Vaida Venskutonytė. Tuš-tu-ma, arba 108 karoliukai
2025 m. Nr. 11
Aleksandras Burokas. Inshallah, 108 eilėraščiai, arba Sveiki atvykę į tikėjimo dykumą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 108 p. Serijos dizainas Tomo S. Butkaus, viršelio autorė Dalia Kavaliūnaitė.
Į lietuvių literatūros, arba, tiksliau tariant, poezijos, lauką sudėtinga patekti su identiška pavarde. Aleksandras Burokas daugeliui skaitytojų pirmiausia asocijuojasi su poetu, vertėju, literatūros kritiku ir buvusiu žurnalo „Vilnius Review“ vyriausiuoju redaktoriumi Mariumi Buroku. Kiti, galbūt vyresnės kartos skaitytojai, prisimena Rimą Buroką – poetą, žiauriai nukentėjusį nuo sovietinės valdžios. Ir tik nedaugelis žino, kad šiemet pirmąją knygą išleidęs poetas Aleksandras Burokas yra būtent Rimo Buroko anūkas. Naujasis autorius save pristato kaip anglų kalbos filologą, dirbantį finansinių nusikaltimų rizikos duomenų analitiku, o jo debiutinis eilėraščių rinkinys, laimėjęs „Pirmosios knygos“ konkursą, pavadintas mįslingai – „Inshallah, 108 eilėraščiai, arba Sveiki atvykę į tikėjimo dykumą“.
Verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje vis dažniau pasirodo poezijos knygų, kurių žodinį pavadinimą pakeičia skaitmuo. Kartais tai nurodo tiesiog eilėraščių kiekį, kaip, pavyzdžiui, Tomo Venclovos verstose ir sudarytose trijose Nobelio literatūros premijos laureatų knygose: Josifo Brodskio „14 eilėraščių“ (2021), Wisławos Szymborskos „33 eilėraščiai“ (2022), Czesławo Miłoszo „31 eilėraštis“ (2022); arba Antano A. Jonyno rinktinėje „153 sonetai“ (2023), tokiu atveju literatūros kritikai nebūtinai turi sukti galvą ir ieškoti prasmės, glūdinčios matematiniuose simboliuose. Iš pirmo žvilgsnio A. Buroko rinkinio pavadinime 108 atrodo kaip atsitiktinis skaičius arba modernus poetinis žaidimas, o galbūt klasikų mėgdžiojimas. Vis dėlto įsigilinus į šios knygos kontekstus paaiškėja, kad 108 siejasi su meditacija – tiek hinduizme yra malos (maldos) karoliukų, budizme išvardijami 108 nešvaros tipai, Tibeto lamaizme tikima, kad yra 108 nuodėmės ir t. t. Apibendrinant galima teigti, kad pasirinktas skaičius yra aliuzija į dvasines praktikas, ritualus ir harmonijos paieškas. Tad pavadinimas yra komplikuotas ir reikalauja detalesnio aptarimo, nes ne tik skaitmuo, bet ir svetimos kalbos žodis daro jį mįslingą. Arabiškas žodis „inshallah“ paimtas iš Korano ir reiškia Dievo valios buvimą. Be to, būtent ši forma laikoma alternatyvia rašyba, o pagrindinė yra ši – „Inša’Allah“. Tikintieji ją vartoja norėdami išreikšti dėkingumą, viltį ir pasitikėjimą Alacho planu, o pasauliečiai – optimizmą dėl rytojaus arba netgi ironiją. Taigi ši frazė plačiai žinoma ne tik islamo religiją praktikuojančiose šalyse, bet ir visame pasaulyje. Skaitant A. Buroko poeziją verta daugiau pasidomėti įvairiais kontekstais, nes knygos pagrindinė tema – tikėjimo paieškos – yra užkoduota kultūriniais šifrais.
A. Burokas – kontroversiškas autorius: vieni galbūt susidomės ir bandys atskleisti jo poetines idėjas, kitiems jis atrodys fragmentiškas, eklektiškas ir užsižaidęs aliuzijų karoliukais ar eksperimentuojantis forma. Nuo formos, drįsčiau teigti, prasideda paradoksai bei formuojasi nevienareikšmis rašytojo kūrybos vertinimas. Pirmasis eilėraštis yra bevardis, tačiau jis pateikiamas tarsi knygos raktas ar net įvadas į ją. Autorius lyg mantrą jame kartoja tezes: „tuštuma yra forma / forma yra tuštuma“ (p. 7). Susidaro įspūdis, kad lyrinis subjektas-poetas svarsto apie teksto turinį ir formą – jis lyg medituoja ir ieško atsakymo į seną literatūros teorijos klausimą, kad galėtų tverti savo poezijos pasaulį. Eilėraštis baigiamas itin paradoksalia mintimi: „tuštumoje nėra kalbos tiesos rašto / ir nėra ką aprašyti“ (p. 7). Knygos pradžia suponuoja tuštumos, nebūties užuominą ir tai yra nuoroda į budizmo filosofiją, anot kurios, egzistencijoje tarsi nėra prasmės – ją sudaro tik atsitiktinės reiškinių kartotės. Tik remiantis meditacijų koncepcija galėtume numanyti, kad lyrinis subjektas siekia nirvanos ir laisvinasi iš poeto vaidmens, o eilėraštis – iš literatūrinės formos.
Deja, abejonės ir paradoksų įspūdis neapleidžia iki skaitymo pabaigos: iš dalies tarsi siekiama atsisakyti teksto poetinės formos ir eilėraščiai rašomi moderniu stiliumi, kita vertus, visų eilėraščių vizualinė raiška yra aiškiai estetiška, o autorius netgi kuria specialias figūrines formas, pavyzdžiui, p. 15 esantis eilėraštis primena smėlio laikrodį. Dėl šių dviprasmybių nelieka aiškumo, jos kuria chaoso jausmą, kelia klausimų tiek skaitytojui, tiek kritikui. Iškyla sena dilema – kuo labiau modernėja poezija, tuo sunkiau darosi atskirti genialumą nuo įmantrybės bei imitacijų. Skaitant A. Buroko poeziją ne kartą apima abejonė, ar tik joje nėra tiesiog žaidžiama kultūriniais įvaizdžiais tarsi karoliukais, taip siekiant efektingai įsirašyti į poetų gretas. Neaišku, ar už žaidimo religiniais, filosofiniais ir literatūriniais įvaizdžiais slypi autentiškas kūrybinis poreikis. A. Burokas yra tarsi poetinio eksperimento dalyvis, žongliruojantis kultūriniais kodais ir provokuojantis dialogą be atsakymų.
Kultūrinių kontekstų diapazonas knygoje išties platus: nuo Hermanno Hessės, Algirdo Juliaus Greimo, Dantės, biblinių Marijos bei Ievos iki Hario Poterio simbolikos. Pradedantieji rašytojai neretai vartoja daug kultūrinių nuorodų, kad už jų pasislėptų ir įtvirtintų intelektualaus autoriaus poziciją, tačiau tik patyręs menininkas gali beveik iš nieko – iš abstrakčių idėjų ir miglotų dvasinių patirčių susikurti unikalią literatūrinę tapatybę. Aptariamu atveju panašiau, kad poetas vis dar ieško poetinių atramų ir, nors intensyviai eksploatuoja dvasingumo temą, savo knygą lipdo ne iš tikrų, autentiškų dvasinių patirčių, jį labiau inspiruoja kultūroje jau gerai žinomi tekstai, girdėtos idėjos. Tai nėra nauja strategija, bet galima sakyti, kad autorius moderniai ją išnaudoja ir kuria žaidimus prasmėmis, arba prasmių laboratoriją, tikėdamasis, kad skaitytojui tai bus atpažįstama ir todėl įdomu. Kita vertus, nėra aišku, ką galėtume vadinti poeto veidu – galbūt kitos A. Buroko knygos atskleis kryptį ir išgrynins autoriaus autentiką. Dabar galima pasakyti tik tiek, kad šioje knygoje yra nemažai stilistinių panašumų su kitais jo kartos poetais ir dominuoja modernus poetinis stilius.
Kadangi visi poeto eilėraščiai išsiskiria savita forma, verta detales aptarti išsamiau. Galima pastebėti, kad dauguma tekstų yra trumpi arba itin trumpi („trečias varnas / turėjo širdį“ – dvieilis), todėl primena haiku. Esu skaičiusi į lietuvių kalbą išverstą japonų poetų rinktinę ir atrandu nemažai panašumų. Pavyzdžiui, A. Buroko penkiaeilis eilėraštis yra lakoniškas, vizualus, su netikėtu posūkiu pabaigoje: „Brėkšta rytas / beviltiškai kūniškas. / Nieko neįtaria / suodinas ir gelsvas / mano senas kimono“ (p. 14). Anot Alfonso Andriuškevičiaus, klasikinis japonų haiku yra trieilis, o penkiaeilis vadinamas tanka. Lietuviai labiau pažįsta ir išmano haiku, bet trieilių poetas nekuria, užtat jo knygoje yra ne vienas japoniškos manieros penkiaeilis ar netgi dvieilis. Manyčiau, A. Burokas sąmoningai nenori įrėminti minties į griežtą ir klasikinį haiku, jis ieško modernių sprendimų, tačiau japonų kultūros įtaka tikrai juntama.
Pirmojoje autoriaus knygoje dominuoja dvasingumo tema ir jo paieškos, tačiau meditacijos, dvasinės būsenos ir egzistencinės patirtys perliejamos ironija. Kaip suponuoja arabiška frazė rinkinio pavadinime, ironijos nebus vengiama – tai pasitvirtina ir eilėraščiuose: iš rabino juokiasi varnas, Ieva išsirauna šonkaulį, o ką tik sutverto naujo pasaulio veikėjas ima masturbuotis. Apskritai dvasingumas A. Buroko poezijoje grumiasi su kūniškumu. Įtampa tarp sielos ir kūniškų pagundų atveda lyrinį subjektą į tikėjimo dykumą. Lyrinis subjektas vaizduojamas kaip jaunas, jautrus vyras, kuris praktikuoja meditaciją po kriaušele (ataidi Sigito Gedos eilėraščio eilutės: „Bus ruduo, ūžaus vėjai baisiausi, / Nusiaubta bus žolė ir giria, / O aš vienas gulėsiu po kriauše. / Ir šnabždėsiu: „Manęs čia nėra!“), bet patiria tikėjimo tuštumą.
Tuštuma, kaip jau sakyta, yra svarbus motyvas pirmame eilėraštyje ir tampa visos knygos metafora: tikėjimo tuštuma – tikėjimo dykuma. Nėra vieno tikėjimo, vienos religijos – pinasi skirtingų religijų motyvai, nuo krikščionybės iki budizmo, ir iš jų kuriamos eilėraščio prasmės. A. Burokas tiesiog eksperimentuoja poetiniu tekstu, jis neprisiriša prie konkrečios dogmos – tik nardo įvairių religijų kontekstuose ir provokuoja skaitytoją. Galima prisiminti, kad tikėjimo klausimas pasiekė tam tikrą apogėjų sovietmečio pabaigoje. Pavyzdžiui, Vytautas P. Bložė ir Nijolė Miliauskaitė praktikavo krišnaizmą, Jurga Ivanauskaitė pasinėrė į budizmą. Dvasinės kūrėjų praktikos veikė ne tik kasdienybę, bet ir jų kūrybą. Tą atpažįstame ir A. Buroko poezijoje, tiesa, viename interviu jis teigė, kad nėra nė vienos religijos atstovas. Nors jo pirmoji knyga nėra persmelkta budizmu, tačiau ši filosofija čia yra dominuojanti. Dvasingumo tema ir tuštuma, kaip jos priešybė, yra amžinas filosofinis klausimas.
Taigi A. Buroko poezija yra modernios raiškos filosofinė poezija su religiniais motyvais. Be kontekstų ir gilesnės analizės eilėraščiai sunkiau prisijaukinami, atrodo egzotiškai svetimi. Poeto kūrybai reikia laiko, rakto ir kritiko. Eilinis skaitytojas, kuris nėra poezijos gurmanas, sunkiai įžvelgtų ryšį ir prasmę. Viena vertus, džiugu, kad poezija nenuleidžia kartelės, kita vertus, poezija praranda savo prigimtį ir virsta filosofijos imitacija. Klausimas sudėtingas ir retorinis – ar tai turi ateitį?
Nors A. Burokas sąmoningai save identifikuoja kaip poetą, tačiau jo knygoje gausu mažų prozos intarpų. Netikėta tai, kad prozos tekstai, turėję būti antraeiliai, skamba autentiškiau ir net labiau patraukia dėmesį. Pavyzdžiui: „Poezija neišgelbės pasaulio. Poezija neišgelbės net manęs. Bus ruduo, ūžaus vėjai baisiausi, nusiaubta bus žolė ir giria. Poezija suduos pasauliui melodingą coup de grâce“ (p. 34). Čia įpinama ir minėta S. Gedos eilėraščio eilutė iš „Septynių vasarų giesmių“. Arba puikiai žinoma situacija iš vaikystės virsta literatūriniu kadru: „Mama įkalė į galvą kaip mantrą. Niekada. Nerodyk. Pirštu“ (p. 11). Šios mini esė ir kelia filosofinius klausimus, ir skamba rafinuotai. Kai kurios „ištaros“ gali virsti sparnuotomis frazėmis ar netgi A. Buroko vizitine kortele. Siūlyčiau autoriui pasvarstyti ir apie poetinę prozą, nes yra viltingų kūrybinių užuomazgų.
Suma summarum, A. Buroko stilius primena įvairiabriaunį koliažą, įtraukiantį klasikos inspiracijas ir netgi prozos elementų, modernumo ženklai jungiasi su japoniška kultūra (tanka) ir virsta naujomis formomis. A. Burokas rašo kaip šiuolaikinis poetas, ieškantis savo temos ir formos. Debiutanto paieškos ir sprendimai atitinka epochos pulsą ir nestebina – labiau patvirtina bendras jo kartos madas ir tendencijas. Filosofinė poezija – Aleksandro Buroko eksperimentas, pripildytas aliuzijos karoliukų, tuš-tu-mos, arba 108 mantrų.