literatūros žurnalas

Georgij Jefremov. Miesto iškilimas

2015 m. Nr. 12

 Iš rusų k. vertė Viktorija Jasiulytė

Meilės dėsnis palieka žmogui visą pasirinkimo laisvę
būti nuodėmingam ar tapti teisuoliu; jis leidžia rinktis, kur link
kreipti savo privatų ir visuomeninį gyvenimą, kuriuo keliu sukti –
vedančiu Dangaus Karalystės ar Tamsos viešpatijos link.
Arnold J. Toynbee

VEIKĖJAI

MIESTAS – skalbėjos, amatininkai, vienuoliai, driskiai, pašauktiniai, prekeiviai, šlėktos, kariai, garbingi miestiečiai ir prasčiokai, šaukliai, kavalieriai, žiopliai, atsitiktiniai keliauninkai, jie taip pat angelai ir raupsuotieji
KORNELIJUS BRUNONAS – knygius, maždaug 45 metų
SOFIJA OLELKOVIČ – Slucko kunigaikštytė, Stačiatikių bažnyčios 1984 m. balandžio 3 d. kanonizuota Šv. Sofija. Veiksmo metu ji sulaukia pilnametystės (15 metų)
MAREKAS PANERIŠKIS – pramokęs amato tapo šventųjų paveikslus, pusmokslis. Įsimylėjęs Sofiją, 18 metų
JONUŠAS RADVILA – Sofijos sužadėtinis, vėliau sutuoktinis, karo vadas, 21 metų
JANAS ZAMOISKIS – didysis karūnos etmonas, 58 metų
JERONIMAS CHODKEVIČIUS – LDK taurininkas, Vilniaus kaštelionas, Sofijos dėdė ir globėjas, 40 metų
Kristupas MIKALOJUS RADVILA PERKŪNAS – Jonušo tėvas, didysis karvedys ir Lietuvos didysis etmonas, 53 metų
ZIGMANTAS III – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Švedijos karalius, 34 metų
MARINA MSTISLAVSKAJA – Sofijos senelė, 47 metų

Veiksmas vyksta Vilniuje ir jo apylinkėse pirmąjį 1600-ųjų pusmetį

 

 

I paveikslas

Vilnios pakrantė. Brasta ties Bernardinų perkėla. Matyti, kad vyksta didelės statybos: poliai, sijos, skersiniai, būsimo tilto atramos, ar netgi ne tilto, o pakylos kartuvėms ar budelio kaladei pastatyti

JAUNOJI SKALBĖJA (braukia prakaitą nuo kaktos). Ar aušti kada pradės? Kas čia dabar darosi?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Tu savo žlugto žiūrėk…
JAUNOJI SKALBĖJA. Tai kad vienas biesas – ar balta, ar pilka, vis vien nieko nematyt – vis tamsyn ir tamsyn daros. Ar išsiblaivys kada?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Nagi va. Kam priguli, tas tegul ir rokuoja. O tu savo žiūrėk.
JAUNOJI SKALBĖJA. Namie prie šviesos pamatys, kad prastai išskalbta. Visas pilkumas ir išlįs į paviršių. Aure vanduo upėje rožinis… Kaip čia šitaip gali būt? Kaip ir išvalysi, jeigu kraujas?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Koks čia tau kraujas? Iš kur?
JAUNOJI SKALBĖJA. O plunksnų kiek palei krantą? Rasi žąsys ar gulbės lig kraujo viena kitą užkapojo…
SENASIS DAILIDĖ. Gulbė, panelyte, mūsų krašte retas paukštis. Daug tu, senoji, čia gulbių matei?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Žąsinų vis daugiau esu mačius, tokių štai kaip pats.
JAUNOJI SKALBĖJA. O tai kieno tada kraujas?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Tu kuprą palenk žemyn, žlugtą savo teliūskuok, ir viskas.
JAUNASIS DAILIDĖ. Tu tik pažiūrėk, sijos kaip strampai, striukos. Ką dabar su jomis daryti?
SENASIS DAILIDĖ. Tavim dėtas nestypsočiau kaip mietas – per gerai mataisi! Lenkis, sakau, žemiau ir šūkauk tyliau.
JAUNASIS DAILIDĖ. Kas gi čia dabar?
SENASIS DAILIDĖ. Gadynė čia dabar tokia… Va kas.
JAUNASIS DAILIDĖ. Tašai, sakau, per trumpi. Netikę visai.
SENASIS DAILIDĖ. Ir iš kur jie čia randasi?
JAUNASIS DAILIDĖ. Taigi va kiek čia jų guli.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Reikia skirti: guli ar šiaip sau mėtosi.
SENASIS DAILIDĖ. Štai paklausyk, ką galvotos moteriškės kalba.
JAUNOJI SKALBĖJA. Kokios mes tau kalvotos?
SENASIS DAILIDĖ. Kalvota boba skalsi, sausa it plekšnė – sprangi.
JAUNOJI SKALBĖJA. Kokios mes tau plekšnės! Už jumis ne prastesnės esam.
SENASIS DAILIDĖ. Prastesnių už mus nerastum.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. O vanduo išties raudonas.

Priešingame krante sustoja brikelė, iš jos išlipa Kornelijus Brunonas.
Jis juodbruvas, liesas, rafinuotų manierų

KORNELIJUS BRUNONAS. Tamistos, ar čia Bernardinų perkėla?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Čia, mielasis, čia.
KORNELIJUS BRUNONAS. Sakykit susimildami, kurgi tiltas?
SENASIS DAILIDĖ. Tilto kol kas nėra. Perkėla yra, perkelti galime.
KORNELIJUS BRUNONAS. Aš ne visai supratau…
SENASIS DAILIDĖ (
jaunajam). Nestovėk kaip stulpas. Žmogui pagelbėti reikia.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Čia negilu, tamstele, pačioj sraunumoj ligi krūtinės, o tu va koks išstypęs, tai tau suvis lig pilvo ar dar kur žemiau bus.
JAUNOJI SKALBĖJA. Jūs tik akivarų pasisaugokit, ten velnių gausybė.
JAUNASIS DAILIDĖ. Arba galiu jus ant kupros pernešti, niekų darbas.
KORNELIJUS BRUNONAS. O karieta? Aš ne vienas.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Keliese gi esate?
KORNELIJUS BRUNONAS. Aš jaunąją pakeleivę apsiėmiau saugiai nugabenti į Vilnių, ir jai čia nevalia strakalioti per šlapius akmenis.
JAUNASIS DAILIDĖ. Na, jaunąją panelę aš gatavas kad ir dusyk pirmyn atgal pernešti! Kad ir triskart!
KORNELIJUS BRUNONAS. Jūs šitaip be gėdos kalbate… Skaičiau, kad čionykščiai papročiai smarkiai pašliję. Giliai apgailestauju (
eina prie brikos).
SENASIS DAILIDĖ. Ar iš toli atvykai, gerbiamasis?
KORNELIJUS BRUNONAS. Iš toli, bet kol kas dar neatvykau.
JAUNOJI SKALBĖJA. Kokie gi tave, tamsta, vėjai atpūtė prie mūsų krantų?
Priplakė kaip skiedrą užutėky, tai dabar anei šen, anei ten?.. (
Juokiasi)

Iš brikos išlipa Sofija, atsistoja šalia Brunono

SOFIJA. Kas, mokytojau, kliūtis neįveikiama?
KORNELIJUS BRUNONAS. Upelis nelabai gilus, bet šitoks aikštingas.
SOFIJA. Audringas?
KORNELIJUS BRUNONAS. Ne, ponia, būtent aikštingas. Aš gerokai įsigilinau ir seniai perpratau, kad žmonių kalba – taip pat gamtos pasireiškimas, ir atspalviai čia didelę svarbą suteikia. Sūkurys nėra paprasčiausias vėjas. „Audringas“ – tai išorinė savybė, abejingos mechaninės jėgos pasekmė. Bet žodyje „aikštingas“ – vidinės jėgos protrūkis. Tai kas kita.
SOFIJA. Ar turėčiau taip suprasti, kad mūsų Vilnia – aikštinga užsispyrėlė?
KORNELIJUS BRUNONAS. Manyčiau, kad taip.
JAUNASIS DAILIDĖ. Ką jie čia postringauja? Tu supratai ką nors?
SENASIS DAILIDĖ. Na, aš supratau. Žodžiai visi mūsiški.
JAUNASIS DAILIDĖ. Žodžiai tai mūsiški, o sudėjus paistalas…
SOFIJA (
prieina prie pat vandens). Mes važiuojame nuo Brastos. Jau labai išvargome ir norėtųsi greičiau namo. Sveiki!
JAUNOJI SKALBĖJA. Sveiki!
SOFIJA. Mes nežinojome, kad tiltas išardytas… Kaip mums nuvykti iki artimiausių vartų?
SENASIS DAILIDĖ. Patikimų tiltų mažai beliko… Taisom dabar visus išsyk, bet kruopščiai ir palengva, skubėti neliepta. Jūs nuo čia sukite kairėn, iš jūsų pusės žiūrint bus dešinėn, žemyn palei upę. Pačiame upės gale ties Žemutine pilimi yra akmeninis tiltelis, jis, ko gero, sveikas.
SOFIJA. Štai mano palydovas nepatenkintas: kažkaip rūškana pas jus.
JAUNOJI SKALBĖJA. Su jumis, manding, taps šviesiau.
SOFIJA. Jūs jo nesmerkite, jis žmogus tolimas, protauja ne kaip čionykštis.
SENASIS DAILIDĖ. Dievai jo nematė, ar mes nesuprantam. Mokslai niekam nėra lengvai įkandami. Sunku jam, kas be ko.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. O gal žino jis, ar greitai prašvis? Švinta jau gerą savaitę, o vis sutemos. Ar ne pasaulio pabaiga, gink Dieve?
SOFIJA. Aš vėliau paklausiu, dar, ko gero, susikrims. Jis ir taip labai nuliūdęs. Sudie, mano brangieji. Malonu buvo susitikti.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Be reikalo jų nenukreipei Aušros vartų link. Kelias greitesnis…
SENASIS DAILIDĖ. Jiems ten nedera. Ten visokio plauko žmogeliai trinasi. Sumindžios dar.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. O kas juos praleis Žemutinės pilies link? Ten net kablius į upę sumeta, kad kas vandeniu nepraplauktų! O jiems ką, manai, kilimais kelią nuklos?
SENASIS DAILIDĖ. Tu, motin, galvelę pasuk. Paną, nepilnametystėje tarpstančią, veža mokytas stuobrys iki čion iš Bresto. Abudu kalba kaip iš rašto… Ar nieks galvon nešauna?
JAUNOJI SKALBĖJA. Patsai sakyk, koks reikalas atvarė, a?
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Tylėk, nesikišk. O tada tu pasakyk, vanduo kodėl raudonas?
SENASIS DAILIDĖ. Tai žemė krauju srūva, skauda jai, mes ją sužalojome!
JAUNOJI SKALBĖJA. Dieve gailestingas! Viešpatie!
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Tu daugiau jo klausyk! Nuo jaunumės tauškalius buvo, tai ir lig šiol toks pat. Paikumas niekur neišgaravo. Ko mergą dykai gąsdini?
SENASIS DAILIDĖ. Dykai ar nedykai – šitai vėliau paaiškės. O pamenu: kadaise aukščiau palei tėkmę buvo gyvenvietė Dunojai ir ten gyvsidabrio kasykla. Molis mėlynas mėlynas, o tarpgyslės – raudonos, ryškios. Ir kai vanduo tose išgraužose nusistovi – na, grynas kraujas.
ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Sakai, tikras kraujas?
SENASIS DAILIDĖ. Koks kraujas? Akmuo taip dažo. Cinoberiu vadinasi.

 


II paveikslas

Aušros vartai. Sargybiniai tikrina vežimus, važiuojančius į miestą.
Minia pusiau balta, pusiau tamsiai ruda, ją daugiausia sudaro persirengę angelai ir tamsuoliai

MAREKAS. Sakyk, brolau, jie į miestą žmones praleis – ar tuščiai stoviniuojam?
PAŠAUKTINIS. O kokios pilnybės tau reikia?
MAREKAS. Man miestan reikia.
PAŠAUKTINIS. A! Keistas tu žmogus, neįsižeisk.
MAREKAS. Ko man įsižeisti? O keistumas kame?
PAŠAUKTINIS. Visi iš ten bėga, o tu vienas į ten. Reikalas, matyt, itin svarbus.
MAREKAS. Taigi, nemenkas. Mergaitę man reikia susitikti. Pusę metų nesimatėm. O dabar nesusimatysim, tuomet… toliau visiška migla. Rūkas ir migla.
PAŠAUKTINIS. Išties taip. O ką tu – vidun tuščiom eini? Neįleis. Še, imk, paturėk riedulį. Drauge eisim, už vartų man jį grąžinsi.
MAREKAS. Taigi aš prie upės stambesnių, dailesnių parinksiu. Nesirūpink.
PAŠAUKTINIS. Laikyk tik. Maniškis – jis glotnus, švarus, nežiūrėk, kad juodas. Manyk, aš tau jį skolinu, kad vidun patektum. Kartu eisim, tu, šiukštu, nežiopsok, žingsniuok palengva. Ir žiūrėk – leidimo neišmesk iš rankų. Jis tik iš pažiūros lengvas, o žemėn nukris – bus daug triukšmo…
VIENUOLIS (
prisiplaka prie jųdviejų). O ką, brolyčiai, teisybę žmonės šneka, kad karalius čia?
PAŠAUKTINIS. Iš tavęs pirmo girdžiu.
MAREKAS. Va dar karalių kad pamatyčiau!
PAŠAUKTINIS. Tada ir merga veikiausiai neberūpėtų? A? Iš kur tu ištraukei, kad karalius čia?
VIENUOLIS. Šitokia kamšatis neregėta! Jie gi nuo vartų žmones veja – kurių galų? Iš miesto – eik sau į visas puses, o šenai – šnipštas? Kam gi taip?
PAŠAUKTINIS. Laukite manęs čionai, niekur neikite. Aš per minutę apsisuksiu. Ei, leidimą duok, nepatrūk belaikydamas (
paima iš Mareko akmenį ir dingsta minioje).

