literatūros žurnalas

Gyvenimas – ne maskaradas: Jurgio Blekaičio laiškai Vytautui Aleksandrui Jonynui

2020 m. Nr. 12

Režisierius, aktorius, poetas, vertėjas, kritikas, pirmasis diplomuotas Nepriklausomos Lietuvos teatrologas Jurgis Blekaitis (1917–2007) paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje.

Jis išleido du poezijos rinkinius „Vardai vandenims ir dienoms“ (1954) ir „Rudens ritmu“ (1979); paskelbė straipsnių teatro, literatūros temomis; išvertė Anos Achmatovos, Josifo Brodskio, Czesławo Miłoszo, Williamo Shakespeare’o, Ivaro Ivasko kūrybos; parengė pomirtinį artimo draugo Henriko Radausko poezijos rinkinį „Eilėraščiai“ (1978). Parašė vertingų atsiminimų, straipsnių, studijų apie savo mokytojus, artimus draugus menininkus – H. Radauską, Balį Sruogą, Antaną Rūką, Henriką Kačinską, Antaną Škėmą, Alfonsą Nyką-Niliūną, Algimantą Mackų ir kitus. Išleido monumentalią teatro istorijos studiją „Algirdas Jakševičius – teatro poetas“ (Vilnius, 1999).

Vis dėlto J. Blekaičio gyvenimo esmine ašimi buvo teatras. 1939 m. debiutavęs Teatro studijoje, 1940–1944 m. dirbo aktoriumi ir režisieriumi Vilniaus valstybiniame, vėliau „Vaidilos“ teatruose. 1943 m. Vilniaus universitete apsigynė diplominį darbą „Algirdo Jakševičiaus teatro menas“. Talentingų mokytojų – B. Sruogos, A. Jakševičiaus, Romualdo Juknevičiaus įkvėptas, ėmėsi režisūros. 1944 m. pastatė Alfredo de Musset „Marijanos kaprizus“. Vaidinimas susilaukė svaraus kritikų vertinimo, tačiau artėjanti antroji sovietų okupacija sudrumstė gyvenimą. Jis, kaip ir daugelis kultūros bei meno žmonių, nedvejodamas pasirinko, kaip kad jie tada manė, „laikiną pasitraukimą“ į Vakarus. Pasak J. Blekaičio, „bėgdami nuo grįžtančio Stalino teroro, kitokio kelio į laisvę ir Vakarus neturėjom, kaip tik per baigiančią sugriūti nacių imperiją“.

Jis ir atsidūręs svetimoje žemėje puoselėjo idealistinę svajonę – čia sukurti lietuvišką teatrą, tad 1945 m. vasarą leidosi į kelionę po subombarduotą Vokietiją ieškodamas geresnės vietos teatrui įkurti ir burdamas iš Lietuvos pasitraukusius aktorius. Pakviestas „Atžalyno“ teatro, J. Blekaitis išvyko į Hanau, režisavo Augsburgo dramos aktorių trupėje, kurioje vaidino A. Škėma, Stasys Pilka, Birutė Pūkelevičiūtė, Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Elena Dauguvietytė ir kiti. Pastatė Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, Vinco Adomėno „Svetimas plunksnas“, Molière’o „Tariamąjį ligonį“, Cliffordo Odetso „Raketą į mėnulį“. J. Blekaičio dėka ir pasiaukojimu lietuvių teatras Vokietijoje tapo unikaliu reiškiniu. Vėliau dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas jį pakvietė studijuoti savo paties įkurtoje Meno mokykloje Freiburge. Čia susitelkė stiprus lietuvių intelektualų branduolys: A. Nyka-Niliūnas, H. Radauskas, Julius Kaupas, Marius Katiliškis, Liūnė Sutema, iš Insbruko atvykdavo Henrikas Nagys. Jaunieji studijavo Freiburgo universitete, Meno mokykloje, lankė muziejus, koncertus, bibliotekas. 1949 m. J. Blekaitis persikėlė į Čikagą, čia laukė visai kita gyvenimo realybė – kad galėtų išgyventi, teko dirbti sunkius fizinius darbus. Vis tiek, atradęs jėgų, kartu su A. Škėma, H. Kačinsku steigė Dramos studiją Niujorke; režisavo Čikagoje, Monrelyje. Nuo 1952 m. dirbo informacinėje agentūroje „Amerikos balsas“, daugiau nei trisdešimt metų rengė pranešimus teatro, literatūros, meno, istorijos, politikos temomis.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomo J. Blekaičio archyvinio rinkinio dalį sudaro itin gausus epistolinis palikimas, kuriame išskirtinę vietą užima J. Blekaičio ir jo dar nuo gimnazijos laikų artimo draugo, literatūros kritiko Vytauto Aleksandro Jonyno (1918–2004), vadinamo Džoniu, susirašinėjimas.

Čia publikuojami laiškai, aprėpiantys 1945–1948 m. pabėgėlių gyvenimą DP (Displaiced Persons – išvietintųjų) stovyklose Vokietijoje. Ekspresyviuose laiškuose skurdžios kasdienybės fone prasimuša viltis ir tikėjimas ateitimi, žavi švelnus autoriaus humoras, lengva ironija.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė



1946 V 17, Detmold

Mielas Džony!

Esu visiškai nusimušęs su lakstymais ir repeticijom – 30 gegužės teatre išleidžiam „Bubulį ir Dundulį“1, todėl atleisk, kad taip mažai beparašysiu. Šiandien – Tavo diena2, ir aš reiškiu nuoširdžiausią užuojautą, kad dar vieni metai, kurie galėjo būt jaunesni ir gražesni, bent pilnesni darbo ir gyvenimo, kaip senovėj sakydavo – nugrimzdo į Letos upę. Jeigu tokia sveikinimo forma Tave užgauna – aš labai atsiprašau ir skubu pasitaisyti: ilgiausių metų, laimingų metų, vaisingų (ach!) metų…

Žinai, mane baisiai sužavėjo galimybė nors pilkam ekrane pamatyti ką nors tikrai meniška, nes tikrai gražių dalykų ir mums čia retai tenka išvysti. Prancūziškų filmų nėra visai – tik vokiškos ir – iki šiol viena tebuvo – angliškos. Teatras labai menkas. Tik gerų instrumentalistų prisiklausau. Knygelių, tiesa, yra, bet nedaug, ir laiko maža. Džoni, jei galėtum atkakti į premjerą ir Moniką3 atsivežti, būtų labai smagu, gal po to, iš tiesų, drauge nusitrenktume į pietus.

