galim pereiti prie citatų, pavyzdžiui, dviejų didelių Lietuvos poetų – Salo­mėjos Nėries ir Maironio konfliktas. Pirmas posmas eilėraščio Maironiui, rašytas Ufoje 1942.1.15:

Sako, mirdamas mane tu keikei,
O numiręs surūstėjai dar labiau.
Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt:
Juk tave mylėjau ir gerbiau. (p. 14)

Žmonėms, studijuojantiems literatūrą visuomet kils klausimas: o kas vis dėlto teisus – Maironis ar Nėris? Ką galime atsa­kyti? Teisūs abudu. Maironis teisus tada, kai piktinasi Nėries posūkiu į kairę. Nėris teisi tada, kai širdies gilumoje susimąsto, kodėl gi taip, ką jinai blogo padariusi. Ar paviršinė jos pasaulėžiūra leidžia neigti jos poezijos šerdį? Širdies gilumoje jinai jaučia, ką jai pats Viešpats davęs. Tą patį, ką kelių šimt­mečių geriausiai lietuvių lyrikai. O ir jinai pati gerbusi lietuvių poezijos patriarchą. Taigi dviejų žmonių ginčas jau pavirsta ginču apie lietuvių poezijos tradiciją ir jos perspekty­vas. Nesužalotu pavidalu išėjusi paskutinioji jos lyrikos knyga „Prie didelio kelio“ tik pa­tvirtina ne jos vienos, bet visos lietuvių lyri­kos tiesą – Strazdo, Vienažindžio, Baranaus­ko, J. Kossu-Aleksandravičiaus tiesą, kad didžiausias, vis dėlto tvirčiausias akmuo, ant kurio stovėdami lietuvių poetai galėjo kalbėtis su saule, žeme ir žvaigždėmis, yra gamtiškumas (laukiniškumas) ir našlaitystė.

Čia galėtume dar prisiminti Jurgį Baltru­šaiti, bet nebūtina.

Jeigu paneigtume šituos Jausmus, tai pirmiausia turėtume atsisakyti lietuviškų pasakų Ir dainų. Našlaitiškumas yra jausmas, kurį vargu ar suvokia didžiosios literatūros. Nors Salomėja Nėris, kaip ir mes visi, buvo pakankamai jo ragavusi. Našlaitiškumas modernioj, tarkim, kokio nors Heideggerio

egzistencinėj filosofijoj, butų pavadintas ap­leistumo jausmu pasaulyje, egzistencine apleistimi, tuo, kas persekioja modernųjį žmogų.

Mes nesimatysim per daugel metelių,
Nesusirašysim margom gromatėlėm.

Kas nors pasakys, kad tai yra nelaimės jausmas, tačiau prisiminkime pasaką apie princesę, apie trečiąją seserį, kuri po dau­gelio išbandymų laimi karalaičio širdį, nuga­lėdama savo piktas seseris ir pamotę žiežu­lą. Galų gale našlaitė tampa karaliene. Taigi be jokių apkalbų lietuviai turėtų pripažinti, kad Sigutė našlaitėlė arba Eglė iš Salomėjos pasakų yra tas pats jų lyrikos centras. Lyri­niai jos eilėraščiai suponuoja šituos pa­veikslus. Taip vargšė moteris, našlaitė, per­ėjusi visus laiko sūkurius, tampa nugalėtoja, lietuvių poezijos karaliene.

Antanas Miškinis, lankęs S. Nėrį ligoni­nėje jau sunkiai sergančią ir nešęs jai rožių, viename eilėrašty, sukurtame lagery, krei­pėsi į ją „seserėle“, nors ir galėjo ją skau­džiai išbarti. Bet Miškinis buvo iš tų žmonių, kurie turėjo tą patį lietuvių poezijos aukso prabos jausmą. Prisimenu, kai vos susipa­žinus kelionėje į Šiaulius, jis padeklamavo posmą iš lietuvių dainų:

Kad aš galėčiau,
savo mergelę
aukso žiedan įkalčiau.
Aukso žiedan įkalčiau,
ant pirštelio nešiočiau…

Ir pridūrė: ar Byronas turi tokias eilutes?

Salomėjos Nėries autentiškoj lyrikoj labai daug tokių eilučių, kurios plaukia iš to paties šaltinio, maitinusio lietuvių lyriką. Galų gale ar galėtų kas nors taip nusižemin­ti, kaip Salomėja Nėris:

Ir nenoriu tau geresnio nieko,
Tik prie žemės prisiglaust brangios.
būti tėviškės arimų slieku,
Mėlyna rugiagėle rugiuos. (p. 14)

Irgi rašyta Ufoje 1942.1.15.

Apibendrinant tai, kas pasakyta – visą jos gyvenimo našlaitystė ir ją supusių žmonių nedėkingumą, ateina į galvą tiktai šios eilutės:

Aš nieko neėmiau,
Už viską užmokėjau
Širdies skausmu,
Nemirštančia daina.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.