literatūros žurnalas

Adrienne Rich. Kraujas, duona ir poezija: poeto gyvensena

2001 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė


Majamio oro uostas, 1983 m. vasara. Moteris iš Šiaurės Amerikos man sako: „Jums patiks Nikaragva: ten kiekvienas žmogus poetas“. Daug kartų galvojau apie šią pastabą ir viešėdama ten, ir grįžusi namo. Esu kilusi iš tokios kultūros (Šiaurės Amerikos, kur dominuoja vyrai, baltieji), kuri verčia poetus laikyti save atskirtais nuo masinės auditorijos, įpratusios pergalingai nustumti poetus į užribį (jau nėra nei vergų darbo, nei kankinimų už politinę poeziją – tik mirtina tyla, foninis traškėjimas žiniasklaidos, kramtančios poeto žodžius); esu kilusi iš šios Šiaurės Amerikoje dominuojančios kultūros, kuri mus taip glumina, tvirtindama, jog poezįja nėra nei ekonomiškai naudinga, nei politiškai paveiki, ir jog politinis angažuotumas žlugdo meną; kilusi iš kultūros, kuri man sako, jog esu pasmerkta būti prabangos preke, nebūtina puošmena ant gausiai apkrauto universitetuose dėstomų dalykų stalo, ceremonija, nacionalinės pagarbos objektą – kaip, galvoju aš, turėčiau suprasti tos moters žodžius? Jums patiks Nikaragva: ten kiekvienas žmogus poetas. (Ar man patinka visi poetai? – tuoj pat paklausiau savęs, galvo­dama apie poetus, kurių visai nemyliu ir kurių nenorėčiau matyti valdančių mano šalį.) Ar tai, kad esu poetė, užtikrina mano simpatiją marksistinei revoliucijai? Ar negaliu vykti ten kaip paprasta Amerikos radikalė, feministė ir lesbietė, pilietė, kuri priešinasi savo vyriausybės karams su jos šalies žmonėmis ir kišimuisi į kitų tautų šalis? Ką paveiks liudijimas poetės, aplankiusios revoliucijos apimtą kraštą, k
ur „kiekvienas žmogus – poetas“, ir grįžusios į šalį, kurioje nevyksta net rimtes­nės diskusijos apie poezijos patikimumo galimybę?

Aišku, ši geranoriška pastaba man sukėlė stiprių ir sudėtingų jausmų. Tam tikra prasme iš jos išaugo tekstas šio vakaro pokalbiui.

Aš gimiau baigiantis didžiajai depresijai; sulaukiau šešiolikos Nagasakio ir Hirosimos tragedijos metais. Esu žydo tėvo ir protestantės motinos dukra; pirmą kartą išgirdau apie holokaustą, žiūrėdama filmuotą medžiagą apie mirties stovyklų kalinių išlaisvinimą. Buvau jauna baltoji moteris, nepatyrusi nei alkio, nei benamystes, užaugusi priemiestyje aiškiai pasidalijusio miesto, kurio kvartalų ribas nubrėžė religijų skirtumai: krikščionių ir žydų. Šešiolika metų nugyvenau saugiai tikėdama, kad net tada, kai miestai bombarduojami, o civilinį gyventojai žudomi, žemė, kaip visada, laikosi tvirtai. Procesas, dėl kurio branduolinė katastrofa netrukus taps visų ateities spėjimų sudedamoji dalis, jau buvo prasidėjęs, bet pirmuosius šešiolika mano gyvenimo metų man tai buvo visai nesvarbu. Daugybine poezijos, kurią skaičiau, kūrinių kartojosi mintis, jog poezijos nega­lima sunaikinti, jog eilėraštis – kelias į nemirtingumą.

Augdama nuo ankstyvos vaikystės girdėjau ir skaičiau poeziją, pirmiausia tik garsus, pasikartojančius, muzikalius, ritmiškus ir sau pakankamus, skleidžian­čius konkrečių, jusliškai kerinčių vaizdinių galią:

Ali night long they hunted
     And nothing did they find
But a ship a-sailing,
    A-sailing with the wind.
One said it was a ship,
    The other he said, Nay,
The third said it was a house
    With the chimney blown away;
All the night they hunted
    And nothing did they find
But the moon a-gliding
    A-gliding with the wind…1

Tyger! Tyger! Burning bright
    In the forest of the night,
What immortal hand or eye
    Dare frame thy fearful symmetry?2

Bet netrukus poezija nustojo buvusi tik muzika ir vaizdiniai; ji virto apreiš­kimu, informacija, savotiškomis pamokomis. Tikėjau, kad galiu iš jos pasimokyti – neįprastas požiūris Jungtinių Valstijų piliečiui, o dar vaikui. Maniau, kad ji man duos užuominų, pašnibždės svarbiausius atsakymus į klausimus, kurie jau per­sekiojo mane, klausimus, kurių dar nemokėjau nė suformuluoti: Kas šiame gyve­nime įmanoma? Ką reiškia „meilė“, toks svarbus dalykas? Kas tas kitas dalykas, kurį vadiname „laisve“ – ar jis, kaip ir meilė, jausmas? Kaip žmonės gyveno praei­tyje, ką jie iškentėjo? Kaip aš nugyvensiu savo gyvenimą? Tai, kad poetai priešta­ravo patys sau ir vienas kitam, manęs netrikdė ir nebaugino. Godžiai troškau visko, ką tik galėjau pažinti; mano vaikiškas protas, siekdamas nuoseklumo, ne­pasidarė uždaras.

I was angry with my friend,
I told my wrath, my wrath did end.
I was angry with my foe,
I told it not, my wrath did grow3.

Buvau emocingas vaikas, kuriam dažnai liepdavo tramdyti įkarštį, todėl esu mąsčiusi apie šiuos Williamo Blake’o žodžius, bet pirmiausia jie užsiliko atminty­je dėl pasikartojančių garsų, dėl bauginančių ritmų.

Kitą eilėraštį, kuris iš pradžių man patiko kaip muzika, vėliau apmąsčiau dėl to, ką jis kalba apie moteris, vyrus ir santuoką; tai Edwino Arlingtono Robinsono „Eros Turannos“:

She fears him, and will always ask
    What fated her to choose him;
She meets in his engaging mask
    All reasons to refuse him;
But what she meets and what she fears
    Are less than are the downward years,
Drawn slowly to the foamless weirs
    Of age, where she to loose him…4

Žinoma, aš maniau, kad tik tie poetai, kurie įtraukti į antologijas, yra tikri poetai, kad tai įrodo jų buvimas antologijose, nors vieni buvo vadinami „didžiais“, o kiti „nežymiais“. Man daug davė šios antologijos: „Sidabro monetos“ ; nesiliau­jantis Louiso Untermeyerio redaguojamų tomų srautas; Kembridžo Vaikų poezi­jos knyga; Palgrave’o „Aukso lobynas“; Oksfordo Anglų poezijos rinktinė. Bet ne­turėjau nė mažiausio supratimo, kad jos atspindėjo konkretaus laiko ar konkrečių žmonių grupių skonį. Tebetikėjau, kad poetus įkvepia koks nors transcendentinis autoritetas, kad jie kalba iš nepaprastų aukštybių. Maniau, jog sugebėjimas jungti skiemenis taip, kad kraujas užkaistų, yra pažiūrų universalumo požymis.

Dėl šių mane veikusių nuostatų, dėl mano augimą lydėjusios estetinės ideo­logijos aš peržengiau dvidešimtmetį tikėdama poezija, tikėdama bet kokiu menu kaip aukštosios pasaulėžiūros išraiška; kritikas Edwardas Saidas tai pavadino „kvazireligine nuostaba vietoj žmogiškų ženklų aiškinimosi sekuliariais sociali­niais terminais“. Poetas įgydavo „universalumą“ ir autoritetą, nagrinėdamas savo paties, o kartais pačios, sapnus, troškimus, būgštavimus, siekius, ir apie juos „kal­bėdamas kaip žmogus žmonėms“, kaip pasakė Wordsworth’as. Bet man būnant ir šešiolikos, ir dvidešimt šešerių, mano pačios pasaulėvaizdį formavo politinės sąly­gos. Aš nebuvau vyras; buvau baltoji, gyvenanti visuomenėje, kurioje dominavo baltieji; mano ugdymas buvo pagrįstas tam tikros socialinės klasės požiūriu; mano tėvas buvo „asimiliavęsis“ žydas antisemitiškame pasaulyje, o motina – bal­toji protestantė iš Pietų; egzistavo tam tikros istorinės įtakos, kurios palaipsniui susiliedavo mano sąmonėje. Mano asmenišką pasaulėvaizdį iš dalies formavo skaityta poezija, beveik visa parašyta baltųjų anglosaksų vyrų, keleto moterų, šiek tiek – keltų ir prancūzų. Kitaip tariant, jokios ispaniškos, afrikietiškos, Kinijos ar Artimųjų Rytų poezijos. Mano asmeniškas pasaulėvaizdis, kurį aš, kaip daugelis jaunų žmonių, laikiau savo unikalumo patvirtinimu, neatrodė originalus tik man, bet jis priminė nenuovokų ir pusiau sąmoningą atpasakojimą tiesų apie kraują ir duoną, apie socialines ir politines mano gyvenamojo laiko ir vietos jėgas.

Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje mokiausi koledže. Ketvirtąjį dešimtmetį – ekonominės nevilties, socialinių neramumų, karo ir podraug politiškai angažuoto meno dešimtmetį – pakeitė šaltojo karo laikotarpis su šeimos vertybėmis, kurių svarbiausia – nedirbanti ir namus prižiūrintį motina, su propaganda, suaktyvėjusia FTB ir CŽV veikla, su daugelio menininkų pasitraukimu iš vadinamojo protesto meno, su raganų medžioklėmis tarp menininkų, intelektualų ir net Valstybės departamento darbuotojų, su antisemi­tizmu, homoseksualių vyrų ir lesbiečių moterų persekiojimu ir su simboline šal­tojo karo kryžiaus žygio pergale – Ethelės ir Juliuso Rosenbergų nužudymu elekt­ros kėdėje 1953 m.

Kai atvykau mokytis į Harvardą, literatūrą čia dėstė socialistas, homoseksua­las Francis Otto Matthiessenas. Vieną semestrą jis pasakojo apie penkis poetus: Blake’ą, Keatsą, Byroną, Yeatsą ir Stevensą. Ko gero, šis kursas paveikė mano kaip poetės gyvenimą labiau už visa kita, ką esu patyrusi koledže. Matthiessenas degė aistra kalbai, jis mums skaitydavo balsu, užduodavo mintinai išmokti eilė­raščius ir deklamuoti jam. Be to, jis iš tiesų kalbėjo apie išorės pasaulio įvykius, apie viltį, kad Rytų Europa gali išgyventi kaip savarankiška socialistinė jėga tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos; jis taip kalbėjo apie egzistuojančius Eu­ropos jaunimo sąjūdžius, tarsi mums jie turėtų rūpėti. Jo auditorijoje poezija nie­kada nepasilikdavo grynos teksto kritikos erdvėje. Prisiminkite, kad tai buvo 1947 ar 1948 m., kai retas literatūros dėstytojas Harvarde užsimindavo apie už tekstų egzistuojantį pasaulį, nors auditorijos buvo pilnos Antrojo pasaulinio karo veteranų, patekusių į universitetus dėl Šauktinių teisių bilio – vyrų, kurie prie­šingu atveju gal išvis nebūtų mokęsi jokiame koledže, jau nekalbant apie Har­vardą. Matthiessenas nusižudė pavasarį, kai aš mokiausi antrame kurse.

Dėl Yeatso, kuris tuo metu buvo man tapęs didžio poeto idealu, žmogumi, kuris geriau už kitus sugebėjo jungti skiemenis taip, kad mano kraujas užkaistų, aš ėmiau lankyti Airijos istorijos kursą. Ją dėstė Bostono airis, keltų kalbų profeso­rius, vienas Harvardo įžymybių, kurio tėvas, kaip pasakojama, buvo Bostono policininkas. Jis garsiai mums skaitė gėlų ir anglų poeziją, dainavo politines balades, perskaitė mums, kaip paaiškėjo, trumpą britų rasizmo ir imperializmo kursą – nors šie terminai nė karto nebuvo ištarti. Be to, jis negailestingai išjuokė airių polinkį tapti romantikais. Žmonės juokdavosi, išgirdę apie Airijos istorijos kursą, ir sakydavo, jog jame veikiausiai pasakojama tik apie futbolininkus. Nei Harvarde, nei už jo ribų niekas dar nekritikavo aukštos kilmės jankių rasingo Bostono airių atžvilgiu, nors jis buvo kupinas lygiai taip pat nekritikuojamos klasinės arogancijos. Šiandien Bostono airiai jau kovoja už save ir sykiu Naujojoje Anglijoje mažina rasizmą juodųjų bei lotynų amerikiečių atžvilgiu. Keista, bet pirmą kartą šiuos dalykus pamėginau aiškintis per poeziją.

Aš sakau „keista, nes poezijos skaitymas elitinėje akademinėje institucijoje – ir devintąjį dešimtmetį, ir anuomet, šeštojo dešimtmečio pradžioje – turėjo ska­tinti ne kritikuoti visuomenę, bet siekti profesinės karjeros, leidžiančios be aistrų studijuoti eilėraščių anatomiją. Manoma, jog akademinės literatūros studijos turi skatinti įgyti prestižą, saugią, gerai apmokamą darbo vietą ir siekti priklausyti rinktinei draugijai. Gal man pasisekė, nes pradėjau skaityti poeziją labai jauna ir ne mokykloje, nes rašiau eilėraščius beveik taip pat seniai, kaip ir skaičiau. Turėčiau pridurti, kad lengvai leisdavausi ir iki šiol leidžiuosi užburiama grynų garsų, kad ir ką jie reikštų; ir bet kuris poetas, kuris derina tikrovės reiškinių poeziją su garsų poezija, mane taip domina ir traukia, kad negaliu net apsakyti. Studijų metais man atrodė, kad geriau už visus tai daro Yeatsas. Kelios jo eilutės metų metus aidėjo mano galvoje:

Many times man lives and dies
Between his two eternities,
That of race and that of soul,
An ancient Ireland knew it alL..5

Did she in touching that lone wing
Recall the years before her mind
Became a bitter, an abrtract thing
Her thought some popular enmity:
Blind and leader of the blind
Drinking the foul ditch where they lie?6

Sakyčiau, kad Yeatso kūryboje galima rasti visų aistringiausių, labiausiai gun­dančių argumentų prieš menininko dalyvavimą politikoje. Joje mane labiausiai jaudino tas meno ir politikos dialogas bei pats kalbėjimo tonas, bet jokiu būdu ne įmantrios mitologijos sistemos. Žinau, kad iš jo poezijos išmokau du dalykus, ir jiedu prieštaravo vienas kitam. Pirma: poezija gali būti „apie“ politiką, gali iš jos išaugti. Net jei poezija gina savo privilegijas, net jei poezija niekina politinius su­kilimus ir revoliuciją, ji gali ir kartais net privalo politiškai paaiškinti save, są­moningai pasirinkti vietą politikoje, neatsisakydama kalbos intensyvumo. Antra: politika apkartina ir suabstraktina mintį, moteris paverčia rėksmingomis bei isteriškomis, o galiausiai dėl jos bergždžiai iššvaistomas grožis ir talentas: „Per ilgas pasiaukojimas / širdį paverčia akmeniu“. Pripažintoje literatūroje aš nera­dau ničnieko, kas paprieštarautų antrajai idėjai. Elizabeth Barrett Browning feministinė ir prieš vergiją nukreipta poezija, H. D. poezija, kovojanti prieš karą ir atvirai moteriška, tokia kaip radikalūs – taip, revoliucingi – Langstono Hugheso bei Muriel Rukeyser eilėraščiai tebebuvo giliai palaidota po akademinės literatūros kanonu. Bet pirmoji idėja man buvo nepaprastai svarbi: poetas – tik­riausiai tas, kuris buvo pripažintas poetu, – iš tiesų gali rašyti apie politinius dalykus, gali įpinti į poeziją politikos veikėjų vardus:

MacDonagh and Macbride
And Conally and Pearce
Now and in time to come
Wherever green is worn
Are changed, changed utterly:
A terrible beauty is born7.

Kaip ir visi jauni žmonės, ieškantys to, ko dar nepajėgia pavadinti, aš rinkau tai, ko man reikėjo, visur, kur tik galėjau rasti. Kai mums reikalingos idėjos ar formos uždraudžiamos, mes kur įmanydami ieškome bent jų pėdsakų. Tačiau čia susidūriau su rimta problema. Aš gimiau moterimi, bet mėginau mąstyti ir veik­ti taip, tarsi poezija – ir galimybė kurti poeziją – būtų universali, nuo lyties ne­priklausoma sritis. Vyriškosios paradigmos visatoje aš natūraliai įsisavinau sub­jektyvių vyrų poetų – tokių kaip Yeatso – sukurtas idėjas apie moteris, seksua­lumą, galią. Šių vaizdinių nesutapimas su mano kasdienio gyvenimo įvykiais reikalavo nuolatinio vaizduotės darbo, savotiško nepaliaujamo vertimo ir nesąmo­ningo tapatybės suskilimo: moters atskyrimo nuo poetės. Kiekviena grupė, slegia­ma dominuojančios kultūros galios įvardyti ir kurti vaizdinius, susiduria su šio psichinio suskilimo pavojumi, todėl jai reikia meno, galinčio tam pasipriešinti.

Tačiau šeštojo dešimtmečio viduryje aš nelabai aiškiai suvokiau savo padėtį pasaulyje; net nesupratau, kad šis suvokimas rašytojui gali tapti labai svarbus. Žinojau, kad santuoka ir motinystė, laikytos tikrai moteriškos patirties elemen­tais, dažnai vertė mane jaustis nepritapusia, bejėge, bešakne. Tačiau man niekad nėra tekę pirmiausia galvoti apie duoną; o apie kraują žinojau tik tiek, kad mano kraujas – baltųjų, o baltųjų yra geresnis. Mano tėvus labai jaudino socialinės pri­klausomybės ir integracijos klausimai, bet man niekad nebuvo tekę nuryti įsiūčio ar pažeminimo, nereikėjo sunkiai pelnytis pinigų. Retai skaitydavau tokią litera­tūrą, kuri užsimindavo, jog daugeliui žmonių alkis yra įprastas kasdienio gyveni­mo faktas. Aš maniau, jog esu išsilavinusi. Šaltojo karo atmosferoje, kuri taip nie­kad ir nesibaigė, mes labai daug girdėjome apie Sovietų Sąjungoje gyvenančių žmonių „indoktrinaciją“, apie siaubingus istorijos iškraipymus, pritaikant ją prie komunizmo dogmų. Tačiau man, kaip daugumai amerikiečių, buvo dėstoma tam tikra mūsų istorijos versija, pasiturinčio baltojo vyriškio versija; būdama dvi­dešimties metų, aš to net nesupratau. Man – jaunai, vėliau vyresnei moteriai, au­gusiai baltojoje oficialiojoje Amerikos kultūroje, – buvo lemta visą likusį gyvenimą stropiai, dažnai prieštaraujant visam iki tol gautam išsilavinimui, po trupinėlį dėlioti tikrai man rūpimą istoriją, kuria galėčiau pasikliauti kaip poetė, vienintelę istorijos versiją, kurioje aš, moteris ir poetė, pajėgiau rasti kokius nors pamatus: nieko neturinčiųjų istoriją.

Būtent to vidinio savasties iškreipimo skausmas ir sumaištis, kurią aš, šešto­jo dešimtmečio jauna moteris, tiesiogiai išgyvenau, paskatino mane ieškoti kelio atgalios, prie ankstesnio skilimo, prie atvirų ir slaptų nuostatų prieš juodaodžius, kurios formavo mano ankstyviausią vaikystę. Aš pradėjau ieškoti gyvenimo pa­aiškinimo ar rakto ne tik poezijoje, bet ir politiniuose raštuose. Radau tokius rašy­tojus kaip Mary Wollstonecraft, Simone de Beauvoir ir Jamesas Baldwinas. Kiek­vienas jų man padėjo suprasti, kad tai, ką anksčiau laikiau paprasčiausia „gyve­nimo tikrove“, iš tiesų gali būti socialinis konstruktas, palankus vieniems žmonėms, užtat žalingas kitiems, ir kad jį galima kritikuoti bei keisti. Pradėjau atpažinti lyties ir giminės mitus bei obsesijas, rasės mitus bei obsesijas, prievar­tinį galios naudojimą šiuose santykiuose; ėmiau tyrinėti šių mitų teritorijas. Jie nebuvo vien tik mano asmeninės sumaišties priežastis, slapta kančia, asmeniška nesėkmė. Dar nežinojau, ką aš, baltoji moteris, galėčiau pasakyti apie baltųjų sąmonės rasines obsesijas. Bet pradėjau priešintis aiškiai regimam poetės ir mo­ters, mąstytojos ir moters atskyrimui, pradėjau rašyti tai, ką su baime vadinau politine poezija. Šioje veikloje susilaukiau labai mažai pažįstamų literatų pa­ramos, tačiau narsos ir pateisinimo man teikė kad ir tokio Baldwino žodžiai: „Bet kokioms realioms permainoms reikia, kad sudužtų toks pasaulis, kokį anksčiau pažinojai, kad dingtų viskas, kas anksčiau suteikė tau tapatybę, kad baigtųsi saugumas“. Nežinau, kodėl šie žodžiai mane drąsino – gal dėl to, kad juos per­skaičiusi pasijutau nebe tokia vieniša.

Mary Wollstonecraft matė, kaip be išsilavinimo menksta XVIII a. viduriniosios klasės Anglijos moterų protai ir emocijos; ji reikalavo elgtis su moterų gabumais taip pat pagarbiai, kaip elgiamasi su vyrų – priimti moteris į vyrų kultūrą lygio­mis teisėmis. Simone de Beauvoir parodė, kaip Europos kultūroje dominuoja vyriškasis moters – kitokios būtybės – suvokimas, neišleidžiantis „moters“ iš ne­laisvės mitų, atėmusių iš jos savarankišką būtį bei vertę. Jamesas Baldwinas tvir­tino, kad visa kultūra yra politiškai reikšminga, ir aprašė, kaip sudėtinga išlikti savimi juodaodžiam menininkui kultūroje, kur dominuoja baltieji, nesvarbu, ar tai būtų afroamerikietis, augantis Harleme, ar afrikietis, gyvenantis kolonializmo nusikratančioje šalyje. Jis užsiminė apie „iki šiol neparašytą negrų moters istori­ją“, o 1954 m. esė apie Gide’ą parašė, jog „kai vyrai [heteroseksualūs ar homosek­sualūs] nebegali mylėti moterų, jie nustoja mylėti, gerbti ir pasitikėti vieni kitais, ir visiškai susvetimėja“. Tai buvo pirmasis mano skaitytas autorius, pareiškęs, kad rasizmas nuodija baltuosius ir žlugdo juoduosius.

Laisvės idėja – taip dažnai minėta per Antrąjį pasaulinį karą – šeštąjį de­šimtmetį virto visiška politine abstrakcija. Laisve – ir tada, ir dabar – buvo lai­koma tai, kuo tiki Vakarų demokratijos ir kas atimta iš sovietinio bloko šalių, esančių už „geležinės uždangos“. Egzistencializmo filosofai, kuriuos pradėjo skai­tyti ir aptarinėti jauni Amerikos intelektualai, kalbėjo apie laisvę, susijusią su maištu. Bet skaitydama S. de Beauvoir ir J. Baldwiną, aš juste pajutau konkrečią buvimo nelaisva tikrovę, pamačiau, kokia tai nuolatinė, viską persmelkianti ir ėdanti būsena, ir kaip kultūra ją palaiko ne mažiau negu jėgos naudojimas.

Pasakoju visa tai žvelgdama atgalios iš tos pozicijos, kurioje esu dabar. Anuo metu nebūčiau galėjusi apibendrinti tų rašytojų poveikio sau. Tik jutau, kad skaitau juos su tokia pat aistra bei poreikiu kaip ir poeziją, kad jie ima skverbtis į mano gyvenimą; pradėjau pirmą kartą justi, kad radau šiokį tokį pagrindą, šiokį tokį požiūrį, padedantį man klausti to, ko reikėjo paklausti.

Bet tada, kaip ir dabar, buvo girdėti daugybė balsų, perspėjančių Šiaurės Amerikos menininkus „nepainioti politikos ir meno“. Aš stengiausi apsvarstyti, išsiaiškinti tuos argumentus, kurie dabar man atrodo tušti, nes atpažįstu juose politinės jėgos deklaracijas. Tai – klaidinga, mistifikuota meno samprata, pagal kurią menas – savotiškas nežemiškas įkvėpimas, universali jėga, tolima valdžiai bei privilegijoms ir menininko gyvenimui su duona ir krauju. Pagal šį požiūrį menininko susirūpinimas smulkiomis, neesminėmis ar laikinomis kliūtimis gali tik užteršti ar iškreipti meno vagas. Daina yra aukštesnė už kovą, ir menininkas turi pasirinkti: politiką – čia apibrėžiamą kaip perdėm žemišką faktologįją ir korumpuotą kovą dėl valdžios – ar meną, egzistuojantį kažin kokioje transcenden­tinėje plotmėje. Toks požiūris į literatūrą kone šimtą metų vyravo Anglijos ir Ame­rikos literatūros kritikoje. Šeštąjį ir septintąjį dešimtmetį, pastebėjus, kad me­nininkas „kišasi į politiką“, kildavo nemenkas nepasitenkinimas; menas buvo mistiškas ir universalus, bet ir menininkas, regis, laikytas neatsakingu, emocio­naliu ir politiškai naiviu.

Be to, Šiaurės Amerikoje „politika“ tapo beveik nepadoriu žodžiu, siejamu su niekingais, klastingais sandoriais bei manipuliacijomis. (Atrodo, jog amerikiečiai nieko taip nebijo, kaip manipuliacijų, veikiausiai dėl to, kad širdies gilumoje nujaučia priklausą itin manipuliatyviai sistemai.) „Politika“, bent jau šeštąjį dešimtmetį, tikrai buvo siejama su raudonųjų grėsme, žydų sąmokslais, šnipais, nepatenkintaisiais, susimokiusiais nuversti demokratiją, „svetimšaliais agitatoriais“, audrinusiais iki tol viskuo patenkintus juoduosius ir darbo žmones. Tokia veikla buvo pavojinga ir baudžiama, ir McCarthy laikais būta nemažai baimės. Rašytoja Meridel LeSueur buvo įtraukta į juoduosius sąrašus, persekiojama FTB jos knygos uždraustos; ją atleisdavo iš visų darbų – mokytojos, padavėjos, – nes FTB įbaugindavo jos moksleivius ir darbdavius. Tillie Olsen duktė prisimena, kaip šeštąjį dešimtmetį ėjo su motina į Gelbėjimo armijos parduotuvę pirkti šiltų žieminių drabužių: šeima turėjo pagrindo manyti, kad San Francisko įlankos rajone gyvenantys kairieji bus suimti ir išvežti į šiauriau esančias sulaikymo stovyklas. Tai tik du politiškai aktyvių rašytojų, atlaikiusių konkrečias represijas, pavyzdžiai – daug kas nuo jų neatsigavo.

Gali būti, kad daugelis baltųjų amerikiečių baiminasi atvirai politiško meno, nes jis galėtų emociškai mus įtikinti tuo, kam prieštaraujame „racionaliai“; galėtų nuvesti mus į tas sferas, su kuriomis praradome ryšius, sunaikinti saugumo sis­temas, kurias sau pasistatėme, priminti tai, ką geriau būtų pamiršti. Su baime pripažįstama tikros aistros ir poezijos balso jėga, atvedanti mus ne visai į tai, kas būdinga tik baltiesiems šovinistams/vyriškumo dominavimo šalininkams/heteroseksualams/puritonams – bet į tai, kas „tamsu“, „moteriška“, „iškreipta“, „primityvu“, „netvaru“, „ydinga“. Mums tvirtinama, kad, pavyzdžiui, politinė poe­zija pasmerkta virsti gryna retorika ir žargonu, tapti vienmate, supaprastinta, besikartojančia; kad rašydami „protesto literatūrą“ – t. y. rašydami ne kaip baltieji, ne kaip vyrai, ne kaip heteroseksualai ar ne kaip viduriniosios klasės atstovai – mes paaukojame „universalumą“; kad rašydami apie neteisybę susiau­riname savo akiratį, „suvedame politines sąskaitas“. Taigi politinė poezija įtaria­ma turinti milžinišką griaunamąją galią, tačiau sykiu kaltinama tuo, kad yra prastai parašyta, bejėgė ir per siaura. Nenuostabu, jei Šiaurės Amerikoje nuo tokios prieštaringos informacijos poetui ar poetei šiek tiek susisuka galva.

1956 m. aš pradėjau datuoti visus savo eilėraščius. Taip dariau dėl to, kad jau buvau atsikračiusi nuomonės, neva eilėraštis yra vienatinis įvykis, savaime užbaigtas meno kūrinys; žinojau, kad keičiasi mano gyvenimas, keičiasi mano darbas, ir man reikėjo parodyti skaitytojams, jog jaučiu dalyvaujanti ilgame, nesiliaujančiame procese. Dabar man atrodo, kad tai buvo miglotas politinis pa­reiškimas, atmetant kritikoje vyraujančią idėją, kad eilėraščio tekstą reikėtų skaityti neatsižvelgiant į poeto kasdienį gyvenimą. Tai buvo noras suteikti poezi­jai istorinį tęstinumą, o ne išstumti ją virš arba šalia istorijos vyksmo.

