Joana Vaičiulaitienė: „Nepaprastai mums buvo gera vienam su kitu“

1996 m. Nr. 6

Antanui Vaičiulaičiui – 90

Joaną Vaičiulaitienę kalbina Ramunė Marčiulynaitė

Kai aš atėjau į savo vidurnaktį,
tu pasilik ir šviesk.

Tavo Antanukas¹

Vaičiulaičių namas Vašingtono priemiestyje Bethesdoje, Chanute drive gatvėje, niekuo neišsiskirta iš kaimynų: iš fasado pusės vienaukštis, dailus, rūpestingai prižiūrima aplinka. Jis tarsi liudija ramų ir gražų amerikietišką gyvenimą. Tačiau, peržengus šio namo slenkstį, supranti: čia Lietuva.
„Antanas niekada nebuvo išėjęs iš Lietuvos“, – Joana Vaičiulaitienė, šių namų šeimininkė, aprodo kambarius, paveikslus, knygas – visa, kas dar taip gyvai alsuoja Antanu Vaičiulaičiu. „Jis išėjo, bet tie devyniasdešimt antrieji metai man vis tęsiasi.“
„Jis vis yra“, tarsteli, praverdama rašytojo kabineto duris, kur knygos, piešiniai, nuotraukos, raštai sudėlioti dar paties Antano ir kur kiekvieną vakarą vis uždegama šviesa…

Jūs sakote, kad Antanas Vaičiulaitis niekada nebuvo išėjęs iš Lietuvos. Ar jis kalbėjo apie tai, kad norėtų būti palaidotas tėviškėje? Ar galvojate jį parvežti į Lietuvą?

Pats Antanas niekad nekalbėjo apie mirtį. Jis absoliučiai nenorėjo apie tai kalbėti. Ir kai aš klausdavau, ar tu nori, kad aš prie mamos nuvežčiau, jis neatsakydavo. „Čia, su vaikais“, – yra pasakęs. Bet aš žinojau, kad širdies gilumoje jis to nori. Jis yra parašęs eilėraštį „Pieva“: „…kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo brangiųjų lygumų krašte…“ Tą knygutę, kur yra šilas eilėraštis, jis dedikavo man. Aš nežinau, ar jis taip norėjo man apie tai pasakyti, bet tiesiogiai paklaustas, jis niekad neatsakydavo.

Aš maniau, kad parvažiavus devyniasdešimt penktųjų vasarą į Lietuvą nuspręsiu, ar jį parvežti, ar ne. Bet dabar nežinau: jo mama yra palaidota Vilkaviškio kapinėse, bet dabar ten neseniai atgulė ir jo sesuo, o be to, visi ten jau išmiršta, kas prižiūrės jo kapą? Jeigu būtų galima palaidoti Vilniuje, bet nežinau, ar buvo toks jo noras. O kaip vaikai? Vaikams tėvas yra kaip šventenybė, todėl, aš manau, kol esu gyva, paliksim taip, kaip yra.

Antano Vaičiulaičio kūryboje gausu mirties simbolikos. Paradoksalu, kad gyvenime ši tema jam buvo visiškas tabu. Tai turbūt ir yra menininko kūrybinis fenomenas. Jūs sakėte, kad Antanas labai daug tylėjo ir galvojo. O kaip jis rašydavo, kokia būdavo Antano Vaičiulaičio darbo diena?

Antanas buvo labai darbštus. Jo diena prasidėdavo su aušra. Pasitikęs šviesą jis rašydavo. Aš manau, kad nieko nėra parašęs po vidurdienio, nes rašydavo tik rytais. Jis niekad neatidėliodavo, jeigu jau kurdavo, tai atsisėsdavo ir dirbdavo dvi tris valandas, o mes jam netrukdydavom. Po tų darbo valandų išeidavo iš savo darbo kabineto taip, kaip gimdyvė moteris.

Daug laiko Antanui atimdavo jo tiesioginis publicistinis darbas. Jis nebuvo jam prie širdies, nes niekad negalėjai nuodugniai arba kūrybiškai rašyti: rašyti arba redaguoti kitų rašinius reikėjo kiekvieną dieną, kiekvieną valandą. Jis be galo daug susirašinėjo, nes iš kitų rašytojų reikėjo išprašyti darbų, o visi jie sunkiai dirbo, neturėdavo laiko rašyti. Ilgą laiką Antanas redagavo „Aidus“, tai buvo toks darbas, kurį turėtų dirbti penki šeši žmonės. Dar buvo Lietuvos laisvinimo klausimas, kuri visąlaik reikėjo klebenti, o dar šeima kuri ir atimdavo daug laiko. Vakarais jis labai daug skaitydavo ir savarankiškai mokydavosi graikų kalbos. „Odisėją“ ir „Iliadą“ turbūt mokėjo atmintinai.

Tai kaip Antanas Vaičiulaitis viską suspėdavo, ir ar tokie dideli krūviai nepakenkė jo sveikatai?

Aš manau, kad jis nuolat galvojo apie darbą, net važiuodamas autobusu ar metro Amžinai buvo paskendęs tarp knygų (ir namuose, matėte, sukaupta begalės žurnalų, laikraščių, korespondencijos), tarp dulkių, todėl jo problema buvo plaučiai: Antanas labai greitai gaudavo plaučių uždegimą. Kartais tą uždegimą labai sunku būdavo pastebėti. Vienąkart, kai jis nuo plaučių uždegimo buvo gavęs kraujo užkrėtimą, jį vos išgelbėjo.

Šiaip Antanas niekada negėrė ir nerūkė, riebiai nevalgė. Jeigu pavargdavo – eidavo pailsėti. Jis niekad savo kūno neperkrovė, ir užtat, aš manau, turėda­mas vieną inkstą, taip gražiai išgyveno aštuoniasdešimt šešerius metus. Jeigu ne paskutiniaisiais gyvenimo metais atsiradus ta jo liga…

Antano Vaičiulaičio kūryboje dažnas medžio ir paukščio įvaizdis. Jūs jam į kapines nešėte kalėdinį paukštuką, paties rašytojo pieštuose piešinukuos dominuoja medis. Ar gyvenime jam buvo svarbūs šie dalykai?

O taip. Antanas mėgo obelį, vyšnią. Klevas, gluosnis buvo jo mylimi medžiai. Kai mes pirkome pirmąjį namą, šalia augo trys pušys ir gluosnis. Kai tik jis pamatė tai, iškart nusprendė, kad galim tą namą pirkti. Jam buvo gražus jau pats žodis „gluosnis“.

Antanas be galo mėgdavo žiūrėti į rikiuote skrendančius paukščius, ypač gyvenimo saulėlydyje. Labai dažnai eidavo su anūkais pasivaikščioti, jie rinkdavo akmenukus. lapus, žiūrėdavo į paukščius.

Rašydamas ar skaitydamas pasakas, jis piešdavo lyg kokias savotiškas iliustracijas. Kiekvienas jo piešinukas turėjo savo idėją – ar tai būtų anūkėlio prisiminimas, ar medis, ar paukštis, ar bažnyčios bokštas.

Apskritai Antanas buvo estetas. Jo lūpos nėra ištarusios nė vieno blogo žodžio. Jis absoliučiai buvo atsisukęs į gėrį.

Ponia Joana, trumpai papasakokite, kaip Jūs susipažinote su Antanu Vaičiulaičiu, kaip jus likimas susiejo su Amerika?

Susipažinom mes dar Nepriklausomoj Lietuvoj pas mokytoją Ambrazevičių. Mes, gimnazistės, eidavom pas jį į namus, kur vykdavo literatūriniai vakarai. Ir buvom įsimylėjusios Ambrazevičių. Tuo metu Vaičiulaitis pas jį gyveno. Taip ir susipažinom. Antanas tuo metu man rodėsi suaugęs ponas, jau buvo Eltos skyriaus direktorius. Man tada buvo tik septyniolika metų, ir kai mes su Landsbergyte pamatydavom Vaičiulaitį, einantį iš Eltos, nerdavom į kitą gatvės pusę. O Ambrazevičius tada manė, kad aš būsiu geriausia žmona Antanui.

Į Ameriką mane išsikvietė Antanas. Aš atskridau kaip „karo nuotaka“, kaip jo sužadėtinė, nes Antanas buvo paimtas į kariuomenę, o vėliau dėl sveikatos būklės išleistas su visom karo veterano privilegijom. Tos privilegijos ir leido jam išsikviesti mane iš Vokietijos.

Aš atskridau į Niujorką vieną 1948 metų gruodžio sekmadienį ir Antanas mane sutiko po pažastimi laikydamas sekmadieninį „New York Times“ numerį. Tai buvo didžiulė krūva popierių. Po to aš jam sakydavau: „Antanai, na, kaip tu mane sutikai be gėlės?“ Užtai paskui visom progom man nešė raudonas rožes. Dabar aš jam visuomet į kapines atnešu raudoną rožę.

Kuriuose Amerikos miestuose yra gyvenęs Antanas Vaičiulaitis?

Į Marianapolį (Konektikuto valstija) dėstyti kolegijoje Antaną Vaičiulaitį pasikvietė kun. Navickas. Senasis Lozoraitis labai nenorėjo išleisti Antano iš Romos. Marianapolio gamta nuostabi, be galo primenanti Lietuvą savo laukais, namais. Vėliau Vaičiulaitis gyveno Niujorke, daug dirbo, tai buvo intensyvus jo darbo laikotarpis. Iš čia jis išėjo tarnauti į kariuomenę.

Serantone (Pensilvanijos valstija) jėzuito kun. Beliacko rekomenduotas dėstė universitete. Serantonas – senas miestas, ten buvo anglių kasyklos. Tuo tarpu įsikūrė „Amerikos balsas“, ir mes persikėlėme į Niujorką, o nuo 1956 m., „Amerikos balsui“ persikrausčius į Vašingtoną, apsigyvenome ten. Bet kad ir kur gyventum, visur lydi tėvynės ilgesys.

Kiek kartų Antanas Vaičiulaitis lankėsi Lietuvoje? Kokius prisiminimus parsiveždavo iš tėvynės?

Paskutinįkart kartu su Antanu Lietuvoje buvome 1988 metais. Tada dalyvavome mitinguose prie Katedros, nešėme vėliavas, džiaugėmės ir kartu su visais.

1986 metais važiavome į Antano tėviškę. O pirmąkart Antanas kartu dukra Danute Lietuvoje lankėsi 1979 metais. Apie tuometinius jo įspūdžius paskaitysiu iš jo dienoraščio:

„Keliaujam į tėviškę jau trečią kartą. 1979 metais vežė „Tėviškės“ draugijos automobiliu. Jų šoferis buvo Petras ir palydovas Baliūnas. Jis turbūt universiteto profesorius ar kas. Žodžiu, lydėjo du saugumiečiai. Palydovas pakeliui bandė ką nors išpešti iš Danutės ir manęs: iš Danutės rūpėjo patirti, ar matė ir skaitė „Kroniką“. Danutė sakė, kad skaitė („Kroniką“ kiekvieną savaitę spausdino „Drauge“, tai nereikėjo jokio slaptumo). Apie „Kroniką“ kvotė ir mane. Aš jam pasakiau, kad joje rašomi tikri atsitikimai. Jis to neneigė ir nepatvirtino, tik murmėjo, kad „Kronikoj“ įvykiai vis tiek iškreipiami. O aš tam vyrui aiškinau: didelis čia daiktas, kodėl neleisti žmonėms, jeigu jie nori melstis. Baliūnas dar nebaigė šnekos apie „Kroniką“ ir taip pareiškė: „Valdžia tik terliojasi su „Kronikos“ spausdintojais ir nieko nedaro. Ve­rčiau juos atiduotų mums, tada…“ – pagąsdino. Tą jo „mums“ supratau kaip saugumą. KGB. Dar jis manęs teiravosi, kaip bus su Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone, kas ten ateityje dirbs, aš to nežinojau, tai todėl nepasakiau. Paskui tik kritikavau Lietuvos spaudą, ypač „Tiesą“, kad ji nuobodi ir kad jų kalba bei stilius visai prasti. Jis to neneigė, tik pastebėjo, kad tai „oficiali“ spauda. Pakeliui jis dar užsiminė, kad dabar smarkiai ruošiamas universiteto sukakties minėjimas ir kad išsiuntinėta daug pakvietimų, taip pat ir į Ameriką, mokslininkams lietuviams. „Bet kam?“ – aš paklausiau. Minutę pasvarstęs, atsakė: „Bimbai.“ Čia aš atšoviau rodydamas į automobilio lubas: „Jeigu svarbiausi Lietuvos mokslininkai būtų ligi čia, tai Bimba būtų ligi čia“, – parodžiau į automobilio grindis.“

Bimbininkai buvo aršiausiai nusiteikę darbininkai. Daugelis darbininkų yra gražūs ir šviesūs žmonės, ir Antanas juos visada aukštino. Ne tiek darbininką, kiek ūkininką. kuris turi tą Dievo duotą išmintį, viršijančią visus mokslus. Kai aš žiūriu į Antano sesutes, stebiuosi, kaip gali būti tokia žmogaus išmintis.

Dar ir dabar rašytojo tėviškėje gyvena viena iš jo trijų seserų – Elenutė. Ar tikrai ją ir Antaną siejo ypatingas dvasinis ryšys?

Tai vienintelė Antano sesuo, kuri niekada nebuvo ištekėjus. Ji ir dabar gyvena tame pačiame kambaryje, kur gyveno jos mama, kur ji pati praleido visą savo gyvenimą. Ji niekur nėra išvažiavus iš Vilkaviškio, bet yra nuostabus žmogus. Ji daugiau turbūt supranta negu kiti, išvažinėję po visą pasaulį. Aš vis galvoju, kad visur važiuoju, žiūriu, o ji daugiau už mane žino. Tai ji visada rašydavo Antanui laiškus, ir lygiai kaip Antanas: apie vyturėlį, kada atskrenda pirmosios kregždutės, kur turi tvarte savo lizdus. Ji – gyvas, pilnas sąmojo žmogus. Tyli, tyli, bet kai jau pasako, tai tikrai juokinga. Dabar jau liko viena.

Pats Antanas mylėjo savo seseris ir be galo mylėjo savo mamą, kuri jam kepdavo blynukus, ir tai jam buvo pats skaninusias pasaulyje maistas.

Ką Antano Vaičiulaičio gyvenime reiškė tokios kategorijos kaip grožis, meilė, moteris? Ar „Valentinos“ meilė buvo tik kūrybinė išmonė?

Jo gyvenime tai buvo idealistinė meilė. Kiek Antanas man pasakojo, ji iširo taip netikėtai, kaip ir susidarė (jos motina graikė nenorėjo, kad duktė tekėtų), tada Vaičiulaitis išvažiavo į Prancūziją, kur per tris savaites ir parašė „Valentiną“.

Visos jo meilės buvo idealistinės, „mėlynosios mergelės“ meilės, kur moteris idealizuojama. Antanas visuomet mėgo jaunas gražias moteris. Ir net dukrų draugė, jeigu buvo graži, jis ir pasakydavo jai, kad ji jam graži. Aš nepavydėjau, supratau jį. Antanas turėjo nepaprastą grožio jausmą, ir moteris jam egzistavo ne kaip aistros ar kokios aistringos meilės simbolis, bet jam moteris visuomet buvo gražu. Ji jam buvo kažkoks gėrio įsikūnijimas. Todėl Antanas ir idealizavo moteris, iki pat savo mirties.

Papasakokite, kokia gi buvo jo mirtis?

Mes visuomet vakarais klausydavom Vilniaus. Ne visada pagaudavom. ir tą vakarą nebuvo galima girdėti, tad buvo truputi liūdna. Antanas visą dieną jautė, kad jam krūtinėje spaudžia. Jo liga buvo pagerėjusi, ir asteroidiniai vaistai ėjo vis mažyn ir mažyn (nuo tų steroidų įgaunamas „mėnulio veidas“, ir tuoj matau, kas juos vartoja). Tą vakarą mes išklausėm Pavarotti ir atsigulėme.

Vienuoliktą valandą Antanas atsikelia ir sako, kad jam spaudžia, bet rodo ne į širdį, o į skrandžio plotą, ir jam vis blogėja. Tada aš skambinu jo daktarui Naujokaičiui, kuris liepia duoti nitroglicerino, o jeigu nepadės, vežti į ligoninę. Jam nepraeina, o aš net negalvoju, kad jam širdis, nes rodo kitoj vietoj. Atvažiuoja greitoji pagalba, ir Antanas juokaudamas kalba su tais, kurie ateina su neštuvais, ir mes važiuojame į ligoninę. Aš paprašau, kad jį vežtų ne į artimiausią, o į tą, kur yra jo visi dokumentai ir kur dirbti daktaras Saulius Naujokaitis.

Jį atveža į tos ligoninės reanimaciją, ir labai simpatiškas daktaras duoda skausmą mažinančią vaistų, prijungia prie kompiuterių: jis su daktaru, kuris rytoj išvažiuoja Prancūzijon į vestuves, kalba prancūziškai. Antanui padaro testus, nieko neranda, bet jam nepraeina, ir jį paguldo stebėjimui. O aš tokia laiminga, kad nieko nerado. Jis užmiega, ir aš užsnūstu jo kojūgaly. Kai Antanas pabunda po kokio pusvalandžio, mato, kaip teka saulė, ir sako, kad važiuotume namo, nes nieko nerado, o aš atsakau, kad reikia palaukti, kol ateis daktaras Naujokaitis. Aš jau žinau, kad jį paliks ligoninėje, nors tos sunkios nakties jis taip gerai jautėsi.

Tuo momentu į palatą įeina tikrai nuostabiai graži jauna slaugė. Ji sako „Hello, Antanas“. Pavadina jį Antanu, ne Antony, nes, matyt, atėjus į rytinę pamainą ji kalbėjo su kardiologu. Ji sako: šiandien aš tavo slaugė, tikrai pasirūpinsiu tavimi. Ir jinai, man linktelėjus, eina aplink jo lovą, žiūri į visus tuos monitorius ir duoda jam ranką.

Ir Antanas su šypsena žiūrėdamas į jos akis paduoda ranką ir numiršta. Tą pačią sekundę.

Ar nenuostabi mirtis? Jis sutiko mirtį taip gražiai, kaip tik galima sutikti su atvirom mėlynom akim ir su didele meile grožiui. Tai prisiminimus, man niekad neliūdna.

Iš tikrųjų simboliška ir graži mirtis, kaip ir visa Antano Vaičiulaičio kūryba, pilna paslaptingumo ir Dievo valios. O ar yra pasitaikę kas nors mistiška jo gyvenime?

Mes abu esam turėję po tokį išgyvenimą, kuri vis pasakodavom vienas kitam.

Antanas sakydavo, kad kartą mūsų bažnyčioje matė ir jautė Kristų. Kai pro sėdintį suole Antaną eidamas prie altoriaus praėjo kunigas, jis matė šalia einantį Kristų. Kristus praeidamas jį palietė.

Aš jam pasakodavau, kaip mums būnant pranciškonų bažnyčioje, kur tada vyko kunigų įvilkimo į vienuolius ceremonija, visiems pradėjus giedoti „Ateik, Šventoji Dvasia“, jutau ten esant Šventąją Dvasią. Todėl man visada artimesnės bendros mišios, o Antanas tokių mišių nemėgo. Jis mėgo būti vienas prieš Dievą.

Ar turėjo Antanas Vaičiulaitis artimą draugą, ar ir gyvenime jis mėgo būti vienas?

Net nežinau. Jis bendravo su daugeliu rašytojų, ir tas bendravimas vyko daugiausia kūrybinėj plotmėj. Brazdžionis, Jankus, Bradūnas, Nyka, Radauskas, Blekaitis – tai vis tie žmonės, su kuriais Vaičiulaitis dalijosi literatūriniais įspūdžiais. Su daug kuo jis susirašinėjo, bendravo ir su Ostrausku, Zobarsku, važiuodavo pas Krėvę ir daugelį kitų rašytojų, bet kad būtų toks artimas, intymus draugas – nežinau. Galbūt Aistis buvo artimesnis, intymiau pažinojo Antaną. Vėliau gal Nyka. Aš net neįsivaizduoju, apie ką jie galėdavo šnekėtis kiekvieną vasaros rytą prie jūros sutikdami saulę.

 

Būnant Vaičiulaičių namuose, net neateina mintis klausti apie buvusią šeimyninę laimę. Visa šių namų aplinka dar ir dabar byloja apie darnią abipusės pagarbos sąjungą, apie dviejų gražių ir mylinčių sielų vienybę, apie jų šeimyninį džiaugsmą – dukteris, anūkus.
Ir, rodos, viskas – knygos, paveikslai, daugybė nuotraukų, daiktai – šiuose namuose liudija čia vis dar begyvenantį rašytoją. O Joana Vaičiulaitienė, užvedama kambario duris, tyliai pro ašaras ištaria: „…jis man vis dar yra.“

Vašingtonas, Bethesda, 1995 m. gruodžio 2–12 d.