literatūros žurnalas

Romas Sadauskas: „Gyventi – vienintelė žmogui pasiekiama laimė“

2013 m. Nr. 11

Su rašytoju Romu Sadausku kalbasi psichologė Leonarda Bruverė

 

Vienoje rašytojų autobiografijų knygoje radau tokį Tavo prisipažinimą ar troškimą: „Norėtųsi kada nors parašyti knygą ar bent vieną puslapį, nors vieną vienintelį sakinį, kad žodžiai kristų nei kraujo lašai iš sužeistos venos.“ Šiandien, praėjus kone pusšimčiui metų, artėjant prie „patriarcho rudens“, gal nebus nuodėmės pasiteirauti: ar tas troškimas išsipildė?

– Nebus nuodėmės, kad taip negailestingai paklausei, ir nebūtų keista, jeigu atsakymo neišgirstum. Kitas tūkstantmetis, kiti ir kūrėjų ketinimai, norai, troškimai. Maždaug tuo pačiu metu poetas Antanas Jonynas norėjo „pūsti į šautuvo tūtą – taip, kad muzika sklistų iš jos“. O Antaną A. Jonyną domina žaisleliai ant kalėdinės eglutės. Tuolaik į literatūrą ėjo ne žodžių minkyti, kol išeina kokia „lalagė“. Manyta, kad rašytojo pašaukimas – padėti žmogui gyventi pasaulyje.

O dėl išsipildymo, tai ne man spręsti. Vienas prancūzas sakė: „Į savo kūrinius aš žvelgiu taip pat droviai kaip ir į savo meilės nuotykius.“ Labai pažįstamas jausmas.

Įtariu, kad šiandienės literatūrinės mados ir apskritai naujų kartų ieškojimai tau nelabai priimtini. Naujovės nelabai suvokiamos?

– Manding beieškant derėtų žinoti, ką norėtum rasti. Net eilinis kiemo gaidys, kapstydamasis skiedryne, tikisi konkretaus slieko. Beje, gaidys ir negieda be reikalo, ne laiku… Rašytojo darbas irgi rimtas dalykas, kūrėjui maža kapstytis žodžių sąvartyne – gal deimantą rasiu… Bergždžios paieškos bei pastangos tuos ieškojimus sureikšminti kartais virsta lėkštais anekdotais, – kad ir minėtas „Lalagės“ atvejis. Atrodytų, rimtą literatūros tyrinėtoją sužavėjo autoriaus „išrastas“ žodis „tarnė“, kūrinyje naudojamas vietoj įprastinio „tarnaitė“. O juk tos „tarnės“ apstu, pavyzdžiui, Karolės Pažėraitės „Nusidėjėlėje“, tarpukary itin populiarioje apysakoje. Tą patį žodį kritikė galėtų perskaityti ir Vinco Pietario raštuose.

Taigi nesu nusiteikęs nei prieš ieškojimus, nei prieš novacijas, tik dažnai tos naujovės man atrodo ne naujesnės už piešinius olose. Nauja tik tai, kas talentinga, tegu bus nors ir hegzametru parašyta.

Gal bus „ne į temą“, anot tų žavių televizijos blondinių, bet kad jau prisiminiau „čia ir dabar“, tai papasakosiu apie vieną labai seną (bene 1969 metų) mudviejų su poetu Eugenijum Matuzevičium komandiruotę į Klaipėdą. Tuolaik sykiu dirbome „Literatūroje ir mene“, mums buvo pavesta parengti klaipėdietišką numerį – man teko publicistinė dalis, o E. Matuzevičiui – literatūrinė. Tada Klaipėdoje rimtesnių rašytojų gyveno nedaug, iš vyresnių – tik Paulius Drevinis bei skandalingasis Salys Šemerys. Vežėmės ką tik pakartotą „Granatą krūtinėje“, S. Šemerio eilėraščių rinkinį, kuris trečiojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime iš tiesų prilygo granatos sprogimui. E. Matuzevičius ketino visa tai su autorium po daugelio metų prisiminti. Ir ką jūs manote… S. Šemerys apie savo jaunystės „granatą“ nesileido į kalbas, o provokuojamas širdo ir siūlė pasiklausyti naujų eilėraščių. Beklausant tos nukaršusio modernisto lyrikos, E. Matuzevičius vis labiau niaukėsi, liūdo, o kai S. Šemerys įteikė pluoštą eilėraščių spausdinti „Litmenyje“, tai visai nusiminė. Taip atsitiks ir su dabar sproginėjančiom granatom, jų aidas (nebūtinai Marčėnas) pasieks nebent literatūros istorijos užkulisius, kur sykiais pasikapsto koks literatūrologas. Vargas tiems, kas pakliuvo į postmodernizmo potvynį, kuris ypač sudrumstė mūsų dabartinės literatūros vandenis; ačiūdie, tos drumzlės pamažu nusėda.

Taip manai apie jaunųjų rašytojų kartą?

– Lygiai taip kažkada buvo paklaustas Williamas Faulkneris…

Ir ką jis atsakė?

– Teks paieškoti, kad būtų žodis žodin: „Ji nepaliks nieko vertingo. Ji nebeturi ką pasakyti. Kad rašytum, privalai būti giliai įsisąmoninęs didžiąsias pirmines vertybes ir aukoti savo kūrybą vienai iš jų arba visoms sykiu. Tie, kurie nemoka kalbėti apie išdidumą, garbę, skausmą – pusėtini rašytojai, ir jų kūryba mirs sykiu su jais arba dar anksčiau.“ Aš manau kiek kitaip, nes talentai ateina (ir išeina) ne kartomis, o po vieną, atskirai, nors ir gyvena tuo pačiu metu.

O kuri iš W. Faulknerio išvardytų vertybių pačiam svarbiausia? Ar visos svarbios kartu?

– Dabar žinau, kad tai naivu, bet rašyti mane skatino teisingumas, su jo ieškojimu susijusios problemos. Mūsų šeima ir gentis pokariu patyrė baisių skriaudų, žiaurios neteisybės, ir man atrodė, kad tai kažkokia lemties klaida, įvykdyta teisingumo nepaisančių žmonių. Nors nuo vaikystės rašiau eilėraščius, stodamas į universitetą pasirinkau teisės fakultetą, bet ten (ačiū Dievui) nepatekau. Tik vėliau sužinojau, kad stojant turėjau pateikti rajono teisėjų rekomendaciją, aišku, aprobuotą vietinio saugumo. Nepriimtas studijuoti teisės nuėjau į žurnalistus, maniau, kad per spaudą irgi galima teisingumo siekti. „Siekiau“ net keturiasdešimt metų, tiek laiko išdirbau redakcijose, rašiau probleminę publicistiką, o tai vadinamajai grožinei kūrybai likdavo ašaros laiko.

Hemingway’us buvo įsitikinęs, kad žurnalistika rašytojui netrukdo…

– Taip, atsimenu šitą jo tvirtinimą. Bet pagalvojęs, beje, pridūrė: „Jeigu laiku iš jos pasitraukia, kitaip žurnalistika rašytoją nužudo.“ Man, deja, pasitraukti nepavyko, pensijon išėjau tiesiai iš paskutinės redakcijos.

Bet lyg ir nežuvai, savo bibliografijoje turi per trisdešimt knygų.

– Ką čia gali žinoti. Rašytojo, jo kūrybos vertę lemia ne parašytų knygų skaičius. Kristijono Donelaičio, Antano Baranausko, Antano Strazdo, Jono Biliūno, Pauliaus Širvio literatūrinis palikimas telpa į vieną knygą, o visa kita būta nebūta. Gal aš tos vienintelės knygos neparašiau.

Bet pats į Rašytojų sąjungą priimtas už publicistiką. Kai stojai, buvai išleidęs tik dvi apybraižų knygeles – „Prie gimtojo slenksčio“ ir „Kelionę iš Baltašiškės į Kučiūnus“.

– Aš ir nesiskundžiu, išskyrus laiką ir sveikatą, žurnalistika iš manęs nieko neatėmė, o davė labai daug, visų pirma – gyvenimo pažinimo. Kartais atrodydavo, kad Lietuvoje nebėra žmogaus, kuriam nebūčiau parašęs laiško; tais laikais į kiekvieną skaitytojo laišką reikėdavo atsakyti. Kažin ar beliko koks krašto kampelis, kur nebuvau su redakcijos komandiruote. O ir toliau pakeliauti teko, ypač „po plačiąją šalį“. Kartais užeina ūpas surinkti iš asmeninių archyvų bent dalį tų apybraižų, straipsnių, esė ir išleisti anų dienų publicistikos rinktinę. Bet kam čia įdomu, kaip kažkada gyvenome.

Bent jau iš tavo knygų susidaro įspūdis, kad visą gyvenimą keliavai po Dzūkiją.

– Tai tiesa, keliavau ir kol kas tebekeliauju, nors gugiu pasiramsčiuodamas. Drįsčiau tvirtinti, kad apie šį kraštą, kuris yra mano mažoji tėvynė, savotiškas eldoradas, niekas nėra tiek prirašęs, prieiliavęs, prigiedojęs; suprantama, ta kiekybė ne viską lemia, bet gal ir už tai esu vertas, kad mano pelenai būtų išbarstyti Dzūkijos šiluose.

Kita vertus, tavo išsakytas įspūdis netikslus. Esu juk buvęs ir rašęs apie Sibirą, Kaukazą, Ameriką, Kubą, Kanadą, Atlanto vandenyną… Gal nė nepamenu visko. Daug kur buvau, tačiau grįždavau į Vilniaus senamiestį arba Demeniškių kaimą, kur mudu dabar šnekučiuojamės. Kai daužėmės su Rimu Šaveliu arba Almiu Grybausku po Atlantą, tai, būdavo, pailsęs nuo bangų, sapnuoji kur nors vidury vandenyno, o sapno veiksmas… Metelio ar Dusios ežere. Pasaulinė Jotvingija…

Kone (gal net ne kone?) visos Tavo knygos, visa kūryba sklidina gamtos, ypač miškų ir medžių. Vienas eilėraščių rinkinys taip ir vadinasi – „Žmogmedžių gentis“. Iš kur tai – tik prigimtis, pareiga ar pašaukimas? Jau įmetėjęs baigei Prahos aukštąją ekologijos mokyklą, – kas ten tave nuvedė?

– Ne kitaip, esu vilko neštas ir pamestas, o vilkas buvęs nebuvęs į mišką žiūri, kur jis daugiau pames. Niekada Tavo užduoto klausimo nesu sau kėlęs, tai ir dabar į jį neatsakysiu. Seniai čia buvo laikai, kai gamta ir gamtosauga daugeliui mūsų rašytojų buvo svarbi; Rašytojų sąjungoje šios tematikos puoselėtojai net į atskirą sekciją buvo susibūrę. Prisiminkime Rimantą Budrį, Vladą Dautartą, Vytautą Petkevičių, Juozą Požėrą, Gediminą Isoką. Sekcijos susibūrimuose, kurie vykdavo labai audringai, prie mūsų šliejosi RS nepriklausantys Česlovas Kudaba, Leonardas Grudzinskas, Rimantas Grikevičius, Vytautas Almanis ir kiti. Ne tik rašėme, bet ir kovojome gamtosaugines kovas; toli neieškant, be mūsų (ypač V. Petkevičiaus) pastangų didžioji naftos perdirbimo įmonė stovėtų ne Mažeikiuose, o ties Jurbarku, ant Nemuno krantų. Kiek rūpesčių buvo kuriant pirmąjį – Aukštaitijos – nacionalinį parką…

O dėl Prahos ekologijos mokyklos, tai ten pasimokyti pakliuvau atsitiktinai – profesoriaus Č. Kudabos dėka. Kažkas kitas turėjo važiuoti, tačiau profesorių apvylė. Po jos galėjau ir galiu save vadinti ne tik gamtosaugininku, bet ir bene pirmuoju Lietuvoje diplomuotu ekologu. Bet dar svarbesnė mokykla buvo devyneri metai ir devyni mėnesiai darbo „Mūsų gamtos“ žurnale.

Klausau ir mintyse skaičiuoju: bene visų ką tik Tavo išvardytų rašytojų jau nėra tarp gyvųjų…

– Taigi… Nė nepajutau, kaip likau vienas. Iš jaunimo niekas anų nepakeitė ir, atrodo, nebepakeis.

Maniau, gal ir vienas lauke – karys. Rašiau ir teberašau apie gamtą, daugiausia apie miškus. Sunku jiems, ne tik žmogui, „pereinamuoju laikotarpiu“. Gyniau vandališkai naikinamus senuosius Druskininkų ir Vilniaus medžius. Dešimtį metų be pertraukos Rašytojų klube organizuodavau Žemės dienos minėjimus, kurie, švelniai tariant, nebuvo ramūs, sutraukdavo gamtai neabejingus žmones iš kitur. O kai susirgęs pernai išėjau iš rikiuotės, Žemės dienos Rašytojų klube nebuvo. Tyla, niekas net ačiū nepasakė. Maža to, lyg mazgote per veidą – Rašytojų sąjungos vadovybės pastangomis kaip nebuvęs dingsta gyvybingas klevas po RS rūmų langais. Tas pats, kurį kažkada mudu su Alfonsu Maldoniu išgelbėjome nuo pjūklo, kai nuogino gatvę šalia „Gedimino 9“ parduotuvių komplekso. Apie šį klevą yra gražus A. Maldonio eilėraštis, beveik ne menkesnis už A. A. Jonyno „Kalėdinę eglutę“…

Pakalbėkime apie ką nors, kas ne taip liūdna. Pamenu, kaip Tave per Rimanto Šavelio kūrybos vakarą profesorius Petras Bražėnas sugėdijo. Kažkaip išėjus iš kalbos tu papostringavai: „Jeigu man būtų leista prieš mirtį išreikšti paskutinį norą, aš paprašyčiau Dievulio, kad leistų dar kartą perskaityti gimtąją lietuvių literatūrą.“ Į tai profesorius atkirto: „Matai, koks gudrus tas Sadauskas, patį dievą norėtų apgauti…“ Tektų manyti, kad ji, ta gimtoji mūsų literatūra, tau šį bei tą reiškia?

– Jei taip nebūtų, pats sau netikėčiau: esu žibalinės lempos augintinis. O kai pritrūkdavo žibalo, tai ir balana pasišviesdavome. Toje pamiškinėje Petroškų kaimo sodyboje, kur ėjo dalis pokarinės mano vaikystės, taip ir nebuvo atvesta elektra, kol viską sulygino su žeme melioracija. Betgi šviesos – nors kita prasme – ten nestigo. Iš vienos seklyčios kertės mums švietė didelė savadarbė etažerė, visa prikimšta knygų, kurias į Petroškus sugabeno mūsų genties pažiba kunigas Juozas Radzevičius, tuolaik gal dar klierikas. Pamenu buvus ten Krėvės „Šiaudinę pastogę“ bei „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Vaižganto „Pragiedrulius“, Jono Biliūno tomelį, Liudo Dovydėno „Brolius Domeikas“, Albino Andrulionio „Baltaplunksnę“, minėtąją K. Pažėraitės „Nusidėjėlę“, o iš poezijos – Maironio „Pavasario balsus“, Strazdelio „Giesmes“, Juliaus Janonio rinktinę su ilga J. Mikutaičio įžanga, Bernardo Brazdžionio eiles… Ogi dar Anderseno ir brolių Grimmų pasakos, „Šventųjų gyvenimai“, nemažai kitų per laiką užmirštų.

Sakyčiau, visai neblogi vaikystės skaitymai.

– Ne skaitymai, o gal klausymai, nes iš pradžių skaityti dar nemokėjau, tik vėliau įsigudrinau iki mokyklos perprasti šį meną ir bent jau pasakas skaitydavau ir sau, ir kitiems. Taip ėjo mūsų ilgi rudenio ir žiemos vakarai, suaugusiems ką nors krapštantis, o laisvesniam skaitant. Taip aš visam gyvenimui įsiklausiau, o laikui bėgant ir įsiskaičiau į mūsų gimtąją literatūrą, jos herojai man buvo ir liko ne sugalvoti personažai, o gyvi, iš tikrųjų gyvenę žmonės: bobulė iš „Antanuko ryto“, skerdžius Lapinas, Biliūno Jonukas ir Juozapota, Vaižganto Severiutė ir Nebylys… Tų paveikslų iš sielos iki žilos galvos neištrynė nei laikas, nei pasaulinės literatūros šedevrai. Ir nemanau, kad lietuviškas klasikinis žodžio menas yra menkesnis už kitų tautų, nors buvo kuriamas labai nepalankiom aplinkybėm, iškosėtas džiovininkų, iškentėtas kalėjimuose bei tremtyse, draustas ir niekintas (kartais tebeniekinamas) tiek svetimų, tiek savų. Ne man vienam taip atrodo, kartą kitą esame svarstę su Juozu Apučiu: iš kur ta jėga, ta įtaiga, kai, atrodytų, bejėgiškų J. Biliūno vaizdelių paveikslai įsikerta atmintin neužmirštamai. Kas tokiu atveju yra literatūra?

Ar šiandien rašyti paprasčiau, rašytojų gyvenimas lengvesnis?

– Tikram kūrybos žmogui niekada nebuvo lengva. Ir nebus. Kodėl aš turiu būti popinamas? Kodėl turiu būti sotesnis už savo skaitytojus? Ar mes siekiame, kad sotūs rašytojai kurtų sočias knygas?

Bet ar neartėja laikas, kai gija, jungusi šiandienę literatūrą su klasika, nutrūks? Juoba kad mūsų literatūros klasika kaimiška, o vyrauja jau miestas. O gal ta gija jau nutrūko?

– Amerikoje jau seniai vyrauja miestas, o Williamas Faulkneris save vadino kaimo bei mažų gyvenviečių vaizduotoju. Asfaltas įgris ir rašantiems, ir skaitantiems, sielos gilumoje mes visi – gamtos, nesugadintos žemės žmonės. Tikriausiai problema ne pati dabartinė mūsų literatūra, o jos vertinimas. Pati literatūra šiandien yra labai įvairi, ypač jauniausia, ir, beje, – kuriama moterų pastangomis. O vertinami bei adoruojami tik kūriniai apie nieką, žodinė ekvilibristika, kitkas lieka nepastebėta arba pastebima akies krašteliu kaip nevertas dėmesio daiktas. Net Alfonsas Nyka-Niliūnas „Dienoraščiuose“ apgailestauja, kad lietuvių literatūrinė kritika formalistinė, tokie prancūzai, anot jo, daugiau gilinasi į socialinius, psichologinius, filosofinius kūrinio aspektus. Susiklosčius tokioms aplinkybėms tūlas rimtas rašytojas gyvas palaidojamas, lyg jo ir nebūtų.

Sutik, kad literatūra – vis dėlto – žodžio menas.

– Pirmiausia buvo žodis, net Šventame Rašte taip tvirtinama, bet žodis radosi tada, kai žmogui jo prireikė išreikšti jau galvoje subrandintą mintį. Žodis negimė be priežasties. Be to, „netark žodžio be reikalo“.

Gal sukonkretintum tvirtinimą, neva esama nepastebimų rašytojų ir knygų.

– Nenoriu niekam advokatauti, todėl gyvųjų neliesiu. Bet štai, Jonas Laucė… Negirdėjai tokio rašytojo? Tai va! O Vytautas Kavolis Joną Laucę vadino talentingiausiu pokarinės Lietuvos rašytoju, anot literatūrologo, „jo istorinių romanų proza gaudžia kaip vargonai“. Vadinu laime tai, jog su šiuo devyniolika metų vyresniu žmogumi teko šiltai bendrauti iki paskutinių jo dienų, visos trys didžiosios J. Laucės knygos mano namų bibliotekoje su išmintingais autografais. Būtų per ilga čia pasakoti jo legendinį gyvenimą, jis – paskutinis tikras mūsų literatūros kankinys, pasodintas kalėjiman Brežnevo laikais už kūrybą. Teisme visuomeniniu kaltintoju buvo „Vagos“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Kazys Ambrasas! Kolega, anot paties J. Laucės, kuris už nieką ant nieko nebuvo piktas. O žinote, kaip jis mirė? Suspaudęs delne vieno lito monetą – savotišką premiją už trečiąjį romaną, kuria jį apdovanojo Kauno rašytojai. Grįžo su ta dovana į Rumšiškes, kur savo rankomis statytame namelyje vienišas gyveno; grįžo ir atsigulė blogai pasijutęs. Apie ką šis rašytojas prieš mirtį mąstė?

Gal tai tik nesusipratimas, vienintelė išimtis.

– Deja. Tokių, anot Tavęs, nesusipratimų susikaupė nemažai. Kas beprisimena Juozą Požėrą, skausmingai mąsčiusį apie mažų tautų likimą „broliškoje tarybinių tautų šeimoje“. Plačiai žinomas Čingizo Aitmatovo paleistas žodis „mankurtas“, o juk patį reiškinį J. Požėra gerokai anksčiau tyrinėjo romane „Žuvys nepažįsta savo vaikų“. Vaizdavo kažkokią save pačią užmirštančią šiaurės tautelę, bet juk mintyse turėjo mus pačius, savo tautą. Buvom su Juozu artimi, kalbėdavomės atvirai, tik gal išgerdavome per daug. Absoliučiai užmirštas Vytautas Misevičius, per savo linksmą gyvenimą išleidęs per keturiasdešimt knygų. Ne visos jos vienodai geros, tačiau, sakykime, paskutinė – „Palatos istorijos“ – rašyta iki paskutinio atodūsio, verta pakartojimo net terapiniais sumetimais. Šis rašytojas buvo užmirštas dar už gyvos galvos. Kai sukako septyniasdešimt, nė vienu žodeliu nepaminėtas niekur. Kodėl? Priežastis paprasta. Atšventęs Nepriklausomybės atkūrimą, 1990 m. kovo 12 d. vakarą Vytautas specialiai nuvažiavo į Švyturio gatvę ir, atsistojęs po nomenklatūrinių rašytojų namo langais, savo galingu balsu vienuolika kartų sušuko: „Šūdžiai! Šūdžiai!“ Užmirštųjų sąrašą galima tęsti, bet kas iš to?

Kaip manai, ar sugrįš kada nors ta užmiršta kūryba į literatūros apyvartą?

– Tada, kai ir Tu ją perskaitysi. Nepyk. Jeigu tokia kūryba mums nereikalinga, parduokim ją, pavyzdžiui, baltarusiams. Neseniai skaičiau, neva gudų šiandieninė proza verčiama į dvidešimt dvi kalbas. O tokį Vytautą Račicką ir kokie prancūzai pirktų. Mūsuose jį tik vaikai žino, nė viena iš naujausių jo apysakų nepremijuota. Tiesa, pats Vytautas to neima į galvą. Pats rašo, pats leidžia, pats platina ir yra skaitomas – labiau už visus premijuotus.

Gal ne vietoje, bet pasakysiu, kad ir pats jokių premijų nesi pešęs. Knygos eina, niekas jų nepeikia, tūlas net ir labai giria, o įvertinimo nebūna, nors tų premijų pristeigta gyvas galas.

– Taip, nesu jokia premija susitepęs. Nei anais, nei šitais laikais. Bet užtat kiek kartų nominuotas! Pirmą kartą dar 1976 metais, išėjus miniatiūrų apysakai „Mažas miško dienoraštis“. Tada buvau kandidatas komjaunimo premijai gauti. 1986 ir 1987 metais už publicistikos rinktinę „Laimingų žmonių gyvenimas“ du sykius ketino skirti respublikinę premiją, bet neskyrė. Pastaraisiais metais irgi nominavo bene keturioms premijoms, net valstybinei, bet nė vienos negavau. Už eseistinį romaną „Gyvenimas prie vieškeluko“ premiją jau buvo skyrusi Kelmės savivaldybė, bet RS valdyba su sprendimu nesutiko ir premiją atidavė kitam. Nors iš Kelmės buvau net sveikinimą gavęs…

Skaudu?

– Juokinga ir nerimta. Apskritai į premijas nereikėtų rimtai žiūrėti. Net nobelistų tik koks trečdalis laiko išbandymus atlaikė, kiti labai sėkmingai užmiršti. O ką reiškia sovietinių laikų mūsų literatūros milžinai, premijuoti ne tik respublikinėm, o ir Stalino, Lenino ar panašiom premijom? Nieko. Toje gūdumoje „nepremijuotini“ buvo J. Aputis, P. Dirgėla, R. Gavelis, J. Glinskis, L. Gutauskas, E. Ignatavičius, J. Kunčinas, R. Lankauskas, E. Mikulėnaitė, B. Radzevičius, V. Sirijos Gira ir dar vienas kitas; mano suvokimu, tuolaikinės lietuvių prozos žiedynas, nenuvytęs ir iki šių dienų. (Tik baisiai piktžolių nustelbtas…)

Tiesa, stebėtinai svarios ir pelnytos buvo tarpukario Lietuvos valstybinės literatūros premijos. Pirmoji buvo skirta visai nežinomai autorei iš Klaipėdos, Liudas Gira net nuvažiavo pas Ievą Simonaitytę ir iškamantinėjo, ar „Aukštujų Šimonių likimas“ nėra verstas kokio vokiečių rašytojo veikalas. Vėliau tarpukario valstybines premijas gavo L. Dovydėnas, P. Cvirka, S. Nėris, B. Brazdžionis, Krėvė, ir nė viena premijuota knyga iki šiol neužmiršta, tapo klasika. Tiesą sakant, geriausia premija – matyti, kad mano knyga bibliotekos lentynoje yra nudėvėta, nuskaityta, apvargusi. Kai rašai, apie premijas mažiausiai galvoji.

Tavo knygų pavadinimuose kartojamas vienas žodis: „Laimingų žmonių gyvenimas“, „Raibas gyvenimėlis“, „Gyventi“, „Gyvenimas prie vieškeluko“… Romai, kaip Tu dabar gyveni?

– Negerai išeina, ko anksčiau nesakei, būčiau to žodžio išvengęs. O gal taip lemta? Kažkada, būdamas pusšeštų metų vyrukas, patyriau klinikinę mirtį, o po tokio nuotykio žmogus labai geidžia gyventi. Tai ir gyvenu kartodamas tą žodį, – štai jau septyniasdešimt penkerius metus. Turiu tris nepagydomas ligas – gilią senatvę, komplikuotą cukrinį diabetą ir skrandžio vėžį, – bet vis tiek kol kas gyvas. Ir galiu pasakyti, kad gyvenimas, kad ir koks jis būtų, yra vienintelė žmogui pasiekiama laimė. O rašytojo didžiausia laimė – kai jo knyga išeina į žmones ir dirba savo darbą.

Dėkoju už pokalbį ir viešnagę. Gyvenk!

– Taip, ne pro šalį būtų dar nors kiek pagyventi, nors ir ne tai svarbiausia. Mes užmirštame – už nugaros visada budi šešėlis. Nuosavas. Tau paskirtas liudininkas, sargybinis, palydovas. Atsitiks čia kas nors, sakykim, išlįs iš už debesies mėnulis, ir šešėlis įgaus pavidalą, atsistos tau už nugaros ar šalia. Seks iš paskos tau kiūtinant vieškeliu, kopiant ar leidžiantis nuo kalvos. Svarbiausia jo neprarasti, savo šešėlio, bandau apie tai parašyti.

Romas Sadauskas. Gimtoji vasaros debesija. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 11 / Tebūnie. …iš didelio debesio mažas lietus nes taip pasakyta o iš mažo debesio turėtų būti didelis lietus nors taip nepasakyta po bet kokiu debesimi būna saugiau negu po lietsargiu tebūnie pasakyta…

Romas Sadauskas. Eilėraščiai nuo ežerų

2015 m. Nr. 8–9 / dilgteli širdį kad tu jau sapnuoji tik išsipildančius sapnus vienas iš jų apie ežerus skendinčius ūkuose arba apšviestus saulės arba mėnesienos arba laistomus skaidriųjų vasaros liūčių ašaromis

Alfredas Guščius. Tesaugo taškas ir žanras

2013 m. Nr. 2 / Romas Sadauskas. Gyvenimas prie vieškeluko: esė romanas. – Vilnius: Žuvėdra, 2012. – 494 p.

Romas Sadauskas. Demeniškių paveikslėliai

2011 m. Nr. 5 / Mišką kerta – skiedros laksto. O ką ten miškas, vieno vienintelio medžio be skiedrų nenuversi. Nukirstas medis nustoja būti medžiu. Jis apgenėjamas ir išgabenamas kur nors – į lentpjūvę arba namo sienojams, arba sudeginti židinyje.

Angelė Jasevičienė. Per gyvenimą bėgantis žmogus

2009 m. Nr. 10 / Romas Sadauskas. Gyventi. – Vilnius: Žuvėdra, 2008. – 384 p.

Romas Sadauskas. Švento žmogaus gyvenimas

2008 m. Nr. 11 / Jeigu miestų didumas priklausytų ne nuo dangoraižių aukščio ar gyventojų skaičiaus, o nuo juose gyvenusių ir tebegyvenančių asmenybių masto – tuomet mūsų brangieji Druskininkai būtų garsūs šiais trimis vyrais…