literatūros žurnalas

Renata Baradinskaitė. Novelės

2005 m. Nr. 1

Renata Baradinskaitė   gimė 1949 m. Biržų rajone, Medeikų kaime. Baigė Kelmės vidurinę mokyklą, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklą, Vilniaus dailės akademiją. Dirba Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Literatūrinė kūryba spausdinama pirmą kartą.

Balkonas

 

Vasaros šiluma mane varo iš proto. Margi žiedai ir tas šurmulys už langų ir balkonuose.
Tu pasistiebusi skaidriomis akimis stebi gyvus ir negyvus kito namo balkonus. Žvelgi į uždangstytus ir apdangstytus langus. Ir tavo žvilgsnis sustoja ties vienu tarytum nepaprastu ir nesuprantamu balkonu.
Šiandien tuščias, nematau, kaip tu rūkai. Tos dvi giliai žvelgiančios akys, kažkiek pažįstamos. Nutūpęs balandis sparnu paliečia mano kojas, paburkuoja ir nuskrenda ant kito balkono.
Prasivėrė balkono durys ir tu pasirodei, tik su pižama. Stovėjai, kaip paprastai, rūkydamas. Tavasis balkonas užgriozdintas. Mėtosi nereikalingi daiktai, nežydi gėlės, tu jų nemėgsti.
Atrodo, nemėgsti ir mano balkono – išmarginto gėlėmis. Nemėgsti džiovinamų skalbinių. Turbūt negali pakęsti, kai aš stoviu ir žvelgiu į dangų, į miško tolius. Girdžiu, kaip iš tavo balkono sklinda radijo garsai. Tu dar stovi. Aš sau kartoju: „Apsisuk ir eik į savąjį kambarį“. Tu vis dar stovi. Surūkai cigaretę, dar vieną. „Kaip nesugadini plaučių?“ Stovi su ta žalsva ir išblukusia pižama. Už tavo nugaros prašmėžuoja ilgais plaukais šviesiaplaukė. Mėgsti gražias. Mergina sustojusi apkabina ir žaismingai kvatodama tave stumia į kambarį. Užsidaro balkono durys. Pamatau, kaip už užuolaidų susvirduliuoja merginos ir tavo siluetai. Nutyla muzika. Aš, persisvėrusi per turėklą, apžiūrinėju jau kitus balkonus.
Pamažu leidžiasi saulė, ir šis ryškus vakarinis kamuolys pranyksta už horizonto. Trankiai atsidaro laiptinės durys. Jis praleidžia pro duris ir vėl tą pačią kvatojančią gražuolę. Ji – lyg stirna – aplink jį straksi, o jis, pasipūtęs lyg povas, pamosikuoja raktais. Prieina prie savojo golfo. Golfukas užsiveda, ir jiedu nuvažiuoja. „Naujas kostiumas, ryškiai raudoni marškiniai, plaukai sulaižyti, tik ta šviesiaplaukė, atrodo, nerimsta: vis straksi ir straksi.“
Uždarau ir aš savąjį balkoną. „Ir vėl tas rytojus.“ Išsiverdu arbatos. Barškindama šaukšteliu, maišau puodelyje cukrų. „Ta naktis, vėl jiedu sapne šmėžuoja.“
Rūke paskendęs rytas. Praviras balkonas. Pasistiebus stebiu. Jie ir vėl stovi. Jis rūko. Vieną cigaretę po kitos. Ji prieina. Apkabina, o jis atšoka. Rankomis mosikuodamas, vos jai negrūmoja. Matau, kaip ji nusisukusi rauda. Jis piktai žiūri į mano balkoną. Aš nesislepiu, stoviu lyg tigrė. „Nejau ir man pagrūmos? Turbūt jį erzinu. O ką? Jis manęs nepažįsta. Žinau, nemėgsta mano balkono. Nemėgstu ir aš jo.“ Pasisuka. Šviesiaplaukės balkone nebėra. Jis blaškosi ir vėl rūko. Per balkono turėklą krato pelenus. Nervingai sviedžia cigaretę. Ji krinta. Sugirgžda laiptinės durys. Pro jas susivėlusiais plaukais išbėga toji šviesiaplaukė. Cigaretė užkrinta ant jos. Jis krūpteli: „Velnias“.
– Lina, palauk!
Ji vis greičiau bėga.
– Lina, palauk!
Užsidaro balkono durys. Tylu, tik aš tebestoviu. Nuleidusi galvą ir persisvėrusi per balkoną, matau, kaip jau kita cigaretė, numesta ant betoninio šaligatvio, tebesmilksta.
Laiptinės durys girgžteli. Dabar jis bėga. Pasižiūrėjęs į manąjį balkoną, rankomis man grūmoja, piktai šaukia.
– Ko spoksai? Ne tavo reikalas!
– Nejau? – uždarau balkoną.

