literatūros žurnalas

Natalia Ginzburg. Jis ir aš

2017 m. Nr. 12

Iš italų k. vertė Gitana Vanagaitė

Natalia (Levi) Ginzburg (1916–1991) – italų prozininkė, pjesių, esė, literatūros kritikos, politinių straipsnių autorė. N. Levi gimė Palerme, kur šeima laikinai gyveno, nes tėvas (žydų kilmės) – garsus mokslininkas, biologas Giuseppe Levi tuo metu dėstė anatomiją Palermo universitete. Vėliau šeima persikėlė į Turiną, kur Natalia baigė gimnaziją, įstojo, bet taip ir nebaigė universiteto. Antifašistinė veikla Levi šeimai buvo natūralus pasirinkimas: tėvas ir trys Natalios broliai buvo aktyvūs antifašistinio judėjimo dalyviai, suimti ir kalinti. 1938 m. N. Levi ištekėjo už rusų kilmės rašytojo ir leidėjo Leone’o Ginzburgo (1909–1944). Vyras, taip pat antifašistinio judėjimo dalyvis, buvo suimtas ir mirė nuo kankinimų Romos kalėjime „Regina Coeli“ 1944 metais. Natalia liko su trimis mažais vaikais, grįžo į Turiną, pradėjo dirbti „Einaudi“ leidykloje. Kaip rašytoja debiutavo 1942 m., dėl rasinių sumetimų pasirinkusi Alessandra Tornimparte slapyvardį. Nuo 1944 m. pradėjo pasirašinėti Ginzburg pavarde. 1950 m. ištekėjo už anglų literatūros dėstytojo, rašytojo, vertėjo Gabriele’io Baldinio (1919–1969), kuris 1960–1962 m. vadovavo Italų kultūros institutui Londone. Su juo susilaukė dviejų vaikų, abu turėjo negalią. Geriausiais N. Ginzburg romanais laikomi: „È stato così“ („Buvo taip“, 1947); „Tutti i nostri ieri“ („Visi mūsų vakar“, 1952); „Valentino“ (1957); „Lessico famigliare“ („Šeimyninė leksika“, 1963) ir kt. N. Ginzburg proza – apie kasdienybę, sugriebtą savo tekėjime, parašyta beveik kaip kasdienybės kronika, tačiau išlaikyta ir tam tikra kone objektyvi distancija, besirandanti iš psichologinio ir etinio-socialinio žvilgsnio gylio ir erdvės. Didelį pasisekimą ir prestižinę Strega premiją, nurungęs Primo Levio „La tregua“ („Paliaubos“), pelnė romanas „Šeimyninė leksika“. Po šių prozos kūrinių N. Ginzburg pradeda rašyti teatrui. Kaip sakė pati rašytoja, tai buvo kitas būdas tęsti kūrybinį kelią po autobiografinių kūrinių, galimybė leisti pasireikšti daugeliui žiūros taškų – daugeliui „aš“, nors nei vienas iš jų negali būti sutapatintas su autorės žiūros tašku. Tai buvo ir galimybė išsakyti svetimumo savajam laikui jausmą, kuris vis labiau slėgė N. Ginzburg. 1999 m. išeina pokalbių rinkinys „È difficile parlare di sé” („Sunku kalbėti apie save”), taip pat „Autobiografia in terza persona” („Autobiografija trečiuoju asmeniu”). Ruošiant spaudai pastarąją, šalia mašinėle spausdinto teksto prirašo ranka: „Gyvena viena su dukra Susanna, nuo gimimo turinčią sunkią negalią. Dukters negalia jai neleidžia ramiai galvoti apie savo mirtį. Vis dėlto pasitiki apvaizda, kitų vaikų meile, angelais sargais. Chaotiškai, skaudžiai, su pertrūkiais tiki Dievą.” 1983 m. ir 1987 m. kaip Italijos komunistų partijos kandidatė buvo išrinkta į Parlamentą. Bendradarbiavo su svarbiausiais Italijos dienraščiais, juose turėjo savo skiltis apie literatūrą, kiną, politiką.
Esė „Jis ir aš“ buvo išspausdinta 1962 m. išėjusiame eseistikos ir autobiografinių pasakojimų rinkinyje „Le piccole virtù“ („Mažosios dorybės“), kurį spaudai padėjo rengti rašytojas Italo’as Calvinas, taip nusakęs šį pasakojimą: „Ypač puiki autobiografinė esė „Jis ir aš“, parašyta objektyviu ir ironišku stiliumi, kurioje charakterių priešprieša, prasidėjusi kaip komedijinis pasakojimas, yra transformuojama į švelniausią poemą apie vedybinį gyvenimą.“

 

Jam visuomet karšta, o man – šalta. Vasarą, kai tikrai būna karšta, jis nieko kito nedaro, kaip tik skundžiasi per didele kaitra. Piktinasi pamatęs, kaip vakare apsivelku golfą.

Jis gerai kalba kai kuriomis kalbomis – aš gerai nekalbu nė viena. Jis geba susikalbėti kažkokiu būdu net ir kalbomis, kurių nemoka.

Jis turi puikų orientavimosi jausmą, aš – jokio. Svetimuose miestuose, praėjus dienai, jis juda lengvai lyg koks drugelis. Aš pasiklystu gimtajame mieste: turiu pasiteirauti kelio, kad galėčiau grįžti į savo pačios namus. Jis tiesiog nepakenčia, kai reikia klausti kelio: kai važinėjame automobiliu po svetimus miestus, jis liepia man žiūrėti į žemėlapį. Aš nesuprantu žemėlapių – tie raudoni skrituliukai mane klaidina, – todėl jis pyksta.

Jis mėgsta teatrą, dailę, muziką, ypač muziką. Aš nieko neišmanau apie muziką, mane labai mažai kas domina dailėje ir man nuobodu teatre. Mėgstu ir suprantu vieną vienintelį dalyką pasaulyje – poeziją.

Jis mėgsta muziejus, o aš ten einu per jėgą, su nemaloniu pareigos ir nuovargio jausmu. Jis mėgsta bibliotekas, o aš jų nekenčiu.

Jis mėgsta keliones, svetimus ir nepažįstamus miestus, restoranus. Aš būčiau linkusi visuomet likti namie ir niekuomet niekur neičiau.

Vis dėlto jį lydžiu daugelyje kelionių. Einu kartu į muziejus, bažnyčias, operas. Einu kartu net į koncertus, kur užmiegu.

Kadangi jis pažįsta kai kuriuos dirigentus ir dainininkus, po koncerto mėgsta juos pasveikinti. Todėl einu paskui jį ilgais koridoriais, vedančiais į dainininkų persirengimo kambarius, ir klausausi, kaip jis kalbasi su žmonėmis, apsirengusiais kardinolų ir karalių drabužiais.

Jis nėra drovus, o aš drovi. Tačiau yra tekę matyti ir jį drovų. Kai policininkai artinasi prie mūsų automobilio su užrašų knygele ir pieštuku rankose. Su jais tampa drovus, nes jaučiasi neteisus.

Ir kai nesijaučia neteisus. Manau, kad jis jaučia pagarbą institucinei valdžiai.

O aš tos institucinės valdžios bijau, bet jis – ne. Jis ją gerbia. Tai kas kita. Aš, jei matau besiartinantį policininką, norintį mums skirti baudą, iš karto galvoju, kad mus uždarys į kalėjimą. Jis negalvoja apie kalėjimą, bet iš pagarbos tampa drovus ir mandagus.

Būtent dėl šios jo pagarbos institucinei valdžiai Montesi1* teismo proceso metu pykomės iki išprotėjimo.

Jis mėgsta makaronus, ėrieną, trešnes, raudoną vyną. Aš mėgstu daržovių sriubą, virtą grietinėlės kremą, omletą, žalėsius.

Jis mėgsta kartoti, kad nieko nesuprantu apie valgį ir kad esu panaši į tuos stambius, kresnus ir didelius vienuolius, kurie savo vienuolynų šešėliuose ryja visokių daržovių ir žolių sriubas; o jis, jis yra rafinuotas, jautraus gomurio. Restorane ilgai domisi vynais; paprašo atnešti du ar tris butelius, juos apžiūrinėja ir ilgai mąsto, iš lėto glostydamas barzdą.

Anglijoje yra restoranų, kurių padavėjai naudoja tokį ritualą: įpila klientui į taurę truputį vyno, kad jis galėtų nuspręsti, ar vynas jo skonio. Jis tiesiog negalėjo pakęsti šio ritualo; niekuomet neleisdavo padavėjui jo atlikti, išplėšdamas iš rankų butelį. Aš jam priekaištaudavau, bandydavau paaiškinti, kad visiems turi būti suteikta galimybė atlikti savo pareigas.

Pavyzdžiui, kino teatre niekuomet neleidžia, kad bilietų kontrolierius jį palydėtų į vietą. Iš karto įbruka jam kišenpinigių ir skuba į visai priešingą vietą, nei žiburiu nešinas kontrolierius nurodė.

Kino teatre nori sėdėti kuo arčiau ekrano. Jei einame su draugais ir jie, kaip didžioji dalis žmonių, ieško vietų toliau nuo ekrano, jis drožia į vieną iš pirmųjų eilių. Aš gerai matau tiek iš arti, tiek iš toli, tačiau, būdama su draugais, iš mandagumo pasilieku kartu su jais, tačiau vis dėlto kankinuosi, nes gali būti, kad jis toje savo vietoje per dvi plaštakas nuo ekrano yra įsižeidęs, nes aš neatsisėdau šalia.

Mums abiem patinka kinas ir abu esame pasirengę bet kuriuo dienos metu žiūrėti bet kokios rūšies filmą. Tačiau jis išmano kino istoriją iki menkiausių detalių: prisimena režisierius ir aktorius, netgi pačius seniausius, jau kadais pamirštus ir mirusius; todėl yra pasirengęs nukakti daugybę kilometrų į pačius tolimiausius rajonus pasižiūrėti seniausių nebyliojo kino filmų, kuriuose gal tik kelias sekundes ekrane švysteli brangus aktorius iš tolimų vaikystės prisiminimų. Kartą sekmadienio popietę viename tolimame Londono priemiestyje, beveik kaime, rodė filmą apie Prancūzijos revoliuciją, ketvirtojo dešimtmečio filmą, kurį jis dar vaikas buvo matęs ir kuriame kelioms akimirkoms ekrane pasirodydavo žymi to laiko aktorė. Važiavome automobiliu, ieškodami to tolimo kino teatro; lijo, tvyrojo rūkas, valandų valandas sukiojomės vienas į kitą panašiuose priemiesčiuose tarp pilkomis eilėmis sustatytų mažų namukų, latakų, šviestuvų ir vartų; ant kelių turėjau žemėlapį, nieko negalėjau jame įžiūrėti, todėl jis pyko; galų gale radome tą kino teatrą ir įėjome į visiškai tuščią salę. Po penkiolikos minučių, iškart po trumpo brangios aktorės pasirodymo, jis jau norėjo išeiti; aš po tokios ilgos kelionės norėjau pasižiūrėti, kaip baigsis filmas. Nebeprisimenu, jo ar mano noras nugalėjo, gal jo, todėl pakilome po penkiolikos minučių, be to, nors iš namų išvykome iškart po pietų, jau buvo vėlu ir atėjo vakarienės metas. Paprašiusi papasakoti, kaip baigėsi filmas, pasakojimo nesulaukiau, nes, kaip jis sakė, istorija nėra svarbi, o vienintelis tikrai svarbus dalykas yra tos kelios akimirkos: aktorės profilis, gestai, garbanos.

Negaliu atsiminti aktorių pavardžių, o kadangi blogai įsimenu ir jų veidus, kartais sunkiai atpažįstu ir pačius žymiausius. Šitas mano bruožas jį ypač erzina, mat klausinėjimai, kuo vardu šitas ar kitas, sukelia jo panieką: „Tik nesakyk, – tik nesakyk, kad neatpažinai Williamo Holdeno!“

Taip, neatpažinau Williamo Holdeno. Bet vis dėlto ir man patinka kinas, nors, daug metų vaikščiodama į filmus, nesugebėjau iš to susikrauti jokio kultūrinio bagažo. Jis, priešingai, tą bagažą susikrovė: iš viso to, kas traukė jo dėmesį ir žadino smalsumą; man nepavyko jo sukaupti iš nieko, netgi iš tų dalykų, kuriuos gyvenime mėgau labiausiai, jie liko kaip pavieniai vaizdai, maitinantys mano gyvenimą atmintimis ir sentimentais, bet negalintys užpildyti kultūrinės tuštumos.

Man sako, kad nesu smalsi, bet tai – netiesa. Domiuosi nedaugeliu, labai nedaugeliu dalykų, o kai juos perprantu, išsaugau paskirus jų vaizdus, sakinio ar žodžio ritmą. Mano visata, kurioje vis iškyla tie ritmai ir atskiri vaizdai, nesiejami jokio siužeto, nebent kokio slapto, man pačiai nežinomo ir nematomo, yra sausringa ir melancholiška. Jo visata, priešingai, yra ypač žalia, ypač pilna gyvybės ir išpuoselėta kaip derlingas ir gerai drėkinamas laukas, kuriame randasi miškai, pievos, daržai ir kaimeliai.

Šiaip jau bet kuri veikla man yra sunki, varginanti, kelianti abejonių. Esu didelė tinginė ir jei privalau baigti kokį darbą, jaučiu būtinybę dykinėti ilgas valandas gulinėdama ant sofų. Jis niekuomet nedykinėja, visą laiką ką nors veikia, labai greitai spausdina mašinėle, įsijungęs radiją. Kai išsitiesia pogulio, su savimi pasiima korektūras ar pastabų prirašytą knygą. Nori, kad per vieną dieną nueitume į kiną, paskui į priėmimą ir dar į teatrą. Jis gali per vieną dieną atlikti daugybę įvairiausių darbų, gali ir mane priversti juos atlikti, gali susitikti su skirtingais žmonėmis, o jei aš esu viena ir bandau elgtis kaip jis, man nieko nepavyksta, nes ten, kur maniau užtruksianti pusvalandį, sugaištu visą popietę, nes arba pasiklystu ir nerandu reikalingų gatvių, arba pats nuobodžiausias žmogus, kurį kaip tik mažiausiai norėjau sutikti, mane nusitempia į vietą, į kurią mažiausiai norėjau eiti.

Jei papasakoju jam, kaip praėjo mano popietė, aiškina, kad joje viskas klaidinga, jis juokiasi, šaiposi ir pyksta, ir kartoja, kad be jo netinku niekam.

Aš nemoku planuoti laiko. Jis moka.

Jam patinka priėmimai. Eina į juos apsirengęs šviesiai, kai visi – tamsiai; mintis, kad reikia persirengti priėmimui, jam neateina į galvą. Eina į jį apsivilkęs senu lietpalčiu ir su savo apglamžyta skrybėle – vilnone skrybėle, pirkta Londone, kurią užsimaukšlina ant akių. Pabūna ten tik pusvalandį – jam patinka paplepėti kokį pusvalandį, laikant stiklą rankoje, – valgo daug pyragėlių, aš – beveik nė vieno, nes, matydama jį valgant tiek daug, manau, kad bent jau aš iš mandagumo turiu susilaikyti; po pusvalandžio, kai jau imu apsiprasti ir jaustis geriau, jo kantrybė išsenka ir jis tempia mane lauk.

Aš nemoku šokti, o jis moka.

Nemoku spausdinti mašinėle, o jis moka.

Nemoku vairuoti automobilio. Jei pasisiūlau ir aš išsilaikyti teises, nenori. Sako, kad vis tiek man niekuomet nepavyktų. Manau, kad jam patinka, jog daugeliu aspektų priklausau nuo jo.

Aš nemoku dainuoti, o jis moka. Jis – baritonas. Jei būtų mokęsis dainavimo, gal būtų tapęs garsiu dainininku.

Jei būtų mokęsis muzikos, gal būtų tapęs dirigentu. Klausydamasis plokštelių, diriguoja orkestrui pieštuku. Tuo pačiu metu spausdina mašinėle ir atsiliepia telefonu. Jis yra žmogus, galintis vienu metu atlikti daug darbų.

Jis – dėstytojas, ir, manau, geras dėstytojas.

Galėjo pasirinkti daugybę profesijų. Bet nesigaili nė dėl vienos, kurios nepasirinko. Aš tegalėjau pasirinkti vieną vienintelę profesiją – tą, kurią ir įgijau, – ir dirbu pagal ją beveik nuo pat vaikystės. Aš taip pat nesigailiu nė dėl vienos profesijos, kurios nepasirinkau, tačiau vis tiek nebūčiau galėjusi tapti kuo nors kitu.

Aš rašau apsakymus ir daug metų dirbau leidykloje.

Negaliu sakyti, kad dirbau blogai, bet nedariau to ir gerai. Vis dėlto supratau, kad nebūčiau galėjusi dirbti jokioje kitoje vietoje. Su darbo draugais ir savininku mane siejo draugiški ryšiai. Jaučiau, kad jei manęs nebūtų supę tie draugiški ryšiai, būčiau užgesusi ir nebūčiau galėjusi toliau dirbti.

Ilgai brandinau savyje mintį, kad vieną dieną imsiuos rašyti scenarijus kinui. Vis dėlto tokia galimybė niekuomet nepasitaikė, o gal ir nemokėjau jos ieškoti. Dabar praradau viltį kada nors imtis scenarijų. O jis rašė scenarijus, seniai, kai buvo dar jaunesnis. Ir leidykloje jis taip pat dirbo. Ir apsakymus kūrė. Darė visus tuos dalykus, kuriuos dariau ir aš, ir dar daug kitų dalykų.

Jis moka gerai mėgdžioti žmones, ypač vieną seną grafienę. Greičiausiai galėjo būti aktoriumi.

Kartą Londone dainavo teatre. Buvo Jobas. Turėjo išsinuomoti fraką. Ir stovėjo ten, vilkėdamas tuo fraku, prieš piupitrą ir dainavo. Atliko Jobo žodžius – kažkas tarp deklamacijos ir dainavimo. Aš vienoje ložių miriau iš baimės. Bijojau, kad užsikirs ar kad jam nusmuks kelnės.

Jį supo vyrai su frakais ir ponios vakarinėmis sukniomis: jie vaidino angelus, velnius ir kitus Jobo dramos veikėjus.

Spektaklį lydėjo didelė sėkmė, ir jam visi sakė, kad pasirodė šauniai.

Jei aš būčiau mėgusi muziką, būčiau ją mėgusi aistringai. Deja, jos nesuprantu ir koncertuose, į kuriuos kartais jis mane verčia eiti kartu, nesusikaupiu ir mąstau apie savo reikalus. Arba kietai užmiegu.

Man patinka dainuoti. Nors dainuoti aš nemoku, nes visiškai neturiu klausos. Vis dėlto, kai esu viena, kartais tyliai tyliai dainuoju. Kad visiškai neturiu klausos, man pasakė kiti, mano balsas turėtų būti panašus į katės kniaukimą. Pati šito visai nepastebiu ir dainuodama jaučiu tikrą malonumą. Jei jis girdi, mėgdžiodamas kartoja mane ir sako, kad mano dainavimas nėra muzika, o kažkas mano pačios sukurta.

Maža būdama inkšdavau savo pačios sugalvotus muzikinius motyvus. Tai būdavo ilga skaudi melopėja, prišaukdavusi man pilnas akis ašarų.

Man visai nerūpi, kad nesuprantu dailės ar figūratyvinio meno, tačiau kenčiu nesuprasdama muzikos, nes man atrodo, kad mano siela kenčia dėl šios negalios. Deja, nieko neįmanoma padaryti; niekuomet nesuprasiu muzikos ir niekuomet jos nepamilsiu. Jei kartais išgirstu man patinkančią melodiją, negaliu jos prisiminti, tai kaipgi galiu mylėti dalyką, kurio negaliu prisiminti?

Galiu prisiminti dainos žodžius. Iki begalybės galiu kartoti žodžius, kurie man patinka. Kartoju ir muzikinį motyvą, kuris tuos žodžius lydi, kartoju savo būdu, savuoju inkštimu. Ir išgyvenu taip inkšdama tam tikrą laimės pojūtį.

Man atrodo, kad rašydama seku tam tikrą ritmą ir muzikinį metrą. Galbūt muzika yra arti manosios visatos, tik nežinia, kodėl manoji visata jos nepriėmė.

Visą dieną mūsų namuose skamba muzika. Jis visą dieną būna įjungęs radiją. Arba leidžia plokšteles. Kartkartėm aš prieštarauju, prašau bent truputį tylos, kad galėčiau dirbti, tačiau jis atsako, kad tokia graži muzika turi padėti dirbti.

Yra prisipirkęs nesuskaičiuojamą galybę plokštelių. Sako, kad turi vieną gražiausių kolekcijų pasaulyje.

Ryte, dar su chalatu, lašant vandeniui vonioje, įjungia radiją, sėdasi prie spausdinimo mašinėlės ir pradeda savo sunkią, audringą ir triukšmingą dieną. Viską daro su perteklium: vonią pripildo taip, kad vanduo liejasi per kraštus; perpila arbatinuką ir arbatos puodelį. Turi nesuskaičiuojamus kiekius marškinių ir kaklaraiščių. Tiesa, retai kada perka batus.

Jo motina tvirtina, kad mažas būdamas buvo tvarkos ir kruopštumo pavyzdys. Rodės, kad liko švarus netgi tada, kai kartą lyjant, apsiavęs baltais aulinukais ir apsirengęs baltu drabužėliu, užsimanė išbraidyti purvinus kaimo griovius, bet po pasivaikščiojimo nei ant drabužio, nei ant aulinukų nesimatė jokios purvo dėmelės. Šiandien nebelikę to senojo švaraus vaiko pėdsakų. Jo drabužiai amžinai dėmėti. Jis tapo ypač netvarkingas.

Tiesa, pedantiškai saugo visus dujų kvitus. Vis randu stalčiuose tokių pasenusių dujų, viešbučio nakvynių kvitų, kurių jis nenori išmesti.

Taip pat randu senų ir pageltusių toskaniškų cigarų ir trešnės medžio kandiklių.

Aš rūkau Stop cigaretes, ilgas ir be filtro. Jis kartais – tuos toskaniškus cigarus.

Aš esu ypač netvarkinga. Tačiau laikui bėgant, sendama ėmiau jausti nostalgiją tvarkai, todėl kartais su dideliu kruopštumu tvarkau spintas. Atsimenu, manau, savo mamą. Tvarkau baltinių, patalynės spintas, o vasarą kiekvieną stalčių iškloju balta drobe. Retai kada imuosi savo popierių, nes mano mama, kuri nieko nerašė, popierių neturėjo. Mano tvarka ir netvarka yra kupinos širdgėlos, sąžinės graužaties, sudėtingų jausmų. Jo netvarka yra triumfuojanti. Jis nusprendė, kad žmogui kaip jis, kuris daug dirba ir skaito, netvarkingas stalas yra teisėta ir teisinga.

Jis niekaip nepadeda man atsikratyti dvejonių ir netikrumo, lydinčių kiek-

vieną mano judesį, ar kaltės jausmo. Jis juokiasi ir šaiposi iš bet kokio, net menkiausio mano gesto. Jei einu apsipirkti į turgų, jis kartais paslapčiomis mane seka ir šnipinėja. Paskui traukia per dantį mano apsipirkinėjimą, tai, kaip svėriau rankose apelsinus ir kruopščiai išsirinkau, sako jis, pačius blogiausius visame turguje, jis pašiepia, kad užtrukau valandą, nes prie vieno prekystalio pirkau svogūnus, prie kito – salierus, dar prie kito – vaisius. Kartais, kad parodytų man, jog viską galima padaryti daug greičiau, to imasi jis: viską perka prie vieno prekystalio dėl nieko nedvejodamas, jam netgi pavyksta susitarti, kad krepšį parneštų namo. Niekuomet neperka salierų, nes negali jų pakęsti.

Taip stiprėja mano baimė suklysti, nesvarbu, kad ir ką daryčiau. Tačiau, jei tik man pavyksta pastebėti jo klaidą, prikaišioju ją iki begalybės. Kartais galiu būti ypač įkyri.

Jo pykčio priepuoliai yra netikėti, o pyktis liejasi per kraštus kaip alaus putos. Mano pykčio priepuoliai irgi yra netikėti. Tačiau jo siutas išgaruoja tik prasidėjęs, o manasis, priešingai, lieka kaip kažkoks nesibaigiantis verkšnojimas, man atrodo, ypač nykus, lyg būtų koks skaudus inkštimas.

Kartais verkiu jo pykčio priepuolių uraganuose; mano ašaros, užuot jį sugraudinusios ir nuraminusios, supykdo dar labiau. Jis aiškina, kad mano verkimas yra komedija, ir gali būti, kad tai – tiesa, nes jo pykčio ir savo ašarų maišatyje jaučiuosi visiškai rami.

Niekada neverkiu dėl tikrų savo skausmų.

Kadaise supykusi daužydavau lėkštes ir indus. Bet dabar – nebe. Gal dėl to, kad pasenau ir mano pykčio šuorai nebėra tokie stiprūs. Be to, nedrįsčiau daužyti mūsų lėkščių, kurias vieną dieną nusipirkome Londone, Portobelo kelio turguje ir kurias pamėgau.

Tų lėkščių ir daugelio kitų dalykų, kuriuos pirkome, kaina jo atmintyje gerokai sumažėjo. Jam patinka galvoti, kad išleido mažai, o pirkinys buvo puikus. Aš atsimenu to lėkščių komplekto kainą, jis kainavo šešiolika svarų sterlingų, bet jis sako, kad dvylika. Lygiai tas pat atsitiko ir su karaliaus Lyro portretu, kabančiu mūsų valgomajame: tai paveikslas, kurį jis irgi nusipirko Portobelo turguje ir kurį nuvalė su svogūnais ir bulvėmis; dabar sako mokėjęs už jį menkus pinigus, bet aš atsimenu, kad suma buvo didesnė.

Dar, prieš daug metų, pirko dvylika kilimėlių. Pirko, nes jie mažai kainavo ir jam pasirodė, kad reikia jų įsigyti atsargai; pirko siekdamas įrodyti, kad esu niekam tikusi, kai ką nors perku namams. Tie vyno spalvos kilimėliai per trumpą laiką pasidarė tiesiog šlykštūs: sukietėjo taip, lyg būtų lavonai. Negalėjau jų, kabančių virtuvės balkone ant vielos, pakęsti. Prikaišiodavau juos kaip nevykusių pirkinių pavyzdį, bet jis atsakydavo, kad jie kainavo mažai, labai mažai, buvo pirkti beveik už dyką. Užtruko nemažai laiko, kol pavyko jais atsikratyti: pirma, jų buvo daug, antra, kai jau būdavau pasirengusi juos išmesti, man pasirodydavo, kad būtų galima juos panaudoti kaip skudurus. Ir jam, ir man sunkoka atsisveikinti su daiktais: man greičiausiai trukdo žydiškas poreikis kaupti, skatinantis mano abejones; jis taip ginasi nuo savo negebėjimo taupyti ir impulsyvumo.

Jis dideliais kiekiais perka sodą ir aspiriną.

Kai kada jis apserga paslaptingomis savo ligomis, tada negali paaiškinti, ką jaučia, – prabūna lovoje visą dieną, susisukęs į antklodę, iš po kurios kyšo tik barzda ir raudonas nosies galiukas. Tuomet geria sodą ir aspiriną, tiesiog arkliškomis dozėmis, bei kartoja, kad negaliu jo suprasti, nes visada gerai jaučiuosi, nes esu kaip tie stambūs ir ištvermingi vienuoliai, kurie, nepaisydami pavojų, stoja prieš vėjus ir darganas; o jis, priešingai, yra subtilus ir gležnas, kenčiantis nuo paslaptingų ligų. Vakare jau būna pagijęs ir eina į virtuvę virtis makaronų.

Jaunas buvo gražus, plonas, smulkus, neaugino barzdos, bet turėjo ilgus ir švelnius ūsus ir atrodė panašus į aktorių Robertą Donatą. Toks buvo beveik prieš dvidešimtį metų, kai susipažinom. Atsimenu, vilkėdavo tokius elegantiškus škotiškus flanelinius marškinius. Prisimenu, kaip vieną vakarą mane palydėjo į pensioną, kur tuo metu gyvenau; ėjome kartu Nacionaline gatve. Aš jaučiausi esanti labai sena, kupina patirties ir klaidų, o jis man rodėsi esąs jaunuolis, nutolęs nuo manęs tūkstančius amžių. Apie ką kalbėjome tą vakarą, eidami Nacionaline gatve, negaliu prisiminti, manau, kad nieko svarbaus; mintis, kad vieną dieną tapsime vyru ir žmona, man buvo tolima kaip žvaigždės danguje. Paskui pranykome vienas kitam iš akių, o kai ir vėl susitikome, jis nebebuvo panašus į Robertą Donatą, labiau į Balzaką. Tebevilkėjo tuos pačius škotiškus marškinius, bet dabar jie rodėsi kaip apdarai, tinkantys poliarinei ekspedicijai, jau buvo užsiauginęs barzdą, o ant galvos dėvėjo suglamžytą vilnonę skrybėlę – atrodė išsiruošęs į Šiaurės ašigalį. Nors jam visada karšta, dažnai vilki taip, lyg aplink būtų sniegas, ledas ir baltosios meškos; kartais rengiasi kaip Brazilijos kavos augintojai; bet kokiu atveju – kitaip nei visi kiti žmonės.

Jei jam primenu tą seną mūsų pasivaikščiojimą Nacionaline gatve, sako, kad prisimena, bet žinau, jog meluoja ir nieko neatsimena, o aš kartais galvoju, ar tie du žmonės, ėję Nacionaline gatve beveik prieš dvidešimtį metų, buvome mes – tie žmonės, kurie saulei leidžiantis kalbėjosi taip maloniai, taip mandagiai, kalbėjo apie viską ir apie nieką, du mieli pašnekovai, du jauni intelektualai, išėję pasivaikščioti, tokie jauni, tokie kultūringi, tokie išsiblaškę, nusiteikę vienas kitą vertinti palankiai, tokie pasiryžę tos gatvės gale atsisveikinti vienas su kitu visam laikui, saulei leidžiantis.

 


1* Dvidešimt vienų gražuolė Wilma Montesi neaiškiomis aplinkybėmis buvo nužudyta Romoje, Ostijos pliaže, 1953 metų balandžio 9 dieną. Tyrimas atskleidė tam tikrų žymių žmonių ryšius su šiuo nusikaltimu, tačiau tie ryšiai taip ir liko neįrodyti. Šios kriminalinės kronikos sukėlė didžiulį atgarsį spaudoje ir visuomenėje.

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Gitana Vanagaitė. Pasakojimas apie negirdimą gyvybės širdį

2011 m. Nr. 10 / Pastaraisiais metais vis populiaresnė darosi dokumentinė literatūra: įvairios autobiografijos, interviu, dienoraščiai, atsiminimai. Beveik visos šio tipo knygos vienaip ar kitaip prisiliečia prie viliojančios…