Marekas ir Vienuolis sėdasi prie miesto sienos

VIENUOLIS. Na, tu, tarkim, už ką stovi?
MAREKAS. Aš išvis sėdžiu. Kaip suprasti – už ką?
VIENUOLIS. Ar iš medžio iškritai? Pas mus pusė miesto už Chodkevičius, pusė už Radvilas.
MAREKAS. Sukvailėjo visai. O jei kuris pats sau, ne už kurį nors?
VIENUOLIS. Na, tu visai trenktas! Mužikas netašytas!
MAREKAS. Ko prikibai! Nerūpi man jūsų reikalai, šiandien aš šen, rytoj ten, tiek mane ir tematei. Aš ir be jūsų apsieisiu, ir jums iš manęs menka nauda.
VIENUOLIS. Klausyk ausis ištempęs, tamsuoli! Pusės gali būti tiktai dvi – supratai? Dvi, ir viskas. Tu arba vienoje, arba kitoje. Čionykštis tu ar užklydai pas mus trumpam – šliekis prie savųjų. Ir tada sveikas liksi. O kitaip – bėda, brolau. Teisybė mūsų tokia va.
MAREKAS. Neturiu aš saviškių. Esu aš. Tu esi. Iš kur žinoti – savi mes viens kitam ar svetimi?
VIENUOLIS. O tu pats sau kas?
MAREKAS. Kaip tai kas?
VIENUOLIS. Tu ko tarsi nesavas? Tikėjimo kokio esi? Amato kokio nors mokytas? Jeigu vergas – tai kieno? Jeigu ponas – tai virš ko? Ar aišku tau, nenuovoka?
MAREKAS. Taip tau viską ir išklosiu… Amato esu pramokęs, galiu šventą paveikslą nupiešti, kokį tikėjimą išpažįstu – mano vieno reikalas, jeigu aš vergas – tai vienintelei ant viso svieto poniai… Sau ponas, o daugiau niekam. Ką gi man dabar, užginta jūsų miestan įeiti?
VIENUOLIS. Keliauk sau, bala nematė! Tik atmink: jei prie kurios pusės prišlijai – tuomet turi bent menkos vilties gyvas likti. O vienas – prapulsi. Ir šitie, ir anie užpjudys.
MAREKAS. Nyku pas jus.
VIENUOLIS. O kaip tu manei. Čia tau ne sodžius. Kasdien vis kitos naujybės.

Minią perskrodžia karių būrys, ji plūsteli prie sienų.
Susidariusiame protarpyje išryškėja tamsių riedulių piramidė

SARGYBINIS. Kas čia dabar – duonos kepalai? Ką – jūs taukais aptekę? Kas kepalus į purvą sukrovė?
UBAGAS IŠ MINIOS. Nerūstauk! Tai ne kepalai – rieduliai!
BALSAI. Gerų žmonių geriesiems žmonėms čionai sudėlioti!
Kad kas miestan eina – neštųsi sargybiniui susimokėti!
Kitaip – kaipgi pateksi!
Čia grindinio akmenys!..
SARGYBINIS. Maniau – duona…

Šalia Mareko ir Vienuolio pasirodo Žmogus rudu apsiaustu, nusigobia klobuką

PAŠAUKTINIS. Sviediniai, matai, o ne duona… Na ką, eime?
MAREKAS. Eime, kad kvieti.
PAŠAUKTINIS. Kviesti nekviečiu, bet vis vien einam.
VIENUOLIS. Ei! Aš su jumis!
PAŠAUKTINIS. Kurių galų tu mums?
VIENUOLIS. Aš su jumis – tad ir Dievas su jumis.
PAŠAUKTINIS. Tarsi kitur jam nebūtų vietos…

 

III paveikslas

Priešais Skaisčiausios Dievo Motinos soborą – grupelės nudriskusių elgetų ir šiaip žmonių, daugiausia prastuomenės. Po truputį scena prisipildo tylinčių keliauninkų tamsiai rudomis drapanomis, jie arba lėtai vaikštinėja, arba stoviniuoja, tarsi į kažką įsiklausydami ir įsižiūrėdami

ILGŠIS DRISKIS. Nueik, brolau, turgan į Didžiąją, sakyk – liepsnoja visa mano esybė, nebeturiu galios. Tegu brogos įpila.
ŠLUBIS DRISKIS. Tu žinai, kaip aš vaikštau. Viena koja čia, kita… irgi čia. Pats eik.
ILGŠIS DRISKIS. Kurgi aš trenksiuos. Aš riedulius saugoju. Matai, kokį kalną prikrovė.
ŽVAIRYS DRISKIS. Duok, aš sulakstysiu.
ILGŠIS DRISKIS. Sėdėk, lakstytojau. Tave prie užkardos valandą laikys, pirmyn eisi – pinigus atims, atgal – paskutinius skudurus nuplėš. O luošio, duos Dievas, nelies.
ŠLUBIS DRISKIS. Gerai jau. Duokš grašius, ir aš velkuosi… Ką tu man čia kiši?
ILGŠIS DRISKIS. Kas prie nagų prilipo, tą ir kišu. Maža?
ŠLUBIS DRISKIS. Pusgrašį duok arba tris denarijus.
ILGŠIS DRISKIS. Talerio nenori?
ŽVAIRYS DRISKIS. Aš savo pusgrašį pridėsiu. Bet turiu tik lenkiškų, o vietinių ne.
ŠLUBIS DRISKIS. A, duok. Viskas, keliauju.
ŽVAIRYS DRISKIS. Girdi, brolau, o šalia, Paupy, argi arielka neprekiauja? Gal tu jį be reikalo į miestą pasiuntei?
ILGŠIS DRISKIS. Tegul atpranta. Ten palei prūdus odadirbiai įsikūrę. Žinai turbūt, kaip kailius raugina. Visą apylinkę, manding, išnuodys. Nėra ko tenai vaikščioti.
ŽVAIRYS DRISKIS. Esu girdėjęs, ten labai neprasti odminiai dirba: tymo meistrai.
ILGŠIS DRISKIS. Na va. Apšik mašną, bus bezmėnas. Ir upės gaila, sudergs. Buvo Vilnelė, taps Šiknelė (
eina ant šlaito, šaukia). Kas merga, kas jau nėščia – pas mane skubėkit čia! Nesustirkit kamšaty – velnio sėkla jau arti. Šėlkim, uliavokim, apsidergt neduokim! Turim gyvo vandenėlio, paskanaukim, paskubėkim, kirviai žvanga, miestas darda, kas rytoj bus – nežinia dar. Susibėkime prie brogos – nebeliks kitos mums progos!
ŽVAIRYS DRISKIS. O nebijai, kad jis pas mergas nulėks? Visa Pilies gatvė šitomis pupytėmis nusėta.
ILGŠIS DRISKIS. Na, tiek tos bėdos – pasilinksmins valandėlę ir išsikvėps. Šitame reikale nemenko smarkumo reikia, čia tau ne poterius kalbėti.
ŽVAIRYS DRISKIS. Tai kad… šita… pinigus mūsų kekšėms atiduos! Žinia, tuščiomis pargrįš!
ILGŠIS DRISKIS. Tu kam šitaip žmogų apšneki? Galgi pats ruošeisi mus apmauti? Va kaip duosiu tarpuragin, tai žinosi!
KELIAUNINKAS (
ilgai stoviniavo nuošalėj, klausydamasis ubagų pokalbio). Vyručiai, matau, jūs į miestą taip tiesiogiai trankotės, pirmyn atgal?
ILGŠIS DRISKIS. Ne, tiesiog nesitrankom. Mes kilpom. Štai, gali Žvairio paklausti.
KELIAUNINKAS. Tai ar kokią landą sienoje žinot?
ŽVAIRYS DRISKIS. Landą žinom. Tiktais ją užmūrijo vakar. Naujos dabar pašniukštinėsim.
KELIAUNINKAS. Na na (
švilptelėjimu pakviečia žioplinėtoją). Šiuos du pašalink, prie landos statyk sargybinius. Ir neplepėk be reikalo, dėl Dievo meilės.
ŽIOPLINĖTOJAS. O pamaina bus?
KELIAUNINKAS. Išprašysim pono – viskas tau bus.

Sargyba niuksais varo ubagus į skersgatvį. Iš ten pasirodo Jonušas, jis visas dulkėtas

JONUŠAS. Kur tuos nabagus genate?
KELIAUNINKAS. Nabagai, bet ne visai. Štai, kapitone, žiūrėk (
eina prie cerkvės sienos, kur tvarkingai sudėti rieduliai, pakeliui išstumdo bastūnus, atima iš vieno glotnų akmenį). Na, kaip jis tau?
JONUŠAS. Kažkoks lyg per lengvas, a?
KELIAUNINKAS (
prakrapšto akmenį iš šono). Tuščias akmenėlis. Bet su įdaru. Duokš delną.
JONUŠAS. Dulkės… Kas tai galėtų būti?
ŽIOPLINĖTOJAS. Ne dulkės – parakas.
KELIAUNINKAS. O tu pagalvok, vynininke.
JONUŠAS. Ar saliutas pas jus koks ruošiamas?
ŽIOPLINĖTOJAS. Va va, saliutas. Pataikei.

Gatvė už jo greitai tuštėja, belieka tik keletas abejingų elgetų. Pro cerkvę greitu žingsniu upės link praeina moteris paprasta suknele, nerimastingai atsisuka, išsiduodama esanti Sofija.
Vienas iš keliauninkų sustabdo ją, valdingai suima už pečių ir kurį laiką apžiūrinėja, tada paleidžia ir atsitraukia. Iš už bažnyčios pasirodo Marekas

JONUŠAS. Eik šalin, praeivi, nestovėk čia.
MAREKAS. Ką jau, prie bažnyčios ir pastovėti neleidžiama?
JONUŠAS. Nesiginčyk, eik geruoju. Miestas didelis, rasi, kur sieną paremti. Nesiginčyk.
MAREKAS. O pasaulis margas – štai koks didis! Ir miestų jame kiek! Gal tiksliau nurodytum, kur man vykti?
JONUŠAS. Aš pasikalbėčiau su tavimi, bet ne čia ir ne dabar. Kam liepta čia stovėti – nori nenori, turi stovėt! Būtų mano valia – seniai būčiau dingęs. Tau gi sakoma eiti sau – o tu neini.
MAREKAS. Matau, karys esi. Tik aš ne kareivis, kad tavo komandų klausyčiau. Stoviu ir stovėsiu.
JONUŠAS. Neerzink manęs. Liepta – vykdyk be išvedžiojimų.
MAREKAS. Kas tu toks, kad tavęs klausyčiau?
JONUŠAS. Aš visu kuo už tave viršesnis, va ir klausyk vyresnių.
MAREKAS. Virš manęs aukštesnis yra už tavo vyresnybę. Lemtis mane atvedė prie šitos bažnyčios, ir čia aš jos sulauksiu.
JONUŠAS. Tu susilauksi. Ar Dievo apvaizda tau paliepė kaip tik čia stovėt? Eik į bažnyčią, jei jau miestan nenori.
MAREKAS. Negaliu. Ir svetimoj bažnyčioj man ne vieta. Aš čia pažadėjau laukti.
JONUŠAS. Širdies damą pražiūrėti bijai, teisingai supratau? Eik į bažnyčią, aš ją tiesiai tau nusiųsiu.
MAREKAS. Pats susitvarkysiu. Ir ji susitvarkys be kitų pagalbos. Iš Brastos lėkė šenai, pusę metų sutarto susitikimo laukiam, o čia kažkoks kariūkštis draudžia stovėti…
JONUŠAS. Tavo išrinktoji iš Brastos? Nieko sau… Aš ten nuotaką turėjau. Dvi dienas tik ir teturėjau. Kitaip nė neprisiminčiau, kaip tas Brestas vadinasi…

Skersgatvyje pasirodo išgėręs Šlubis

 ŠLUBIS DRISKIS. Sužadėtinė daili atvažiavo iš toli. Po kelionių tolimų saliutuoti jai imu (sėdasi prie sienos ir gurkšnoja iš molinės gertuvės).
MAREKAS. Ko tu jo nevarai?
JONUŠAS (
žiūri į paraku išteptą delną). Saliutuoti jai imu… Bus tų saliutų… Pala, ne tu man galvoj… O ta tavo nuotaka, kuri prie cerkvės pasimatymą paskyrė, yra graikų tikėjimo, ar ne?
MAREKAS. Kas tau darbo, kokio ji tikėjimo? (
Dingsta už cerkvės)
ŠLUBIS DRISKIS. Nesiginčyk su valdžia… (
Gurkšteli) Ištekinsim mergelę, išmesim po burnelę!

