literatūros žurnalas

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11

Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė

Ana Nerkagi 1952 m. gimė Poliariniame Urale, nencų tautybės elnių augintojo šeimoje, ir yra vienintelė klajoklišką gyvenimą gyvenanti šiuolaikinė rašytoja Tolimojoje Šiaurėje. Toli nuo miestietiško komforto ji įkūrė stačiatikių vaikų stovyklą „Vilties žemė“, kuri leidžia vaikams gauti išsilavinimą gyvenant klajoklišką gyvenimą kartu su šeima. Taip ji siekia išsaugoti tautinę nencų kultūrą, tradicijas ir šeimas gimtojoje žemėje.

2015 metais A. Nerkagi kūryba buvo nominuota Nobelio premijai dėl prozos mitologiškumo ir atstovavimo mažos Šiaurės tautos kultūriniam savitumui. Šią žinią pati priėmė santūriai, nes, anot jos, „jeigu iš žmogaus sklinda talentas, bet tas jį naudoja tik savanaudiškiems tikslams, siekdamas asmeninės šlovės ar turto, tokį talentą reikia užkasti taip giliai, kad net pats pamirštum, kur užkasei“.

Rašytoją išgarsino apysakos „Aniko iš Nogo genties“ (1976) ir „Iliras“ (1979), vėliau pasirodė dar dvi – „Baltoji elninė šiurė“ (1995) ir „Tylintysis“ (1996).

A. Nerkagi yra viena iš ryškiausiai nencų tautą reprezentuojančių asmenybių, klajojanti išpažinčių liudytoja, bėganti nuo urbanistinio šiuolaikinio pasaulio. Apie ją režisierė Jekaterina Golovnia 2012 m. sukūrė dokumentinį filmą „Nerkagi“, kuriame autorė pristatoma kaip filosofė, tundros apaštalė, klajoklių gyvenimą gyvenanti rašytoja, visiška išimtis iš taisyklių, moteris, užauginusi ir išauklėjusi tundroje ne vieną globotinių kartą. Pagal jos apysakas „Baltoji elninė šiurė“ ir „Aniko iš Nogo genties“ režisierius Vladimiras Tumajevas sukūrė vaidybinį filmą „Baltoji elninė šiurė“.


Apysakos fragmentas


Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto, kaip kad upėn mestas riedulys nepajėgia pakeisti tekėjimo krypties. Vanduo jį apeis ir tekės toliau, taip duota.

Prieš metus į amžinąją naktį iškeliavo jo žmona, dar nesena moteris Lamdo. Nebeliko kas rytais pastato jų arbatinį stalelį, nebeliko kam taisyti kisus1*, kurti ugnį. Kai miršta moteris, ji išsineša su savimi pusę gyvenimo, tik tada imi suprasti, kad toji, su kuria dalinaisi dienas, išsinešė ir dalį tavosios sielos.

Čiumo2** kartis ir niukus3***paliko sudėję ant nartų4**** prie trijų medžių. Taip vadinama vieta, kur nencai nuo amžių statė nebereikalingas nartas. Pats senis Petko apsigyveno laisvoje čiumo pusėje pas seną draugą Vanu. Gyveno anoj pusėj ugnies – pasakytų seni žmonės, turėdami galvoje, kad gyvena ne savame čiume.

O kažkur, kitoje gyvenvietėje, jis turi dvi dukteris. Vyresnioji išvažiavo seniai, Petko nė nebepamena, kada tai buvo, o jaunesnioji dažnai aplankydavo. Kokie laimingi būdavo jiedu su žmona, kai vasarą sugrįždavo jų duktė. Lyg du seniai paukščiai, sutūpę iš abiejų pusių, senukai džiaugdavosi ja. Kaip paukščiai valo plunksneles savo vieninteliam paukštukui, taip ir jiedu su žmona rėdė ją geriausiais nartose turėtais kailiais. Tačiau duktė vis tiek išvažiuodavo, it gležna paukštė, bijanti žiemos ir skrendanti kur šilčiau.

Moteris Lamdo mirė žiemą, itin šaltą dieną, gal todėl neatvyko į laidotuves jos paukštė duktė.

O kaip gėrėdavosi jų paukšte dukterimi jaunasis kaimynas – tas, kuris šiandien vedė. Dar būdami maži vaikai jiedu žaidė drauge, drauge augo, ir jis – tėvas, pats kartą matė, kaip jiedu supo lopšiuką iš seno žvejybinio bato.

Pamena jis ir kitą atsitikimą. Atvykus dukteriai vieną pavasarį, ištisą baltąją naktį tuščias buvo josios patalas, o kai sugrįžo, žandai liepsnojo it raudonai prinokusios tekšės uogos. Nieko neklausė… Neišdrįso, gėdijosi klausinėti motina su tėvu.

Ir kiek skausmo būdavo Alioškos akyse, kai Petko pajudėdavo su kinkiniu, kurio gale sėdėdavo į tolimą kelionę išsiruošusi duktė.

O šiomis dienomis, kai nedidelė stovyklavietė ruošėsi vestuvėms, nepaaiškinamas slogumas kankino Petko. Nors tai, kas čia vyko, vargu ar apskritai galėjai vadinti vestuvėmis. Ne taip žmonės tuokiasi. Buvo laikai, kai šeimų katilai nuo tuštumo net skambėjo ir gyvenimas juokauti neleido. Prisimena senis ir turtingas, ir vargingas vestuves. Tiek vienose, tiek kitose svečiai buvo šventas reikalas, ir kuo jų gausiau, tuo geriau. Kuo daugiau gerų žodžių žmonės ištars, tuo daugiau laimės rasis naujai užgimusioje šeimoje.

Šiose vestuvėse nėra svečių, toks jaunojo kaimyno noras. Nė vienai stovyklai nebuvo pasiųsta žinia apie vestuves, nei artimų, nei tolimų giminių nepakvietė. Tikra nuodėmė visa tai, o ir dviejų elniukų – vieno iš jaunikio stovyklos, kito iš jaunosios – nepaaukojo, neapšlakstė jų krauju šventųjų nartų. Ir jaunosios namuose vestuvių nešventė. Tiesiog susėdo už stalo lyg šiokią dieną arbatos gerti, be jokio gero žodžio taurelę išlenkė. Ir į stovyklą

jaunąją atvežė lyg ne moterį – čiumo ir gyvenimo šeimininkę, o malkų stirtą. Be dainų, be linksmybių, pavargę, suirzę dėl nepaaiškinamo Alioškos užsispyrimo.

