Sigitas Geda. Kaip sprogo katilas

1998 m. Nr. 6

Sąjūdis ir rašytojai

Apie tai, jog kažkas dedasi, verda krašto viduje, žmonių galvose ir šir­dyse, galima buvo spręsti jau nuo kokių 1983 metų, o nuo 1985-ųjų – tai jau tikrai. Aš nepasakysiu čia didelių naujienų, bet neįtikėtinai pa­gausėjo diskusijų laikraščiuose ir žurnaluose, kažin kokie nuolatiniai de­batai vykdavo ir susirinkimuose, ir darbovietėse. Jokia ne paslaptis, kad pasikeitimų nuojauta tiesiog tvyrojo ore, buvo uoste užuodžiama. Impe­rija buvo perpuvusi, bet kaip ir kiekvienas gendantis daiktas – pavojin­ga, mušanti kenksmingais spinduliais.

1985 metais už eilėraščių knygą „Varnėnas po mėnuliu“ man buvo paskirta vadinamoji Respublikinė premija. Slapčiomis puoselėjau mintį, kad tokia proga gavęs kalbėti per radiją ir televiziją išrėšiu daug tie­sos apie padėtį Lietuvoje. Deja! Gavau iš anksto paruoštus klausimus ir iš anksto turėjau raštu atsakyti, kad jeigu paskui būtų pastebėta kokia nors „improvizacija“, galima būtų prigriebti. Šiek tiek laisviau ga­lima būdavo kalbėti apie jau beįsisiūbuojantį ekologinį judėjimą. Eko­logija, gamtos apsauga etc., aišku, buvo tik priedanga, laisvėjimas viso­mis formomis ir pavidalais vyko slapčiomis.

„Literatūra ir menas“ pradėjo plačią diskusiją, aš paskelbiau didelį straipsnį „Apie tėviškę, apie gyvenimą“. Parašyti prašė pats vyriausia­sis redaktorius A. Drilinga, deja, paskui, matyt, išsigando, mano straips­nį suniokojo, užsakė vadinamąjį antistraipsnį – iš komunistų pusės. Tai­gi pusė minčių išėjo, bet viską į miltus sumalė LKP CK narys, Lazdijų rajono komiteto pirmasis sekretorius K. Stoncelis; „kaip komunistas“ ne­suko įsijungti ir buvęs CK instruktorius, anuometinis Rašytojų sąjun­gos sekretorius.

Kitas smarkus susidūrimas įvyko su pačiu CK – dėl sonetų ciklo „Mai­ronio mirtis“. Ciklas – devyni sonetai ir epitafija buvo sukurti 1984 m.; dar prieš Maironio jubiliejų; jam artėjant – 1987-aisiais – ėmiau ieškoti progų, kaip paskelbti. Maironis devintame dešimtmetyje kažin kaip atgimė, publika ryte rydavo jo tekstus… Manau, kad viskas dėl tų pačių ore tvyrančių Laisvės ir Atgimimo idėjų.

Jau surinktas sonetų ciklas vieną rytą su trenksmu buvo išbarškintas iš „Literatūros ir meno“ puslapių, gulinčių spaustuvėje… Neįtikėtiną budrumą, kaip labai dažnai anuo metu pasitaikydavo, parodė ar valytoja, ar kokia rinkėja. Ratas ėmė suktis atgal, iki to paties CK, kur Kultūros skyriaus vedėju dirbo S. Renčys. Buvau „atstatytas“ su visais prakeiksmais: „Tai matai! Nemanėm. kad toks gudrus esi… Prisidengęs tauriausia meilės soneto forma, norėjai sukelt revoliuciją. Gerk, valkatauk, bet šito tai jau tau neįeisimi!“

Taip išblėso visos mano iliuzijos, o ir daugelio žmonių manymas, esą „Respublikinių premijų laureatai turi privilegijų, labai daug gali“. Ki­ti dar ir dabar taip parašo. Mano atveju buvo taip: kažką galėjau, bet tik labai siaurame rate. Antra vertus, anais laikais tai jau buvo nemažai, o svarbiausia, kad ir CK, ir KGB negalėjo susidoroti kaip su visiškai ne­žinomu žmogumi. Paprasčiausiai – vengė.

Manau, kad dėl šitos priežasties ir buvau žmonių pasiūlytas į Sąjū­džio iniciatyvinę grupę: „Eik! Tave bus sunkiau areštuoti!“

Regis, toks buvo ir ne vieno kolegos kelias, todėl šį momentą svar­bu pabrėžti.

Tiesa, 1988 metų pavasarį „įgijau“ ir šiokią tokią valdžią – tapau vienu iš tos pačios Rašytojų sąjungos sekretorių. O buvo taip.

Rašytojų sąjungą iš CK tada kuravo J. Paleckis (kartais į valdybos po­sėdžius ateidavo netgi pats V. Beriozovas, beje, domėjęsis netgi tokiais dalykais, kaip „kiek kuris rašytojas išgeria“). Taigi Paleckis jaunesnysis prieš rinkimus ir leido suprasti, kad galima būtų rinkti (pirmą kartą!) RS sekretorių iš dviejų kandidatūrų… Taip nubalsuota už mane.

