literatūros žurnalas

Georg Büchner. Lencas

2018 m. Nr. 5–6

Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus

Apie Georgo Büchnerio „Lencą“ skaitykite Lauryno Katkaus straipsnyje 


20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią. Drėgname ore sunkiai sviro eglių šakos. Dangumi plaukė pilki, tiršti debesys, o paskui pakilo slogus, drėgnas rūkas, perbraukė per krūmynus – taip tingiai, taip nerangiai. Nežiūrėdamas į kelią jis abejingai ėjo toliau, tai kildamas, tai leisdamasis. Nejautė jokio nuovargio, tik kartais pasigailėdavo, kad negali eiti aukštyn kojom. Iš pradžių, nusiritus uolienos gabaliukui, po kojomis sudrebėjus pilkam miškui, rūkui čia prarijus formas, čia atidengus milžiniškas jų dalis, jam suspausdavo krūtinę, jis dairydavosi kažko, lyg prarastų svajonių, bet nieko nerasdavo. Viskas buvo taip smulku, taip arti, taip šlapia – paimtų ir pasodintų žemę užpečky; jis nesuprato, kodėl sugaišo tiek laiko leisdamasis žemyn nuo šlaito, tiek laiko, kol pasiekė tolimą tašką; jam atrodė, kad turėjo įveikti kelią keletu žingsnių. Tik kartais, kai audra nublokšdavo debesis į slėnius ir tarp uolų prabusdavo balsai, iš pradžių nelyginant tolumoje grumantis griaustinis, paskui visu smarkumu artėjantys ir pašėlusiai džiugiu skambesiu, regis, šlovinantys žemę, o debesys šuoliuodavo aplink tartum žvengiantys laukiniai žirgai, tarpuose švystelėdavo saulė, iškeldavo žvilgantį kalaviją virš snieguotų plotų, ir ryški, akinanti šviesa palei viršūnes smigdavo į slėnius; arba kai audra nugindavo debesis į viršų ir išrausdavo juose skaisčiai žydrą ežerą, o paskui vėjas nutildavo ir iš tarpeklių gelmės, iš eglių viršūnių pakildavo tarsi lopšinė, tarsi varpų gaudesys, ir gilia mėlyne užkopdavo švelnus raudonis, praskriedavo maži debesėliai sidabriniais sparnais, o visos kalnų viršūnės aštriai ir ryškiai žvilgėdavo ir blykčiodavo aukštai virš žemės, tada jam persmelkdavo krūtinę, jis sustodavo, sunkiai šniokštuodamas, palinkęs priekin, plačiai atvertom akim ir burna, galvodamas, kad turėtų audrą įsileisti į save, visa į save suimti, išsitiesdavo ant žemės, įsisupdavo į visatą, tai buvo malonumas, keliantis skausmą; arba sustingdavo, padėdavo galvą ant samanų ir prisimerkdavo, ir nuklysdavo į tolius, žemė po juo pasitraukdavo, ji susitraukdavo į krentančią žvaigždę ir panirdavo į putojančią upę, kurios tyra srovė tekėjo apačioje. Bet tai tetrukdavo kelias akimirkas, o tada jis pakildavo blaivus, tvirtas, ramus, nieko nebeatsimindamas, tartum pro jį būtų praplaukęs šešėlių teatras. Vakarop priėjo aukščiausią kalnyno vietą, snieguotą plynę, nuo kurios kelias vėl leidosi į lygumą vakaruose, ir ten prisėdo. Į dienos pabaigą oras aprimo; kiek tik siekė žvilgsnis, debesys tįsojo danguje sunkūs ir nejudrūs; vien tik viršūnės, nuo kurių leidžiasi platūs šlaitai, ir visa taip tylu, pilka, apniukę; jam pasidarė bjauriai ilgu, jis buvo vienas, visiškai vienas, norėjo pasikalbėti su savimi, bet negalėjo, nedrįso net atsikvėpti, kojos sulenkimas atsiliepė griaustiniu apačioj, buvo priverstas atsisėsti; šitame niekyje jį apėmė neapsakoma baimė, jis atsidūrė tuštumoje; pašokęs ėmė leistis atšlaite žemyn. Sutemo, dangus ir žemė susiliejo į viena. Atrodė, lyg jį sektų, lyg turėtų užklupti kažkas siaubingo, kažkas, ko žmonės negali pakelti, lyg jį žirgais vytųsi beprotybė. Galų gale išgirdo balsus, išvydo šviesas, ir jam palengvėjo; sužinojo, kad iki Valdbacho liko pusvalandis. Ėjo per kaimą, languose švietė žiburiai, traukdamas pro šalį pažvelgdavo vidun, vaikai prie stalo, senos moterys, mergaitės, ramūs, tylūs veidai, rodės, kad šviesa sklinda iš jų, jam palengvėjo, ir netrukus jis jau buvo Valdbacho klebonijoje. Įėjęs rado sėdinčius už stalo; šviesios garbanos dengė jo blyškų veidą; akys ir lūpos mėšlungiškai trūkčiojo, drabužiai buvo suplėšyti.
Oberlinas pasisveikino, palaikęs jį amatininku. „Būkit pasveikintas mano namuose, nors jūsų ir nepažįstu.“ Esu ––– draugas, jis perduoda jums linkėjimus. „Kuo jūs vardu, malonėkit…“ Lencas. „Aha, aha, ar aš jo nemačiau spaudoje? Ar neskaičiau keleto dramų, kurios priskiriamos šį vardą turinčiam ponui?“ Taip, bet malonėkite manęs pagal jas nevertinti. Jie įsileido į kalbas, jis rinko žodžius ir pasakojo greitai, lyg kažko kankinamas; pamažu darėsi ramesnis; jaukus kambarys ir iš patamsio išnyrantys tylūs veidai – skaistus vaiko, kuriame, rodos, ilsėjosi visa, kas šviesu, kuris žvelgė smalsiai ir su pasitikėjimu, ar pasienio šešėliuose tykiai kaip angelas sėdinčios motinos veidas. Jis pradėjo pasakoti apie tėviškę; apsakė įvairius aprėdus, visi susidomėję susibūrė aplinkui, jis buvo kaip namie, jo blyškus vaikiškas veidas, dabar besišypsantis, gyvas pasakojimas; jis nusiramino, rodės, iš tamsos vėl nyra senos figūros, pamiršti veidai, atsigamino senos dainos, jis iškeliavo, buvo toli toli. Pagaliau atėjo laikas skirstytis, jį pervedė per gatvę, klebonijoje per mažai vietos, davė kambarį mokykloje. Užlipo viršun, ten buvo šalta, erdvi patalpa, tuščia, gale – aukšta lova, pastatė lempą ant stalo, ėmė vaikščioti pirmyn atgal, pergalvojo dieną, kaip čia atkako, klebonijos kambarys su žiburiais ir mielais veidais, visa tai kaip šešėlis, kaip sapnas, ir jis pasijuto ištuštėjęs, tarsi vėl ant kalno, bet tuštumos nebegalėjo niekuo užpildyti, šviesa užgeso, tamsa viską prarijo; jį apėmė neapsakomas siaubas,

jis pašoko, puolė per kambarį, žemyn laiptais, į lauką; veltui, viskas tamsu, jis pats sau buvo sapnas, šmėkštelėdavo pabiros mintys, bandė jas sulaikyti, atrodė, kad nuolat turi kalbėti „Tėve mūsų“; jis nebejautė savęs, užvaldytas tamsaus savisaugos instinkto, atsitrenkdavo į akmenis, draskė save nagais, su skausmu ėmė grįžti sąmonė, įpuolė į šaltinį, bet vanduo nebuvo gilus, braidė po jį teškendamas. Išgirdę triukšmą, atėjo žmonės, šūktelėjo jam. Atbėgo Oberlinas; Lencas atsipeikėjo, suvokė savo padėtį, sunkumas atlėgo, dabar jis gėdijosi ir liūdėjo, kad išgąsdino geruosius žmones, pasakė jiems, kad yra papratęs maudytis šaltame vandenyje, ir vėl užlipo į viršų; galiausiai jį įveikė nuovargis.

