Vytautas Almanis. Vilkų žemė

2026 m. Nr. 1

Apybraižos fragmentai

 

Kaimynai

 

Kaimynas – kaip laimingas loterijos bilietas. Pasisekė, jei greta gyvena geras kaimynas. Tik dažniausiai būna atvirkščiai. Štai, vėlai naktį kaimynė iš priešingos gatvės pusės baladoja į langą bliaudama, kad tuoj pat eis į policiją, prokuratūrą, teismą, pas miesto merą ar kokią nors komisiją, nes tavo šuo apmyžo jos kiemo tvorą.

Kai apie dešimt metų gyvenome savo statytoje pelkių trobelėje, mums su kaimynais tikrai sekėsi.

Iš pradžių laikėme vieną karvę, vardu Tulpė, nors iš tikrųjų ji net blizgėjo iš juodumo. Paskui Tulpė atsivedė karvytę Brūnę, o šiai paaugus, abi atsivedė po veršelį.

Tada visą bandą nuvežėme prie namelio, kur miško aikštelėse augo skani, sultinga, vaistinga ir kvepianti žolė, nors pats tokią valgyk. Vaikystėje esu mėginęs tai daryti. Tik Tulpei čia nepatiko, nes ji buvo tikra miestietė, ganėsi tarp penkiaaukščių namų, galėjo smagiai pasikasyti į jų mūrines sienas. Ne vieną sykį, ištraukusi geležinį kuolą, pasileisdavo miesto link, vesdamasi iš paskos paklusnią bandą. Dviračiu Tulpę pasivydavau, nukreipdavau atgal į ganyklą, išbardavau ir dar rykšte sukirsdavau per išpampusius šonus. Mažieji veršeliai, minkšti ir kvepią pienu, dar buvo visai negudrūs, o Tulpė juto, kad čia, šioje miško aikštelėje, kažkas yra ne taip.

Iš tikrųjų, per mūsų ganyklą ėjo gerai išmintas vilkų takas. Nuo seno juo vilkai iš pelkės bėgo pasižvalgyti į laukus, kur gyveno žmonės. Seniau kiekviena žmonių šeimyna turėjo savo teritoriją, laikėsi viena nuo kitos atokiau, o jei susibėgdavo krūvon, tai neilgam, paskui vėl išsiskirstydavo kas sau. Žmonės gyveno visur – pelkėse ant aukštumėlių, vidury sengirių, tarp krūmų, laukuose, įkalnėse ir prie upių. Kūtėse, kūtelėse knibždėjo įvairiausi keturkojai gyventojai – arkliai, karvės, veršiai, kiaulės, avys, o gausybės vištų, žąsų niekas ir neskaičiavo. Žmonės juos labai mėgo, netgi mylėjo, o ypač kokį gražų, minkštą paršą Mickų, kuris be reikalo nekniso, nevartė lovio, įkišęs knyslę į šiltą ir skanų jovalą suėsdavo visą vienu pradėjimu, nenustodamas žvygčioti – dar! Šeimininkas, įžengęs į tvartą, visų pirma paglostydavo Mickų ir primesdavo iš akies, per kiek pirštų storumo yra paršo lašiniai. Jeigu Mickus ir toliau nepraras apetito (o kodėl turėtų?), tai Kalėdoms ar Velykoms jo lašiniai bus storumo per visą plaštaką.

Vilkams, matantiems tokią gausybę avių ir veršių, telikdavo apsilaižyti. Visur tvoros, statiniai, keli palaidi šunys, kas nors iš gausios žmonių šeimynos visą laiką stebi – pamėgink pasirodyti!

Tuo tarpu pelkių salose, krūmynuose, plengėse, miškeliuose gyveno, veisėsi, ieškojo sau maisto briedžiai, elniai, stirnos, šernai ir kiti mažesnieji gyventojai, kuriuos vilkai laikė savo nuosavybe ir kai praalkdavo, pasigaudavo vieną kitą, atsilikusį nuo bandos, greitai nebeišgalintį bėgti.

