Marcel Proust. Apie skaitymą
1999 m. Nr. 8-9
„Apie skaitymą“ – tai 1905 metais parašyta Marcelio Prousto pratarmė jo paties išverstai anglų kultūros istoriko ir rašytojo Johno Ruskino knygai „Sezamas ir lelijos“. Tačiau šis tekstas iš esmės pranoksta pratarmės rėmus ir savotiškai paruošia skaitytoją romanų ciklui „Prarasto laiko beieškant“.
Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė
Poniai princesei Aleksandrai de Caraman-Chimay, kurios „Pastabos apie Florenciją“ būtų sužavėjusios Ruskiną, kaip gilios pagarbos ženklą skiriu šiuos puslapius – juos surinkau, nes jie jai patiko.
Galbūt nėra kitų taip pilnatviškai išgyventų mūsų vaikystės dienų kaip tos, kurių manėme neišgyvenę, kurias praleidome su mėgstama knyga. Regis, visa, kas užpildė jas kitiems, ką patys atmetėme kaip vulgarius dieviško malonumo trukdymus: žaidimą, kuriam mus kvietė atėjęs draugas, kai skaitėme įdomiausią fragmentą, bitę ar saulės spindulį, kurie mums trukdė ir vertė pakelti akis nuo puslapio arba persėsti į kitą vietą, mums atneštus užkandžius, kuriuos nepaliestus palikome ant suolo, kai saulė dangaus mėlynėje vis mažiau kaitino, pietus, dėl kurių turėjome nutraukti skaitymą, o valgydami tik ir galvojome kuo greičiau grįžti ir baigti pradėtą skyrių, visa tai, ką skaitymas vertė mus laikyti varginančiais nepatogumais, atvirkščiai, įspaudė mumyse tokį švelnų prisiminimą (mūsų dabartiniu požiūriu, juolab brangesnį negu tai, ką tuomet su tokia meile skaitėme), jog jei šiandien dar pasitaiko pasklaidyti anuometines knygas, vartome jas tik kaip išsaugotus prabėgusių dienų kalendorius, vildamiesi jų puslapiuose išvysti jau nebesančių buveinių ir tvenkinių atspindį.
Kas gi, kaip ir aš, neprisimena skaitymo per atostogas, kai dieną tekdavo paieškoti užuobėgos, kad galėtų niekieno netrikdomas jam ramiai atsiduoti? Rytą grįžęs iš parko, kai visi būdavo išėję „pasivaikščioti“, įsmukdavau į valgomąjį, kur iki dar tolimų pusryčių nieks neįžengs, išskyrus ganėtinai tylią senąją Felisitę, kur į mano skaitymą labai pagarbiai žvelgs tik nuspalvintos lėkštės ant sienų, kalendorius su ką tik nuplėštu vakarykštės dienos lapeliu, sieninis laikrodis ir ugnis židinyje, kalbantys ir nelaukiantys, kad jiems atsakytum, – jų prasmės neturinčios kalbos nepanašios į žmonių kalbą ir neužgožia tavo skaitomų žodžių prasmės. Įsitaisydavau kėdėje prie ugnies, apie kurią anksti atsikėlęs dėdė sodininkas per pusryčius pasakys: „Neblogai! Ugnelė tikrai nepakenks; patikėkit, šeštą valandą darže buvo labai šalta. Nepasakytum, kad po savaitės Velykos!“ Iki pusryčių, kurie, deja, nutrauks skaitymą, būdavo dar dvi ilgos valandos. Kartkartėm girdėdavau, kaip iš siurblio trykšta vanduo, pakeldavau galvą ir žvelgdavau pro uždarą langą į visai čia pat esančią vienintelę alėją sodelyje su plytomis ir fajanso pusmėnuliais iš kraštų apdėtomis našlaičių lysvėmis: tos našlaitės, regis, buvo nuskintos perdėm gražioje padangėje, įvairiaspalvėje ir tarsi atspindėtoje bažnyčios vitražų, – kartais matydavau juos tarp miesto stogų, – dangus būdavo liūdnas prieš audrą arba gerokai vėliau, kai diena krypdavo vakarop. Deja, padengti stalo virėja ateidavo pernelyg iš anksto; ir jei dar neplepėtų! Bet ji tikėjo privalanti pasakyti: „Jums šitaip nepatogu; o jeigu jums pristumčiau stalą?“ Tad turėdavau atsakyti: „Ne, labai ačiū“, reikėdavo iškart sustoti ir susigrąžinti balsą iš toli, iš už sučiauptų lūpų, kai jis paskubomis be garso kartojo akių perskaitytus žodžius; reikėdavo jį sustabdyti, priversti suskambėti ir mandagiai atsakyti: „Ne, labai ačiū“, suteikiant įprastą skambesį, atsakymo intonaciją, kurią buvo pamiršęs. Praeidavo valanda; dažnai gerokai prieš pusryčius grįždavo tie, kurie pavargdavo ir norėdami sutrumpinti pasivaikščiojimą eidavo „per Mezeglizą“, arba tie, kurie tą rytą nebūdavo išėję, nes „turėdavo rašyti“. Jie sakydavo: „Nenoriu tau trukdyti“, bet netrukus prisiartindavo prie židinio, užsigeisdavo pasižiūrėti, kelinta valanda, imdavo jaudintis dėl pusryčių. Tą, kuris būdavo „pasilikęs rašyti“, apsupdavo ypatinga pagarba ir sakydavo: „Atlikote savo mažytį susirašinėjimą“ – su šypsena, kurioje pynėsi pagarba, paslaptingumas, išdykavimas ir atsargumas, tarsi šis „mažytis susirašinėjimas“ būtų kartu ir valstybės paslaptis, ir prerogatyva, ir laimė, ir negalavimas. Kai kas nebelaukdavo ir iš anksto sėsdami prie stalo į savo vietas. Ir šitai būdavo labai nemalonu, nes duodavo blogą pavyzdį kitiems atvykusioms, kurie manydavo, kad jau vidudienis ir priversdavo mano tėvus pernelyg anksti ištarti lemtingus žodžius: „Na, užversk knygą, pusryčiausime“. Viskas būdavo paruošta, visi įrankiai ir indai ant staltiesės, trūkdavo tik, kad baigiant valgyti atneštų stiklinį aparatą, kuriame dėdė sodininkas ir virėjas pats prie stalo ruošdavo kavą, – sudėtingą it koks fizikos instrumentas aparatą su vamzdeliais, maloniai kvepiantį, kuriame būdavo taip įdomu stebėti stiklo gaubtu staiga pakilusį verdantį skystį, kuris vėliau ant aprasojusių sienelių palikdavo kvapnias rudas nuosėdas; taip pat grietinėlės ir braškių, kurias tas pats dėdė sumaišydavo visada vienodomis proporcijomis, kaip tik iki reikiamo rausvumo, kokį išgaudavo kaip patyręs koloristas ir įgudęs smaguris. Kokie ilgi man atrodydavo tie pusryčiai! Mano senelio sesuo patiekalų tik paragaudavo, kad pareikštų savo nuomonę taip švelniai, jog atrodydavo galėsianti pakęsti prieštaravimus, nors jų niekada neleisdavo. Kalbėdama apie romaną ar eiles – dalykus, apie kuriuos labai gerai nusimanė, – ji visada moteriškai nusižemindavo, pasikliaudama kompetentingesnių nuomone. Manė, jog tai tokia įnoringa ir nepastovi sritis, kurioje vieno skonis negali nustatyti tiesos. Bet apie dalykus, kurių taisyklių ir principų išmokė jos motina – apie vieno ar kito patiekalo paruošimą, apie tai, kaip skambinti Bethoveno sonatas, kaip maloniai priimti svečius, ji neabejojo tobulai nusimananti ir atskirianti gera nuo bloga, tuo tarpu kiti tik maždaug gaudosi. Beje, ir reikalaudavo, kad tie trys dalykai būtų atliekami tobulai: tai buvo savotiškas priemonių, nuosaikumo ir žavesio paprastumas. Baisėdavosi, kai prieskoniai būdavo dedami į patiekalus, kuriems tai visiškai nereikalinga, kai kas skambindavo perdėm jausmingai ir piktnaudžiaudavo pedalais, kai priiminėjant svečius būdavo elgiamasi nenatūraliai ir perdėtai šnekama apie save. Iš pirmo kąsnio, pirmųjų gaidų, ir paprasčiausio pakvietimo ji įsivaizduodavo supratusi, ar turi reikalą su gera virėja, tikru muzikantu, ar su gerai išauklėta moterimi. „Gal jos pirštai ir ilgesni nei mano, tačiau jai trūksta skonio, jei taip nenatūraliai skambina šį tokį paprastą andante.“ „Galbūt ji ir labai puiki moteris, pilna nuostabiausių savybių, bet netaktiška tokiomis aplinkybėmis kalbėti apie save.“ „Gal ji ir labai mokyta virėja, tačiau nemoka pagaminti bifštekso su bulvėmis. Bifšteksas su bulvėmis! Idealaus konkurso kūrinys, sunkus dėl paties paprastumo, savotiška virtuvės „Patetinė sonata“, gastronominis atitikmuo to, kas visuomenės gyvenime yra damos apsilankymas, kuri ateina jūsų pasiteirauti apie tarną ir tokiu paprastu veiksmu gali jums parodyti savo išsiauklėjimą bei taktą arba jų trūkumą. Mano senelis buvo toks savimyla, kad būtų norėjęs, jog visi patiekalai pasisektų, tačiau per mažai nusimanė apie virtuvę, kad kada nors nustatytų, ar jie nepavykę. Kartais įspėdavo, kad jie – beje, labai retai – tikrai tokie, bet tai nutikdavo grynai per atsitiktinumą. Visada pagrįsta jo sesers kritika, kad virėja nemoka pagaminti kokio patiekalo, seneliui atrodydavo itin nepakenčiama. Vengdama ginčų su juo, senelio sesuo, liežuvio galiuku paragavusi valgio, nepareikšdavo savo nuomonės ir iš to, beje, mums iškart būdavo aišku, kad toji nuomonė nepalanki. Ji tylėdavo, bet iš jos švelnių akių perskaitydavome apgalvotą nepalaužiamą pasmerkimų, sugebanti įsiutinti senelį. Jis su ironija prašydavo ją pareikšti savo nuomonę, Jos tylėjimas vesdavo jį iš kantrybės, tad imdavo primygtinai klausinėti, karščiuodavosi, bet jutai, jog ji verčiau taps kankine, nei prisivers sutikti su seneliu ir pripažins, kad saldieji patiekalai nėra pernelyg saldūs.
Po pusryčių tuojau vėl imdavausi skaitymo; ypač jei diena būdavo karštoka, visi „pasitraukdavo į savo kambarius“, o aš galėdavau žemomis nedidelių laiptų pakopomis iškart užlipti į savo kambarį antrame aukšte, – beje, namas buvo tik dviejų aukštų, – jis buvo taip žemai, kad pro langą galėjai lengvai iššokti į gatvę. Uždarydamas langą neišsisukdavau nuo ginklų pardavėjo pasveikinimo, kuris ta dingtimi, jog turi nuleisti stogelius virš vitrinų, kasdien po pusryčių rūkydavo cigaretę prie savo parduotuvės durų ir sveikindavo praeivius, kartais sustojančius paplepėti. Anot Viljamo Moriso teorijų, kurias visą laiką taikydavo Meiplis ir anglų dekoratoriai, kambarys gali būti gražus tik tuomet, kai jame esantys daiktai mums naudingi ir kai kiekvienas naudingas daiktas, – kad ir paprasta vinis, – nėra paslėptas, o matomas. Nieko kita, tik visiškai neuždengta lova variniais strypais, nuogos higieniškos sienos ir kelios šedevrų reprodukcijos. Sprendžiant pagal šiuos estetinius principus, mano kambarys buvo visai negražus, nes jame buvo pilna niekam nereikalingų daiktų, nekaltai slepiančių tuos, kurie reikalingi, bet jais šitokiomis aplinkybėmis buvo tiesiog neįmanomą naudotis. Tačiau kaip tik dėl šių ne mano patogumui esančių daiktų, o, regis, atsiradusių ten savo malonumui, mano kambarys man atrodė gražus. Ilgos baltos užuolaidos slėpė nuo žvilgsnių lovą, stovinčių tarsi kokios šventovės gilumoje: žaliais lapeliais išmarginti apklotai kojoms, gėlėtos dygsniuotos antklodės, siuvinėtos lovatiesės, batistiniai užtiesalai ant pagalvės, po kūnais ji pasislėpdavo dieną it koks altorius Marijos mėnesį po girliandomis ir gėlėmis, o vakare, eidamas gulti, atsargiai padėdavau juos ant fotelio, kur jie maloniai sutikdavo praleisti naktį; šalia lovos – šventoji trejybė: stiklinė mėlynais piešiniais, tokia pati cukrinė ir ropinė (rytojaus dieną po mano atvykimo teta paliepė, kad ji būtų tuščia, nes bijojo, jog „neišliečiau“), savotiški apeigų reikmenys, beveik tokie pat šventi kaip ir brangus apelsinmedžio žiedų skystis šalia jų stiklo buteliuke; jų, kaip maniau, man nebuvo leista išniekinti, netgi panaudoti asmeninėms reikmėms, tarsi tai būtų pašventinti indai, – prieš nusirengdamas juos ilgai tyrinėdavau žvilgsniu, bijodavau, kad netyčia jų neapversčiau; mažos vąšeliu nertos ažūrinės juostos siautė fotelių atlošus baltų rožių nėriniais, o tos rožės turbūt buvo su spygliais, nes kiekvienąkart, kai baigęs skaityti norėdavau atsistoti, jusdavau, jog esu prikibęs: stiklinis gaubtas, po kuriuo nuo vulgarių prisilietimų atskirtas laikrodis intymiai šnabždėjo iš toli atkeliavusioms kriauklėms ir senai sentimentaliai gėlei, buvo toks sunkus, jog kai laikrodis sustodavo, niekas, išskyrus laikrodininką, nedrįsdavo jo pakelti; balta gipiūrinė staltiesė it altoriaus apdangalas užmesta ant dviejų vazų, Išganytojo atvaizdo ir švento buksmedžio puošiamos komodos, darė ją panašią į Šventąjį stalą (šį įspūdį dar stiprino klauptai, stovintys šalia jos nuo to laiko, kai kambarį „baigė įrengti“), bet į stalčių plyšius įsipainioję staltiesės brizgai visiškai neleisdavo jų ištraukti, tad niekada negalėdavau pasiimti nosinės neapvertęs Išganytojo atvaizdo, šventų vazų, buksmedžio, o pats nesuklupęs ties klauptais; pagaliau trigubas sluoksnis užuolaidėlių iš kanvos, didelių muslino užuolaidų ir pačių didžiausių iš muslino, visada šypsančių dažnai saulės nušviestu gudobelės baltumu, bet iš esmės gana erzinančių savo nerangumu ir užsispyrimu, kai vyniodamosi aplinkui savo medines lygiagretes vienos su kitomis susipainiodavo, įsibraudavo į langą, jei norėdavau jį atverti arba užverti, o kai man pavykdavo jas atskirti, vienos būdavo visada pasiruošusios tučtuojau įsivelti į jau ir taip jomis užsikimšusias sandūras tarsi į kokį tikrų gudobelių krūmą arba į kregždžių lizdus, jei tik šiems paukščiams būtų atėję į galvą ten įsikurti, tad šią iš pirmo žvilgsnio tokią paprastą lango atidarymo arba uždarymo operaciją galėdavau užbaigti tik pasikvietęs ką nors į pagalbą; visi šie daiktai, kurie ne tik netarnavo mano reikmėms, bet netgi trukdė, nors ir nelabai jas patenkinti, kurie akivaizdžiai ten niekada nebuvo padėti, kad kas nors jais pasinaudotų, užpildė mano kambarį savotiškomis asmeninėmis mintimis, pasitenkinimu, jog pasirinko gyvenimą būtent čionai ir džiaugiasi, kaip dažnai džiaugiasi proskynoje augdami medžiai, o gėlės – prie kelio arba ant senų mūro sienų. Pripildė jį tylia ir įvairia gyvybe, paslaptimi, kurioje mano asmenybė dingdavo ir kartu būdavo pakerėta; jie pavertė šį kambarį savotiška koplyčia, kur saulė, nučiuožusi mažyčiais rausvais kvadratėliais, mano dėdės įstatytais langų viršuje, nurausvinusi užuolaidų gudobelę, išmargindavo sienas tokiais keistais atšvaitais, jog atrodydavo, tarsi koplytėlė būtų didelės navos su vitražais viduje; ją pasiekdavo skardus varpų aidas, nes mūsų namas buvo netoli bažnyčios, – beje, per didžiąsias šventes nuo mūsų iki bažnyčios nutįsdavo nešamų altorių procesija, ištisas gėlių takas, ir man rodydavosi, kad skambina ant mūsų stogo, kaip tik virš lango, iš kurio dažnai pasveikindavau kleboną su brevijoriumi rankose, iš mišparų grįžtančią tetą arba vaiką iš choro, kuris atnešdavo mums pašventintos duonos. O Brauno atlikta Botičelio „Pavasario“ nuotrauka, „Nepažįstamos moters“ iš Lilio muziejaus liejinys, kurių pirmoji kabo ant sienos, o antrasis stovi ant židinio Meiplio kambariuose, Viljamo Moriso priskiriami nenaudingam grožiui, – turiu pripažinti, jog mano kambaryje juos pakeitė graviūra, kurioje pavaizduotas princas Eugenijus, baisus ir kartu gražus su savo karišku švarku, – kartą buvau labai nustebęs, kai jį pamačiau naktį dundant garvežiams ant stoties bufeto durų, tokį pat baisų ir gražų, reklamuojantį kažkokią tešlainių rūšį. Šiandien įtariu, kad mano senelis gavo graviūrą kaip premiją iš dosnaus fabrikanto, o paskui visiems laikams pakabino ją mano kambaryje. Bet tuomet man nerūpėjo, iš kur ji, man ji atrodė istoriška ir paslaptinga, neįsivaizdavau, kad galėtų būti daugiau egzempliorių tokio daikto, kuris man buvo asmuo, nuolatinis kambario gyventojas, kuriuo su juo dalijuosi ir kuriame jį kasmet randu vis tokį patį. Dabar jau seniai jo nesu matęs ir manau, kad niekada daugiau nepamatysiu. Bet jei tektų tokia laimė, tikiu, jog jis turėtų man daug daugiau ką pasakyti nei Botičelio „Pavasaris“. Palieku gerą skonį turintiems žmonėms galimybę puošti savo būstą juos žavinčių šedevrų reprodukcijomis, atpalaiduoti savo atmintį nuo rūpesčio, kad jos išsaugotų jiems brangų atvaizdą ir patikėtąjį drožinėto medžio rėmams. Palieku gero skonio žmonėms laisvę paversti savo kambarį jų skonio atvaizdu ir pripildyti jį tik tokių daiktų, kokiems tas skonis galėtų pritarti. O aš jaučiuosi gyvas ir galiu mąstyti tik kambaryje, kur visa kuria ir kalba visai kitokie nei mano gyvenimai, kur vyrauja man priešingas skonis, kur niekas nepriklauso mano sąmoningam mąstymui, kur mano vaizduotė mėgaujasi pasinerdama į ne-aš gelmes; pasijuntu laimingas tik įžengęs – Stoties prospekte, Uoste arba Bažnyčios aikštėje – į kokį provincijos viešbutį ilgais šaltais koridoriais, kur iš lauko įsiveržęs vėjas verčia niekais radiatorių pastangas, kur smulkus rajono geografinis žemėlapis tėra vienintelė sienų puošmena, kur bet koks garsas tik dar labiau pabrėžia tylą ją sutrikdydamas, kur kambariuose tvyro uždarų patalpų tvaikas, – oras iš lauko jį tik nuprausia, bet neužgožia, – kai jį šimtąkart trauki šnervėmis, kad paveiktum vaizduotę, kuri, jo pakerėta, įsiurbia jį kaip modelį, idant pabandytų atkurti su visomis jame telpančiomis mintimis ir prisiminimais; kur vakare, kai atidarai savo kambario duris, junti, jog pažeidi visą čia pasklidusį gyvenimą, o jį vėl tvirtai suimi saujon, kai uždaręs duris žengi šiek tiek toliau, stalo arba lango link; kai atsisėdi su šiuo gyvenimu it kokioje mišrioje draugijoje ant sofos, kurią pagamino svarbiausio srities miesto baldų apmušėjas, tikėdamas, jog seka Paryžiaus skoniu; kai visur susilieti su nuogu gyvenimu, kuris savo artimumu kelia tau nerimą, kai išdėlioji šen bei ten savo daiktus vaidindamas šeimininką kambario, iki kraštų pilno kitų sielos, pastovo malkoms forma ir užuolaidų piešiniu saugančio jų svajonių žymę, kai žengi basomis pėdomis nepažįstamu kilimu; tuomet, kai visas virpėdamas eini ir užstumi velkę, pajunti, jog drauge su savimi užsklendi šį paslaptingą gyvenimą: kad įstumi jį drauge su savimi lovon ir galiausiai atsiguli į didelių baltų paklodžių patalą, dengiantį tau veidą, o tuo tarpu visai čia pat bažnyčios varpai skambina visam miestui mirštančių ir įsimylėjusių nemigo valandas.
Ilgą laiką negalėdavau skaityti savu kambaryje, nes reikėdavo eiti į parką už kokio kilometro nuo kaimo. Bet po privalomo žaidimo sutrumpindavau laiką, skirtą užkandžiams, kuriuos atnešdavo pintinėse ir išdalydavo vaikams upės pakrantėje, ant žolės, kur būdavo padėta knyga, nors kol kas dar buvo uždrausta ją imti į rankas. Tolėliau, gana apleistose ir paslaptingose parko gelmėse, upė jau nebebuvo tiesiai tekantis dirbtinis vandens telkinys, kuriame plaukioja gulbės, o iš kraštų – alėjos su besišypsančiomis statulomis, ir vietomis, trikdoma šokinėjančią karpių, veržėsi sraunia tėkme pro parko užtvarą, virsdama upe geografine šio žodžio prasme, – upe, turinčia vardą, netrukus išsiliejančia (ar tai buvo ta pati upė, kuri tekėjo tarp statulų ir kuria plaukiojo gulbės?) po ganyklas, kuriose snaudžia jaučiai, paskandindama purienas, po savotiškas prerijas, kurios dėl to ir buvo užpelkėjusios; vienoje jų pusėje buvo kaimas su beformiais bokštais, – aiškindavo, jog tai viduramžiškų statinių liekanos, – o iš kitos – kylantys į kalną erškėčiais ir gudobelėmis apaugę keliai vedė į iki begalybės plytinčią „gamtą“, į kaimus kitokiais vardais, į nežinomybę. Palikdavau kitus baigti užkandžius parko žemutinėje dalyje, ant kranto šalia gulbių, o pats leisdavausi į labirintą, nubėgdavau iki vienos tokios pavėsinės, kurioje atsisėsdavau, tapdavau nesurandamas, atlošdavau nugarą į apkarpytus lazdynus, stebėdavau šparagų daigus, žemuogynus, baseiną, kurio vandens lygį tam tikromis dienomis pakeldavo arkliais sukamas velenas, baltus vartus viršuje, kur buvo „parko galas“, o už jų – rugiagėlių ir aguonų laukus. Šitoje pavėsinėje buvo visiškai tylu, beveik jokio pavojaus, jog mane suras, ir tas saugumo jausmas buvo itin malonus, girdint apačioje veltui šaukiančius balsus, kartais net priartėjančius, kylančius pirmosiomis atšlaitėmis, visur ieškančius ir nerandančius, o paskui grįžtančius; ir vėl jokio garso; tik kartkartėmis auksinis varpų skambesys, kuris tolumoje, anapus lygumų, regis, skambėjo už žydro dangaus, galėjo perspėti, kiek praėjo laiko; bet jo švelnumo sujaudintas, o po to, nuaidėjus paskutiniams garsams, sunerimęs dėl dar gilesnės tylos, niekada nebuvau tikras, kiek kartų skambino. Grįždamas į kaimą girdėdavau jau ne skardžius varpus – artėjant prie bažnyčios, kuri iš arti pasirodydavo visu savo sustingusiu aukštumu, iškėlusi vakaro mėlynėje varnomis mirgantį šiferio gaubtą, aikšte su trenksmu skriedavo „žemės gėrybes šlovinantys“ garsai. Parko gale varpai skambėdavo prislopintai ir švelniai, kreipdamiesi ne į mane, bet į visą kraštą, visus kaimus, kiekvieną paskirą kaimietį savo lauke, man nereikėdavo pakelti galvos, nes jų garsas plaukdavo šalia manęs, skelbdamas valandas tolumai, manęs nematydamas, nepažindamas ir ne trikdydamas.
Kartais namuose, lovoje, jau gerokai po vakarienės, paskutinės vakaro valandos taip pat priglobdavo mano skaitymą, bet tai būdavo tik tomis dienomis, kai prieidavau paskutinius knygos skyrius, kai nedaug belikdavo perskaityti iki galo. Tuomet, rizikuodamas, jog būsiu nubaustas ir mane kankins nemiga, kuri, perskaičius knygą, galbūt truks visą naktį, tėvams atsigulus, vėl užsidegdavau žvakę; tuo tarpu lauke visai arti, tarp tyloje skendinčių ginklininko namo ir pašto, tamsiame ir vis dėlto mėlyname danguje švietė žvaigždės, o iš kairės, gatvelėje, kur svaigiai kilo dangun istorinė kaimo bažnyčia, kur budėjo didžiulė juoda apsidė, kurios skulptūros ir naktį nemiega, jutai stebuklingą Dievo, šventos ostijos, įvairiaspalvių šventųjų buveinę, į kurią švenčių dienomis renkasi kaimyninių pilių damos, – eidamos pro turgų jos kliukindavo vištas ir priversdavo kūmules sproginti akis, – į mišias jos atvažiuodavo „savo karietomis“, o kai kurios grįždamos, tik išėjusios iš tamsaus priebažnyčio, kur tikintieji, pastūmę prieangio duris, paberdavo klajojančius navos rubinus, nepamiršdavo pas konditerį aikštėje nusipirkti vieno kito nuo saulės po uždanga saugomo pyragaičio – „mankė“, „Šventųjų Honorė“. „genujietiškų“, – kurių lengvas saldus aromatas man išliko sumišęs su didžiųjų mišių varpų skambesiu ir sekmadienio linksmybėmis.
Po to paskutinis puslapis būdavo perskaitytas, knyga – baigta. Reikėdavo giliu atodūsiu sustabdyti patrakusį akių lakstymą puslapiais ir balsą, kuris be garso tai sekė, stabteldamas tik atsipūsti. Tuomet, kad numalšinčiau pernelyg ilgai šėlstantį jaudulį, kad šitaip nurimęs galėčiau suvaldyti kitus jausmus, atsistodavau, imdavau žingsniuoti palei lovą, vis dar įsmeigtomis į vieną tašką akimis, kurio bergždžiai ieškojau kambaryje arba lauke, nes jis buvo tik kažkur sieloje, nuotolyje, kurio neišmatuosi nei metrais, nei myliomis kaip kitų, kurio, beje, ir nesupainiosi su kitais, žvelgdamas „tolimu žvilgsniu“, kokiu žvelgia tas, kuris mąsto „apie ką kita“. Na ir ką? Juk čia tik knyga. Tų būtybių, kurioms teikei daugiau dėmesio ir švelnumo nei gyviems žmonėms, kai apsimesdamas esąs abejingas arba nuobodžiaujantis užversdavai knygą ir ne visada drįsdavai prisipažinti, kaip jas myli netgi tuomet, kai tėvai užklupdavo skaitantį ir kai atrodydavo, kad tavo susijaudinimas jiems kelia šypseną; tų žmonių, dėl kurių dūsavai ir raudojai, niekada nepamatysi ir nieko daugiau apie juos nesužinosi. Jau savo žiauriame kelių puslapių „Epiloge“ autorius pasirūpino juos „išjungti“, neįtikėtinai abejingas tiems, kurie su tokiu susidomėjimu juos žingsnis po žingsnio sekė. Mums buvo papasakota kiekviena jų gyvenimo valanda. Po to staiga: „Dvidešimčiai metų po šių įvykių praėjus, Fužero gatvėse galėdavai sutikti dar gana tiesų senį, ir t. t.“ O apie vestuves, kurių džiaugsmingai galimybei numatyti buvo skirti du tomai, kai mes baimindavomės, o vėliau džiaugdavomės dėl kiekvienos iškilusios ir po to įveiktos kliūties, tik iš antraeilio personažo lūpų sužinome, kad jos buvo atšvęstos kaip tik šiame nuostabiame epiloge, kuris tarsi nukrinta iš dangaus ir yra parašytas mūsų aistroms abejingo žmogaus, vieną dieną pakeitusio autorių. O taip norėtųsi, kad knyga tęstųsi, o jeigu tai neįmanoma, kad sužinotume kažką daugiau apie šiuos visus personažus, apie jų gyvenimą, pritaikytume savo paties gyvenimą dalykams, visai nesvetimiems jų tau įkvėptai meilei; jos objekto tau staiga pritrūko, nes ne veltui vieną valandą buvo mylėta būtybė, kurios rytoj beliks tik vardas pamirštame puslapyje, knygoje, kuri niekaip nesusijusi su gyvenimu ir dėl kurios vertės klydome, nes jos likimas mums dabar suprantamas, nors mūsų tėvai apie jį kalba pilnomis paniekos frazėmis, kuri toli gražu neįkūnija, nors manėme kitaip, visatos lemties, o užima tik mažytę vietelę notaro bibliotekoje tarp prašmatnių, bet ne itin autoritetingų „Iliustruoto madų žurnalo“ ir „Ero-Luaros geografijos“.
…Prieš bandydamas „Karališkų lobių“ pradžioje atskleisti, kodėl, mano nuomone, skaitymas neturi vaidinti svarbiausio vaidmens gyvenime, kokį savo kūrinėlyje jam skiria Ruskinas, privalau išskirti žavingus vaikystės skaitymus, kurių prisiminimas kiekvienam mūsų turi būti palaima. Be abejo, pernelyg ilgai visu ankstesniu dėstymu įtikinėjau, jog svarbiausia, ką skaitymas mumyse palieka, yra vietos ir dienos, kai tas knygas skaitėme. Aš neišvengiau jų apžavų: kai norėdavau kalbėti apie knygas, kalbėdavau visai apie kitus dalykus, nes jos man kalbėdavo apie ką kita. Bet galbūt Jų manyje sužadinti prisiminimai buvo tokie pat kaip ir skaitytojų, kuriuos jie, stabtelėdami ties žydinčių kelių vingiais, pamažu atgaivino savo sąmonėje psichologiniu vyksmu, originaliai vadinamu skaitymu, pakankamai stipriai, kad dabar galėtų tarsi savo paties viduje protu sekti kai kuriuos likusius jiems mano patelktus apmąstymus.
Žinoma, jog „Karališki lobiai“ – tai paskaita apie skaitymą, kurią Ruskinas perskaitė Rusholmo rotušėje netoli Mančesterio 1864 metų gruodžio šeštąją, kad pagelbėtų įsteigti Rusholmo instituto biblioteką. Gruodžio 14-ąją jis perskaitė kitą paskaitą, kurt vadinosi „Karalienių sodai“ ir buvo apie moters vaidmenį, – ji turėjo padėti įsteigti Ankouto mokyklą. „Per visus šiuos 1864 metus savo nuostabiame kūrinyje „Ruskino gyvenimas ir kūryba“, teigia ponas Kolingvudas, jis liko at home, išskyrus dažnus apsilankymus pas Karleilį. O kai gruodį Mančesteryje skaitė paskaitas, kurios vadinosi „Sezamas ir lelijos“ ir tapo populiariausiu jo kūriniu, nuostabus minties spalvingumas liudijo puikiausią fizinę ir intelektinę jo sveikatą. Jo herojinis, aristokratiškas ir stoiškas idealas – tai pokalbių su Karleiliu aidas, – juose jis nuolatos primygtinai pabrėždavo viešųjų bibliotekų reikšmę, o juk Karleilis buvo Londono bibliotekos steigėjas…“
Mums, kurie tenorime diskutuoti vien dėl Ruskino tezės, nesigilindami į jos istorinę kilmę, tereikia ją pakankamai tiksliai reziumuoti Dekarto žodžiais, kad „visų gerų knygų skaitymas yra tarsi pokalbis su pačiais padoriausiais visų praėjusių amžių žmonėmis, šių knygų autoriais“. Ruskinui, beje, galbūt nebuvo žinoma ši sausoka prancūzų filosofo mintis, bet kaip tik ją iš tikrųjų visur randame jo paskaitoje, apgaubtoje vien apoloniškuoju auksu, kuriame ištirpsta angliški ūkai. kaip kad šlovė nuskaidrina jo mėgstamo tapytojo gamtovaizdžius.
„Klystame manydami, jog galime savo valia ir protu rinktis draugus, nes tik nedaugelis mūsų turi šitokią galią, – mūsų pasirinkimas yra labai ribotas. Negalime pažinti to, ką norėtume… Jei mus lydi sėkmė, galime trumpai pamatyti didį poetą, išgirsti jo balsą arba ko nors paklausti kokį mokslininką, – jis mums maloniai atsakys. Galime užtrukti dešimt minučių, kalbėdamiesi su ministru jo kabinete, arba kokį kartą gyvenime būti apdovanoti karalienės žvilgsniu. Vis dėlto trokštame šitokių greit prabėgančių akimirkų, ištisus metus aistringai ir sukaupę visus sugebėjimus vaikomės net šiek tiek menkesnių galimybių, kai tuo pat metu mums yra atvira kitokia draugija žmonių, kurie kalbėsis su mumis kiek tik panorėsime, neatsižvelgdami į mūsų rangą. Ši draugija yra tokia gausi ir maloni, jog galime ją priversti visą dieną mūsų laukti, o karaliai ir valstybės vyrai mūsų visai nelaukia, – mes patys esame priversti laukti, kad priimtų, – bet vis tiek jos niekada neieškosime paprastai, kaip ir apstatytuose mūsų pačių bibliotekos prieškambariuose, niekada neišklausysime nė vieno žodžio, kurį jie ruošėsi mums pasakyti.“ „Galbūt man tarsite, priduria Ruskinas, jog labiau mėgstate šnekėtis su gyvais žmonėmis, nes tuomet galite matyti jų veidus ir t. t.“, ir. atmesdamas tiek vieną, tiek ir kitą prieštaravimą, parodo, kad skaitymas ir yra pašnekesys su žymiai išmintingesniais ir įdomesniais asmenimis nei tie, kuriuos pažinti turime progą savo apsupty. Pastabose, kurias patelkiau šios knygos gale, bandžiau parodyti, jog skaitymas negali būti visiškai sutapatintas su pokalbiu, tegu ir su pačiu išmintingiausiu žmogumi; iš esmės knyga nuo draugo skiriasi ne išminties laipsniu, o bendravimo būdu. – skaitymas suteikia progą bendrauti su kito mintimis, bet. atvirkščiai nei pokalbio, šio bendravimo metu esame vieni, vadinasi, galime džiaugtis vienatvės teikiama intelektualine galia, kurią iškart išblaško pokalbis, esame nuolat šios galios skatinami vaisingam proto darbui. Jei Ruskinas būtų padaręs išvadas iš kitokių tiesų nei tos, kurias dėsto toliau, greičiausiai būtų priėjęs tokią pat išvadą kaip mano. Bet tikriausiai jis nesistengė pasiekti pačios skaitymo idėjos esmės. Jis tik norėjo atskleisti mums skaitymo vertę, papasakodamas savotišką platonišką mitą taip paprastai, kaip šitai darydavo graikai, atskleidę kone visas teisingas idėjas ir palikę nūdieniams žmonėms rūpestį jas kruopščiai gilinti. Tačiau tikėdamas, kad skaitymas savo pirmine esme kaip produktyvus bendravimo vienatvėje stebuklas yra dar kai kas daugiau nei tai, apie ką kalba Ruskinas, netikiu, jog jam mūsų dvasiniame gyvenime būtų galima priskirti pirmaujantį vaidmenį, kokį jis, regis, teikia.
Skaitymo vaidmens ribos išplaukia iš jo privalumų. O šiuos privalumus pasistengsiu parodyti remdamasis dar savo vaikystės skaitymais. Knyga, kurią ką tik matėte mane skaitant kamputy prie židinio valgomajame ir savo kambaryje, susirangiusį fotelyje su vąšeliu nertu atlošu galvai, o gražiomis popietės valandomis po parko lazdynais ir gudobelėmis, kur šalia manęs tylomis pleveno iš toli atskrieję visi begalinių laukų dvelksmai, be žodžių nešdami į mano džiūgaujančias šnerves dobilų ir lubinų kvapą, – retsykiais pakeldavau pavargusias akis, kad į juos pažvelgčiau, – kadangi jūsų akys, kai palinkstate prie jos, negalėtų įskaityti jos pavadinimo iš dvidešimties metų atstumo, mano atmintis, kurios žvilgsnis daugiau pratęs prie šitokio pobūdžio percepcijų, jums pasakys, kad ši knyga buvo Teofilio Gotjė „Kapitonas Frakasas“.
Man ypač patiko dvi trys jos frazės, kurios, maniau, buvo pačios originaliausios ir gražiausios visoje knygoje. Neįsivaizdavau, kad koks kitas autorius būtų kada nors parašęs į jas panašias. Bet nujaučiau, kad jos priklauso tikrovei, kurios nedidelį kraštelį Teofilis Gotjė leidžia mums visoje knygoje prabėgomis pamatyti tik vieną ar du kartus. Ir kadangi maniau, jog jam tikrai ji visa pažįstama, panorau perskaityti ir kitas jo knygas, kur visos frazės būtų tokios pat gražios kaip šios ir kuriose būtų kalbama apie dalykus, apie kuriuos norėčiau sužinoti jo nuomonę. „Savo prigimtimi juokas visai ne žiaurus; juo žmogus skiriasi nuo gyvūno, jis yra, kaip tvirtina graikų poetas Homeras, nemirtingų ir palaimingų dievų dovana, – jie iki soties juokiasi olimpišku juoku per visą amžinybės laisvalaikį.“ Ši frazė mane tikrai apsvaigino. Maniau matąs stebuklingąją antiką pro viduramžius, kuriuos tik Gotjė sugebėjo man atverti. Tačiau būčiau norėjęs, kad užuot prabėgomis apie tai užsiminęs po nuobodaus pilies, kurią man trukdė įsivaizduoti per daug nežinomų žodžių, aprašymo jis būtų per visą knygą kalbėjęs tokio pobūdžio frazėmis apie dalykus, kurių ir perskaitęs knygą neužmirščiau ir mėgčiau. Būčiau norėjęs, kad jis, vienintelis išmintingas tiesos žinovas, būtų pasakęs, ką iš tiesti privalau manyti apie Šekspyrą, apie Sentiną, apie Sofoklį, Euripidą ir Silviją Peliko, kuriuos perskaičiau labai šaltą kovo mėnesį ir kiekvienąkart užvertęs knygą, sujaudintas, jog baigiau ją skaityti, sukaupęs jėgas šitaip be judesio pasėdėjęs, akinamas kaimo gatvėse siaučiančio gaivaus vėjo, imdavau vaikštinėti, trepsėti kojomis, klupinėti keliais. Būčiau itin norėjęs, kad jis man pasakytų, ar turėsiu daugiau laimės pasiekti tiesą, jei pasiliksiu arba nepasiliksiu antriems metams šeštoje klasėje. o vėliau tapsiu diplomatu arba advokatu Kasaciniame teisme. Bet vos baigęs frazę jis imdavo aprašinėti stalą, apneštu „tokiu dulkių sluoksniu, jog buvo galima jame rašyti raides“, – mano akims pernelyg nereikšmingą daiktą, kad atkreipčiau į jį dėmesį; tad būdavau priverstas pasidomėti, kokias dar knygas yra parašęs Gotjė, kurios būtų geriau patenkinusios mano siekimus ir galiausiai duotų progą sužinoti visas jo mintis.
Tikrai, vienas svarbiausių ir nuostabiausių gražių knygų bruožų (kuris privers suvokti esminį ir kartu ribotą skaitymo vaidmenį mūsų dvasiniame gyvenime) yra tas, kad autoriui ji gali būti „Išvadomis“, o skaitytojui – „Paskatomis“. Labai gerai suvokiame, jog mūsų išmintis prasideda ten, kur ji autoriaus baigiasi, o norėtume, kad mums atsakytų, tuo tarpu jis tegali sužadinti mūsų troškimus. Ir šiuos troškimus tegali sužadinti tik priversdamas mus kontempliuoti aukščiausią grožį, kurį pasiekė paskutine savo meistriškumo pastanga. Tačiau dėl keisto ir, beje, lemtingo intelektinės optikos dėsnio (šis dėsnis galbūt nurodo, kad iš niekur negalime gauti tiesos, kad privalome ją patys pasiekti) kitų išminties pabaiga mums pasirodo tik mūsų išminties pradžia, tad kaip tik tuomet, kai sužinome viską, ką tik jie galėjo mums pasakyti, kyla nuojauta, kad jie mums dar nieko nėra pasakę. Beje, jei jiems užduodame klausimus, į kuriuos jie negali atsakyti, vadinasi, reikalaujame atsakymų, kurie mums nieko neduos. Nes tik savo meile poetai priverčia mus teikti tiesioginę reikšmę daiktams, kurie tėra jų asmeniškų jausmų signifikantai. Kiekvienu mums parodytu vaizdu jie, regis, pateikia tik trumpą nuostabaus gamtovaizdžio apžvalgą, gamtovaizdžio, kitokio nei visas likęs pasaulis, į kurio šerdį norėtume prasiskverbti. „Veskite mus“, norėtume tarti Meterlinkui, poniai de Noaj, „į Zelando sodą, kuriame auga senamadiškos gėlės“, keliu, kvepiančiu „dobilais ir pelynais“, į tas vietas žemėje, apie kurias nekalbėjote savo knygose, bet apie kurias galvojate, jog jos tokios pat gražins kaip šitos. Norėtume eiti pasižiūrėti lauko, kurį Milė (nes tapytojai moko mus taip pat kaip ir poetai) parodo mums savo „Pavasaryje“, kad Klodas Monė nuvestų mus į Živerni, ant Senos kranto, prie upės vingio, kuris vos matomas pro ryto ūkus. Tačiau tikrovėje jie tėra tik paprasti santykių arba giminingumo atsitiktinumai, kurie, suteikdami progą būti šalia arba važiuoti pro šalį, privertė ponią de Noaj, Meterlinką, Milė, Klodą Monė pavaizduoti šį kelią, sodą, lauką, šį upės vingį, o ne ką kita. Kas mums pasirodė kitoks ir gražesnis už visą likusį pasaulį, yra tai, jog jie – tarsi neapčiuopiamo genijaus įspūdžio atspindys, kurį išvysime keistai ir valdingai klajojantį visuose tarsi abejinguose ir nuolankiuose jų pavaizduotuose gamtovaizdžiuose. Ši mus kerinti ir apgaunanti išvaizda, anapus kurios norėtume prasiskverbti, yra šio savotiškai paprasto dalyko pati esmė, – drobėje sustabdytas miražas, vizija, ir tas rūkas, pro kurį mūsų godžios akys norėtų prasiskverbti, yra paskutinis tapytojo meistriškumo žodis. Paskutine pastanga tiek rašybas, tiek ir dailininkas tik šiek tiek kilsteli prieš mūsų akis bjaurumo lr nereikšmingumo šydą, trukdantį domėtis visata. Tad Jis mums sako:
Pažvelki, pažvelki
Į kvapnius dobilus ir pelynus,
Į ankštus ir sraunius
Eno ir Uazos upelius,
„Pažvelki į Zelando namą, rausvą ir spindintį it kokia kriauklė. Pažvelki! Išmok matyti!“ Ir tą pat akimirką dingsta. Tuo skaitymas yra vertingas ir kartu nepakankamas dalykas. Nereikia telkti pernelyg daug reikšmės tam, kas tėra tik tam tikros disciplinos pradžia. Skaitymas – tai dvasinio gyvenimo slenkstis; jis veda mus į šį gyvenimą, tačiau pats juo nėra.
Vis dėlto esama tam tikrų, kaip sakoma, patologinių dvasinės depresijos atvejų, kai skaitymas gali virsti savotišku gydymo būdu ir besikartojančiomis paskatomis nuolatos sugrąžinti aptingusią dvasią į dvasinį gyvenimą. Knygos daro panašų poveikį dvasiai, kokį psichoterapija daro kai kuriems neurastenikams.
Žinoma, kad vienu ar kitu nervinių negalavimų atveju ligonis, nors nėra pakenktas nė vienas jo organas, įklimpsta į negalios norėti liūną, tarsi į kokią gilią provėžą, iš kurios pats negali išsikapstyti ir pagaliau žūtų, jei jam kas neištiestų stiprios pagalbos rankos. Jo smegenys, kojos, plaučiai, skrandis yra sveiki. Šiaip jau jis gali dirbti, vaikščioti, pakęsti šaltį, valgyti. Bet tie veiksmai, kuriuos jis yra pajėgus atlikti, nėra atliekami su noru, nes jis nesugeba jų norėti. Ir organinis nusilpimas, kuris galiausiai yra toks pat kaip ir ligos, nors jis išties neserga, gali būti nepagydoma valios inertiškumo pasekmė, jei jis negaus iš išorės impulso, kurio savyje negali surasti, jei jam nepadės gydytojas, kol bus pamažu atkurtos jo organinės valios pajėgos. Tačiau esama ir tokios dvasios žmonių, kuriuos irgi galėtume palyginti su šiais ligoniais, kuriems savotiškas tingumas arba lengvabūdiškumas trukdo spontaniškai nusileisti į savo pačių gelmes, kur prasideda tikrasis dvasinis gyvenimas. Jei nebus daugsyk į jas kitų nuvesti, jie patys nesugebės jose surasti tikrų lobių ir jais naudotis, – be šio svetimo įsikišimo jie gyvens kaip kokie savimaršos, bus neveiklūs, o tai pavers juos įvairiausių malonumų žaisleliu, sulygins su tais, kas juos supa ir blaško; jie pasidarys panašūs į bajorą, kuris nuo vaikystės susidėjo su vieškelio plėšikais ir jau nebeprisimena savo pavardės, nes jau seniai jos atsisakė, pagaliau nebejaus ir visai pamirš savo dvasios kilnumą, jei tik koks impulsas iš išorės nesugrąžins jiems dvasinio gyvenimo jėgos, kad staiga vėl atgautų gebėjimą savarankiškai mąstyti ir kurti. Tačiau šis impulsas, kurio tingi dvasia nepajėgia surasti savyje, o privalo gauti iš kito, aišku, turi ateiti vienatvėje, nes už jos ribų, kaip matėme, neįmanomas kūrybinis vyksmas, kurį kaip tik ir reikia jam atgaivinti. Vien iš vienatvės tingi dvasia nieko negauna, nes pati nepajėgia išjudinti savo kūrybinės veiklos. Bet taip pat ir pats intelektualiausias pokalbis, patys reikalingiausi patarimai jam nieko neduos, nes ši autentiška, tik jam vienam būdinga veikla negali būti atliekama kieno nors kito. Reikia, kad kito įsikišimas vyktų mūsų pačių gelmėje, jis bus kito postūmis, gautas visiškoje vienatvėje. Tačiau matėme, kad kaip tik tai ir būdinga skaitymui, nes tik skaitymui šitai yra savita. Tad skaitymas yra vienintelis dalykas, galintis palankiai veikti tokią dvasią ir protą: ką ir reikėjo įrodyti, kaip sako geometrai. Ir dar, – skaitymas veikla tik kaip paskata, jokiais būdais ne pakeičianti mūsų asmeninės veiklos; jis tik grąžina mums gebėjimą veikti, kaip kad nervinių negalavimų atvejais, apie kuriuos ką tik užsiminėme, terapeutas tik grąžina ligoniui norą naudotis savo skrandį!“, kojomis, smegenimis, kurie ir buvo sveiki, Beje, kone visi esame paliesti šio dvasios tingulio, šio žemiausių lygio sąstingio, tad kartais, nors tai ir nebūtina, žinodamas, kaip susijaudinimas po tam tikro skaitymo nepalankiai veikia asmeninį darbą, ne vienas rašytojas, prieš imdamasis darbo, mėgdavo paskaityti kokį gražų puslapį. Antai Emersonas retai kada pradėdavo rašyti neperskaitęs kelių Platono puslapių. O Dantė – ne vienintelis poetas, kuri Vergilijus yra atvedęs prie rojaus vartų.
Tad būdamas toks iniciatorius, kurio stebuklingi rakiai atveria mūsų pačių gelmėje esančios buveinės vartus, pro kuriuos vieni nepajėgiame įžengti, skaitymas vaidina išganingą vaidmenį mūsų gyvenime ir atvirkščiai, jis tampa pavojingas, kai, užuot skatinęs mūsų asmeninį dvasios gyvenimą, ima jį keisti, kai tiesa mums nebeatrodo idealas, kurį galime pasiekti tik savo vidiniu mąstymu ir širdies pastangomis, o medžiagiškas daiktas tarp knygos lapų, it koks kitų paruoštas penas, kurį mums belieka pasiimti iš knygų lentynos ir po to mėgautis juo pasyviai, visiškoje kūno ir dvasios ramybėje. O kartais, tam tikrais itin išimtiniais atvejais, beje, kaip matysime, ne tokiais pavojingais, tiesa, dar suvokiama kaip išoriškas daiktas, atrodo tolima, pasislėpusi sunkiai prieinamoje vietoje. Tuomet koks nors slaptas dokumentas, kokie nors neišsiųsti laiškai, memuarai gali nelauktai apšviesti tuos asmenis, kuriems yra sunku bendrauti. Kokia laimė, kokia ramybė pavargusiai sielai ieškoti tiesos savyje, sau tarusiai, kad ši tiesa yra kitur, Olandijos vienuolyne pavydžiai saugomo dokumento lapuose, kad jai pasiekti reikia pastangų, kurios bus visai realios ir virs pilna žavesio intelektine pramoga. Aišku, reiks ilgai keliauti, perplaukti vandeniu vėju vaitojančias lygumas, kai krante nuo nesiliaujančių bangų viena po kitos linksta ir vėl atsitiesia nendrės; reiks apsistoti Dodrechte, kur gebenėmis apaugusi bažnyčia kyla tarp miegančių kanalų, kur virpa Mezas, trikdomas juo slystančių laivų, kur vakarais auksinis vanduo atspindi rausvus stogus ir mėlyną dangų; kol galiausiai baigęs kelionę vis dar nebūsi tikras, jog pasiekei tiesą. Tam reiks pasinaudoti stipriais ryšiais, susisiekti su garbingu Utrechto arkivyskupu gražiu ir griežtu seno jansenisto veidu, su dievobaimingu Amersforto archyvų saugotoju. Tiesos užkariavimas tokiais atvejais suprantamas kaip diplomatinė misija, kurią vykdant netrūksta nei kelionės vargų, nei atsitiktinumų derybose. Bet ar tai svarbu? Visi šios senos Utrechto bažnyčios nariai, nuo kurių geros valios priklauso mūsų tiesos užkariavimas, nuostabūs žmonės, kurių XVII amžiaus veidai taip skiriasi nuo mums įprastų veidų, su jais taip įdomu bendrauti ar bent jau susirašinėti. Jų kartas nuo karto mums rodoma pagarba mus pakels mūsų pačių akyse, jų laiškus saugosime kaip kokį liudijimą ar retenybę. O vieną dieną nedelsdami paskirsime jiems vieną savo knygą, – tai išties yra mažiausia, ką galime padaryti žmonėms, kurie mums dovanojo… tiesą. O kalbant apie kai kuriuos tyrinėjimus, trumpus darbelius, kuriuos privalėsime atlikti vienuolyno bibliotekoje, būtinus ruošiantis žengti į tiesą, – tiesą, kurią užsirašysime atsargumo dėlei ir baimindamiesi, kad ji nuo mūsų nepaspruktų, – būtų gan negražu skųstis jų keliamais vargais; sename vienuolyne kaip reta ramu ir vėsu. vienuolės ten dar dėvi tokius pat aukštus kykus su baltais sparnais kaip Rožė van der Veldeno paveiksle; o tuomet, kai dirbsime, XVII amžiaus varpai švelniai slopins nuoširdų vandens čiurlenimą kanale, kuriame pats mažiausias blyškios saulės spindulys akinamai atspindės tarp dviejų vasaros gale apsinuoginusių medžių eilių, o jų šakos lies blizgančius abiejuose krantuose stovinčių namų su frontonais veidrodžius.
Šitoks tiesos, kuri yra kurčia minties šauksmui Ir nuolankiai priima kitų poveikius, tiesos, kuri įgyjama per rekomendacinius laiškus. įduotus jums į rankas to. kas tą tiesą realiai saugojo, tik galbūt jos nepažino, tiesos, kuri leidžiasi užrašoma į sąsiuvinį, suvokimas toli gražu mira pats pavojingiausias. Nes gana dažnai istorikams, net eruditams kurie ieško tiesos nukeliavę toli kokioj nors knygoj, ši tiesa iš tikrąją yra pati tiesa, o jos ženklas arba įrodymas, tad užleidžia vietą kitai tiesai, kurią skelbia arba kurią tikrina ir patvirtina, o ši jau yra individualios jų proto kūrybos vaisius. Tačiau tai negalioja tam, kas skaito vien kad skaitytų, kad įsimintų tai, ką perskaitė. Tokiam knyga nėra angelas, kuris iškart nuskrenda atvėręs dangiško rojaus vartus, o sustingęs stabas, garbinamas dėl jo paties; užuot priėmęs jos sužadintas tikrai orias ir kilnias mintis, jis perteikia aplinkai netikrą, dirbtinį orumą. Šitoks mokslinčius kieno nors garbei su šypsena taria kokią Vilardueno arba Bokačo kūrinyje paminėtą pavardę ar palankiai atsiliepia apie kokį poelgį, kuris buvo aprašytas Vergilijaus. Jo originaliai veiklai nepritaikytas protas nesugeba knygoje išskirti medžiagos, galinčios jį padaryti stipresnį; jis prigrūstas nepaliestos formos, kuri, užuot tapusi asimiliuojamu elementu, gyvenimo principu, tėra tik svetimkūnis, mirties principas. Ir būtina pasakyti, kad šią fetišistinę pagarbą knygoms kaip liguistą polinkį apibūdinu todėl, kad lyginu ją su idealiu, be jokių trūkumų protu, kuris, aišku, neegzistuoja, kaip tai daro fiziologai, kai aprašinėja normalią organų veiklą, kokia beveik neaptinkama gyvose būtybėse. Atvirkščiai, tikrovėje, kur nerasime nei tobulų protų, nei visai sveikų kūnų, tie, kuriuos vadiname didžiais protais, kaip ir kiti, yra ištikti šios „literatūrinės ligos“. Galėtume tarti, jog daugiau nei kiti. Atrodo, kad knygų pomėgis auga kartu su protu, tik šiek tiek žemiau, bet ant to paties stiebo, kaip kad kiekvieną aistrą lydi simpatija, palankumas viskam, kas supa jos objektą, susiję su juo ir kai jo net nėra, vis tiek apie jį kalbama. Tad ir patys didžiausi rašytojai tomis valandomis, kai tiesiogiai nebendrauja su mintimi, mėgaujasi knygų draugija. Argi jos pirmučiausia nėra jiems tai, ką patys parašė, ar neatveria jiems daugybės grožių, kurie liko paslėpti nuo paprastų mirtingųjų? Tiesą sakant, kad patys aukščiausi protai yra „knygiški“, jokiu būdu neįrodo, jog tai nėra yda. Iš to, kad vidutinybės dažnai yra darbščios, o protingi dažnai tinginiai, negalima daryti išvados, jog darbas nėra geresnė proto mankšta už tinginiavimą. Nepaisant to, kai koks didis žmogus turi kokią nors mūsų ydą, visada rūpi savęs paklausti, ar iš tikrųjų tai nėra kokia nepripažinta gera savybė, tad su malonumu sužinome, kad Hugo atmintinai mokėjo Krintą Kurcijų, Tacitą ir Justiną, kad jei kas jam girdint ginčydavo kokio žodžio ar termino teisingumą, galėdavo pasekti jo raidą ir nurodyti kilmę citatomis, atskleidžiančiomis nuostabią erudiciją. (Beje, jau esu sakęs, kaip ši erudicija maitino jo genijų, užuot jį slopinusi, – taip žabų ryšulys užgesina mažą liepsną ir padidina didelę.) Meterlinkas, kuris mums yra mokslinčiaus priešingybė, kurio protas nuolatos atviras daugybei nežinomų pojūčių, jausmų, kokius sužadina avilys, gėlynas ar žolės, mus nuramina, kad neišsigąstume erudicijos, kone bibliofilijos pavojų, kai jis diletantiškai aprašinėja senus Jakobo Katso arba abato Sanderaus leidinius puošiančias graviūras. Beje, šie pavojai gresia ne tiek protui, kiek jausenai, nes naudingai skaityti, jei galime taip pasakyti, žymiai daugiau sugeba mąstytojai, o ne vaizduotės rašytojai. Antai Šopenhaueris mums yra puikus pavyzdys gyvybingo proto, lengvai pakeliančio pačią sunkiausią skaitymo naštą, kai kiekvienas sužinotas dalykas tučtuojau virsta tikrovės dalimi, priklausomai nuo gyvybingumo galios.
Šopenhaueris niekada nepareiškia nuomonės iškart jos neparėmęs keliomis citatomis, bet junti, jog cituojami tekstai jam tėra tik pavyzdžiai, nesąmoningos ir išankstinės aliuzijos, kuriose jis mėgsta ieškoti tam tikiu savo paties minčių bruožų, bet jos jo visai neįkvepia. Prisimenu vieną jo knygos „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ puslapį, kur viena po kitos eina gal dvidešimt citatų. Kalbama apie pesimizmą (žinoma, aš sutrumpinu citatas); „Kandide“ Volteras gana maloniai kovoja su optimizmu, Baironas „Kaine“ šitai daro tragiška forma. Herodotas nurodo, jog Trakijos gyventojai kiekvieną naujagimį sutikdavo raudomis ir džiaugdavosi, kai kas nors mirdavo. Štai kaip jis apie tai pasakoja gražiomis eilėmis, kurias mums perteikia Plutarchas: „Lugere genitum, tanta qui intravit mala etc.“1. Prie to paties reikia priskirti ir meksikiečių paprotį linkėti etc., ir Sviftas paklūsta tam pačiam jausmui, nuo pat jaunystės įpratęs (jei tikėsime Valterio Skoto parašyta biografija) pažymėti savo gimimo dieną kaip sielvarto dieną. Visiems žinoma „Sokrato apologijos“ vieta, kur Platonas teigia, kad mirtis yra nuostabus gėris. Tą patį sako ir Heraklito maksima: „Vitae nomen quidem est vita, opus autem mors“2. Žinomos šios gražios Teognido eilės: „Optima sors homini non esse etc.“3. Tragedijoje „Edipas Kolone“ (1224 eil.) Sofoklis tai trumpai išdėsto šitaip: „Natum non esse sortes vincit alias omnes etc.“4. Euripidas sako: „Omnis hominum vita est plena dolore“ (Ipolitas, 189 eil.)5, o Homeras jau buvo tai pasakęs: „Non enim quidcam alicubi est calamitosius homine omnium, quotquot super terram spirant etc.“6. Beje, tai pasakė ir Plinijus: „Nullum melius esse tempestiva morte“7. Šekspyras senojo karaliaus Henriko IV lūpomis ištaria šiuos žodžius: „O, if this were seen / The happiest youth, / Would shut the book and sit him down and die“8. Ir pagaliau Baironas: „This something better not to be“9. „Kritikone“ Baltazaras Gracianas vaizduoja egzistenciją pačiomis juodžiausiomis spalvomis etc. Jei būčiau leidęsis ir Šopenhauerio pernelyg toli nuvedamas, būčiau turėjęs malonumą baigti šį demonstravimą „Aforizmais apie gyvenimo išmintį“, galbūt vienintele iš visų man žinomų knygų, kurią kuo daugiau skaitai, tuo autorius atrodo pats originaliausias, tad ne veltui šios knygos, kurios kiekviename puslapyje yra kelios citatos, pradžioje Šopenhaueris galėjo rimtų rimčiausiai pasaulyje parašyti: „Kompiliuoti nėra mano darbas“.
Be abejo, draugystė su žmonėmis yra lengvabūdiškas dalykas, tuo tarpu skaitymas – rimta draugystė. Bent jau nuoširdi draugystė, o kad ji kreipiasi į mirtį, į nebūtį, suteikia jai kone jaudinančio nesuinteresuotumo. Be to, ši draugystė yra atsikračiusi visko, kas kituose bjauru. Kadangi mes, gyvieji, visi esame mirę, dar nepradėję eiti savo pareigų, visi prieškambario mandagumai, visi pasveikinimai, kuriuos vadiname pagarba, padėka, atsidavimu ir į kuriuos įpiname šitiek melo, yra bevaisiai ir varginantys. Maža to, – patys pirmieji simpatija, dėkingumu, žavesiu paremti ryšiai, pirmieji mūsų ištarti žodžiai, pirmi parašyti laiškai apraizgo mus įpročių, tikrojo gyvenimo būdo tinklo gijomis, tad nebegalime jų atsikratyti susidūrę su kitom draugystėm; jau nekalbant apie tai, jog per tą laiką pernelyg karštai mūsų ištarti žodžiai lieka it kokie vekseliai, kuriuos privalome apmokėti arba už kuriuos teks mokėti brangiau visą gyvenimą sąžinės graužatimi, jog leidome juos užprotestuoti. Skaitant draugystė netikėtai grįžta į savo pirminio tyrumo būseną. Su knygomis negali būti meilus. Jei su jomis praleidžiame vakarą, jos išties tampa tokiais draugais, kokių trokštame. Bent jau dažnai išsiskiriame apgailestaudami. O kai išsiskiriame, mūsų nekamuoja paprastai draugystę temdančios mintys: „Ką apie mus pamanys? – Ar nepasielgėme netaktiškai? – Ar patikome?“ – nuogąstaudami, kad mūsų nepamirštų dėl ko nors kito. Šie visi draugystės keliami nerimai miršta prie tokios ramios ir tyros draugystės, kokia yra skaitymas, slenksčio. Daugiau jokios pagarbos; ir iš to, ką sako Moljeras, juokiamės tik tiek, kiek šitai yra juokinga; o kai mums nuobodu, nebijome parodyti, jog nuobodžiaujame, ir kai mums jau tikrai pakanka, padedame knygą į vietą taip šiurkščiai, tarsi ji nebūtų nei geniali, nei įžymaus autoriaus. Šios tyros draugystės aplinka yra tyla, kuri tyresnė už kalbėjimą. Nes kalbame kitiems, o tylime sau patiems. Tyla, kaip ir kalbėjimas, nėra pažymėta mūsų ydų, mūsų grimasų antspaudo. Ji tyra, tokia, kokia išties yra atmosfera. Tarp autoriaus ir mūsų minčių neįsiterpia jokių egoizmo apraiškų, mąstymui priešiškų ir su juo nesuderinamų elementų. Pati knygos kalba yra tyra (jei tik knyga nusipelno šio vardo), ji nuskaidrinta autoriaus minties, pašalinančios iš jos visa, kas nėra ji pati, grąžinančios jai jos tikrąjį pavidalą; iš esmės visos frazės panašios viena į kitą, nes visos jos sakomos vienintele asmens balso intonacija; iš čia – savotiškas tolydumas, kurio nėra gyvenimiškuose santykiuose, taip pat ir to, ką jie duoda svetimo minčiai; šis tolydumas leidžia greitai sekti pačią autoriaus minties giją, ramiame veidrodžio paviršiuje atsispindinčią jo veido išraišką. Gebame mėgautis kiekvieno autoriaus bruožais, ir tam nereikia, kad jie būtų žavūs, nes taip malonu, kai protas įžvelgia giluminį vaizdą, kai myli draugiškai ir be egoizmo, be frazių, tarsi tas vaizdas būtų tavyje. Štai taip mums patinka Gotjė, paprastas ir šaunus gero skonio vaikinas (mums smagu manyti, kad galime jį laikyti tobulo meistriškumo atstovu). Mes neperdedame jo protinių sugebėjimų, – antai „Kelionėje į Ispaniją“, kur kiekviena frazė, be jokios abejonės, pabrėžia ir iškelia jo malonią ir smagią asmenybę (žodžiai liejasi patys, kad ją apibūdintų, nes ji juos parinko ir išdėstė tam tikra tvarka), neįmanoma nepastebėti gana tolimo tikram menui įsipareigojimo, kuriam autorius mano esąs priverstas paklusti, kai smulkiai aprašinėja kiekvieną formą, priduria palyginimą, kuris nekyla iš tikrai malonaus ir stipraus įspūdžio, tad mūsų visai nežavi. Neįmanoma neįžvelgti Jo vaizduotės nejautrumo, kai įvairiomis kultūromis apsėtą lauką lygina „su siuvėjų reklamomis, ant kurių užklijuoti kelnių ir liemenių pavyzdžiai“, arba kai sako, kad keliaudamas iš Paryžiaus į Angulemą nieko nuostabaus neišvysi. Šis karštas gotikos gerbėjas kelia mums šypseną, kai net nesivargina užsukti į Šartrą aplankyti katedros.
Bet kaip gera, kaip džiugu lydėti šį smagų draugą per jo nuotykius! Jis toks malonus, jog visa aplink mus tampa malonu. Ir nuliūstame, kai dėl audros praleidęs keletą dienų su kapitonu Lebarbjė de Tina nu jo žaviame laive, kuris „žėri it auksas“, jis daugiau nė žodžio nebetaria apie šį mielą jūreivį, priversdamas visam laikui su juo išsiskirti ir nepraneša, kas jam vėliau nutiko. Juntame, jog jo pagyrūniškas linksmumas ir liūdesys yra šiek liek begėdiški žurnalisto įpročiai. Bet mes visa tai jam atleidžiame, leidžiame daryti viską, ką tik jis nori, mums linksma, kai jis grįžta permirkęs iki paskutinio siūlo, mirštantis iš bado ir noro miegoti, mums liūdna, kai jis su Feljetonisto liūdesiu kartoja per anksti mirusių savo kartos žmonių pavardes. Jau esame minėję, kad jo frazės atspindi jo veidą, bet kad jis to net neįtaria; nes jei žodžiai parenkami ne pagal mūsų minties esmei artimą giminingumą, o pagal norą pavaizduoti save, jie ir atspindi šį norą, o ne mus. Fromentinas, Miusė, nepaisydami viso savo talento, ateities kartoms norėjo palikti savo portretą, tad nupiešė jį gana vidutiniškai: bet tuo jie be galo įdomūs, nes jų nesėkmė yra pamokanti. Nes kai knyga neatspindi stiprios individualybės, ji tampa dar ir įdomių proto trūkumų veidrodžiu. įsigilinę į Fromentino knygą, gilumoje pastebime „gerų manierų“ trūkumą ir kvailystes, o Miusė knygoje – gražbylystės tuštumą.
Jei knygų pomėgis auga kartu su protu, tai jų keliami pavojai, kaip matėme, drauge su juo ir mažėja. Originalus protas geba skaitymą pajungti savo asmeninei veiklai. Skaitymas jam – pati kilniausia pramoga, labiausiai kilninanti dėl to, kad tik skaitymas ir žinios protui suteikia .geras manieras“. Mūsų jausmų ir proto galios gali būti ugdomos tik mūsų pačių dvasinio gyvenimo gelmėse. O bendravimu su kitais protais, koks yra skaitymas, galime išugdyti savo proto „manieras“. Vis dėlto kas daug skaito, išsiskirs savo protu, o kam nežinoma kokia nors knyga ar literatūros mokslo ypatybė, nors ir būtų genijus, liks neišsilavinęs prasčiokas. Geros manieros ir kilnumas ir proto sferoje yra savotiškas įpročių frankmasoniškumas ir gebėjimas paveldėti tradicijas.
Labai greitai šis pramoga tapęs pomėgis skaityti didelius rašytojus virsta pomėgiu skaityti senus autorius. Net ir tie, kurie mūsų amžininkams atrodo patys didžiausi „romantikai“, skaitė vien klasikus. Viktoras Hugo, kalbėdamas apie skaitymą, dažniausiai mini Moljero, Horacijaus, Ovidijaus, Renjaro vardus. Iš visų rašytojų pats neknygiškiausias yra Alfonsas Dodė, kurio kūryba labai nūdienė ir pilna gyvenimo ir kuris, regis, atsisakė klasikos tradicijų, be paliovos skaitė, citavo, komentavo Paskalį, Montenį, Didro, Tacitą. Galėtume kone tarti, galbūt grįžę prie, beje, visai šališko seno dalijimo į klasikus ir romantikus, kad kaip tik skaitytojai (be abejo, protingi skaitytojai) yra romantikai, tuo tarpu meistrai (netgi vadinamieji romantikai) yra klasikai. (Tai galima būtų taikyti visoms meno rūšims. Antai publika eina klausytis pono Vincento d’Indžio muzikos, o tuo tarpu ponas Vincentas d’Indis skaito Monsinjo kūrinius. Publika eina į pono Vuillardo ir pono Moriso Deni parodas, o tuo tarpu jie patys vaikštinėja į Luvrą.) Taip, be abejonės, yra todėl, kad nūdienis mąstymas, kurį originalūs rašytojai ir menininkai daro prieinamą ir trokštamą publikos, tam tikru mastu yra tokia jų pačių dalis, jog jiems didesnę pramogą teikia kitoks mąstymas. O kad priartėtų prie jo, jiems reikia daugiau pastangų, tad jie patiria didesnį malonumą; visada maga šiek tiek peržengti savo paties ribas ir skaitant keliauti.
Tačiau baigdamas norėčiau išskirti ir kitą priežastį, dėl kurios dideli protai teikia pirmenybę seniems kūriniams. Nes juose ne taip, kaip yra nūdieniuose kūriniuose, proto sukurtas grožis egzistuoja ne vien mums. Jie išgauna iš tų kūrinių medžiagos dar labiau jaudinantį grožį, turiu galvoje kalbą, kokia jie buvo parašyti, – kuri yra tarsi gyvenimo veidrodis. Patiri truputį džiaugsmo vaikštinėdamas po miestą, kad ir Boną, kuriame išliko nepaliesta XV amžiaus ligoninė, jos šulinys, skalbykla mediniais paneliu apmuštais ir dažytais skliautais, stogu su aukštais frontonais, pastogės langeliais, vainikuojamas lengvutės kalto švino sruogos (visa tai, ką epocha dingdama paliko, kas priklausė vien jai, nes ne viena epocha vėliau nesukūrė panašių daiktų), truputį tokio pat džiaugsmo junti ir klajodamas po Rasino tragediją arba po Sen Simono tomą. Nes juose – visos gražios išnykusios kalbos formos, primenančios jau nebesančius papročius ir manieras, tvarius praeities pėdsakus, visai nepanašius į nieką iš dabarties, ir vien juos palietęs laikas sugebėjo dar paryškinti jų spalvą.
Rasino tragedija, Sen Simono memuarų tomas panašūs į gražius daiktus, kurie šiandien nebegaminami. Kalba, kokia juos nukalė didieji menininkai taip nesivaržydami, jog privertė juos suspindėti švelnumu ir ryškia įgimta jėga, jaudina mus kaip vaizdas kai kurių įnagių, šiandien jau nebenaudojamų, tačiau kuriais kadaise naudodavosi darbininkai. Žinoma, tokio seno statinio akmuo ištikimai saugoja skulptoriaus mintį, bet būtent šio skulptoriaus dėka šiandien mums liko išsaugotas šis nežinomos rūšies akmuo, padengtas visomis spalvomis, kokias jis tik sugebėjo iš jo išgauti, suderinti ir privertė sušvytėti. Kaip tik Rasino eilėse džiaugiamės radę gyvą XVII amžiaus Prancūzijoje sintaksę, o joje – dingusius papročius ir minties kryptį. Ir pačios sintaksės formos, apnuogintos, išskaptuotos jo tokio tvirto ir tokio švelnaus kalto, jaudina mus keistai ir įžūliai artimais kalbos posūkiais, įžvelgiamais it koks skubotas potėpis pačiuose švelniausiuose ir saldžiausiuose pasažuose, arba gražiomis užlūžtančiomis linijomis atgal nubanguojantį šiurkštų piešinį. Būtent su tokiomis dingusiomis formomis, kuriose įsikūnija pats praeities gyvenimas, susitinkame Rasino kūryboje, tarsi lankytume išlikusį senovės miestą. Jų akivaizdoje patiriame tokį pat jausmą, kaip ir žavėdamiesi išnykusiomis architektūros formomis, kai žiūrime retus didingus pavyzdžius. paliktus mums juos sukūrusios praeities: tokius kaip seni miestų pylimai, pilių kuorai ir bokštai, bažnyčių krikštyklos; kaip šalia vienuolyno arba prie Etro mūšio lauko esančiose kapinaitėse tarp paminklų ir gėlių visų pamirštas Laidotuvių fontanas ir Mirusiųjų žibintas.
Be to, ne vien frazės piešia mūsų žvilgsniui senovinės dvasios formas. Tarp frazių, – galvoju apie labai senas knygas, kurias anksčiau deklamuodavo, – jas skiriančiame intervale dar šiandien it kokiame nepaliestame hipogėjuje esama gilios šimtametės tylos, užpildančios plyšius. Dažnai, kai Evangelijoje šventas Lukas susiduria su dviem punktais, kone giesmėmis, kokiomis nusėta jo Evangelija, girdžiu tikinčiojo balsą, kuris ką tik liovėsi skaitęs balsu, kad užgiedotų eiliuotą punktelį kaip psalmę, primenančią jam senesnes Biblijos psalmes. Ši tyla dar užpildo pauzę frazėje, kuri suskyla ir šią tylą uždaro, išsaugodama jos formą; ne kartą skaitant ji man padvelkdavo rožės kvapu, kurį pro atvirą langą įsiveržęs vėjelis paskleidė aukštoje Susirinkimo salėje ir kuris nedingo per septyniolika amžių.
Kiek sykių, skaitant „Dieviškąją komediją“, Šekspyrą, man kildavo įspūdis, kad priešais mane į dabartį, į nūdieną įsispraudžia šiek tiek praeities, – toks pat sapno įspūdis, koks kyla Venecijoje, Pinzeloje atsidūrus priešais dvi pilko ir rausvo granito kolonas, ant kurių graikišką kapitelių stovi švento Morkaus liūto ir švento Teodoro, trypiančio kojomis krokodilą, statulos, – priešais dvi gražias iš Rytų atkeliavusias svetimšales virš jūros, į kurią, mirštančią, po jų kojom, jos žvelgia iš tolo; jos abi nesupranta kalbos, kokia kalba aplinkui, nes ji ne jų krašto, ir šioje viešoje aikštėje, kur dar švyti jų nerūpestingos šypsenos, toliau saugo nūdienos aplinkoje XII amžių, įterptą į mūsų laikus. Taip viešoje aikštėje, šiandienoje, kuri šioje vietoje netenka valdžios, dvilypiu ir lengvu rausvo granito šuoliu iškyla truputis seniai prabėgusio XII amžiaus.
Visur aplinkui ošia nūdiena, bruzda mūsų gyvenamos dienos, spraudžiasi gausdamos aplink kolonas, bet prie jų staiga sustoja, skrieja atgal it vaikomos bitės; nes šios aukštos ir subtilios praeities saugotojos priklauso ne dabarčiai, o kitiems laikams, į kuriuos dabarčiai draudžiama įsibrauti. Aplinkui plačiais kapiteliais vainikuotas kolonas skuba ir ūžia nūdiena. Tačiau, į ją įsispraudusios, kolonos ją praskiria ir savo lieknais kūnais saugo neliečiamą vietą Praeičiai: – Praeičiai, kuri taip nevaržomai kyla šiek tiek nerealia spalva dabartyje, kai it kokioje vizijoje išvysti daiktus už kelių žingsnių, tuo tarpu iš tikrųjų jie yra už daugelio šimtmečių; visu savo pavidalu ji šiek tiek tiesmukai kreipiasi į tavo dvasią, pakeri ją, tarsi nebūtumei suglumintas šių ateivių iš amžių glūdumos; ir vis dėlto ji čionai, tarp mūsų, artima, paliečiama, apčiuopiama, nepajudinama, švytinti saulėje.
1 Apverkti gimusį, kuris įžengė į šitiek nelaimių. (Lot.)
2 Gyvenimo vardas yra gyvenimas, o kūrinys – mirtis. (Lot.)
3 Geriausia žmogaus lemtis yra nebūti. (Lot.)
4 Negimti reiškia nugalėti visas lemtis. (Lot.)
5 Visas žmonių gyvenimas yra pilnas kančios. (Lot.)
6 Niekur ir niekas, kas tik žemėje alsuoja, nėra nelaimingesnis už žmogų. (Lot.)
7 Nieko nėra geresnio už ankstyvą mirtį. (Lot.)
8 Ak, Jei tai galėtų matyti, / Laimingiausias Jaunuolis / Užverstų knygą, atsisėstų ir mirtų. (Angl.)
9 Šito kažko geriau nebūtų. (Angl.)
Versta iš: Marcei Proust. SUR LA LECTURE. Aries, 1997