 Žiloji skalbėja, šluostydamasi rankas, nedrąsiai įeina į bažnyčią

 

IV paveikslas

Pro bažnyčią prie perkėlos prieina ir įsikuria karių būrys, kurį veda Jeronimas Chodkevičius ir Janas Zamoiskis

KARYS I. Ko sustojom?
KARYS II. Kelžodžio laukiam.
KARYS I. Ko? Kelrodžio gal?
KARYS II. Ne, gi sakau – kelžodžio… Žodžio tokio, kad būtų į kelią…
KARYS I. Na, palauksim kelžodžio.
KARYS II. Seniai vietoj būtumėm, tai va žodžiai.
KARYS I. O tu kur nors skubi?
KARYS II. Ne, aš tiesiog šiaip sau, dėl tvarkos dėstau.
JONUŠAS (
Zamoiskiui). O tu, gerbiamasis, negalėtum pats tarti reikiamo žodžio? Ko mums laukti?
ZAMOISKIS. Aš netinku. Gražbyliauju per tykiai.
JONUŠAS. Tu karys šaunus. Kad ir ką sakytum – mes nugirsime.
ZAMOISKIS. Štai ir išgirskite mano nebylią šneką. Kalbėti nėra ko. Aš – prieš žygį.
JERONIMAS CHODKEVIČIUS. Aš taip pat. Paskutinius žmones iš miesto imate. Pražudysite mus.
JONUŠAS. Štai, pasirodo, kas… Na, lauksime valdovo. Vis vien gi jam teks mus vesti. Jis pažadėjo pasivyti kely ir toliau žygiuoti su kariuomene. Galgi visą kelią kartu nueisim?
ZAMOISKIS. Pasvajok. Ims mat jis su mumis kartu po purvynus braidžioti! Karalius!
JERONIMAS CHODKEVIČIUS (
būdamas priekurtis pernelyg garsiai kartoja etmono žodžius). Karalius!!
ŠAUKLYS I (
suvokęs šį šūksnį kaip komandą). Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žmudijos, Livonijos, taip pat Švedijos, Gotijos ir venedų karaliaus sosto įpėdinis!
ŠAUKLYS II. 
Z Bożej łaski król Polski, wielki książę Litewski, Ruski, Pruski, Mazowiecki, Žmudzki, Inflancki, a także dziedziczny król Szwedów, Gotów i Wenedów!
ŽMOGUS IŠ MINIOS. 
Kriget mot Sigismund!

Kurį laiką tvyro visiška tyla.
Scena po truputį pildosi smalsaujančia minia

ŽIOPLINĖTOJAS. Vyručiai, o kurių galų mums toji Estliandija?
JERONIMAS CHODKEVIČIUS. Kas liepė šaukti sveikinimą karaliui? Kur jį pamatėte?
ŠAUKLYS I. Taigi tu pats pasakei: karalius!
JERONIMAS CHODKEVIČIUS. „Aš pasakiau.“ Tu viską kartosi, kas ką pasakė? Na, rėk dabar: „Kurių galų mums toji Estliandija!“
JONUŠAS. O kur valdovas? Ar jį apskritai kas nors matė?
ŽIOPLINĖTOJAS. Ar tu Dievą matei? O jis yra! Bet kurio popo paklausk.
ZAMOISKIS. Va ir aš tarpais mąstau: o ji ant svieto yra, toji Estliandija?
JERONIMAS CHODKEVIČIUS. O Švedija tau jokių abejonių nesukelia?
ZAMOISKIS. Abejonių – ne. O prieštaravimų – begalę.
ŽMOGUS IŠ MINIOS. Mums tik Švedijos trūko!
ŽIOPLINĖTOJAS. Duok čionais Švediją!
ŽMOGUS IŠ MINIOS. Be Estliandijos mes pražuvę!
ZAMOISKIS (
Jonušui). Čia apsistosim. Duok komandą. Be valdovo toliau – nė žingsnio.
BALSAI IŠ MINIOS. Karalių duokš! Kur karalių dėjot?

 Minios gausmas po truputį rimsta, kariai stato palapines, scena temsta

 

V paveikslas

Žemutinės pilies valdovų rūmai. Pagrindinė menė su krėslų eilėmis, vienas jų, aukštesnis už kitus, – sostas. Zamoiskis, Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas, Chodkevičius ir šlėktos sudaro dvi nevienodas grupes. Visi šnabždasi tarpusavy, jie akivaizdžiai sutrikę

ZAMOISKIS. Pasakysiu nuo savęs. Švedijos hercogas Siodermanlandas išdavikiškai įkalino, o vėliau žvėriškai nužudė palankius mums kilniuosius riterius Sparę ir Banerą su bendražygiais. Apsišaukėlis regentas nebe pirmą sykį pakerta jungtinės valstybės pamatus, taip pat šventvagiškai kėsinasi į krikščioniškojo tikėjimo tvirtovę… Mūsų valdovas, kuris yra ir Švedijos karalius, siekia užkirsti tam kelią, jis vyksta nubausti ir priversti paklusti maištautojus. Karolio kariuomenės stovyklos stovi Estijoje, o mūsų būriai vyksta nurodyta kryptimi, per Livoniją į šiaurę, pakeliui pasipildydami vilkstinėmis ir žmonėmis. Viskas būtų neblogai, tačiau mūsų žemėje bręsta didelis sąmyšis ir mums derėtų ne svetimame krašte, o pas save įvesti nors kokią tvarką. Pasiuntę kariaunas Švedijos sienų link, liksime bejėgiai prieš miško plėšikus ir miesto vagis…
RADVILA PERKŪNAS. Kitaip tariant – patys prieš save!
CHODKEVIČIUS. Gerai, vaivada, kad tu šitaip nesididžiuodamas save matai ir šlovini! Reta savybė!
RADVILA PERKŪNAS. Ir aš nežinojau, Jeronimai Chodkevičiau, kad tu sklandžiai kalbėti išmokytas. Tau galvą ant pečių uždėk – visai į žmogų panašus taptum.
ZAMOISKIS. Į laukus prie miesto sienų eikite ir ten riekitės lig valiai. Ir kaip jums nepabosta lodyti viens kito?
JERONIMAS CHODKEVIČIUS. Girdi, Perkūnėli, tave šunimi vadina?
RADVILA PERKŪNAS. Šuo – kilnus, draugiškas sutvėrimas. Tai ne koks morčiaujantis katinas, kuris po jeronimo lapu savo grieką slepia, – visai kas kita.

Chodkevičius griebiasi kardo. Tą akimirką energingai įeina Zigmantas III, eidamas staigiu judesiu nusimeta rudą keliauninko apsiaustą ir klesteli į artimiausią krėslą, nekreipdamas dėmesio į sostą

ZIGMANTAS. Laisvai. Leidžiu sėstis, ponai. Ilgai nevarginsiu, rūpesčių iki soties. Žygin kilsime ne vėliau nei po dviejų parų. Proviantu ir kitais būtinais reikalais tu pasirūpink, Chodkevičiau. Parakas ir kita – tavo rūpestis, Radvila Perkūne. O tau, Zamoiski, būčiau dėkingas, jeigu bent kiek pasirūpintum naujokų apmokymu. Į žygį tavęs nekviečiu, ilsėkis nuo Valachijos, ten, žinau, nesaldu buvo. Nesaldu, tačiau sėkminga. Kur ir kada numatoma vakarienė?
RADVILA PERKŪNAS. Valdove, tu apie paraką ir kita kalbėjai…
ZIGMANTAS. Ne „kalbėjau“, įsakiau. Norėtum priešgyniauti? Aš tau nepatarčiau.
RADVILA PERKŪNAS. Ne priešgyniauti, o paaiškinti mūsų skaudžią padėtį. Visame kame be menkiausios išimties susidarė siaubingas stygius…
ZIGMANTAS. Ar ne dėl to visame kame nepriteklius, kad kai kam ganėtinai priteka? Ką, ir parako taip pat stinga?
RADVILA PERKŪNAS. Su paraku, valdove, padėtis visai apgailėtina.
ZIGMANTAS. Ką tu? Nejau? Tokia apgailėtina, kad visas parakas nuo gailių ašarų sudrėkęs?
ZAMOISKIS. Valdovas mūsų didis ir šmaikštus didžiai…
ZIGMANTAS. Aš dėl vakarienės teiravausi, bet jūs man visiškai sugadinote apetitą. Nagi, prieik arčiau, Perkūne. Na, prisėsk, nesivaržyk, štai – balnas laisvas (
mosteli sosto link). Ką tu čia apie paraką prisimelavai?
RADVILA PERKŪNAS. Meluoti karaliui, valdove?
ZIGMANTAS. Būtent karaliui. Drįsčiau teigti, kad kuo galingesnis pašnekovas, tuo įmantresnis surezgamas melas. Tiems, kas menkesnis, tiks ir smulkesnė apgaulė… Tiesa?
RADVILA PERKŪNAS. Niekaip nenutuokiu, valdove, apie ką tu čia.
ZIGMANTAS. Nutuok, nutuok, tau tai labai pravers… Tačiau gėdyti tave prie visų, įrodinėti tavo melą man būtų didelė negarbė. Sakyk galop: tu miesto supleškinti nebijai?
RADVILA PERKŪNAS. Dėl gaisrų baisu, valdove, bet šiais metais Dievas kol kas saugoja… Tikėkimės jo malonės ir ateity.
ZIGMANTAS. A! Degtuvų, manyčiau, taip pat nėra? Tu, Radvila, juokauti mėgėjas. Ir narsus kaip reta. Visas į sūnaitėlį. Bet aš pažiūrėsiu, kaip tu atrodysi, kai juokai baigsis… Ponai! Padėtis tokia bloga, kad reikalui esant net parako neturite kuo uždegti. Kaip matau, degtuvai nudilę ir kempė sudrėkus. Varge vargeli! Bet yra viena priemonė. Kaip pranešė man tądien mano parankinis išminčius, astrologas ir aiškiaregys, aš turiu omeny poną Kornelijų, rastas gamtinis būdas: stebuklingas žiebtuvas. Vadinasi… kaip čia jis… Ekler… elker… Nagi padėk, išminčiau!
KORNELIJUS BRUNONAS (
pasirodo iš minios). Elektrizmas, Jūsų karališkoji didenybe. Ypatinga, nepaprastos įtampos gamtinės materijos būsena…
ZIGMANTAS. Ir kad pasireikštų šitas va elektrizmas, viso labo tereikia turėti gintarinį kryželį. Tokį žaibą sukelia, kad net velniams karšta. Astronomas parodys, jeigu pageidausite. Rekomenduoju. Žinovai pranašauja didelę ateitį!
BALSAI. Kas per vienas?
Koks čia dyvas?
Didysis kunigaikštis vietoj juokdario žiniuonį įsigijo!
Nieko sau juokai!..
ZIGMANTAS. Džiaugiuosi, kad bent šitaip jus išjudinau. Bet tai dar ne viskas, esu kai ko daugiau paruošęs jums išklibinti. Žinau, kad padorioje kompanijoje nedera apie žemus dalykus kalbėti, tačiau jūs puikiai žinote, kaip mūšiai iždą ištuština. O šalis, ypač kovojanti, be maisto neapsieina. Perkūne, tu prašei nepaimti visų vaikinų šauktiniais? Dedi už kiekvieną po šimtą grašių, ir aš nuo tavęs atstoju.
RADVILA PERKŪNAS. O kiek karių tu pageidautum iš manęs paimti?
ZIGMANTAS. Pusės tūkstančio pageidaučiau.

Tyla

RADVILA PERKŪNAS. Ne pagal išgales, mano valdove. Va jeigu tu įsakytum skolininkams su manimi atsiskaityti… Tada aš visa širdimi!..
ZIGMANTAS. Tu man sąlygas keli? Ar sveiko proto? Ar galvą ant pečių turi? Kažin ar ne tuščiai aš burną aušinu? Nagi, pakviesk sūnų, aš geriau su juo sušneksiu.

Iš bajorų minios pasirodo Jonušas

Sveikas, kary. Traukiu Valmaro link, tau pagalbon. Bet va įklimpau tame jūsų Vilniuje. Miglota čia, visur dviprasmybės. Tėvas tavo pinigų duoti nenori. O juk visiems žinoma, kokius rūmus Biržuose statotės… Ką, vaizdinga vieta? Nagi, prisėsk (gestu rodo Radvilai Perkūnui atlaisvinti sostą).
JONUŠAS. Vieta pasakiška, valdove. Pageidausite pas mus apsilankyti – priimsime širdingai…
ZIGMANTAS. Ką gi, ir apsilankysiu… Tik, bijau, tuo aš jus nelabai nudžiuginsiu. Su visa kariuomene apsistosime, ir kas tada liks iš jūsų Luvro? Juokauju. Statykitės kol kas… O gal pasakytum, ar visus pinigus išleidote šioms statyboms, ar koks grašis užsiliko. Nesuk uodegos.
JONUŠAS. Valdove, aš Lietuvoje pirma diena, o iki šiol pusę metų nebuvau. Juk tu pats mane į karą pasiuntei.
ZIGMANTAS. O aš tikėjausi, kad tai širdies balsas… Bet kam aš čia apie širdį! Juk tavyje ne mūsiška, ne katalikiška! Va ir užjauti atskalūnus.
JONUŠAS. Valdove, ar turi man kokių rimtų priekaištų? Blogai kovoju?
ZIGMANTAS. Gerai kovoji, ką čia dar pridursi. Tarnyboje tu nepriekaištingas… Ir ką gi, didelę jums Chodkevičiai skolą turi?
JONUŠAS. Tiksliai nepasakysiu, valdove. Nežinau.
ZIGMANTAS. Ir aš nežinau. Bet įtariu, kad skola milžiniška. Tyli? Ir tu tyli, gimdytojau?
RADVILA PERKŪNAS. Ką aš galiu pasakyti, maloningasis valdove?
ZIGMANTAS. Nagi, tark ką nors.
RADVILA PERKŪNAS. Tokia skola pritiktų ne jų mužikiškai padermei, o veikiau paties monarcho didybei!
ZIGMANTAS. Čia tu gerai, tačiau įmantriai pasisakei. Vadinasi, lauki pinigų grąžinimo, o Chodkevičiai spyriojasi, ir visi jūs nusprendėte už mūsų nugarų truputėlį pakariauti? Kad juos pamokytum, tu susprogdinsi priešo pilį, o tuo pačiu ir pusę miesto, jis atsikeršydamas suknežins visą tavo rezidenciją, – kitaip sakant, – likusią miesto dalį. Na, ir toliau viskas risis panašiai. Ar ne pernelyg didelis nuostolis mūsų valstybei būtų? Ką pasakysi, Radvila Perkūne?