Aš į Tave turiu visokių kėslų: reikia, pav., patyrusio, inteligentiško, reprezentatyvaus (= vedusio) administratoriaus gastrolėms per visas zonas organizuoti. Jos tuo tarpu – ant alksnių grūšios, bet sudarysim jas būtinai. Drauge su jomis vis turėsime dairytis, kur galima apsigyventi didesnei žmonių grupei, nes čia, Detmolde, blogai su patalpomis – naujų žmonių priimti visai negalim.

Džony, jei gali, atsiųsk šviežesnių prancūzų meno laikraščių ar, kas dar geriau, iškarpų – labai daug įdomaus randu ten, kai kartą Žakevičius atvežė krūvą. Parašyk ir tokį reikalą: ar įmanoma būtų mane kuriam laikui įregistruoti: jei galima pasinaudoti Tavo kvietimu (labai norėčiau!). Pas mus su tokiu laikinu įregistravimu labai sunku, ir tai didžiausia kliūtis kam atvažiuot (bet Tu vis tiek, jei tik gali, atmauk!). Skubu į repeticiją, tad linkėjimai Monikai ir Jūsų sūneliui (gal jau du?), iki pasimatant pas mus ar pas Jus!

Jurgis

P. S. Galimas daiktas, gausiu Sruogos4 naujų veikalų – iš Švedijos!


1946 08 04, Detmold

Mielas Baiboke!

Ir ko gi man nieko nerašai? Tai labai nedraugiška. Pasakyk Monikai, kad ji Tave už tai pabartų. O lygiai už tai, kad nepadėkoji Šilkarskiui už poddieržką – jis įsižeidęs skundėsi Tavimi Sruogaitei5. Aš meluodamas prašiau jam perduoti, kad tikrai žinau, jog Tu jam esi rašęs, kad mudu kaip tik apie tai kalbėjome ir kad regimai Tavo laiškas žuvęs. Ek, tu, baiboke, baiboke! Žinoma, tarnyba, reikalai, žmona bei legendarinis Rimutis, jaukus butas ir kitkas – tai tik išsisukinėjimai! Rašyk ir basta! Ir popieriuką atsiųsk. Ir dar štai kas: užsidegiau gvoltais brautis į Paryžių, į teatrą. Yra ten mielas žmogus – p. A. Greimas6. Jis man padeda dėl mūsų giminingumo. Štai jo frazė man: „J‘ai en l‘impression de retrouver encore un frère spirituel de cente race d‘enthousiastes donquichottesques à laguelle je vondrais prètendre d‘appartenir“7. Todėl jis kalba su Matoré8 ir kitais, kad padėtų man užsikrauti juodadarbio jungą, alkį ir pavojus. Jis tai daro iš žmonių meilės, o aš su tikru entuziazmu į visa tai veržiuosi. Štai, kokia gili psichologinė tarybinių metų įtaka! Atseit, reiškia džiaugsmą ir dėkingumą dėl didžiausių vargų, į kuriuos klampinuosi savarankiškai.

Matai, nusivylimas ir pesimizmas, baigiančios išgaruoti iliuzijos, kaskart bjauresnė dvasinė ir materialinė padėtis – visa tai atliepia ir man. Nebėra ko laukti. Nei Lietuva, nei Amerika neartėja, o dirbti reikia. Todėl ir ryžausi visom jėgom brautis ten, kur dar galėsiu eiti priekin, o ne merdėti, kaip šiam bukagalvių ir didžiųjų muzikų krašte. Pastatysiu dar vieną veikalą (ale kokį! – Sruogos! Yra veikalai atplaukę iš Švedijos, tik dar neturiu rankose. Kai būsiu skaitęs, parašysiu apie juos daugiau) ir išvažiuosiu. O tu man padėk, jei galėsi, reikiamus popierėlius gauti. Kokius – dar nežinau. Gal tu žinai, kaip gautinas laisser-passer9? Parašyk, ką apie visa tai manai, tada ir aš skrybtelsiu plačiau. Hallo, Monika! Važiuokim drauge!

Jurgis


1946 10 14, Detmold

Mieloji šeimynėle!

Brangūs Džoniukai, Monikėle ir Rimuti bei dėde Sūneli! Širdies mano niezabudkos! Velniai parautų!

Tokie yra mieliausi prieteliai, kad juos skiria keli nusususios Vokietijos laukai! Nei žodžio, nei dūko! Jūs žinot, kas tai yra „le 15 aout“? – tai yra gilios senovės data, kuria Jūs pažymėjot savo paskutinį lapelį į mane. Tai yra sarmatos neturėjimas ir absoliutinis subiberachėjimas10! Ypač, kad iš Jūsų laukiamas taip pat ir dvasinis penas (žurnalai), ir paspirtis gyvenimo išplėtimui (popieriukas – žino tik Džonis). – Tiek yra žodžių Šventos Evangelijos. Grįždamas iš patetinės kalbos į šiokiadienę, turiu Jums papasakoti visokių niekų, planų ir nepasisekimų. Jūs palaiminot mane važiuoti į Paryžių, bet šis miestas dar nenori manęs priimti. Nežinant daugelio sraigtų ir šriūbelių, kuriuos aš pradėjau sukti, iki šiol reikalas įstrigo finansinėje plotmėje: neatsirado, kas man duoda stipendiją. Paryžiaus Balfa11 apeliuoja į New Yorką, šis tyli, o dr. Končius12 paprasčiausiai atsisako siųsti žmogų iš Vokietijos. Įšalimas gana pastovaus pobūdžio. Ir iš Paryžiaus draugai nerašo. Bet aš esu ištikimas durnių motinos sūnelis, ir klabenimas nesiliauna.