Taip ir būtų gyvenę žmonės bei vilkai, tik vieną dieną atėjo Melioracija. Ji liepė žmonėms viską palikti, kraustytis į plyną lauką, ten statytis trobą prie trobos ir mažyčius, nepatogius tvartus. Melioracija dar iškirto plynai miškelius, iškasė griovius ir nusausino viską aplinkui.

Sodybų gyventojai, išginti iš savo erdvių, naujose vietose kurtis visai nenorėjo, bet pamažėle ėmė apsiprasti, o galiausiai jiems ir visai patiko. Tik vis tiek išėjo nei šiaip, nei taip. Sunyko kolūkiai, žmonės pasijuto lyg ir laisvi. Galėtų grįžti į savo paliktas sodybas, dirbti arba nedirbti, niekas juk neverčia, tad vyrai apsisprendė – jų manymu, teisingai – jeigu galima rinktis, tai verčiau nedirbti, o jų pačios kaipmat įkūrė kaimo bendruomenes, vaidino, šoko, dainavo, priiminėjo svečius ir važinėdavo svetur pasirodyti.

Atrodo, geriau būti negali, tik staiga pamatė, kad iki pilnos laimės trukdo jų pačių kiemo stambesni ir smulkesni gyvuliai.

– Prie jų esame prisirišę! – dejavo kaimiečiai. – Gyvenimo nematome, nei kur išvažiuosi, nei svieto pamatysi!

Ar čia seniai apluokuose, ganyklose, kiemuose žvengė, mūkė, kriuksėjo, kudakavo, gageno daugybė gyvulių ir paukščių, tik stebėtinai greitai jų beveik nebeliko. Kur ne kur dar ganėsi vieniša karvė, koks nors užsilikęs veršis, nežinodami, kiek ilgai juos šeimininkai laikys.

Vien dainomis ir šokiais sotus nebūsi, veganais ir vegetarais irgi negerai, tad vyrai užsirašė į medžiotojus ir išėjo į vilkų žemę, kur, kaip sklido gandai, esą pilni miškai ir krūmynai įvairiausių žvėrių, tik spėk juos šaudyti.

Vilkai jau seniai žinojo, kad žmonės yra pušai, bet netikėjo, kad jie bus tiek nupušėję. (Pušis čia niekuo dėta.) Stovi ginkluoti medžiotojai miško pakraštyje, žiūri per optinius taikiklius, o varovai kaip paskutiniai ablavušai kriokia baisiais, išvirkščiais balsais, varo vilkus į palaukę, kur pusę jų nušauna vietoje, kiti sužeisti nušliaužia kur nors į tankynę numirti.

Vieną naktį pro pat mūsų du veršius ir dvi karves, beveik liesdami juos šonais, išėjo vilkai į laukus. Ten sudorojo veršelį. Skanaus ir minkšto veršelio užteko tik kelioms dienoms, tad kitą kartą pasipjovė telyčaitę, kurios pusę suėdė vietoje, o kitą nusinešė į pelkę vaikams pamaitinti.

Ir prasidėjo didelis triukšmas: „Krinta miško pilkiai“, „Ar nacionalinė parama pagelbės atremti siautėjančių vilkų išpuolius?“, „Naujas sezonas – sumedžioti 282 vilkai“, „Vilkai Lietuvoje grėsmingai plinta“, „Kraugeriški vilkų išpuoliai“. Kliuvo ir niekuo dėtiems bebrams: „Bebrai nežino, kas yra taikus sambūvis“. Kad baisiau atrodytų, vilkams ir bebrams prilygino ir gamtosaugininkus: „Melioracijos griovius užtvenkia bebrai ir gamtosaugininkai“. Taip rašė laikraščiai, bliovė radijas, rodė televizija. Atrodė, kad vilkai išpjaus visą Lietuvą. O tada bebrai ir gamtosaugininkai ją galutinai paskandins.

Mes neturėjome radijo, televizoriaus, neskaitėme laikraščių, vilkai ėjo savais takais, nekreipdami dėmesio į mūsų bandą, nerimavo tik viena Tulpė.