Kalbant apie mane, tai vos išleidusi – 1963 m. – poezijos rinkinį, dar nepaveik­tą jokios sąmoningos moteriškos laikysenos, spaudoje sužinojau, kad šie darbai esą „kartūs“, „asmeniški“; kad aš paaukojusi švelnų ankstesnių knygų plevenimą, iškeitusi jį į sudriskusias eilutes ir šiurkštų balso tembrą. Praėjo daug laiko, kol kaskart prisėdusi rašyti nustojau savyje girdėti tuos balsus. Bet juk aš rašiau prasidedant politinių maištų, vilties ir aktyvumo dešimtmečiui. Buvo visos išori­nės sąlygos tapti sąmoninga, save teigiančia politine poete; jų nebuvo dar prieš dešimt metų, kai paskelbiau pirmuosius eilėraščius. Juodųjų pilietinių teisių sąjūdyje, tarp žygių ir streikų gatvėse bei universitetų miesteliuose prakalbo nauja juodųjų rašytojų karta ir senųjų kartų atstovai, kuriuos pradėta iš naujo spausdinti ir skaityti; poezijos skaitymai buvo pritvinkę kolektyvinio įniršio ir vil­ties dvasios. Dalyvaudami sąjūdyje prieš Jungtinių Valstijų militarizmą ir impe­rializmą, baltieji poetai taip pat rašė ir garsiai skaitė eiles apie karą Pietryčių Azijoje. Daugelyje šių eilių buvo jaučiamos beviltiškos poeto pastangos žodžiais aprėpti napalmo ir kaimų „nuramdymo“ tikrovę, stengiantis poezijoje gyvai išreikšti tai, kas rodoma per televiziją, atrodo, beveik nedarė poveikio. Bet retas kuris suvokė savo vietą, poetinę savo kaip vyro ar moters tapatybę. Kaip jau esu kitur rašiusi: „Priešas visada yra ne manyje, kova verda kur nors kitur“. Aš, tikriausiai prisiskaičiusi S. de Beauvoir ir J. Baldwino, puoselėjau besiformuojančią idėją, jog „Vietnamas ir mylimųjų lova“, kaip tada rašiau, yra susiję; septintojo dešimtmečio pabaigoje pamačiau, kad mėginu šią sąsają aprašyti poezija. Dar prieš pradėdama vadintis feministe ar lesbiete, jaučiau privalanti – savo pačios dvasinės sveikatos labui – poezijoje sujungti „ten“ egzistuojantį politikos pasaulį – pasaulį, kuriame vaikai sprogdinami dinamitu ar nuodijami napalmu, kurio miestuose egzistuoja getai ir karinis smurtas, – su tarsi privačiu, lyrišku sekso ir vyrų/moterų santykių pasauliu.

Pradėjau dėstyti miesto koledže, kurio programa buvo skirta juodaodžių gete gyvenantiems moksleiviams, gaunantiems netikusį ugdymą miesto valstybinėse mokyklose. Dėstytojai ir moksleiviai, plačiosios akademinės bendruomenės nariai nuolatos ginčijosi dėl juodųjų anglų kalbos vertės ir net paties egzistavimo, dėl standartinės anglų kalbos išraiškos ribų ir socialinio vartojimo – dėl kalbos poli­tikos. Kaip poetė aš daug sužinojau apie kalbinių konvencijų reikšmę ir ribotumą, apie tradicinių struktūrų teikiamą saugumą ir apie būtinybę nuo jų atsiriboti, prabylant apie naujus išgyvenimus. Vis aštriau jutau įtampą tarp poezijos kaip kalbos ir poezijos kaip savotiško veiksmo, prasiskverbiančio, deginančio, apnuogi­nančio, įsiveržiančio į dialogą su kitais, esančiais už individualios savasties ribų.

Baigiantis septintajam dešimtmečiui savarankiškas moterų sąjūdis paskelbė, kad „asmeniška yra politiška“. Toks teiginys buvo būtinas, nes kituose ano de­šimtmečio politiniuose sąjūdžiuose nebuvo paisoma vyrus ir moteris jungiančių galios santykių ar vyrų bei moterų vaidmenų klausimo – dažnai jie su panieka stumti į asmeninio gyvenimo sritį. Seksas irgi nebuvo laikomas politikos objektu, išskyrus skirtingų rasių atstovų seksą. Tada moterys pradėjo kalbėti apie domi­navimą, turėdamos galvoje ne tik ekonominį išnaudojimą, militarizmą, kolonia­lizmą, imperializmą, bet ir šeimos gyvenimą, santuoką, vaikų auginimą, patį heteroseksualų aktą. Vien sulaužius dvasinį barjerą, skyrusį privatų gyvenimą nuo viešo, kilo nepaprastas išsilaisvinimo jausmas. Į tokius dalykus įsitraukusiai moteriai vieši tapo visi gyvenimo aspektai. Mes pradėjome kalbėti ir kelti klausimus, kurie anksčiau buvo vadinami banaliais ir nevertais minėti: vyrų ar meilužių prievartą; viršininko, grabinėjančio darbuotojos krūtis, elgesį; namuose mušamas moteris, neturinčias kur eiti; moterį, kuriai atlikta sterilizacija, nors ji norėjo aborto; lesbietę, baudžiamą už privatų gyvenimą, atimant iš jos vaiką, namus, darbą. Mes priminėme, kad nemokamas moters darbas namuose yra Pagrindinė bet kokios ekonominės sistemos – kapitalistinės ar socialistinės – dalis. Atsidūrusios asmeniškumo ir politiškumo kryžkelėje, mes plėtėme lite­ratūroje – o ypač poezijoje – išreiškiamos patirties ribas.

Atvirai ir tiesiai rašyti kaip moteriai, remiantis moters kūnu ir moters patir­timi, laikyti moters egzistenciją rimta tema ir rimto meno šaltiniu – tai aš troškau daryti nuo pat tos dienos, kai pradėjau rašyti. Tai man padėjo tiesiogiai susidurti su baime ir siaubu: iš tiesų tai buvo man pažįstamo pasaulio pabaiga, saugumo Pabaiga, vėl perfrazuojant J. Baldwiną. Tačiau pradėjus tokį rašymą vertinti ir pripažinti gausėjančiai politinei bendruomenei, išsilaisvino milžiniška mano ir daugelio kitų moterų energija Pirmą kartą pajutau, kad siaurėja plyšys tarp buvimo moterimi ir buvimo poete.

Moterys suprato, kad joms reikia savo meno: jis mums primena mūsų istoriją ir tai, kuo galėtume būti; parodo – mūsų tikruosius veidus – visus veidus, taip pat ir tuos, kurių nenorime pripažinti; kalba tai, kas buvo užšifruotai ar patylom sušnabždėta; konkretizuoja vertybes, kurias mūsų sąjūdis formuoja iš sąmoningumo ugdymo, pokalbių bei veiklos. Tačiau mes gyvenome, rašėme – ir dabar gyvename bei rašome – ne vien moterų bendruomenėje. Mes stengiamės sukurti politinį ir kultūrinį sąjūdį kapitalizmo širdyje, šalyje, kurioje rasizmas reiškiasi visomis fizinio, institucinio ir psichinio smurto formomis, kurioje kas septintas žmogus gyvena žemiau skurdo ribos. Feministinis sąjūdis kilo Jungtinių Valstijų nacijoje, kurioje gyvuoja ypatingo priešiškumo tiek menui, tiek socialiniam są­jūdžiui formos, kur menas paverstas preke, parduodamu gaminiu, kažkuo, apie ką galima dėstyti magistrantūros studentams, kažkuo, kam reikia atskiro „menų administravimo“ personalo, kažkuo, ką „reikia turėti“, nors nelabai aišku kodėl. Esu lesbietė feministė poetė ir rašytoja, todėl turiu suprasti, kaip mane veikia ši gyvensena sykiu su mano nacijos kraujo ir duonos tikrove.

„Kaip moteris aš neturiu savo šalies. Kaip moteris nenoriu turėti jokios šalies. Mano kaip moters šalis – visas pasaulis.“ Šių žodžių, Virginios Woolf parašytų feministinėje ir antifašistinėje knygoje „Trys ginėjos“, negalime išimti iš konteks­to, norėdami jais pateisinti apgaulingą nesuinteresuotumą, neatsakingą požiūrį į kultūras ir geopolitinius regionus, kuriuose esame įleidę šaknis. V. Woolf – kaip feministė – kritikavo Britanijos patriarchalinės visuomenės patriotizmą, na­cionalizmą ir kitas vertybes, dėl kurių pasaulyje įvyko tiek daug karų. Gyvenimo pabaigoje feminizmas ją pavertė antiimperialiste. Aš manau, kad mums, mote­rims, būtinai reikia pripažinti ir ištirti savo kultūrinę tapatybę, nacionalinę tapa­tybę, net jei atmetame patriotizmą, politinius lozungus ir nacionalizmą, siūlomus „amerikietiško gyvenimo būdo“. Bene arogantiškiausia ir piktavališkiausia Šiau­rės Amerikos galios – baltųjų vakariečių galios – iliuzija buvo lemties iliuzija: neva baltieji yra likimo valdovai, neva jiems suteikta savotiška teisė ar misija vertinti, siaubti, asimiliuoti ar naikinti kitų tautų vertybes. Kaip Jungtinėse Vals­tijose dirbanti baltoji menininkė feministė aš nenoriu skleisti šio šovinizmo, bet vis turiu kovoti su jo gausiomis apraiškomis kultūroje, su jo nuosėdomis savyje.

Aš dirbu sąjūdyje, kuriam priklausantys menininkai skatinami nevengti poli­tinių ir etinių klausimų, todėl jaučiuosi gerokai nutolusi nuo ankstesnio meno ir politikos supriešinimo. Tačiau šis supriešinimas tebeegzistuoja Šiaurės Amerikos gyvenime kaip viena iš daugelio mus skurdinančių kapitalizmo patriarchato jėgų. Kai perskaičiau Margaret Randall sudarytą šiuolaikinių Kubos poečių kūrybos antologiją „Nutraukti tylą“, pradėjau suprasti, ką reiškia moteriai gyventi ir rašyti poeziją visuomenėje, rimtai vertinančioje poezijos būtinumą. Ši knyga smar­kiai mane paveikė – aukštas visų eilėraščių lygis, balsų įvairovė, poečių išgyve­namos sąsajos su pasauliu ir savo bendruomene; kiekviena jų savame teiginyje patvirtina organišką poezijos ir socialinių permainų ryšį:

Viskas aplink tave taip smarkiai keičiasi.
Pasikeitė net tavo šalis. Tu pati ją pakeitei.

O siela, ar ji pasikeis? Tu privalai ją pakeisti.
Kas tau liepia elgtis kitaip?
Ar tavo kelionė bus nelengva?
Ar ji bus reali, lėta
be prievartos šešėlių?
Kol tu esi tas asmuo, koks esi šiandien,
esi ir vakardienos asmuo,
esi ir rytojaus…
ta, kuri gyvena ir miršta
tam, kad toliau taip gyventų.

Į Nikaragvą vykau iš dalies ir dėl šios knygos. Pasinaudojau pirma pasitaikiusia proga; ne dėl to, kad būčiau maniusi, jog ten kiekvienas žmogus bus poetas, bet dėl to, kad jaučiau gaunanti vis mažiau informacijos, apgaudinėjama Jungtinių Valstijų žiniasklaidos pasakojimų apie Centrinę Ameriką. Norėjau sužinoti, kuo tiki ir ką gina Sandino šalininkai, kokią kryptį jie nori suteikti savo labai jaunai, daugybės pavojų apsuptai revoliucijai. Be to, norėjau susivokti, kokią prasmę gali turėti menas visuomenėje, atsižvelgiančioje ne tik į naudą ir vartoto­jiškas vertybes. Pamačiau akivaizdų tikėjimą menu ne kaip preke, ne kaip pra­banga, ne kaip įtartina veikla, bet kaip brangiais ir visų naudotinais ištekliais, būtinybe atkuriant žaizdotą, nuskurdusią, tebekraujuojančią šalį. Grįždama na­mo turėjau savęs paklausti: kas čia, Šiaurės Amerikoje, nutinka menininko šir­džiai? Kokį mokestį sumoka menas, kai jis atskiriamas nuo visuomenės audinio? Kaip menas tramdomas, kaip mes verčiami pasijusti nenaudingais ir bejėgiais sistemoje, kuriai taip svarbu mus atskirti?