Šita utopija – yra daugiau mistinio charakterio, nes joje labai daug kas remiasi – priešingai grynam protui – tyru tikėjimu, neaiškiais apreiškimais, likimu etc. Kitą sunkiai įvykdomą dalyką aš išgalvojau čia pat „iki išvažiuosiant“. Džoni, Tau, rodos, taip savo laiku patiko Sruogos „Kazimieras Sapiega“? Tai yra itin grandioziško užmojo kūrinys, kaip atmeni. 24 tekstiniai personažai ir minių minios: saksai, velnio muzikantai, bajorai, popai, laukiniai žemaičiai, keliolika karalių ir rūmų damų, žodžiu – bala žino, ko ten nėra. Tai, va, turėdamas čia talkon 5 vyrus ir 3 moteris kolektyvo (1 vyras, Valiukas13, pabėgo į Am. zoną) – aš noriu šitą veikalą pastatyti. P. Sruogienė14 truputį nuogąstauja dėl savo vyro vardo išvilkimo aikštėn, bet mes ieškosim dramaturgo, kuris, perdirbdamas Sruogą, savo vardu jį pridengtų. Dabar daug galvoju, fantazuoju, ruošiuos. Esu labai sužavėtas šito darbo perspektyva. Kolektyvas, išskyrus Kučinską (vienintelis protingas mūsų tarpe, todėl – skeptikas), taip pat labai nori to darbo. Sumanymas, berods, naujas: kiekvienas aktorius vaidina po kelis savo tarpe nesusiduriančius personažus. Grimo – nekeičia. Grimo iš viso beveik nėra: tik paryškintas savo, aktoriaus veidas. Personažų diferencijavimas atsiekiamas vidinėm priemonėm – vidaus perorganizavimas, naujas ritmas + kalba, judesiai. Išorinis pakitimo ženklas – kuri nors ryški kostiumo dalis pakeičiama. Pats aprengimas – ne istorinis, sąlyginis, estetiškas ir ekspresyvus. Personažai, šiuo momentu laisvi nuo individualių scenų, vaidina „minią“ – savotišką chorą iš 5–6 asmenų. Čia įvedama kokia nors maskiruotė, kuri minios personažui atima bet kokį individualumą. Minia – vienalytė masė, vienos valios, vieno ritmo. Ji reiškiasi grupine kompozicija, gana statiška, aprėžta maža erdve (iki 5 mt. pločio ir 2 mt. gylio), išryškintu judesiu, duotu tekstu (frazės, giesmės, dainos, triukšmai). Dekoratyviniai – viena, labai nesudėtinga, lengvai vežiojama konstrukcija, kur, pakeitus detalę, išgaunamas naujas paveikslas. Veikalą teks smarkiai mažinti. Ryšium su darbu labai daug sunkių problemų, kaip muzika, dekoracija, kostiumas, Sruogos vardas, darbo metodas, paskirstymas net ir visa kita. Bet dirbsiu labai noriai ir stengsiuos taikyti į Vasario 16.

Tai čia buvo utopija estetinėje plotmėje, jau kiek realesnė ir labiau įvykdoma už pirmąją.

Dar yra vienas niekingas savo mizernumu projektas: gaut teisę įvažiuot į amerikiečių zoną gastrolėms su „Bubuliu ir Dunduliu“. Iki šiol ir tai teko laikyti absurdiniu sumanymu, bet dabar turiu oficialų kvietimą iš Hanau UNRRA15 ir, juo remdamasis, lakstau po anglų įstaigas, išbarstytas įvairiose zonos vietose. Kol kas – be rezultato. Jei pavyks, bandytumėm pavažiuoti tolėliau, gal iki Miuncheno ir Dillingeno. Tuo atveju kviečiam atvažiuoti, ir būtų labai malonu Jus pamatyti spektaklyje. Į prancūzų zoną, tikriausia, įvažiuot nepavyktų. Tu vis klausi, Džoni, apie įšalusias algas, bet vietinio komiteto pirmininkas B. Dailydė (buv. pasiuntinys) nieko apie tai net nėra girdėjęs. „Starožilai“ yra pasakoję, kad tikrai kažkas prieš metus buvo minėta, bet kad algų niekas negavęs, nes anglai sumas negrąžinamai įšaldę.

Dar ir Tavo anketos: „Bubulio ir Dundulio“ nesiųsiu, nes teturiu vieną ir dar reikalingą egzempliorių. B. Sruogos naujųjų veikalų pasaulis tegu geriau neišvysta: paskaitęs supratau, kiek giliai veikia Stutthofas16. Poviliūtės17 adresą atsiųsk. O Šilkarskiui parašyti norėdamas, nesi reikalingas kito adreso, kaip Bonn am Rheim, Universitat. Arba per ponią Sruogienę, kurios dukra nuolat ten važinėja (šiuo metu porai savaičių – čia).

Tiesa, dar vienas planas: visą grupę norėtumėm perkelt kur nors į amerikiečių zoną, kur tuo tarpu valgoma geriau ir ne taip spaudžiama į viešuosius darbus. Bet to, čia užtrokštam dėl aktorių stokos ir neturėjimo priemonių nei teisės judėti. (Vis dėlto išspaudėm iki šiol 20 spektaklių su maždaug 10 000 žiūrovų.) Jei gausim progos įvažiuoti į ten gastrolių, tai ir šitą reikalą būtinai judinsim. Kiek žinau, Tremt. bendr. Pirmininkas Vilkaitis nori mums ta linkme padėti, bet vargu jis turės galios. Rodos, valymas bus visų statomų kliūčių kaltininkas. Bet į perdėtą pesimizmą kristi nėra ko; bent nutvėrus šį tą iš anapus uždangos, daros gėda už mūsų susmulkėjimą, asmeniškumus, neviltį, rambumą. Ten puvimo bakterijos nėra. Kova vis plinta, ir kraštas darosi vis sąmoningesnis.

Beje, jei po darbo turėčiau paryžietiškų perspektyvų ir, jų dėlei, man reiktų įsiregistruoti prancūzų zonoje, ar negalėčiau to padaryti pas Jus? Atrodo, matai, kad man tektų pavažiuot į Baden-Badeną, rūpintis popierėliais ir t. t. Bet klausiu tik iš principo: ar įmanoma? Tai turėtų būti negreit.

Ką Tau dar papasakot? Šitas berichtas ir taip užsitęsė. Apie žmones: Sruogienė važiuos į Boną doktorizuotis. Jos dukra ir Irena Ladigaitė18 uoliai mokosi, be to, užsiima visuomenine veikla („Šviesa“19 ir kt.). Rūkas20 prapuola kone savaitėm mieste, nieko neberašo ir nori vaidinti. Kačinskas nuodija orą pesimizmo atodūsiais. Dalia Kubertavičių21 blefuoja visokiom aukštom materijom, ir niekas jai netiki. Iš visų kadaise mielų žmonių ji yra labiausiai neatpažįstama ir, deja, ne tobulėjimo prasme. Dar čia yra keli Tau nepažįstami personažai, bet Dievas su jais. Kitą kartą.

Dabar labai lauksiu laiško iš Tavęs. Nors „nuotaikos ir sutingėjimas“, apie kuriuos rašai, yra reiškinys beveik visuotinis ir todėl nė kiek manęs nestebinąs, bet, mielas Džoni, Tau šito, kaip permanentinio stovio, dovanot nebūtų galima, todėl Monika teisingai stengiasi tave supurtyti. Rašyk greitai laišką, siųsk popierių (arba prisipažink, kad jo nepadarysi). Dar norėčiau siūlyti rašyti šį tą romantinio „Šviesai“ Tiubingene, kuri yra labai simpatingai pradėta. Aš rašysiu jiems apie teatrą, o vienas prietelius jau nusiuntė straipsnį – bombą.

Spaudžiu visiems rankas ir dar kartą šaukiuosi į Jus humaniškumą: neužmirškite draugų!

Jūsų Jurgis


1946 12 08, Augusdorf

Mielas Džoni!

Truputį uždelsiau Tau parašyti, nes nežinojau savo adreso. Dabar žinau gal (o, varge!) visam emigracijos metui. O gal ir išgrūs dar kur nors, į žiauresnį užkampį, jei neisiu į mišką dirbti.

Šitas Augusdorfas – prie Detmoldo už 10–15 km. Jaunam ir iš prigimties labai gražiam, kiek tik galima žiemą spręsti, pušinėly vokiečiai buvo įtaisę kažkokį drausmės lagerį nusikaltusiems kareiviams ir dar kažkam; iškirto girią, užteršė ją negailestingai, pristatė plikėse medinių barakų nusikaltėliams (iš tokio vieno dabar rašau tau) ir tinkuotų, geresnių, SS-menams, ėjusiems prievaizdų pareigas. Ten dar tebegyvena apie pustrečio tūkstančio lenkų, kertančių vokišką Teutoburger Waldą, kurie gana sparčiai, bado iš vienos pusės ir premijos iš kitos stumiami, grįžta į namus. Po dvi savaites trukusio aliarmo, bjauraus stumdymo iš namų į namus, iš Hideseno į Leopoldstr. lagerį mieste, mus pagaliau NKVD – atsiprašau, UNRRA mašinos suvežė į šitą vokišką sibiriuką22. Mes sulindom penkiese į vieną nušiurusį kambarį, suradę tokį, kur visi stiklai, išplovėm grindis, įtaisėm pečiuką – ir ėmėm gyvent. Tai buvo vakar. O šiandien sekmadienis, daug laiko apsižvalgyt ir apuostinėt lagerio sąlygas. Jos bus tokios: lėkštė katilinės sriubos ir porcija duonos į rankas, be to, rytą ir vakarą – kava. Dirbantieji girioj sriubos gauna du kartus. Nenorintieji žada būt išgrūsti kitur, kur juos dar kitaip paspaus. Visa tai – ne sunkios materialinės pokario sąlygos, bet aiški ir nuosaiki politika. Eilinis kalinys neturi kovos galimybių. Vadinasi, reikia laukti ir laukti, ką darys galintieji, o dar labiau laukti UNNROS galo, spiriantis nenusibaigti pirm jos. Mūsų teatrinis darbas dėl viso šito neužsimezga ir juo toliau, juo daugiau kliūčių susilauks. Dėl negalimumo statyti „Sapiegos“ – iš Lietuvos blogos žinios ta prasme, kad čia zuja daugybė agentų, galinčių pastatyti žmogų namie į didelį pavojų, – taigi dėl to negalimumo skubiai išverčiau „Andrea del Sarto“ A. de Musset ir po truputį ruošiuos jam, žiūrinėdamas, kaip gerais Vilniaus laikais, Renesanso paveikslų reprodukcijas iš bibliotekos gaunamose knygose. Bet – maža vilčių ką nors realizuoti. Todėl galvoju apie stojimą kur nors dirbti. Jau buvau vieną savaitę pastojęs „camp-police“23 ir saugojau nuo prabėgančių kačių vieną skersvėjuotą tarpuvartę Detmolde. Toji sunkiai dirbančio norma pasibaigė su atvykimu šišon. Beje, Žakevičius man patarė keltis į Jūsų zoną, jei turiu galimybių. Aš sakiau, jog galimybę ten įsiregistruoti gal turiu Tavo asmeny ir kad bandyčiau tai, jei tvirtai žinočiau, jog darbas nebeįmanomas, arba iškiltų geresnės perspektyvos Paryžiun. Tuo tarpu parašyk man, ar galėtum mane prašmugeliuoti Biberacho lagery be formalinio išsiregistravimo vietiniam Detmolde Mil. gov., nes tokių popierių gauti vilties būtų nedaug. Nenusigąsk to vargo, nes abejoju, ar prie to prieis – gera ar bloga prasme.

Mano bičiuliai ubagai derasi šiuo momentu dėl „motios“ ant tabako“ – Rūkas (linkėjimus siunčiąs!), Vladas Bakūnas24 ir tūlas Markevičius, ir visi iš viso vieno nuduoda, kad nusimena, nors ir sunkiai tatai sekasi.

Ačiū Tau už pjesę – per visą tą „sumatochą“ negalėjau susikaupti jos perskaityti, pavedžiau tai Čiurlytei25 (ji liko Detmolde, kaip dirbanti Bitdte). Jai pjesė patiko, bet turinys man atrodo ne visai tas, kurio mums dabar reiktų. Mat juo žmogus blogesnėse sąlygose, juo daugiau idėjiškumo jis reikalauja iš meno, iki pagaliau prieina prie to, kad visiškai nieko nebereikalauja. Tuo tarpu, stoka ko nors drąsinančio buvo pagrindine kliūtim priimti visą eilę veikalų, kuriuos mes svarstėm (nemoralus – „Chanderlier“, tuščios ir senąją Lietuvą kritikuojančios „Svetimos plunksnos“26, B. Shaw „Šokoladinis kareivėlis“ – tyčiojasi iš heroizmo, ko mes dabar nenorim, etc.). Visa tai kvepia rūsčiu pedantizmu ir labai nuobodu. Žinoma, Tu vis tiek atsiųsk, ką dabar tinkamo gausi, ir drauge sąskaitą. (Deja, negaliu užsakyti jokio vertimo, nes dabar mes nesam tikri dėl nieko ateityje – šiaip, tas nesunkus darbas galėtų Tau truputį pagerint finansus; aš pats už vertimą nieko nepaėmiau, nes visi sėdim be centų.)

Tu klausi, ar žinia apie Tavo Tėvą27 tikra? Deja, taip. Jis parodė tikrai kietą principiškumą ir buvo atleistas. Bet laisvė nėra atimta. O dabar vieno žinia iš ten, labai maloni, bet – ša: visam svietui Algis Z.28 yra žuvęs, tikrumoje jis išniro gyvas ir sveikas ir dabar yra labai malačius, veiklus ir įtakingas. Mes nebeturim teisės šydytis iš Zyzos heroizmo. Tik dar kartą: man leista tai pranešti tik tau, kaip jo bičiuliui; daugiau niekas mūsiškių, nei, pav., Rūkas, to nežino. Taigi – visų akivaizdoje reikia daryti rūgščią miną: „I am sorry29, toks geras jaunuolis buvo…“ Jei pasimatysime, papasakočiau dar šį tą įdomaus; mano svajonė nuvažiuoti į pietus vis dar neturi progos realizuotis dėl visokių mėtymų, ir nesibaigusio screeningo30, ir stokos popierių. Beje, amerikiečių zonos mes, rodos, atsižadėsime, ką ir visiems laikinai patarsime.

Pietuose Žakevičius matė „Britanicus“ spektaklį, buvo labai sužavėtas. Bet mūsų kultūrinės kolonijos publika atsilankė nelabai gausiai: 3 asabose. Štai, šitų dalykų aš čia pasigendu – nuolat naujos spaudos, knygų, filmų, spektaklių, o ypač – kelionės po kalnus, kokią Jūs atlikote. Iki šiol buvo reti, bet neblogi koncertai. Dabar nė jų neliko. Tik galvojimas apie labai pilkus daiktus ir labai pilkose spalvose.

Monika sugalvojo puikią ateičiai profesiją, bet tai, rodos, psichozė? – man parašė Laimė Šeštokienė irgi besiruošianti tam pačiam. Negi Biberachas toks galantiškas miestas, vejasi Paryžių, prancūzų kovojančio humanizmo padvelktas?

Kadangi liūdnoka, šaltoka ir alkanoka, neturiu ūpo rašyti daugiau, be to, kliudo bendradarbiai. Tačiau Tu, Džoni, juo labiau rašyk ir gazietų siųsk, kitaip, vieną dieną pavirtęs pliauska prakuroms, susideginsiu pečiuke, protestuodamas prieš Atlantic Charter principels31. Kinku-linku.

Jurgis


1947 05 15, Augustdorf

Mielas Džoni!

Baisiai seniai nesu Tau nieko rašęs – bene ilgiausia mūsų korespondavimo pertrauka, bet prisiminiau apie Tavo gimimo dieną, ir dabar skubu paspausti Tau – letenėlę. Ką gi, Džoni, mūsų jaunosios dienelės baigia išdulkėti Švabijos bei Vestfalijos vieškeliuose, o jaunystės taip ir neturėjom. Šiemet vidurvasarį aš su šiurpu žadu įžengti į ketvirtąją dešimtį. Tatai skamba lygiai solidžiai, kaip ir nepaguodžiamai – toji ketvirtoji dešimtis! Tu gi dar metelius toną turėdamas, galėsi prieš mane įsivaizdinti jaunatve. Na ir įsivaizduok! Rauk Tave pikis!

Pas mane esama ir šiokių tokių naujienų. Gal Tau teko skaityti kur apie dviejų profesinių teatrų susijungimo triukšmą, kilusį, berods, mūsų gastrolių proga? Tai žinok, kad visa tai – netiesa. Susijungimas neįvyko ir nebeįvyks, nes UNNRA ir kitokie amerikonai tik 2 žmones iš mūsų įsileido į aną zoną, ir iš jų tik vienas – Kačinskas – išvažiavo. Mes, likusieji, likom ant sausos britiškos plutos, ir gal tik Dikiniai32 dar išsikapanos. Visi kiti, labai gal neužilgo, plauksime į ūkanotąjį Albioną33, aukštu ir senybiniu (= ancient) stilium tariant. Ten mes rasime bene tvaresnį prieglobstį ir jaukią šeimą ir, gal, [pamiršim] apie karą. Nors šios vienintelės ir desperatiškos svajonės mes laikysimės, turbūt, ir savo mirties valandoje, lyg kokio amuleto, nes be jos nei rankos negalėtumėm pakelti. Tuo tarpu, iš inercijos, aš dar nuduodu veiklų žmogų, mokaus anglų kalbos, žadu stoti, prieš išvykdamas Anglijon, dar patarnauti kitur, kad įgyčiau ofisinio darbo patyrimo ir t. t. Ir visa tai neturi jokios svarbos, jokio reikalingumo. Manau, Anglijoje aš tikrai pajusiu, ką reiškia tas šuniškas pašaukinis Dy-Py, kurio ten paviršutiniškai nustosiu ir kuris pereis gyventi vidun. Jokie turgeneviški nei čechoviški lišnije liudi34 nebuvo tiek nereikalingi, kaip mes – numirėliai, per nesusipratimą betęsią egzistenciją. O toje egzistencijoje viskas išvirsta kreivo veidrodžio atspindžiu – mūsų apsinešiojusios povyzos, sumenkėję interesai, suvulgarėjęs skonis, kalbos, juokai, mūsų pamišėliškos ambicijos – būti vertinamais kaip žmonės iš vakar dienos universitetų, teatrų, atleiskite – salionų!

Bet mes ne skorpionai, kad su neapykanta sunaikintume patys save, ir todėl mes ir toliau spjaudysime į viso pasaulio veidus, žvygausime nepatenkinti mums atmetamu ėdalu ir negyvai pjausimės dėl būsimųjų „vietų“.

Na, seniai gana apie tokius dėmesio nevertus padarus. Už lango pušaitės tokios kaip Birštone35, su šviesiomis metūgėmis, lyg žvakutėmis, už kelių kilometrų anglai pila iš visokių pabūklų – tai kasdien ir dažną naktį – žaidžia visų tautybių bachūrai, sudarydami vis tą pačią „chebrą“, ir ant stalo konservų dėželėje miega prašmatniausia dvigubųjų alyvų šakelė. Pasaulis, atmetus analizes ir pasidavus jo norams, vis toks pat gaiviai žalias ir pilnas besirungiančių, kaip minezingeriai, lakštingalų ir stambių žvaigždžių šiltą vasarišką naktį.

Kartais pasitaiko viena kita gera knyga. Bet aš jau rašiau apie savo susižavėjimą „Antigona“36 ir Koestlerio „Arrival and departure“37. Prie jų reikia priskirti Thorntono Wilderio „Our town“38, kur begaliniu paprastumu, kurį tuo tarpu moka pasiekti tik amerikiečiai, kalbama apie mūsų eiliniausią, be įvykių, intrigų ir išsiskiriančių charakterių, buitį, apie mūsų fatališkas, bet paprastutes meiles ir apie mūsų mirtį, kuri nėra nei siaubas, nei stebuklas, nei išganymas, tik nauja forma vėlgi paprasčiausios egzistencijos.

Aš mačiausi pastaruoju metu su Živile Mykolaityte39 – pirmas kartas po Vilniaus. Ji liko lygiai tokia pat, tik vidumi subrendo ir tapo stipresnė, mažiau nuotaikos, daugiau minties ir religinio jausmo mergina. Susitikimas su ja paliko man didelį įspūdį. Ta proga aš prisimenu kitą gražesniųjų dienų draugę – Poviliūtę, kuriai mielai parašyčiau, jei Tu atsiųstum man jos adresą, paėmęs jį iš L. Jašinskaitės40. Čia aš tebeturiu – bent dar labai neseniai turėjau – mergaitę mylimą ir brangią, kuri veikia mane švelninančiai ir valančiai nuo cinizmo, bet kuriai toji misija būtų per siauroka, ir todėl, jaučiu, ji nebus skirta eit su manim ir ilgesnį liūdną kelią. O aš be jos, jei tik turėsiu fizinių galimybių, smuksiu – nežinau į ką, atgrubusį cinizmą, alkoholį ar lengvą meilę. Kiekvienam juk leista gintis bent nuo paties savęs. O dabar – gana iki kito laiško, kuriuo atsakysiu Tau, jei parašysi. Atiduok geriausių linkėjimų Monikai, mesk iš galvos amerikietiškas kuopas, apie kurias minėjo Kęstutis41 (ir jam – labų dienų) ir ruoškis būti prancūzas, kaip aš – britas. Laikau už tave nykštį gimimo dieną!

Jurgis


1947 08 02, Augustdorf

Mielas Džoni!

Pagaliau – rugpjūtis, ir vasariška tvankuma gal nustos siautėjus po mūsų pušyną, atimdama visą energiją. Troškiausiomis dienomis nepakėliau rankos ne tik kokį laišką prieteliui parašyti, bet nei šaukštą srėbalo prie burnos prinešti. Net susirgau kažkokia vitaminų stokos liga, besireiškiančia staigiai atsirandančiomis ir vėl pranykstančiomis pūslėmis, kurios naktį neduoda miegoti, o dieną nurimsta. Tokia kalbasa mane apniko! Bet baigiu sudoroti jos likučius – pastiprintai viską grauždamas, kas bepasitaiko. Mano vienas pagrindinių rūpesčių yra senas kaip emigracija, ir apie jį Tau sakiau – tai skyrimasis, dėl kurio turėčiau pagyventi prancūzų zonoje. Prašiau Rūko, kad išaiškintų įsiregistravimo galimumą Reutlingene, ir to pat noriu dabar paprašyti Tavęs – dėl Biberacho. Supranti, maža buvimo fakto, pav., pas Tave reikalingas juridinis buvimas – nors laikinas, šeimininko nevaržantis įsiregistravimas. Ar negalėtum pasiteirauti pas savo šeimininkus ar kokius kitus švabus, kaip tokį reikalą galima būtų apeiti? Bylos metu man nereiktų būti ten – tvarkoma ir už akių, o informacijas suteikia ir laišku, ir be to, pradžioje, užvesdamas bylą, viską išdėstyčiau. Dėl to man dar labai įdomu, kaip jūsų atitinkamas reikalas? Pats gi atvažiavimas man dabar būtų lengvesnis negu bet kada: leidimus duoda oficialiai ir lengvai, nieko nedirbu, nesu suvaržytas. Žodžiu, parašyk!

Kitas reikalas, kuris mane „okupavo“ pastaruoju metu, yra daug gilesnis, daug nepraeinamesnis man. Tai yra vis didesnis reikalas ir noras rašyti, kažkaip užvaldęs mane. Kažkada vaikystėje išsvajotas darbas vėl atgyja visu viliojamumu ir nebėra temdomas teatro, nes jo nėra, net ir perspektyvose. Ir štai, ką aš padariau, vienos idėjos, staigiai kilusios, paakintas: pasiunčiau 7 gabalus Radauskui42 ir paprašiau jo teismo, žinodamas jo aukštus formalinius reikalavimus ir griežtumą, pats sau esu menkas kritikas, draugų ir mergaičių nuomone nepasitikiu, nes draugai yra draugai ir nenori sakyti pikto, o mergaitės supranta dažniausiai nedaug. Jo sprendimas buvo nelauktai palankus. Jis ragino mane imti spausdintis. Tatai būtų profesionalizmo pradžia. Aš svyruoju ir kažko bijau, bet rašyti turiu – sau ar ne sau, o vis tiek rašysiu, kaip ir iki šiol nenutrūkstamai daugiau ar mažiau esu rašęs. Tu vis dėlto nepyk, kad sakau – draugų nuomone nepasitikiu, juk aš žinau ir Tavo supratimą, ir žinojimą, ir skonį, tik, kiek tat liečia mano paties padarus, turiu kažkokį liguistą nepasitikėjimą, augantį drauge su kitų „pripažinimais“; todėl vis įtariu, kad gal esi neobjektyvus „po draugystei“, kad gal tokius rašinius nė iki galo neperskaitytum, jei būtum kur spaudoje radęs nepažįstamu parašu, ir t. t.

Radauskas šia prasme man davė kiek daugiau tikrumo, nes jis man absoliučiai negali turėti jokio sentimento ir, be to, pagarsėjęs kaip vožiantis nemalonią tiesą kiekvienam į akis, nebodamas savo su juo santykių ar ano padėties. Po jo parodžiau Rūkui – irgi didelis susidomėjimas ir pritarimas. Bet Rūkas, deja, priklauso jau draugų kategorijai, nors jo kritiškos pastabos buvo kai kur labai tikslios. Taigi, sakau – Tu nepyk ir patark man iš savo pusės – ar verta pradėt profesionaliai, atseit – pastoviai, spausdintis, iš kalno puikiai žinant, kad visuomenei liksiu visiškai svetimas, o poetų daugumui nepriimtinas. Daryčiau tatai kokiu nors slapyvardžiu – mano pavardė gal kiek „suteatralinta“. Rimtai, šituo reikalu aš dabar gyvenu, jis man nėra užgaida, bet labai senas siekimas. Neatmenu, ar išsipasakojau, kad apie 1938–1939 m. jau buvau pasiryžęs pradėti, bet tada padaręs tokį pat bešališką teismą, kaip dabar – tada tai buvo Kossu43, kuris manęs visiškai nepažinojo, – susilaikiau ir, kaip matai, gana ilgam. Spausdinimas ir objektyvią prasmę turėtų tokią: jis verstų jausti atsakomybę kitaip, negu aš ją dabar jaučiu, patenkindamas vien savo subjektyvų norą ir supratimą; per pasitaikančią kritiką nurodytų pavojus (Radauskas labai jautriai nurodė – Pasternakas44, ir tas jo pastebėjimas mane vėlgi įtikino kritikos reikalingumu ir prasme, išmanančios kritikos, žinoma, o ne vox populi, kuris yra velnio vox). Pagaliau, profesionalinis požiūris į darbą turi pareigos pobūdžio ir todėl yra akstinas rašyti. O aš dabar jaučiu labai daug „skolų“, kurias reikia grąžinti (tai vėl vidiniam pasauly – nepamanyk, kad visuomenei, neduok Dieve!), daug temų, motyvų, būdų. Gana giedoti apie save. Koestlerį perskaičiau ir daug kitų priverčiau perskaityti – puiki knyga, gili ir originali, visai ne „propagandinė“ viena ar kita prasme. Be kitų skubių dalykų, tuoj atsakyk man, ar Tau priimtina liaudininkų (varpininkų) pakraipa ir ar sutiktum su jais dirbti? Reikalas turi konkrečiąją pusę, atsakyk iš principo. Reikalas – vėliau.

Mano emigraciniai galimumai man pačiam neaiškūs. Anglija45 liovėsi rašius vyrus, o be to – labai menkai bevilioja, pernelyg blogai iš ten rašo. Kitur – bala žino. Tyčia stosiu kitą savaitę į Kanados komisiją, nors žinau, kad neims – per skystas. Ima mūrus, bekilojančius 100 kg maišus kaip plunksneles, be jokio kreivo danties ir t. t. Tie vyrukai laukinėj aplinkoj dviašmeniniais kirvukais kapos jokio pjūklo nepaimamus eukaliptų medžius trobos apimties. Stosiu tyčia, kad sąlygas išsiaiškinčiau. Dar vilioja mane Argentina ir Lietuva. Bet sėdžiu Augustdorfe. Rašyk, senasis Džonai, kuo greičiausiai ir sveikink mielą Moniką.

Jūsų Jurgis


1948 04 27, Hanau

Mielas Džoni!

Tavo laimė, kad pirmas susipratai išsiplūsti, kitaip ir mano kantrybės taurė tuo pačiu pagrindu būtų buvus kupina. Nenoriu manyti, kad Tu čia gudriai veidmainiauji ir savo tingėjimą dangstai šventu pasipiktinimu, todėl prieinu išvados, jog pirmą kartą mūsų susirašinėjimo istorijoje mano laiškas Tavęs nepasiekė. Perskaitęs Tavąjį, ilgai svarsčiau, kokio kvailo mano išsiblaškymo pasekoje tatai galėtų atsitikti: nes man pasitaikydavo sukeisti vokus, arba išsiųsti bičiuliui balto popieriaus lapą. Šiuogi atveju niekas dar iš manęs nesijuokia, ir aš truputį įtariu Tave. Matai, tingiu dabar kartoti tai, ką ten rašiau: kaip praėjo Velykos, kaip statau „Tariamąjį ligonį“46 (tada, tiesa, dar tik verčiau), kad būtų gerai, jei atvažiuotum į premjerą (gegužės 9 d., Hanau) ir dar kažką. Dabar tik toji premjera, su kuria turiu daug žiauraus darbo, ir liko aktuali, bet nuo vakar vakaro suabejojau, ar galėsiu ją laiku išleisti. Jeigu neatsiųsiu iki V.5 paneigimo, reiškia – išeis, ir galėdami atmaukite. Mat, viena aktorė ne laiku ėmė rimtai sirgti angina. Kadangi man su tuo pastatymu jau nuo pat pradžių labai nesisekė (po velnių, ir vėl turiu kartoti tai, apie ką plačiau esu rašęs povelykiniam laiške!), tai teturėjau vos savaites darbui su kolektyvu. Tiesa, dirbam 2 kartus į dieną, tačiau tatai maža bereiškia, nes su atžalyniečiais47 reikia dirbti žymiai ilgiau.

Dabar – du dalykai smagūs: Sekminių perspektyva su Jumis, kur būtų drauge, keisto sutapimo keliu, per tokią pavasariškiausią šventę paminėtas ir mano draugo įkopimas į amžiaus zenitą!

Iki pusiaudienio… O nuo pusiaudienio jau krypsta saulė iš zenito. Taigi, taigi, seni! Aha! Liūdnos Brisiaus dienos prasideda. Bet nenusimink – rasi pakeleivingų, kurie irgi kažkada buvo jauni!

