literatūros žurnalas

Valdemaras Klumbys. Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje

2020 m. Nr. 11

Ar visuomenei reikia suprasti praeitį, gal užtenka tiesiog įvertinus kokį nors laikotarpį padėti jį į lentyną su atitinkamu užrašu ir nusikelti nuo jos tik kai prireikia pagal receptą dabarties ligoms gydyti („vartoti kaip priešnuodį informacinio karo atveju“). Gal vietoj epochos apmąstymo užtenka ją įvardijančių žodžių – užkeikimų? Tuomet nieko blogo, kad dabartiniame nacionaliniame viešajame diskurse „nebeįmanoma kvestionuoti praeities, o istorikai tapo aptarnaujančiu dabartinės ideologijos personalu. Aišku, ne visi, bet tie, kurie neaptarnauja, į viešumą nepatenka“1. Skirtumas tarp mokslinių tyrimų apie sovietmetį (ir ne tik) ir to, kas vyrauja viešojoje erdvėje, – didžiulis. Atrodo, kad mokslininkai tiria sau, o visuomenei užtenka priešus demaskuojančio ir savuosius paremiančio žodžio. Ar iš tiesų tai taip veiksminga stiprinant valstybę ir visuomenę, kaip, atrodo, manoma? Kodėl sėkmingas tarpukarinis visuomenės patriotinis ugdymas ne tik neužkirto kelio okupacijai, bet ir nesukėlė bent kiek didesnio visuomenės pasipriešinimo okupuojant ir iš karto po to?

 


Istorija iš tiesų svarbi, bet ne taip, kaip galvoja propagandos mėgėjai. Nėra visuomenės be praeities, praeitis yra dabarties dalis, todėl nesuprasdami praeities mes negalime suprasti dabarties. Kultūroje tai virsta bejėgiškais bandymais „įamžinti“ naudojant holivudinio socrealizmo metodus. Kodėl dygstantys paminklai istoriniams veikėjams vienodi, be stiliaus ir minties? Jei sovietinio sąstingio metais Vilniuje pastatytas paminklas Zigmui Angariečiui (1972 m., skulptorius Alfonsas Ambraziūnas) kėlė didesnę intelektualinę įtampą, buvo daug gyvybingesnis ir įtikinamesnis už daugumą dabartinių, jei vis niekaip nepavyksta pasiekti filmo „Niekas nenorėjo mirti“ lygio, tai kyla klausimas: sąstingis buvo tuomet ar dabar? Tokį, sakyčiau, bejėgišką santykį su praeitimi lemia utilitarinis propagandinis požiūris į istoriją.

Okupacija, represijos, pilkuma, nuobodulys, stagnacija… – ties kuriuo žodžiu supratote, kad tai – apie sovietmetį? Turbūt užteko pirmo. Žodis sovietmetis tiesiog automatiškai pritraukia neigiamus žodžius ir atstumia neutralius (nors tokioje kaimynystėje net ir neutralūs žodžiai įgyja neigiamą krūvį). Piktavalis režimas (dar ir painiojamas su skausmingu rėžimu) taip ir lenda išstumdamas neutralią santvarką. Taip sovietmetis iki šiol žodžiais užburiamas ir užkeikiamas. Įsitvirtinusi visa sąlyginio reflekso grandinė, taip mėgstama viso pasaulio propagandistų. Protas, mąstymas tarsi atsijungia – žmonės nejaučia ir nesuvokia sąlyginio reflekso poveikio, nes jis veikia kaip automatinis impulsas, sukeliantis vienokias ar kitokias asociacijas, jausmus, o tuo pačiu – ir vertinimus. Tačiau refleksas todėl ir sąlyginis, kad jo sukurta sąsaja visai nebūtinai egzistuoja realybėje. Per emocinį santykį su laikotarpiu formuojasi vaizdinys, kur apmąstymui, tyrimui, o tai reiškia – ir supratimui, nėra vietos. Taip veikia okupacinis mąstymas, kai tiesiog neįmanoma sovietmečio vertinti ne per prievartos, okupacijos ir „blogio imperijos“ prizmę – jo įkalintas žvilgsnis visur mato tik ardančią okupacijos įtaką.

Jis ne tik formuoja laikotarpio vaizdinį viešojoje erdvėje, bet ir nukreipia, o neretai ir iškreipia mokslinių tyrimų pobūdį bei išvadas, nes suvaržo fantaziją ir empatiją, būtinus norint suprasti praeitį, neleidžia interpretacinės įvairovės. Taip dingsta žmonių elgsenų bei nuostatų įvairovė, prieštaringumai, susikirtimai, neatitikimai, labai įvairūs visuomenės ir valstybės santykiai. Visa tai sukuria iškreiptą buvusios tikrovės vaizdinį: sovietmetis buvo daug įvairesnis, jo, kaip ir bet kurio kito laikotarpio, negalima suvesti vien į neigiamus dalykus, ypač kai kalbame apie postalininį laikotarpį.