Kitą dieną ėjosi gerai. Su Oberlinu jodinėjo po slėnį; platūs šlaitai, iš didžiulio aukščio sueinantys į siaurą, vingiuotą slėnį, kuris daugeliu krypčių vėl kilo į kalnus, dideli uolų masyvai, į apačią platėjantys, šiek tiek miško, visur pilki rūstūs atspalviai, vakarų pusėje – vietovės panorama, o už jos – tiesi kalnų grandinė, einanti į pietus ir į šiaurę; milžiniškos viršūnės stovėjo rimtai ir tyliai tarsi sutemų sapnas. Galingos šviesos masės, kurios kartkartėm paplūsdavo iš slėnių tarsi auksinė srovė, tada vėl debesys, pakibę ties aukščiausia viršūne, o tada mišku žemyn į slėnį slenkantys arba saulės blyksniuose kylantys ir besileidžiantys tarytum skrajūnė sidabrinė pamėklė; jokio triukšmo, jokio judėjimo, jokio paukščio, nieko, išskyrus vėjo gūsius čia arčiau, čia toliau. Dar pasirodė taškai, trobelių griaučiai, šienu užklotos lentos, rūsčios juodos spalvos. Jiems prajojant tylūs ir rimti, lyg nedrįstantys drumsti slėnio ramybės žmonės ramiai pasisveikindavo. Trobelėse buvo gyva, visi spaudėsi prie Oberlino, jis pabardavo, patardavo, paguosdavo; visur pasitikėjimo kupini žvilgsniai, maldos. Žmonės pasakojosi sapnus, nuojautas. Tada greit prie praktinių reikalų, nutiesti keliai, iškasti kanalai, mokyklos lankymas. Oberlinas nerodė jokių nuovargio ženklų, Lencas sekė paskui jį, čia šnekučiuodamasis, čia įsitraukdamas į svarstymus, čia paskendęs gamtoje. Visa tai veikė maloniai ir raminančiai, jis dažnai žvilgčiojo Oberlinui į akis, ir jam atrodė, kad didi ramybė, apimanti mus nurimusioje gamtoje, tankiame miške, mėnesėtose tirpstančios vasaros naktyse, yra dar arčiau, šiose ramiose akyse, šiame garbingame rimtame veide. Jis drovėjosi, bet įsiterpdavo su pastabomis, jis kalbėjo, Oberlinas klausėsi jo su malonumu, nepaprastai džiaugėsi mielu vaikišku Lenco veidu. Bet pakenčiamai Lencas jautėsi tik tol, kol slėnis buvo nutviekstas šviesos; vakarop jį apėmė keista baimė, jis panoro bėgti saulei įkandin; daiktų šešėliams vis tirštėjant, viskas jam pasirodė taip netikra, taip atgrasu, užėjo baimė nelyginant tamsoje miegantiems vaikams; rodėsi, kad apako; baimė augo, beprotybės slogutis gulė prie kojų, priešais atsivėrė beviltiška mintis, kad viskas yra tik jo sapnas, laikėsi įsitvėręs daiktų, pro šalį pralėkdavo figūros, jis spaudėsi prie jų, tai tik šešėliai, gyvybė seko, ėmė stingti sąnariai. Jis kalbėjo, dainavo, deklamavo ištraukas iš Šekspyro, griebėsi visko, kas paprastai priversdavo kraują tekėti greičiau, viską išbandė – šalta, šalta. Turėjo išeiti į lauką; kai akys priprato prie tamsos, jam pasidarė geriau nuo menkos, nakties išblaškytos šviesos, jis puolė į šaltinį, nuo ledinio vandens pasidarė geriau, be to, slapčia tikėjosi susirgti, todėl maudėsi nekeldamas tiek triukšmo, kiek anksčiau. Bet vis labiau priprasdamas prie šio gyvenimo, darėsi ramesnis: padėjo Oberlinui, piešė, skaitė Bibliją; sukilo seniai išblėsusios viltys; čia labai padėjo Naujasis Testamentas, ir vieną rytą jis išėjo į lauką. Oberlinas papasakojo, kaip ant tilto jį sulaikiusi nematoma ranka ir apakinęs aukštybių spindesys, ir jis išgirdęs balsą, kuris tą naktį su juo kalbėjęsis, Dievas jį užvaldęs taip smarkiai, jog iš kišenės jis vaikiškai ištraukęs savo suskaitytą egzempliorių, kad sužinotų, ką turįs daryti, tas tikėjimas, tas amžinasis dangus šiame pasaulyje, ta būtis Dieve; tik tada jam atsivėręs Šventasis Raštas. Kaip arti prie tų žmonių buvo, kokiomis dangiškomis misterijomis apsireiškė prigimtis; ir ne iškilmingai, majestotiškai, o labai intymiai! – Rytą jis išėjo iš namų, per naktį pasnigo, slėnis buvo nutviekstas skaisčios saulės, bet tolimesnes apylinkes dengė rūkas. Neilgai trukus jis nusuko nuo kelio, užlipo ant nestačios kalvos, jokių žmonių pėdsakų, prie eglyno saulė pjaustė kristalus, sniegas buvo lengvas ir purus, ant jo šen bei ten – vos įžiūrimos žvėrių pėdos, vedančios į kalnus. Ore – nė judesėlio, išskyrus lengvą dvelksmą ir paukštį, nuo uodegos nupurčiusį keletą snaigių. Tokia tyla ir baltos medžių plunksnos tolumoje, siūbuojančios ryškioje žydrynėje. Jis jautėsi vis jaukiau; vienodi milžiniški plotai ir linijos, kurie kartais, regis, kreipdavosi į jį galingu balsu, buvo uždengti, ir pamažu jį apėmė kalėdinė nuotaika, atrodė, kad tuoj iš už medžio išeis jo motina, didelė, ir pasakys, jog visa tai yra jos dovana; leisdamasis žemyn išvydo, kad spinduliai jo šešėlį apjuosė vaivorykšte, ir jam pasirodė, kad kažkas palietė kaktą, kad jį užkalbino Būtybė. Grįžo namo. Oberlinas buvo kambaryje, Lencas linksmai priėjo prie jo ir tarė, kad jis, ko gero, norėtų kada nors pasakyti pamokslą. „Ar jūs teologas?“ – „Taip!“ – „Gerai, kitą sekmadienį.“

Patenkintas Lencas nuėjo į savo kambarį, apgalvojo skaitinį, apie kurį pamokslaus, ir paskendo apmąstymuose, ir miegojo ramiai. Atėjo sekmadienio rytas, prasidėjo atlydys. Dangumi plaukiantys debesys, tarp jų žydrynė, bažnyčia stovėjo iškyšulyje prie kalno, aplinkui – šventorius. Lencui stoviniuojant viršuje, suskambo varpas, ir iš visų pusių siaurais takais tarp uolų ėmė kilti ir leistis tikintieji, moterys ir merginos kukliais juodais rūbais, į baltas skepetas įvyniotais giesmynais ir rozmarino šakelėm. Virš slėnio pasirodydavo saulė, drungnas oras lėtai judėjo, kraštas skendo migloje, tolimas varpų gaudesys, atrodė, kad visa tirpsta harmoningoje bangoje.

Nedideliame šventoriuje sniego nebebuvo, po juodais kryžiais – tamsios samanos, pavėlavęs rožių keras, palinkęs prie šventoriaus tvoros, pro samanas prasikalusios pavėlavusios gėlės, retkarčiais saulė, tada vėl apsiniaukia. Pamaldos prasidėjo, žmonių balsai susiliejo į švarų ir šviesų skambesį; toks įspūdis, lyg žvelgtum į tyrą perregimą kalnų vandenį. Giesmė baigėsi, Lencas kalbėjo, jis drovėjosi, nuo garsų jo sąstingis dingo, prabudo visas jo skausmas ir įsigavo į širdį. Jį apėmė saldus begalinės palaimos jausmas. Kalbėjo žmonėms paprastus žodžius, jie kentėjo kartu, ir jį guodė tai, kad porai užverktų akių galėjo atnešti snaudulį, iškankintoms širdims – ramybę, kad šitą materialių poreikių iškamuotą gyvenimą, šitas slopias kančias galėjo nuvesti dangaus linkui. Baigdamas jis pasijuto tvirčiau, ir vėl pasigirdo balsai:

Teik man, Dieve, šventą skausmą,

Verki tą giliausią versmę;

Man tebus kančia alga,

Mano Viešpačiui malda1.