Vėlų rudenį, kai savo gyvulius parvežėme namo, Tulpė pirmoji iššoko iš traktoriaus priekabos ir tekina pasileido į tvartą, giliai sukišo snukį į iš anksto padėtą šieną, ėmė springdama jį pešti, lyg visą vasarą badavusi…

 

Lopšinė Tulpei

 

Julija, vienoje rankoje nešdama suoliuką, kitoje kibirą, eina melžti Tulpės. Kadangi Tulpės vienintelis darbas yra pešti žolę, jos tešmuo dabar siekia žemę. Tulpė įsakmiai baubia, kad šeimininkė kuo sparčiau judintųsi, žino, kad gaus duonos riekę su druska, todėl jai iš anksto tįsta seilės.

Iš čia pat esančio eglyno suskrenda į miško aikštelę praalkę vabzdžiai, aštriais geluonimis praduria storą Tulpės odą. Ši nuolat švysčioja uodega, muistosi, užpakaline koja vis taikosi užmušti kraugerį bimbalą ar aklį.

Julija sėdasi ant suoliuko, įremia galvą į šiltą karvės šoną ir, pieno čiurkšlei skambant į kibirą, ima dainuoti Tulpei lopšinę. Melodija yra tik iš dviejų natų ir trijų žodžių, bet ji Tulpei patinka, karvė palengvėle rimsta, mažiau muistosi, nebesiekia koja kasytis galvos ir, atsidėkodama melžėjai, perliežia jai aštriu liežuviu, kaip kokiu šešto numerio švitriniu popieriumi, per apnuogintus pečius ir galvą.

Kadangi naktį Tulpė beveik nemiegojo, nes take per pievą vis išvysdavo mėnulio šviesoje tįstančius, tyliai judančius šešėlius, tai dabar ją apima snūdas. Pajutusi visa apimantį palengvėjimą, užliūliuota lopšinės, svyra į melžėjos pusę, jai linksta kojos, migla aptraukia akis, pieno puta beveik bėga per kibiro kraštą, o snukyje kyšo nesukramtyta pievų gėlė…

Veršeliai – abi brūnos (žalos) karvytės, išgirdusios pieno čiurkšlės skambesį, blaškosi, suka ratus ir storais balsais beveik žmonių kalba, aiškiai skiemenuodamos baubia: „Ma-ma!“ Tada atsiklaupusios sukiša galvas į atneštą kibirą, springdamos geria. Jei nelaikai stipriai, tai viena kuri pasimauna kibirą ant snukio ir, nieko per jį nematydama, laksto po pievą.

Mes geriame pieną (aš – ką tik pamelžtą), rūgpienį, grietinę, grietinėlę, valgome įvairių rūšių sūrius, varškę, sviestą. Geltonas sviestas mums nebepatinka, tai išmokome susimušti liesesnį, baltą – didsviestį. Varškę irgi darome visokią, ypač skani gaunama iš ką tik surūgusio pieno, maišyto su trečdaliu šilto, ką tik pamelžto.

Didelis rūpestis, kur dėti pieną. Jeigu užsuka mūsų pažįstamas ar šiaip iš veido matytas praeivis, tai visaip įkalbinėjame, net paglostydami, kad pasiimtų pieno, grietinės, varškės, sūrio, sviesto, ir ilgai žiūrime iš paskos į nueinantį geradarį…

Laumis, mūsų šuo, iš pradžių ėdė viską, vėliau jam ėmė nebepatikti tai tas, tai anas, neatsisakydavo tik šviežiai primelžto pieno ir saldžios varškės, gaminamos iš rūgusio pieno. Užtai mes jį visaip girdavome ir būdavome didžiai dėkingi.