Alioškos motina, pastaruoju metu smarkiai pasenusi, šiomis keistomis dienomis tarytum sapne gyveno. Moteris niekaip nepajėgė suvokti, kas čia vyksta. Ar tai vestuvės, ar pražilę senukai sūnaus rankose skudurinėm lėlytėm pavirto, ir jis valdė jas kaip panorėjęs. Jaunosios tėvai jau lyg ir pasiruošė ilgai kelionei, tačiau, nujausdami kažką negera, vis dėlto neatvyko į jaunikio stovyklą. Ir argišui5* su nuotaka susiruošus važiuoti, laikydama rankose paruoštą chorėją6**, kad pajudėtų visi drauge, Alioškos motina atsigręžė į nuotakos motiną, savo vienmetę, ir pajuto norą kuo greičiau išvažiuoti, pabėgti kaip žvėriui su savo grobiu, kad neatimtų. Važiuodama ji vis gręžiojosi atgalios.

„Bet ar taip būdavo?.. Ar taip turi būti?..“ – galvojo moteris. Šios slaptos mintys žadino nepasitikėjimą Didžiuoju gyvenimu, tačiau gyventi reikia, ir ji varė elnius pirmyn, nesuko atgalios, kaip senė vilkė, kurios irštvoje laukia išalkę perkarę vilkiūkščiai.

O grįžus reikėjo, bent dėl akių, atlikti šventą ritualą – įvesdinti šeimininkę į naująjį čiumą, į gyvenimą, į kurį lengva įžengti, bet ne taip paprasta išeiti – moteris stipriai, stipriau, nei buvo būtina, paėmė jaunąją marčią už rankos, prieš čiumo uždangą. Staiga sielą apėmė deginanti baimė. Ar gera bus šiai mergaitei josios čiume, su josios sūnum? Gal dar nevėlu persigalvoti? Gal sūnus teisus? Juk jam ne šešiolika, o dvidešimt šešeri, suaugęs vyras, kiekvienam to čiumo kampe jau turėtų tupėti ne po vieną, bet po du tris vaikus. Juk ir ant jo pečių galva, ne kupstas. Gal numirė jų gyvenimo senoji tiesa, kaip kad viskas miršta? Ir užgimė nauja, visai kita? Kiekvienas laikas turi savo veidą, vadinasi – ir savo tiesą. Bet čia moteris nutraukė mintį: ilgai vienoje vietoje stoviniuodamas tik veltui laiką gaišti. Gyvenimo tiesa ta pati, žmonės tie patys, dar nė vienam trečia ranka ar papildoma koja neišaugo, ir širdis viena, vadinasi, gyvenimo tiesa yra viena, ir jos prasmė ta pati, kaip visada: dorai gyventi ir dirbti.

Viskas bus gerai. Veltui jie, seniai ir senės, virkauja, it kokie kvaili narai ežero krante prieš lietų. Lietaus nebus, nušvis saulė.

Nepaleisdama sumišusios mergaitės rankos, moteris pirmoji žengė pro angą ir, kone vilkte įvilkusi marčią, akimirkai stabtelėjo, ne iškart surado savyje jėgų ištarti senųjų apeigų žodžius, kuriuos kadaise pati išgirdo iš savo anytos:

– Dabar tai tavo čiumas. Čia ir gyvensi, – tarė ir, nepaleisdama merginos rankos, nusivedė ją prie patalo, pasodino, jautria širdimi nujausdama, kokie nesvetingi ir nejaukūs būna svetimi čiumai. Suprato – kad ir kaip švelniai tuos žodžius ištartų anyta, jaunieji juos vis tiek savaip supranta.

Greitai ir vikriai užkūrusi ugnį, moteris pripjaustė mėsos. Prikrovusi jos aprūkusį katilą iki pat viršaus, pakabino jį viršum liepsnos. Visą laiką, kol rankos dirbo įprastus darbus, širdis ir protas virte virė. Protas įkyriai ir priekaištingai šnibždėjo:

– Ak, kaip pasijuoks tundros žmonės iš tavo sūnaus vestuvių. Moterys it varnos užkarksės, ir žodis kirminu nuropos per sniegynus, greitas kaip vėjas: pati jaunikio motina mėsą kapojo ir į katilą metė, pati kūrė nuodėmingomis rankomis švariąją ugnį naujam gyvenimui. Viską darė pati, it mergiotė lakstydama, o juk žmoniškose vestuvėse motina tik nurodymus duoda. Nei nuotakos, nei vyro motina negali ir neturi dirbti. Nuodėmė visa tai, ir nedaro garbės nei turtingoms, nei vargingoms vestuvėms.

– Ir tegul… – atsargiai, nedrąsiai prieštaravo širdis, – tegul… Gėdingai, bet vis dėlto apvesdino sūnų. Argi blogai? Nereikės bent kamuotis iš ilgesio, it motinai paukštei viršum tuščio išdraskyto lizdo. Ne ištuštės gimtasis lizdas, bet prisipildys naujos gyvybės, ir moterys, plakančios liežuviais, su laiku atlyš, susiburs už sūnaus ir marčios stalo.

Kai mėsa jau buvo išvirusi, ir sūnus įžengė į vidų, ji iššoko laukan ir, nuogąstaudama, kad sūnus neišgirstų, nubėgo į kaimyninį čiumą. Reikia sukviesti žmones už stalo, juk ne svetimas jiems, ir jie jam ne svetimi, gal ir sūnaus širdis atsileis. Ne pašaliniai, savi, pažįstami senoliai pasodins jam prie kojų moterį, su kuria jam skirta ne žaidimus žaisti, o gyvenimą nugyventi.

Senoliai jos laukė. Sėdėjo viens greta kito, uostydami taboką, kriksėdami it ledinės antys ir tyliai šnekučiuodamiesi. Pritūpusi prie uždangos ant lentinių grindų krašto, kiek patylėjusi, kaip dera moteriai, ji paprašė:

– Eikim, pasodinkime juos, – ir, nelaukdama atsakymo, išėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad jie ateis, ir tada visi drauge sugebės įtikinti sūnų, kad taip reikia. Taip nencai darė visados. Moteris įsitaisydavo prie vyro kojų ir tapdavo jo dalimi. Tai ir yra gyvenimo tiesa.

Senoliai atėjo. Alioška niūriai juos nužvelgė, tačiau neištarė nė žodžio. Suaugusieji jam atrodė kaip užsispyrę vaikiščiai, nesuvokiantys savo sumanyto žaidimo rimtumo. Tylėjo jis jau keletą dienų. Patys tyliausi ir patys garsiausi žodžiai – bergždi. Jais neįmanoma išreikšti meilės. Žodžiai – dulkės. Jeigu žmonės daugiau tylėtų, kaip tvirtai, kaip ilgai jie mylėtų. Tylėjime slypi ypatingas švelnumas ir kančia. Kančioje – meilės kraujas…

Iš jaudulio virpančiomis rankomis motina atvedė nuotaką ir pasodino į vietą, į kurią nencų moteris sėdasi tik kartą gyvenime. Greta jaunojo, ne ant lentų, į savo kasdienę nuolatinę vietą, bet ant patalo. Akies krašteliu pastebėjo, kaip iš pasibjaurėjimo virptelėjo sūnaus lūpos, ir motinai vėl pasidarė neramu dėl šitų vestuvių.