Atskirti ne tik nuo materialaus pasaulio, bet ir nuo galios vienus reiškinius skatinti, o kitus stabdyti. Atskirti mus nuo mūsų pačių šaknų, kad ir kokios jos būtų, nuo atsiminimų, sapnų, pasakojimų, kalbos, istorijos, šventųjų meno šal­tinių. Knygoje „Dvasios surinkimas“, Šiaurės Amerikos indėnių raštų ir meno kūrinių antologijoje, yra eilėraštis, kuriame pusiau meksikietė, pusiau Amerikos indėnė poetė Anita Valerio patvirtina savo teisę į sudėtingą istorinę ir kultūrinę tapatybę, į savastį, kurią sudaro praeitis ir rytojus:

Yra taksi šaknis ir lifto
šaknis, yra vanduo
melų šaknis         Kalbos šaknis, sekretorės
slidžiam liežuvyje         Yra vandenyno
šaknis ir regos
šaknis, širdies ir pilvo šaknis, antilopės
šaknys paslėptos kalvose        Yra policininko lazdos
šaknis / elektrinių būgnų dundėjimai…
medžiotojų šaknis prirūkę
keliai aukštyn į dangų pėdsakai
iškirsti iš ledo         Yra grįžimo namo
šaknis         Namas, kurį pastatė mano senelis         Aš matau
jį stovintį su juodąja savo
skrybėle mušantį gyvatę lazda
        Yra šaknis
dvasių kalbančių trobelėje         Yra šaknis kurios tu
nenori išgirsti ir ta kuri slepiasi nuo tavęs po sofa…
        Danties šaknis ir
ožio sprando apelsinų, rūko
užrašyto ant fotoobjektyvo         Yra oranžinė pelėda, medžiojanti
savo skrybėlę vėjuje         mokasinai
                                                        iš mėlynojo elnio
                                blyksi
durų rankenos…
                                Yra sekso šaknis        pyrago
valgymo virtuvėje trupiniai
                                trupiniai
                                                alibi
trupiniai
kalinė kuria astroprojektą        Ji
renka deglus, renka psalmes, savo
kaklo vėrinius

Rašau, puikiai žinodama, kad pasaulyje didžiąją dalį neraštingųjų sudaro moterys, kad gyvenu išsivysčiusių technologijų šalyje, kurioje 40 proc. gyventojų vos moka skaityti, o 20 proc. yra neraštingi. Tikiu, kad šie faktai tiesiogiai susiję su susiskaldymu, kankinančiu mane pačią; kad tai svarbu mums visiems. Aš galiu rašyti – o juk žinau įvairiausių būdų, kuriais buvo trukdoma rašyti, ypač moterims, – mano žodžiai skaitomi ir susilaukia rimto atgarsio; savo darbą laikau svarbesniu už savo gyvenimą ar literatūros istoriją, todėl jaučiuosi privalanti to­liau ieškoti mokytojų, padedančių man išplėsti ir pagilinti savo išteklius, ištirti ego, kalbantį mano eilėraščiuose – ne ieškant politinio „korektiškumo“, bet norint išvengti neišmanymo, solipsizmo, tinginystės, nesąžiningumo, automatiško rašy­mo. Visur ieškau ženklų tos bendrystės, kurią pastebėjau moterų sąjūdyje, o nese­niai – įr Nikaragvoje. Turiu galvoje Toni Čade Bambara’os „Druskos valgytojus“, Ama Ata Aidoo „Mūsų sesuo Killjoy“, Jameso Baldwino „Tiesiai man virš galvos“; Fridos Kahlo ar Jacobo Lawrence’o paveikslus; Dionne’os Brand, Judy Grahn, Audre Lorde ar Nancy Morejon eiles; Ninos Simone ar Mary Watkins muziką. Toks menas – kaip daugelio kitų, nekanonizuotų dominuojančioje kultūroje, menas – kuriamas ne kaip prekė, o kaip dalis ilgo pokalbio su senoliais ir su ateitimi. (O taip, aš gyvenu ir dirbu tikėdama ateitimi.) Tokie menininkai remiasi tradicija, suliejančia politinę kovą su dvasiniu tęstinumu. Nebūtina nieko prarasti, nebūtina aukoti grožį. Širdis nevirsta akmeniu.

1983

Paskaita iš ciklo „Rašytojai ir socialinė atsakomybė“, skaityta Masačiūsetso universiteto Humanitarinių mokslų institute Amherste, pirmą kartą išspausdinta žurnale „Massachusetts Review“.


1 Jie visą naktį medžiojo / Ir nieko nenukovė, / Vien tik laivą plaukiantį, / Plaukiantį vėjuje / Vienas pasakė „Laivas“, / Kitas atsakė: „Ne“, / Trečias pasakė: „Tai namas, / Kuriam nupūtė kaminą“. / Ir jie visą naktį medžiojo, / Ir nieko jie nenukovė, / Tik mėnulį, plaukiantį / Plaukiantį vėjuje. Pateikiami pažodiniai griežtos metrikos, rimuotų eilėraščių vertimai – Vert. past.
2 Tigre! Tigre! Ryškiai liepsnojantis / Nakties girioje, / Kokia nemirtinga akis ar ranka / Išdrįs įrėminti baisingą tavo simetriją?
3 Supykau ant savo draugo, / Išsakiau jam savo pyktį, ir pyktis dingo. / Supykau ant savo priešo / Neprasitariau jam, ir mano pyktis augo.
4 Ji jo bijo, ir visad klausinės, / Kokia lemtis privertė jį pasirinkti; / Už jo vylingos kaukės ji įžiūri / Tai, kas verčia trauktis; / Tačiau tai, ką ji įžiūri, ir tai, ko ji bijo, / Yra mažiau už tenkančius žemyn metus, / Lėtai įtraukiamus slidžių amžiaus verpetų, / Kurie atsivertų, jei ji jo netektų…
5 Daugybę kartų žmogus gyvena ir miršta / Tarp savo dvięjų amžinybių, / Viena yra jo rasės, kita – jo sielos, / Ir abi joj buvo savos senajai Airijai.
6 Ar ji, palietusi vienišą sparną, / Prisiminė metus, kai jos protas, / Nebuvo dar apkartęs, abstraktus, / O jos mintys – tuščias pasipriešinimas: / Akloji, vedanti aklus, / Gerianti iš purvų duobės, kur jie įpuolę?
7 Makdonagas ir Makbraidas / ir Konalis ir Pirsas / Dabar ir ateity / Kur tiktai dėvima žaliai / Pakeitė, pakeitė viską: / Gimė siaubingas grožis.

Adrienne Rich. Eilėraščiai

2001 m. Nr. 12 / Vertė Artūras Valionis, Laima Kreivytė / Dar studijuojant Radklifo universitete atsiskleidė išskirtiniai A. Rich literatūriniai gabumai, kuriuos pastebėjo garsus poetas W. H. Audenas ir atrinko jos eilėraščius Jeilio jaunųjų poetų knygų serijai.