 

Gelbėtojai

 

Statistikos departamentas yra rimta organizacija. Kad nesėdėčiau nė minutės be darbo, vis atsiunčia sudėtingas anketas su šimtu ar dviem šimtais klausimų. Pavyzdžiui, kiek sykių per parą Viešučių žvyrkeliu pravažiuoja transporto priemonės? Galėčiau daug negalvodamas parašyti – vieną, du ar dešimt, ir viskas būtų gerai. Ė, ne, kas kartą jau nudegė, tas ir į šaltą pučia, esu smarkiai mokytas. Mano dešimties hektarų ekologiniame ūkyje viskas turi būti ekologiška. Tik kažkodėl prie bičių avilių sumaniau pasėti faceliją, didžiai medingą augalą. Nedaug, gal vos dešimt gramų sėklų, vieną vienintelį pakelį. Visoje Lietuvoje neradau pirkti ekologiškų facelijos sėklų, tad pasėjau paprastas. Kas čia tokio, pamaniau, juk tas paprastas sėklas laikė ne kokiame nors atominiame reaktoriuje, o tame pačiame maiše kartu su ekologinėmis. Tačiau buvau smarkiai nubaustas. Tikrintojai, kurių radosi žymiai daugiau, negu Lietuvos kariuomenėje kareivių, greitai surado tuos nelemtus dešimt gramų facelijos sėklų ir tais metais negavau už savo ūkį išmokų, man tikrai milžiniškos sumos, apie du tūkstančius eurų.

Pagal Darvino teoriją, mano rankos seniai turėjo pavirsti viena dalgiu, kita kastuvu. Kasu, pjaunu žolę tarp medelių nuo ryto iki vakaro, ir sykiu nenuleidžiu akių nuo kelio. Pirmadienis – nepravažiavo jokia mašina ar traktorius. Antradienis – iš žolynų išniro griežlių porelė ir kaip tingūs miestiečiai vaikštinėja sau keliuku pirmyn atgal. Nueina gabaliuką, staigiai ant kulnų apsisuka – ir atgal, ir taip daugybę kartų.

Vėliau keliu atėjo stirninas nušiurusiu vasaros kailiu ir užkimusiu balsu mane aplojo. Lojo ilgai, supyko, kad nebijau, ir dingo tarp ąžuoliukų. Trečiadienį iš toli išgirdau mašinos blerbimą. Tai pravažiavo bedarbis iš buvusio kolūkio dviaukščio mūrinio namo, kurį dabar kažkodėl vadina beprotnamiu. Išsimiegojęs iki pietų, sumanė paieškoti, gal ras ką nors padėtą ne vietoje. Dar kitą dieną pravažiavo net dvi mašinos. Toks judėjimas mane nervina. Jeigu ir ateityje jų bus tiek daug, tai ir skersai kelio nebepereisi – gali suvažinėti.

Mano tyrimų rezultatas – 0,3 mašinos per parą. Viskas paskaičiuota teisingai, sąžiningai, tikiuosi, jog tikrintojai šį kartą sankcijų nepritaikys…

Užtat įvairūs žvėrys – elniai, stirnos, šernai, netgi žlibas barsukas – naudojasi žvyrkeliu kiek tinkami. Lyg būtų jiems vieniems skirtas. Tik briedis laksto laukais, tankiais krūmynais, per balas, nežiūrėdamas sau po kojomis, kaip suvis paklaikęs.

Kartą žiūriu – kelio dulkėse voliojasi ir žaidžia du vilkiukai. Vienas guli ant nugaros ir būgnija per jį parvertusio broliuko pilvą, o šis kramto jo ausis. Pajuto, kad stebi svetimas, išnyko kaip nebuvę. Vėliau sužinojau, kad prieš savaitę medžiotojai prie Luokavos piliakalnio nušovė vilkę. Tikriausiai šie vilkiukai buvo jos vaikai, ne kitaip.

Keliu dažnai vaikšto šernų kaimenės. Priekyje visada risnoja mama šernė, už jos vienas paskui kitą seka dešimt dvylika gražių, dryžuotų, žvygčiojančių šerniukų, o voros gale kriuksi didžiulis šernas. Kartą, važiuodamas dviračiu miško taku, netyčia batu kliudžiau išlindusią iš krūmų jo ilgą knyslę. Ir nieko. O Sibiro medžiotojai sako: „Eini meškų medžioti – patalą klokis, šernų medžioti – grabą nešiokis.“

Pas mus nuo nomenklatūrinių laikų šernas buvo laikomas gerbtinu, draugišku žvėrimi, beveik kaip ir saviškiu. Pats, niekieno neverčiamas, atstatydavo šoną kokiam nors generolui, karinės apygardos vadui, pirmajam respublikos sekretoriui, todėl šernų jie nušaudavo daugiausiai. Mažiau – žemesnio rango  rajonų sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai. Į tokias medžiokles miškų ūkio direktoriaus nekviesdavo – per menkas buvo žmogelis. Taip jau gamta surėdė, kad šernai ir stambioji nomenklatūra bėgant metams supanašėjo – išrodė storasprandžiai, kietaodžiai, gerai įmitę.

Tai buvo seniau, bet ir iki šiol virš Lietuvos tvyro nomenklatūrinis kvapas, jį galima užuosti ir iš Seimo priimto įstatymo, leidžiančio naudoti medžioklėse naktinio matymo prietaisus. Naktį bus geriau matomi plėšrūnai, sako kai kurie Seimo nariai, o tas plėšrūnas jiems tik vienas – vilkas…

Būna, jog vilkas, ypač jaunas, likęs be tėvo ir motinos, papjauna vieną kitą ūkininko avelę. Tada avių šeimininkai smarkiai rėkia, tuojau pat užsipila pigaus kuro į talpius traktorių bakus ir važiuoja protestuoti, reikalauja nedelsiant atlyginti didžiulius nuostolius, linksta po jų sunkiais žingsniais Vilniaus brukas.

Tuo tarpu miškininkai sodina mišką, žiūri, kad jis gerai augtų ir stiebtųsi į viršų. Pasodini gražius eglių sodinukus, pats žiūri ir atsidžiaugti negali. Neiškentęs po dienos ar dviejų ateini dar kartą pasidžiaugti. Ogi nėra kuo džiaugtis! Eglės sodinukai, dar vakar, užvakar išrodę tokie gražūs, kaip rūta tamsžaliai, dingę, nė ženklo nebelikę. Visus juos iškniso, sumaišė su žemėmis šernai. Gretimai augo prastypęs miškelis, kažkaip išvengęs šernų. Tai atėjo briedžiai, elniai, stirnos, nugraužė žievę, nulaužė viršūnes, o likęs koks pusgyvis medelis bus ligotas, sunykęs, pūvantis iš vidaus.

Ir ką? Ogi nieko. Miškininkai lenkia nugaras, sodina viską iš naujo. Paskui tveria tvoras. Stiprias, aukštas kaip Berlyno siena, patys kartais nebesuvokia, kas ir nuo ko užsitvėrė.

Su šventaisiais pas mus striuka. Net Barborai Žagarietei Vatikano biurokratai delsia suteikti šventosios vardą. O visus Lietuvos miškininkus nors ir šiandien galima priimti į šventuosius už jų begalinę kantrybę ir darbštumą.

Kartą kažkas nedrąsiai pasiūlė, kad ūkininkai, užuot rėkę ir grasinę, geriau aptvertų avis nuo vilkų stipriomis tvoromis. Ūkininkai atsakydami pakėlė baisų triukšmą, po kurio niekas jau nebedrįso kalbėti apie tvoras…

Iš pradžių mišką pradėjau veisti sėdamas giles. Rinkau jas ne nuo paprastų medžių, o nuo išsiskiriančių savo aukštumu, storumu, lajos gražumu. Tokie medžiai vadinami pliusiniais. Kadaise, dar Altajuje, suradome tikrą elitinį kėnyną, aukštą, tiesų, gražialiemenį. Tuomet mūsų miškų pramonės ūkio direktorius Trudovas, prieš tai vadovavęs koncentracijos lageriui, įsakė:

– Šitą taigos dalį, kur taip šauniai auga kėniai, reikia pažymėti plane, aptverti spygliuota viela, užminuoti ir kampuose pastatyti po ginkluotą sargybinį…

Mano surinktos ąžuolo gilės taip pat yra nuo aukštų, išskirtinių medžių. Tik kas iš to! Aš sėju giles, o šernai beveik iš po kojų jas išknisa. Sėju antrą kartą, šernai knisa dvigubai – pirma tas giles, kurias mato, o paskui likusias, kurias prieš tai savo stipriomis knyslėmis beskubėdami užvertė.