Jau gana ryškiai matyti, kad mokslininkai nebeišsitenka okupacinio žvilgsnio vystykluose, tačiau išsipainioti iš jų, atsisakyti sąlyginio reflekso nėra paprasta, iš esmės tai reikalauja sąmoningų pastangų siekiant nugalėti žvilgsnį į sovietmetį kaip į ypatingą, išskirtinį laikotarpį, kur viskas buvo kitaip nei „normaliose“ šalyse. Išsipainiojimas, žinoma, nereiškia sovietinės specifikos neigimo. Kiekviena visuomenė ir valstybė turi savitų bruožų.

Nesiruošiu rodyti pirštu į kitus – straipsnis skirtas ne polemikai su kitaip žiūrinčiais į sovietmetį, o diskusijai apie vieną svarbiausių sovietmečio suvokimo ir tyrimo problemų. Man pačiam užtenka bent kiek susilpninti pastangas atsispirti sąlyginiam refleksui, ir baisiojo sovietmečio vaizdinys iš karto nugali. Štai interviu pradėjęs kalbą apie sovietmečio atminties problemas vis tiek pabaigiau mintimis apie tuomet gyvenusiųjų kaltes2. Lygiai taip pat jaučiu, kaip skaitydamas šaltinius dažnai pasižymiu būtent neigiamas detales apie sovietmetį: klaniškumo apraiškas, propagandos ir ideologinės prievartos pavyzdžius, nekalbant jau apie ideologijos ir režimo kritiką, nepaklusimo ir pasipriešinimo istorijas. Tiesiog traukia tokios detalės, jos atrodo svarbios, įdomios, suteikiančios spalvų, o svarbiausia, jos lyg ir atskleidžia laikotarpio esmę. Bet ar iš tiesų, ar neatskleidžia jos tik vienos pusės, svarbios, bet ne vienintelės?

Galima žvilgtelėti į kultūrą. Sovietmečio kūryboje labai dažnai ieškoma visų pirma politikos (ideologizacijos, opozicijos ar pasipriešinimo santvarkai). Bet dėl to pro akis prasprūsta galimos kitokios, visai neideologinės jos interpretacijos. Pasipriešinimas cenzūrai ir režimo kritika buvo tik dalis, ir gal visai ne svarbiausia, daugelio autorių kūrybinių siekių. Užtenka atsiversti kad ir Aldonos Liobytės susirašinėjimą su Jonu Jurašu, kur matyti, kaip politika ir egzistencinės, moralinės problemos persipynusios jų apmąstymuose. Viskas gerokai sudėtingiau (ir, sakyčiau, giliau) nei tik gana banalus noras „demaskuoti“ režimą, kurio dabar taip ieškoma. A. Liobytė taip ir rašo apie mėgėjišką Vydūno „Pasaulio gaisro“ pastatymą, kuris „veikė ne savo menine įtaiga, o atskirais, seniai nebegirdėtais posakiais, kaip antai „negydysime vaikų nelaisvėje“ ir t. t.“3 Politinė potekstė laiško autorei yra paviršiuje ir dėl to nelabai įdomi menine prasme, kuri jai svarbiausia.

Jei sovietiniame kūrinyje matome valstybės, biurokratijos ar visuomenės kritiką, ar tai reiškia, kad tokia kritika būtinai reiškia antisovietinį nusistatymą – gal kritikuojama bet kokia valstybė kaip prievartos aparatas? Atitinkamai gal ir konformizmas kritikuojamas kaip toks, nebūtinai sovietinis? Valstybės ir biurokratijos, žmonių virtimo sraigteliais kritika turi gilias šaknis Europos kultūroje, o nacizmo, įvairių spalvų diktatūrų patirtys šias tendencijas tik sustiprino. Rayʼaus Bradburyʼio „451° Farenheito“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Patriarcho ruduo“ ir net Georgeʼo Orwello „1984-ieji“ – ne apie SSRS, nors atrodo tobulai jai tinkančios. Tai yra bendro intelektualų (ir ne tik) nusivylimo modernizacija (ir žmogumi) išraiška, tai pasibaisėjimas, kad žmonės pergyveno karą, beprecedentį kitų ir kitokių naikinimą, bet nieko nepasimokę toliau kuria poeziją. Visai nereikėjo būti nusiteikus antisovietiškai, kad matytum tokias grėsmes ir savo visuomenėje. Jau atsiranda tyrinėtojų, kalbančių apie Šaltojo karo kultūrinę ekosistemą, apėmusią abiejų politinių sistemų kultūras ir formavusią labai panašius socialinius ir kultūrinius fenomenus4. Toks požiūris skatina įvairius „antisovietinius“ pasisakymus interpretuoti visai kitaip, nusiimant okupacinius akinius ir nustojant kartu su sovietiniais cenzoriais primityvinti kūrybą supaprastinant ją iki politikos.