Taigi tą atmintiną dieną, kai MA salėje buvo išrinkta Sąjūdžio inicia­tyvinė grupė, matyt, turėta galvoje ir šitai. Aš pats tuo metu buvau iš­vykęs į Vakarų Berlyno literatūrinį kolokviumą. Ką aš ten veikiau? Vo­kiečių rašytojai susidomėjo lietuvių poezija (ne be tuo metu Rytų Berlyne gyvenusio L. Stepanausko pastangų). Ką versti į vokiečių kalbą? Po il­gų konsultacijų nutarta S. Gedą…

Apie tai, kad esu išrinktas į minėtąją grupę, sužinojau tik paskam­binęs į Vilnių. Nelabai įsivaizdavau, ką turėsiu veikti, bet širdyje džiau­giausi. Bet koks poslinkis gyvenime, bet koks vidinis ir išorinis judesys, bet kokia socialinė, kultūrinė, dvasinė dinamika tada be galo daug reiš­kė. Gal todėl, kad visi nujautėme mūsų laukiantį ugnikalnio prasiver­žimą. Slibino viduriuose jau kažin kas grumėjo!

Paskui jau pagalvojau, kad tokiais pačiais principais būdavo renka­mos žydų getų tarybos okupacijos metais (kad ir Vilniaus geto taryba, ją aprašo Cz. Miłoszas knygoje „Gimtoji Europa“). Tai labai senas tau­tų gelbėjimosi būdas: kritiškais atvejais į vadus ir vadovus išsirinku tuos, kurie yra „svarbiausi“, kurie kažką „gali“, „nebijo“ etc.

Birželio gale grįžęs į Vilnių iškart pakliuvau į Sąjūdžio pradinės veiklos verpetą. Mokėmės dirbti, organizuoti, ginčytis, kalbėti, vado­vauti. Paskui ėjo, plūste plūdo kiti – įvairiausio plauko ir įvairiausių ke­tinimų žmonės. Dabar, galvodamas apie tą situaciją, norėčiau beveik pa­juokauti: maksimalistai reikalavo iš mūsų čia pat „atgauti Nepriklausomybę“, pragmatikai – sutvarkyti ekonomiką, nihilistai – bent jau „iškuopti Lietuvoje tualetus“.

Didžiausi ano meto, tos vasaros mano darbai – pačioje Rašytojų są­jungoje. Čia plūste plūdo žmonės iš visos Lietuvos – išdaužytais danti­mis rezistentai, Sibiro tremtiniai, manifestų, pareiškimų, kreipimųsi ra­šytojai, žurnalistai iš daugelio užsienio šalių… Tikra griūtis, chaosas, kur tiek pat vilties, kiek ir nevilties ženklų. Paskui du lemtingieji mitingai, kur „išgarsėjau“ kaip pagrindinis (ar vienas iš pagrindinių) kalbėtojų. Taip mane išreklamavo išeivijos laikraščiai, todėl kai rudeniop sykiu su ak­torium Regimantu Adomaičiu ir šviesaus atminimo profesorium Česlovu Kudaba atsidūrėm Tabor Farmoje, Santaros-Šviesos suvažiavime, jau nebuvo sunku.

Tokios šviesos sklidina vasara ir toksai ruduo, matyt, būna tik kartą žmogaus gyvenime. Išeivija dūzgė kaip pažadintos bitės. Niekas (jų pačių liudijimu) niekad nebuvo matęs tiek vienon vieton susirinkusių lietuvių. Susitikimai paprastai būdavo iš dviejų dalių. Pirmoje dalyje Regimantas Adomaitis ir aš skaitydavome „uždegančias“ eiles, antroje – „audringi“ klausimai ir atsakymai, viskas apie Sąjūdį ir apie Atgimimą.

– Sigitai, kodėl tu visuose vakaruose nepasakai tiesiai, kad Sąjūdžio tikslas yra Lietuvos Nepriklausomybė? – kartą manęs paklausė vieno mie­lo profesoriaus žmona (Stasė Vaškelienė).

Ir ką aš galėjau atsakyti? Man regis, kad daugelio panašiu būdu į Są­jūdį atėjusių žmonių (kaip savotiškų įkaitų, kamikadzių) sąmonėje sly­pėjo tik šitas, pirmiausia šitas tikslas. Kiti, jaunesni ir tiesesni, paskui jau tą ir rėždavo.

O koks dar galėjo būti? Kitas dalykas, kad rėkti apie tai viešumoje rodėsi labai jau kvaila.

Po Santaros-Šviesos suvažiavimo mudu su R. Adomaičiu pasukom į Amerikos pietus. Ten visose lietuvių kolonijose kalbėjome tą patį. (Čes­lovas Kudaba su V. Adamkum išvyko kitu maršrutu.) Paskui išsiskyrė­me ir su Regimantu – mane kvietė jau į kitą Amerikos pusę. Taip ir blaš­kiausi tarp Čikagos, San Francisko, Los Andželo ir Niujorko, Vašingtono, Bostono, Filadelfijos. Iki spalio pabaigos.

Kai prasidėjo Sąjūdžio Steigiamasis Suvažiavimas, mane vis „nešė“, vis dar buvau įkvėptas tos Atgimimo dvasios, kupinas tos geros energi­jos, kuria mane „pakrovė“ lietuvių išeivija. Tiesa, per tuos du mėnesius, agitavau anapus vandenyno, neįtikėtinai pasikeitė ir pati Lietuva. Į Suvažiavimą plūdo tuntai žmonių – jaunų ir senų, partinių ir nepartinių, politrukų ir kunigų. Išsiveržimas buvo neįtikėtinas. Kitaip ir negalėjo būti – katilas buvo kaitęs gerą pusšimtį metų!

Vilnius, 1998.II.3