       Kelionė

 

Trepsiu stotelėje. Trepsiu lyg baloje. Ledas nutirpdytas. Stabteli autobusiukas, ir aš lipu. Prisėdu prie senelės. Jos veidas raukšlėtas, trumpas puspaltis, kyšo sijonas ir apsmukusios medvilninės rudos kojinės. Medžiaginis maišelis, o pro jo plyšius matau pieno butelį, batoną, kepaliuką duonos. Kas toliau? Kas toliau? Nebematau. Įlipa vyras, juoda kailinė kepurė, užleista ant ausų. Berniūkštis su kuprine. Jis stovi ir kažką murma, trypčioja, lyg šaltų kojos.
Privažiavęs miestelį, autobusiukas sustoja. Vaikas vos negriūdamas bėga į dviaukštį mokyklos mūrinuką. Įlipa kelios moterėlės. Viena jų, turbūt paštininkė, nešasi krepšį, o pro jo kampus kyšo laikraščiai. „Išnešios laikraščius, pensijas.“
Vaikas traškina kukurūzus. Kitas miestelis, kiti veidai. Keičiasi tarmės. Nebėra nukąstų galūnių, šviesesnės skarelės. „Nieko nebenoriu. Nebenoriu matyti to žmogaus. Buvo savas, o dabar – svetimas. Buvo mylimas, o dabar nekenčiamas.“ Sėdžiu aukštai iškėlusi galvą, o širdis – tarytum sprogs. „Kaip gerai, kad autobusiuke yra žmonių.“ Užkalbina greta prisėsdama moteris: „Kiek daug žmonių. Kiek daug“. Linktelėjus tariu: „Taip“.
Stebiu pro langą pievas, tirpstantį sniegą, aukštyn kylančius debesis ir nusidriekusias eglių, beržų bei kitų medžių juostas.
Dar vienas miestelis, raudonos bažnyčios bokštas. Išlipa, įlipa. Nebetoli betoninis miestas. Namų taškeliai. Mirksi sugedę šviesoforai.
Išlipu autobusų stotyje. Nešu įsiręžus kelionmaišį. „Nieko nebenoriu. Tai ne tas, tai ne tas. Įsivaizdavau kitą žmogų. O gal aš – kita?“ Nulipu laipteliais žemyn. Einu tamsiu tuneliu. Susispietusios čigonės. Blyksi apgadintas šviestuvas.
Laukiu. Šlapiais dribsniais krinta sniegas. „Ak, tie krintantys dribsniai!“ Privažiuoja sudvejintasis autobusas. Įlipu. Šalia klesteli jauna ir graži čigonė. Dūsauja ranka susiėmusi už pilvo. „Gal girta, o gal nėščia?“ Pradeda snausti. Atsimerkus kontrolieriui kyšteli saują baltų centų. „Gal užteks?“ Nuo jos sklinda bjauri smarvė. „Teks pakęsti.“ Gatvės, namai, skersgatviai. Plaukiu mintimis tolyn. „Greičiau, greičiau.“ Autobusui sustojus, išlipu. Einu girgždindama batais purų sniegą. Kojos slysta. „Pabėgau. Palikau tą žmogų. Laisva, lyg anas skrendantis paukštis.“
Atrakinu duris. Pastatau prie durų kelionmaišį. Prisėdu. Ir vėl ta širdis kirba. „Gal negerai?“ Paimu popieriaus lapą ir rašau. Rašau, braukau. Širdies nebeskauda. „Taip norėta.“ Parašius paskutinį sakinį, stoviu vidury kambario ir vėl matau, kaip dideliais dribsniais krinta sniegas. Temsta. Nedegu šviesos. Žiūrėdama pro langą, vėl kartoju: „Nieko nebenoriu! Ak, tas sniegas!“ Krentu su visais drabužiais į lovą ir raudodama šaukiu: „Tikrai, tikrai! Nieko nebenoriu!“ Nusišluostau delnais ašaras ir vėl pamatau tą sniegą, tą žmogų. „Norėjau, kad būtų kitaip. Nejau baigėsi kelionė?“ Pašokus užsidegu šviesą, kraustau kelionmaišį. Dėlioju, apžiūrinėju kiekvieną savo ir žmogaus daiktą.