Vieną kartą susirėmėme kaip reikiant. Jei sparčiau pasivarau į priekį, šernai nespėja sunaikinti būsimo ąžuolyno. Tada jų banda spaudžia mane į miško pakraštį, kaip tikrame poziciniame kare.

Ir dar ne viskas. Kartą atvažiuoju dviračiu ir iš tolo matau ant kalniuko tarp jaunų ąžuoliukų bestovintį trisdešimt penkių elnių būrį. Visi raguoti, žvilgančiais kailiais, tikrų tikriausias elniavakaris. Tiems „jaunikaičiams“ apgraužti ąžuoliukus yra vienas malonumas ir skanumas. Tą jie, kaip matau, ir ruošiasi daryti.

O mano kadaise pastebėti vilkiukai niekur toli neišėjo. Kaip jie išgyveno, ką ėdė ir kur slėpėsi, žino tik jie patys. Vėliau tankiame jaunų žilvičių sąžalyne mačiau blizgančias vilko akis. Tyliai pasišalinau, bet tai tikrai buvo jie, kadaise ant kelio žaidę našlaičiai.

Ir vieną dieną karas su knisikais bei žievės lupikais ėmė krypti mano naudai. Radau „ekologiškai“ sudoroto šerno iltis ir kanopas. Daugiau nieko – aplink švaru ir tvarkinga.

Neilgai trukus užėjau vietą, kur būta elnio. Iš elnio likę tik ragai. Ąžuoliukai, lyg būtų to ir laukę, pradėjo stiebtis į aukštį, plėstis į šonus, beregint virto jaunu mišku. Tad knisikai ir lupikai kuriam laikui atėjo į protą, iškeliavo ten, kur nėra vilkų…

 

Nutilusios vilkų dainos

 

Į šiaurės vakarus nuo mūsų jauno ąžuolyno yra Ukriai. Tai jau Latvija, kurios miškuose iki šiol gyvena meškos.

Sename latviškame žemėlapyje kadaise radau užrašyta: „Pirmoji Ukrių myza. Antroji Ukrių myza.“ Iš kur toks keistas žodis? Vėliau tą pačią myzą užtikau toli Šiaurėje, prie Baltosios jūros, kur gyvena finų gentys – karelai, samiai. Pasirodo, tai tokia vieta, kur sekli jūra įsiterpia į žemyną. Čia, pas mus, jokios jūros nėra, tik Vydaučių pelkė. Pelkės vandenys pavasariais apsemdavo ariamos žemės krantus, tai išeidavo kažkas panašaus į seklią jūrą. Juk ir čionykščiai gyventojai buvo kadaise lybiai, tad štai iš kur tas pavadinimas myza.

Vydaučių pelkė – vilkų žemė. Vaikystėje iš jos kartais girdėdavau vilkų staugimą, tad užsimaniau išmokti staugti kaip jie. Slidėmis nušliuožęs nuo namų stengdavausi užstaugti storu balsu, nes taip man atrodė gražiau… Kur tau! Tas storas staugimas kaipmat virsdavo plonu šunyčio viauksėjimu, tad vilkišką „dainavimą“ atidėjau vėlesniam laikui.

Šįkart grįžtu namo su slidėmis iš šiaurės pusės. Prieš išvykstant mama pastojo kelią ir griežtai liepė vilktis megztinį. Kai nepanorau, ėmė (kaip visada) lyginti mane su kitais, gerais vaikais, ir priekaištauti, kad aš ėdąs jos gyvenimą. Pagaliau nusileidau, apsivilkau tą megztinį, nusprendęs pakišti jį kur nors po krūmu, kai nušliuošiu toliau nuo namų. To nepadariau ir nepasigailėjau, nes žnaibė ne paprastas šaltukas, o kiaurai smelkėsi tikras speigas. Poryt Kalėdos, tad ketinau pakeliui nusikirsti eglę. Šiaip eglę namo parnešdavo ir papuošdavo tik paskutinę dieną, vaikai iš burokų išpjaustydavo „saldainius“ su nudažytais popieriukais. Eglės puošimas buvo vaikų darbas. Kiekvienam savo – tėvams tėvų darbai, vaikams – vaikų. Nors dažnai vaikai dirbdavo ir suaugusiųjų darbus.

Taigi, šliuožiu link namų, ir pasigirsta tai, ko laukiau. Nuo Vydaučių pelkės atsklinda vilko staugimas. Iš pradžių storu balsu užstaugia vienas vilkas, netrukus kiek aukštesniu balsu prisijungia kitas, trečiasis atitaria visai plonai, ir visi trys balsai susilieja į vieną, net virpina orą. Netoli manęs nuo beržo krinta šerkšnas. Staiga kaukimas liaujasi. Bet tuojau pasigirsta vėl, ir su dar didesne jėga užpildo visą speiguotą naktį.

Stoviu sustingęs. Vilkų daina darniai skamba, lyg prieš tai būtų ilgai repetavę. Šįkart nuo tos jų dainos net šiurmelės per kuprą laksto, noriu kuo greičiau kulnus tepti, bet negaliu pakuštėti iš vietos – klausausi ir klausausi, kol vilkų balsai suvis pranyksta.

Daugiau ir neteko išgirsti tų advento dainininkų. Vieną kitą kartą tegirdėjau vienišo vilko posmą, labiau primenantį pykčio, skausmo ar nevilties aimaną.

Vilkų dainų jau nebegirdime, nebent kokią trumpą, priešmirtinę…

Sunkiai šnopuodami, patižusiu purvinu sniegu iš visų pusių artinasi medžiotojai. Vilkas juos jaučia, bet nebeturi jėgų bėgti, tad iškėlęs galvą užkaukia. Paskutinę akimirką, prieš švino kulkoms susmingant į jo kūną, jis mato storas medžiotojų kojas, keturkampes galvas ir jaučia bjaurų kvapą iš pražiotų burnų. Trumpas paskutinis vilko kauksmas pakyla į dangaus skliautą, kur žiba žvaigždės – lyg jo gentainių akys – ir palieka ten amžiams…

Latvių tautosaka byloja: „Vilkai yra Dievo šunys, jų negalima erzinti. Kai vilkas kaukia, Dievas juos šeria.“ Taip pat: „Sutikti vilką reiškia laimę.“ Vadinasi, esu triskart laimingas, nes tris kartus beveik nosimi įsibedžiau į vilkus.

1945 metai, žiema. Žmonės vienas kitam pasakodavo, kad pasirodę didžiuliai vilkai su karčiais ir pjauną arklius. Nieko kito, tik arklius. Su tėvu dar naktį išvažiavome į turgų Žagarėje. Ir še tau kad nori, netoli miesto pušyno, tuoj už griovio, tupi trys vilkai ir sustingę spokso į pravažiuojančius laukiniečius. Arkliai prunkščia, bet nelekia zovada, vilkai nekruta, ir aš aiškiai matau jų geltonas akis. Tėvas, kaip ir visi vadeliotojai, iš namų dėl viso pikto buvo pasiėmęs šakes. Tik kažkodėl nė karto jų nepanaudojo prieš vilkus. Vėliau jis tvirtino matęs vilkų karčius. Man atrodė, kad tų karčių nebuvo, tik paskui, kai visi sakydavo, jog yra vilkų su karčiais, susimąsčiau, – o gal?

Antras susitikimas įvyko prie Avino salos Kamanų pelkėje. Laumis – mūsų šuo, riebus, kreivom kojom, niekada gyvenime nėra kentęs daugiau penkių laipsnių šalčio ir ilgiau kaip valandą išbuvęs be ėdesio, dabar piktas seka man iš paskos. Nepatenkintas, kad teko sušlapti kojas, kurios nuo jaunumės pažįsta tik sofos ir kilimų minkštumą. Avino sala yra vakarinėje pelkės pusėje, kur supami samanynų auga dideli medžiai. Senovėje čia būta tikros salos, Ašvėnų kaimo gyventojai joje ganydavo avis. Staiga Laumis skardžiai lodamas išsiveržia į priekį ir beveik įbeda savo neišlavintą nosį į perkarusią vilkę su mažu vilkiuku.

Vilkės akys tokios liūdnos, jos žvelgia į mane tarytum priekaištaudamos, kad taip nupenėjau šunį, kvailą ir bailų padarą, kai jai pačiai tenka kęsti alkį, šaltį, persekiojimus. Vilkė traukiasi nuo manęs, o Laumis galvoja, kad jo bijo, todėl loja ir mėgina ją persekioti. Netrukus girdžiu, kaip mano šunelis sužviegia nesavu balsu. „Viskas, – pagalvojau, – nebėra Laumio.“ Bet šis kaip kulka išlėkė iš krūmynų ir išsigandęs prisiglaudė man prie kojų. Vilkė su vilkiuku tyliai pranyko tarp aukštų samanotų kupstų, lyg visai nebuvę.

Po kiek laiko, jau šiaurinėje Kamanų pusėje, vėl susidūriau su vilkais. Ėjau per šiltas minkštas samanas ir staiga pajutau stiprų nešvaraus, suprakaitavusio kūno kvapą. „Tai velniai, – pyktelėjau, – čia bastosi kokie valkatos, dabar tai jau pričiupsiu…“ Pasitaikydavo žmogelių iš Mažeikių ir kitų miestų, kurie dieną rinkdavo spanguoles, naktį suvirsdavo į samanas, o praaušus vėl darydavo savo nešvarius darbelius. (Rezervate draudžiama uogauti ir vaikščioti be leidimo.) Taip keiksnodamas vos neužsirioglinau ant samanose giliai įmigusios vilkų šeimynos. Tėvas, šeimos galva, puolė į vieną pusę, vilkė, jo pati, į kitą, vienas vaikiukas šoko tolyn, o antras, smulkesnio sudėjimo, stryktelėjęs iš miegų vos neatsitrenkė į mane.

– Žalty, kur lendi! – surikau, ir vilkiukas, visiškai išsibudinęs, šastelėjo į šoną.

Paskui visi keturi, du iš vieno šono, du iš kito, ilgai lydėjo mane per aukštus meldynus.

Jeigu kam kilo abejonių dėl to, ką rašau, galite patikrinti. Kartą, maždaug 1973–1974 metais, gamtininkas, fotografas, knygų autorius Jonas Augustauskas perskaitė mano knygą „Baltųjų vandenų šalyje“ apie Altajų. Joje aprašiau to krašto retus augalus, medžius, taigą, kalnus, sniegynus, vietoves, kuriose teko mūsų šeimai gyventi, išvardijau daugybę spalvotų akmenų, pusiau brangakmenių, kad būtų įspūdingiau, sutirštinau spalvas, nors pats tų akmenų visų nė nemačiau.

Jonui Augustauskui knyga padarė įspūdį, žmogus užsimetė ant kupros talpią Abalakovo kuprinę ir vienas iškeliavo į mano aprašytąsias vietas. Grįžęs – mes tuomet gyvenome girininkijoje prie Vilniaus – atvyko pas mus į svečius ir pažėrė ant stalo gausybę gražių akmenų. Sako, viskas, ką rašei, gryna teisybė. Ir kaip man po to prisipažinti, kad, įkvėpimo pagautas, kai ką ir perdėjau…

Kaip patikrinti, kur rašau teisybę, o kur išsigalvoju? Labai paprastai – pasiverskite vilku ir viską patys sužinosite. Kaip tą padaryti, moko Matas Slančiauskas savo etnografiniuose pasakojimuose apie miško žvėris, o ir latvių tautosaka. Miške, geriausia eglyne, susiraskite lanku iš žemės išlindusią medžio šaknį ir pralįskite pro tą šaknį devynis kartus. Taip pat vilku galima pavirsti prasispraudus pro apdegintą vežlankį. Ir viskas. Lakstykite sau miškais bei laukais kiek tinkamas.

Tiesa, vos nepamiršau vieno dalyko. Nei Mato Slančiausko pasakojimuose, nei latvių tautosakoje ar dar kur nors neradau nė menkiausios užuominos, kaip iš vilko vėl atvirsti žmogumi.