Kūryba suprimityvinama ir elgiantis priešingai – ieškant, kaip koks nors autorius ar kūrinys pasitarnavo režimui ir ideologijai, net jei tiesmukos propagandos jame nebuvo. SSRS tokiu atveju virsta visaapimančia, visagalinčia ir visanumatančia, kokia ji tikrai nebuvo. Iš esmės bet kuriame ilgesniame viešai skelbtame tekste galima rasti naudingų režimui elementų: jei nėra tiesioginės propagandos, tuomet kažkur slypi gudri „giluminė“ ideologizacija, nepastebėta skaitytojų (bet juos neabejotinai paveikusi), o jei ir to nesimato, tuomet galima įžvelgti, kad kūriniu buvo skatinamas prisitaikėliškumas, kad juo išreikštas dozuotas tautiškumas tiesiog suteikė galimybę nuleisti nacionalizmo „garą“ ir legitimuoti režimą tautos akyse, kad jis leido parodyti išeiviams kūrybos laisvės egzistavimą… Aš ir pats esu taip rašęs, tokie teiginiai nėra visai neteisingi. Bet tai, kad kūriniai buvo (lyg ir) kažkuo naudingi režimui, dar nereiškia, kad žmonės juos kūrė norėdami išreikšti būtent tai ir kad skaitytojus jie veikė (tik) prosovietiškai. O svarbiausia, kad jei tik tai matome sovietmečio kultūroje, jos tiesiog nelieka – tik valstybės užsakymų vykdytoja, pro- / anti- sovietinės ideologijos tarnaitė. Tarsi visi kūrėjai tik ir galvojo, kaip įtikti valstybei ar jai priešintis. Bet kūryba yra kur kas daugiau nei tai. Įsikabinus tik į tą vieną plokštumą, plokščias lieka ir laikotarpio vaizdas, ir to meto žmonės – tik plokščios vienmatės be režimo negalinčios gyvuoti funkcijos, kurios egzistuoti tegali popieriuje, bet ne realybėje.

Net ir ryškiau propagandiniai kūriniai nebūtinai tokie jau vienareikšmiški. Okupacijos faktas verčia žiūrėti į bet kokią tarpukario kritiką sovietmečiu kaip į propagandą. Bet kodėl nepažiūrėjus į filmą „Marš marš, tra-ta-ta“ (režisierius Raimondas Vabalas, 1964) kaip į nuoširdų autorių pasisakymą apie Antano Smetonos diktatūrą? Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje toli gražu ne tik kairieji neigiamai vertino A. Smetonos valdymą, užtenka pavartyti kad ir Zenono Ivinskio ar vėlesnius partizanų intelektualų dienoraščius, kur kartais gerų žodžių apie jo valdymą sunku rasti. Ir šis filmas tiesiog apibendrina tokią kritiką, jis visai galėjo būti sukurtas ir laisvoje nesovietinėje, bet diktatūros atsikračiusioje Lietuvoje. Kodėl Vakaruose galėjo statyti filmus, kritikuojančius praeitį, o pas mus tai jau iš karto propaganda? Juk visos žmonių mintys nesisuko tik apie santvarką ir propagandą, juk jie taip pat norėjo išreikšti visų pirma savo nuomonę, autentiškai apmąstyti jiems svarbias temas, o valstybės spaudimas nebuvo visagalis. Kodėl dar ir mes, jau dabar, vis taip pat neleidžiame sovietmečio kūrėjams būti autonomiškiems, kaip tai darė santvarka tuomet? Tik dėl to, kad tarpukario kritika buvo naudinga sovietinei propagandai? Vadinasi, mes kartu su santvarka norime paversti visus kūrėjus ir apskritai tuomet gyvenusius kariais už arba prieš, atimame jiems teisę tiesiog veikti, kurti ir reikšti savo nuomonę. Taip, sovietmečiu neleista reikšti santvarkai netinkančių požiūrių. Bet ar kaltas kūrėjas, jei nuoširdžiai manė taip, kaip kūrė ir kaip cenzoriams tiko, – ar mes galime tiesiog redukuoti jį iki bevalio marionetinio propagandisto? Jei matome tik propagandą, ar neišmetame didelio ir svarbaus tuometinės kultūros sluoksnio, nurašę jį tik į ideologijos aptarnavimą?

Susikoncentravus į ideologizaciją ir pasipriešinimą jai, ar tik neišsprūsta laikotarpio esmė? Be galo skrupulingai ieškant ideologijos apraiškų, baksnojant į didelius propagandinių knygų tiražus tarsi praslysta pro akis, kad žmonės Lenino ar Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus raštų neskaitė, užtat medžiojo ne tik „sovietiškai tautinį“ Justiną Marcinkevičių, bet ir Alexandre’o Dumas romanus, „Nuotykinių užsienio rašytojų kūrinių“, „Drąsiųjų kelių“, „Zenito“, „Horizontų“ serijų knygas (ypač parašytas nesovietinių autorių) ar veržėsi į vakarietiškus filmus (kiek tipografinių ašarų sovietmečiu pralieta beviltiškai stebint, kaip „aukšto meninio lygio ir aktualaus patriotinio turinio“ kiną nukonkuruoja „menkaverčiai pramoginiai, į žemiausius instinktus apeliuojantys“ kapitalistiniai kūriniai). Daugmaž nuo septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje funkcionavo iš esmės apolitinė ir itin stipriai paveikta vakarietiškosios masinė kultūra, kurią valstybė ne itin sėkmingai bandė kreipti link ideologizacijos. Ir visas šis didžiulis praeities sluoksnis dabar tarsi išsitrina, lieka pilkuma, nuobodulys, begalinė priespauda (ir Stasio Povilaičio dainos, labai jau dažnai kopijavusios vakarietiškas). Tai nemaloniai primena „kraugeriško fašistinio Smetonos režimo“ paveikslą, tapytą sovietmečiu, tik ar tai turi ką bendro su buvusia realybe?

Ir toks (iš esmės sovietinis) žvilgsnis trukdo suprasti ir tirti ne tik kultūrą, bet ir kasdienybę, socialinę ar ekonominę istoriją – faktiškai viską, kas nėra politika. Represijos, pasipriešinimas ir nomenklatūros santykiai su Maskva – ne didžiausia ir kažin ar pati svarbiausia postalininės sovietinės praeities dalis. O tam, kad būtų galima suprasti visa kita, pirmiausia reikia lyginti su kitomis šalimis ir santvarkomis.

Būtent konteksto, analitinio lyginimo su kitomis šalimis itin trūksta gilesniam sovietmečio supratimui. Ne tokio lyginimo kaip dabar, kai kiekvienas „kaip blogai buvo sovietmečiu“ reiškia ne visada išsakytą „kaip gerai buvo Vakaruose“. Šitoks dabar dominuojantis žvilgsnis reiškia lyginimą su VAKARAIS – dar sovietmečiu susiformavusiu idealizuotu pasakų šalies vaizdiniu, o ne su realiomis Vakarų valstybėmis (kiek bendro, o kiek skirtumų tarp Portugalijos ir Švedijos?). Kai nėra konkrečios lyginamosios analizės, nemaža dalis sovietmečio bruožų neigiamais tampa tik todėl, kad jie neatitinka dabarties normų ar migloto įsivaizdavimo, kokia padėtis analogiškoje srityje buvo idealiuosiuose Vakaruose. O lyginimas su dabartimi yra klaidingas – taip galima žerti priekaištus tarpukario Lietuvai dėl menkai išvystyto vaikų darželių tinklo. XX a. visame pasaulyje nuolat vyko tokie didžiuliai ir spartūs, radikaliai keitę žmonių gyvenimo būdą ir vertybes pokyčiai, kad dešimtmečiai prilygsta ankstesniems šimtmečiams.

O pradėjus gilintis paaiškėja, kad realios Vakarų šalys visai neatitinka idealizuoto vaizdinio. Pavyzdžiui, Airijoje 2015 m. 9,5 proc. gyventojų neturėjo saugių ir privačių išviečių, kai Lietuvoje tokių buvo 7,7 proc.5 Moters padėties SSRS tyrimuose nuolat pabrėžiama, kad sovietinės moterys dirbo dviem pamainomis, nes po darbo nudirbdavo visus buities darbus, tai laikoma sovietine ypatybe. Bet 1989 m. tyrimas JAV nustatė panašią kaip SSRS laisvalaikio nelygybę su panašiomis pasekmėmis: „Dirbančios motinos buvo labiau pavargusios ir dažniau sirgdavo nei jų vyrai“6. Atrodo, kad ši problema egzistavo visame moderniame pasaulyje, nors, žinoma, reiškėsi ji kiekvienoje šalyje savaip.

Nuolat akcentuojamas sovietmečio nuobodulys ir pilkuma netiesiogiai supriešinami su Vakarų įdomumu ir spalvingumu. Tokie jie ir atrodė sovietinio žmogaus akimis. Bet XX a. Vakarų šalyse sukurtuose kino ar literatūros kūriniuose, ne tik egzistencialistiniuose, pilna labai panašaus nuobodulio, beprasmybės jausmo, aplinkos ir gyvenimo pilkumos. Vėl tenka grįžti prie minties, kad nusivylimas moderniu pasauliu ir progresu buvo bendras ir soclagerio, ir kapitalistinėms visuomenėms. O žinių apie Vakarų realijas trūkumas sovietinėje visuomenėje sustiprino jauseną, kad tik SSRS gyvenimas yra niūrus ir pilkas („mes gimę Kafką paversti tikrove“), o Vakaruose viskas priešingai. Taigi, iš esmės mes iki šiol kartojame iš vėlyvojo sovietmečio atėjusias nuotaikas. Tačiau tai, kad jos atspindi tuometinį požiūrį, dar nereiškia, kad jos yra teisingos. Tai liudija žmonių santykį su valstybe, nusivylimą ir susvetimėjimą, bet nieko daugiau. O dar reikia turėti omenyje, kad tai atspindi tik inteligentijos požiūrį ir santykį su santvarka, „tylinčios daugumos“ nuomonės mes faktiškai nežinome. Tarp antisovietinių proklamacijų buvo ir kalbančių tik apie blogą gyventojų materialinę padėtį, kompartijos privilegijas ir vykstančią rusifikaciją, bet nekalbančių apie okupaciją ir nereikalaujančių nepriklausomybės.

Okupacinis žvilgsnis lemia ir tai, kad didelę dalį dabarties blogybių vis dar (praėjus trisdešimčiai metų!) siejame su sovietmečiu, nors kai kurių bėdų priežastys galėjo būti ir tarpukaryje. Jei, pavyzdžiui, konservatyvioje Ispanijoje vyrai iki šiol „vengia buities darbų ir vaikų auginimo“7, tai kodėl konservatyvesnėje nei dabar (nes katalikybės įtaka be persekiojimų būtų gerokai didesnė) hipotetinėje laisvę išlaikiusioje Lietuvoje būtų kitaip? Katalikiškoje Airijoje abortų draudimas galiojo iki 2019 m., skyrybos draustos iki 1995 m., o ne vienoje Vakarų Europos šalyje mažesni atlyginimai moterims buvo įteisinti įstatymais iki aštuntojo dešimtmečio. Todėl automatiškai iškylantis aiškinimas, kad patriarchaliniai lyčių santykiai Lietuvoje išliko tik dėl sovietmečio, nėra toks jau akivaizdus. Pavydus žvilgčiojimas į protestantišką Skandinaviją iš katalikiškos ir tarpukariu gana skurdžios Lietuvos ne itin pagrįstas.

Dabar vyraujantis įspūdis, kad okupacija vos ne akies mirksniu pakeitė ne tik politinę, bet ir socialinę, ekonominę ar kultūrinę visuomenės raidą, negali būti teisingas iš principo – visuomenės taip greitai nesikeičia. Atvirkščiai, labai vaisingi būtų tarpukario tendencijų tęstinumo tyrimai. Tai liečia ne tik patriarchalizmą šeimose, bet ir daugelį kitų sferų. Atrodytų, Lietuvos industrializacija tai jau tikrai dėl jos pamišusios sovietinės politikos rezultatas. Tačiau iki brežnevinės pramoninės megalomanijos Lietuvoje pramonė iš esmės buvo plėtojama pagal dar tarpukariu numatytas plėtros gaires (pavyzdžiui, 1947 m. pradėta statyti cemento gamykla Akmenėje toje vietoje buvo suplanuota dar tarpukariu).

Okupacijos svetimumo akcentavimas taip pat reiškia, kad jei kažkas yra primesta, reikia ieškoti, o kas gi neprimesta, tikra. Susidaro įspūdis, kad iš sovietinio lietuviškumo atėmus tuos svetimus sovietinius bruožus tarsi deimantas suspindės „tikrasis lietuviškumas“, nesugadintas okupacinės įtakos, sovietinės kultūros ir ideologijos apnašų. Tačiau didžioji dalis dabar visiems taip kliūnančio „sovietinio tautiškumo“ bruožų juk susiformavo tarpukariu. Tai ypač tinka kalbant apie tautiškumo formą: sukičintą, sukomercintą tautinę estetiką formavo „Marginių“ bendrovės produkcija, kurios veiklą sovietmečiu tęsė „Dailės“ kombinatas8, iš tarpukario atėjo ir dainų švenčių idėja, kažin ar galima sovietiškumu apkaltinti generalinius tarėjus, rėmusius „Lietuvos“ ansamblio (to paties, sovietinio) veiklą nacių okupacijos metais. Penktajame–šeštajame dešimtmetyje tokia tautiškumo raiška, atmetus sovietinę ideologiją, atitiko visuomenės supratimą, o štai jaunesnės kartos tautiškumą suprato kitaip, tai ir lėmė etnokultūrininkų sąjūdžio gimimą septintajame–aštuntajame dešimtmetyje – tarpukariu susiformavusios tautiškumo formos tiesiog paseno ir nebeatitiko pakitusios, nuo kaimo vis labiau tolstančios visuomenės poreikių. Tai yra būtent etnokultūrininkai (ir jų opozicinis santykis su valstybe) buvo grynai sovietmečio produktas, kai „Lietuvos“ ansamblio tautiškumas – paveldėtas iš tarpukario.

Kalbant apie idėjinį sovietizuoto tautiškumo turinį, galime žvilgtelėti kad ir į Tomo Venclovos neseniai išskirtus Juozo Baltušio tautiškumo bruožus9: uždarumas, aplinkinio pasaulio (ypač lenkų ir vokiečių) kaip grėsmės matymas, provincialumas, priešiškumas žydams, laisvės, tiesos ir demokratijos nuvertinimas pajungiant juos lietuvybei kaip viršiausiai ir nekritikuotinai vertybei, net paniekinamas požiūris į rusus, derantis su pagarba rusų kultūrai. Juk visa tai būdinga ir tarpukario tautiškumui. Kaip ir tautiškumo formos atveju, J. Baltušio dienoraštyje matome sustingusį idėjinį tarpukarinio tautiškumo variantą, pagardintą daugiau sovietine leksika nei turiniu. Sovietizacija tokia paviršutiniška, kad net kyla klausimas, ar yra dėl ko vadinti tokį tautiškumą sovietizuotu.

Tokie lyginimai ir sąsajos kertasi su okupacinės sąmonės siūlomu sovietmečio unikalumo ir išskirtinumo vaizdiniu. Bet jo sąsajos su tarpukario Lietuva ir pokyčiais visame pasaulyje padeda geriau suprasti, kas tuomet vyko Lietuvoje. Tai, beje, atimtų iš sovietmečio apologetų argumentus, kad SSRS sumažino užkrečiamų ligų paplitimą, kėlė visuomenės išsilavinimą, plėtė sveikatos apsaugą ir t. t. – juk tai lėmė ne kažkokia specifinė sovietinė politika. Tiesiog visame moderniame pasaulyje, ir kapitalistiniame, ir soclageryje, tobulėjo medicina, kito gyvenimo būdas. Tokie pokyčiai kaip urbanizacija ar industrializacija buvo panašūs ir kapitalistinėse, ir socialistinėse šalyse, sukėlė panašias pasekmes pradedant gimstamumo mažėjimu, baigiant susvetimėjimu ar nuoboduliu. Ar daug šių pokyčių suvokimui duoda tai, kad jie vyko okupuotoje šalyje, kad jie buvo „primesti“?

Ir galų gale mes priartėjame prie svarbiausio klausimo: kiek, kaip ir ar galime laikyti sovietmetį savu? Ar etiška kelti tokį klausimą apie išorine prievarta primestą okupacinę santvarką, kuri kalta dėl daugelio Lietuvos gyventojų žūties ir patirtų kančių Stalino laikais? Galima manyti, kad labai svarbu, ar tam tikra tvarka su savo vertybėmis yra primesta svetimos jėgos, ar pačios visuomenės pasirinkta, kad būtina matyti išorinį politinės valios primetimą. Bet ką okupacijos svetimumas keičia daugelio temų tyrimuose ir supratime? Ar svarbus okupacijos faktas aiškinantis švietimo, sveikatos sistemų funkcionavimą, kolūkių ir miestų gyventojų kasdienybę, visuomenės socialinę stratifikaciją ir daugybę kitų klausimų? Buvo Maskvos įsakymai, bet ir dabar yra ES direktyvos, kurias reikia vykdyti. Tai, kad į ES įstojome savanoriškai, o SSRS okupavo, nekeičia fakto, kad abiem atvejais tai yra iš išorės ateinantys dalykai, kuriuos savais padaro tai, kad jie veikia Lietuvos žmonių gyvenimą.

Tai ir sudaro savumo esmę – tai, kas veikė ir paveikė Lietuvos gyventojus, jų kultūrą, kasdienybę, vertybes ir pan., – tai, kas daro mus tokius, kokie esame. Sãva – nebūtinai gera ir teisinga, nebūtinai tai, kas priimtina ir patinka. Ir dabar Lietuvoje daug žmonių nepatenkinti gyvenimu, savo padėtimi ir valstybe, tačiau tai nedaro Lietuvos jiems svetima (tikiuosi…). Man visai nepatinka tai, kad dėl savo valdžios išsigandęs A. Smetona sušaudė penkis Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvius, ar kad lietuviai dalyvavo Holokauste, nemalonus inteligentų konformizmas sovietmečiu, bet tai yra mūsų praeities dalis ir todėl ji sava.

Net ir akivaizdžiai primesti dalykai visai nebūtinai išlieka svetimi visą laiką. Tai, kad kolektyvizacija buvo prievartinė, žmonės jos vengė ir priešinosi, automatiškai nereiškia, kad ir po dvidešimt jų egzistavimo metų kolūkiai vis dar suvokti kaip svetimi. Primestas dalykas gali tapti savu vien todėl, kad nėra kito pasirinkimo. Sovietinė santvarka, nors ir primesta iš išorės, bet gyvenusiesiems po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo buvo vienintelė galima ir todėl neišvengiamai sava realybė.

Tai liudija ir kompartijos gretų gausėjimas šeštajame dešimtmetyje, ir pogrindinių moksleivių organizacijų nykimas (1957 m. saugumas dar išaiškino trisdešimt vieną organizaciją, o 1961 m. – jau tik penkias10).

Ar mes galime didžiuotis savo (?) šalies pasiekimais sovietmečiu? Jei LSSR / LTSR buvo svetima, jos pasiekimais negalima didžiuotis ir partizanams jie tiesiog nerūpėjo (nors kai kurie ir planavo dalį sovietinių reformų palikti, taip kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo). Bet kodėl dabar didžiuojamės sovietinio (okupantų) sporto pasiekimais – kai medaliai, tai jau mūsų, nors koks Arvydas Sabonis olimpinį auksą gavo gindamas SSRS – okupantų – garbę. Nekalbu jau apie kultūrą, kur vos ne kiekvienas, bandantis atidalinti savus nuo svetimų, daro tai myliu–nemyliu (maniškiai–ne maniškiai) principu.

Sudėtinga nustatyti, ką žmonės laikė savu sovietmečiu. Štai A. Liobytė laiške Prancūzijoje gyvenusiai Onai Šimaitei 1966 m. piktinosi, kad dalį emigrantų „kažin kodėl džiugina mūsų nesėkmės ir nelaimės ir siutina laimėjimai, kurie niekad lengvai neateina“11. „Mūsų“ čia akivaizdžiai apima visus LTSR pasiekimus. Vadinasi, ji didžiuojasi „svetimais“ sovietiniais pasiekimais. Ar dėl to jinai, ne itin mėgusi sovietinę santvarką, tampa svetima? Eugenijus Matuzevičius laiškuose emigravusiam Kaziui Bradūnui įvardija rusišką Maskvoje leistą žurnalą „mūsų“12. Logiška stebėtis tokia retorika – jei mes okupuoti, tai okupantų leidiniai, dar ir Rusijoje leisti, negali būti „mūsų“. Bet E. Matuzevičius turbūt mąstė ne okupacijos kategorijomis. Drįsčiau teigti, kad okupacijos suvokimas nebuvo nei svarbus, nei aktualus absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų sovietmečiu. Su partizaninio pasipriešinimo nuslopinimu sovietinė tvarka ir kultūra akivaizdžiai darėsi sava tuomet gyvenusiems žmonėms (bent jau absoliučiai jų daugumai) ne tik kasdienybėje, bet ir sąmonėje. Kaip savą ją ir reikėtų tirti, o ne bandyti paversti bet kurios srities tyrimą politine istorija, kuriai rūpi tik okupacija ir jos pasekmės.

Okupacinis požiūris skatina interpretuoti vykusius procesus taip, kad tik okupacija ir tematoma. Aštuntame dešimtmetyje pasirodė pogrindinė spauda, didėjo visuomenės susvetimėjimas su valstybe – atrodytų, kad stiprėjo kova su okupacija. Tačiau Lietuva niekuo neišskirtinė – lygiai toks pat susvetimėjimo su valstybe procesas vyko ir neokupuotoje Rusijoje. Gili krizė tuomet buvo apėmusi ir kapitalistinį pasaulį. Negana to, Lietuva vėlavo: Rusijoje opozicinė „Einamųjų įvykių kronika“ pradėta leisti 1968 m. („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – 1972 m.), o pirmoji opozicinė demonstracija įvyko 1965 m. Maskvoje (Lietuvoje – tik po dvidešimt dvejų metų, 1987 m.). Taigi, ne okupacijos suvokimas palaikė susvetimėjimą ir nuobodulį, o (savos) santvarkos sustabarėjimas. Tai santykio su sava, o ne svetima valstybe pasekmė. Ir galbūt tik sovietinei sistemai tapus pakankamai sava galėjo atsirasti toks pasipriešinimas. Tik jei Rusijoje imtasi ginti žmonių teises, tai Lietuvoje atrastas gerokai artimesnis ir stipresnis stimulas – tautiškumas, pabrėžęs rusifikacijos grėsmę. Tautiškumo varžymas ir okupacijos akcentavimas buvo priemonė ir būdas išreikšti susvetimėjimą su SSRS. Ir nacionalizmas atrodo daug svarbesnis norint suprasti sovietmetį nei okupaciją.

Okupaciniame mąstyme „tikrajai Lietuvai“ atstovauja tie, kurie priešinosi. Tačiau net ir juos atskirti postalininiu laikotarpiu nėra taip paprasta. Bet koks nepasitenkinimas tikrove ar tuo labiau bandymas būti kitokiems, nekalbant jau apie priešinimąsi, neretai matomi kaip okupacijos išdava: jei mus okupavo, tai negalėjo nekelti neigiamų jausmų ir iš jų natūraliai turėjo augti sistemos atmetimas, disidentai ir pogrindininkai, hipiai ir etnokultūrininkai, antisovietiniai anekdotai, nusivylimas, alkoholizmas, savižudybių augimas ir taip toliau – sąrašas begalinis. O kokia okupacija ar sovietinis režimas pagimdė hipius, raudonųjų brigadų teroristus, savižudybių augimą, narkomaniją, nusivylimą kapitalizmu ir vartotojiška visuomene Vakaruose?

Bandymas atidalinti „sovietinius“ ir „nesovietinius“ bruožus yra pasmerktas žlugti, nes jie yra tiesiog neatsiejamai persipynę. Negana to, neįmanoma ir nuspėti, ar būtų tie „sovietiniai“ bruožai atsiradę, jei nebūtų buvę okupacijos – juk daugelis jų susiformavo dėl modernizacijos, kuri Lietuvos negalėjo aplenkti. Kartu siekiai atskirti kuria ir dar pavojingesnį bandymą dalinti dabarties lietuvius į geresnius, kažkokiu sunkiai įsivaizduojamu būdu išvengusius sovietiškumo ar jo atsikračiusius, ir visus kitus – užkrėstus ir todėl prastesnius. Kartais netgi pasigirsta vos ne genetinio pranašumo gaidelių, kai patys niekuo nenusipelnę partizanų, politkalinių ir tremtinių vaikai bei anūkai tik dėl savo kilmės laikomi geresniąja tautos dalimi pabrėžiant ypatingą represijas patyrusių šeimų stiprybę ir atsparumą.

Niekada nebuvau šalininkas minties, kad istorija yra mokytoja, auklėjanti gerais ir blogais pavyzdžiais iš praeities, teikianti „teisingai“ interpretuotos praeities medžiagą dabarties propagandai. Tiesa, neseni įvykiai demokratiniame pasaulyje rodo neraminantį tokių nuostatų stiprėjimą, tai galima vadinti mane atsilikėliu. Istorija moko tik to, kad nieko neišmoko. O bandymai suprasti visai nebūtinai turi pateikti malonių politkorektiškų išvadų, patvirtinančių tai, ką mes ir taip žinome. Nesinorėtų, kad Lietuvoje tęstųsi sovietinė tradicija, kai dėl politinių priežasčių praeitis buvo radikaliai atmetama ir viskas pradedama tarsi iš naujo. Lietuvoje ir be to stipri tradicija gyventi be tradicijos13 silpnina kultūrą ir neleidžia bręsti visuomenei, nekalbant jau apie atminties skurdą.

Taigi, norint suvokti sovietmetį, tiriant to meto Lietuvos visuomenę, jos socialinę, kultūrinę ar ekonominę sferas, reikėtų nugalėti okupacijos sąlyginį refleksą, vadinasi – lyg ir užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota. Tai nereiškia pripažinimo, kad Lietuva teisėtai tapo ir buvo SSRS dalimi, ar pasipriešinimo ir politinės praeities pusės užmaršties. Tai reiškia, kad suvokti sovietmetį reikėtų kaip ir bet kurį kitą laikotarpį, – ne akcentuojant jo svetimumą ar savumą, o tiesiog analizuojant visuomenę ir pačias įvairiausias įtakas jai. O turint omenyje jau įsidiegtą sąlyginį refleksą, reikėtų dar ir sąmoningų pastangų jam įveikti. Todėl ir siūlau užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota tiriant ir analizuojant sovietmetį. Tik taip įmanomas kokybinis sovietmečio (ir dabarties?) supratimo šuolis.

O baigiant turbūt neprošal bus paminėti, kad šiame straipsnyje reiškiama tik mano asmeninė nuomonė, kuri nederinta su institucijomis, kuriose dirbu.


1 Lingevičiūtė S., Vitkauskaitė I. Istorijos perspektyvos. Scanoramos filmai // 7 meno dienos. – 2019-11-22. – Nr. 38.
2 Klumbys V. Ar sovietmetis mums jau baigėsi? / 30 laisvės metų // https://8diena.lt/2020/06/01/30-laisves-metu-valdemaras-klumbys-ar-sovietmetis-mums-jau-baigesi/.
3 Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – P. 281.
4 Pvz., Dumančić M. The Cold War’s cultural ecosystem: Angry young men in British and Soviet cinema, 1953–1968 // Cold War History. – 2014. – T. 14. – Nr. 3. – P. 403–422.
5 It’s No Joke: The State of the World’s Toilets 2015, UNICEF–PSO duomenys: https://washmatters.wateraid.org/sites/g/files/ jkxoof256/files/Its_No_Joke_2015_the_state_of_the_worlds_toilets.pdf.
6 Hochschild A. R., Machung A. The second shift. – New York: Penguin Books, 2003. – P. 4.
7 The Continuum Complete International Encyclopedia of Sexuality. – New York: Continuum, 2004. – P. 961.
8 Šatavičiūtė L. Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931–1941 metais: Tautinio autentiškumo problema // Acta Academiae Artium Vilnensis. – 2005. – T. 38. – P. 63–82.
9 Venclova T. Juozas Baltušis kaip lietuvių nacionalizmo veidrodis // Naujasis Židinys-Aidai. – 2020. – Nr. 6. – P. 17–27.
10 Bagušauskas J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 1999. – P. 317.
11 Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai. – P. 388.
12 Mitaitė D. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius // Metai. – 2018. – Nr. 7.
13 Klumbys V. Apie tradiciją lietuvių kultūroje, arba Tradicija gyventi be tradicijos // Kultūros barai. – 2005. – Nr. 12. – P. 2–8.

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas