Julius Žėkas. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 1
Julius Žėkas (g. 1980) – poetas ir tarpdisciplininių menų kūrėjas. Baigė skulptūros, fizikos, lietuvių filologijos, literatūrologijos, kultūros vadybos ir politikos mokslų studijas. Kuria, organizuoja ir kuruoja įvairius kultūros ir meno bei neformaliojo švietimo projektus. Pirmosios eilėraščių publikacijos pasirodė dar 1996 m. Kūrybą skelbė savaitraščiuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Žiemos žodžiai“. 2005 m. su Agne Biliūnaite įkūrė literatūros kultūros platformą Rašytojai.lt. 2006 m. su bendraminčiais inicijavo menų sintezės judėjimą „Sintezija“. 2007 m. atstovavo Lietuvai Lvovo (Ukraina) knygų forume. Naujosios operos akcijai yra sukūręs trumpametražių operų „Džiuljeta ir Džiuljeta“ (2008) ir „Pokylis“ (2010) libretus. 2011 m. kartu su bičiuliais išleido poezijos ir skulptūros knygą „Paroda“. Yra pelnęs ne vieną literatūrinę premiją ir prizą. Eilės verstos į anglų, rusų, ukrainiečių, kartvelų kalbas. Šiais metais pasirodys J. Žėko poezijos knyga-objektas „Užkalbėjimai“.
lapė
– klausi, ar pažinau ją?
po pusės gyvenimo, ar pažinau?
tai ji buvo pirmoji, kuri pažino mane.
jos šiltas alsavimas ir besimarkstantys saulėj akių
plyšeliai užimdavo žadą giesmėm,
kurias, nepažinęs Tavęs, Tau giedojau
– klausi, ar pažinau?
kai tarytum medžioklis skalikas uosdavau kvapą?
kai kiekvienos sutiktos, svetimos, lauktos, pažadėtos
prašydavau vardyti vardą;
ir kai pirštų galiukais išmokau pažadint
gyvybę ar mirtį, šaukdavo minios
– klausi, ką pažinau?
ir kas gi pažino mane, kai leidausi būti pažintas?
ar tai buvo tik apžavai, ar kerėtojos buvo netikros?
Tavo vardo ar neišgirdau, Tavo veido ar neregėjau?
Tavo soduos ar nebuvau, ar negedėjau ir ar neprisikėliau?
tik ar Tavęs dar nesutikau, ar savęs dar nepažinojau?
– klausi, ar pažinau ją?
sekančią savo šešėliu ar pažinau? ar tai ji pažino mane?
kai girdė savo krauju ir ašarom plovė?
ar ją pažinau? ar save? ar tik sodą?
ji pažino mane per skausmą ir viltį,
per mirtį
– klausi, ar pažinau tavo motiną?
ar pažinau, kai uodžiau, tikėjau ir laukiau?
tai ji pavadino mane ir patikėjo.
kai gerklas užgniaužiant
išmokė išskobt savo dubenį,
pasiimt savo grobį
– klausi, ar pažinau ją, sūnau?
lapę? ar pažinau? ar ji mane, ar pažino?
laisvę ar pažinau, kai gyslas sau nusigraužė?
ką pažadino ji? pergalės šūkį?
kuo pakrikštijo ji? Tavo veidą ir Tavo vardą?
lapių moters sūnau, lapi mano ir vaike!
pradžių pradžia
esatie teesie
vien tik vienio meldžiu
mus sujungęs
pirštų galiukais
užkalbėk savimi
ir tą dvasią įpūsk
kuri mėnesį pilną pripildo
kur ėriukas ir liūtas
ganos kartu kur tik Tu
tiktai Tu ir alsavimas Tavo
ir vėjas viršum vandenynų
credo
ir visa kas
Tavo tebus
mano kelias
in memoriam
palieku savo rūbą
ne jums vien tik
žemei dulkėmis virsi
gintaro kelias
iš sakų sakmių sagų serpantinų
iš skausmo svylančių smilgų
iš sankryžų smėlio sandalmedžių
iš sirpstančių samanose spanguolių
iš sielininko saujos sėkla
– iš sielos į sielą –
nušvitimas
įsidedi akmenį galvon
ir jau žinai
visas pasaulio kryptis
miško brolis
tris naktis šitaip rėmiaus
nuilsęs ketvirtąją puoliau
ritosi debesys
vėtrų plaukai rodė kelią
alkūnės susmego į žemę
smilgos sustagarėjusios varė
grumstus kaštonus ir akmenis
į mano įvagėjusį sprandą
bėgo mėnuliai nuliai ir saulės
saujomis pylės upanišados
praradusios kraują moterys vedės
vaikus rodės šaukė ir laimino
bestingstančiais mūsų kaulais
laumių dovanos
žiūriu į gražiausias iš jų ir dievagojuos
pasiimki ir mano
sielą sąnarius sausgysles bei akis pasilik
tėvo namams išpuošti
rytą veidus nuprausti ir susivarstyti
kojas kojūkus karosus nuplikyti
numazgoti nelyginant vestuvėms išruošti
vaikeliai rankeles iškėlę po vieną
karolėlį kiekvienam po
velėna
gruodis
želmenys grįžta į pamatą
matą Mato matą
sustoja dar apsidairo
kala kakofonijos būgną
ne jie jau beldžia
į tavo sutrūkinėjusį padą
stalą nukrauna arbatą
pila į delną metalą
ir varį kiša į gerklę
šalta
vaikai tie basi alkani ir nustebę
želmenys
grįžta į pamatą
sutartinė
ramiai ramiai
darželio sutemoj
veidais raukšlėtais
ir randuotais
vaikai sau
sutartinę
tyliai tyliai tyli
pasaka ne pasaka
akmenėliai margi
jauno mėnesio laukia sapnuoja
atsibusi ir rasi širdy
du mažus ančiasnapius gal
skėtį batukus arba net tėtį
besijuokiantį
ne
akmenėliai margi
miegokit
kas toliau?
eisiu ir parašysiu
dabar jau bijau
o būdavo
sėdi ir rūko
prie namo kaukas diedukas
sėdi sau
na ir kas
kas toliau
paklausi
dar
dviratukas