literatūros žurnalas

Sarah Bakewell. Egzistencialistų kavinėje

2019 m. Nr. 1

Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė

Sarah Bakewellbritų filosofė, trijų bestseleriais tapusių biografinių knygų autorė. „Egzistencialistų kavinėje“ – ketvirtoji jos knyga, „Guardian“ ir „New York Times“ nominuota kaip viena geriausių 2016 m. negrožinių knygų. Autorė analizuoja maištingą egzistencializmo plėtrą Antrojo pasaulinio karo metais, jo įtaka antikolonializmui, feminizmui, LGBT judėjimui. Supindama biografijas su filosofija, S. Bakewell prikelia ir atgaivina egzistencializmą su visomis jo kūrėjų ir pasekėjų tarpusavio kovomis, romanais ir maištais. Prieš skaitytoją kaip gyvi iškyla žmonės, bandę atsakyti į klausimus – ką reiškia autentiška būtis po Dievo, ką reiškia laisvė ir atsakomybė. Anot knygos autorės, egzistencializmas – visai ne į užmarštį nugrimzdusi filosofijos kryptis. Jis vėl svarbus dabartinei visuomenei, kuri iš naujo svarsto apie žmogiškosios būties aktualumą fragmentiškame technologijų valdomame pasaulyje.

Skelbiame šios knygos, kurią netrukus išleis leidykla „Tyto alba“, ištrauką.


Egzistencialistų kavinėje

Nietzsche ir Kierkegaard’as buvo šiuolaikinio egzistencializmo šaukliai. Jie kurstė maišto ir nepasitenkinimo dvasią, iš naujo apibrėžė egzistenciją kaip pasirinkimą, veiksmą ir saviraišką, tyrinėjo kančią ir gyvenimo sunkumus. Jie dirbo įsitikinę, kad filosofija nėra tik profesija. Filosofija – tai gyvenimas, individo gyvenimas.

Šiuolaikiniai egzistencialistai, perėmę jų požiūrį, skelbė individualizmą ir nekonformizmą, savo ruožtu įkvėpdami amžininkus ir vėlesnes kartas. Antroje dvidešimto amžiaus pusėje egzistencializmas pateikė žmonėms priežasčių atmesti tradicijas ir keisti savo gyvenimą.

Iš visų egzistencialistų kūrinių didžiausią perkeičiančią galią turėjo 1949 metais išleistas revoliucingas Simone’os de Beauvoir veikalas „Antroji lytis“. Ši moterų patirties, apsisprendimų ir patriarchalinės visuomenės istorijos analizė skatina moteris kelti sąmoningumą, abejoti perimtomis idėjomis ir nustatyta tvarka, tapti savo likimo kalvėmis. Daugelis skaičiusiųjų šią knygą galbūt net nesuvokė, kad tai egzistencialistinis kūrinys (iš dalies ir dėl to, kad angliškasis šios knygos vertimas gerokai užtemdė filosofinę jo prasmę), bet jis toks buvo. Kai jį perskaičiusios moterys keitė savo gyvenimą, darė tai egzistenciniu būdu – siekė laisvės, didesnio individualumo ir „autentiškumo“.

Anuo metu ši knyga atrodė sukrečianti dar ir todėl, kad joje buvo skyrius apie lesbianizmą, nors mažai kas žinojo, kad pati de Beauvoir turėjo lytinių santykių su abiem lytimis. Sartre’as irgi pasisakė už homoseksualų teises, bet visada teigė, jog seksualumas yra pasirinkimo klausimas, tai yra prieštaravo daugelio homoseksualų nuomonei, kad jie tiesiog tokie gimė. Šiaip ar taip, egzistencinė filosofija ragino homoseksualus gyventi taip, kaip jiems atrodo teisinga, užuot bandžius prisitaikyti prie kitų nuomonės.

Tiems, kurie buvo engiami dėl savo rasės ar klasės, taip pat tiems, kurie stojo į kovą su kolonializmu, egzistencializmas

siūlė keisti požiūrį. Sartre’as patarė visas situacijas vertinti atsižvelgiant į tai, kaip jos atrodo žiūrint labiausiai prispaustųjų, labiausiai kenčiančiųjų akimis. Egzistencializmu susidomėjo kovotojai už pilietines teises, tarp jų ir Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis. Kurdamas savo paties nesmurtinio pasipriešinimo filosofiją, jis skaitė Sartre’ą, Heideggerį, vokiečių ir amerikiečių egzistencialistą teologą Paulį Tillichą.