Tačiau ji lyg niekur nieko įpylė senoliams arbatos ir pati įsitaisė už stalo, bet tuojau vėl pašokusi ėmė mėtyt į ugnį trapias sausas šakeles. Rodės, tik liausis krutėjusi, ir sūnus atsistos, išties pečius it sparnus, stumtels stalą tvirta ranka ir rūsčiai ištars: „Pakaks, aš pajuokavau… Nenoriu vesti.“ Ir jai nebeužteks jėgų vėl jį pasodinti.

Nei tiršta karšta arbata, nei gardi mėsa, nei išlenktas stiklelis nepraskaidrino slogių vestuvių. Senoliai, nors ir išrodė tarsi dvi viena kiton įaugusios uolos, jautėsi kaip sumišę vaikai. Jie tylėjo, kaip tyli rudeniniai paukščiai, baimindamiesi prišaukti nelaimę savajam lizdui.

Gavę tiršto sultinio, išlenkė po antrą taurelę, vis nesiryždami pakelti puodelio, kaip kad derėtų šitokią dieną. Išgėrė ir Alioška, žvelgdamas priešais save, tarsi ne žmonės jį būtų supę, o mirusiųjų šešėliai. Laukti, kol kuris nors prabils, arba pačiam ką nors kalbėti atrodė juokinga ir kvaila. Jį suimdavo bėjėgiškas pyktis. Kad taip pašokus, nuvertus stalą, išvaikius gerbtinus senolius, visą čiumą su visais žmonių išmislais aukštyn kojom apvertus, kad tik nekyšotų tas gyvenimo ir sielos skurdas.

Kaip jam… mylinčiajam, žaisti pagal tuos jų senus papročius? Juk tai laidotuvės, ne vestuvės. Šiandien jis laidoja brangiausia ir šviesiausia, ką suvokė per visus savo metus. Kas jame slapčia nuo kitų žmonių gyveno. Gyveno saldžiai, kankino ir džiugino.

Jis laidoja meilę. Niekas nedrįsta džiaugtis ir juoktis laidotuvėse. Niekas! Ir koks kieno reikalas, kaip jis švenčia gedulingas vestuves. Tai jo gyvenimas ir jis jame gali daryti ką panorėjęs. Niekas neturi valios nurodinėti, kaip reikia vesti, – nei senovinės apeigos, nei paskalos. Alioškai norėjosi verkti, kad skruostais tekėtų karštos ašaros, degindamos sielą. Ne todėl, kad gailėjo savęs… bet juk kaip nors reikia gelbėtis. Dabar jis vienas… Žmonės trypia žemės gėles, nepastebėdami lūžtančių kotelių, sutrintų žiedlapių, nematydami, jog žudo meilę. Viena bailumo akimirka, kita – saviapgaulės – ir meilė mirusi.

Senoliai dar kiek pasėdėjo. Bet vos tik motina nukraustė stalą, ėmė ruoštis namo. Pauostė tabokos, kad pavilkintų laiką ir kuo ilgiau nepaliktų vargšės moters vienos su sūnumi. Pirmasis pakilo Vanu ir, atgręžęs rūstų veidą į Aliošką, stabtelėjo prie įėjimo uždangos, bet tik numojo ranka ir išėjo. Jam iš paskos išskubėjo ir Petko.

Alioška nusekė akimis jo bejėgę sulinkusią nugarą. Taip norėjosi, kad neišeitų, kad pasiliktų tėvas tos, dėl kurios taip širdį gėlė. Bent dainą sudainuotų apie dukterį, Alioškos pykčiui. Jiedu drauge pasigertų ir paverktų dėl to, kas nutiko. Šis veda be meilės, o pas aną neatvažiavo duktė, vienintelis žmogus, galėjęs sušildyti jo likusias dienas.

Petko sustingusiomis rankomis niekaip nesugraibė užuolaidos, galva vis atsitrenkdamas į kartis, o sučiupęs atsigręžė su aiškiu priekaištu akyse ir tarsi sau tyliai tarstelėjo:

– Et, tu.

Alioška tik dantis sukando. Daug dienų ir metų prabėgs, o akys, pilnos neišriedėjusių ašarų, vis primins šią naktį. Nuo gėrimo svaigo galva ir kraujas ūžė ausyse. Gulėjo Alioška ant pagalvių ir nesuprato nei kaip toliau gyventi, nei ką daryti. Užsirūkė, stengdamasis nežiūrėti į mergaitę, sėdinčią prie ugnies. Į jį atgręžta josios sulinkusi nugara, o per ją šliaužia dvi ilgos juodos kasos su įpintais senoviniais karoliukais ir variniais papuošalais.

„Sėdi“, – pyko Alioška be menkiausios užuojautos jai, sustingusiai amžina nencų moterų poza, neišduodančia jokių jausmų. Rodos, jau nugyveno jie ilgą ir sunkų gyvenimą nemeilėje, pavargo, išsikamavo ir jokia atgaila nebepataisomų karčių dienų pabaigoje jo žmona, palinkusi prie ugnies, niekada nešildžiusios jo sielos, užkasinėja į pelenus ilgesį ir jam skirtą nemeilę.

Reikia nurimti ir viską apgalvoti. Ramiai ir blaiviai, o svarbiausia – be pykčio. Pyktis tokiame kelyje nepatikimas palydovas. Ką blogo padarė jam stovyklos žmonės, artimiausi iš visų žmonių žemėje? Artimesnių už juos nėra. Ne vieną žiemą ir ne vieną alkaną pavasarį drauge nugyveno, ištvėrė daugybę vargų, tėvo mirtį. O dėl to, kad jis veda be meilės, saulė ryt rytą juk neatsisakys patekėti. Reikia ir jų tiesą suprasti.

Prieš mėnesį, geriant rytinę arbatą, motina neįprastai, bet moteriškai tvirtai tarė:

– Aš pasenau, sūnau.

Alioška tylėdamas palinko viršum dubenėlio, ir jo platūs pečiai susiaurėjo. Motina suprato, kad sūnaus ne tik pečiai susitraukė iš sielvarto, tačiau tęsė:

– Žmogus niekad negyveno vienas. Tau reikia moters! Tegu negražios, kad tik rankas turėtų ir kojos nebūtų kreivos, kad mokėtų ugnį užkurti, kisus išdžiovinti, skylę rankovėje užsiūti. Jei tai mokės, tuomet su ja galima gyventi.

Jeigu motina tuo ir būtų baigusi kalbą, Alioška jos žodžių gal ir nebūtų paisęs. Taip pat ji kalbėjo ir prieš metus. Tačiau, matyt, dabar motina tuščiai neaušino burnos, nes patylėjusi pridūrė:

– Ir, pagaliau… tu pats žinai…

Alioška pažvelgė į ją ir sustingo. Nutilo ir ji, suprasdama, kad sūnus turi silpnąją vietą ir smogti į ją – žiauru.

– Tu veltui lauki Petko dukters. Tokios atgal negrįžta.

Sūnus nuspėjo jos žodžius. Kas nors pagaliau turėjo jam tai pasakyti. Vis dėlto nevalia net motinai parodyti, kaip labai jam skaudu. Maža ką kalba moteris. Daugelis žmonių kalba tik tam, kad netylėtų. Pastūmęs šalin dubenį ir puodelį, jis atsilošė, jausdamas, kaip į širdį atsėlina pažįstamas, jo sielos dalimi tapęs skausmas. Skausmas, seniai peraugęs į keistą ligą. Meilė tampa sielos liga, ir nuo jos nėra vaistų, išskyrus… mirtį.

Negrįš… Jis ir pats seniai tą žino. Nuo to laiko, kai išvažiavo Ilne, prabėgo ne septynios dienos, bet septyneri ilgi metai, ir septynios jo viltys – šviesiausios ir švariausios – pražuvo. Bet pavasarį tos septynios viltys atgydavo. Ateidavo ruduo, medžių ir krūmų lapai pagelsdavo, nurimdavo skausmas. Tik nieko su savimi negalėjo padaryti Alioška. Vis tikėjo, jog ateis toks ruduo, kai, priešingai visiems gamtos dėsniams, neapmirs ir nenukris lapai. Ir sugrįš toji, kuri pasiėmė jo širdį. O čia sako – vesk, susirask paprasčiausią moterį, kad tik akys nežiūrėtų iš užpakalio ir rankos kojos nebūtų kreivos.

Likusi viena, motina kurį laiką stovėjo nejudėdama priešais ugnį. Gyvenimas ją išmokė vyriškos stiprybės. Vyras mirė, bet liko alkani vaikai, ir ugnis neužgeso kartu su jos vyriausiuoju šeimininku. Išėjus vyrui liko darbas, kurio nenudirbsi nei kirviu, nei peiliu, nei ginklu nepašausi – duoti gyvenimui tėkmę, kad jis neištvintų ir neišdžiūtų, kaip pavasario pelkė, bet tekėtų it upė, laikydamasi savo krantų ir krypties.

Dvidešimt šešerių metų sūnus dar ne vyras, nors panosė jau seniai juoduoja. Vyriški rūpesčiai įsiskverbs į jo galvą ir sielą tik tuomet, kai moteriškajame čiumo kampe atsiras beržo tošies lopšelis, iš kurio retkarčiais sklis reiklus nenumaldomas klyksmas – ve, ve. Kai kasryt į stalą ties rankeles vaikai – štai tada vyras taps šeimininku. Reikia sūnų apvesdinti, kad ir kaip jis spyriosis. Širdies paisyti neverta. Kvaila ta žmogaus širdis.

Taip nusprendė senoji ir tik tada, pažarsčiusi žybsinčias anglis, įpūtė ugnį. Vienintelis teisingas sprendimas leido pažvelgti tiesiai į akis Didžiajam žmogiškųjų likimų valdovui, kuriuo jai visada buvo ir liks ugnis.

Dabar reikėjo išsakyti sprendimą čiumo dvasiai. Ji atsitraukė nuo ugnies, ryškiai nušvietusios aprūkusius, padūmavusius niukus su daugybe lopas ant lopo užtaisytų skylių. Paeiliui atsargiai paglostė tris didžiulius polius. Jie pašventinti. Jie laiko ne tik visų likusių karčių ir niukų svorį. Jie laiko praeities svorį. Kuo žmogus senesnis, tuo artimesnė jam praeitis. Ir tos senos kartys nebyliai it paslaptį saugo išėjusiųjų šešėlius ir sielas. O po mirties saugos ir jos žodžius bei mintis, vadinasi – sielą.

Šiandien šventieji poliai žino josios sprendimą. Dabar ilgomis pūgos naktimis juose nesitvenks priešmirtinis ilgesys. Sūnus negali nesirūpinti savo čiumo likimu. Laikui bėgant pats tai supras, jį reikia apvesdinti. Vakare ji nuėjo pas kaimynus, ir kitą dieną stovyklos senoliams rūpėjo tik viena: į kurį tundros galą važiuoti, kieno stovykloje ieškoti moters. Reikia ne pernelyg brangios, bet ir ne pigios, kad ne plika atvažiuotų, kad rankos josios darbščios, greitos ir miklios būtų. Kad kiekvieną darbą iš pirmo karto atliktų, o siūlė ant kisų ar malicos7* nebūtų panaši į varnos pėdsakus. Kur tokią moterį rasti?

Kitos dienos rytą, linksmas ir susijaudinęs, Vanu priėjo prie Alioškos ir nesivaržydamas paklausė:

Kur ieškosime moters? Kaip manai?

Alioška pašaipiai tarstelėjo:

– Tegul motina ieško. Jai reikia moters, ne man.

Vanu susiraukė, bet tuojau vėl nusišypsojo. Nusprendė nepaisyti jaunuolio pašaipos.

Tundroje daug gerų moterų. Gerų ir blogų, bet gerų vis tiek daugiau.

Alioška vėl prieš savo valią šyptelėjo. Suaugusieji kaip vaikai, jiems moteris, nemokanti siūti ir įkurti ugnies, – bloga.

– Ką dabar daryt? Kur ieškosim moters? – pakartojo Vanu, vis dar nuoširdžiai šypsodamasis ir gardžiai šniaukšdamas nuo nago taboką.

Alioška neatsakė. Ištiesė ranką iki kaimyno tabokinės, pasiėmė žiupsnelį, leisdamas suprasti, kad iš jo traukti žodžio neteks. Jis ne kartą matė, kaip senieji nencai taip elgėsi, delsdami atsakyti arba išreikšdami savo pagarbą pašnekovui. O žmogus, stovintis priešais, tikrai tos pagarbos vertas, bet dabar visai nereikia, kad jis šypsotųsi it kvailas vaikiščias. Alioška pats norėjo seniokiškai atsidusti, įsitaisyti tiesiog ant sniego ir nesivaržydamas išpasakoti šiam žmogui, kokią nepakeliamą naštą nešioja širdyje metų metus, ir kuo toliau, tuo sunkesnę. Kad Vanu išklausytų jo skausmingą išpažintį vyriškai, rūsčiai. O tada, sujaudinta širdim, susibroliavęs su juo, naiviai nebeklausinėtų, kur ieškoti moters.

