Marija Mažulė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 3
Išvirkščioji miesto pusė
rūke skendintis miestas
pasitinka purvinomis iškabomis
ir besniege gruodžio pilkybe
gatvėse stiebiasi kaip galingi imtuvai
stori akacijų kamienai
gyventojai skaito laikraščius
sėdėdami minkštuose foteliuose
klausosi muzikos vinilai sukasi
jie grūda kardamono grūdelius
verda sirupą trupininiam pyragui
puošia kalėdų eglę
skaičiuoja minutes
suberia jų trupinius
į lesyklą ant palangės
ar žino kad laukiamas keleivis
judėjęs tam tikrą laiką
tam tikra kryptimi
išniro išvirkščioje
miesto pusėje
kelionė visuomet vyksta
laiku tik nebūtinai pirmyn
raibomis dangaus plunksnomis
nušlavęs duobėtus šaligatvius
lesykloje tupi paukštis
purptelėjęs nusineša
praėjusio laiko nuotrupas
kurios vėliau su kita medžiaga
kris į derlingą dirvą gėlyne
sename medinių namų rajone
miestą gaubęs pilkas gruodžio
rūkas sklaidysis
tems ir antrame aukšte
kažkas atidarys langą
kad išpurtytų staltiesę
į miestą atvykęs keleivis
dairysis spėliodamas
iš kur sklinda muzika
jis užuos prieskonių
aromatą
Krislas
ankstyvą sekmadienio rytą
pradeda garso bangų
perdavimas per virpančią būgnelio
membraną į dar jautrų nervą
lyg bangų mūša
vandens šniokštimas
vamzdžiuose
pavasariški paukščių klyksmai
ir gilus tavo kvėpavimas
įsivaizduoju
kad pasauliui beviltiškai
suskilus
šis tikrovės krislas tebebus
pakibęs kažkur erdvėje
ir laike
kur kvėpuosi lygiai ir ramiai
sapnuodamas prarastą rojų
Regina del Lazio*
kelionė išlaisvina
iš horizontalaus mąstymo
lipti į kalnus svečioje
šalyje vienas gyvenimo
malonumų prisimenant kaip
Kudirka gydėsi
švelniu klimatu pusiasalyje
vasario viduryje plius penkiolika
kopiant išpila prakaitas raibuliuoja
akyse banguoja tolumoje salų keteros
margas drugelis plevena nuo žiedo ant žiedo
žiedadulkės pasklidusios plaučiuose
apsėja svajonių alveoles
niekada nebuvau prie šių akmenų
prisiglaudusi bet girdžiu ką byloja
esame laikini laikini laikini
liekame įkalinti laike ir pavaldūs
jam kol laikomės savo
įsitvėrimų
šnarindamas lapus didžiulis žaltys
vingiuoja po mano kojomis
po to kelyje kas kartą sustingstu
vos išgirdusi šiugždesį
kūnas apsimeta negyvas
sulaiko kvėpavimą
esame gyvi tai reiškia
gyvūnai
žmogus yra keista ištarmė
dievo užgaida noras žaisti
per ką nors išpildyti visagalėjimą
nes kodėl ne
save žudo ir gimdo
reikia kuo daugiau nuokrypių skalėje
kraštutinumų gyvybės
galimybių įrodymų
viršukalnėje milžinė mergelė
laiko iškėlusi virš prarajos kūdikį
jis naiviai šypsosi lyg nenutuoktų
kiek gyvųjų pražudyta jo vardu
bet argi galime žinoti
kokios kvailystės šaus kam į galvą
gal toks ir yra planas kvailybės
tyrimai o greičiausiai plano nėra
lazio regina išdidžiai laiko iškeltą
karūnuotą galvą jai po kojomis
mediniai kryžiai apkarstyti rožiniais
danguje tokia ramybė nė debesėlio
tik tolumoje išnirę du naikintuvai
nardo riaumodami
mergelės veide ekstazė ar skausmas
ji gimdo didelius akmenis
garmančius pakalnėn
vienas po kito
* Mergelės Marijos skulptūra ant Monte Leano kalno Italijoje, Lacijaus regione.
Liepsnos
tikrovė tampa panaši
į prastą Holivudo filmą
su banaliai atrodančiais
blogiukais
keista kad kultūra
tokiu būdu atgamina save
išpildo slapčiausias fantazijas
tarpusias sapnuose tų
kurie pilni neapykantos
Los Andželo kalvos liepsnoja
ugnis sparčiai kyla
Malholando keliu
superherojai miega
nutriušusiame motelyje
sapnuodami
kaip oranžinis žolės
tumulas
ritinėjasi po dykumą
nešiojamas karšto
nuodėguliais tvoskiančio
vėjo