Niekas nepaneigtų, kad dvidešimto amžiaus viduryje egzistencializmas lėmė daug socialinių pokyčių. Tačiau, primygtinai skelbdamas laisvę ir autentiškumą, jis skatino sukilti radikalus ir protestuotojus. Kai 1968 metais Paryžiuje ir kitur permainų vėjai atnešė studentų ir darbininkų sukilimus, daugelis šūkių ant namų sienų atspindėjo egzistencialistų požiūrį:

– Draudžiama drausti!

– Nei Dievas, nei šeimininkas!

– Žmogus nėra „protingas“; jis yra laisvas arba ne!

– Būk realistas: reikalauk to, kas neįmanoma!

Sartre’as atkreipė dėmesį į tai, kad 1968 metų demonstrantai prie barikadų nereikalavo nieko ir reikalavo visko – kitaip sakant, jie reikalavo laisvės.

Iki 1968-ųjų dauguma penktojo dešimtmečio pabaigos nudriskėlių naktinių pelėdų anglimi dažytomis akimis susirado darbus ir įsikūrė jaukiuose namuose – tik ne Sartre’as ir de Beauvoir. Jie žygiavo priekinėse linijose, stovėjo prie Pary-žiaus barikadų, per piketus kreipdavosi į fabrikų darbininkus ir studentus, nors kartais naujos kartos atstovai keldavo jiems nuostabą. 1968 metų gegužės 20 dieną Sartre’as kreipėsi į maždaug 7 000 studentų, užėmusių didžiąją Sorbonos auditoriją. Iš visų intelektualų, karštai troškusių dalyvauti įvykiuose, buvo išrinktas Sartre’as. Į rankas gavęs mikrofoną jis buvo palydėtas pas maištininkus. Nors smulkutis, beveik nepastebimas, jis nė kiek neabejojo esąs tinkamas atlikti šiam vaidmeniui. Pirmiausia atsistojo prie lango ir it popiežius iš Vatikano balkono kreipėsi į kieme susirinkusius studentus, paskui buvo nuvestas į sausakimšą auditoriją. Studentai grūdosi, įsitaisė, kur galėjo, lipo net ant statulų: „Vieni studentai sėdėjo Descartes’ui ant rankų, kiti Richelieu ant pečių“, – rašė de Beauvoir. Koridoriuose ant kolonų pakabinti garsiakalbiai transliavo jo kalbą. Buvo atgabenta televizijos kamera, bet studentai ėmė protestuoti ir pareikalavo ją išnešti. Sartre’as, nors ir laikė rankoje mikrofoną, turėjo labai garsiai šaukti, kad būtų išgirstas. Pamažu minia aprimo ir ėmė klausytis didžiojo senojo egzistencialisto. Paskui jis buvo apibertas klausimais apie socializmą ir pokolonijinius išsilaisvinimo judėjimus. De Beauvoir ėmė nerimauti, kad jam nepavyks ištrūkti iš salės. Vis dėlto pavyko, o išėjęs jis susidūrė su pastato sparnuose jo laukiančiais pavydžiais rašytojais, suirzusiais, kad jis buvo vienintelė „žvaigždė“ (taip neva niurnėjo Marguerite Duras), kurią studentai panoro išgirsti.

Sartre’ui tada buvo beveik šešiasdešimt treji. Klausytojai būtų tikę jam į anūkus. Nedaugelis jų prisiminė karo pabaigą, ką jau kalbėti apie ketvirtojo dešimtmečio pradžią, kai Sartre’as ėmė mąstyti apie laisvę ir egzistenciją. Į Sartre’ą jie žiūrėjo veikiau kaip į tautos brangenybę, o ne kaip į saviškį. Tačiau jie buvo skolingi jam daugiau, nei patys suvokė, ir ne tik dėl politinės jo veiklos. Jis nutiesė tiltą tarp jų ir trečiojo dešimtmečio nepatenkintų studentų, kuriems įgriso mokytis ir kurie užsigeidė naujų „viską griaunančių“ idėjų. Dar ilgesniu tiltu sujungė juos su visais filosofais maištininkais: Nietzsche’e, Kierkegaard’u ir kitais.

Sartre’as buvo gija, siejanti juos su tradicijomis, kurias jis apiplėšė, sušiuolaikino, suasmenino ir perkūrė. Tačiau jis visą gyvenimą tvirtino, kad svarbiausia toli gražu ne praeitis, o ateitis. Reikia nuolat judėti, kurti tai, kas bus, tai yra veikti pasaulyje ir jį keisti. Jis mąstė apie ateitį net įkopęs į aštuntąją dešimtį, kai beveik visiškai neteko regos ir klausos, kai ėmė silpti jėgos, kai pašlijo mąstymas ir kai galiausiai jį prislėgė metų našta.

Po Sorbonos užėmimo praėjus dvylikai metų didžiulė minia susirinko į paskutinį šventišką Sartre’o pasirodymą – į jo laidotuves 1980 metų balandžio 19 dieną. Tai nebuvo valstybinė ceremonija, nes kadaise Sartre’as atsisakė akademinės šlovės ir žmonės gerbė jo norą. Tačiau renginys tikrai buvo masiškas.

Internete galima rasti ištraukų iš televizijos filmuotos medžiagos. Rodoma, kaip veriasi ligoninės durys, kaip pro jas lėtai išvažiuoja sunkvežimiukas, apkrautas kalnais gėlių, mašinai slenkant per žmonių minią jos siūbuoja ir banguoja it minkšti koralai. Priekyje eina tvarkdariai, jie atlaisvina mašinoms kelią. Paskui sunkvežimį rieda katafalkas, jame matyti karstas, Simone’a de Beauvoir ir kiti svarbiausi gedėtojai. Kamera nukrypsta į vienišą rožę, kurią kažkas užkišo už katafalko durų rankenos. Paskui nufilmuoja kraštelį karstą dengiančios juodos medžiagos, ant jos išsiuvinėta vienintelė raidė „S“. Komentatorius, pritildęs balsą, praneša, kad susirinko apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių; trisdešimt tūkstančių išsirikiavę palei gatves trijų kilometrų ruože iki Monparnaso kapinių, kiti dvidešimt tūkstančių laukia kapinėse. Ten kai kurie žmonės, kaip ir 1968-aisiais studentai, užsilipo ant statulų kelių ar galvų. Būta ir nedidelių nelaimių – vienas vyriškis įkrito į kapo duobę, jį reikėjo iš jos ištraukti.

Automobiliai atvažiuoja ir sustoja; matome, kaip nešikai ištraukia karstą ir neša jį prie kapo duobės. Braudamiesi pro žmones jie stengiasi išlikti orūs. Nejauki akimirka: vienas nešikas nusiima skrybėlę, paskui, susigaudęs, kad kiti eina su skrybėlėmis, vėl ją užsideda. Jie nuleidžia karstą į duobę, minia prasiskiria ir praleidžia gedinčiuosius. Kažkas paduoda kėdę Simone’ai de Beauvoir. Galvą ji apsigobusi skara, atrodo apkvaitusi ir išsekusi; raminamieji vaistai ją migdo. Ji įmeta į kapą gėlę, ant šios krenta dar daug žiedų.

Nufilmuota tik pirmoji iš dviejų ceremonijų. Kitą savaitę karstas buvo iškastas, iš jo išimtas mažesnis karstas, kad Sartre’ą būtų galima kremuoti. Jo pelenai buvo palaidoti nuolatiniame kape tose pačiose kapinėse, tik kitoje vietoje, eiti didelei procesijai ten būtų buvę daug sunkiau. Pirmosios Sartre’o laidotuvės buvo skirtos visuomenei; antrosiose, daug ramesnėse, dalyvavo tik artimieji. Kapas, į kurį atgulė ir po šešerių metų mirusios de Beauvoir pelenai, iki šiol tebėra prižiūrimas, kartais ant jo padedama gėlių.

