Vidas Morkūnas. Nekropolių šviesos. Eilėraščiai
2008 m. Nr. 11
štai ir nubrėžtos visos klystkelių kreivės
nemalonių pokalbių išklotinėmis
apmuštos nebegyvenamos sienos
vienur kitur pradrėkę išmintingi
vienur kitur žioji prisipažinimų prakiuros
grindyse girgžteli negyvybė
pamatu – laiko greičiu –
šliaužia vynuoginė sraigė
čia nėra vynuogių
nėra
kryžkelės kurioje galėtų sudvejoti keleivis
tik limfa motinos pienas gleivės –
visa tai kas pravertė gyvenime
štai ir praverstos išgeltusios dienos
su gamtos aprašymais
su meškoms pripaišytomis pypkėmis
ir skrybėlėmis
su nuobodžiomis atradėjų biografijomis
nepavykus įpūsti
užlieti ištisi vos žerplėję mėnesiai
pravažiuoti miestai
kurių pavartėse žvairos deivės
spjaudosi saulėgrąžų lukštais
paniekintas saulėtekių skystokas dažas
pastovėta ant apleistų postamentų
tarp suaižėjusių rakandų
suplėkusių ryšuliukų
vorų ir musių giminės portretų
sukabinti neperkirptų virkščių ritiniai
kada nors kada nors
štai ir nubrėžtos kardiogramų tiesės
jaunos kuosos po debesiu kosti
o luošos ligotos jų mošo
klupinėja po gruodą
šiukšlynų aruodai
kupini neišsenkamo nuodėmių aukso
ruduo
štai prasiveria durys į šviesą
gali pamatyt
kaip prekyviečių
uostų ir pūdymų povai
nekaltybę lesnoja
užuosti
vienatvę iš tolo
ji sėda į sostą
ruduo
tėvynės kaulai pakelėm
tėvynės
benamės sielos nučiulptos
baltai mes
dvi valstybės
du kaligulos
dvi gėlos
du makiaveliai lietuje
išsivadėjęs žiebtuvėlis
dūsta upės
išsižadėję sieliai
mudu
vėjai pakelėm
tėvynės
praplyšta purvinas pavasaris
ir už tamsos atsiveria
tamsa
pavasaris
su paranojomis
su vištakumais
sifiliais ir vyliais
o kur dar slogos ir savižudybės
su žiemą nukankintais kūnais
prisikėlimo nevertais
su atgimimo vartais
aklinai užvertais
su nusidėjėliais iš gailesčio
pakartais
žiovauja šventieji
kreivai susiūtais šakumais
sniegas kapinėse miegas
lieka
gelzganoje drobulėje
akis paklydusio nomado
ir niekas kapuose nemiega
tai paskutinis eilėraštis
apie kirus ant molo
vėliau kas nors
dar rašys
apie baltus kirus
ant juodo bangų talžomo molo
sidabrinius kirus
ant šarmoto vienatvės molo
rudagalvius kirus
Larus ridibundus
ant hidrotechninio statinio
uosto akvatorijai apsaugoti
bet apie kirus ant molo
šis eilėraštis – paskutinis
o dyla saulėtekių spalvos
o žiedėja duonos kasdienės
kas didžiavyrių žygius
žodžių suodžių juodumą
gožia
dulkių kodylai po liepomis
ir sudyla į tylą
žemėlapių spalvos:
kur tos visos
kadaise mylėtos tėvynės
kur jų dūmas
už svetimą ugnį šviesesnis?
žiema akla ir nekalta
ir dienos vergės jos ir naktys karalienės
akių plyšiai pritvinkę
vorai ne miega o sapnuoja miegą
žiema yra
ji šaltas kambarys
ji suragėję skudurai
ji artipilniai kibirai
ji – vėlės brėkšmoje palinkusios
virš bergždžio guolio
atodūsio molekulės plevena
jis paskutinis
nebėra