Jonušas žvalgosi į tėvą

RADVILA PERKŪNAS. Nesuvokiu, valdove, apie ką tu kalbi.
ZIGMANTAS (
Jonušui). Ir tu mano kalbos nesupranti? Nepastebėjai posadoje žvalgų? Ar tau nesusidaro įspūdis, kad čia ne miestas – parako statinaitė? Kaip aš galiu nugalėti, jeigu mano užnugaryje tokie dalykai dedasi?.. Kada tu žadi į pulką?
JONUŠAS. Nors ir dabar tiesiai.
ZIGMANTAS. Ir neturi jokio neatidėliotino reikalo?
JONUŠAS. Apie kokį daiktą kalbi, valdove?
ZIGMANTAS. Man regis, ne visai apie daiktą. Dvi paros tau. Teikis suskubti. Ir man palinkėk to paties. Na, o dabar tavo eilė sostą matuotis, Jeronimai. Žiūriu, neramu pas jus. Nėra tarp bajorų darnos.
CHODKEVIČIUS. Ar girdėjai, kaip jis mane pravardžiuoja?
ZIGMANTAS. Bet ir tu, regis, nepėsčias. Kada kivirčą ruošiatės pabaigti, a, taurininke?
CHODKEVIČIUS. Iš mano pusės kliūčių nėra. Skolą pripažįstu, bet juk ne aš vienas ją dariau!.. Čia reikia be skubos, su protu.
ZIGMANTAS. Tau tai, aišku, geriau be skubos, o jam kaipgi?
CHODKEVIČIUS. Jis chamas, akiplėša. Su juo jokio reikalo nesutvarkysi. Visai kas kita – jo sūnus. Jis nesityčiotų iš vargšų…
ZIGMANTAS. Ką, tu manai, aš apsiverksiu, tavęs gailėdamas? Ir kam gi tu, neišmanėli, į tokią peklą kunigaikštytę atvežei?
CHODKEVIČIUS (
sutrikęs). Nė nežinau, kaip atsakyti, valdove…
ZIGMANTAS. Sužinok greičiau!
CHODKEVIČIUS. Nuojauta buvo… Ir ne kartą. Kad čia jai dera būti, su manimi kartu, su visais. Ir ji pati labai jau prašėsi… Dabar gi matau – be reikalo vežiausi. Bijau, valdove, visi mes čia pražūsim!
ZIGMANTAS. Dar ko! Man tvirtas užnugaris reikalingas – kalvės, pakinktų dirbtuvės, kubiliai, proviantas! Ir pinigai! Nemaži pinigai! Ką, jūs patys negalite savo sumauto mazgo išnarplioti?
CHODKEVIČIUS. Valdove, tu savo švediškus nėrinius galėtum išnarstyti taikiai?
ZIGMANTAS. Užsičiaupk, nerūstink manęs! Ką tu iš savo užkampio gali suprasti apie Švediją! Ar aš tiktai sau naudos žiūriu, sau vienam? Taip, sau! Bet aš valdovas Dievo malone, man Viešpačio pavesta sukurti Europoje valstybę neregėtos didybės – nuo Balkanų iki Laplandijos! Aš esu karalius ir karaliaus sūnus. O Karolis – kas jis toks? Riksdage prisiekusieji plevėsos jam prišnekėjo, kad Romos tikėjimas Švedijai – prapultis, o jis pašauktas išgelbėti tėvynę nuo erezijos. Jis begėdis valkata! Argi su juo įmanoma taika! Kariuomenę sutriuškinti, šauktinių armiją išsklaidyti, o patį surakinti ir mesti nuo skardžio į jūrą. Ir tai dar – per daug garbės! Viskas, sprendimas priimtas. Jeronimai Chodkevičiau! Kristupai Mikalojau Radvila! Visus, kas išgali nešti ginklą, perduoti vaivados Jonušo žinion rytojaus dienos pabaigoje! Atimu iš jūsų skirtą valstybės apsaugą, ir pabandykite kariauti be apsaugos. Akmenis, kurių rietuvių ir piramidžių jūs prikrovėte po visą miestą, atiduoti puškoriams, jie bus karo reikalui panaudoti, o ne luošiams ir ubagams gąsdinti. Gal vis dėlto ateisite į protą! Juk tai gimtas miestas ir žemė aplinkui nesvetima. Ir pakaks skųsti viens kitą! Gėda!
CHODKEVIČIUS. Pribaigs jie mane, ir ne tik mane! Ką gi tu darai, valdove Zigmantai? Ką tu darai!
ZIGMANTAS. Ką darau? Į protą bandau jus atvesti. Juk jūs viską ir visus gatavi paaukoti dėl pasipelnymo! Sąžinę visai pamiršote, niekšingi bedieviai!
CHODKEVIČIUS. Dėl kokio pasipelnymo? Kiemo šuo už mane turtingesnis… Viešpatie, padėk! Kaip man skolas grąžinti, neturiu nė grašio, nė sudilusio skatiko…
ZIGMANTAS. Kopyliaus kunigaikštystę už skolas atiduok ir nesikankink.
CHODKEVIČIUS. O tu regentui Karoliui atiduok Estliandiją – ir nesikankink, ir kitų nekankink…

Karalius pasisuka veidu į Chodkevičių ir tylėdamas žiūri. Visi nuščiūva

ZIGMANTAS. Ką tąsyk Perkūnas kalbėjo apie nuodėmę? Mstislavskaja – išvaizdi dama, įnoringa… Tiesa, nebejauna. Bet, kaip sakoma, ir tai praeina. Matau, tau protelis aptemo. Aš tave nušalinu nuo visų reikalų ir įpareigojimų. Gydykis, nelaimėli… Svarbiausia – dink man iš akių.

Kurį laiką sėdi tylomis, nejudėdamas

Kriget mot Sigismund!..

 

VI paveikslas

Prie upės, aukštėliau Bernardinų perkėlos, Sofija paprastais drabužiais, užraitotomis kaip skalbėjos rankovėmis leidžia pasroviui jonvabalius kiaušinio lukštuose

SOFIJA (dainuoja).

O tie paukščiai tolimi,
kaip jie skrenda dangumi –
mūsų neima į dainą.

Mes čia liekame vieni,
žuvys nardo vandeny –
jos be mūsų apsieina.

Atsisveikina kariai,
verkia motinos tyrai –
Dieve Dieve
Dieve…

Pasirodo Marekas, kurį laiką žiūri stovėdamas nuošaly, tada tyliai prieina

MAREKAS. Vos tave radau. Dvi valandas klaidžiojau aplink cerkvę, vos į šaltąją nepatekau. O čia skalbėja – capt už rankos ir šenai. Na, pagaliau…
SOFIJA (
neatsisukdama į jį). Pažvelk, kiek jų čia! Aš iš pradžių pati nepatikėjau. O tada štai ėmiausi juos plukdyti… Čia suskilusių lukštų daug, aš juos sodinu į tokį laivelį – jie patenkinti, ir mums pramoga.
MAREKAS. Iš kur tu žinai, kad jiems patinka?
SOFIJA. Nepatiktų – iškart nuskristų! Juk jie sparnelius turi!
MAREKAS. O tu į mane kodėl nežiūri?
SOFIJA. Manai, aš bijau?
MAREKAS. O aš bijau. Bet žiūriu…
SOFIJA. Dar prisižiūrėsi.
MAREKAS. Duok Dieve. Tik apie tai ir svajoju.
SOFIJA (
pasisuka į jį). Oi! Kas čia per svajonė? Žiūrėti ir į ikoną gali. Ir bučiuoti ją gali. Tik vaikų nuo ikonos – negali… Bet tu apie visokius šventus paveikslus geriau už mane žinai.
MAREKAS. Nieko aš nežinau. O apie tave tai išvis ničnieko nenutuokiu.
SOFIJA (
bučiuoja jį į lūpas). Na, dabar nutuok. Man močiutė šitiek baisybių apie jus pripasakojo! Nenorom pradėsi smalsauti…
MAREKAS. Apie jus – apie ką?
SOFIJA. Apie tai, kaip ištekėjus. Ir bučiuotis mane mokino. Ji smarkiai patyrusi, o aš labai stropi moksluose… Negera tau pasidarė?
MAREKAS. Kodėl negera?
SOFIJA. Aš turbūt begėdė. Man astronomas sakė: tavęs gėdytis neišmokė. Tai vis per čionykščių neišprusimą. Mes neturime supratimo apie padorumą, todėl ir gėdos nežinom. Jis mane rašyti išmokė – ir mūsiškai, ir graikiškai, ir lotyniškai: kad aš gėdos bijočiausi.
MAREKAS. Jis tau pažinimo medį iš knygų išdėstė? Ir obuolį parodė?
SOFIJA. Ten ne tik obuoliai, ten tokie vaisiai sukabinėti!.. Bet – mums nieko negalima. Lemtis tokia. O tu – savas. Tu juk man it draugė būsi? Aš tavęs bijoti nenoriu, nei slapukauti… Taip su vyrais leidžiama ar visai negalima?
MAREKAS. Ne su vyrais – su vyru.
SOFIJA. Aš apie visus kalbu.
MAREKAS. Aš – apie mus. O tu apie mus galvojai, tu svajojai?
SOFIJA. Aš bandžiau, man nelabai gaunasi… Nematau nieko priekyje… Tenai viskas kaip šitame ore, – kelinta diena nei prošvaistės, nei menkiausio spindulėlio. Bet aš juk ne laumė, ne miško fėja – kam man ateitį žinoti? Ji pati įvyks.
MAREKAS. Ranką duok man… Aš viską sutvarkysiu, mes greitai būsime ne čia ir kartu.
SOFIJA. Greitai negreitai. Dabar va – taip gera, jokio rytojaus nereikia!

Prie užutėkio pasirodo Skalbėjos su mažyliais ir palydovais, Senasis dailidė

ŽILAPLAUKĖ SKALBĖJA. Trukdyti jums atėjome! Nesupykite, mes čia neilgam – visokiais rąstgaliais užtvenksime užutėkį, kad gilesnis būtų, ir tada išeisim.

Mėto į srovę kerplėšas, beria smėlį, smaigsto šakas; įrengia užtvanką

SOFIJA. Jūs man visus jonvabalius užgesinote! Ko triukšmaujate?
JAUNOJI SKALBĖJA. Kavalieriaus savo paprašyk – jis tau juos įžiebs kur priklauso! Iš gėdos sudegsi!
BALSAI. Mat ką susigalvojo – naivuole dedasi!
Žiūrėk, kokios rankos!
O pečiai kokie!
Kojos – tu tik pažvelk!
Ką ten rankos kojos! Svarbu, kad visa kita tvarkoj!
O tu tikrinai!..

Tolėliau pakrantėje pasirodo Marina Mstislavskaja, stebi iš šalies.
Girdėti kupini išgąsčio šūksniai nuo šlaito

Čionai!
Skubiai visus akmenis sudėti į grindinį!
Kas įsakė?
Na, vilk!

Krante lieka tiktai keliauninkai baltais drabužiais.
Jie stovi gretoje, stovi tarytum nuščiuvę, jų pakelti iš nuostabos pečiai panašūs į sparnus. Visi žiūri į dangų

SENASIS DAILIDĖ. Kaipgi jie grindinį klos? Nei smėlio pakloto, nei nutekėjimo nepadarė… Man ir tai aišku: nė velnio jiems neišeis… Nieko neišdegs, neduok Dieve!..

Prie jo skubiai prieina netikėtai pasirodęs Keliauninkas baltais drabužiais

KELIAUNINKAS. Sakyk, seni, jūs kažko čia mirtinai bijote? Tu pats, tarkim, baiminiesi dėl kažko?
SENASIS DAILIDĖ. Na, baiminuosi. Va, kai tardyti pradės, kankinti ims, tai baisu.
KELIAUNINKAS. Už ką kankinti?
SENASIS DAILIDĖ. Už ką, brolau, tai jie kai pakankins, tada ir pasakys…
KELIAUNINKAS. O negalios, tarkim, ligos kokios nors nebijai?
SENASIS DAILIDĖ. Kokios ligos?
KELIAUNINKAS. Na, nežinau… Maro… Raupsų.
SENASIS DAILIDĖ. Raupsų – taip! Šito siaubingai bijom, neduok Viešpatie!
KELIAUNINKAS. O Dievo, kaip suprantu, ne ypač? Ciesoriai baisesni?
SENASIS DAILIDĖ. Dziegoriai? O ko jų bijoti? Eina sau, dainuoja, kukuoja, niekam nekliudo. Va jeigu sustoja, tada blogai. O šiaip ko?

Marina Mstislavskaja ir jaunuoliai – Marekas su Sofija – prieina arčiau ir klausosi

KELIAUNINKAS. Aš apie Dievą tavęs klausiau. Dievo bijai?
SENASIS DAILIDĖ. Dievo aš nebijau. Kartais ir gerbiu. Laiko nėr, o galios kol kas turiu. Jėgos baigsis, daug laiko turėsiu. Tada va ir pradėsiu bijoti. O dabar ne!
MARINA (
ima Sofiją už rankos ir jėga vedasi aukštyn šlaitu). Eik ramiai, kvailute, pas mus valdovas svečiuojasi! Tavęs, kvaišelės, pasigedo. Eik, nesiožiuok!