Milijonas

 

Ji vis tolo. Mintyse nutoldama klaidžiojo po sapnų labirintus.
Išsigandus pašoko. Tyliai lyg pelė stovėjo prie durų žiūrėdama pro jose įstatytą „vilko akį“. Savęs klausinėjo: „Kas tai? Kas tai? Tokia naktis…“ Ji stebėjosi, kaip jis blaškėsi savo ilgais lietpalčio skvernais vos nešluodamas laiptinės grindų. Prisiartino prie jos durų, beldė, nagais draskė, lyg koks plėšrūnas riaumojo:
– Įsileisk!
Ji žiūrėjo pro „vilko akį“ lyg maldą šnabždėdama: „Kur buvai, ten grįžk. Grįžk“.
Jis spardė duris, o ji nuo smūgių vis labiau virpėdama glaudėsi prie sienos.
– Aš išlošiu! Aš išlošiu! – šaukė jis, o ji klapsėjo blakstienomis čia primerkdama, čia visai užmerkdama akis. „Kodėl jis turėtų išlošti? O gal pralošti?“
– Tu nesupranti! Nesupranti!
Paryčiui išgirdo, kaip smarkiai sugirgždėjo atidaromos kaimyno durys. Ji ir vėl žiūrėjo pro duryse įstatytą akutę. Jis buvo ramus. Lengviau atsidususi tarė: „Kaip gerai, kad šiandien šventadienis“.
Jis nebetriukšmavo, taškydamasis ėjo gatve per balas, slidinėjo nukritusiais medžių lapais.
„Turi šeimą. Ko jam trūksta? Rašo tuos lyriškus eilėraščius. Nuolatos kavinėje gurkšnoja kavą ir vis naujas, naujas kalbina paneles. Panoro nakties vidury pasibelsti. Panoro kumščiais padaužyti, nagais pasibraižyti…“
Gatvėje sutiktas linksmai pasisveikindavo pagarbiai nusivoždamas kepurę, jeigu ją turėdavo. Vis kartodavo: „Eisiu į lošimo namus. Gal išlošiu milijoną?“ Kai ji paklausdavo: „Kam?“, jis atsakydavo: „Reikia“.
Kavinėje skaitė padrikus eilėraščių posmus, o ji žiūrėjo į šalį – į prie gretimo stalelio susėdusius žmones. Jis kažką murmėjo, įtikinėjo, dėbčiojo į jaunutę rudais plaukais padavėją. Ši jam meiliai nusišypsojo. Jis pasižiūrėjo į jos ryškiai raudoną ir trumpą sijonėlį, į kojas. „Nelabai įspūdingos. Per plonos.“ Užsisakė degtinės. „Sumaišys. Bus pakaušęs.“ Išgėrė vieną, antrą stiklelį. Pasikvietė – vos negriūdamas – padavėją ir linguodamas į šonus kažką jai murmėjo. Padavėja nusikvatojo ir pasitaisiusi sijonėlį nuėjo. Jis vėl pakartojo, kad išloš milijoną. Dabar ji nusikvatojo. „O gal praloši? Kas tada?“ Ir vėl prašmėžavo rudais plaukais padavėja. Jis, prišokęs prie jos, mirktelėjo ir išsiėmė didžiulę piniginę. Atsiskaitė. Tik. Prie stalelio grįžo niūrus. „Neišdegė. Eime.“
Vėjas glostė mano ir jo plaukus.
„Nelydėk.“
Akimis nulydėjo. O ji, lyg nieko nebūtų įvykę, įšoko į paskutinį autobusą. „Panoro išlošti. Kas iš to? – lipdama laiptais aukštyn šnabždėjo. – Kas iš to? Kam jam tie pinigai? Žmonai, vaikams? O gal naujoms kavinės panelėms? Gal tai rudais plaukais padavėjai? Gal linksmiau nusišypsos?“
Jis ir vėl skaitys eilėraščių posmus, dabar – apie milijoną. O ji ir vėl žiūrės pro duryse įstatytą akutę. Jis šnabždės: „Išlošiu. Gal nepralošiu? Turėsiu tą milijoną“. O ji mintyse liūdės: „Man vis tiek pat. Kas nuo to pasikeis?..“

       Prašalaitis

 

Pravėrus kambario duris, pamačiau du sėdinčius žmones. Tai buvo jis ir ji. Švelniai spragsėjo krosnyje degančios malkos. O už lango žibėjo žvaigždėtas dangus. Šalčio – gal dvidešimt laipsnių.
Paėmęs jos delną apžiūrinėjo tarytum būrėjas, mėgindamas atspėti jos ateitį.
Kokia jos ateitis?
Šokdama ji rėmėsi į jo petį.
„Pajusim šventę. Susidaušim raudono vyno taurėmis. Ji kvatos. Jis bus santūrus ir jai artimas.“
„Netikiu, kad jis pabėgtų nuo jos. Paliktų ir išvažiuotų? Netikiu. Likusi viena, ji negalėtų jo nelaukti. Jai ne taip lengva bus viską pamiršti ir pradėti iš naujo.“

Malkos sudegė. Kambarys buvo šiltesnis, jaukesnis. Laikrodis monotoniškai tiksėjo. Jie sėdėjo ir žiūrėjo vienas į kitą.
„Aš tau nupirksiu dviratį.“ Ji nusijuokusi tarė: „Kad aš nemoku važiuoti“. – „Išmoksi“. Už lango kažkas sušlamėjo. Garsiai sugurgždėjo sniegas. „Aš bijau. Ar gerai užsklęstos durys? Valkiojasi kažkokie prašalaičiai. Gal paleisti iš kalėjimo, o gal valkataujantys kaimiečiai?“ Tolumoj šuo sulojo. Ji prigludo prie jo ir iš baimės virpėjo.
Į duris pasibeldė. Ji maldavo: „Tik neik, neatidaryk durų. Pastovėjęs nueis“. Bet jis jos neklausė. Pravėrė duris, o už jų stovėjo purvinas, apdriskusiais drabužiais žmogus. Ji nusisuko. O jis tam alkanam žmogui įpylė vandens, padavė duonos riekę. Žmogus ją trupino ir virpančiais pirštais bruko tarp lūpų.
Ji stovėjo nusisukusi, juto, kad nereikia, oi, nereikia matyti atėjusiojo žmogaus akių. Ji norėjo būti tik su savuoju.
Už jų namo – kelias link geležinkelio. „Gal nueis link traukinių stoties. Išvažiuos.“
Ji stengėsi nematyti atėjusiojo žmogaus veido. Žiūrėjo pro langą į žvaigždes. Jautėsi bjauriai. Prašalaitis sugadino vakarą. Negalėjo jam pasakyti: „Išeik“, nes kambarys buvo ne jos, o jo. Jis galėjo prašalaičius ir įleisti, ir išvyti. Jis galėjo juos vaišinti, pasakoti jiems visokias istorijas arba jų išklausyti.