Su šiomis apeigomis baigėsi ištisas laikotarpis, taip pat ir asmeninė istorija, įpynusi Sartre’ą ir de Beauvoir į daugelio žmonių gyvenimus. Nufilmuotoje minioje matyti įvairiausių laidotuvininkų: senų ir jaunų, juodaodžių ir baltaodžių, vyrų ir moterų. Tarp jų buvo studentų, rašytojų, tų, kurie prisiminė Sartre’o veiklą karo laikų pasipriešinimo judėjime, profesinių sąjungų narių, kurių streikus jis rėmė, kovotojų už nepriklausomybę iš Indokinijos, Alžyro ir iš kitur, dėkingų už jo indėlį į jų kampanijas. Kai kuriems iš jų laidotuvės vos nevirto protesto žygiu – vėliau Claude’as Lanzmannas jas aprašė kaip paskutinę iš didžiųjų 1968 metų demonstracijų. Tačiau daugelis atėjo tik iš smalsumo, jausdami, kad tai didis įvykis, arba dėl to, kad Sartre’as šiek tiek pakeitė jų gyvenimą. Kiti tiesiog nusprendė, kad tokio nepaprasto gyvenimo pabaigą reikia kaip nors pažymėti.

Tą trumpą filmuką žiūrėjau keliolika kartų, stebeilijau į neryškius veidus, svarsčiau, ką kiekvienam iš tų žmonių reiškė egzistencializmas ir Jeanas-Paulis Sartre’as. Iš tikrųjų težinau, ką jis reiškė man. Sartre’o knygos pakeitė mano gyvenimą, nors ir netiesiogiai, iš pirmo žvilgsnio net nepastebimai. 1980 metais kažkaip praleidau pro ausis žinią apie jo mirtį ir laidotuves, nors andai buvau septyniolikametė priemiesčio egzistencialistė.

Susižavėjau Sartre’u prieš metus. Pasidavusi užgaidai už dalį šešioliktojo gimtadienio proga gautų pinigų nusipirkau jo 1938-aisiais išleistą romaną „Šleikštulys“, nes man patiko Salvadoro Dalí paveikslo reprodukcija ant „Penguin“ išleistos knygos viršelio: tulžies žalumo akmuo ir nuo jo varvantis laikrodis. Patiko ir viršelio anotacija, joje „Šleikštulys“ buvo pavadintas „romanu apie susvetimėjimą ir būties slėpinį“. Gerai nesupratau, kas yra susvetimėjimas, nors anuomet buvau tobulas šio reiškinio pavyzdys. Vis dėlto neabejojau, kad tai man skirta knyga. Ir tikrai, pradėjusi skaityti iškart pasijutau artima pagrindiniam veikėjui – paniurėliui nepritapėliui Antuanui Rokantenui, dienų dienas vangiai slampinėjančiam po pajūrio provincijos miestelį Buvilį (jo atitikmuo buvo Havras, kuriame įstrigęs mokytojavo Sartre’as). Rokantenas, užuot rašęs biografiją, kurią vaizdavo rašąs, sėdėdavo kavinėse ir klausydavosi bliuzo įrašų. Jis vaikščiodavo palei jūrą ir mėtydavo akmenukus į pilkas, drumzlinas gelmes. Nueidavo į parką ir spoksodavo į susiraizgiusią kaštono šaknį, primenančią šutintą odą, grasinančią sutriuškinti jį neperprantama savo būties jėga.

Man visa tai patiko, o sužinojus, kad šiuo pasakojimu Sartre’as pristato filosofiją, vadinamą egzistencializmu, apėmė smalsumas. Bet ką gi reiškė visos tos šnekos apie „būtį“? Manęs niekada neslėgė kaštono šaknies būtis, aš nė karto neatkreipiau dėmesio į tai, kad daiktai turi būtį. Nuėjau į savo pačios provincijos miestelio Redingo parką ir spoksojau į vieną iš medžių, kol ėmė lietis akyse. Lyg ir pasidingojo, kad kažkas krustelėjo, bet tai tik vėjas judino lapus. Vis dėlto taip atidžiai stebeilydama pasijutau lyg ir pakylėta. Apleidau mokslus, kad būčiau. Jau ir taip buvau linkusi į absenteizmą; Sartre’o paveikta ėmiau dar pareigingiau nelankyti pamokų. Užuot ėjusi į mokyklą susiradau neoficialaus darbo ne visai dienai – prekybos centre pardavinėjau regio įrašus ir dekoratyvines hašišo pypkes. Tai buvo daug įdomesni mokslai nei tie, kurie buvo dėstomi mokykloje.

