literatūros žurnalas

Margarita Dautartienė. Meilė ir mirtis

1993 m. Nr. 4

Jurga Ivanauskaitė. Pragaro sodai: romanas. – Kaunas: Nemunas, 1992. – p. 270.

„Pragaro sodai“ – antrasis Jurgos Ivanauskaitės romanas. Jame, kaip ir „Mėnulio vaikuose“, daug šiandienos gyvenimo siaubo, keistokų persona­žų, neįprastų jų likimo lūžių. Čia toks pat gyvas, išraiškingas, šiuolai­kinis autorės stilius, gili potekstė, esminiai žmogaus egzistencijos klau­simai. Tai visuomet stebina ir džiu­gina J. Ivanauskaitės kūryboje. „Pra­garo sodų“ herojai – mėnulio vaikai – griebiasi egzorcizmo, bando užkal­bėti (malda, kūryba) ir išvaryti pik­tąją gyvenimo dvasią, susirasti savo asmenybės reiškimosi erdvę. Roma­ne sakoma, kad moters esmė – mei­lė, o vyro – savimeilė, o anot švento Jono, „kas nemyli, pasilieka mirtyje“. Kokią meilę ir mirtį renkasi kūrinio herojai?

Domantas – grupės „Langas“ vadovas, meniška siela. Jis kuria eilėraščius, dievina O. Milašių, savo baltą „Mersedesą“ ir tris moteris: žmoną Agnę, Robertą ir Mergaitę. Tai rafinuota ir prieštaringa asmenybė. Domas renkasi mirtį ir ją fiziškai įgyvendina ne todėl, kad tai yra jo „aš“ išraiška, savęs įprasminimas, sureikšminimas. „Domantas nenorėjo mirti lyg ir netyčia – per giliai įsipjovę besiskusdamas, išgėręs per daug migdomųjų, naktį nuriedėjęs su savo „Mersedesu“ nuo stataus skardžio ar­ba būti rastas ant šaltų garažo grin­dų, negyvai apsinuodijęs dujomis.“ Tai ne Domanto stilius. Jis pasirenka gyvo fakelo metaforą, remia ją Jun­go žodžiais, kad „liepsna susinaikin­dama duoda šviesą“, Biblijos tiesa apie tai, kad „turi mirti paskutinis vergas“ ir tada „Didysis Meilės ir Šviesos Dėsnis užantspauduoja duris, pro kurias skverbiasi Blogis“. Jis gy­vena nuolat provokuodamas mirtį, kurdamas jos įvaizdį, prisijaukinda­mas, priartindamas ją prie savo dva­sios pojūčių: „Vergas, kieno jis būtų, visgi turi vienintelę teisę – pasi­rinkti mirtį, o ne tapti mirties pasi­rinktu, pabaigti savo gyvenimą, kada tik panorės“. Kodėl Domantas jaučia­si esąs vergas? Ar todėl, kad yra vargšas, kuris nieko nemyli, ar todėl, kad jo niekas nemyli taip, kaip to trokšta? Jį myli Roberta, tačiau jam, ko gero, labiau jos gaila (aplanky­mas onkologijos klinikose). Domantą jaudina žmona Agnė, jos kūnas, ta­čiau apskritai jų šeimos santykiai dis­harmoniški. Painiausi ryšiai yra su Mergaite (ši herojė net nepavadinta jokiu vardu). Ar tai meilė? Nelengva pasakyti, nes aistros ir fatališkumo jų santykiuose daugiausia. Domantas nuolatos trokšta regėti, būti šalia Mergaitės, be to, stengiasi įvardyti „tą jųdviejų ryšį kokia nors visuo­menėje priimta formuluote: dviem nepaaiškinamą ilgesį jaučiančių menininkų draugyste ar – paguodą teikiančių vienišių bičiulyste, galų gale bohemoje įprastu skoningu (!) vyro ir moters romanu“. Mergaitė prisipažįsta, kad didžiausias praradimas jai yra Domo kūnas, užkuriantis joje pragarišką geismo ugnį. Abu jie, be abejo, giminingos, meniškos prigim­ties sielos, neramiai ieškančios savo gyvenimo prasmės, kūrėjui prasmin­gos saviidentifikacijos. Abiejų hero­jų savęs pažinimo ir įprasminimo ke­lias veda į Pragaro sodų karalystę.