– Tu ilgai tyli.

Alioška pakėlė akis. Jo siela jau buvo pasiruošusi tarti pirmąjį išpažinties žodį, tačiau jį nemaloniai nustebino kaimyno akys, ramios, netgi šaltos. Ne tokios turėtų būti akys žmogaus, pasiruošusio išklausyti kito išpažintį. Išpažintyje visada būna skausmo, nedažnai pasitaiko džiaugsmo ir laimės, skausmą priimti sunkiau, o pasidalinti…

– Taip, ilgai tyliu. Žodis sunkus.

– Tai nieko, kad sunkus. Man neskaudės, jeigu, žinoma, nesviesi jo kaip akmens.

Alioška dvejojo. Žmogaus akys – tai ne ežero lygus paviršius, kad imtų vilnyti nuo viduje siaučiančių audrų, bet vis dėlto… kuo tikėsi, jei ne akimis. Jose slypi žmogaus jėga ir silpnumas. Ir dar… kas pasakė, kad žmogus turi gyventi be skausmo, be sielos paslapties ir šventojo kampelio, į kurį neįleidžiami net išrinktieji? Ir kodėl jis dabar turėtų rauti iš savęs brangiausias mintis ir jausmus, savus, intymiausius, ir kažin ar jie leisis išraunami? Galbūt tik su žvėrišku skausmu ir krauju. Ar verta juos atiduoti žmogiškajam teismui?

Kad greičiau baigtų užsitęsusį, pilną pauzių ir iš esmės betikslį pokalbį, Alioška greitai ir nemokšiškai baigė šniaukti šniukį, pakilo nuo nartos, ant kurios sėdėjo, ir kaip galėdamas ramiau pasakė:

– Tegul motina kalba. Jos žodis lengvesnis, aš negaliu.

Vanu atsitraukė pajutęs kartėlį dėl jaunojo kaimyno žodžių.

Tokie laikai: nori su ugnies šiluma žmogui į širdį įeiti, o jis ugnies vietoje pagalį pamato. Vaikinas dar kaip reikiant negyveno, o su senuoju kaimynu pasielgė taip, tarsi į svečius pakvietęs iki čiumo uždangos palydėjo, bet, užuot įvedęs vidun, atgal pavarė.

Vadinasi – šildysimės kiekvienas prie savo ugnies, bendro laužo nekursim, o juk būtent prie tokio ir burdavosi jo jaunystės dienomis, kad išgyventų. Iš mažų aprūkusių katilų ir katilėlių buvo pripildomas didysis katilas, neleidęs numirti daugybei šeimų.

Dabar šykštauja žmonės prie ugnių. Verda viršum jų skalsiuosius katilus, vydami šalin šąlančius, nesugebėjusius gyvenimo sunkmečiu išsaugoti savojo stalo. O senieji nencai dar visai neseniai sakydavo: neišgali nelaimingojo ugnimi sušildyti, neturi mėsos kąsnio, tabokos nė kruopelytės – nesigraužk, nes visada gali ištarti gerą žodį, savo jėga prilygstantį ugniai, sotumu – mėsos kąsniui, stiprumu – geram tabokos šniūkiui.

Kai vaikas atsistodavo ant kojų ir imdavo suvokti, kam danguje saulė šviečia, jį imdavę mokyti šio įstatymo. O ko išmokėme savo vaikus? Slėptis kaip plėšrūnui. Gyvenimas juk ne medžioklė, ir persekioti vienam kito kaip žvėries nereikia.

Vanu ilgai nenurimo. Kad ir ko griebėsi, prieš akis regėjo jaunojo kaimyno veidą. Nereikėjo ypatingo jautrumo ir išminties, kad suprastum jo graužatį. Kodėl vos laikosi kaimyninis čiumas, kadais buvęs stiprus it medis tvirtomis sveikomis šaknimis? Ir kodėl vasarą atvykstantys jo paties sūnai atrodo apsirgę keista paukščių liga: sparnai yra, plunksnos tankios, o skraidyti negali. Ima sūnus arkaną8* rankosna, tačiau dorai jo nei surišti, nei mesti neįstengia. Kirvį pačiups – atimt norisi, nes, rodos, bekirsdamas medį greičiau nusikirs sau kojas.

Vakare vėl susirinko senolių taryba ir priėmė svarų sprendimą – apvesdinti.

Alioška prisiminė, kaip atkakliai jie laikėsi savo nuomonės. Jo paties nieko neklausinėjo, tarsi ne žmogų vesdintų, bet dėl veislinio šunyčio suvestų šunį su kale. Jis nė nebandė jų sulaikyti, suprasdamas, kad nencai taip elgėsi visada. Ne vakar užgimė toks įstatymas ir ne šiandien išnyks. Šliaužti, ropštis, kliūti, bet eiti pirmyn. Štai kodėl prie ugnies sėdi mergina-moteris. Ji duos gyvybę ugniai ir čiumui. Ką gi… Stovyklos žmonės pasielgė išmintingai. Bet ką gi daryti jam?

Senųjų gentainių užnugary gyvenimas jau nugyventas. O jo? Iki šiol tebuvo vieni kvailiojimai. Vadinasi, susipainiojo, it lapė savo pačios pėdsakuose, papuolė į užburtą ratą – nei peršoksi, nei iššoksi. O ir kur, tiesą sakant, šokti? Kam?

Tyliai prasivėrė užuolaida ir it šešėlis įslinko motina. Jos veidas buvo ramus. Prisiartinusi prie jo, motina pasilenkė ir švelniai paprašė:

– Atsistok, pataisysiu jums patalą.

„Patalą? Ak, taip… – kilo noras bjauriai, piktai išsikeikti. – Patalas… čia kažkokia bjauri paslaptis, tarsi ji būtų svarbi. Patalas kaip patalas, akmenų nejusti ir vinių, styrančių smaigaliais, nematyti. Ką gi čia dar kloti?“ – nesijudindamas, sudirgęs galvojo Alioška, o motinos veido ir balso švelnumas jam atrodė apsimestinis, prikišamas.

Staiga pašoko nežinodamas, kur pasidėti. Klusniai laukti, kol motina baigs kloti patalą – kapą jo meilei? Sulaukus paspringti neviltim? Tuojau pat, nedelsiant visiems įrodyti, kad ne, ne ir ne… nenuvarys jo varu į patalą, tik dabar suvokė, kokia jam nepaaiškinamai brangi nerangi jo meilė tolimai moteriai. Ir motina – nejau jos širdis jo neužjaučia… Nuoskauda ir ašaros užspaudė gerklę. Jis nustvėrė kaušą, pasėmė vandens su ledu ir ėmė dideliais gurkšniais gerti, jausdamas, kaip viduje užgimsta pikta jėga. Kol motina kruopščiai kloja šį voro guolį, jis įstengs apginti save ir savo jausmus. Atėjo laikas pasitikrinti. Lengva galvoti, svajoti apie meilę ir ištikimybę, o ką daryti, kai tau į patalą guldo moterį. Teisybė, gyvenimas galingas ir stiprus, o priešais jį tik aklas apykvailis šunytis. Tačiau aš noriu patale ir gyvenime tos moters, kurios noriu pats! Noriu ir myliu!

Atsargiai padėjęs kaušą į vietą, vos suvaldydamas šiurkštų norą jį tiesiog nusviesti, Alioška nė nežiūrėdamas apėjo nuotaką ir smuko laukan. Jeigu motina būtų atsisukusi ir pamačiusi jo veidą, jos rankos būtų sustingusios. Laimės dvasia jai trukdė įskaityti sūnaus veidą ir sielą…

Gyvenime daug naktų, bet ši vienintelė… Paukštė atskrenda prie gimtojo ežero, prisiglaudžia šiltu šoneliu prie savo pelkės kupsto ir suka lizdelį. O meilės lizdas? Kaip nykiai ir nepatikimai jį susiveja žmonės. Paskubomis, godžiai, kartais gėdingai, nė nesirūpindami meile, – neva iškęs, gyvybinga. Bet ne. Meilė pabėga, pasiėmusi savo gražiąją sielą ir palikusi liesą skeletą. Kodėl žmogus nepasimoko vyti meilės lizdo iš dangiškųjų paukščių? Paukštė visą save nupešios, geriausias ir šilčiausias plunksneles paaukos lizdeliui, ir tik tada pakvies savo išrinktąjį meilei. Bet ir tarp paukščių pasitaiko nevykėlių, pavyzdžiui, naro patelė. Pakedens samanų kemsą, jame duobelę paskubom išmins – štai tau ir lizdas. O paskui prie ežero karčiai verkia, kai vėjas išdrasko jos negudrų būstą, kai vyras kapteli ją supykęs, kai plėšrūnas aptinka menkai uždangstytą kupstą.

Tegul josios rankos ir širdis ne naro lizdu paverčia sūnaus patalą. Tegul erelio ištikimybė ir baltosios gulbės švelnumas apsigyvena jame. Piktas pavydo vėjas teneišsklaido, ir maitėda varnas teneatskrenda, sūnaus laimės teneišlesa. Kad neraudotų sūnus it vienišas naras, gyvenimo rudeniui atėjus.

Su šviesia malda širdyje ji nė nepastebėjo, kaip suruošė sūnui patalą. Nekaltai, alsuodama geismo džiugesiu, gulėjo galvūgalyje pagalvė, ir juodas it žiemos naktis jaučio kailis glotniais šeriais. Tokia pat kailinė, minkšta, paklusni antklodė laukė, kol nekantrios rankos pridengs ja meilės nuogumą.

Motina droviai nukreipė akis nuo patalo ir priėjusi prie mergaitės ištiesė jai ranką. Ši nuleido ant josios delno karštus drebančius pirštus. Moteris ją paguldė, švelniai pridengė antklode. Ją visą uždengs savo kūnu pats vyras.

Nuleido naują kartūninę užuolaidą, iš sūnaus pusės paliko kiek pakeltą.

Belieka laukti sūnaus. Įsitaisė prie ugniakuro ir įgudusiomis rankomis įkūrė ugnį. Dabar jie nebe našlaičiai ir šuniška mirtis jiems negresia. Apleista, gėdinga senatvė nelenks prie žemės ir nebaugins vienatvė. Ten, kur vaikai, nėra mirties. Štai kodėl, pirkdamas moterį, vyras perka gyvenimą.

Bet sūnus vis negrįžo. Motina ir toliau sėdėjo prie ugnies, nors ši jau seniai išblėso ir tik anglyse mirkčiojo ugnies akelė, pilkoje pelenų krūvoje žybčiojo silpnas, it senos moters viltis, spindulėlis…

…Stovykla liko už nugaros ir ją greitai paslėpė tankus miškas. Alioška nuilsęs atsirėmė nugara į ruda šiurkščia samana apaugusį didelį akmenį, ir iš karto pajuto, kad eiti toliau nebegali. Be to – kur? Ir kam? Juk ir šis trumpas kelias niekur neatvedė. Kaip iššoko iš čiumo, taip ir nurūko, kur akys mato ir kojos neša.

Ir visas nugyventas gyvenimas pasirodė Alioškai beprasmis. Kaip gimė, taip ir nuėjo, kur kojos neša, kur akys mato, ir paklydo. Ko gi ieško žmogus gyvenimo kelyje? Laimės?! O ji it lapė, – tik pastebėjai, tik spėjai čiupt šautuvą, o jos uodega jau dingsta už artimiausio krūmokšnio. Kol nusitaikai į uodegą, ji jau kalvos viršūnėje iš tolo kailiuku blykčioja. Net su greičiausiu ir stipriausiu kinkiniu beprasmiška vytis – tik nusikamuosi, elnius nuvarysi. Kodėl gi jis anksčiau nesuprato šios ne itin gudrios tiesos? Praganė, nepavijo savosios lapės, o juk tik su ja, išdygusia iš savo gimtosios žemės, ir tesinorėjo gyvenimą nugyventi. Ji akimis pažadėjo, it lapė uodega paviliojo.

Atlaisvinęs tamprų diržą, atsigulė jis kniūbsčias, išvargęs kuktelėjo, įkvėpė stipraus gailių kvapo. Per trumpą naktį nespėjusi atvėsti žolelė buvo šilta, negėlė skruostų ir kaklo, tiktai kuteno, tarsi būtų ne mirusi ir ištvėrusi žiemą, bet veidą glamonėjantys mylimosios pirštai. Mylimosios pirštai ir šilkinis vestuvinis patalas… Tą pačią naktį net dvi motinos paklojo jam meilės patalą. Kuriame dabar prigulti? Jam, dvidešimt šešerių dar nepažinusiam moters vyrui? Kurios motinos paklausyti? Tos, kuri liko čiume ir geromis pavargusiomis rankomis rūpestingai išrausė jam duobę-patalą, visa siela tikėdama, kad sūnui bus jame gera. Ar šitos, ant kurios krūtinės jis dabar guli ir kuri jam taip pat meluoja. Juk tai ne mylimosios rankos, o tik nuvytusi žila žolė, sugrubusi nuo žiemos šalčio, ir tereikia jam žemiau pasilenkti, kad skaudžiai įdurtų.

Ką daryti? It apsisnarglėjęs berniūkštis pabėgo jis nuo moters, bet ar pabėgo nuo savęs? Ko nusitverti gyvenime, kaip save apgauti? Gal tai, kas nutiko, ne taip jau baisu ir niekur nereikia pulti.

Laimė-lapė – gudrus žvėrelis ir ne kiekvienas patyręs medžiotojas jį sugauna, spąstais ar kulka, tačiau gyvena toliau, stumia dienas ir neinkščia iš skausmo kaip jis. Gal sugrįžt atgal ir paimti moterį, kurią surado, nupirko, atvežė ir paguldė jo guolyje žmonės. Galbūt jie išties žino tai, ko nežino jis.

Apsivertęs aukštielninkas, veidu į dangų, Alioška negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo spalvotų debesų, žvilgančių it ryškūs, iškedenti audiniai, nerūpestingai išmėtyti rankdarbių meistrės nencės. Akys greitai pavargo. Jis užsimerkė. Žiūrėti dangun – tai tas pat, kaip mėginti ką nors įžiūrėt rytojuje. Bet kam jam ta rytdiena, jeigu jis nežino, kaip gyventi šiandien, kaip pažvelgt į akis motinai ir giminėms. Juk gyvens jis ne nuošaliai, bet drauge su visais. Jis tėra viso labo vandens lašas upėje, ir ne jo – lašelio – valioje suvokti, kokia stipri, nepakreipiama srovė, ir ne jo – mažulyčio – galioms valdyt vandenų tėkmę.

Vis dėlto… Skaidrus mažulytis vilties lašelis žmogaus sieloje pagimdo vandenyną. O kas, jeigu dar kartą patikėčiau… kaip dariau ne kartą? Kad žemėje viskas gerai ir išmintingai surėdyta, vadinasi, ir jo, Alioškos, gyvenime taip pat. Kiek metų slapta vylėsi, atgydavo ir būdavo laimingas tik dėl šito tikėjimo? Kodėl turėtų liautis laukęs ir šį pavasarį? Gal žmogus tuo ir yra gyvas, kad kuo nors amžinai patiki?

Nėra upės be ištakų, nėra gėlės be šaknų, ir jo jausmas negali užgesti per vieną naktį. Reikia laukti. Motinai pasakys: kaip atvežėt moterį, taip ir išvežkite atgalios. Nepaliesta, tokia, kaip ir buvus.

Alioška lengvai pakilo nuo žemės. Aukštas, lieknas, tvirtų išlakių pečių, jis atrodė nepalaužiamas, nepalenkiamas. Jis turėjo savąją išmintį ir savąjį dievą – meilę.

Petko nesitikėjo, kad jaunojo kaimyno vestuvės jį taip sujaudins. Tarsi pelėda, tykanti neatsargios pelės, pratupėjo jis savuose pataluose iki pat ryto. Šniaukdamas vieną šniūkį po kito ir iš visų jėgų bandydamas nuslopinti nelemtą skriaudos jausmą. Ne žmonės, o gyvenimo vėjas nupūtė nuo žemės veido jo čiumą, sielon įsirangė skriaudos kirminas, o atgalios išlįsti nenori.

Septyneri metai prabėgo, kiekviena jų diena tik gausino žilę ir skausmą.

Tąnakt tyliai, nesiskųsdamas ir galbūt nesikankindamas padvėsė jo šuo. Rytą, dar neprašvitus, netyčiom užkliudęs šuns kūną, senis apmirė, ir dar ilgai jo širdis negalėjo suvokti šios mirties. Virpančiais pirštais čiupinėjo didžiulę sustingusią bičiulio galvą su vos prašieptais dantimis. Šuo buvo atšalęs. Senis tyliai suvaitojo. Iš gyvenimo išbyrėjo paskutiniai jo laimės trupiniai, vis tuo pačiu keliu, į amžinąją naktį. Laikas ir pačiam iškeliauti, kol netapo našta nei sau, nei žmonėms. Gyvenimas nugyventas. Reikia išeiti laiku ir tyliai, kitų nebauginant. Mirtis palinko virš jo lyg motina viršum vaiko. Gyvenimo pradžioje prie naujagimio pasilenkia Jaminia9*, lemdama jam likimą, bandydama tyrame veidelyje įžiūrėti lemties ar didybės pėdsakus. Nusišypsos Jaminia ar pasišaipys?

Šios mintys apmaldė skriaudą. Jis neteisus. Nevalia savąjį viralą išragavus kišti šaukšto į svetimą katilą. Kilstelėjęs tabokinę, senukas ją pakratė, pažvelgė į šviesą ir palingavo galva.

Mažai tabokos, – tyliai sušnibždėjo jis ir vėl palingavo galva, – blogai.

Ko nemiegi? – pasigirdo šnabždesys iš anapus ugnies, ir Vanu, išlindęs iš po jaguškų10*, kuriomis buvo užsiklojęs, greitai apsivilko lengvą malicą ir prisėdo prie draugo kojų.

– Taip ir sėdėjai? Neužmigai?

– Mirsiu, tada sapnas pravers. Aš galvojau.

– Bet juk tu gyvas. Pasižiūrėk, – Vanu pažvelgė viršun. Gaivus žydras dangus žvilgčiojo į čiumą. Tada mostelėjo į kiek praskleistą durų užuolaidą. Iš lauko it upeliuko versmė liejosi tylus žolės šiurenimas, švilpiniavimas ir neįmantrios giesmelės mažų paukštelių, besišnekučiuojančių artimiausiame krūme. Šunys negarsiai, draugiškai amsėjo atitardami vienas kitam. Ryto pasaulis buvo tyras ir šiltas.

– Girdi, visur gyvybė.

Petko nuolankiai pasiklausė, net malicos gobtuvą nusitraukęs, o tada nusišypsojo krusčiodamas ūsais, tarsi jį norėtų apgauti blizgiu barškančiu žaisliuku, it kvailą vaiką, ir palingavo galva.

– T… t… tai ne mūsų gyvenimas. Ar prisimeni senąjį Tacha-nu? Jis gyveno vienas savo mažame čiumelyje. Senatvėje, sakė jis, tik tada turi gyvenimą, kai tave myli vaikai. O jei ne, tuomet senatvė – karstas, kuriam beskubėdami pamiršo dangtį užkalti.

– Baisius žodžius sakai.

Aš gailiuosi, kad jų negirdi mano duktė. O žemės krūtinė tokia plati, ne mano suvargusioms kojoms, kitaip pats pas ją iškeliaučiau.

Vanu į tai nieko neatsakė. Jis paėmė iš draugo rankų tabokinę ir prisėdo šalia ant jo menko patalo. Kiek kartų jau yra taip sėdėjęs, šildydamas jį savo peties šiluma ir žodžio galia nesinaudodamas.

Ar tu žinai, kodėl rauda naras? – staiga paklausė Petko.

– Ne, – atsakė Vanu.

– Naras aprauda praeitį. Tačiau vidur baltos dienos užklykęs ant kranto jis tik suerzina žmones savo baisia pratisa rauda.

Senio akys atgijo. Jis ištiesė sulinkusią nugarą ir žvelgdamas jau šiltesnėmis akimis tęsė:

– Kai žemėje viešpatavo senoji tvarka, ir visa gyvybė pakluso vieninteliam – saulės – įstatymui, ant ežero kranto gyveno naro šeima. Tėvas, motina ir vaikai. Senis naras buvo turtingas, elnių ir nartų turėjo – akimi neaprėpsi. Senis naras dažnai stovėdavo išdidus tarpu savo elnių, ir ne tik jo veidas, bet net ir šonai buvo išsipūtę nuo riebumo.

Naro vaikai nieko neveikė. Nuo ryto iki nakties maudėsi ežere, taškydami vienas kitą ir garsiai šaukė: ka ka, ka ka.

Kas vakarą, vos tiktai saulei nuėjus nuo dangaus, senis naras sugaudavo elnią, ir šeima pradėdavo puotauti. Prie sumaitoto elnio vaikai pešėsi dėl saldžių taukų kąsnelių, rovė vienas kitam plunksnas, nagais draskė motinai akis, kad šioji nedrįstų net prisiartinti prie mėsos, kol jie neprivalgė. Taip iki ryto iš elnio nelikdavo nė lašelio kraujo.

O saulė, rytą išėjusi dangun, galvodavo: „Kaip sąžiningai gyvena narai, kraujo neliedami, savo triūsu verčiasi.“ Todėl vis labiau klestėjo narų kaimenės.

Dieną tėvas naras stovėdavo savo kaimenėje, tarsi sergėdamas ją nuo plėšrūnų, o iš tiesų godžiomis kruvinomis akimis iš anksto ieškodavo kitos aukos. Taip ir gyveno narai, nė nenumanydami, kad kažkas mato jų naktinius lėbavimus. O apie juos žinojo paskutinysis saulės spindulys, slaptasis. Jis neskubėdavo, kaip jo broliai, aukso čiuman. Išeidamas apsidairydavo. Matė, kaip grobuoniškai žybčioja paukščių akys. Neištvėrė slaptasis spindulys ir papasakojo saulei apie piktą narų gyvenimą. Supyko saulė, nepakeliamu karščiu dvelktelėjo, išlydė žemę, paversdama ją įkaitinta anglimi. Išgąsdinti narai pasileido prie vandens, vildamiesi išsigelbėti. Tūkstantinės elnių kaimenės, paklaikusios nuo karščio, trypė savo šeimininkus, trupino jiems kaulus. Ėmė narai raudoti ir pasiliko vandenyje amžiams. Iki šiol iš baimės prieš aušrą virkauja ant kranto.

Praeitis slepia daug paslapčių, kas žino – galbūt senų senovėje ir žmogus nepaisė triūso ir dorybės įstatymų, gyveno naro gyvenimą, ir traukia jį dabar kruvina praeitis. Ilgesys sielą užlieja, ir rauda jis ant gyvenimo kranto visai kaip naras.

– Aš negyvenau naro gyvenimo ir nenoriu… nenoriu virkauti kaip naras. Sakyk man… ką daryt, kad mano skundas dėl praeities žmonių neerzintų?

Vanu ne iš karto atsakė. Sėdėjo nuleidęs galvą ir klausėsi baisaus naro, riebaus paukščio aštriu snapu, klyksmo. Kai vidur baltos dienos jis imdavo vaitoti, prislėgdamas širdį, jo šūksnių neištverdavo nei vaikai, nei suaugusieji.

Vanu mąstė apie paukščius apskritai. Apie jų pasaulio, artimo dangui, tyrumą ir rimtį. Juk naras ne vienintelis paukštis. Ištuštėję rudeniniai lizdai paukščiams išskridus, į kuriuos niekas nebesugrįžta per saulėlydžio žarą, kažkodėl nesukelia tokio jaudulio kaip apleisti žmonių būstai. Anei šiukšlių, anei purvo pėdsakų, tiktai gėlės, gelsvai rausvi lapai, eglišakės, žolelės – ką vėjas atneša, nugula tuščiuose lizduose, ir kartu su jais žemė saugo savo liūdesį, viltį. O ankstyvą pavasarį į juos pirmasis pažvelgia saulės spindulys.

Vanu buvo įsitikinęs, kad jei nebus žemėje paukščių lizdų, šių mažučių šventviečių, neliks ir žmonių gūžtų. Ir ne kas kitas kaip pats žmogus yra atsakingas už didelių ir mažų lizdų likimą, savųjų ir paukščių.

Versta iš: Анна Неркаги. МОЛЧАЩИЙ. Тюмень: СофтДизайн, 1996

 


1* Tradicinis Tolimųjų Rytų tautų žiemos apavas, pasiūtas iš elnio kojų odos, su daugiasluoksniu padu ir aulu iki kelių.
2** Tradicinis klajokliškai gyvenančių ir elnius auginančių Tolimųjų Rytų tautų trobesys. Pats žodis „čiumas“ kilęs iš komių kalbos.
3*** Žieminio čiumo karkaso viršutinė danga iš elnenų, kailiais į išorę.
4**** Siauros ir ilgos rogės, skirtos šunų ar elnių kinkinėms.
5* Elnių kinkinių karavanas.
6** Ilga kartis, naudojama keliaujant kinkomaisiais elniais.
7* Malica – Tolimųjų Rytų tautų marškinių pavidalo viršutinis drabužis iš dviejų elnenų: kailiu į vidų ir išorę, su gobtuvu ir rankovėmis.
8* Arkanas – ilga virvė su slankiojančia kilpa, skirta gyvūnams (elniams) gaudyti.
9* Jaminia – deivė pramotė, pasaulio pradininkė.
10* Tradicinis moterų kailinis drabužis: kailiniai su apykakle ar be jos, su medžiaginiu ar plono kailio pamušalu.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…