literatūros žurnalas

Mark Strand. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Alfonsas Andriuškevičius

Markas Strandas gimė 1934 m. Kanadoje, amerikiečių šeimoje. Jeilio universitete studijavo tapybą (jo poetinėje kūryboje įžvelgiamos sąsajos su Maxo Ernsto, Giorgio de Chirico, Rene Magritte’o darbais). Vis dėlto pasuko poezijos keliu. 1990 m. buvo išrinktas ketvirtuoju JAV poetu laureatu, 1999 m. – apdovanotas Pulitzerio premija, 2009 m. – Amerikos menų ir literatūros akademijos aukso medaliu. Eilėraščiai nostalgiški, mįslingi, kartais – paradoksalūs.

 

Visas pasakojimas

Mano galva, geriau tu nebūtum pamanęs,
kad reikia jam pasakyti: „Tai gaisras. Negana
to, mes nieko negalime padaryti, nes esam
šiame traukiny, matai?“

Nelabai suprantu, kaip
Tai galėjo atsitikti, bet tu
Sėdi šalia manęs
Galvodamas apie savo reikalus,
Kai staiga pro langą aš
Pamatau gaisrą.

Baksteliu tau alkūne, tariu:
„Tai gaisras. Negana to,
Mes nieko negalime padaryti,
Nes esam šiame traukiny, matai?“
Tu keistai į mane pažiūri,
Tarsi būčiau pasakęs per daug.

Bet ką tu žinai, gal aš
Turiu aistrą gaisrams ir
Važinėju traukiniu, kad
Man jų nereikėtų gesinti.
Ką žinai, gal traukiniai
Įžiebia meilę gaisrams.

Galiu net įtarti, kad tu
Esi persirengęs
Gaisrininkas. Bet vėlgi
Tai gali būti klaida. Gal tu
Esi vienas tų, kur mėgsta
Gerus gaisrus. Nežinia.

O gal tu esi kur nors kitur
Ir manai, kad jeigu nėra
Kur vykti, tai beprasmiška būtų
Sėsti į traukinį. Ogi aš,
Išvydęs lange savo atspindį,
Gal sumelavau apie gaisrą.

 

Žmogus medyje

 

Tupėjau tarp šaltų medžio šakų.
Buvau be drabužių, o pūtė vėjas.
Tu stovėjai apačioj su storu paltu,
paltu, kurį tu vilki.

Ir kai jį praskleidei, apnuogindama krūtinę,
pasipylė baltieji drugiai, ir žodžiai,
kuriuos tu tarei, tyliai biro ant žemės,
ant žemės prie tavo kojų.

Sniegas krito iš debesų man į ausis.
Drugiai iš palto lėkė į sniegą.
Ir vėjas, srūdamas mano rankom, pasmakre,
inkštė kaip kūdikis.

Niekad nei aš nesuprasiu, kodėl
mūs gyvenimas pakrypo į bloga, nei tu.
Debesys leidos man į rankas, mano rankos augo.
Jos tebeauga.

Svyruoju žiemos baltame ore,
o varnėno švilpesys krinta man ant odos.
Mano akinius dengia paparčiai, nušluostau juosius,
kad matyčiau tave.

Pasisuku – medis sukas drauge.
Daiktai šioj šviesoj nebėra tik jie patys.
Tu užsimerki, ir tavo paltas
nuslysta tau nuo pečių,

medis traukias tarytum ranka,
vėjas sutampa su mano alsavimu, tačiau viskas netikra.
Eilėraštis, pavogęs man iš burnos šiuos žodžius,
gal nėra šitas eilėraštis.

 

Elegija mano tėvui

 

3 ATSAKYMAI

 

Kodėl tu keliavai?
Nes namie buvo šalta.
Kodėl tu keliavai?
Todėl, kad visada taip darydavau tarp saulėlydžio
                                           ir saulėtekio.
Kaip tu buvai apsirengęs?
Vilkėjau mėlynu kostiumu, baltais marškiniais, ryšėjau
               geltoną kaklaryšį ir buvau su geltonom kojinėm.
Kaip tu buvai apsirengęs?
Aš buvau nuogas. Skausmo šalikas mane šildė.
Su kuo tu miegojai?
Kiekvieną naktį vis su kita moterim.
Su kuo tu miegojai?
Aš miegojau vienas. Visada aš miegojau vienas.
Kodėl man melavai?
Visada galvojau, kad sakau tiesą.
Kodėl man melavai?
Nes tiesa meluoja labiausiai, o aš myliu tiesą.
Kodėl tu išvyksti?
Todėl, kad jau niekas man nebesvarbu.
Kodėl tu išvyksti?
Nežinau. Niekada nežinojau.
Kiek aš tavęs turėsiu laukti?
Nelauk manęs. Aš pavargęs ir noriu gultis.
Tu pavargęs ir nori gultis?
Taip, aš pavargęs ir noriu gultis.

