Nauji poetiniai „Psalmių knygų“ vertimai
1997 m. Nr. 5
Vertimo menas
Su knygos vertėju Sigitu Geda kalbasi poetas Kornelijus Platelis ir literatūrologė Janina Riškutė
K. Platelis. Labai džiugu, kad pagaliau dienos šviesą išvydo S. Gedos verstos psalmės. Norėčiau paklausti, kaip pats įsivaizduoji psalmes, kokia tai knyga: ar tai poezija, ar daugiau nei poezija? Kaip apskritai žiūri į šį didžiulį veikalą?
S. Geda. Tai iš tikrųjų yra knygų knyga, kurią aš norėjau versti jau nuo jaunystės dienų. Bet tai nėra taip paprasta. Prie to konteksto galėjau priartėti tiktai tada, kai išverčiau didįjį armėnų poetą Gregorą Narekaci, kurį perkrikštijau į Narekietį. Narekaci – tai žmogus, kuris yra „nuo Nareko ežero“. Jo kūriny buvo be galo daug citatų iš psalmių ir dar daugiau polemikos su senesniais tekstais. Siaubingas darbas vertėjui – skirsniai, kur citatos skęsta citatose. Maniau, kad tą principą išrado modernioji poezija. Iš tikrųjų senoji poezija jį vartojo prasmingiau, rafinuočiau. Ir jau vėliau, kai teko kalbėtis su a. a. kunigu Česlovu Kavaliausku, jis prasitarė: vien „Apokalipsėje“ cituojama apie 800 autorių. Daugelis net nežinomi. Tai man beveik nuleipo rankos. Bet darbas jau buvo pradėtas, nebėr kur trauktis. Kartais atrodo, kad visi vertimai yra savotiškos rungtynės. Norėjau parungtyniauti su mūsų mielais kunigais. Studijavau hebrajiškus, lotyniškus, vokiškus, lenkiškus, rusiškus tekstus, dar turėjau S. Averincevo biblinių poetizmų studiją, pavyzdžiui, kas išlikę sirų kalboje. Pagaliau ir paskutinieji atradimai, pradedant Kumrano tekstais, kai buvo suabejota perdėtom helenistinėm įtakom. Girdi, Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas smarkiai paveikti helenistinės kultūros. Atradimai po Antrojo pasaulinio karo, savotiškai apgręžę daugelį teologinių interpretacijų. Didžiausi autoritetai čia man buvo M. Liuteris (!) ir naujausias garsaus pasaulyje teologo M. Buberio vertimas į vokiečių kalbą, kur helenizmo apnašos „nuplautos“.
O versti išties buvo labai sunku, daugiau panašių tekstų aš nenorėčiau versti. Bet, matyt, jį turėjau padaryti po „Giesmių giesmės“ ir „Ekleziasto“. Galgi ir už savo nuodėmes…
K. Platelis. Užsiminei apie lietuvišką tradiciją. Kaip tos psalmės susijusios su mūsų poezijos tradicija, mūsų liaudies dainom? Aš vieną tokį sąlytį matau: psalmės yra naratyvinės tradicijos kūrinys, išreikštas tiesiogine kalba, kuria dažniausiai bendraujama su Dievu. Bet stilistika gerokai skiriasi, nėra deminutyvų, lyriniu padūsavimų, rėžiama, kad ir taip: „Ko gi gentys maištauja, tautos užmačių pilnos?“
S. Geda. Geriau į šį klausimą atsakytų Strazdelis. Sovietiniais laikais mes apskritai buvome „atplėšti“ nuo šito konteksto. Studijos universitete? Lietuviška buvo laikoma tai, kas „liaudiška“. O biblinė tradicija – tai prietarai! Slavočinskio „Giesmes“ nusipirkau ui 20 kapeikų. Kartais man regis, kad didelį darbą padarytų žmogus, kuris padarytų studiją „Donelaitis ir psalmės“, „Strazdas ir psalmės“. Pirmąsyk pajutau, koks gilus ryšys tarp Strazdo ir psalmių, irgi tik „Psalmes“ beversdamas. Didelė laimė, kad mūsų poeziją kūrė kunigai, kurie savaime pririšo ją prie šito, anot J. Range’s. „stulpo“, aplinkui kurį sukasi tautos.
Tiesa, prieš tai buvau vertęs dar senesnių tekstų (senovės Egipto, šumerų, babiloniečių, hetitų), ir paradoksalu – „Psalmėse“ daug kas iš ten, esama savotiškų pirmapradės žmonijos kūrybos reliktų.
Tad „Psalmės“ sieja mus su pirmykšte – „uolų ir olų“ žmonija. Gal nebus nekuklu pasigirti – puoselėjau ir mažytę tokios savos poezijos viziją. Taigi Liuteris, Bretkūnas, visos mūsų postilės ir visos homilijos. Iki Maironio. Kokia Bažnyčia be Psalmių ir kokia Poezija be Psalmių? Kaip ta tauta, tas šokantis žmonių ratelis, nežinia, apie ką besisukąs. Nebūtų jokio „stulpo“.
Tą „stulpą“ jautė ir J. Kossu-Aleksandravičius, ir B. Brazdžionis su K. Bradūnu. Mes visi psalmiški. Ta prasme, kad esam krikščionys. Ir ne tik lietuviai, bet ir vokiečiai – pvz., G. Bennas ar J. Bobrowskis. Arba austras G. Traklis, žydas P. Celanas. Visi galų gale įsiliejame į psalmę – giesmę, ir tai beveik mistiškas ryšys.
Poezijoje, kaip ir žmogaus gyvenime, yra pirmapradis modelis. Ir tik atrodo, kad esi vienintelis, gyveni vienintelį savo gyvenimą. Bet iš tikrųjų tavo gyvenimas yra vienas iš egzistencinių, jau šventose giesmėse užrašytų gyvenimų variantų.
K. Platelis. O ką pasakytų tos knygos redaktorė Janina Riškutė, kuri geriausiai po Sigito yra įsigilinus į šį tekstą?
J. Riškutė. Man atrodo, kad šitas Sigito vertimas yra poeto galynėjimasis su kalba. Juo labiau kad „Psalmių knygos“ – neeilinis tekstas. Senovės žydų religinė poezija nesenstanti ir sakraliniu, ir meniniu požiūriu. O išversti visas 150 Dovydo ir kitų Jeruzalės giedotojų psalmes – didžiulis darbas, kuriam gal paskatino Sigitą ir Cz. Miłoszo poetiniai vertimai.
Šiais laikais plinta vis laisvesni psalmių vertimai, neseniai Leipcigo knygų mugėje galima buvo pamatyti ne tik kanoninių, bet ir albuminių variantų, iliustruotų Viduramžių ir Renesanso reprodukcijomis. Knieti paklausti poetą, ar nesibijojo imtis psalmių, kadangi ligi šiol buvoję buvo paplitę du kanoniniai vertimai – arkivyskupo J. J. Skvirecko ir kunigo A. Liesio. Arkivyskupo J. J. Skvirecko vertimas, nors ir pakartotas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje vis labiau tolsta iš mūsų kasdienės apyvartos dėl vertimo kalbos. Daug laisvesnė versto Psalmyno kalba, bet ir ji akivaizdžiai skiriasi nuo naujausios literatūrinės psalmių versijos.
S. Gedai pravertė ankstesnė patirtis – Jis Jau buvo išvertęs babiloniečių, hetitų, šumerų poezijos, „Giesmių giesmę“ ir „Gilgamešą“, viduraamžių armėnų poeto G. Narekiečio „Sielvartingų raudojimų knygą“. Rūpėjo priartinti psalmes prie mūsų suvokimo ir kalbos, paversti jas gyvu tekstu. Cz. Miłoszas, versdamas psalmes, siekė kiek įmanoma didesnio paprastumo ir glaustumo. Galim palyginti trumpą 31 psalmę fragmentą:
Viešpatį šlovinkim, meilės stebuklų man jis padarė
miesto tvirtovėj.
O ašai sumišęs kalbėjau:
„Nuo tavo akių aš atskirtas!“
Bet iš tikro tu mano maldingąjį balsą girdėjai.
tavęs kai šaukiausi.
(Vertė A. Liesis)
Tebus pašlovintas Viešpats,
stebuklingą malonę suteikęs
apsuptojoj tvirtovėj.
Ir tariau sumaišty savo:
„Atskirtas esu nuo Tavojo veido“.
Bet išgirdai maldos balsą,
kuomet Tavęs aš šaukiausi.
(Vertė S. Geda)
Laisvesni interpretacija, strofika leido poetui išversti psalmes įtaigiau, vaizdingiau. Bet įdomiausia yra tai, kaip jis tobulino savo vertimą, kaip ėjo prie galutinio varianto. Čia turiu visą ankstesnį autorinį psalmių vertimo variantą, kai kurios psalmės mirga marga poeto taisymais. Tai bus vertinga medžiaga vertimų analizei. Poetas ne tik ieškojo vis tikslesnių prasminių ir stilistinių niuansų, bet ir bandė atsitolinti nuo žinomų, atminty gyvų formulių, stereotipų. Palyginimui – pora fragmento variantų iš tos pačios 31 psalmės.
Ankstesnis variantas:
Džiaugiuos ir guodžiuos, kad esi gailestingas,
pastebėjai mano skurdumą
ir atspėjai širdgėlą mano.
Neatidavei manęs į priešo rankas,
plačiame lauke pastatei mano kojas.
Pasigailėk manęs, Viešpatie, nes man ankšta…
Knygos variantas:
Džiaugiuos ir guodžiuos Tavo gailesiu,
nes Tu pamatei mano vargą
ir atspėjai sielos kartėlį.
Neatidavei manęs priešo rankoms,
plačiame lauke leidai man atsistoti.
Pasigailėk manęs, Viešpatie, taip slogu man… (p. 49)
Tai amžinas poeto galynėjimasis su žodžiu, o psalmių atveju – ir noras suteikti kalbai šiuolaikišką sakralini kodą, aktualizuoti testamentinę prasmę.
K. Platelis. Aš dar norėjau kai ko paklausti. Janina sakė, kad atsiranda vis laisvesnių psalmių vertimų. Gal ir klystu iki galo jų neperpratęs, bet drįsčiau pasakyti, kad jų poetika labai skurdi. Pagrindinis dalykas yra dialogo su Dievu, kreipimosi į Dievą aistra. Man atrodo, kad Kaip šitą aistrą Sigitas ir perteikė.
S. Geda. Lietuvai atėjo toks iš esmės naujo sakrališkumo laikas. Visa tai, kas buvo anksčiau – su kupiūrom, su cenzūrom – tai negali patenkinti Dievo ieškančio žmogaus. Antra, lietuvių poezija visu savo žodynu, visa leksine išraiška yra subrendus naujai sakralinei kalbai.
Ir nors kai kas mus kaltina, kad esame modernistai, avangardistai, formalistai – ne! Net ir mūsų liaudies dainas, kadangi jos buvo vėliausiai užrašytos, irgi prasiskverbė labai daug psalminių poetizmų. Tai kur jau čia mums. Kas galėtų pasakyt, kad Maironis yra nepsalmiškas poetas? Dar anksčiau Baranauskas, kuris ir numirė beveik ant Šventraščio galvą padėjęs.
K. Platelis. Labai gerai pasakei, kad Lietuvoje tam tikru laiku subrendo ta kalba, kuria galima išversti Šventraštį. Aš tai siečiau tiek su Lietuvoje gyvenusių poetų kūryba, tiek su išeivija, pirmiausia su žemininkų kūryba. Tie vadinamieji modernistai ir subrandino gana archajišką poezijos stilistiką, todėl dabar ir turime „Psalmių knygas“.
Spaudai parengė Gražina Ramoškaitė