Domantui atrodo, kad žmogus, pa­sivadinęs kūrėju, ėmė kurti šėtonišką meną. Jis prisipažįsta, kad nesugeba patikėt Dievu, bet šėtonu tiki, kad pats rašo eilėraščius tada, kai pajun­ta „ypatingą sielos perštėjimą“, kurį sukelia savimeilė, nuobodulys, ego­istiška vienatvė, tais eilėraščiais jis stengiasi padėti tik sau, o ne kitiems… Herojaus mirties nuosprendis skelbiamas O. Milašiaus eilutė­mis: „Žemė ant tavo kapo bus visai nelengva: kai sužeidžiamas poetas, prarandama amžinybė…“ Tą nuosta­bų amžinybės gausmą Domas išgyve­no Kinijoje (gastrolių metu) – tai „gyvenimas be pradžios ir pabaigos, pulsuojantis amžinybės potvyniais ir atoslūgiais“. Taigi ar prasminga buvo Domanto auka, to „vargšo, kuris nie­ko nemyli“?

Domanto žmona Agnė – išdidi, ori, savaip užsispyrusi moteris. Ji meni­ninkė, savarankiško muzikos ansamb­lio įkūrėja, be to, „Lango“ įkvėpėja. Agnę iškalbingai apibūdina tokia charakteristika: ji „nemėgo silpnų žmonių, o kartais pasijusdavo tarsi plauktų gelbėjimosi valtele ir daužy­ti; per rankas visiems, į tos valtelės šonus besikabinantiems“. Jos ir Domo santykiai romane klostosi sudėtingai, jiedu ir traukia vienas kitą, ir sykiu negali būti drauge, visiškai atsiduoti vienas kitam. Agnei gyvenimas – sparnai, o visiems kitiems – kupra (nors sparnais „Lango“ solistą išdabi­na ne Agnė, o Roberta). Ši moteris kuria ne vien savo paveikslą – mėg­džiodama emancipuotas būtybes ir jų poreikius, ji ir Domantui suteikia savąjį išsvajotą, vaizduotėj sufantazuotą Don Žuano-Don Kichoto-Antinojo-Adriano pavidalą. Pagaliau Agnei ima aiškėti, kad „Domas niekad nebus jai atviras ir nesidalins su ja savo abe­jonėmis, graužatimis, skausmu, kurie mėlynais šešėliais gulė ant jo marmu­rinio veido. Tik retkarčiais it šiltų žemuogių saują išties jai savo pa­prastus džiaugsmus, bet šiukštu ne­įsileis į labirintus, po kuriuos klai­džioja staugdamas nuo vienatvės kaip Minotauras“. Žodžiu, jie gyveno kartu ir atskirai: kaip dangus ir žemė.

Mirties šešėlis persekioja ir Agnę. Tačiau ji, pajutusi savy besisklei­džiančią baisią ligą, savaip slepiasi nuo mirties: pasineria į neviltingą šėlsmą Paryžiuje, laisvės mieste, kur ketino iš naujo pradėti vedybinį gy­venimą su Domantu. Tik košmariškas sapnas ir metaforiškas Ezros Muliekos (mirtį ženklinančio herojaus) ap­kabinimas primena, jog gyvenimas pulsuoja meilės ir mirties bangomis…

Painus romane Agnės, Domanto ir Robertos santykių trikampis. Rober­ta, pamilusi Domą, ima baimintis mir­ties („kai aš myliu, aš bijau mirti“), nors kaip tik ji su broliu Robertu išmargino savo kambario sienas šū­kiu: Eros – Tanatos („tvilksnis – meilė, pauzė – mirtis“). Pamilusi Domą, ji vaikšto „karūnuota sunkiu ir spyg­liuotu, mirties baimės vainiku“. Ir kaip tik Robertai tenka realiausiai kovoti su fizine negalia (vėžiu), kurią nugalėti jai padeda beviltiška meilė Domantui – taigi tvilksnis… Nors tuo pat metu Domas renkasi sąmoningą auką – gyvenimo ir širdies pauzę…