Ji tebestovėjo nusisukusi. Savajam tarė: „Rytoj išvažiuosiu“. – „Kur?“ – „Į miestą“. – „Kodėl? Dėl jo?“ – parodė į prašalaitį ranka. „Dėl jo? – jis nustebo. – Dėl šio apdriskusiais drabužiais žmogaus? Na ir kvaiša! Tu tik pažiūrėk – jis vargšas pavargęs žmogus.“ Ji netikėtai atsisuko ir pasižiūrėjo į prašalaitį. Rankos nutirpo, akys piktai sužaižaravo.
Jiedu buvo susitikę. Labai seniai. „Su juo aš šokau išleistuvių vakarėlyje. Su juo dar ne kartą mačiausi. O dabar… Nejau šis apdriskęs paliegėlis – jis?“ Ji nusisuko ir vėl žiūrėjo pro langą į žvaigždes. O žmogus, lyg kažką suprasdamas ir prisimindamas, sušnabždėjo: „Tai čia tu. Nebepažįsti? Aš ieškojau“.
Ji tebežiūrėjo pro langą.
Tik dabar savasis žmogus, lyg kažką negera pajutęs ir supratęs, plačiai atidarė duris. Tarė: „Išeik. Parodysiu kelią. Traukinys greitai atvažiuos. Paimk pinigą, nusipirksi bilietą. Išeik“. Žmogysta trypčiojo, žiūrėjo į ją ir šnabždėjo: „Kokia tu, kokia tu, kokia tu. Aš taip ilgai ieškojau. Kai belikau toks – suradau“.
Jis stūmė prašalaitį prie durų: „Išeik! Išeik! Štai pinigas!“
Ji atsisuko ir gailiomis akimis išlydėjo žmogų.
Jiedu šoko, o palei sieną sustoję mokiniai žiūrėjo. Tai buvo paskutinis jų šokis.
Prašalaitis stovėjo tarpdury ir jos žmogui šaukė: „Aš nebijau! Esu žiaurus. Išėjau iš kalėjimo. Pasmaugčiau! Nedarysiu to tik dėl jos. Dėl tavo bobos. Dėl tos, kurią pamačiau po daugelio metų. Ji – gyvatė! Nenori į mane nė žiūrėti! Nebijok! Nepasmaugsiu!“
Ji rūkė ir tylėjo lyg pelė kamputy. Visa nušvito, kai savasis sugrįžo. „Nepyk! Ar aš tau nesakiau? Nereikėjo įsileisti. Bet – naktis, šalta. Tu pagailėjai“. – „Atstok!“
Nebebus gražaus vakaro, nakties. Žvilgsniuose matė nepasitikėjimą vienas kitu. Pamąstęs jis tarė: „Galėjau ir neįsileisti“.

 

Šaltis

 

Ėjau nuo šalčio drebėdama per tiltą, papuoštą metalinėmis skulptūromis. Rankas tryniau, judinau pirštus. Stotelėje trypiau laukdama autobuso, kuris netrukus atvažiavo. Sudvejintasis ir įšalęs. Autobusui sustojus, įlipau. Nesėdau, nors buvo laisvų vietų. Pamaniau: „Vėlu, šalta. Nuo tokio šalčio galima nušalti rankas ir kojas, o paskui – ligoninėj. Greičiau, greičiau namo!..“ Pagaliau išlipau ir jau bėgte bėgau. „Greičiau, greičiau.“ Buvau pamiršusi viską: ir darbą, ir bendradarbius, ir aną veidą, anas rankas, akis. Įbėgus į laiptinę, trypčiodama rakinau duris. Rankos sušalusios, raktas iškrito. Jį pakėlusi, atrakinau. „Kokia palaima!“ – sušukau numesdama rankinę ir plastmasinį maišelį. Kambarys buvo tuščias. Įjungiau televizorių. Žiūrėjau snūduriuodama, pamiršdama šaltį, vėją ir nuovargį. „Nejauku.“ Prisiminiau: visiškai, visiškai susimąsčiusi paliečiau jo ranką; jis krūptelėjo ir keistai pažiūrėjo į mane; ranka buvo šalta; mintyse nustebau, o jis pradėjo kažką vapalioti ir maivytis; nieko nesupratau; klestelėjus į fotelį tariau: „Blogai padariau. Nereikėjo liesti šio žmogaus“.
Kaimyninių namų languose geso šviesos. Pasižiūrėjau į laikrodį. „Jau vėlu. Rytoj bus sunki diena. Įtemptas darbas.“ Taip bemąstydama su visais drabužiais užmigau.
Pažadino triukšmas. Suskambėjo už sienos telefonas. Kaimynų vaikai prausėsi. Girdėjau, kaip vanduo čiurkšle bėgo. Žvilgtelėjau pro langą. „Ir vėl šalta, – pamaniau. – Gal dvidešimt laipsnių šalčio.“
Vėluodama bėgau į stotelę. Į tą dvigubą autobusą įlipau raudona ir įkaitusi. Autobusas slidinėjo gatve, kryžkelėse – dideli mašinų kamščiai. Važiuodama stebėjau žmones. Žiūrėjau pro langą. Namų stogai – apsnigti. „Juk aš gimusi žiemą, neturėtų būti šalta.“ Pamačiau gatve bėgantį juodą šunytį, vos nepakliuvo po mašinos ratais. Vakar mačiau kruvinu veidu senuką, kurį partrenkė mašina. Išlipau iš autobuso ir nuėjau rankine mataruodama.
„Laba diena, laba diena, – su visais labinausi bėgdama koridoriumi. – Laba diena, laba diena…“ Pribėgus prie savojo stalo atsisėdau ir išsitraukusi šukas perbraukiau plaukus. Sėdėjau išsitempusi ir laukiau klientų.
„Laba diena, laba diena“. – „Prašau prisėsti. Kokiu klausimu?“
Žmogus atsisėdo. „Kokiu klausimu?“ – Jis pasėdėjo, pasimaivė ir atsistojo. „Jokiu.“ Pamaniau – šaiposi.
Baigėsi darbo diena. Oras buvo šiltesnis. Rankos nebešalo ir laukiant autobuso trypčioti nebereikėjo.
Stotelėje ir vėl susidūriau su anuo žmogum. Šnekučiavausi su kaimyne. Jis pasilabino. Aš nusisukau ir jau nebežiūrėdama į jį klausiausi kaimynės. Įlipau į sudvejintąjį autobusą ir nuvažiavau. Susimąsčiau. „Šaltos jo rankos. Atsitiktinai paliečiau. Nereikėjo to daryti. Nepajutau. Daug ką padarai nesuvokdamas, ką darai. Juk visai nenorėjau paliesti jo rankos.“ Kūnu perbėgo šaltis, vidinis drebulys.
Sniegas krito dideliais dribsniais. Autobusas slidinėdamas sustojo. Vairuotojas apžiūrėjo mašinos ratus, paspardė juos koja. „Gal padangą nuleido?“ – pamaniau. Iki namų tolokai. Teks palaukti. Prisėdau ant suoliuko ir trepsėjau greta susigūžusios senelės.
„Laba diena, laba diena.“ Atsisukau. Šalia sėdėjo anas žmogus ir į mane žiūrėjo. „Laba diena. Gal ilgai nesėdėsim. Gal nesušalsim.“ Jis linktelėjo. „Gal.“

       Telefonas

 

Ji buvo smulkutė, gelsvomis garbanomis. Daug nešnekėdavo. Parėjus namo, regėdavo jo veidą. Klausdavo savęs: „Kodėl?“
Ji jam skambindavo, o jis piktai į ragelį rėkdavo:
– Atstok! Aš išvažiuoju! Aš vėluoju!
Dabar ji ėjo gatvele mindama purų sniegą. Dabar ji buvo nuskriausta. Galbūt kiti sukurtų odę apie gatvę ir šį miestą. O gal pataršytų – kaip šis vėjas – gražius jos plaukus.
Deja, jis jos grožio nematė ir nevertino.
Jis pažinojo ją mažą ir gležną. Jam būdavo smagu iš jos pasišaipyti ir kumščiais pasididžiuoti. Ji nueidavo šalin tyli lyg bejausmė, nors jausdavosi tarytum suteršta ir apspjaudyta.
Užgesdavo languose žiburiai. Ji ir vėl surinkdavo jo telefono numerį. Išgirsdavo apsiblaususio, iš miegų pašokusio žmogaus balsą.
– Dar nemiegi? – švelniai paklausdavo ir padėdavo ragelį.
Laukdavo kitos dienos, kito vakaro ir nakties. Jis piktai šaukdavo į ragelį, išvadindavo ją bjauriausiais žodžiais.
Buvo ryškiai nurausvintas dangus. Ji vėl ėjo mindama sniegą. Ji jam nebeskambino. Praėjo dvi, penkios, dar daugiau dienų. Ji norėjo viską pamiršti, užsisklęsti savo iliuzijose.
Ir vėl vakaras, naktis. Priėjusi prie telefono, pamėgino surinkti jo numerį, tą gerai įsimintą ir jai brangų numerį, bet ranka, lyg elektros iškrovos krestelta, atšoko, numetė ragelį. Tuomet paėmė tamsų audeklą ir užmetė ant telefono. Dabar jo nebematė. Niekas jos nebebarė, niekas į ragelį nebešaukė: „Išvažiuoju! Išvažiuoju!“
Nuskambėjus sieninio laikrodžio dūžiams, ji pavaikščiojo po kambarį, patikrino, ar užrakintos durys. Lovoje gulėjo susigūžus. Atrodė daug mažesnė ir smulkesnė. Jos garbanos, lyg tyčia gražiai paskleistos, gaubė pagalvę. Kai nubudo, pajuto, kad akys sudrėkusios. „Kaip gerai, kaip gerai, kad jam nepaskambinau“, – tyliai šnabždėjo.
Krūmokšnių šakos buvo šerkšnotos. „Kaip gražu! Kaip gražu!“ Ji ir vėl ėjo gatvele mindama sniegą. Garbanos, dengusios pečius, taip pat buvo apšerkšnijusios. „Kaip gražu. Kaip gražu!“ Dabar jau slidinėdama bėgo. Prilėkus prie taksofono, paėmė ragelį. Ir tuojau padėjo. „Pasibaigė kortelė.“
Žiūrėjo į baltą bažnyčią. „Metaliniai vartai. Kiemas. Skamba giesmės. Kaip gražu. Kaip gražu.“ Atsiklaupusi šnabždėjo: „Šventieji spalvingais drabužiais. Laibos, aukštos figūros. Kaip El Greko“.
Išėjusi į gatvę, pajuto palengvėjimą. Šerkšnas buvo nukritęs. Tik baltas sniegas girgždėjo po kojomis. Pravėrusi mažus vartelius, įėjo į kiemą. Netikėtai sulojo šuo. Tipeno juodas katinas. Senelė sėdėjo prie krosnies. Malkos spragsėjo. Numesdama apsiaustą, priėjo prie telefono, o šis – apdangstytas audeklu. „Turbūt senelė nepamatė. Ji neprigirdi.“ Ir staiga išgirdo skambant. „Skamba telefonas. Skamba telefonas.“ Ragelyje – jo balsas. Klausydamasi stebėjosi: „Kodėl toks švelnus?“ Jis kalbėjo:
– Ilgai nesimatėme. Gal susitinkam?
– Nejau? Argi niekur nebeišvažiuosi?
– Ne.
– Kodėl? Aš norėčiau, kad ir vėl išvažiuotum. – Jos gražios garbanos pasklido ant gležnų jos pečių, kurių jis dabar nematė.
– Kodėl taip ilgai neskambinai?
– Tu laukei?
– Taip.
– Tu ir vėl ant manęs šauksi, kad…
– Liaukis. Argi aš šaukiau?
– Gerai. Rytoj ateik prie tos baltos bažnyčios vartų. Užeisim, paklausysim giesmių.
„Gal jam bus nuobodu“, – pamanė eidama per kambarį.
Ilgai neužmigo. Mažytė ir gležnutė gulėjo išsitiesusi, o netoliese ant mažo stalelio juodavo padėtas telefonas. Jis tylėjo.