O antras smagumas (beje: pirmąjį būtinai išnaudosiu, jei premjeros neteks dėl kieno ligos atidėti): o antrasis, kad ketini keltis į Freiburgą. Juk ir aš ten jau viena koja gyvenu: ir kortelę gaunu, ir kas mėnesio paskutinę dieną štampas man skersai gerklės britva stovi (ne dėl įsimylėjimo, kuriam mano transatlantinė širdis nebetinka), nes labai sunku daryti darbo pertraukas. Spjauk į Biberachą!

Vienas reikalas man atima sapną ir gerą savijautą, ir apetitą: kad niekaip neparašau straipsnio apie Sruogą. Aš jį vis tiek išspausiu, jis bus baisiai blogas, pilnas tuščiažodžiavimų, nes neturiu jokios rimtos medžiagos nei laiko rimtai studijai, bet aš jį vis tiek parašysiu (o Radauskas – nedės).

Sensacija! Rūkas vedė Pulgio Andriušio48 žmonos seserį ir tuo pačiu abu susigiminiavo (žinia gauta ne iš paties Rūko, tad galvos nededu).

Už Matisse – ačiū: žinoma, pasiimsiu!

O dabar atleisk už skubėjimą, pasveikink Moniką ir pasakyk jai, kad esu Jūsų patarnavimams, kai reiks keltis į Freiburgą: čemodanai nešt etc. Greit atrašyk, ar būsi premjeroj.

Jurgis

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė


1 Antano Rūko veikalas „Bubulis ir Dundulis“, pastatytas „Atžalyno“ teatre Vokietijoje. Režisierius J. Blekaitis.

2 Vytautas Aleksandras Jonynas gimė 1918 m. gegužės 17 d.
3 Monika Bernatavičiūtė – V. A. Jonyno žmona. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
4 Balys Sruoga (1896–1947), rašytojas, dramaturgas, teatrologas.
5 Dalia Sruogaitė (1925–2015), Vandos ir Balio Sruogų duktė.
6 Algirdas Julius Greimas (1917–1992), semiotikas, mitologas, eseistas.
7 „Aš jaučiuosi vėl atradęs dvasinį brolį, šios entuziastų ir donkichotų kartos, kuriai norėčiau priklausyti“ (pranc.).
8 Georges Matoré (1908–1998), prancūzų lingvistas.
9 Kelionės dokumentas (angl.).
10 Jonynai Vokietijoje gyveno Biberache.
11 BALF’as – Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas.
12 Dr. Juozas Končius (1891–1975), visuomenės veikėjas, teologijos daktaras.
13 Vytautas Valiukas (1916–2007), aktorius, režisierius, inžinierius-dizaineris.
14 Vanda Sruogienė (1899–1997), istorikė, pedagogė, visuomenės veikėja. B. Sruogos žmona.
15 UNNRA – Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija.
16 Štuthofo koncentracijos stovykla, kurioje buvo kalinamas B. Sruoga.
17 Poviliūtė – studijų laikų bičiulė.
18 Irena Ladigaitė – bičiulė iš Vilniaus laikų.
19 „Šviesa“ – studentų organizacija, įsteigta Tiubingene 1946 m. Tokiu pat pavadinimu leido žurnalą.
20 Antanas Rūkas (1907–1967), Lietuvos rašytojas, aktorius, režisierius, žurnalistas, redaktorius.
21 Dalia Kubertavičiūtė, aktorė.
22 DP stovyklinis gyvenimas nebuvo lengvas: trūko maisto, drabužių; teko kraustytis iš vienos vietos į kitą; dirbti sunkius fizinius darbus.
23 Stovyklos policija (angl.).
24 Vladas Bakūnas (1908–1992), spaudos ir radijo žurnalistas.
25 Elena Čiurlytė (1923–2016), modernaus šokio šokėja.
26 Vinco Adomėno (1909–1986), prozininko, dramaturgo, pjesė.
27 V. A. Jonyno tėvas – istorikas, profesorius Ignas Jonynas. Sovietams okupavus Lietuvą buvo atleistas iš Vilniaus universiteto.
28 Algis Zaskevičius, V. A. Jonyno, A. Nykos-Niliūno studijų laikų bičiulis. Buvo NKVD suimtas ir užverbuotas su jais dirbti.
29 Man labai gaila (angl.).
30 Patikrinimas (angl.).
31 Atlanto chartija – deklaracija, kurią 1941 m. pasirašė Didžiosios Britanijos premjeras W. L. S. Churchillis ir JAV prezidentas F. D. Rooseveltas apie jų atstovaujamų šalių politikos principus per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
32 Algimantas Dikinis (1922–1988), aktorius, režisierius.
33 Albionas – seniausias Didžiosios Britanijos salos pavadinimas, kurį vartojo graikai ir romėnai.
34 Turi omenyje rusų rašytojų Ivano Turgenevo ir Antono Čechovo kūriniuose minimus nereikalingus, nepritampančius žmones (rus.).
35 Birštonas buvo J. Blekaičio tėvo tėviškė.
36 Sofoklio tragedija „Antigonė“.
37 Arthuro Koestlerio knyga „Atvykimas ir išvykimas“.
38 Thorntono Wilderio pjesė „Mūsų miestelis“.
39 Živilė Mykolaitytė – bičiulė iš Vilniaus laikų.
40 L. Jašinskaitė – bičiulė iš Vilniaus laikų.
41 Kęstutis Jonynas (pravardė – Sūnelis) – V. A. Jonyno brolis.
42 Henrikas Radauskas (1910–1970), poetas, vertėjas.
43 Jonas Kossu-Aleksandravičius (1904–1973), poetas, lyrikas (nuo 1951 m. – Aistis).
44 Borisas Pasternakas (1890–1960), rusų poetas, rašytojas, vertėjas.
45 Prasidėjus emigracijai iš Vokietijos į kitas šalis teko rūpintis iškvietimais.
46 Kalbama apie Molière’o (1622–1673) pjesę „Tariamasis ligonis“.
47 Teatro trupė „Atžalynas“, suburta 1946 m. Vokietijoje.
48 Pulgis Andriušis (1907–1970), rašytojas, vertėjas, žurnalistas.