Vidinė įtampa, muzika, skausmas jį sukrėtė. Priešais jį atsivėrė visatos žaizdos; jautė jų neapsakomai gilų skausmą. Tą akimirką kita būtis, dieviškos virpančios lūpos palinko virš jo ir įsisiurbė į lūpas; jis išėjo į savo vienišą kambarį. Jis buvo vienų vienas! Ir sušniokštė šaltinis, akys pasruvo ašaromis, jis ėmė raičiotis, galūnės trūkčiojo, atrodė, subyrės į dalis, ir nebuvo galo jo palaimai; galiausiai atsikvošėjo, pajuto gilią bežadę užuojautą sau, apraudojo save, galva nusviro ant krūtinės, ir jis užmigo, danguje patekėjo pilnatis, jo garbanos krito ant smilkinių ir veido, ašaros kybojo ant blakstienų ir džiūvo ant skruostų, taip gulėjo sau vienas, o visa aplink buvo ramu, tylu ir šalta, ir kiaurą naktį švietė virš kalnų pakilęs mėnulis.

Kitą rytą nusileidęs žemyn, jis labai ramiai papasakojo Oberlinui, kad naktį jam pasirodė motina; ji išniro iš tamsios šventoriaus tvoros, buvo su balta suknele, prie krūtinės prisisegusi baltą ir raudoną rožę; paskui susmuko kampe, ir rožės iš lėto ją peraugo, ji mirusi, dėl to jis neabejojantis; bet tai priimantis ramiai. Oberlinas savo ruožtu prisiminė, kad savo tėvo mirties valandą buvo vienas, lauke; išgirdęs balsą, jis iškart suprato, kad mirė tėvas, ir grįžęs namo įsitikino, jog taip ir įvyko. Tatai juos nuvedė tolyn, Oberlinas papasakojo apie kalniečius, apie mergaites, kurios jaučiančios po žeme esantį vandenį ir metalą, vyrus, kuriuos tam tikrose kalnų vietose nutvėrusi dvasia ir jie su ja grūmėsi; papasakojo ir apie tai, kaip kartą kalnuose, žiūrėdamas į gilų ir skaidrų vandenį, patyrė somnambulizmui artimą būseną. Lencas pasakė, kad jį tikriausiai buvo apsėdusi vandens dvasia, ir jis prisilietęs savitos vandens būties. Jis tęsė: paprasčiausia, tyriausia prigimtis yra glaudžiausiai susijusi su stichijomis, o kuo subtiliau žmogus dvasiškai jaučia ir gyvena dvasioje, tuo silpnesnis šis pirmykštis pojūtis; jis nelaikąs jo kilnia būsena, nes šis pojūtis nesąs pakankamai savarankiškas, bet manąs, kad tai turėtų būti nepaprasta palaima – taip susisaistyti su savitu kiekvienos formos gyvenimu; jausti akmenis, metalus, vandenį ir augalus; tarsi sapne suimti į save kiekvieną gamtos esybę – kaip kad gėlės geria orą pilnėjant ir dylant mėnuliui.

Jis toliau atvirai dėstė savo įsitikinimą, kad visur yra viena neapsakoma harmonija, vienas tonas, viena palaima, kuri aukštesniuose pavidaluose, turinčiuose daugiau organų, yra ryškesnė, skambesnė, veiklesnė, bet kaip tik dėl to pati daug smarkiau paveikiama, o žemesniuose pavidaluose ji glūdi giliau, yra labiau apribota, užtat jos rimtis didesnė. Lencas tęsė tol, kol Oberlinas jį nutraukė; tai buvo pernelyg tolima paprastam Oberlino būdui. Kitą kartą Oberlinas parodė jam spalvų lentelę ir paaiškino, koks kiekvienos spalvos santykis su žmogumi, jis paminėjo dvylika apaštalų, kurių kiekvienam atstovauja skirtinga spalva. Lencas pasičiupo šią temą ir ėmė ją plėtoti, įpuolė į grėsmingas vizijas, pradėjo aiškinti Apreiškimą tarsi Štilingas2 ir ilgai skaitinėjo Bibliją.

Tuo metu į Štaintalį atvyko Kaufmanas3 su sužadėtine. Susitikimas Lencui iš pradžių buvo nemalonus, jis čia šiaip ne taip įsikūrė ir labai brangino tą truputį ramybės – o dabar susidūrė su žmogumi, kuris jam tiek daug priminė, su kuriuo turėjo šnekėtis, bendrauti, kuris žinojo jo situaciją. Oberlinas apie visa tai nieko nenutuokė; priėmė jį, rūpinosi juo; manė, kad nelaimingąjį jam atsiuntė Dievo apvaizda, ir nuoširdžiai jį mylėjo. Jis visiems tiko, buvo vienas iš jų, tartum jau seniai čia gyventų, ir niekas neklausė, iš kur atėjo ir kur iškeliaus. Prie stalo Lencas vėl atgavo gerą nuotaiką, kalba pasuko prie literatūros, jis pasijuto savo stichijoje; kaip tik tuo metu prasidėjo idealistinis periodas, Kaufmanas buvo jo šalininkas, Lencas įnirtingai prieštaravo. Jis kalbėjo: rašytojai, apie kuriuos sakoma, kad jie perteikiantys tikrovę, apie ją nieko nenutuokia, tačiau jie vis tiek yra pakenčiamesni nei tie, kurie nori ją pagražinti. Jis sakė: gerasis Dievas juk sukūrė pasaulį tokį, koks ir turi būti, o mes juk negalime ką nors geriau paterlioti, mūsų vienintelis siekis turi būti nors truputį jį pamėgdžioti. Visur kur reikalauju gyvybės, būties galimybės, tada būna gerai; tada mums nereikia klausti, ar tai gražu, ar šlykštu, abi šias savybes pranoksta jausmas, kad Kažkas sukurta, kad yra gyvybė, ir tai vienintelis meno kriterijus. Beje, šitai pajuntame nedažnai, tai randame Šekspyre, tai visad skamba liaudies dainose, kartais – pas Gėtę. Visa kita galima mesti į ugnį. Žmonės nemoka nupiešti netgi šuns būdos. Jiems duok idealistinių pavidalų, bet viskas, ką mačiau, tebuvo medinės lėlės. Šitas idealizmas yra gėdingiausias žmogaus prigimties paniekinimas. Tegu bent kartą pamėgina nusileisti iki menkiausių esybių gyvenimo ir pavaizduoti tai krūptelėjimais, užuominomis, subtilia, beveik nepastebima mimika; jis tai bandęs padaryti „Namų mokytojuje“ ir „Kareiviuose“4. Pasaulyje gyvena proziškiausi žmonės; ir beveik visų žmonių jausmo gyslelė vienoda, bet dangalas, pro kurį ji turi prasimušti, būna storesnis arba ne toks storas. Tik reikia tą matyti ir girdėti. Vakar, vaikščiodamas po slėnį, išvydau dvi mergaites, sėdinčias ant akmens; viena pynėsi plaukus, kita jai padėjo; ir tie paskleisti plaukai, ir rimtas blyškus veidas, dar toks jaunas, ir juodas rūbas, ir taip rūpestingai triūsianti kita. Patys gražiausi, jautriausi senosios vokiečių mokyklos paveikslai su tuo negali nė lygintis. Kartais norisi būti Medūzos galva, kad galėtum tokią grupę paversti akmeniu ir pašaukti žmones. Jos atsistojo ir graži grupė pranyko; bet, joms leidžiantis, tarp uolų atsirado dar kitas paveikslas. Gražiausi paveikslai, skambiausi garsai sueina į grupes ir vėl išyra.

Lieka tik viena – begalinis grožis, pereinantis iš vienos formos į kitą, amžinai besiskleidžiantis, besimainantis grožis, kurio negalima sučiupti visam laikui ir išstatyti muziejuose, užrašyti natomis ir tada pašaukti jauną ir seną, leisti vaikėzams ir senoliams apie tai pliaukšti ir žavėtis. Reikia mylėti žmonių rūšį tam, kad prasiskverbtum į savitą kiekvieno žmogaus esmę, nė vienas neturi būti pernelyg menkas, pernelyg šlykštus, tik tada gali juos suprasti; nereikšmingiausias veidas daro didesnį įspūdį nei gryna grožio pajauta, asmenybės gali būti atskleistos visai nekopijuojant išorės – negyvõs, be raumenų įtampos, be širdies plakimo. Kaufmanas prikišo jam, kad tikrovėje nerastų tokių tipų kaip Belvederio Apolonas ar Rafaelio Madona. Dėl to turiu prisipažinti, atkirto jis, kad jų akivaizdoje manyje niekas nekrusteli; jei stengiuosi, gal imu šį tą jausti, tačiau tam turiu dėti pastangas. Man mieliausias tas poetas ir menininkas, kurio kūrinys tikroviškai perteikia ir leidžia man pajusti prigimtį, visa kita mane trikdo. Olandų meistrai man artimesni nei italų, be to, jie ir vieninteliai suprantami; tik du paveikslai man padarė tokį įspūdį kaip Naujasis Testamentas, ir abu jie nutapyti olandų: pirmasis – Kristus ir mokiniai Emause, autoriaus nežinau. Skaitai, kaip mokiniai išėjo, ir keliuose žodžiuose iš karto atsiskleidžia visa prigimtis. Rūškanas, temstantis vakaras, vienodas raudonas brūkšnys horizonte, prietema kelyje, prie jų prieina nepažįstamasis, jie šnekasi, jis laužia duoną, ir jie jį atpažįsta, paprastame žmogiškame pavidale, kuriame aiškiai matyti kenčiančio Viešpaties bruožai, ir išsigąsta, nes visai sutemo, nes nutiko kažkas nesuvokiamo, tačiau tai ne siaubas išvydus vaiduoklį, tai tarsi sutemose sutiktumėt mylimą mirusįjį, kuris visiškai toks pats kaip seniau; toks tas paveikslas, su vienodu rusvu fonu, rūškanu ramiu vakaru. Tada kitas. Moteris sėdi savo kambarėlyje, rankose – maldaknygė. Sekmadienis, tvarka, pabarstyta smėliu, taip jaukiai tyra ir šilta. Moteris negalėjo eiti į bažnyčią, todėl meldžiasi namie, langas atviras, ji sėdi atsisukusi į jį, ir rodosi, kad iš kaimo per platų lygų kraštą čionai skrieja varpo gaudimas ir iš bažnyčios ataidi artimiausios bendruomenės giesmė, o moteris seka jos žodžius. – Taip jis šnekėjo toliau, ir jo klausėsi, daug kur pritardami, bekalbėdamas jis išraudo, ir čia šypsodamasis, čia rimtai purtė savo šviesias garbanas. Jis visiškai užsimiršo. Pavalgius Kaufmanas pasivedėjo jį į šalį. Jis gavęs laiškų iš Lenco tėvo: sūnus turintis grįžti, būti jo užvadu. Kaufmanas kalbėjo, kad jis čia švaistąs savo laiką, gyvenąs tuščiai ir be naudos, o turėtų užsibrėžti sau tikslą ir taip toliau. Lencas aršiai atšovė: Išvažiuot iš čia! Grįžt namo? Kad ten išprotėčiau? Tu žinai, kad aš niekur neištveriu, tik šičia, šitoj vietoj; jei negalėčiau užkopti į kalną ir pasižvalgyti po apylinkes, o paskui vėl nusileisti prie namų, pereiti per sodą, pažvelgti pro langą – aš išprotėčiau! Išprotėčiau! Palikit mane ramybėj! Tik truputį ramybės – dabar, kai man pasidarė kiek geriau! Išvažiuoti? Nesąmonė, šitie keli žodžiai viską sugriauna. Kiekvienas turi būtinų poreikių: kai gali nusiraminti, ko daugiau reikia! Nuolat lipti į viršų, grumtis, nuolatos prarandant visa, ką teikia akimirka, ir skursti vardan būsimų malonumų; mirti iš troškulio, kai tyri šaltiniai bėga per kelią. Dabar jaučiuosi pakenčiamai, ir noriu, kad taip ir liktų; kodėl? Kodėl? Nes man taip gerai; o ko nori mano tėvas? Ar gali man tą duoti! Niekaip! Palikit mane ramybėj. Jis įsismarkavo, Kaufmanas pasitraukė; Lencui sugedo nuotaika.

Sekančią dieną Kaufmanas ketino išvykti ir įkalbinėjo Oberliną keliauti Šveicarijon kartu su juo. Noras asmeniškai susipažinti su Lavateriu5, su kuriuo jau seniai susirašinėjo laiškais, buvo lemiamas. Jis sutiko. Ruošdamiesi jie sugaišo dar vieną dieną. Lencas tai paėmė į širdį; mėgindamas atsikratyti nesibaigiančios kankynės, jis baimingai kabinosi į visa aplinkui; tarpais jis gyvai jausdavo, kad visus išnaudoja; elgėsi su savimi kaip su sergančiu vaiku, kai kurių minčių, stiprių jausmų atsisakydavo tik su didžiausia baime, bet galinga jėga juos vėl sugrąžindavo, jis drebėdavo, plaukai beveik stodavosi piestu, kol milžiniškomis pastangomis pagaliau nusiramindavo. Jo gelbėjimosi ratas buvo figūra, visada esanti prieš akis, – Oberlinas; jo žodžiai, jo veidas turėjo jam nepaprastai teigiamą poveikį. Todėl Oberlino išvykimo laukė su siaubu.

Lencas baiminosi likti namie vienas. Oras pagerėjo, tad jis nusprendė palydėti Oberliną į kalnus. Kitoje pusėje, kur slėniai perėjo į lygumą, jie išsiskyrė. Vienas jis grįžo atgal. Klaidžiojo po kalnus kur akys vedė; platūs šlaitai leidosi į slėnius, vietomis miškas, vien tik galingos linijos, o toliau – erdvi garuojanti lyguma, smarkus vėjas padangėj, jokio žmonių pėdsako, išskyrus vieną kitą į skardį atsikolusią apleistą trobelę, kur piemenys gyvendavo vasarą. Jis nurimo, gal ir įsisvajojo, viskas jam susiliejo į vieną liniją, tartum kylančią ir besileidžiančią bangą tarp dangaus ir žemės, jam dingojosi, kad guli begalinėje jūroje, kuri jį švelniai sūpuoja. Kartkartėm prisėsdavo, tada vėl pakildavo ir eidavo lėtai, užsisvajojęs. Kelio neieškojo. Buvo sutemę, kai už Štaintalio esančiame šlaite aptiko gyvenamą trobelę. Durys buvo užšautos, jis priėjo prie blausiai spingsinčio lango. Lempa apšvietė beveik tik vieną tašką, šviesa krito ant blyškaus veido mergaitės, kuri gulėjo pramerktomis akimis, tyliai krutindama lūpas. Giliau tamsoje sėdėjo sena moteris ir gergždžiančiu balsu giedojo iš giesmyno. Po ilgo beldimo ji atidarė duris; priekurtė, ji atnešė Lencui šio to pavalgyti ir parodė nakvynės vietą, tuo pat metu nenustodama giedoti savo giesmės. Mergaitė nepasijudino. Po kurio laiko trobelėn įėjo vyras, aukštas ir prakaulus, žilstantys plaukai, neramus sutrikęs veidas. Jis priėjo prie mergaitės, ši krūptelėjo ir ėmė blaškytis. Nuo sienos jis nukabino džiovintą augalą ir uždėjo lapelius ant jos rankos; ji apsiramino ir pratisu balsu su pertrūkiais ištarė keletą suprantamų žodžių. Vyras papasakojo kalnuose išgirdęs balsą ir viršum slėnio išvydęs amalą, kuris jį sučiupęs ir jis grūmęsis su juo nelyginant Jokūbas. Jis puolė ant kelių ir ėmė tyliai, bet karštai melstis, o ligonė dainavo savo pratisu, tyliai aidinčiu balsu. Tada atsigulė.

Kažką sapnuodamas, Lencas snūduriavo, ir pusiaumiega girdėjo tiksintį laikrodį. Pro tylią mergaitės dainą ir senosios balsą vėjas švilpė tai arčiau, tai toliau, ir čia skaistus, čia debesų užtrauktas mėnulis į kambarį liejo pamėklišką besimainančią šviesą. Kartą garsai sustiprėjo, mergaitė prakalbo aiškiai ir raiškiai, ji pasakė, kad ant uolos priešais stovi bažnyčia. Lencas pakėlė akis: ji sėdėjo tiesi už stalo, plačiai atsimerkusi, ir rami mėnulio šviesa liejosi ant jos bruožų, kurie, rodės, švytėjo keistu spindesiu, senoji knarkė, ir nuo besimainančios ir silpnėjančios šviesos, nuo tų garsų ir balsų Lencas pagaliau užmigo.

Prabudo anksti; kambario prietemoje visi dar miegojo, ir mergaitė nurimusi, ji gulėjo atsilošusi, delnus sudėjusi po kairiuoju skruostu; jos bruožai nebekėlė vaiduokliško įspūdžio, dabar jie liudijo neapsakomą kančią. Jis priėjo prie lango ir atidarė, plūstelėjo vėsus paryčio oras. Namas stovėjo į rytus atsiveriančio siauro ir gilaus slėnio gale, pilku paryčio dangumi į brėkštantį slėnį, pridengtą balto rūko, krito raudoni spinduliai, sužibdavo pilkose uolienose ir atsispindėdavo trobelių languose. Vyras prabudo, jo žvilgsnis užkliuvo už apšviesto paveikslo ant sienos, jis įdėmiai įsistebeilijo į jį, lūpos sukrutėjo, jis meldėsi – iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau ir garsiau. Tuo tarpu trobon suėjo žmonės ir tylėdami puolė ant žemės. Mergaitei prasidėjo traukuliai, senoji giedojo savo giesmę ir persimesdavo keliais žodžiais su kaimynais. Žmonės papasakojo Lencui, kad vyras prieš daugelį metų iš nežinia kur atkeliavo į šią apylinkę; jis laikomas šventuoju, matąs vandenį po žeme ir galįs iššaukti dvasias, jį lankantys piligrimai. Dar Lencas sužinojo, kad nuklydo nuo Štaintalio, ir kartu su keletu po apylinkes klaidžiojančių medkirčių išėjo. Rasta draugija jį pradžiugino; jis nejaukiai jautėsi su tuo stipriu žmogumi, kuris kartais, rodės, prabildavo baisingu balsu. Be to, būdamas vienas, bijojo savęs.

Jis grįžo namo. Tačiau praėjusi naktis paliko stiprų įspūdį. Pasaulis atsivėrė kaip pragaras, sujudimas ir knibždėlynas virš prarajos, į kurią jį traukė nepermaldaujama jėga. Jis rausėsi savyje. Valgė mažai; pusė nakties praeidavo besimeldžiant ir karštligiškai sapnuojant. Užslinkdavo alinantis slogutis, o paskui išsekęs nusiklodavo ir gulėdavo paplūdęs karštose ašarose; o paskui staiga atgaudavo jėgas ir pakildavo šaltas ir abejingas, ašaros virsdavo ledu, prasiverždavo juokas. Kuo aukščiau pakildavo, tuo smarkiau nupuldavo. Viskas vėl grįždavo prie to paties. Senojo būvio prisiminimai blykstelėdavo atmintyje, nušviesdami baisų jo dvasios chaosą. Dienomis paprastai sėdėdavo apatiniame kambaryje, ponia Oberlin ateidavo ir išeidavo, jis piešė, tapė, skaitė, griebėsi bet kokio prasiblaškymo, vieno, paskui paskubom kito. Vis dėlto labiausiai prisirišo prie ponios Oberlin, kada ši sėdėdavo prie kambarinio augalo pasidėjusi juodą giesmyną, jauniausias vaikas tarp kelių; jis mielai pažaisdavo ir su vaiku. Kartą taip sėdint jam pasidarė baisu; jis pašoko ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal. Pro pravertas duris išgirdo tarnaitę dainuojant, iš pradžių nesuprantamai, paskui pasiekė žodžiai:

Nėra man laimės šiam pasauly

Bernelis mano taip toli6.

Tai jį pribloškė; daina išdegino sielą. Ponia Oberlin pažvelgė į jį. Jis pasiryžo, nebegalėjo daugiau tylėti, turėjo apie tai prabilti. „Mieloji ponia, ar negalėtumėt pasakyti, ką veikia ta moteriškė, kurios likimas pūdais guli ant mano širdies?“ – „Bet, pone Lencai, aš nieko apie tai nežinau.“

Jis vėl nutilo ir ėmė sparčiai vaikščioti po kambarį pirmyn atgal; tada vėl pradėjo: Matot, aš noriu išvykti; Dievulėliau, jūs esat vieninteliai žmonės, su kuriais dar galiu ištverti, nepaisant to – nepaisant to, turiu vykti pas – bet negaliu, man neleidžiama. – Jis smarkiai susijaudino ir išėjo į lauką.

Vakarop Lencas sugrįžo, kambaryje tvyrojo prieblanda; jis atsisėdo šalia ponios Oberlin. Matot, vėl pradėjo jis, kai ji vaikščiodavo po kambarį, taip sau niūniuodama, kiekvienas jos žingsnis buvo muzika, joje glūdėjo tokia laimė, kad ji persiduodavo ir man, kai tik į ją pažvelgdavau, visada nusiramindavau, arba kai ji taip priglausdavo galvą prie manęs, o Dieve! Dieve – kaip seniai nebeturiu ramybės… Visai dar vaikas; atrodė, pasaulis jai per platus, ji susitraukdavo į save, ieškodavo ankščiausios kertės namuose, ir sėdėdavo tenai, tarsi visa palaima glūdėtų viename mažame taške, ir aš tada taip jausdavausi; būčiau galėjęs žaisti kaip vaikas. O dabar man taip ankšta, taip ankšta, matot, kartais man rodosi, kad rankomis remiuosi į dangų; aš dūstu! Dažnai atrodo, lyg jausčiau fizinį skausmą, čia kairėj pusėj, rankoje, kuria dažniausiai ją liesdavau. Tačiau nebegaliu jos įsivaizduoti, jos vaizdas traukiasi nuo manęs, ir tai mane kankina, ir tik tais kartais, kai jis nušvinta, man būna iš tikrųjų gerai. – Ir vėliau jis su ponia Oberlin ne kartą kalbėjosi apie tai, bet dažniausiai tik sakinių nuotrupomis; ji retai ką atsakydavo, bet tai veikė jį teigiamai.

Jo religinės kančios tęsėsi. Juo tuštesnis, šaltesnis, juo labiau leisgyvis jis jautėsi, tuo stiprėjo spaudimas pažadinti kaitrią aistrą, jis prisimindavo laikus, kai visa jame verždavosi, kai šniokštuodavo nuo jausmų gausos, o dabar šitaip negyva. Nusivildavo savimi, puldavo ant žemės, grąžydavo rankas, audrindavo ir dirgindavo save; veltui! negyva! Tada maldaudavo, kad Dievas duotų jam ženklą, rausdavosi savyje, pasninkaudavo, užsisvajojęs tįsodavo ant grindų. Trečią ragučio dieną jis sužinojo, kad Fudė7 mirė vaikas, ir ši mintis jį apsėdo. Pasišalino į savo kambarį ir visą dieną pasninkavo. Ragučio ketvirtą staiga įėjo į ponios Oberlin kambarį; veidą buvo išsitepęs pelenais, pareikalavo seno maišo; ji persigando ir davė jam, ko prašė. Jis apsigaubė maišu kaip atgailautojas ir iškeliavo į Fudė. Slėnio gyventojai prie jo jau buvo pripratę; apie jį pasakota daug keistų istorijų. Jis atėjo į namus, kur buvo pašarvotas vaikas. Žmonės abejingai tvarkė savo reikalus; jam parodė kamarėlę, marškiniais apvilktas vaikas gulėjo ant šienu pakreikto medinio stalo.

Liesdamas šaltas galūnes ir žvelgdamas į pramerktas stiklines akis, Lencas drebėjo. Vaikas jam pasirodė toks apleistas, o jis toks vienas, vienišas; krito ant lavono; mirtis jį išgąsdino, perliejo aštrus skausmas – šie bruožai, šis romus veidas sudūlės, jis puolė ant žemės, meldėsi su visa nevilties gėla, kad Dievas duotų jam, tokiam silpnam ir nelaimingam, ženklą, kad prikeltų vaiką iš numirusių; tada užsisklendė savyje ir sutelkė visą valią į vieną tašką, ir ilgai sėdėjo nekrustelėdamas. Tada pakilo, paėmė vaiko rankas ir garsiai ir tvirtai prabilo: Kelkis ir eik! Tačiau sienos jo balsą atmušė taip sausai, jog atrodė, kad jos šaiposi, ir lavonas liko šaltas. Beveik išsikraustęs iš proto, jis krito ant žemės, o paskui jį išginė laukan, į kalnus. Pro mėnulį greitai plaukė debesys; jie tai viską užtemdydavo, tai atskleisdavo mėnesienos nušviestą, miglos siaubiamą kraštovaizdį. Jis bėgo kur kojos vedė. Krūtinėje pragaras traukė pergalės giesmę. Vėjas ūžavo kaip titanų daina, ir jam atrodė, kad galėtų danguje sugniaužti milžinišką kumštį, sučiupti Dievą ir pro jo debesis nutempti žemyn; kad galėtų dantimis sukramtyti pasaulį ir išspjauti Kūrėjui į veidą; jis keikėsi ir piktžodžiavo. Pasiekė kalnyno viršūnę; neaiški šviesa leidosi ten, kur baltos akmenų masės, o dangus buvo kvaila žydra akis, kurioje komiškai gunksojo paikas mėnuo. Lencas nusijuokė, ir sulig tuo juoku jį apėmė ateizmas ir tvirtai, ramiai jame įsigalėjo. Jis nebesuprato, kas anksčiau taip jaudino, pasijuto sužvarbęs ir užsinorėjo gulti, ir nuėjo per šiurpią tamsą šaltas ir nepalaužiamas – viskas jam buvo nyku ir tuščia, jis pasileido bėgti ir krito lovon.

Kitą dieną jį apėmė didžiulis siaubas dėl vakarykštės būsenos; jis stovėjo prie bedugnės ir beprotiškas troškimas vertė jon vis žvilgčioti ir kartoti tą kankynę. Jo baimė augo, o Nuodėmė ir Šventoji Dvasia stovėjo priešais.

Po kelių dienų, daug anksčiau negu tikėtasi, iš Šveicarijos grįžo Oberlinas. Lencą tai suerzino. Tačiau kai Oberlinas papasakojo apie savo draugus iš Elzaso, jis pralinksmėjo. Oberlinas vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį, kraustėsi ir tvarkėsi, ir pasakojo apie Pfefelį8, aukštindamas laimingą kaimo dvasininko gyvenimą. Jis paragino Lencą atsižvelgti į tėvo pageidavimus, grįžti namo ir imtis savo profesijos. Sakė jam: gerbk savo tėvą ir motiną ir t. t. Šis pokalbis Lencą smarkiai suneramino; jis pradėjo giliai dūsauti, akyse pasirodė ašaros, ėmė kalbėti nuotrupomis. Ne, aš taip neištversiu, ar norit mane išvaryti? Tik per jus veda kelias į Dievą. Tačiau su manim viskas baigta! Aš atsimečiau, aš prakeiktas amžiams, aš Amžinasis Žydas! Oberlinas pasakė, jog būtent už tai miręs Kristus, turįs tik karštai jį melsti, ir tapsiąs jo malonės dalininku.

Lencas pakėlė galvą, užlaužė rankas ir tarė: Ach! ach! dieviška paguoda. Tuomet staiga draugiškai paklausė, ką veikianti moteriškė. Oberlinas atsakė nieko apie tai nežinąs, tačiau norįs jam visu kuo padėti ir patarti; todėl turįs nurodyti vietą, aplinkybes ir asmenį. Vienintelis atsakymas buvo padriki žodžiai: ach, ji mirusi! Ar dar gyva? Ji mylėjo mane, angelėlis, aš ją mylėjau, ji buvo to verta, angelėlis. Prakeiktas pavydas, aš ją paaukojau – ji mylėjo ir kitą – mylėjau ją, ji buvo to verta – o geroji motina, ir ji mane mylėjo. Aš esu žudikas. Oberlinas atsakė: galbūt visi tie asmenys dar gyvena, ir galbūt laimingai; šiaip ar taip, jei jis grįžtų prie Dievo, šis už jo maldas ir ašaras padarytų tiems asmenims tiek gero, kad nauda, kurią jie iš jo gautų, būtų galbūt daug didesnė nei žala, kurią jiems padarė. Lencas pamažu nurimo ir grįžo prie tapymo.

Popiet vėl pasirodė; per kairį petį buvo persimetęs kailio gabalą, o rankoje laikė pundelį rykščių, kurios Oberlinui buvo įteiktos kartu su laišku Lencui. Jis padavė Oberlinui rykštes ir pareiškė norintis, kad jį išplaktų. Oberlinas paėmė rykštes, kelis kartus pabučiavo jį į lūpas ir tarė: štai kirčiai, kuriuos jam turintis suduoti, tegu nusiramina ir sprendžia savo bylą su pačiu Dievu, visi įmanomi smūgiai neišpirktų nė vienos jo nuodėmės; tą padarė Jėzus, todėl turįs kreiptis į jį. Jis išėjo.

Per vakarienę Lencas kaip paprastai buvo kiek susimąstęs. Kalbėjo apie įvairius dalykus, bet baimingai ir paskubomis. Apie vidurnaktį Oberliną pažadino kažkoks triukšmas. Lencas bėgiojo po kiemą, kimiu, bet smarkiu, sumaišties ir nevilties kupinu balsu nepaprastai greitai šaukdamas Frederikės vardą, tada įšoko į šaltinio lovį, pabraidė po jį, išlipo, užbėgo aukštyn į savo kambarį, vėl žemyn į lovį, ir taip keliolika kartų, kol galiausiai nurimo. Tarnaitės, miegojusios vaikų kambaryje po juo, sakė, kad jos dažnai, bet labiausiai tą naktį girdėjusios kažkokį ūžimą, kurį galėjo palyginti tik su piemens pypkės leidžiamu garsu. Galbūt tai buvo jo inkštimas – kimiu, šiurpiu, neviltingu balsu.

Sekantį rytą Lencas ilgai nesirodė. Kai Oberlinas galiausiai užlipo į jo kambarį, jis gulėjo lovoje ramus ir sustingęs. Oberlinas turėjo ilgai klausinėti, kol sulaukė atsakymo; galiausiai jis ištarė: taip, ponas kunige, matot, nuobodulys! Nuobodulys! O! Taip nuobodu, kad nebežinau, ką pasakyti, ant sienos jau nupiešiau visas figūras. Oberlinas pasakė jam, kad turėtų kreiptis į Dievą; čia jis nusijuokė ir tarė: taip, jei būčiau toks laimingas kaip jūs, jei būčiau suradęs tokį malonų laisvalaikio užsiėmimą, taip, tuo būtų galima užpildyti laiką. Viskas iš dyko buvimo. Dauguma meldžiasi iš dyko buvimo; kiti įsimyli iš dyko buvimo, treti būna dorybingi, ketvirti nedori, o aš, aš visai joks, aš negaliu netgi nusižudyti: pernelyg nuobodu:

O Dieve, šviesos bangos dieną –
Vienutės mano kaitrios sienos,
O akys – ištisa žaizda,
Kada ateis naktis, kada?

Oberlinas nepatenkintas pažiūrėjo į jį ir norėjo eiti sau. Lencas šoko įkandin, ir, metęs į jį klaikų žvilgsnį: žiūrėkit, man į galvą vis dėlto atėjo mintis, jei tik galėčiau atskirti, sapnuoju aš ar būdrauju; matot, tai labai teisinga mintis, reikia ją apgalvoti; jis šmurkštelėjo atgal į lovą. Po pietų Oberlinas susiruošė pasisvečiuoti pas kaimynus; jo žmona buvo išvykusi; ir jis jau ketino iškeliauti, kai į duris pabeldė ir įėjo Lencas, susikūprinęs, nuleista galva, pelenais apibarstytu veidu ir vietomis drabužiais, dešine ranka prilaikydamas kairę. Jis paprašė Oberlino truktelti už rankos, kurią išsinarino iššokęs pro langą, bet kadangi niekas to nematė, nenorėjo ir niekam sakyti. Oberlinas smarkiai išsigando, tačiau nutylėjo, padarė tai, ko prašė Lencas, ir tuojau pat parašė Belfosės9 mokytojui, prašydamas atvykti ir nurodydamas, kaip elgtis. Tada išjojo. Vyras atvyko. Lencas buvo su juo ne kartą matęsis ir jį pamėgęs. Mokytojas apsimetė norėjęs pašnekėti su Oberlinu, baudėsi traukti atgal. Lencas paprašė jo pasilikti, ir taip jiedu liko drauge. Lencas pasiūlė pasivaikščioti iki Fudė. Jis aplankė vaiko, kurį norėjo prikelti iš numirusių, kapą, kelis kartus puolė ant kelių, bučiavo kapo žemę, lyg ir meldėsi, bet labai padrikai, prisiminimui nuskynė ant kapo padėtos gėlės šakelę, patraukė atgal į Valdbachą, vėl apsisuko, Sebastianas su juo. Tarpais eidavo lėtai ir skųsdavosi dideliu silpnumu galūnėse, o paskui lėkdavo su įnirtinga sparta; kraštovaizdis jį gąsdino, buvo toks ankštas, kad baiminosi į ką nors atsimušti. Jį apėmė neapsakomas nepasitenkinimo jausmas, galiausiai įkyrėjo ir palydovas, galbūt įspėjo tikruosius ketinimus ir mėgino juo atsikratyti. Sebastianas lyg ir nusileido, bet paslapčia rado būdą apie pavojų pranešti savo broliui, ir dabar Lencas vietoj vieno prižiūrėtojo turėjo du. Jis tampė juos po apylinkes, galiausiai pasuko atgal į Valdbachą, o kai jie buvo netoli kaimo, žaibiškai apsigręžė ir kaip elnias vėl nulėkė Fudė link. Vyrai ėmė jį vytis. Kol ieškojo jo Fudė, atėjo du krautuvininkai ir papasakojo, kad vienuose namuose yra surištas nepažįstamasis, kuris skelbiasi esąs žudikas, bet toks tikrai negali būti. Jie nubėgo į tuos namus ir rado jį. Išgąsdintas pašėlusių jo raginimų, jaunas vyras jį surišo. Atrišę jie laimingai nugabeno jį į Valdbachą, kur tuo metu jau buvo grįžęs Oberlinas su žmona. Jis atrodė suglumęs, tačiau kai pastebėjo, kad jį pasitiko maloniai ir draugiškai, nuotaika pasitaisė, veido išraiška sušvelnėjo, jis draugiškai ir švelniai padėkojo abiem savo palydovams ir vakaras praėjo ramiai. Oberlinas primygtinai prašė jo nebesimaudyti, naktimis ramiai gulėti lovoje, o jei negali užmigti, kalbėtis su Dievu. Jis pažadėjo ir taip ir padarė naktį, tarnaitės girdėjo jį meldžiantis vos ne iki pat ryto. – Sekančią dieną patenkinta mina atėjo į Oberlino kambarį. Jiems pasikalbėjus apie šį bei tą, jis nepaprastai draugiškai tarė: Mieliausias pone kunige, toji moteriškė, kurią jums minėjau, – ji mirė, angelėlis. Iš kur tą žinote? – Hieroglifai, hieroglifai ––– žvilgtelėjo į dangų ir vėl: hieroglifai. Daugiau iš jo nieko neišėjo išpešti. Jis atsisėdo ir parašė keletą laiškų, tada padavė juos Oberlinui, prašydamas pridurti kelias eilutes.

Jo būklė darėsi vis beviltiškesnė, visa ta ramybė, kurios pasisėmė iš Oberlino artumo ir tylaus slėnio, dingo; pasaulis, iš kurio norėjo gauti naudos, turėjo milžinišką įtrūkį, jame nebuvo neapykantos, bet nebuvo ir meilės, nebuvo vilties – vien siaubinga tuštuma ir kankinantis poreikis ją užpildyti. Ką jis turėjo – nieką. Visa, ką darė, darė sąmoningai, tačiau tai daryti jį vertė vidinis instinktas. Kai būdavo vienas, jausdavosi taip žiauriai vienišas, kad nuolatos kalbėdavosi su savimi, o tada persigąsdavo, nes susirodydavo, kad su juo kalbėjo svetimas balsas. Per pokalbį dažnai užsikirsdavo; apimdavo neapsakomas siaubas, kad pametė sakinio galą; tada sakydavo sau, kad turi kartoti paskutinį ištartą žodį ir nenutraukti kalbos, ir tik didelėmis pastangomis sutramdydavo šį troškimą. Gerieji žmonės, pas kuriuos lankydavosi, labai sunerimdavo, kai ramiomis akimirkomis jis nesivaržydamas šnekėdavo ir staiga užsikirsdavo, veide išryškėdavo neapsakomas siaubas, jis mėšlungiškai griebdavo arčiausiai sėdintiems už rankos ir nusiramindavo labai negreitai. Kai likdavo vienas arba kai skaitydavo, būdavo dar blogiau, neretai visa jo dvasinė veikla įstrigdavo ties viena mintim; kai pagalvodavo apie kitą asmenį arba jį gyvai įsivaizduodavo, jam susirodydavo, kad pavirto tuo asmeniu ir jis visiškai pasimesdavo, o kartu nepaprastai geisdavo dvasioje manipuliuoti viskuo, kas jį supa: gamta, žmonėmis, išskyrus tik Oberliną, visa lyg sapne, šalta; jis smaginosi statydamas namus stogais žemyn, aprengdamas ir nurengdamas žmones, išgalvodamas beprotiškiausias išdaigas. Kartais pajusdavo nenumaldomą troškimą jas įgyvendinti, ir siaubingai vaipydavosi. Sykį sėdėjo šalia Oberlino, priešais ant stalo gulėjo katė, staiga jo akys pastėro, jis įsistebeilijo į gyvūną, tada lėtai nuslydo nuo kėdės, katė padarė tą patį, buvo tarsi užkerėta jo žvilgsnio, nepaprastai persigandusi, pasišiaušusi iš baimės, jie desperatiškai šoko vienas ant kito, galiausiai ponia Oberlin pakilo ir juos išskyrė. Tada vėl – jis degdavo iš gėdos. Naktiniai priepuoliai darėsi vis baisesni. Užmigdavo tik didžiausiomis pastangomis, po ilgų mėginimų užpildyti vis siaubingesnę tuštumą. Tarp miego ir būdravimo jį apimdavo klaiki būsena; susidurdavo su kažkuo siaubingu, šlykščiu, jį sučiupdavo beprotybė, pašokdavo baisiai rėkdamas, išpiltas prakaito, ir tik palengva vėl atsipeikėdavo. Kad atsitokėtų, turėdavo pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Tiesą sakant, tai darė ne jis, bet galingas savisaugos instinktas, lyg jis būtų susidvejinęs ir viena jo dalis bandytų gelbėti kitą, šaukdama save pačią; didžiausios baimės akimirkomis pasakodavo istorijas, deklamuodavo eilėraščius, kolei atsitokėdavo.

Dabar priepuoliai užeidavo ir dienos metu, būdavo dar baisesni; anksčiau nuo to jį saugojo dienos šviesa. Jam atrodė, kad egzistuoja tik jis vienas, o pasaulis esti tik jo vaizduotėje, nėra nieko, išskyrus jį, amžiams prakeiktąjį, šėtoną; vienas su savo kankinančiais vaizdiniais. Pašėlusiu greičiu pralėkdavo per savo gyvenimą ir pasakydavo: nuoseklu, nuoseklu; o jei kas nors prabildavo, tada: nenuoseklu, nenuoseklu; tai buvo beprotybės atvertas ir nebeužglaistomas plyšys, beprotybės amžinybė. Dvasinės savisaugos instinktas pažadindavo jį, ir jis puldavo į Oberlino glėbį, įsikabindavo taip, lyg norėtų į jį įsisprausti, tai buvo vienintelė būtybė, kuri jam dar buvo gyva ir per kurią vis dar apsireikšdavo gyvenimas. Nuo Oberlino žodžių jis palengva atsikvošėdavo, atsiklaupdavo ant kelių priešais Oberliną, įbrukdavo savo rankas į Oberlino rankas, padėdavo kaltės prakaitu apsipylusį veidą ant jo kelių, visu kūnu tirtėdamas ir virpėdamas. Oberlinas jautė jam begalinę užuojautą, šeima atsiklaupusi meldėsi už nelaimingąjį, tarnaitės baidėsi jo ir vadino apsėstuoju. Kai šiek tiek apsiramindavo, jį apimdavo kūdikio sielvartas, jis raudodavo ir jausdavo sau nepaprastai gilią užuojautą; tai būdavo palaimingiausios akimirkos. Oberlinas kalbėjo jam apie Dievą. Lencas ramiai atsitraukė, pažvelgė į jį su begalinės kančios išraiška veide ir galiausiai pasakė: bet aš, jei būčiau visagalis, matot, jei toks būčiau, aš negalėčiau ištverti kančios, ir gelbėčiau, gelbėčiau, juk nenoriu nieko kito, tik ramybės, ramybės, tik truputį ramybės ir kad galėčiau užmigti. Oberlinas pasakė, kad tai šventvagystė. Lencas beviltiškai papurtė galvą. Jo nuolatiniai, bet neryžtingi bandymai nutraukti gyvybę nebuvo visiškai rimti, tai buvo ne tiek mirties troškimas, nes mirtyje jis nebūtų radęs ramybės ir vilties; veikiau tai buvo bandymas priversti save atsitokėti didžiausio siaubo ar slogios, su nebūtimi besiribojančios ramybės akimirką per fizinį skausmą. Akimirkos, kai jo protą užvaldydavo kad ir pati beprotiškiausia idėja, būdavo dar palyginti laimingos. Tada dar likdavo truputis ramybės ir jo sudrumstas žvilgsnis nebūdavo toks šiurpus kaip išgelbėjimo trokštantis siaubas, kaip amžino nerimo kankynė! Jis trankydavo galvą į sieną arba sukeldavo sau kokį kitą stiprų fizinį skausmą.

8-osios rytą jis nesikėlė iš lovos. Oberlinas užlipo viršun; Lencas gulėjo lovoje beveik nuogas ir įsisiautėjęs. Oberlinas norėjo jį užkloti, bet jis ėmė skųstis, kaip viskas sunku, labai sunku, taip sunku, kad jis manąs, jog nebegalėsiąs vaikščioti, dabar pagaliau pajutęs nepaprastą oro svorį… Oberlinas ėmė jį drąsinti. Tačiau jis liko gulėti ir pragulėjo didžiąją dienos dalį, nieko nevalgydamas. Vakarop Oberliną pašaukė pas ligonį į Belfosę. Oras buvo švelnus, švietė mėnuo. Grįždamas atgal jis sutiko Lencą, kuris elgėsi gana protingai, kalbėjosi su Oberlinu ramiai ir draugiškai. Šis paprašė nenuklysti per toli, jis pažadėjo; nueidamas staiga apsisuko, vėl priėjo prie pat Oberlino ir greitai ištarė: matot, ponas kunige, jei tik nereikėtų šito girdėti, tai man būtų didžiulė pagalba. „Ko, mano mielas?“ Negi Jūs nieko negirdite, negirdit šito šiurpaus balso, kuris klykia per visą horizontą, jį paprastai vadina tyla, nuo tada, kai esu šitame tyliame slėnyje, nuolat jį girdžiu, jis neleidžia man miegoti, taip, ponas kunige, kad nors galėčiau vėl užmigti. Tada nuėjo purtydamas galvą. Oberlinas grįžo į Valdbachą ir norėjo ką nors pasiųsti jam įkandin, kai išgirdo jį lipant laiptais į savo kambarį. Po akimirkos kieme kažkas dunkstelėjo taip garsiai, kad Oberlinas negalėjo patikėti, jog garsą galėjo sukelti krentantis žmogus. Atėjo mirtinai išblyškusi ir drebanti vaikų auklė.

* * *

Rezignavęs ir abejingas jis sėdėjo karietoje, važiuojančioje iš slėnio į vakarus. Jam vienodai rodė, kur jį veža; kai dėl blogo kelio karieta atsidurdavo pavojingoje situacijoje, likdavo ramiai sėdėti; buvo visiškai abejingas. Tokios būsenos jis įveikė kelią atgal per kalnus. Vakarop jie pasiekė Reino slėnį. Pamažu tolo nuo kalnų, kurie dabar kilo iš sutemų raudonio lyg tamsiai mėlyna krištolo banga, ant jų šilto gūbrio žaidė raudoni vakaro spinduliai. Virš lygumos, kalnų papėdėje pleveno melsvas raizginys. Kuo arčiau Strasbūro, tuo tamsiau: pilnatis aukštai danguje, visi tolimi objektai juodi, ryškūs tik greta dunksančio kalno kontūrai; žemė buvo auksinė taurė, iš kurios putodami tiško auksiniai mėnesio purslai. Lencas ramiai dairėsi, jokių nuojautų, jokio spaudimo, tik slogi baimė, didėjanti daiktams slepiantis tamsoje. Jie turėjo sustoti nakčiai; ten jis keletą kartų pabandė pakelti prieš save ranką, bet buvo labai atidžiai prižiūrimas. Kitą rytą apniukusiu lietingu oru jis atvyko į Strasbūrą. Elgėsi visai protingai, šnekėjosi su žmonėmis; darė viską, ką darė kiti, tačiau jame buvo siaubinga tuštuma, kurios nebeužpildė jokia baimė, joks troškimas; jo būtis buvo jam neišvengiama našta. – Taip jis gyveno toliau.

 


1 Variacija pietistų giesmių temomis.
2 Johannas Heinrichas Jungas (1740–1817), vadintas Jung-Stilling (pagal „Stillen im Lande“ („krašto tylieji“ (vok.) – tikybinio pietistų sąjūdžio dalyvių vaizdingas apibūdinimas) – pietistas gydytojas ir rašytojas.
3 Christophas Kaufmannas (1753–1795) – šveicarų gydytojas, filantropas, svajotojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio šalininkas.
4 Jakobo Michaelio Lenzo dramos (1774 ir 1776 m.).
5 Johannas Casparas Lavateris (1741–1801) – Ciuricho protestantų kunigas ir religinis rašytojas.
6 Dviejų dainų pirmosios eilutės iš žinomo XIX amžiaus vokiečių liaudies dainų rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ („Des Knaben Wunderhorn“).
7 Fouday, netolimas kaimas
8 Gottliebas Konradas Pfeffelis (1736–1809) – Elzaso rašytojas
9 Bellefosse, netolimas kaimas.

„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija

2018 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių