literatūros žurnalas

John Milton. Prarastasis rojus. Epinės poemos ištraukos

2018 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Lionginas Pažūsis

Johnas Miltonas (1608‒1674) ‒ poetas, didelės erudicijos publicistas, Anglijos revoliucijos laikotarpio (1642‒1652) visuomenės veikėjas. Dar studijuodamas Kembridže pradėjo rašyti ir skelbti elegijas, sonetus, odes angliškai ir lotyniškai, baigęs studijas daug keliavo užsienyje. Vėliau, sukdamasis revoliucijos verpetuose, buvo užmetęs poeziją ir įsitraukęs į politinę bei visuomeninę veiklą. J. Miltonas rėmė Cromwellio vyriausybę ir tapo naujosios respublikos diplomatu, buvo tituluojamas Valstybės tarybos užsienio kalbų sekretoriumi (mokėjo aramėjų, hebrajų, senąją graikų, lotynų, italų, ispanų, olandų, prancūzų ir vokiečių kalbas). Brandžiausiais gyvenimo metais sugrįžęs prie literatūros gyveno nuošaliai ir jau būdamas aklas (nuo 1654 m. – visiškai) sukūrė savo žymiausias poemas „Prarastasis rojus“ („Paradise Lost“), „Atgautasis rojus“ („Paradise Regained“) ir eiliuotą tragediją „Samsonas kovotojas“ („Samson Agonistes“).

Prarastasis rojus“, didžiausia ir iškiliausia anglų kalba parašyta epinė poema, kartais gretinama su žymiausiais Homero ir Vergilijaus kūriniais, pelniusi autoriui pasaulinę literatūrinę šlovę, yra pagrįsta bibliniais motyvais ir aprėpia kone visą žmonijos patirtį ‒ karus, meilę, religiją, dangų, pragarą, kosmosą, gėrio ir blogio kovą, žmogaus siekį žinoti, laisvės troškimą. Ji buvo išspausdinta 1667 m., t. y. daugiau kaip prieš tris šimtus penkiasdešimt metų, Londone. Pirmąjį leidinį sudarė dešimt knygų (dalių), bet vėliau septinta ir dešimta knygos buvo padalytos ir antroji poemos laida, pasirodžiusi autoriui tebesant gyvam (1674), jau buvo dvylikos knygų, kurių bendra apimtis ‒ beveik vienuolika tūkstančių eilučių. Pagal įtaką anglų literatūrai J. Miltono pavardė neretai minima išsyk po Williamo Shakespeare’o, o pasaulinės literatūros kontekste ‒ po Dante’s.

Bene ryškiausias poemos veikėjas yra Šėtonas (Liuciferis) ‒ maištingasis angelas, išdidus puikuolis ‒ juo žavėjosi ir poemos herojumi laikė žymūs anglų poetai romantikai Williamas Blake’as ir Percy’is Bysshe’as Shelley’is). Atsisakydamas paklusti tam, ką jis vadina „dangaus tironija“, siekia keršyti sugundydamas nusidėti brangų Dievo kūrinį ‒ žmogų. J. Miltonas vaizdingai aprašo „žmogaus nepaklusimą pirmą“, kartu nurodydamas jo išsigelbėjimo gaires. Nors poemoje dažnai vyrauja politinis ir teologinis diskursas, joje ryškus ir švelnios meilės aukštinimo motyvas. Ieva leidžiasi sugundoma, kad būtų artimesnė Adomui, kad „semtųsi daugiau jo meilės“. Ji siekia laisvės klysti, o kai pasiduoda pagundai, Adomas lieka su ja, tardamas: „Prarast tave reikštų prarast save.“

Prarastąjį rojų“ J. Miltonas rašė kelerius metus, o vertėjai, šiandien svajojantys išversti šią poemą į savo kalbą, kartais prašosi antro gyvenimo. Pirmųjų keturių šios poemos knygų ištraukų į lietuvių kalbą iš lenkų kalbos apie 1860 m. išvertė Laurynas Ivinskis, bet jos liko neišspausdintos. Šiose verstinėse „Prarastojo rojaus“ (L. Ivinskio pavadinto „Rojum pragaišintu“) ištraukose esama anuomet būdingų savinimo (angl. domestication), tiksliau sakant, lietuvinimo, apraiškų: „norvegų krantus L. Ivinskis pakeitė žemaičių pakrante“, Šėtonas išsilaužė tokią lygią eglę, kokios ir „miszkas žiamajcziu neturieja“, o rojuje tarp rožių ir laurų randame žaliuojančias rūtas. Su Lietuvos kaimu asocijuojasi poemoje vartojami žodžiai seklyčia, asla1. Pagal Petro Arlausko liudijimą šviesaus atminimo vertėjas Antanas Danielius (1942‒2002) „ėmėsi J. Miltono vertimo“ ir, pasak Dovydo Judelevičiaus, „liko nebaigtas ilgai puoselėtas Johno Miltono „Prarastojo rojaus“ vertimas“2, bet neteko girdėti ar matyti, kad kas nors iš jo būtų paskelbta.

Čia pateikiamos „Prarastojo rojaus“ ištraukos yra verstos iš leidinio: John Milton, „The Complete English Poems“(Edited and introduced by Gordon Campbell. Everymans Library. Published by David Campbell Publishers Ltd., London, 1992).

Kai kurias iš jų galima rasti rinkinyje „Gems of Classic Eng-lish Poetry. Longing for Paradise Lost / Klasikinės anglakalbės poezijos perlai. Prarastojo rojaus ilgesys“ (Vilnius: Alumnus, 2017).


I knyga 1 (ištrauka, 1–40)

Apie žmogaus2 nepaklusimą pirmą
Ir vaisių uždraustą, kurio ragavus
Pasauly radosi mirtis ir vargas,
Ir Edeną3 praradom, kol žmogus kilnesnis4
Atkūrė5 mus ir sugrąžino rojų,
Giedok, aukštybių Mūza, ant Sinajaus6
Įkvėpusi tą piemenį7, kuris
Pirmasis mokė išrinktąją tautą
Pradžių pradžioj, kaip iš chaoso rados
Dangus ir žemė, arba, jei labiau
Žaviesi Sionu8 ir Siloamu9,
Kur sklido Dievo žodis, tai iš ten
Šaukiuos tavęs, kad mano giesmę drąsią
Įkvėptum skrydžiui, kad jinai pakiltų
Virš Helikono13 skelbti dalykus,
Dar neapreikštus proza nei eilėm.
Bet pirm šaukiuos tavęs, Šventoji Dvasia,
Globojanti doras ir tyras širdis,
Patark man, nes juk tu buvai pradžioj
Ir lyg balandis išskleistais sparnais
Virš pragarmės baisingos sklęsdama
Jai gyvastį nešei. Tamsybę mano
Apšviesk, pakelk, kas žema ir paremk,
Kad iš šio didžio veikalo aukštybės
Galėčiau liudyt amžiną apvaizdą
Ir apsakyt Dievo kelius žmonėms.
Sakyk pirmiausia ‒ nenuslėps juk nieko
Dangus, nei pragaras nuo tavo žvilgsnio ‒
Kodėl gi mūsų protėviai didieji,
Gyvenę laimėj ir dangaus malonėj,
Kūrėjui nepakluso ir jo valią
Pamynė dėl vienintelio draudimo?
Kas pirmas juos tada maištaut sugundė?
           Tai pragaro žaltys, tai jis klastingai
Iš keršto ir pavydo suklaidino
Žmonijos pramotę, kai dėl puikybės
Išvytas buvo iš dangaus kartu
Su kariauna maištingų angelų,
Nes gviešėsi tarp sau lygių šlovės
Ir manėsi aukščiausiajam prilygsiąs…

————–

I KNYGA (ištrauka, 242‒263)

[Šėtonas]

„Ar šitas kraštas, šita žemė, ši šalis, ‒
Puolęs arkangelas prabilo tąsyk, ‒
Yra vieta, kuri pakeis mums dangų,
O ši tamsynė ‒ dangiškąją šviesą?
Na, tebūnie, juk jis nūn visavaldis,
Jis sprendžia, kas teisinga: jau geriau
Būt kuo toliau nuo jo ‒ jėga jis tapo
Viršiausias tarp lygių. Palikom jus,
Palaimos amžinos laukai, o radom
Šią bedugnę klaikią. Prãgare giliausias,
Priimki savo naują šeimininką:
Vieta ir laikas nepalenks jo valios,
O protas gi savaime gali dangų
Paversti pragaru, o pragarą dangum.
Man nesvarbu, kur būt, juk aš vis tiek
Išliksiu savimi ir ne silpnesnis
Už tą, kuriam pagelbėjo perkūnas.
Bent čia laisvi mes būsim; visagalis
Ne iš pavydo atginė čia mus,
Mes čia valdysim saugūs, baisiai trokštu
Valdyti, nors ir pragare: geriau
Valdyti pragare, nei lenktis dangui!“

————–

III KNYGA (ištrauka, 167‒197)

Kūrėjas didis šitaip jam atsakė:
          „Sūnau, didžiausias mano sielos džiaugsme,
Vienatini Sūnau, Sūnau, kuris esi
Ir mano žodis, išmintis, galybė;
Tai, ką tu pasakei, tai mano mintys,
Taip skelbia mano amžinasis planas:
Nupuls žmogus, bet ne visai, jį gelbės
Ne jo paties valia, malonė mano,
Jam dosniai suteikta; atkursiu vėl
Jo prarastas galias, kurių neteks
Už nuodėmę dėlei tuščių troškimų;
Mano globoj kaip lygus su lygiu
Vėl stos prieš savo mirtinąjį priešą ‒
Mano globoj, idant jisai žinotų,
Koksai trapus jo būvis, ir kad jis
Už globą šią tik man yra skolingas.
Malonę ypatingą aš suteiksiu
Tik išrinktiems; tokia mano valia:
Kiti turės klausyt manęs, dažnai
Jiems nuodėmes priminsiu, kad maldautų
Dievybės atleidimo ir malonės.
Aš dosniai protus jų tamsius apšviesiu,
Suminkštinsiu jų akmenines širdis,
Kad melstųs, atgailautų, būtų klusnūs.
O maldai, atgailai ir paklusnybei,
Jeigu jas lydi tyras nuoširdumas,
Nebūsiu aklas ir nebūsiu kurčias.
Aš sąžinę jiems duosiu kaip vadovą:
Tie, kurie savo kelyje klausys jos,
Eis nuo vienos šviesos į kitą šviesą
Ir šitaip eidami jie išsigelbės.“

————–

IV KNYGA (ištrauka, 598‒656)

        Atėjo vakaras, tamsiom livrėjom
Apvilko visus daiktus sutema.
Tyla tuojau žvėrims ir paukščiams stojo:
Kas sugulė žolėj, o kas lizduos.
Nemigo tik lakštingala budrioji,
Įpratus meilės giesmes suokt pernakt.
Tyla jos klausės. Tuo metu padangė
Safyrais sužėravo. Vakarinė
Spindėjo tarp žvaigždžių pulkų, kol mėnuo,
Iš debesies didingai pasikėlęs
Ir sutvaskėjęs balzgana šviesa,
Sidabro mantija apgobė tamsą.
     Adomas tarė Ievai: „Karaliene!
Nakties ramybėj jau visi sumigo.
Atėjo metas pailsėt ir mums.
Juk Dievas, dieną nuo nakties atskyręs,
Su darbu dar ir poilsį mums davė.
Štai miego miglos ant blakstienų krinta
Ir vokus merkia. Padarai kiti,
Dykaudami perdien, nestinga miego.
Žmogus, turėdamas kasdien atlikt
Jam skirtą kūno arba proto darbą,
Orumą pelno ir dangaus malonę.
O gyvuliai neturi tos lemties,
Ir Dievui nesvarbu, ką jie ten veikia.
Rytoj, kai rytuose ims brėkšt diena,
Su pirmu saulės spinduliu reiks kelt,
Prie mielo darbo stot ir vėl tvarkyt
Gėlių pavėsines, žaliuosius sodus,
Kurių takus jau gožia medžių šakos.
Nors ir netręšiam, jie puikiausiai veša,
O mudu nepajėgiam prižiūrėt.
Nukritusių žiedų, dervos gurvolių
Jau pašaliai pilni – iškuopti reikia,
Kad miela būtų vaikščioti takais.
Dabar naktis mus kviečia pailsėti.“
Ieva visoj grožybėj jam atsakė:
          „Kūrėjau ir vadove, tu liepi,
Ir aš tau paklūstu – taip Dievo skirta.
Žinau, jis ‒ tau įstatymas, tu − man.
Tik tiek ir težinot – tai moters laimė.
Kalbuosi su tavim ir užmirštu,
Kaip mainos laikas, reginiai aplink.
Gaivus išaušta rytas, su aušra
Pragysta paukščiai, patekėjus saulė
Maloniai žeria spindulius šiltus
Žolėms ir medžiams, vaisiams ir gėlėms,
Sužvilgusioms rasom; derlinga žemė
Pakvimpa po lietaus, vėl paslaptingai
Ateina vakaras, paskui naktis,
Šios meilės giesmės ir žavus mėnulis
Su spindinčia danguj žvaigždžių svita.
Tačiau nei ryto atgaiva, kai jis
Su paukščiais bunda, nei dosnioji saulė,
Nei žaluma, sužvilgusi rasom,
Nei jos kvapai, nei vakaras švelnus,
Nei nuostabi naktis su paslaptim
Lakštingalos gaidos, dangaus spinduolių,
Nei pasivaikščiojimas mėnesienoj –
Man viskas būtų be tavęs nemiela.“

————–

V KNYGA (ištrauka, 519‒543)

[Dievo siųstas angelas Adomui]

       „Sūnau dangaus ir žemės“, ‒ angelas atsakė.
Kad tu ‒ laimingas, tai malonė Dievo;
Ar toks ir liksi, nuo tavęs priklauso,
Nuo tavo paklusnumo; būki tvirtas.
Tai įspėjimas tau. Dievas tave
Sukūrė tobulą, bet nepastovų;
Dar ir doringą, bet kaip bus toliau ‒
Paliko tavo valiai: ji duota tau
Iš prigimties laisva, jos neturėtų
Palenkt nei būtinybė, nei lemtis.
Tarnauti jam privalom savo noru,
Ne prievarta. Kitoniškos tarnystės
Nepriima jisai; juk kaip atskirt,
Ar širdys, laisvos būdamos, tarnauja
Sava valia ar tik, kad šitaip skirta
Lemties, ir nėr pasirinkimo kito?
Ir aš, ir angelai prie Dievo sosto,
Visi gyvenam laimėj didelėj,
Kol laikomės, kaip kad ir jūs, klusnybės;
Nėr kito ramsčio, tik laisva tarnystė;
Laisva ir mūsų meilė, mūsų valioj
Mylėt ar ne; išlikt tvirtam ar pulti;
Kai kas jau puolė ‒ dėl nepaklusnybės ‒
Iš pat dangaus į pragarą giliausią,
Iš laimės aukštumų į vargą juodą!“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 99‒125)

[Šėtonas]

„O, žeme, panaši į dangų, galgi
Už jį dievų buveine būt vertesnė;
Gerai juk pagalvojus, koks gi dievas
Po geresnės blogesnę būtų kūręs?
O, žemiškas dangau, aplink kurį
Ratu kiti šviesuoliai dangūs šoka,
Lampadomis ryškiom tik tau tešviečia,
Tavęsp nukreipia spindulius visus
Veikmės šventõs; kaip Dievas danguje ‒
Centre, bet siekia viską, taip ir tu ‒
Ccntre visų tų sferų, ir tavy,
O ne jose, visa, kas gera, randas:
Žolė ir medžiai bei aukštesnio gymio
Būtybės, turinčios jusles ir protą,
O vainikuoja visa tai žmogus.
Kaip džiaugčiaus, jei galėčiau vaikštinėti,
Grožėtis malonia vaizdų kaita,
Kalvom ir kloniais, upėm, lygumom;
Čia sausuma, ten jūra ir krantai
Su uolomis, miškais, bet nėr čionai
Man atgaivos; ir kuo daugiau aplink
Matau aš malonybių, tuo labiau
Aš kankinuosi, prieštarų apsėstas,
O gėris, kad ir koks, ‒ man prapultis,
Tad danguje aš dar labiau kankinčiaus.
Nėr vietos man nei čia, nei danguje,
Jei negaliu būt viešpačiu dangaus.“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 163‒178)

[Šėtonas]

„Niekingas nuopuolis! Aš tas, kuris
Varžiausi su dievais, kam būt aukščiausiu,
Nūnai turiu štai laukiniu gyviu,
Gličia šlykščia būtybe pasiversti,
Nors taikiausi į aukštumas dievybės;
Bet žemintis dėl užmačios ir keršto
Gal verta? Tas, kurs nori kopt aukštybėn,
Pirmiausia ar paskui pašliaužiot turi
Žemai menkiausiais padarais. O kerštas,
Toks iš pradžių saldus, apkarst greit gali;
Tiek to, nors siekt aukščiau nūn negaliu,
Yra juk dar kas kelia man pavydą, ‒
Dangaus globotinis, žmogus iš molio:
Iš dulkės jį iškėlė jo kūrėjas,
Tuo dar labiau papiktindamas mus ‒
Pykčiu už pyktį reikia atsiteisti.“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 532‒548)

[Žaltys Ievai]

Ir jis pradėjo ją klastingai gundyt:
     „Nesistebėki, prakilnioji ponia,
Nors gal ir neturėtum, nes pati
Tikrai esi vienintelis stebuklas,
Nežvelk su panieka, kad aš drįstu,
Tave papiktindamas, į tave
Žiūrėt ir negaliu atsižiūrėti.
Puikiausias atvaizde puikaus kūrėjo,
Visi, kas gyvas, žvelgia į tave
Ir gėris tavo dangišku grožiu.
Jis turi būti matomas, jis vertas
Kad juo žavėtųsi visi, bet čia,
Šioj aptvertoj laukymėj, tarp gyvūnų,
Negalinčių įvertinti nė pusės
Grožybės tavo, ar, be vieno vyro,
Tave kas mato? O turėtum būti
Dievaitė tarp dievų, ir angelai
Turėtų tau tarnaut ir tave garbint.“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 567‒601)

[Žaltys Ievai]

Klastingas gundytojas jai atsakė:
     „Šio įstabaus pasaulio karaliene,
Puikioji Ieva, lengva man paklust
Ir apsakyt tau tai, ko tu prašai.
Kaip gyviai, kurie laikosi žolėj,
Kadais buvau aš irgi menko proto,
Ir tegalėjau išmanyt, kuo mist
Ar kaip atskirti lytis, ‒ ne daugiau,
Kol vieną dieną klysdamas per lauką
Iš tolo pamačiau nuostabų medį,
Apkibusį įvairiaspalviais vaisiais ‒
Auksiniais, raudonais. Man priartėjus,
Jo šakos skleidė palaimingą kvapą,
Sužadinantį alkį ir mielesnį
Už kvapą pankolio arba spenių
Avies arba ožkos, kai vakarop
Iš jų lašnoja neišžįstas pienas.
Staiga pagautas didelio troškimo
Tų obuolių gražuolių paragaut,
Nedelsdamas, nes troškulys ir alkis
Buvo įtikinėtojai aršiausi,
Bei spiriamas viliojančio jų kvapo
Sliuogiau aukštyn kamienu samanotu;
Aukštai virš žemės sviro medžio šakos, ‒
Tu ir Adomas būtų jas pasiekę, ‒
Kiti gyvūnai spietės apačioj,
Žiūrėdami į viršų geidulingai.
Aplink mane visai šalia kabojo
Gausybė vaisių, skyniau ir rijau juos,
Pametęs saiką, tokio malonumo
Ikšiol kaip gyvas nebuvau patyręs.
Sotus galiausiai, pajutau netrukus
Aš keistą permainą, kai radosi many
Gebėjimai mąstyti ir kalbėti,
Nors išvaizda ir ta pati išliko.“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 679‒709)

     [Žaltys Ievai prie Pažinimo medžio]
„O šventas išmaningas augmenie,
Tu išmintį teiki! Aš tavo galią
Jaučiu savy, juk aš galiu suvokti
Ne tiktai prigimtį daiktų, bet taipgi
Aukščiausių išminties veiksnių veikmes.
Valdove šios visatos! Netikėkit
Bauginimais mirtim: nemirsit jūs.
Kaipgi galėtumėt? Nuo šito vaisiaus?
Jis pažinimo gyvastį jums teikia.
Aš ‒ tas, kuris liečiau ir ragavau jį, ‒
Esu juk gyvas, netgi tobulesnis,
Negu lemtis man lėmė. Argi
Jį reikia žmogui draust, o gyviams ‒ ne?
Kaip gali Dievas jus iš pykčio bausti
Už menką neklusnybę, o negirti
Už jūsų dorą ir bebaimį ryžtą ‒
Nepaisant net mirties, kas ji bebūtų, ‒
Gyvenimo siekt laimingesnio,
Pažinti gėrį ir pažinti blogį?
Jei gėrį, tai teisu, jei blogį ‒ ne?
Kodėl jo nepažint, kad jo išvengtum?
Negali po teisybei Dievas baust jus;
O jei jis neteisingas, tai ne Dievas,
Nereikia jo bijot, nei jam paklusti.
Kam šis draudimas? Jums pagąsdint, žemint,
Kad būtumėt jo garbintojai klusnūs?
Jis žino, kad tą dieną, kai skanausit
Šių vaisių, jūsų akys, lyg ir šviesios,
Bet visgi pridengtos, tuoj atsivers
Ir praregės, jūs būsit kaip dievai,
Pažįstantys, kas gera ir kas bloga.“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 886‒916)

[Adomas ir Ieva]

     Ieva linksmai papasakojo viską,
Gal kiek sutrikusi, nes kaito skruostai.
Adomas gi, vos tik išklausęs Ievą
Apie lemtingą jos nusižengimą,
Nustėro. Kraujas gyslose sustingo,
Bemat pasilpo raiščiai sąnarių,
Ir Ievai suskinta pynė iš rankos
Iškrito, rožių žiedlapiai pabiro:
Stovėjo jis išbalęs ir bežadis,
Kol pagaliau prisivertė prabilti:
     „Gražiausioji, paskiausia ir geriausia
Iš Dievo kūrinijos, o, būtybe,
Dievybės, gėrio, meilės kupina,
Pavergti galinti akis ir protą!
Tai tavo prapultis! Dėl nežinios
Tu puolei, pasmerkei save myriop!
Kaip tu galėjai imt ir nepaklusti
Griežtam draudimui niekados neliesti
To švento uždraustojo vaisiaus!
Klastinga ir pikta apgaulė priešo
Pražudė ir mane. Aš dėl tavęs
Nusprendžiau irgi pasirinkti mirtį.
Kaip man gyventi be tavęs! Kaip likt
Be tavo mielo žodžio, tavo meilės
Ir vėl vienam šitam gūdžiam miške?
Jei Dievas ir sukurtų kitą Ievą
Iš kito šonkaulio, mano širdy ‒
Tik tu. Aš saitą mūsų prigimties
Jaučiu, ‒ juk tu esi iš kūno kūnas,
Iš mano kaulo kaulas, ‒ neišskirs
Jau mūsų nieks nei laimėj, nei varge.“

————–

IX KNYGA (ištrauka, 990‒1015)

Ji apkabino jį, pravirko tykiai,
Išgirdusi, kokia kilni jo meilė,
Kad jis dėl jos net ryžtasi iškęsti
Rūstybę Dievo ir patirti mirtį.
Už tai (toksai tas atpildas nelemtas)
Ji davė jam, nuskynus nuo šakos,
Dosnia ranka tų gundančiųjų vaisių.
O jis nesidrovėjo ir juos valgė
Be nuovokos, ką daro, ne apgautas,
Bet švelniai moters žavesio palaužtas.
Ir sudrebėjo žemės įsčios, vėlei
Gamta iš skausmo sudejavo gailiai,
Dangus aptemo, pasigirdo griausmas,
Kiek palašnojo lyg šią pirmapradę,
Šią mirtinąją nuodėmę apraudant.
Adomas valgė ir nematė nieko.
Ieva gi, savo kaltę prisiminus,
Paguost jį bandė meilumu, ir greit,
Abu apsvaigę lyg nuo jauno vyno,
Jie džiūgavo it jaustų, kad dievybė,
Paniekindama žemę, būtų jau
Tikrus sparnus jiems spėjus užauginti.
Bet vaisiaus poveikis kitokis buvo:
Sukilo kūno geismas, jis į Ievą
Jau ėmė žvelgt gosliom akim, o ji
Į jį, abu užsidegė aistra.

————–

IX KNYGA (ištrauka, 1134‒1189)

[Adomas ir Ieva]

     „O, jei paklaũsius būtum mano žodžių
Ir likus su manim, kaip kad prašiau,
Kai tau aną nelemtą rytą kilo
Tas keistas noras pasivaikščiot vienai!
Galėjom būt laimingi, o nūnai ‒
Nelaimėliai nuogi, bešloviai vargšai.
Te nieks nuo šiol daugiau nesusigundo
Be reikalo mėgint ištikimybę:
Kas šito siekia, tas nukenčia skaudžiai.“
     Veik įsižeidusi Ieva prabilo:
„Kokius žodžius, Adomai, aš girdžiu
Iš tavo lūpų? Kaltini mane,
Kad vaikščiojau viena, bet nelemtis
Užklupt galėjo ir kai buvom dviese,
Gal net ir tave vieną? Šiaip ar taip,
Ar būtumei įžvelgęs žalčio klastą,
Išgirdęs tai, ką jis tada bylojo?
Nebuvo priežasties man jį įtarti:
Kodėl galėjo jis linkėt man blogo?
O gal turėjau niekad nesitraukt
Nuo tavo šono? O, geriau jau būčiau
Negyvu tavo šonkauliu ir likus!
Kodėl, vadove, neliepei griežtai
Man neit, jei grėsė, kaip sakai, pavojus?
Buvai švelnus ir sukalbamas tąsyk,
Man pritarei, nepuolei priešgyniauti.
Jei būtumei parodęs tvirtą būdą,
Nebūtume nei aš, nei mudu klydę.“
     Adomas, pirmąsyk supykęs, tarė:
„O nedėkingoji, argi tai meilė,
Argi tai atpildas už mano meilę?
Po tavo suklydimo ar ne aš,
Galėjęs džiaugtis amžina palaima,
Pats mirtį su tavim pasirinkau?
O tu dabar imi man priekaištaut
Dėl savo nuopuolio? Girdi, buvau
Negriežtas? Ką gi dar daryt galėjau?
Įtikinėjau, perspėjau tave
Apie pavojų ir klastingą priešą,
O gal reikėjo sulaikyt jėga?
Koktu jėga malšinti laisvą valią.
Bet tąsyk tau savikliovos nestigo,
Tikėjais, kad pavyks išvengt pavojaus
Ar jį įveikt garbingai, o galbūt
Aš irgi klydau, kad per daug žavėjaus
Tuo, kas taip tobula tavy, maniau,
Kad blogiui atspari esi. Aiman,
Gailiuosi. Tai nusikaltimas mano,
O kaltintoja ‒ tu. Juk kai per daug
Kas moterimi kliaujas ir lengvai
Nevaržomai jos valiai pasiduoda,
Tai, negandai ištikus, visų pirma
Ji puola teisti jį už nuolaidumą.“
     Taip bėgo laikas kaltinant viens kitą,
Bet nė vienam jų nesmerkiant savęs;
Bergždiems jų ginčams jau nebuvo galo.

————–

XII KNYGA (ištrauka, 641‒649)

Atsigręžė ir pažvelgė abu į rytus,
Kur rojuj jų miela buveinė buvo;
Aukštai liepsnojo kardas, vartuos telkės
Veidai baisingi ir ugniniai ginklai.
Pabiro ašaros, jas nusišluostė,
Prieš juos pasaulis visas atsivėrė.
Jie įsikurs ten, kur nuves apvaizda.
Tad, susiėmę rankom, palengva
Savais keliais per Edeną patraukė.

 


1 I KNYGA pradedama invokacija, arba kreipimusi į Mūzą.
2 žmogaus ‒ Adomas hebrajų kalba reiškia „žmogus“.
3 Edenas (hebr. „sodas“) ‒ Biblijoje aprašyta vieta, kurioje Dievas apgyvendino pirmuosius žmones Adomą ir Ievą, o vėliau iš ten už nepaklusnumą išvarė. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Edenas pradėtas tapatinti su rojumi.
4 žmogus kilnesnis ‒ Jėzus.
5 atkūrė ‒ Dievas, prikeldamas Jėzų iš mirties, atkūrė žmogų, duodamas atnaujintą gyvenimą: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).
6 Sinajaus ‒ Sinajaus kalnas, Dievo apsireiškimo Mozei vieta, Biblijoje dar vadinama Horebo kalnu.
7 piemuo ‒ Mozė.
8 Siono ‒ Siono kalva (kalnas) Jeruzalės senamiesčio pakraštyje, kur, kaip teigiama Biblijoje, buvusi žydų karaliaus Dovydo rezidencija.
9 Siloamas ‒ upelis (tvenkinys) prie Siono kalno, Dievo stebuklo vieta.
10Žr.: (gr. Helikon) – kalnas Graikijoje, kur, pagal senovės graikų mitus, gyvenusios mūzos ir dievas Apolonas.
11Žr.: Petkevičiūtė D. Laurynas Ivinskis. – Vilnius: Mokslas, 1988. – P. 218.
12 Šiaurės Atėnai. – 2012. – Vasario 3. – Nr. 5 (1071).

Poezija yra ir išverčiama, ir neišverčiama

2016 m. Nr. 10 / Vertėją Lionginą Pažūsį kalbina Deimantė Veličkienė / Tai kalbininkas, vertėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Vertimo studijų katedros docentas, keleto mokomųjų knygų ir žodynų autorius arba bendraautoris.