literatūros žurnalas

Feminizmas arabų literatūroje.

2019 m. Nr. 4

Prieš keletą metų Beirute bendraminčių grupės „Žinių dirbtuvės“ (arab. „Warše al-Ma’raf“, angl. „The Knowledge Workshop“) įkurta Feministinė biblioteka yra pirmoji tokio tipo biblioteka Libane ir visame Levanto regione. Jos lentynose – kruopščiai atrinktos knygos arabų, anglų ir prancūzų kalbomis, nuo Frantzo Fanono ir Malcolmo X iki Judith Butler ir Angelos Davis bei Jameso Baldwino kūrinių.

„Knygos ir skaitymas visad buvo išgyvenimo ir išsilaisvinimo įrankis moterims, priespaudoje gyvenantiems žmonėms bei tiems, kurie savo bendruomenėse nesijaučia savi. Tuo pat metu knygų deginimas, konfiskavimas ir cenzūra nuo seno yra kolonizacijai ir žmonių kontrolei tarnaujančios strategijos, – teigia „Žinių dirbtuvių“ įkūrėjos. – Libane feministinė literatūra dažniausiai glaudžiasi privačiose knygų lentynose arba elitinių universitetų bibliotekose. Esame įsitikinę, kad žinios neturi būti neprieinamas šaltinis ar išskirtinai asmeninė nuosavybė.“

Apie feminizmą arabų literatūroje Giedrė Steikūnaitė kalbina vieną Feministinės bibliotekos įkūrėjų Deemą Kaedbey ir literatūros vertimų bei gender studijų Beiruto Amerikos universitete (AUB) studentę Riwą Roukoz.

Giedrė Steikūnaitė. Apie feministines literatūras noriu kalbėti daugiskaita, nes to reikalauja jų įvairovė ir platus tematikos bei formatų spektras. Ar galite apibrėžti, kas tai yra jums?

Deema Kaedbey. Tai labai plati koncepcija. Pati turiu nusibrėžusi ribas, kas man yra feministinė literatūra ir kas ne, tačiau bendrai paėmus tai labai įvairi sritis.

Riwa Roukoz. Žinau, kad kai kurios rašytojos, kurių knygas esu skaičiusi, savęs neįvardija feministėmis. Kitos apskritai atsisako būti su šiuo žodžiu siejamos. Čia verta aptarti, kas yra feminizmas. Mums tai yra svetur, ne mūsų gimtąja kalba sukurtas terminas, tad susiduriame su kalbos politika. Be to, turime kritiškai apmąstyti priežastis, dėl kurių šis terminas pradėtas vartoti, ir kartu klausimą, ar turėtume jį priimti, ar ne. Todėl sunku tiksliai apibrėžti, kas yra feministinės literatūros. Galbūt kai kuriuos kūrinius vadiname feministiniais, nes jie atitinka tam tikrus kriterijus, galbūt kartais tariamės žiną, nors išties tik spėliojame… Trumpai tariant, apibrėžti feministines literatūras sunku, nes pradėti turime nuo to, ką feminizmas reiškia ir kas su juo tapatinasi, o kas ne.

Deema Kaedbey. Feminizmo istorija labai ilga ir įvairi, kaip ir tai, kas jis yra ir ką daro. Kartais šis terminas atstumiamas iš baimės, ką apie mane pagalvos kiti, o kartais žmogus tiesiog nenori būti uždaromas terminų dėžutėje. Žinoma, galime nesutikti su konkrečiais teiginiais, bet galų gale esi laisva rinktis ir kurti naujas prasmes senam terminui. Žmonės turi teisę tapatintis su kuo tik nori. Kodėl kai kurie šio termino kratosi? Galbūt nėra susidūrę su įvairiais feminizmo tipais ir atradę to, kuris būtų jiems artimas, atspindėtų jų realybę. Tai suprantama. O galbūt tai žaidimas žodžiais, nes feministinės vertybės gali būti kūrinio pagrindas, bet jos išreiškiamos kitais būdais, ne tiesiogiai. Ir tai yra gerai. Ką feministinė literatūra reiškia man pačiai? Man tai yra literatūra, parašyta tų, kurie save sieja su feminizmu ir politiškai rašo apie lyties nulemtus santykius tarp žmonių, kritiškai vertindami galios struktūras.

Giedrė Steikūnaitė. Nuo ko turėtume pradėti nagrinėti feministinę literatūrą, parašytą arabų kalba? Ar yra vienas pradinis taškas – laiko, vietos, asmens?

Riwa Roukoz. Sudėtinga tiksliai nurodyti vieną įvykį ar žmogų, nuo kurio viskas prasidėjo. Be to, reikia turėti omenyje ir valdžios cenzūrą, dėl kurios turime ribotą priėjimą prie medžiagos: tai, kas mums pasiekiama, rašė žmonės, vienaip ar kitaip turėję galimybę savo darbus publikuoti. Dėl to būtų nesąžininga sakyti, kad būtent tas ar ta buvo pirmasis ar pirmoji. Žinoma, turime daugybę žinomų arabų autorių, inicijavusių judėjimus, kėlusių naujas idėjas, pradėjusių kitaip kalbėti apie tam tikrus dalykus. Tačiau, mano nuomone, literatūroje apskritai sunku nurodyti vieną kūrinį ar vieną autorių kaip kažko pradžią.

Deema Kaedbey. Kalbant apie mūsų regioną (Libanas, Sirija, Palestina bei Egiptas), turime grįžti į XIX a. pabaigą–XX a. pradžią, t. y. laikotarpį, kurį daugelis vadina pirmąja feminizmo banga. Tuo metu feministinė kūryba iš dalies pasireiškė žurnalų moterims steigimu, kuriuose moterys išreiškė savo socialines ir politines pozicijas. Kai kurios autorės, tokios kaip Mai Ziadeh ir Julia Dimashki, vėliau tapo labai įtakingos. Jos daug keliavo, sakė viešas kalbas, kūrė literatūrinius salonus, kuriuose rinkosi ir idėjas aptarinėjo to laikotarpio intelektualai. Be to, tuo metu pradėta steigti daugiau mokyklų, skirtų mergaičių švietimui. Kartu visame regione vyko nacionaliniai išsilaisvinimo judėjimai [nukreipti prieš kolonizatorius iš Europos – G. S.], kuriuose dėmesio skirta ir moterų keliamoms problemoms. Diskusijų temos svyravo nuo galvos apdangalo klausimo iki modernizacijos – ką ji reiškia mums; svarstyta, kad neturėtume aklai kopijuoti JAV ir Europos modernizacijos procesų, o kurti savus. Kalbėta ir apie moterų rankdarbius, vėliau pereita prie moterų darbo ir politinių, balsavimo teisių. Žinoma, ir tada būta nuomonių įvairovės: kai kurios prelegentės reikalavo politinių teisių, bet nenorėjo, kad moterys dirbtų visą darbo dieną už namų ribų. Kitos, žinoma, jau dirbo, tad reikalavo lygybės darbo rinkoje – to, ką mes šiandien vadiname darbo ir moterų teisėmis.

Giedrė Steikūnaitė. Po pirmosios feminizmo bangos atėjo antroji…

Deema Kaedbey. 1960–1970 m. visuomenėse vyko daugybė permainų: darbuotojų organizavimasis, socialiniai pokyčiai. Literatūroje tuomet pradėjo ryškėti tokios autorės feministės kaip Maroko sociologė Fatema Mernissi ir Egipto gydytoja psichiatrė Nawal el-Saadawi. Dalis jos knygų buvo uždraustos, kaip ir vienos Libano autorės knyga apie moterų seksualinį gyvenimą. Tad su antrąja feminizmo banga literatūrinė kūryba tapo žymiai drąsesnė, joje pradėta giliau nagrinėti moterų laisvės ir lytiškumo klausimai bei problemos, su kuriomis jos susiduria. Tiesa, ne visos autorės sąmoningai politizavo savo pozicijas. Pavyzdžiui, kai kurios pasirinko nesivadinti feministėmis siekdamos išvengti konfrontacijų arba tam, kad nebūtų laikomos agresyviomis vyrų atžvilgiu. O galbūt tiesiog niekad apie tai nesusimąstė. Tačiau jos vis tiek rašė ir kalbėjo apie tai, su kokiais sunkumais susiduria moterys vien dėl to, kad jos moterys, ir tokiu būdu pateikė gyvenimo vaizdą iš moterų perspektyvos.

Giedrė Steikūnaitė. Kokiomis dar temomis rašyta ir kaip jos kito?

Deema Kaedbey. Temos gilėjo, tapo kompleksiškesnės. Rašytojos analizavo ne tik santykius tarp šeimos narių ar smurtą prieš moteris, bet ir platesnes sritis – pavyzdžiui, emigraciją, kėlimąsi iš kaimo į miestą ir kaip tai veikia žmonių gyvenimus.

Riwa Roukoz. Pradėjusios kalbėti apie savo teises, laikui bėgant moterys kūryboje pradėjo griauti vis daugiau tabu – pavyzdžiui, rašyti apie moters seksualinį gyvenimą. Žinoma, pirmajame feminizmo etape kūriniai nebuvo tokie drąsūs kaip vėliau. O kai jau šis tas buvo parašyta, turėjai žengti žingsnį į priekį ir rašyti plačiau nei tik, tarkime, apie savo vaidmenį šeimoje. Feministinio rašymo sparta ir progresas – nuo pagrindinių teisių aptarimo iki drąsių temų – priklausė ir nuo konkrečios šalies konteksto ir įvykių joje. Todėl vienuose kraštuose apie tai pradėta rašyti anksčiau nei kituose.

Giedrė Steikūnaitė. Be to, yra ir prieigos klausimas: prieš atsirandant internetui, Beirute išspausdinta knyga nebūtinai galėjo pasiekti skaitytoją Tunise ar Kaire, nors ir parašyta ta pačia kalba [literatūra publikuojama standartine, klasikine arabų kalba; šnekamosios kalbos dialektai regionuose gerokai skiriasi – G. S.].

Deema Kaedbey. Užtat visada egzistavo tinklai, kuriais knygos keliavo. Jei knyga draudžiama vienoje šalyje, ji laisvai pardavinėjama kitoje. Be to, nuolat vyksta knygų mugės, atvyksta autoriai iš kitur.

Riwa Roukoz. Tačiau prieiga prie knygų buvo ribotesnė nei dabar: šiandien galime nueiti į biblioteką ir bet ką joje rasti arba užsisakyti internetu. O, pavyzdžiui, gyvenant kaime, knygyną pasiekti sunkiau.

Deema Kaedbey. Išties įdomus klausimas: kaipgi žmonės gaudavo informacijos apie naujas knygas prieš atsirandant internetui? Dabar viskas paprasčiau, tačiau nuojauta man kužda, kad žmonės kažkaip susižinodavo… Be abejonės, kaimo ar skurdo vietovėse prieigos prie literatūros klausimas visada sudėtingesnis. Tačiau vis mąstau apie geruosius Egipto ir Irako laikus – ten žmonės nuo seno itin mėgo skaityti ir visada turėjo tikslios informacijos apie išleistas knygas. Be to, laikraščiai spausdino knygų recenzijas. O užsienio literatūra yra atskiras klausimas, nes reikia arba mokėti užsienio kalbą, arba turėti gerus vertėjus.

Giedrė Steikūnaitė. Pradžioje užsiminėte apie cenzūrą. Kiek ji buvo ar yra kliūtis feministinei literatūrai?

Riwa Roukoz. Šiuo klausimu galiu daugiau pakomentuoti dabartinių laikų – vadinamojo Arabų pavasario – politinio nestabilumo kontekste. Štai Egipto poetė Iman Mersal labai atvirai rašo apie moterų seksualumą, kartu į savo kūrybą įtraukia daug politikos – sujungia privačią ir viešąją sferas. Vienai universiteto dėstytojai uždaviau klausimą: kodėl karinis režimas jos nesustabdo? Juk Egipto revoliucijos metu jie tik ir tykojo sugauti žmones ir įkišti juos į kalėjimą! Profesorė atsakė, kad kartais valstybinis režimas nusprendžia cenzūruoti tik akivaizdžiai politinę kūrybą ir palikti ramybėje visa kita – tai, kas, jų nuomone, nėra taip svarbu. Tokie autoriai kaip I. Mersal nėra režimo prioritetai, tad jų kūryba nėra cenzūruojama, kartu tarsi parodant: „Štai, pažiūrėkite, mes gerbiame žodžio laisvę.“ Tad viskas labai politizuota ir tai liūdina.

Giedrė Steikūnaitė. Galbūt yra rašytojų ir kūrinių, apie kuriuos nieko nežinome būtent dėl to, kad jie buvo sėkmingai cenzūruoti?

Deema Kaedbey. Žinoma. Juk pradėti turime nuo savicenzūros, ar ne? Tai pirmasis ir pagrindinis dalykas, kurį moterys turi įveikti, kad galėtų rašyti ir jausti, kad jų kūryba yra svarbi, ypač jei ji griauna šeimos, socialines ar dar kokias nors normas arba nagrinėja dalykus, apie kuriuos niekas kitas per daug nekalba. O tada, aišku, yra išorinės cenzūros lygmuo, tačiau susidūrus su juo galima pasinaudoti, pavyzdžiui, tuo, kad moterų kūryba dažnai laikoma neturinčia įtakos ar jos tematika „minkšta“, ir laisvai kalbėti apie svarbius dalykus.

Kita vertus, už drąsias politines mintis moterys būna ir skaudžiai baudžiamos – kartais subtiliais būdais, kartais ne: nuo šeimos spaudimo iki smurto, įskaitant seksualinį. Arba tiesiog esi nurašoma ir niekas tavo kūrybos neskaito.

Giedrė Steikūnaitė. Įdomu, kad pirmiausia minite būtent savicenzūrą.

Deema Kaedbey. Na, juk nuo jos cenzūra ir prasideda! Bet tarp savicenzūros ir valdžios cenzūros yra didžiulis skirtumas, tad nesu tikra, ar apskritai galima jas lyginti, – juk vienos atveju gali grėsti kalėjimas.

Giedrė Steikūnaitė. Koks feministinių literatūrų poveikis visuomenėms? Ar jos tik reaguoja į įvykius, ar pačios nustato tematinį diskursą?

Deema Kaedbey. Jei rašai moterų istorijas, kurios dar nebuvo parašytos; jei rašai istorijas, kurių negirdime mokykloje ar per žinias, – tada taip, tu prisidedi kažkuo nauju. Ir tai nėra iš mėnulio nukritę pasakojimai, jie atkeliauja iš pačių autorių gyvenimo. Kai kurios patirtys dažnos, kitos unikalios ir patiriamos tik tam tikroje bendruomenėje ar konkretaus tipo žmogaus, bet jos egzistuoja ir apie jas rašoma. O jei rašoma, vadinasi, jos yra. Šia prasme visa literatūrinė kūryba tiesiog atspindi gyvenimą.

Riwa Roukoz. Mūsų regione pagrindinė kalba yra arabų, tačiau literatūrų įvairovė didžiulė! Labai sunku nustatyti konkretų feministinių literatūrų poveikį visuomenėms. Kaip jį pamatuoti? Turiu mintyje vieną pavyzdį: Marjane Satrapi autobiografinę grafinę novelę „Persepolis“.

Deema Kaedbey. Bet Marjane juk iš Irano?

Riwa Roukoz. Tiesa. „Persepolis“ yra labai asmeniška istorija apie tai, ką moteriai reiškia augti karo aplinkybėmis, kaip karas tave veikia ir formuoja, apie skirtingas skausmo rūšis. Parašytas konkretaus istorinio įvykio – Irano islamo revoliucijos 1979 m. – rėmuose, šis kūrinys garsiai ataidėjo įvairiose šalyse. Turbūt todėl, kad mūsų regione visi žinome, kas yra karas, kad ir kaip tai būtų liūdna… Nepaisant politinių tų įvykių aspektų – kodėl jie vyko ir t. t., arabų šalyse „Persepolis“ apskriejo daugybę žmonių. Galbūt ir dėl knygos formato: skaitydamas grafinę novelę, jos vaizdus gali pritaikyti ir kitiems kraštams bei juose vykstantiems procesams.

Deema Kaedbey. Tau kalbant mąsčiau apie mokykliniuose vadovėliuose įvykusius pokyčius: juose nebepamatysi istorijų apie stereotipinius vaidmenis šeimoje – laikraštį skaitantį tėtį ir indus plaunančią mamą. Moterų istorijos mokykloje nebėra apribotos namų ruoša, ir tai dar vienas įnašas, kitokio tipo rašymas. Moterys taip pat eksperimentavo su autobiografijos ir grožinės literatūros žanrais, ypač Libano pilietinio karo metu ir po jo (1975–1990). Kai kurie tų kūrinių gerokai skiriasi nuo vyrų aprašyto karo, nes juose atspindėtos moterų patirtys – smurtas, seksualumas, žmonių santykiai. Nežinau, kaip galima pamatuoti konkrečios knygos ar autorės įtaką ir poveikį visuomenei, tačiau faktas tas, kad moterys rašė ir rašo. Jos kalba temomis, kurios anksčiau neliestos. Jos dalyvauja pokalbyje. Taip, rašytojos marginalizuojamos, bet jos kovoja už tai, kad jų istorijos ir pozicija atsidurtų knygose, žurnaluose, laikraščiuose, tinklaraščiuose, brošiūrose. Apskritai feminizme bukletų, zinų kultūra labai gyva ir stipri. O per pastaruosius penkerius metus ypač išaugo interneto naudojimas autobiografinėms, politinėms, socialinėms, kolektyvinėms ar individualioms istorijoms pasakoti. Ir nors dažniausiai tie kūriniai yra mažesnės apimties nei romanai ir jų auditorija ribota, aš juos vertinu kaip labai svarbų įnašą į feministinę mintį.

Giedrė Steikūnaitė. Kokius feministinius arabiškai rašančių autorių kūrinius rekomenduotumėte?

Deema Kaedbey. Radwa Ashour! Visos jos knygos yra labai vertingos. Man ji – nepralenkiama.

Riwa Roukoz. Sunku išsirinkti mėgstamiausią, nes kiekviena skaityta knyga turi ką nors svarbaus ir kartu jos sudaro visumą. Mano galva, pažintį pradėti galima su Huda Shaarawi, viena feminizmo pradininkių Egipte. Neseniai išleisti jos dienoraščiai, kuriuos skaityti labai įdomu. Huda ir jos šeima buvo įsitraukę į politiką, ji nuolat apie tai diskutuodavo su įvairiais žmonėmis. Bet ji buvo aktyvistė, ne rašytoja, tad dienoraščius rašė sau, ne publikavimui. Užtat juos skaitant galima sekti jos pasąmonės srautą ir matyti, kaip svarbūs klausimai buvo suvokiami pačioje feminizmo pradžioje.

Aš pati labai žaviuosi jau minėtos I. Mersal kūryba. Jos poezija yra laisvos eilėdaros, daug jos anglų kalba. Arabų kalboje tradicinė poezija turi daugybę taisyklių, tačiau Iman atsisako jomis sekti. Ji rašo taip, kaip nori, o ne taip, kaip reikia. Gražu žiūrėti, kokia ji revoliucinga ne tik tematika, bet ir rašymo stiliumi. Tai, kaip ji vartoja gimtąją kalbą, gerokai skiriasi nuo kitų poetų, lygiai kaip ir jos poezijos turinys – lyčių santykiai, seksualumas. Be to, ji sarkastiška, laido strėles į politiką ir religiją. Naujausia jos prozos knyga vadinasi „Kaip pasitaisyti: apie motinystę ir jos vaiduoklius“ („How to Mend: On Motherhood and its Ghosts“), kurioje ji kritiškai analizuoja, ką reiškia tapti mama.

Deema Kaedbey. Minėjau Mai Ziadeh, XIX a. gimusią Palestinos ir Libano feministę. Įsikūrusi Kaire ji įsteigė literatūrinį saloną, bendravo su svarbiausiais to meto literatūros pasaulio asmenimis, intelektualais. Bet apie ją dažniausiai pasakojamos dvi istorijos – apie jos meilės laiškus garsiausiam Libano poetui Gibranui Khaliliui Gibranui bei apie tai, kad Mai giminaičiai ją uždarė į psichiatrinę ligoninę, nes norėjo pasiglemžti jai priklausantį šeimos palikimą. Tačiau istorijai iškilus į viešumą – Mai jau tada buvo garsi – laikraščiuose pradėta kampanija jai išlaisvinti, ir galų gale iš psichiatrinės ji buvo išleista. Mai daug rašė įvairiais socialiniais klausimais, apie moterų vaidmenis namuose ir visuomenėje. Be to, daugumoje svarbiausių jos kūrinių aptariama kitų moterų – jos bendraamžių ar vyresnių – kūryba, literatūros kritika. Tai rodo, kad Mai buvo tikra feministė, nes jos darbai stiprino kitų moterų darbus.

Giedrė Steikūnaitė. Su kokiais dar iššūkiais susiduria feministinės literatūros autorės? Pavyzdžiui, kūrybos publikavimas, kai spaudoje ir leidyboje dominuoja vyrai, arba į jų lytį, o ne idėjas nukreipta kritika?

Deema Kaedbey. Labai svarbus momentas yra klasė. Kai kurioms moterims lengviau nei kitoms gauti prieigą prie resursų – kontaktų, pinigų, kalbos.

Giedrė Steikūnaitė. Galvoju apie Damaske gimusią, Beirute gyvenusią Ghadą Samman, kuriai atsibodo būti intelektualiai ujamai ir redaguojamai, tad ji tiesiog paėmė ir įkūrė savo leidyklą, kad galėtų laisvai rašyti ir publikuoti tai, ką norėjo. Tokie veiksmai reikalauja didžiulės stiprybės.

Riwa Roukoz. Bet kartu ir privilegijos. Feministinė literatūra vienaip ar kitaip turi klasės konotaciją. Juk ji mus pasiekė, o tam reikia ryšių, statuso, išsilavinimo.

Deema Kaedbey. Be to, klausimas, ir kokias istorijas gauname skaityti. Štai Alawiya Sobh rašo apie moteris Libano pilietiniame kare – apie visų religinių pažiūrų, klasių ir kartų moteris. Dalis jos kūrinių veikėjų tų istorijų pačios publikuoti neturėtų jokių galimybių.

Riwa Roukoz. Siekiant įveikti šį barjerą, leidžiama vis daugiau antologijų, kuriose surenkama įvairių autorių kūryba – pačios ją išleisti individualiai jos tiesiog neturi galimybių. Vienas pavyzdžių – iš Libano LGBT organizacijos „Helem“ (arab. „Svajonė“) išaugusio queer moterų kolektyvo „Meem“ 2009 m. išleistas asmeninių istorijų rinkinys „Bareed Mista3jil“ (arab. „Skubus paštas“). Iš naujausių galiu paminėti „Arab women voice new realities“ (arab. „Arabės išreiškia naujas realybes“), Dimos Nasser ir Roseanne Saad Khalaf redaguotą antologiją, kurioje surinkta trisdešimt trijų moterų iš viso regiono grožinė ir dokumentinė kūryba.

Deema Kaedbey. O aš pastebiu kylantį susidomėjimą žodžiu pasakojamomis istorijomis. Jos tampa vis populiaresnės iš dalies ir dėl to, kad žmonėms norisi atrasti naujų būdų išgirsti istorijų. Viešojoje erdvėje gyvai pasakojamos istorijos tampa svarbia moterų patirčių pateikimo išraiška. Mes savo bibliotekoje taip pat vykdome žodinių istorijų iniciatyvą. Jau turime surinkusios kelias dešimtis moterų pasakojimų ir dabar svarstome, kokiu formatu jas geriausia pateikti – knyga, internete, teatro scenoje…

Riwa Roukoz. Man regis, toks susidomėjimas taip pat susijęs su pastaruoju metu Libane populiarėjančiais istorijų pasakojimo vakarais kavinėse ir baruose. Tačiau, žinoma, dažniausiai jie vyksta sostinėje ir tik kartais organizuojami kituose miestuose, jau nekalbant apie kaimo vietoves. Bet tokie vakarai labai reikalingi, jie sukuria erdvę istorijoms ir platformą joms pasakoti. Be to, jie prieinami visiems, nes dažniausiai būna nemokami.

Deema Kaedbey. Tai tarsi senosios arabų hakawati (istorijų pasakotojų) tradicijos atgaivinimas.

—————————–

Feministinė literatūra arabų kalba apima įvairias temas, sritis, išraiškos būdus ir geografiją. Kviečiu ją atrasti kartu su šiame pokalbyje minimomis autorėmis bei jų kūryba, kuri prieinama originalo (arabų) kalba, taip pat yra išversta į anglų, prancūzų ir kitas kalbas.

G. S.

Huda Shaarawi (1879–1947) – viena feminizmo pionierių. Užaugo tradicinėje haremo sistemoje, kuri moteris laikė izoliacijoje nuo vyrų ir reikalavo iš namų išeiti tik skara prisidengus veidą. Huda buvo labai išsilavinusi, mokėjo turkų ir prancūzų kalbas. 1908 m. įkūrė pirmąją moterų vadovaujamą filantropinę draugiją, teikusią paramą skurdžiai gyvenančioms moterims. 1910 m. atidarė į akademinius mokslus, o ne į „moteriškus“ darbus orientuotą mokyklą mergaitėms. 1919 m. buvo viena didžiausios prieš britų kolonijizmą nukreiptos demonstracijos organizatorių. 1923 m. įkūrė iki šiol veikiančią Egipto feminisčių sąjungą. Tais pačiais metais ji, išlipdama iš traukinio Kaire, padarė tai, kas tuo metu buvo beveik neįsivaizduojama: prieš minios akis nusirišo veidą dengiančią skarą. Jos pavyzdžiu vėliau pasekė kitos moterys. Hudos dienoraščiai išleisti pavadinimu „Haremo metai: Egipto feministės memuarai“ („Harem Years: The Memoirs of an Egyptian Feminist“).

Iman Mersal (g. 1966) yra iš kaimelio Nilo deltoje kilusi poetė, vertėja, eseistė, dėstytoja, literatūrologė. 1985–1988 m. buvo viena nepriklausomo Egipto feministinio žurnalo „Bint al-Ard“ („Žemės dukra“) redaktorių. 1999 m. emigravo į JAV ir vėliau į Kanadą, kur Albertos universitete dėsto arabų literatūrą. Išleido penkis poezijos rinkinius arabų kalba ir prozos knygą apie motinystę bei su ja susijusia kaltę; jos eilės išverstos į keletą kalbų.

Alawiya Sobh (g. 1955) – rašytoja ir redaktorė. Beirute baigusi arabų ir anglų literatūros studijas, kurį laiką dirbo mokytoja, dienraščiuose publikavo kultūrinius straipsnius, poeziją, prozą ir literatūros kritiką. 1986 m. tapo tuo metu populiariausio moterims skirto žurnalo arabų kalba vyriausiąja redaktore, po kelerių metų įsteigė kultūrinį žurnalą „Snob al-Hasnaa’“, kuris greitai tapo perkamiausiu visame regione. Jos romanas „Marijam, istorijų saugotoja“ (arab. „Maryjam al-Hakaja“) laikomas beveik epiniu pasakojimu apie Libano pilietinį karą.

Radwa Ashour (1946–2014) – viena garsiausių šiuolaikinių Egipto rašytojų. Jos trilogija „Granada“ – arabų civilizacijos Ispanijoje epas – įrašyta į Arabų rašytojų sąjungos sudarytą „100 geriausių kūrinių arabų kalba“ sąrašą. Ji – stiprus pokarinės kartos literatūrinis balsas, R. Ashour kūriniuose išryškėja jos tvirtas moralinis stuburas ir didžiulė drąsa.

Fatema Mernissi (1940–2015) – sociologė, politinių mokslų daktarė, mokslininkė ir viena žymiausių vadinamojo islamiškojo feminizmo atstovių. 1975 m. pirmąkart išleistas jos veikalas „Anapus šydo: moterų–vyrų dinamika musulmoniškoje visuomenėje“ („Beyond the Veil: Male-Female Dynamics in a Muslim Society“) aiškiai pasisakė prieš plačiai paplitusį mizoginišką islamo interpretavimą ir už tai susilaukė griežtos konservatyvių religinių pažiūrų atstovų kritikos. Vėlesniuose leidimuose F. Mernissi plačiau paaiškino savo teiginius parodydama, kaip patriarchaliniai ir kultūriniai Korano papildymai apsunkino tikrąją islamo žinią, kuri, priešingai vyraujančiai dezinformacijai, iš tiesų siekia lyčių lygybės.

Nawal Saadawi (g. 1931) yra psichiatrė, aktyvistė, rašytoja ir viena šiuolaikinio feminizmo ikonų. Egipto arabų moterų solidarumo asociacijos įkūrėja, keliolikos į įvairias kalbas išverstų knygų autorė. Kai BBC interviu metu laidos vedėja užsiminė, kad galbūt Nawal jau gana viešai kalbėti apie patriarchalinę priespaudą, su kuria ji visą gyvenimą kovojo, rašytoja atsakė: „Ne! Turiu apie tai kalbėti dar daugiau, dar garsiau, nes pasaulis tampa vis agresyvesnis ir mums žūtbūt reikia žmonių, kurie garsiai smerktų neteisybę.“

Julia Tohme (Dimashki) (1883–1954) – žurnalistė, švietėja, feministė. 1919 m. savo namuose Beirute įkūrė literatūrinį saloną, kurio susitikimuose aptarinėjo politinius, intelektualinius ir literatūrinius klausimus bei moterų išsilaisvinimo idėjas. 1921 m. pradėjo leisti žurnalą „Al marat al-zdyde“ („Naujoji moteris“), kuris išpopuliarėjo nuo Jeruzalės iki Bagdado, vėliau leido literatūrinės kritikos žurnalą. 1924 m. su kolegėmis įkūrė Moterų atgaivinimo draugiją, kurios vienas tikslų buvo apginti vietinių moterų rankdarbius nuo importinių. Pirmoji krikščionė Libane, vadovavusi islamiškai mergaičių mokyklai.

Mai Ziadeh (1886–1941) – Nazerete gimusi rašytoja, intelektualė, viena ankstyvojo arabų feminizmo ikonų. Persikrausčiusi gyventi į Kairą ji du dešimtmečius kiekvieną antradienį savo namuose rengė literatūrinius salonus, į kuriuos rinkosi to meto inteligentija. Straipsnius spausdino, be kitų leidinių, ir Julios Tohme „Naujojoje moteryje“. Mokėjo aštuonias kalbas. „Tikrąjį, išskirtinį Mai meną šešėlyje paliko apie jos asmeninį gyvenimą sklandę mitai. <…> Protinga ir labai jautri, Mai aiškiai suvokė abejingumo jos rašymui kartumą. Ją supo žmonės, žavėjęsi jos grožiu, bet ne pasiekimais. <…> Jautrioji Mai sunkiai išgyveno tai, kad moters išvaizda painiojama su jos [intelektualiniu] darbu“, – apie M. Ziadeh rašo Ghada Samman.

Ghada Samman (g. 1942) – Damaske gimusi žurnalistė ir rašytoja. Publikavo daugiau nei keturiasdešimt įvairių žanrų kūrinių – apsakymų, romanų, poezijos rinkinių. Modernių pažiūrų ir drąsiai reiškianti savo principingas pozicijas politiniais ir socialiniais klausimais, savo kūrybos ašimi ir pagrindu Gh. Samman skelbė asmeninę laisvę. „Palengvinsiu darbą kritikui, kuriam sunku tiksliai nurodyti, apie ką yra visi mano rašytiniai darbai, – viename straipsnyje teigia ji. – Ant stalčiaus, kuriame laiko mano kūrybą, jis gali užrašyti: „Laisvės šauksmas!“

Giedrė Steikūnaitė. Šiuolaikinė arabų literatūra: dešimt žymių rašytojų

2018 m. Nr. 5-6 / Arabų kalboje žodis „literatūra“ yra adab, tačiau adab reiškia daugiau nei rašytinį kūrinį, atitinkantį tam tikrus estetinius reikalavimus. Adab – tai ne tik gražios raidės, bet ir ryšys tarp rašytinio žodžio ir elgesio normų,