 

4 TAVO ŠEŠĖLIS

 

Tu turi savo šešėlį.
Vietos, kuriose buvai, atidavė jį atgal.
Našlaičių namų koridoriai ir plikos pievelės atidavė jį atgal.
Laikraščių berniukų namai atidavė jį atgal.
Niujorko gatvės atidavė jį atgal, taip pat – Monrealio gatvės.
Belemo, kur driežai gaudydavo moskitus, kambariai atidavė jį atgal.
Tamsios Manauso gatvės ir drėgnosios Rio gatvės atidavė jį atgal.
Meksikas, kuriame tu norėjai jįjį palikti, atidavė jį atgal.
Ir Halifaksas, kur uostas norėtų nusiplauti savo rankas nuo tavęs, atidavė jį atgal.
Tu turi savo šešėlį.
    Tau keliaujant, baltas tavo kelionės kilvateris slėpė po savim
         tavo šešėlį, bet, tau atvykus, jis jau būdavo ten
            ir pasveikindavo tave. Tu turėjai savo šešėlį.
Durys, pro kurias įeidavai, atskirdavo tavo šešėlį nuo tavęs, o kai išeidavai,
atiduodavo tau jį atgal. Tu
               turėjai savo šešėlį.
Net kai pamiršdavai savo šešėlį, tu vėlei jį susirasdavai; jis
                      būdavo su tavim.
Kartą kaime medžio pavėsis uždengė tavo šešėlį, ir tu buvai
                                  nežinomas.
Kartą kaime tu pagalvojai, kad tavo šešėlį meta kažin kas
                                kitas. Tavo šešėlis nesakė nieko.
Tavo drabužiai nešiojo tavo šešėlį viduj; kai juos
         nusivilkdavai, jis pasklisdavo tarsi tavos praeities tamsa.
Ir žodžiai tavieji, sklendžią nelyg lapai pražuvusioj erdvėje,
              niekam nežinomoj vietoj, atidavė tau tavo šešėlį.
                    Tavo draugai atidavė tau tavo šešėlį.
Tavo priešai atidavė tau tavo šešėlį. Jie pasakė, kad esąs jis
             sunkus ir kad dengsiąs jisai tavo kapą.
Kai tu numirei, tavo šešėlis miegojo prie krosnies angos ir
                          pelenus valgė vietoje duonos.
Jis džiūgavo tarp griuvėsių.
Jis budėjo, kai miegojo kiti.
Jis spindėjo tarp antkapių tarsi krištolas.
Jis formavo save kaip oras.
Jis norėjo būti kaip sniegas ant vandenio.
Jis norėjo būt niekuo, bet šitai nebuvo įmanoma.
Jis atėjo į mano namus.
Jis atsitūpė man ant pečių.
Tavo šešėlis yra tavo. Aš jam taip pasakiau. Pasakiau,
                         kad jis tavo.
Aš nešiojau jį su savim per daug ilgai. Aš grąžinu jį atgal.

 

Idėja

Nolanui Milleriui

 

Mes irgi buvome apimti noro turėti
Kažką anapus pažįstamo mums pasaulio, anapus savęs,
Anapus mūsų vaizduotės galių, kažką, tačiau,
Kame galėtume matyti pačius save; ir šitas troškimas
Visad kildavo blėstant šviesai ir spaudžiant tokiam šalčiui,
Kad slėnio ežerų ledas sproginėdavo su trenksmu,
O pustomas sniegas uždengdavo regimą žemę,
Ir buvę vaizdai, kai iškildavo vėlei,
Atrodė ne taip, kaip anksčiau, bet buvo vaiduokliški ir balti,
Pilni apgaulingų linkių ir slaptų tuštumų;
Ir niekad mes nesijausdavome esą arti,
Kol nakties vėjas netardavo: „O kam gi to reikia,
Ypač dabar? Grįžkit savojon vieton“;
Ir tuomet pasirodydavo, šviesdama nedidukais langais,
Toli, toli, šalčio kaustomose platybėse, trobelė;
Ir mes stovėdavome priešais, apstulbę, kad ji ten,
Ir būtume skubėję pirmyn ir atidarę duris,
Ir įžengę jos spindesin, ir ten susišildę,
Bet kad ji buvo mūsų tik nebūdama mūsų
Ir turėjo likti tuščia. Nes tokia buvo idėja.

 

Karalius

 

Žengiau į kambario vidurį ir sušukau,
„Žinau, kad esi čia“, tuomet pastebėjau jįjį kampe,
atrodė mažutis su brangakmeniais išpuošta karūna ir kepure,
apvesta šermuonėlio kailiu. „Praradau troškimą valdyti“,
pasakė jisai. „Mano karalystė tuščia, išskyrus tave,
o tu tik teiraujies manęs.“ – „Bet Jūsų Didenybe…“
„Jokios „Jūsų Didenybės“ daugiau“, jis tarė ir pakreipė galvą
į šoną, užmerkė akis. „Štai“, sušnabždėjo,
„tai jau geriau“, ir nuniro į sapną,
kaip pelė, pradingstanti savo urve.

 

Buvau poliarinis tyrinėtojas

 

Jaunystėj buvau poliarinis tyrinėtojas,
praleidau begalę dienų ir naktų šaldamas
tai vienoj, tai kitoj baltoje dėmėje. Galiausiai
baigiau savas keliones, įsitaisiau namuose
ir staiga pajutau savyje begalinį troškimą,
toks, kaip tas, kurį regim, kai žvelgiam į deimanto vidų.
Puslapis po puslapio aprašinėjau, ką buvau pats regėjęs:
dejuojančias jūras, grūste prigrūstas ledų, milžiniškus
ledynus, vėjo nugludintus baltus ledkalnius. Tuomet,
jau neturėdamas ką bepasakot, lioviaus ir atsigręžiau į
tai, kas buvo šalia. Ir susyk žmogus juodu apsiaustu ir
plačiabryle skrybėle rados po medžiais prieš mano namus.
Tai, kaip jisai žvelgė tiesiai priekin, kaip jis stovėjo,
neperkeldamas svorio nuo kojos ant kojos, nukoręs
rankas, man piršo mintį, kad aš jį pažįstu.
Bet kai kilstelėjau ranką, norėdamas pasisveikinti,
jis atatupstas žengė atgal, apsisuko ir ėmė nykti,
kaip kad nyksta troškimai, kol nieko iš jų nebelieka.
Žmogus ir kupranugaris
Savo keturiasdešimtmečio išvakarėse
sėdėjau priebuty traukdamas dūmą,
kai staiga iš niekur nieko žmogus ir kupranugaris
išniro. Nė vienas pradžioje neišleido
nė garso, bet kai tolo gatve ir buvo
jau prie miesto ribos, abudu ėmė dainuoti.
O ką jie dainavo – ligi šiolei man paslaptis:
žodžiai buvo neaiškūs, melodija –
per daug įmantri įsiminti. Jie keliavo
į dykumą, o jiesiems betolstant, balsai
liejos į viena, stiprėjo ir permušė vėjo sijojamo
smėlio garsus. Dainavimo jųjų stebuklas,
nenusakomas žmogaus ir kupranugario balsų derinys –
man atrodė idealus visų retųjų porų etalonas.
Ar tai buvo naktis, kurios ašai laukiau
taip seniai? Norėjau tikėti, kad taip,
bet kai buvo beišnykstą jau, žmogus ir
kupranugaris paliovė dainuoti ir šuoliais sugrįžo
į miestą. Sustoję prieš priebutį
įsmeigė į mane savo nelyg karoliukai akis ir tarė:
„Tu viską pražudei. Tu viską pražudei amžiams.“

 

 

Versta iš: Mark Strand. NEW SELECTED POEMS. New York: Alfred A. Knopf, 2007.

 

Alfonsas Andriuškevičius: „Tame kosmose jaučiuosi visiškai savas…“

2020 m. Nr. 11 / Poetą, eseistą, dailėtyrininką Alfonsą Andriuškevičių kalbina Gediminas Kajėnas / „Paklaustas, kas gi aš iš tikro esu – dailės kritikas, poetas ar eseistas, – nedvejodamas tariu: poetas“, – teigia Alfonsas Andriuškevičius.

Charles Simic. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Alfonsas Andriuškevičius / Charlesas Simicas gimė 1938 m. Belgrade. 1954 m. su tėvais įsikūrė JAV, vėliau tarnavo kariuomenėje, baigė Niujorko universitetą. Domėjosi daile, fotografija, džiazu.

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.