Marekas vejasi jas, bet Marina pasisukusi priglaudžia pirštą prie lūpų

Artėjant nakčiai suskubk nusigauti į tamsų kiemą, ištarsi kambarinei mergai „varnas“, ji mane šūktels. O įkliūsi… Tu mūsų nematei, mes tavęs nepažįstam.
MAREKAS (
dailidei). Kas čia tokia buvo? Kur jos namas mieste?
SENASIS DAILIDĖ. Ė, brolau, tu per aukštai užsimojai! Chodkevičiaus rūmai kur, nežinai? Tu čia kam meilinaisi, vyruti? Vardą bent sužinojai?
MAREKAS. Vardą aš žinau…
SENASIS DAILIDĖ. O daugiau ką žinai? Na, ir aš nesakysiu. (
Susirinkusiems prie upės žmonėms baltais drabužiais) Va šitaip žmogui laimės nuskilo – o jis nė nenutuokia!..

Baltieji keliauninkai sėdi šalia skaldytų akmenų prie vandens, tyliai niūniuoja ir beria pilką smėlį į užtakį. Dailidė prieina, trina smiltis delne

Kamgi jūs beriate? Ir upę teršiate, ir paraką mirkote!
BALTASIS KELIAUNINKAS. Nieko geresnio tavo, jūsų labui negaliu padaryti.

 

VII paveikslas

Namas ir kiemas Savičiaus gatvėje. Karalius, prieš tai atsikratęs svitos, nepatogiai sėdi ant suolo krašto, jo laikysena rodo nekantrumą;
Marina Mstislavskaja įveda Sofiją, o pati lieka prie durų

ZIGMANTAS. Tik pamanykit, sulaukiau!
SOFIJA (
nudelbusi akis). Ar galėjau pamanyti, kad dėl manęs tu savo laiką gaiši, mano valdove…
ZIGMANTAS. Pats nesitikėjau. Nusprendžiau antrąsyk į tave įsižiūrėti, mergele Sofija. Kitos tokios, prilygstančios grožiu ir kraičiu, nėra visoje karalystėje. Duok, įvertinsiu, kai tu stovi ramiai, kai neleki persirengusi dievas žino kur.
MARINA. Tai jūs pažįstami?
Zigmantas (
rankos mostu liepia jai tylėti). Ar gali karalius su savo pavaldine turėti savų paslapčių?
SOFIJA. Atleisk, valdove, aš tavęs nepamenu.
MARINA. Tu kaip atsakai?
ZIGMANTAS. Tiesą ji atsako. Aš ją prisimenu, ji manęs – ne. Aš figūra neišvaizdi jaunai gražuolėlei. Įprastas dalykas. Dabar tu palik mus, kunigaikštiene. Mums pasišnabždėti reikia.
MARINA. Klausau, mano pone (
nenoromis pasišalina).
ZIGMANTAS. Girdėjau, kad tu savo pilnametystę švęsi netrukus? Neklystu?
SOFIJA. Taip, valdove, tai tiesa.
ZIGMANTAS. Jaunikį tau parinko?
SOFIJA. Parinko, turbūt. Gerai nežinau.
ZIGMANTAS. Ir nebaugu, nesmalsu?
SOFIJA. Atleisk, valdove, tik visi tie mūsų susitarimai, troškimai, viltys… Kaip čia pasakius. Neverta dėl viso to kvaršinti sau galvos. Visa tai – kaip marių puta. Tiksliau tariant – kraujo puta.
ZIGMANTAS. Tu sakyk, ar mokslų esi ragavusi, rašto mokeisi?
SOFIJA. Vienuoliai mane mokino Brastoj, močiutė daug man skaitė ir pasakojo, o ir tavo asmeninis astronomas ponas Kornelijus dažnai pas mus svečiuojasi ir visada man aiškina, daug visko… Taip, valdove, aš raštinga.
ZIGMANTAS. Tie vienuoliai, man regis, visi schizmatikai… Ir smalsu man, pas ką toje Brastoje mano astronomas lankosi? Ne pas tave, tikiuosi. Tau ankstoka būtų. Pala, o tąsyk tu kur, tu pas ką bėgai pro graikų cerkvę? Tu jau ir kavalierių Vilniuje susiradai? A, tyli… Tu šitas kvailystes mesk iš galvos. Pamokslavimų iš manęs tu kažin ar sulauksi, aš ne auklė tau ir ne popas nuodėmklausys. Ne tam tu į Dievo pasaulį pasiųsta esi. Aš ne orakulas, lemtis nėra man gerai žinoma, bet matau kuo aiškiausiai: tau lemta – šviesiausias sostas, aukšti rūmai, o ne vargana lūšna, tuo labiau – ne purvinas griovys, ne juoda užmarštis. Jeigu ko ir nesupratai – vis vien įsidėmėk. Į tuos senus sukčius jokių vilčių nededu. Gerai juos perkandau, pats toks esu. Tave palieku pamąstymui, ruošk savo širdelę ir galvelę. Tuo ne tik sau – visiems padėsi…
SOFIJA. Aš tau nuolankiai paklusiu, mano valdove.
ZIGMANTAS. O Dievą tu ar tiki?
SOFIJA. Tikiu, taip.
ZIGMANTAS. Kurios krikščioniškos Bažnyčios apeigų laikaisi? Juk ne Romos katalikų?
SOFIJA. Kodėl gi ne? Iš kur tokie įtarimai?
ZIGMANTAS. Kaip – iš kur? Ai… Tiek to. Kaip tu manai, ateis Dievo Karalystė į žemę? Bus ji čia, ant šios žemės, ne kitame gyvenime, ne tolimajame danguje?
SOFIJA. Valdove, nežinau, aš apie tai negalvojau.
ZIGMANTAS. Tai aš tau vakarui palieku mokslinčių astronomą, jis kai ką papasakos apie dangaus karalystę, gerokai nustebsi. Vietoj lopšinės tau pasuoks paskutines mokslo naujienas.
SOFIJA. Ponas Kornelijus man pamokslus sakys?
ZIGMANTAS. Pamokslus, tačiau nepaprastus: geografinius. Bet esmė vis tiek ta pati. Ir moko jie to paties. Sudie (
nueina).

 

VIII paveikslas

Marekas, įsigavęs į Chodkevičių rūmus, klausosi patyliukais Brunono pasakojimo. Sofija ir Marina Mstislavskaja stovi prie lango, kartkartėm pasišnabžda

KORNELIJUS BRUNONAS. …Paragvajus – derlingas, bet apsuptas sausuma, neturi išėjimo į jūrą, be to, beveik neprieinamas keliautojams, kadangi milžiniški upių, kurios galėtų būti vieninteliu patogiu būdu patekti į šalį, slenksčiai paverčia susisiekimą ir kelią vandeniu beveik neįveikiama kliūtimi…
SOFIJA. Kiek gi laiko trunka ten nusigauti?
KORNELIJUS BRUNONAS. Gal pusantro mėnesio, ne mažiau… Ir beveik visa kelionė vandeniu, jūra. Svarbiausia: dabar bent yra kur link keliauti. O dar visai neseniai ten viešpatavo barbariškas tamsumas. Gvaraniai buvo susiskaldę į daugybę smulkių klanų, pasklidusių po upių pakrantes ir miškų laukymes; jie maitinosi užsiimdami medžiokle ir žvejyba, primityvia žemdirbyste ir kopdami laukinių bičių medų. Veisė vištas, žąsis, papūgas, kiaules ir šunis…
MARINA. Tu šitai, kad mus užliūliuotum – pasaką skaitai?..
KORNELIJUS BRUNONAS. Aš teisybę skaitau. Tik įsivaizduokite, kaip buvo nelengva atversti į krikščionybę šiuos Pietų Amerikos čiabuvius! Juk jie – klajoklių gentys, daugiausia kanibalai, nepažinoję nei naminių gyvūnų, nei geležinių įrankių. Matydami nugalėtą priešą kaip maistą, jie netgi tyčia nupenėdavo savo moteris, kad suvalgytų jas per badmetį…
MARINA. Tau valdovas taip liepė merginai prieš miegą tokius dyvus pasakot?..
KORNELIJUS BRUNONAS. Šiurpuliukai prieš miegą tik skatina palaimingą užmarštį. Bet mano pasakojimas veikiau veda į džiaugsmą negu į nusiminimą. Todėl, kad istorija ši – apie įvykdyto neprilygstamo žygdarbio stebuklą. Kadangi misionierių triūsas tarp šitokių žmonių reikalauja stiprios valios ir pasiaukojimo. Tikslas buvo – ne užkariauti žemes, o žvejoti sielas, dvasinis prijaukinimas, 
conquista espiritual
MARINA. Aš galgi eisiu, mane tavo pasakojimas labai jau palaimingai veikia…
KORNELIJUS BRUNONAS. Eik, motinėl, eik. Čia veikiau jauniems pamoka ir pavyzdys. Mes su tavimi senobiškai savo amželį nukvaksėsim…
SOFIJA. Saldžių tau sapnų, brangioji!.. Tęsk, mokytojau, man labai įdomu.
KORNELIJUS BRUNONAS. Popiežius Povilas III 1538 metų Romos sinode nagrinėjo ginčytiną tais laikais problemą: „Ar indėnai žmonės, ar ne?“ Jėzuitai priėmė palankų sprendimą ir atvyko į Ameriką, kai raudonodžių naikinimas jau buvo labia įsigalėjęs. Na, kaip tau? Mesim mokslus, ar išklausysi iki galo?
SOFIJA. Aš verčiau išklausyčiau iki galo, jei jau pradžią žinau…
KORNELIJUS BRUNONAS. Deja, 
conquista espiritual vietoj fizinio smurto ir teroro visiškai neatitiko kolonistų interesų. Ir tai suprantama: nuožmi kova už indėnus tarp jėzuitų ir vergvaldžių truko ilgus metus. Tačiau dabar jau po jėzuitų ordino sparnu gyvena La Platos, taip pat Paranos indėnai – juos vienuoliai apjungė į misionierių apygardas, kitaip – „doktrinas“, kuriose indėnai gali pasislėpti nuo portugalų ir kitų kolonistų. Dabar jose – šiose išlaisvintose nuo melo ir prievartos žemėse, vadinamosiose redukcijose, gyvena keturiasdešimt ar daugiau tūkstančių raudonodžių krikščionių…

Marekas nevikriu judesiu sukelia triukšmą ir išsigandęs dingsta

SOFIJA. Dieve mano, kas ten?
KORNELIJUS BRUNONAS. Nieko… Žiurkė turbūt.
SOFIJA. Tik pamanykit! Tokios šalies sostinė, o žiurkės įžūlesnės nei mūsų užkampy!

 

IX paveikslas

Prie galerijos turėklų, iš kur atsiveria tolimos miesto kalvos, Zamoiskis ir Marina Mstislavskaja

ZAMOISKIS. Aš tavęs net neklausiu, aš toks pasipiktinęs: kam ją atvežėte?
MARINA. Atvežėme todėl, kad šaulius ir raitelius – visus karalius pasiuntė: ką į Moldaviją, ką į Estliandiją, ir ji liko beveik be apsaugos. Kad Breste jaunoji kunigaikštytė nei draugių, nei deramų užsiėmimų neturi. Kad švęsti pilnametystę mergina verta sostinėje, o ne gūdžiame užkampyje. Kad pati ji veržėsi į Vilnių visą pastarąjį laiką. Kad…
ZAMOISKIS. Kad kažkam ji reikalinga čia – gyva ar mirusi… Netgi ne tiek ji pati, kiek žinia, grėsmingas priminimas apie milžiniškus, neregėtus didžiosios giminės turtus, kuriuos paveldės nekalta mergelė. Kaipgi tau vis dėlto ne gėda, negaila jos? Juk ir tu buvai jauna, nuoširdi, patikli. Tu buvai…
MARINA. Aš ne tik buvau – aš esu ir kurį laiką būsiu. Ir manęs dar pakankamai daug, tu pastebi?
ZAMOISKIS. Aš viską pastebiu, Marina.
MARINA. Tu manai, aš mergiotę nuskriausti kam nors leisiu?..
ZAMOISKIS. Kas tavęs klaus!..

Abu tyli, nerasdami preteksto tęsti pokalbį ar išeiti

MARINA. Nemaniau sakyti, bet pasakysiu, jei jau taip nerimsti. Buvo karaliaus gan aptakiai perduotas pageidavimas, kad ji pastarąjį laiką praleistų Vilniuje. Žinodama, kad pats valdovas vyks per miestą, aš neturėjau pagrindo nepaklusti.
ZAMOISKIS. Sakyk, brangiausioji… Ar tarp jūsų… Tarp karaliaus ir tavęs… nebuvo… to ypatingo artumo, tos nuoširdžios draugystės, kas vėliau… ir ilgam… leistų…
MARINA. Kaipgi įmantriai jūs kartais kalbate, ponai!
ZAMOISKIS. Išties, geriau man su kariuomene dvi paras praleisti atremiant priešo atakas, negu…
MARINA. O galgi tu į senatvę susigalvojai pavyduliauti?
ZAMOISKIS. Aš mėginu suprasti, kas ten pas karalių užanty… Gal tu žinai? Ar bent nuojauta kokia nors kirba? Ar tau nebuvo kilusi mintis, kad jaunoji Sofija jo širdį pavergė?
MARINA. O tau kas iš to?
ZAMOISKIS. Iš to ne man vienam – daug kam apstulbti gresia… Štai aš anksčiau – kaip mėgau visokiausius galvosūkius! Todėl, kad laiko buvo į valias, – narpliok sau, kiek širdis geidžia. O dabar man atsakymą duok tučtuojau, bijau nebesulaukti atomazgos.
MARINA. Na, ir sužinosi atsakymą – o toliau? Kas pasikeis?
ZAMOISKIS. Aš pats dar ne visai baigiausi… Nežinau, kiek manęs yra likę, bet gyvas kol kas! Ir galiu piktadarystei kelią pastoti!.. Ir atsakyti prieš bet ką sugebėsiu!
MARINA. Ar tavęs kas klaus!

 

X paveikslas

Truputį žemiau pilies galerijos, ties nusileidimu prie upės Jonušas mėgina sulaikyti už rankos skubančią miestietę. Ji užsimetusi gobtuvą, po juo atpažįstame Sofiją

JONUŠAS. Palauk bent minutę… Leisk žodį pasakyti!
SOFIJA. Kokį žodį? Aš nepažįstu tavęs, paleisk.
JONUŠAS. Pažįsti, na, kaip tu gali nepažinoti! Aš Radvilos Perkūno sūnus, Jonušas, mes prieš septynerius metus kartu slapstėmės po uola Kreivajame kalne… Tu man vėžliuką ten buvai atnešusi, dievagojaisi, kad parodysi, kur jie pelkėje gyvena.
SOFIJA. A… Trumpa, vadinasi, mūsų pažintis. Bet tokia sena! Tai aš tave vedžiojau į vėžlių pelkę?
JONUŠAS. Mes nuo to laiko nesimatėme. Ir vėžlių aš daugiau nebemačiau.
SOFIJA. Aš kelią tenai pamiršau, dabar negalėčiau parodyti. Bet jei nori, jeigu tau reikia, aš pasiklausinėsiu.
JONUŠAS. Kam jie man… dabar? Dėkoju, nereikia.
SOFIJA. O ko gi tau reikia?
JONUŠAS. Pažiūrėti į tave norėjau, daug esu girdėjęs. Rytoj į žygį einu, kas žino – grįšiu ar ne. Nors mūsų giminės kivirčijasi, bet aš tau ne visai svetimas.
SOFIJA. Ne visai – kaip tai?
JONUŠAS. Prieš dvejus metus, kai mūsų seniai susitaikė porai savaičių… Ir nusprendė mus tada sutuokti.
SOFIJA. Ką – mus?
JONUŠAS. Ką – ką? Tave ir mane. Bet kol aš jojau į Brastą, jie vėl susiriejo, ir man buvo liepta su tavimi prasilenkti, aš ir nujojau prošal.
SOFIJA. Nujojai – ir gerai. Vis tiek nieko neišeitų: tikėjimai juk skirtingi. Aš girdėjau, tu liuteronas?
JONUŠAS. Tai tau pasakojo apie mane? O pati tu graikų tikėjimą išpažįsti?
SOFIJA. Tai mano vienos reikalas, tau aš tiesiog atsakysiu: ne, aš ne liuteronė.
JONUŠAS. O širdies draugą ar turi?
SOFIJA. Klausyk, tu smalsesnis už turgaus bobelę!
JONUŠAS. Taip man ir reikia! Vanok be gailesčio! Tiesiog laiko aš neturiu visiškai, va ir pilu tau visus savo klausimus. Daugiau taip nedarysiu. Dovanok.
SOFIJA. Turiu aš ir širdies draugą, ir tikėjimą, ir klausimą tau.
JONUŠAS. Atrodo, aš pažįstu tavo draugą… Tu tądien su juo čia, už cerkvės, mateisi? Taip? Teneširsta – aš ant jo riktelėjau, bet geruoju, ne iš pykčio. Jis stovėjo ne ten, kur buvo galima.
SOFIJA. O kur stovėti – tu sprendi?
JONUŠAS. Aš sprendžiu, kadangi taip virš manęs nusprendė… Greitai į mūšį eisiu ir kitus vesiu – ten jau svarbiausia ne stovėti, o pirmyn bėgti…
SOFIJA. O paskui – gulėti… Gulėti. Sakyk, jūs miestą paliksite – kieno rūpesčiui?
JONUŠAS. Kaip – kieno? Kieno anksčiau buvo, tam ir toliau paliekam…
SOFIJA. Anksčiau buvo viena, o dabar visi susipriešinę, niekam miestas nerūpi. Kur pažvelgsi – tas parako statinaitę rita, šitas peilį galanda, anas muškietą užtaiso. Girdėjau, kaip dėdė sakė: Radvilos patrankomis rengiasi į namus tvatyti. Patrankas sandėliuose slapsto! Ar tu tai žinai?
JONUŠAS. Girdėjau visokių nesąmonių… Netikiu. Ir tu nesibaimink. Kas miestą norės sprogdinti? Na, pati pagalvok…
SOFIJA. Aš pagalvojau… Jūs visi sulindote į šarvus – jums į širdį neprasibrausi… Tu pats geležimi apsikarstei… Nematei, kiek jie į plytas parako sukaišiojo?..
JONUŠAS. Tai saliutui rengiasi… Bet tu nedrebėk taip. Aš paklausiu, aš išsiaiškinsiu!..
SOFIJA. Storą odą užsiauginote – nei užuojautos, nei dėkingumo jūs nežinote! Aš nenoriu, kad žmonės žūtų, kad mažyliai verktų! Jums tai kas! Jūs gi vis apie savo didžiai svarbų, patį svarbiausią reikalą: kas kam kiek skolingas!.. Matyti jūsų negaliu!..

Nori išeiti

JONUŠAS. Nagi palauk! (Sofija ištrūksta) Na, paklausyk gi… Kavalieriui tavo leidžiama stovėti ir vaikščioti, kur tik judu geidžiate!

Sofija skubiai grįžta

SOFIJA. Įsikalk į galvą ir apmąstyk, ką aš tau pasakysiu. Man tenka labai, labai didelis kraitis! Ir aš pažadu atiduoti iš jo tiek pinigų, kiek reikia, kad jūs pragaištingus kėslus mestumėte. Pats įsikalk, ir tėvui, ir visiems saviškiams perduok! Tegul tik jie nežudo!.. (Dingsta)
Jonušas (
įkandin). Ogi išties: mieste aštuoni tūkstančiai ginkluotų, kaip jie gali nežudyti?

 

XI paveikslas

Chodkevičius ir Sofija sėlina pro lūšnas, išdygusias vos ne iš upės. Ant bėglių pro duris ir langus pilasi prakeiksmai ir pamazgos

SOFIJA. Dėde, mielasis, kodėl mes čia?
CHODKEVIČIUS. Nebeturėjau kantrybės laukti. Dėl tavęs išsigandau.
SOFIJA. Argi čia nėra baisiau?
CHODKEVIČIUS. Baisiau.
MIESTAS (
teliūškuodamas pamazgas). Kas ten bastos be namų?! Avū!
SOFIJA. Dėde, ar visi priemiesčiai tokie? Visi miestai? Visos sostinės?
CHODKEVIČIUS. Būna dar blogesnių.
SOFIJA. Geriau jau būtume išlaukę vietoje. Tokio siaubo vis tiek neprisišauktume…
MIESTAS. Mums užtenka ir savų! Avū!
SOFIJA. O jei atgal – ar tu rastum kelią?
CHODKEVIČIUS. Akimis – ne, nerasčiau. Tik siela – daugiau juk neturiu kuo…
MIESTAS. Norit likti be galvų? Avū!..
SOFIJA. Dėde, taigi čia šunys taip pas juos kalba! Mes, kol ėjome, šunų kalbą ėmėme suprasti.
CHODKEVIČIUS. Leiskis žemiau prie vandens, dukrele. Kirsk upę įstrižai ir eik pasroviui prie kito kranto… Duobių saugokis…
SOFIJA. Dėde, jie gi žmonės, kodėl jie loja?
CHODKEVIČIUS. Iš baimės, širdele. Bijo mūsų, štai ir loja.
SOFIJA. Ir aš jų bijau. Bet nemoku taip loti.

Išlipa į kitą krantą ir sėdasi ant šlapio kyšulio

CHODKEVIČIUS. O tu dar norėjai šitą miestą gelbėti!
SOFIJA. Taip… Aš ir dabar ketinu. Tiktai nežinau – ką, nuo ko ir kam gelbėti…
CHODKEVIČIUS. Štai visi sako – griebk mergelę ir bėk kuo greičiau… O kurgi čia pabėgsi?
SOFIJA. Jų gi pačių labui gelbėti… Nuo jų gi pačių gelbėti…
CHODKEVIČIUS. Kelkis, sustirsi…

Netikėtai juos apsupa keliauninkai tamsiais apsiaustais

Jėzau Marija! Raupsuotieji! Atsitrauk nuo jų, stok toliau.
SOFIJA. Žinai, dėde, va su šitais ne taip baisu. Jie irgi žmonės. Jūs juk miestui nesvetimi, jūs ne priešai jam?
CHODKEVIČIUS. Čia leprozoriumas netoliese. Kažkas juos išleido… (
Arčiausiai stovinčiam keliauninkui) Leisk praeiti!

Keliauninkai prasiskiria, sudarydami ankštą praėjimą

Štai kur nukreipia – atgal, į miestą atgalios… Tiek to, eime, jei jau lemtis tokia.

Girdėti tolima daina

Kai aš turėjau
kaime avelę,
ėjau lankyti
kas vakarėlį.

           Savo avelei
nešdavau laišką:
kiekvieną raidę
avelė laižė…

Atėjo kitas
piemuo į kaimą,
mano avelę
į žmonas paėmė…

           Mano avelė
visa suvirpo:
pasišokėdami
suveržė virvėm.

Mano avelė
per naktį bliovė:
vestuvių lovoj
avelę pjovė.

           Pasikabinęs
kabojau vartuos:
tarsi armonika
širdis man vartės.

Atėjo piemens
kailio man dirti:
tai buvo gera
dėl meilės mirti!*

SOFIJA. Vaje, kiek plunksnelių prikrito!..

 

XII paveikslas

Už miesto sienų Zigmanto kariuomenės lauko stovykla. Karalius priešais palapinę kalbasi su Kornelijumi Brunonu apie numatomą karinės kampanijos eigą.
Šalimais ir tolumoje – svita, kilmingi miestelėnai ir kiti

ZIGMANTAS. Apie pergalę iš anksto žinoti – tai būtų, regis, neblogai. Bet visiškai pasikliauti tokiomis žiniomis… Nesiryžtu. Betgi tu man pergalės ir neišpranašausi, ir niekas man jos nelinki, žinau. Bet karas juk toks reikalas – arba mes juos, arba jie mus… Ir vienu, ir kitu atveju numatau nemažų sunkumų. Bet ką jau čia – kariauti, šiaip ar taip, vis tiek teks, – kas gi mums dar duota? Kad ir kaip prastai kariaučiau – geriau juk daryti nieko nemoku. Ko nesijuoki, mokslinčiau?.. Tu žadėjai prie progos papasakoti, kas ten su tais orais… Kas gamtoje dedasi, ar gali paaiškinti?
KORNELIJUS BRUNONAS. Valdove, jeigu turi ūpo klausytis ir laiko į valias, – ką gi, aš pasakysiu. Tik norėčiau įspėti, kad ateitis nuo orų nėra labai priklausoma.
ZIGMANTAS. Labai – nelabai, kas tą įvertins? Kartais ir plunksnelė geba viską atsverti… O laiko į valias turi vieni numirėliai, tebūnie lengva jiems žemelė. Bet ir lėkti beatodairiškai irgi nevalia. Kai kada ir savo mirtį įmanoma iškentėti…
KORNELIJUS BRUNONAS. Kaip elgtis su pasauliu – tarytum tai akmuo ar tarsi pūkas būtų – šitai monarchui spręsti, ne man… Turiu pripažinti – apie keistenybes, panašias į pastarąsias, aš istorijoje nieko nesu skaitęs nei girdėjęs. Bet viskas kažkada būna pirmą kartą…
ZIGMANTAS. Kas gi mus ištiko?
KORNELIJUS BRUNONAS. Ištiko iš pradžių ne mus. Bet va būtent ištiko… Tam beveik jau du mėnesiai: vasario vidury Amerikos pietuose prabudo akmeniniai nasrai ir ėmė švokšti juodais pelenų debesimis…
ZAMOISKIS. Ar turi kokį vardą šitas siaubūnas?
KORNELIJUS BRUNONAS. Vardas jo labai sunkus ištarti: Vainaputina. Pelenai iš pragaro žiočių išlekia į didžiulį aukštį, o toliau vėjo sūkuriai, oro srovės išsklaido juos po visą pasaulį – ir šviesa nuslopsta…
ZAMOISKIS IR KITI. Tai čiagi kiek mylių?
Ar gali pelenai taip iš toli lėkti?
O ar greitai galas visam tam?
ZIGMANTAS. Geri klausimai: Ar greitai galas pasaulio pabaigai?
KORNELIJUS BRUNONAS (
tyliu balsu). Valdove, tai ne paskalos ir ne kvailos baimės… Mokslininkų bendrija įspėja apie artėjančias didžiules oro permainas…
ZIGMANTAS (
tyliai, rimtai). Į kurią pusę?
KORNELIJUS BRUNONAS. Į atšalimo pusę. Per artimiausius kelerius metus gali būti iššaldomi visi pasėliai, žus galvijai, iškils milžiniško bado pavojus… Galimas daiktas, kad ateis vulkaninė žiema, kitaip tariant, nauja ledynmečio era!

Tyla

ZIGMANTAS. Esant tokiai padėčiai… Ką gi rekomenduoja mokslas?
KORNELIJUS BRUNONAS. Tamsiems laikams, valdove, mokslas rekomenduoja tą patį, ką ir gyvenimo patirtis… Sergant sunkia liga – vengti staigių judesių, laikytis ramybės ir susitvardymo.
ZIGMANTAS. O galgi reikia visiškai priešingai – užsistovėjusį kraują išvarinėti gyslomis? Ir kur garantija, kad mano priešai taipogi laikysis ramybės ir susitvardymo?
KORNELIJUS BRUNONAS. Priešų jėgos irgi ne begalinės… Tu, valdove, rūstybę savo pavaldiniams Švedijoje aiškini jų atskilimu nuo katalikybės? Tačiau sutik, jie vis dėlto ne bedieviai, išpažįsta krikščioniškąjį tikėjimą, tegul ir ne pagal Romos kanoną… Ko gi tu juos taip žiauriai baudi? Ar maža mums gamtos negandų, griūvančių ant visų mūsų galvų?.. Argi popiežius skelbė kryžiaus žygį?..
ZIGMANTAS (
patylėjęs). Aš ne liaudį baudžiu, aš noriu pašalinti, nuslopinti jos netikusius ganytojus. Jeigu tai įmanoma tik karo pergalės būdu – tebus palaimintas toks karas. Aš priėmiau iš Dievo savo globon Abiejų Tautų Respubliką, ir likimas man patikėjo sukurti kitokią sandraugą – trijų tautų valstybę. Joje aš įžvelgiu būsimą visuotinę pasaulinę broliją…
KORNELIJUS BRUNONAS. Atleisk man, valdove, bet panašu, kad trečioji tauta netrokšta susiliejimo su kitom dviem… Toks man susidarė įspūdis. Galbūt klaidingas.
ZIGMANTAS. Kaip tu drįsti spręsti, ko nori tauta?
KORNELIJUS BRUNONAS. Aš nesprendžiu, valdove. Aš gi sakau: įspūdis. Toks mano pojūtis…
ZIGMANTAS. Perkūne, ir tavo pojūtis toks pat?
RADVILA PERKŪNAS. Ne, mano kitoks.
ZIGMANTAS (
Kornelijui). Va tau, neviernas Tamošiau, ar girdi?
RADVILA PERKŪNAS. Mano įspūdis, kad ir antrajai tautai šiame kinkiny nėra labai smagu. Atleisk man, valdove.
ZIGMANTAS (
Zamoiskiui). O tu dabar pasakysi, kad ir pirmajai ankšta?
ZAMOISKIS. Ar galima, aš patylėsiu, valdove?
ZIGMANTAS. Patylėti – kartais pats išmintingiausias sprendimas. Ką atsakysi į tai, visos pasaulio išminties žinove?
KORNELIJUS BRUNONAS. Sutiksiu su tuo, juk aš kalbėjau apie rimtį ir susitvardymą…
ZIGMANTAS. Štai ir pamąstyk, kaip save sutvardyti! Kitaip tave ištiks tokia pat pikta lemtis, kaip tavo bendravardį ir bendražygį Džordaną Bruno. Beje, ar kartais jo egzekucija vyko ne tą pačią dieną, kai garsusis ugnikalnis išsiveržė? Ar tik ne toj pačioj ugny supleškino eretiką?
KORNELIJUS BRUNONAS. Abu šie įvykiai vyko tą pačią dieną, valdove. Ir jie man vienodai reikšmingi.

Šaižus trimito garsas perskrodžia orą

 

XIII paveikslas

Radvila Perkūnas ir Jonušas – Katedros aikštėje, šalia varpinės.
Aplinkui zuja gynybininkai, žmonės su ant akių užtrauktais gobtuvais velka šturmavimo kopėčias, ridenamos patrankos

JONUŠAS. …O turi čia ištisą armiją. Kautynės artėja, tiesa? Be mūšio niekaip neišeis?
RADVILA PERKŪNAS. Tau to žinoti nevalia.
JONUŠAS. Betgi aš ne aklas… Norėjau su tavim pasikalbėti, tėve, bet žodžių tinkamų rasti negalėjau. Vis dėlto – ne man mokyti tėvą…
RADVILA PERKŪNAS. Šventa teisybė! Tai ir apeikime šitą klausimą, palikime.
JONUŠAS. Ne, tėve. Nepalikime. Šitose siaurose gatvelėse sumanei mūšį pradėt? Visą miestą po velnių supleškinti?
RADVILA PERKŪNAS. Ne miestą supleškinti, o nubausti netikėlius.
JONUŠAS. Kaipgi čia – šitiek netikėlių? O teisuoliai kur pasidėjo?
RADVILA PERKŪNAS. Teisuolių čia nėra. Daugiau nebėra. Jie seniai paliko šį nuodėmingą miestą.
JONUŠAS. O Šventoji Ona su Šventuoju Mykolu stovi sau kaip stovėję.
RADVILA PERKŪNAS. Ką, nesupratau aš?
JONUŠAS. Aš sakau – Šventosios Onos bažnyčia stovi sau nuodėmingojo miesto vidury ir niekur neina. O tu tikini, kad teisuolių nebeliko.
RADVILA PERKŪNAS. Nebeturim laiko juokams krėsti. Kariuomenę savo imk ir keliauk kariauti, kur valdovas paliepė.
JONUŠAS. O kai tik išvyksime, jūs tuoj pat ir pradėsite?
RADVILA PERKŪNAS. Tu tėvo nerūstink! Palik mus, palik mane ir keliauk sau. Girdi!
JONUŠAS. Be tavęs, tėve, yra man ir kitas tėvas – valdovas… O virš jo – dangiškasis tėvas… Štai ko aš rūstinti nesiryžčiau.

Tyla

RADVILA PERKŪNAS. Tu juk karys! Karžygys! Iš kur tavyje ir kam tau tokia minkšta širdis! Ko tu šėtono tarnams bausmę priimti trukdai?
JONUŠAS. Ar jaunoji Sofija Slucka šėtono tarnaitė?
RADVILA PERKŪNAS. Taip pat šėtono sėkla! Bjauri išgama!
JONUŠAS. O man pasirodė, kad ji – šventoji. Na, ne šventoji… Palaimintoji.
RADVILA PERKŪNAS. Jie visi išdavikai, ir ji išdavikė!..
JONUŠAS. Ir miestas – išdavikas… ir visas kraštas…. Ką jie išdavė? Tėve, tau neapykanta visą pasaulį užgožusi! Šitaip įtūžus kovoti negalima. Nuodėmė tai siaubinga.
RADVILA PERKŪNAS. Palaidūnė ji – ta tavo Slucka! Kiek kartų ją su vyriškiu matė upės pašalėse! Nuotaką sau susiradai?!
JONUŠAS. Aš susiradau?.. Juk ji į mūsų pusę ir pažiūrėti nenorės.
RADVILA PERKŪNAS. Džiaukis, kad nenorės… Ji – visiems schizmatikams užtarėja! Visos graikų bendruomenės, visa stačiatikių išgamų padermė meldžiasi jai!
JONUŠAS. Pasakyk dar, kad ji ir Dievą netiki.
RADVILA PERKŪNAS. Visai galimas daiktas!
JONUŠAS. Nesusitarsim, tėve. Aš išeisiu, bet miesto kol kas nemesiu. Eisiu galvoti, kaip ir svetimus išsaugoti, ir tikro tėvo neprarasti… (
Išeina)
RADVILA PERKŪNAS (
pakviečia gynybininką). Sek paskui jį kaip šešėlis. Ir pasiuntinius jo, jeigu bus, – čiupk. Iš miesto jam išvykti neleisk!
PAŠAUKTINIS. O jeigu… šita?
RADVILA PERKŪNAS. Jeigu šita, vadinasi, šita. Dink man iš akių!

 

XIV paveikslas

Jonušas ir Marekas priešinguose minios galuose klausosi šauklio

ŠAUKLYS. Kurie iš niekšingų piktadarių nesudės ginklų, nepaliks nuodėmingosios Chodkevičių gaujos, nenukreips prieš juos veiksmų, žodžių ir ketinimų, – tie bus pasmerkti myriop: ketvirčiuoti, pakarti arba kaip kitaip neteks gyvasties su kraujo praliejimu arba be jo. Nubausti už įžūlumą ir kitų pamokymui dabar bus trys nusikaltėliai: vagis, eretikas ir maištininkas – iš tų, kurie buvo sučiupti nusikaltimo vietoje. Tai egzekucijai skubiai statoma pakyla iš rąstų ir lentų, šalia Bokšto gatvės, ties Išganytojo skersgatviu, prie Vilnios upės…
Balsai iš minios. Vieną reikėtų paleisti!
Jau geriau – du!
Visus paleiskite!
ŠAUKLYS (
įsižiūrėdamas į minią). Bedieviai! Jūs kam pasigailėjimą rodote!

 

XV paveikslas

Marekas sėlina į apgultą Chodkevičių kvartalą ir kryžkelėje susiduria su Kornelijumi Brunonu

MAREKAS. Pone, aš matau – jūs turite teisę laisvai vaikščioti mieste ir aplink…
KORNELIJUS BRUNONAS. O argi kitiems šita teisė apribota? Juos ką, gaudo?
MAREKAS. Juos žaloja ir žudo, nejau jūs nežinote?
KORNELIJUS BRUNONAS. Kad žudo – ne. Manyčiau, nori įbauginti.
MAREKAS. Visi ir taip jau įbauginti… Ar žinote, kad ruošiamasi šturmui: visos aikštės ir kiemai privaryti sprogmenų; patrankos rengiamos šauti tiesiu taikymu…
KORNELIJUS BRUNONAS. Leiskim, jūsų pastebėjimai teisingi. Ką jūs ketinate daryti?
MAREKAS. Sukliudyti.
KORNELIJUS BRUNONAS. Kam ir kaip?
MAREKAS. Jie visi aprūpinti gintariniais kryžiais ir išmokyti įžiebti kibirkštį…
KORNELIJUS BRUNONAS. O, kaip karas greitina progresą! Aš nesitikėjau, kad lietuviai taip uoliai praktikuoja mokslo pasiekimus…
MAREKAS. Ką dabar visiems mums daryti?
KORNELIJUS BRUNONAS. Kam mums, jaunuoli?
MAREKAS. Man, jums – visiems, kas mieste… Jūs buvojate pas Chodkevičius. Jūs ten matėte jaunąją kunigaikštytę?
KORNELIJUS BRUNONAS. Mačiau.
MAREKAS. Kaip ji? Ar sveika? Ar neieškojo būdo perduoti iš namų raštelio?
KORNELIJUS BRUNONAS. Gal ir ieškojo, tačiau, deja, ne jums, jaunuoli!
MAREKAS. Ne man… Argi ne man? Viešpatie, kas mums bus…
KORNELIJUS BRUNONAS. Kas bus? Pelenais užpils, kaip kad nutiko Pompėjai… Po daugel metų paskui, gal po tūkstančio ar daugiau, atkas netyčiom… Ką čia turite rankoje?
MAREKAS. Tai figūrėlė varinė. Statulėlė… Šventasis Kristoforas perneša per vandenį kūdikį…
KORNELIJUS BRUNONAS. O, čionykštis herbas! Jūs pats iškalėte?
MAREKAS. Pats. Ne iškaliau – tik pabandžiau. Nešiau va jai atminčiai…
KORNELIJUS BRUNONAS. Būtent – atminčiai. Amžiai pralėks, ir šioje kalvoje bus atkasta apanglėjusi kankinio Kristoforo statulėlė… Ir visi stebėsis: tik pažvelkite – jie, šitie barbarai, mokėjo kalti metalą!
MAREKAS. Paimkite jį iš manęs.
KORNELIJUS BRUNONAS. Dėkoju, ne, lai jis saugo ją ir jus. Jums to labiau reikia.
MAREKAS. Kad tik ją kuo greičiau pamatyčiau!
KORNELIJUS BRUNONAS. Čia neturėtumėt stovėti… Eikite ir laukite prie Mūrinės cerkvės.
MAREKAS. Prie Piatnickajos, taip?
KORNELIJUS BRUNONAS. Aš nelabai gaudausi tuose jūsų pavadinimuose.
MAREKAS. Ir ji tenai ateis?
KORNELIJUS BRUNONAS. Galbūt…

Marekas dingsta

Lietaus… Sodraus lietaus meldžiu visiems! Viešpatie, pasigailėk!

 

XVI paveikslas

Skersgatvis už Mūrinės cerkvės. Įnikę į darbą amatininkai tampo kopėčias, nešioja ir mūrija akmenis, maišo kalkių skiedinį, kartkartėm nepatenkinti žvilgčioja į pagrindinius veikėjus ir publiką. Šiek tiek nuošaliau, po žemais miesto medžių vainikais – Jonušas ir Sofija. Scenai įpusėjus, jų slapčiomis klausosi Marekas

JONUŠAS. Noriu tau išsakyti… pažadėti noriu… aš prisiekiu – nei tavęs, nei giminės tavo jokia nuo mūsų rankų bėda nepalies. Tu patikėk manimi.
SOFIJA. Aš tikiu.
JONUŠAS. Daug visko norėjau sakyti, bet laikas kalboms išseko, tu atleisk man, Sofija. Neminėk piktuoju, meldžiu.
SOFIJA. Tu tiesą sakai, laikas mūsų labai trumpas. Bet vis tiek aš turiu paklausti: ar tu turi širdies draugę? Neįsižeisk tik, man tai žinoti būtina.
JONUŠAS. Ne, mieloji, dabar neturiu… Kad ir poreikio nėra. Ant ieties pasidursi – ir tiek to, tau vienam praradimas, o čia, ko gero, – kieno nors ašaros, sielvartas. Kam kariui tokia našta?
SOFIJA. Tuomet paklausyk manęs, kary… Ten bažnyčioje laukia manęs ir tavęs metropolitas Potiejus. Jeigu tu išties laisvas, imk mane į žmonas (
nuošaly pasirodo Marekas ir su siaubu išgirsta).

Pauzė

Netylėk. Neturim nė sekundės.
JONUŠAS. Tu myli kitą…
SOFIJA. Taip, myliu. Bet aš liepsiu sau, aš įsakysiu tai meilei, kad ji nutiltų… O tau sakau: aš mylėti moku, ir jei mano siela prie tavęs priglus, tu dėl šio pasirinkimo nesigailėsi…
JONUŠAS (
patylėjęs). Tu tikiesi – juos tai suspės sustabdyti? Ranka jau užsimojo…
SOFIJA. Yra miesto budelis – lai nukerta nepaklusnią ranką.
JONUŠAS (
patylėjęs). O aš tau pažadu, kad tavęs nepaliesiu, kol nepamilsi…
SOFIJA. Nežadėk, argi mes žinome ką nors iš anksto? O jeigu pati mūsų būsima meilė, jos pirmas gležnas daigelis paprašys, kad mes šiam stebuklui padėtume?.. Tu eini?
JONUŠAS. Pala… Mes juk skirtingo tikėjimo. Kaip mus tuokti?
SOFIJA. Dievo akivaizdoje – kaipgi kitaip? Unitų metropolitas Potiejus du skirtingus tikėjimus, dvi atskiras šakeles sujungė, mane ir tave sutuokti – nebus jam sunku!
JONUŠAS. O jeigu vaikai – kas jie bus?
SOFIJA. Vaikai jie bus – štai kas. Mes vėliau tai aptarsime, ar ne? Eime?
JONUŠAS. Reikėtų tuojau pat paskelbti… Tiesiog dabar ir reikia!
SOFIJA. Jau, kam reikia, pranešta…
JONUŠAS. Svarbiausia, kad mano tėtušiui!
SOFIJA. Jam pasiųsta žinia.
JONUŠAS. Tada eime.
SOFIJA. Duokš ranką.

Ten pat Marina Mstislavskaja, Marekas

MARINA. Na, ko stovi? Dink, išeik greičiau.
MAREKAS. Kur man eiti?
MARINA. Kur nors. Kuo toliau. Neduok Viešpatie, didžiajam sumanymui sukliudyti. Jei čia kas nereikalingas – tai tu, vargše tavo galvele…
MAREKAS. Negaliu aš… šitaip va… išsyk…
MARINA. Na, pastovėk minutėlę. Ir pernelyg savęs nedraskyk. Kaip iš anksto žinoti, kas mūsų laukia priešaky? Gal dar tapsi laimingesnis ir turtingesnis už mus visus…
MAREKAS (
ištiesia šv. Kristoforo figūrėlę). Jūs galite perduoti? Tegul bent kas nors lieka…
MARINA. Ne. Geriau, kad ničnieko iš tavęs neliktų. Beprasmiška.
MAREKAS. Taip juk nebūna… Taip neturi būti!
MARINA. Kaip neturi?
MAREKAS. Kad ničnieko, kad nė pėdsako…
MARINA. Išeik. Išnyk visiškai. O liks pėdsakas, neliks – kam tau tai žinoti?

 

XVII paveikslas

Vilnios pakrantė. Marekas ir Senasis dailidė

SENASIS DAILIDĖ. Ilgai į vandenį nespoksok – įtrauks verpetas, ir viskas, išnyksi – nė kvapo neliks.
MAREKAS. Kiek jau stoviu – niekaip neįtraukia.
SENASIS DAILIDĖ. O… Tu šitai… Teisingai, vadinasi, sumečiau, kad tu svetimo gardėsio pasigviešei. O kai neišdegė, tai ir visas svietas nebemielas! Mesk tas mintis, nė nedrįs apie tai galvoti.
MAREKAS. Nemesiu, tėvuk. Nebeturiu ko čia veikti.
SENASIS DAILIDĖ. Ne tau – man čia nebėra ko veikti. O tau dar ankstoka, girdi? Ką rankoje turi?
MAREKAS. Statulėlė tokia. Kankinys Kristoforas.
SENASIS DAILIDĖ. Kas jis toks?
MAREKAS. Jis Vilniaus globėjas… Argi nežinai? Gyveno toks milžinas – niekšas ir kraugerys, bet patyrė jis sielos prašvitimą ir ėmė žmones per upę kelti… Ir kartą jam teko vaikelį, mažą berniuką nešti ant pečių, priėjo jis upės vidurį ir jaučia – taip sunku pasidarė, tiesiog nepakeliama… O juk tai jis Kristų ant pečių laikė ir su juo – visas žmonių kančias…
SENASIS DAILIDĖ. Tu tik pagalvok, visų žmonių kančias ir dar Kristų!
MAREKAS. Tai va jo statulėlė.
SENASIS DAILIDĖ. Duok man.
MAREKAS. Kam tau?
SENASIS DAILIDĖ. Reikia! Laukia manęs vienas nelengvas reikalas. Pats nesiryšiu. O šitas tavo įpratęs pakelti kitų naštą, tai mudu poroje ir įveiksime…
MAREKAS. Ne, tu kažin ką ne tą kalbi…
SENASIS DAILIDĖ. Tą kalbu! Tu, vadinasi, seniui, ligoniui geležinio bezmėno gaili? Tu tokių dar šimtą prigaminsi. Duok, nešykštėk!
MAREKAS. Še, paimk… Ačiū Dievui, bent kam nors prisireikė…
SENASIS DAILIDĖ. Na ir gerai. O pats dabar eik, o dar geriau – nešdinkis iš čia kuo toliau! Bėk, plauk, skrisk… Ko tu stovi? Dink greičiau iš čia, pasislėpk kur nors!
MAREKAS. Nuo ko, kurių galų man slėptis?
SENASIS DAILIDĖ. Drabužėlis tavo labai jau menkas. Bijau, perpūs tave kiaurai. O kai liūtis prapliups!..

 

 

XVIII paveikslas

Ant tilto ramsčių jauni dailidės skubiai renčia statinį egzekucijoms: tvirtina kryžminius balkius ir kartuves. Čia pat šalimais šoka ir šūkauja skomorochai. Aplinkui tai didėja, tai retėja minia

BALSAI. Ką meistraujate, vyručiai?
Kam visa šita golgota suklerusi! Vestuvės gi paskelbtos!
Kad ir vestuvės, o tvarką reik palaikyti!
Aš tau tuoj palaikysiu! Paskui pagausiu ir dar kartą palaikysiu!
Manęs tik nepamiršk palaikyti, balandėli!

Iš lentų sukaltoje aikštelėje vaikštinėja budelis, jis nekantriai žvalgosi

Žmogau, ar tu bausmę vykdysi, ar kaip?
Ko be darbo stovi – geriau pašokim, kad linksmiau būtų!
Padainuok ką nors, čiulbuonėli!

Priešingame krante pasirodo karių būrys, ridenamos dvi patrankos

KARYS (šaukia, prie lūpų sudėjęs delnus). Mes – kariuomenės ariergardas! Mes pasiųsti saliutuoti šauniajam Vilniui! Jūsų džiaugsmui!
BALSAI. Iš eilės reikia! Iš pradžių nukapoti rankas ir kojas, o paskui jau saliutuoti! Kitaip – kokios linksmybės!
Mes čia rimtą reikalą tvarkom! Mirties bausmę vykdom!
KARYS. Susitaikę bajorai, sutarę su mūsų valdovu, karaliumi ir didžiuoju kunigaikščiu, siūlo jums, miestiečiai, didžių vestuvių proga nevykdyti mirties bausmės, o atvirkščiai… Šviesaus džiaugsmo ir visuotinių iškilmių proga atšaukti mirties nuosprendį! Ir apkabinti vieniems kitus vardan susitaikymo!
BALSAI. Ė! Mes trokštame mirties bausmę pažiūrėti, o paskui gerai jau, tebūnie visuotinis džiaugsmas!
Tada ir apsikabinti galim!.. Tada ir pasibučiuoti neprošal!..
KARYS. Jei jau taika jums kol kas ne visai įprastas dalykas, mielieji miestiečiai, liepta repetuojant saliutą paleisti bandomąją salvę. Patarčiau jums užsikimšti ausis…

Patrankų šūviai virš minios, nuo kurių užsidega pakylos lentos ir rąstai.
Kyla galingas gaisras, kurio liepsnose griūva visas statinys.
Ilgai netylantis griaustinio trenksmas.
Viskas pranyksta po aklina liūties uždanga

 

XIX paveikslas

Bernardinų perkėla. Dailidės ardo apanglėjusį ešafotą.
Sofija stovi prie vandens ir moja išeinantiems kariams


SOFIJA. Išėjo. Vieniems eiti, kitiems likti… O kaip pažinti – ar tai tavo likimas pildosi? O gal tu kito pasisavinai? Jeigu vyrais ir žmonomis susiskirstyti, tada daugmaž aišku. Jų darbas – įveikti, atkaklumu ir jėga savo siekti. Mūsų lemtis – laukti ir kęsti, nukreipti juos tyliai, nepastebimai… Vaikelius auginti…
O jei išžudys jie viens kitą – visi visus alei vieno…
Iš kur tada vaikeliai rasis? Ir kam mes berniūkščius auginsim – pykčiui, mūšiui, naujoms skerdynėms?..
Su Mareku neatsisveikinau. Norėjau už rankos jį paimti, atleidimo prašyti, bet mane atkalbėjo. Geradariai… Ir kaipgi dabar…

Dailidės prie užutėkio išgriebia skenduolį

Kas ten toks? Ko šaukiate?
BALSAI. Skenduolis, ponia…
Jūs geriau nesiartinkit. Labai jau smarkiai apdegęs ir kerplėšų sumaitotas. Baisu pažvelgti!..
O kas ten už diržo pas jį…
Nušluostyk švariau ir jaunajai kunigaikštienei atiduok…
Dailus daikčiukas…
SOFIJA (
ima į rankas Kristoforo figūrėlę). A, tai štai kaip tu atsisveikinai su manimi…

Susimąsčiusi nueina, vėliau grįžta su žvake rankoje, stato ją į suaižėjusį kiaušinio lukštelį ir nori leisti pasroviui, bet apsigalvoja ir nueina, palikusi švieselę krante

 

XX paveikslas

Ta pati vieta kiek vėliau. Skalbėjos skalauja baltinius. Marekas prie upės klaupiasi ir godžiai geria. Iš už akmens pasirodo Kornelijus Brunonas

KORNELIJUS BRUNONAS. Ar toli susiruošei?
MAREKAS. Jeigu išdegs ką sumaniau, tada labai, labai toli.
KORNELIJUS BRUNONAS. Na, žiūrėk… Visur užtvaros, pelkės aplink. Būtum žuvis, paukštis ar debesis – dar pusė bėdos. O dabar… Kojas perniek atmuši ar griovin įgriūsi…
MAREKAS. Iš pradžių upe eisiu. Ten už mylios – plati sietuva, žiotys. Gal plaustą pasidirbsiu. Arba sielininkams parsisamdysiu. Taip ir pasieksiu – Kauną ar net patį Memelburgą.
KORNELIJUS BRUNONAS. O ten kas? Tas pats akmuo ant širdies, tik su vokišku pavadinimu.
MAREKAS. O tenai į laivą sėsiu – ir Amerikon.
KORNELIJUS BRUNONAS. Kur?!
MAREKAS. Į Ameriką. Į Paragvajų. Tikiuosi, kad mano likimas – tenai. Viliuosi ir tikiu.
KORNELIJUS BRUNONAS. Ar proto netekai? Kas per likimas!.. Tamsa ten ir laukiniai žvėrys.
MAREKAS. Na, ne laukiniai jie – kitoniški. Ir žmonės ten yra, taip pat neregėti. Tu gi pats sakei. Ir prasmingu reikalu jie ten užsiima.
KORNELIJUS BRUNONAS. Pas juos ten pragaro kalnas – visą žemę pelenais nuklojo. Iš ten visa tamsa!
MAREKAS. O švisti ims – iš kur? Iš ten pat! Iš kur tamsa, iš ten ir šviesa pasklis.

Ilgai žiūri į žvakelę, tada užsiverčia nešulį ant nugaros ir tolsta palei Vilnios srovę.
Paskutinė skalbėja skambiai pliaukšteli per vandenį akinamo baltumo marškiniais, šlepteli juos į kubilą ir nueina aukštyn šlaitu.
Astronomas sutrikęs žiūri į tuščią putojančią upę, paskui nukreipia žvilgsnį į tamsų padūmavusį dangų

KORNELIJUS BRUNONAS. Viešpatie, nejaugi neprašvis?..

Paima paliktą lukštą su žvake, žengteli miesto link. Apsigalvoja, nusileidžia prie Vilnios, pastato žvakelę prie pat vandens ir eina aukštyn palei upę, palengva išnykdamas tolumoje.
Kurį laiką tylu. Paskui aiškiai pasigirsta sparnų šlamesys


* Panaudoti Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Daina lūpinei armonikėlei etnografiniam muziejuj“ fragmentai.

Georgijus Jefremovas: „Mano likimas – Lietuva“

2017 m. Nr. 8–9 / Poetą, vertėją, dramaturgą Georgijų Jefremovą kalbina Arvydas Valionis / Pretekstas šiam interviu – 2017 m. išleistas Georgijaus Jefremovo poezijos, prozos, dramaturgijos…