Savaip slegiantis vieną ir kitą yra Robertos ir Agnės bendravimas. Ag­nės moteriškumą žeidžia Domanto pasirinkimas Robertos naudai po to, kai jie laikinai išsiskiria, – juk ji visada buvo pranašesnė. O Roberta visada baiminosi draugės ir „jautė nuolankią nevykėlės pagarbą jos gy­venimui, kuriame viskas atrodė rea­lu, tikra, apčiuopiama, suvokta, su­planuota, išsipildę, nepralaimėta“. Ta­sai nerealumo, netikrumo jausmas buvo tarsi „branduolys, koncentri­niais ratais skleidžiantis melancholiš­ką ilgesį – gal – Prarastojo Rojaus, gal – Prarastojo Laiko, gal – Paža­dėtosios Žemės“. Viename pokalbyje su Domu ji prisiminė ankstyvą drau­gės Vestos mirtį ir netikėtą laidotu­vių epizodą (nuo žvakių liepsnos užsidega Robertos plaukai). Nuo to lai­ko ji ima tikėti, kad Vesta mirė vie­toj jos. Panašios asociacijos pinasi ir Agnės galvoje („aš čia būsiu dar il­gai“), nors primenantys mirtį sapnai jos jau neapleidžia. Po operacijos Ro­berta vaduojasi iš kūniškos meilės Domui, ji renkasi meilę Viešpačiui. Tikėjimas sutelkia jai vilties. Roma­no finale, po Domanto susideginimo, Robertai ir Mergaitei „pasaulis at­merkė savo trečiąją akį“, nutviekstos švytinčio Trečiosios Pasaulio Akies žvilgsnio, jos prašo vieno: padėti iš­tverti – po mirties išlieka meilė…

„Pragaro soduose“ yra ne tik įdo­mių herojų, bet ir netikėtų meninių efektų, vaizdavimo ir kalbos išmonės. Autorė siūlo romaną skaityti net tri­mis būdais: nuo pirmo iki paskutinio puslapio, apie atskirus personažus ar­ba sekti tik vieno herojaus likimą. Meilės, mirties, gyvenimo prasmės ieškojimo, savęs suvokimo ir įpras­minimo aspektu čia panagrinėti tik Domas, Agnė, Robertą ir Mergaitė. Turinyje Mergaites „vietą“ užima Saulius Strazdas. Jo paveikslas iliust­ruoja tą meninį efektą, kuriuo roma­ne kuriama tariamai reali tikrovė. Herojus yra dvilypis ir dviveidis, bet ne metafizine prasme (kas žino, kokie esame, kokia mūsų paskirtis – apie tai susimąsto ir kiti veikėjai), papras­čiausias apsimetėlis, pranašas, pasisa­vinęs kitų išmintį, bet pats tuo ne­labai tikįs, o tik tenkinąs savo savi­meilę. Skelbdamas kitų tiesas, pasi­skirdamas sau kitų išgyvenimus (sau­gumo persekiojimai, beprotnamis ir pan.), Strazdas sukuria pseudotikrovę, į kurią įsijaučia ir joje gyvuoja „Pragaro sodų“ herojai. Kadangi pra­našu savo kieme nebūsi, tai Saulius renkasi kitą aplinką, kitą veikėjų kartą, kurioje jis ir pasėja savo grū­dą – egzorcizmą. Domantas pasijun­ta Šėtono apsėstuoju, Agnė atveda jį į „Lango“ koncertą iš Katedros aikš­tės ir pristato masėms, Robertą susi­žavi jo veikla ir pogrindžio istorijo­mis. Bet ir tai netenkina Strazdo sa­vimeilės, nes jis jau „kuria laikas jautėsi tarsi tapęs veidrodžiu, į kurį Agnė dirstelėdavo tik probėgšmais, Domantas stebeilydavosi įdėmiau, o Roberta žvelgdavo valandų valandas“. Tad kokioj realybėj gyvena romano personažai? Ar tikrai juos supa dainuojančios atgimimo revoliucijos bangos? Artima kiekvienam iš mūsų tikrovė tėra meninis efektas, labai prasmingai J. Ivanauskaitės pasirinktas jos kūryboje. Agnė, Domas, Roberta, Mergaitė ar kiti personažai nėra vien egzaltuota moteris, besiblaškantis menininkas ar šiaip kokios „Anties“, „Fojė“ personažai – tai karta, jos būsenos, likimai, universalios kūrybos temos ir problemos. Meniškai, įdomiai sukurtas Ezros Muilekos paveikslas. Jį sufantazuoja irgi Strazdas, nupasakojęs keistą jo išvaizdą ir nepaprastą galią. Bet po to Ezra tampa mirties apsireiškimu, kurį patiria Domantas, jis apkabina Agnę, pagaliau ir pranašas Strazdas košmariškame sapne ištraukia netikusį bur­tą (paskutinį budelis pribaigs atšipusiu kirviu…). Pats netikėdamas Strazdas atveda į tikėjimą Robertą. Taip vieno apsimetimas tampa kito realybe.

„Pragaro sodus“ galima interpretuoti ir kitaip, o tai, be abejo, yra kūrinio meninio brandumo ženklų. O ši recenzija tebūnie dar vienas Jur­gos Ivanauskaitės talento pagerbimas, belaukiant trečiojo romano „Ragana ir lietus“.

Jurgos Ivanauskaitės kūrybos recepcija „Metuose“

2021 07 27 / Pristatyti Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) kūrybą ir kūrybos kontekstus, randamus „Metų“ archyve – tarsi stipriai suktelėti laiką atgal. Nors šios rašytojos, keliautojos, žmogaus teisių gynėjos knygas skaitome iki šiol,

Jūratė Baranova. C. G. Jungo pėdsakai J. Ivanauskaitės kūryboje

2014 m. Nr. 11 / Rašydama Tibeto trilogiją – „Ištremtas Tibetas“ (1996), „Kelionė į Šambalą“ (1997), „Prarasta pažadėtoji žemė“ (1999) ir siekdama iššifruoti savo kelionėje aptiktus Rytų kultūros ženklus, Jurga Ivanauskaitė pasitelkia du pagrindinius autoritetus

Violeta Kelertienė: Literatūra kaip teorija ir kaip gyvenimas

2014 m. Nr. 3 / Literatūros tyrinėtoją Violetą Kelertienę kalbina Aušra Jurgutienė / Kodėl studijuoti pasirinkote literatūrą? / Violeta Kelertienė. Atrodo, kad ne aš, o ji mane pasirinko. Manau, kad tada ir prasidėjo mano susižavėjimas knygomis.

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse

2010 m. Nr. 4 / Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas.

Jūratė Čerškutė. Nebaigta asmenybės ir ligos autobiografija

2009 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Viršvalandžiai. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 161 p.

Renata Šerelytė. Amžiaus krizės romanas

2006 m. Nr. 3 / Jurga Ivanauskaitė. Miegančių drugelių tvirtovė. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – 438 p.

Jurga Ivanauskaitė. Kelionė į Indiją. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 2 / vilks paskui save sunkias ir žvangančias
interpretacijų grandines,
ką apie tai pasakytų Freudas, o ką – Jungas?
Kas tuos sužeistus gyvius, kas mane išgydys?

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Jurga Ivanauskaitė: „Dalis manęs yra kiekviename personaže“

2004 m. Nr. 7 / Su rašytoja Jurga Ivanauskaite kalbėjosi ir susirašinėjo literatūrologė Solveiga Daugirdaitė/ Budizmas išmokė požiūrio, kad gyvenimas ir taip yra kančia, kad dera mokytis jos išvengti, užuot save dauginus ir draskius žaizdas…

Renata Šerelytė. Ar ironija yra visagalė

2004 m. Nr. 2 / Jurga Ivanauskaitė. Placebas: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – 386 p.

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės orientalizmas

2003 m. Nr. 11 / Rašytojos Jurgos Ivanauskaitės „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dva­sinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo Algimanto Švėgždos ir bendražy­gio Pauliaus Normanto Rytų nostalgiją.

Kas yra literatūros provincija?

2001 m. Nr. 7 / Atsako Ramūnas Klimas, Marcelijus Martinaitis, Jurga Ivanauskaitė, Stasys Stacevičius, Gintaras Grajauskas, Rimantas Černiauskas, Stasys Jonauskas, Algimantas Zurba, Herkus Kunčius