Sartre’as išmokė mane pasitraukimo – nevertinamo, bet kartais naudingo atsako pasauliui. Kita vertus, jo dėka panorau studijuoti filosofiją. Tam reikėjo išlaikyti egzaminus, taigi paskutinę akimirką nenorom ėmiau mokytis ir man pavyko. Įstojau į Esekso universitetą, ten studijavau filosofiją, skaičiau Sartre’ą ir kitus mąstytojus. Mane pakerėjo Heideggeris, tad, remdamasi jo kūriniais, ėmiau rašyti daktaro disertaciją, bet paskui ir vėl apsileidau – mečiau studijas.

Studijų patirtis mane dar kartą pakeitė. Dienas ir vakarus leisdavau beveik kaip egzistencialistai savo kavinėse: skaitydama, rašydama, gerdama, įsimylėdama ir išsiskirdama, megzdama draugystes ir aptardama idėjas. Man visa tai patiko, maniau, kad gyvenimas gali būti viena didelė egzistencialistų kavinė.

Kita vertus, suvokiau, kad egzistencialistai laikomi nebemadingais. Dvidešimto amžiaus devintajame dešimtmetyje jie užleido vietą naujai struktūralistų, postruktūralistų, dekonstrukcionistų ir postmodernistų kartai. Šiems filosofams filosofija buvo tarsi žaidimas. Jie žongliravo ženklais, simboliais ir prasmėmis, o kai iš vienas kito tekstų ištraukdavo atsitiktinius žodžius, visas didingas statinys subyrėdavo. Senovės rašytojų kūriniuose jie ieškodavo vis subtilesnių ir keistesnių reikšmės trupinėlių.

Nors kiekvienas šių judėjimų prieštaravo visiems kitiems judėjimams, daugumą jų vienijo nepritarimas egzistencializmui ir fenomenologijai. Laisvės svaigulys ir nerimas esą tėra trukdžiai. Jie atmetė biografiją, nes atmetė ir patį gyvenimą. Atmetė ir patirtį – struktūralistas antropologas Claude’as Lévi-Straussas, apimtas itin stiprios neigimo nuotaikos, parašė, kad asmenine patirtimi grįsta filosofija yra „pardavėjos metafizika“. Pasak jo, mokslų apie žmogų tikslas yra „ištirpdyti žmogų“, regis, tas pats pasakytina ir apie filosofiją. Šie mąstytojai gal ir buvo įdomūs, bet filosofiją jie ir vėl pavertė abstrakčiu peizažu, kuriame nebuvo veiklių, jautrių būtybių, gyvavusių egzistencialistų eroje.

Antrą kartą metusi mokslus porą dešimtmečių retkarčiais pasinerdavau į filosofijos knygas, bet neturėjau ūpo skaityti jų taip dėmesingai, kaip derėtų. Senosios mano numylėtinės gulėjo atokioje knygų spintoje, primenančioje prieskonių lentyną demiurgo virtuvėje. Tarp jų buvo „Būtis ir nebūtis“, „Būtis ir laikas“, „Apie laiką ir būtį“, „Totalybė ir begalybė“. Tačiau retai nubraukdavau nuo tų knygų dulkes – kol prieš kelerius metus Maurice’o Merleau-Ponty esė rinkinyje ėmiau ieškoti kadaise skaityto straipsnio apie Renesanso rašytoją Michelį de Montaigne’į, nes tuo metu jį studijavau.

Merleau-Ponty buvo Sartre’o ir de Beauvoir draugas (kol jų keliai išsiskyrė), fenomenologas, ypač domėjęsis kūno ir suvokimo problemomis. Be to, jis buvo puikus eseistas. Skaitant apie Montaigne’į, mano dėmesį patraukė kitos rinkinio esė, o paskui įnikau į pagrindinį Merleau-Ponty veikalą „Suvokimo fenomenologija“. Ir nustebau, kaip drąsiai ir turiningai jis mąstė. Nieko nuostabaus, kad kadaise tokie dalykai man be galo patiko! Po Merleau-Ponty vėl čiupau Simone’ą de Beauvoir – jos autobiografiją aptikau vieną ilgą studentišką vasarą pardavinėdama ledus pilkame nykiame Anglijos paplūdimyje. Dabar skaitau ją iš naujo. Po jos ėjo Albert’as Camus, Gabrielis Marcelis, Jeanas-Paulis Sartre’as. Galiausiai grįžau prie didingojo Heideggerio.