Tadas Žvirinskis. Metai. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 3
Lapkričio pabaiga
Ir lapkritis apnuogina šį slėnį,
Kuris per vasarą šešėliuos slėpės –
Tarytum kaukas iš senos palėpės,
Išmainęs varį į pilkumą plieno.
Ateina lietūs, dargana ateina
Ir kandys vėl išsiskiria su vilna,
Ak mano mieste, mano šlapias Vilniau,
Kartu niūniuosim rudeninę dainą
Apie brandos turtus, mirtin ėjimą,
Apie buvimą minioje po vieną…
Ir gersime iš taurių rūko pieną,
Pasaldintą medum prisiminimų.
Didmiesčio gruodis
Gardenija baltai pražydo –
Toks netikėtas šitas gruodis.
Jo nespalvotą filmą rodys
Iki pavasario. Į vidų
Šešėliai smelkias tartum smalkės,
Žiemos tamsa kasdien tirštėja,
Nieks nebelaukia Atpirkėjo,
Tik perkant nuolaidų. Išalkęs
Benamis tiesia delną tuščią –
Bet nieks paburti nesisiūlo.
Gyvybė, kabanti ant siūlo,
Neįdomi. Kažin, ar bus čia
Gražus kaip pasakoj finalas?
Ar meilė vis dar ima viršų?
Praslysta klausimai paviršium
Ir nyksta gruody neįgalūs.
Sausio promenada
Po šalčių – atlydys. Po jo – vėl speigas.
Kiek parudavęs sausis vėl pražyla.
Ir sniegena baikšti pabaido tylą,
Ir fejerverkų salvė sako: „Sveikas!“1
O jaunatis tuojau pilnėti žada,
Tuštėti – piniginės ir aruodai.
Gi saulė vis ilgiau mums pasirodo,
Atimdama minutei kitai žadą:
Jos spindulių pabūgęs violetas
Šešėliuos sniego tingiai vinguriuoja,
Gali čia rast ir pragarą, ir rojų –
Trumpai nekęstas, bet ilgai mylėtas.
Šaltukas kanda it nirtus šunelis,
Ir šnibžda upė ižo švelnią mantrą:
Nėra gyvenimo? Negausi antro!
Todėl nemeski kelio dėl takelio.
Sugirgžda sniegas, žingsniai patankėja.
Apykaklė – aukštyn, takelis – irgi.
Zuikučiai saulės miriadais mirga.
Tik aš ir tu. Eiva, drauguži vėjau.
1 Salve (lot.) – sveikas.
Vasaris. Šv. Valentino aktualijos
Jaukiam kavinės šurmuly
Iš lėto žudomas vasaris,
O vynas, burnas atidaręs,
It kraujas liejasi laisvai,
Ir širdys mūsų – du laiškai,
Dievulio stalčiuj begulį.
Kai be manęs jau negali,
Kaip be strėlės negali Paris,
Aš, it Achilas „myliu“ taręs,
Lendu bučiuotis. „Aitvarai
Ne turtą neš, bet ir gerai!“ –
Prabyla meilė nebyli.
Jaukiam kavinės šurmuly –
Tingi taika. Kraujuotas karas
Dar ne arti. Dar veikia baras.
Ir šaudom alko2 šoviniais,
Belaukdami, kol jis ateis:
Finalas. Kur jis? Netoli.
2 Skaitytojo valia pasirinkti, ar omeny turimas alkoholis, ar alkas – baltų religijoje šventvietė ir aukojimo vieta.
Kovo džiaugsmai
Kovai dar nekelia tuoktuvių,
Tik zylės vis garsiau suciepsi.
Saulėlydžio suvirpa liepsnos
Ir šaltis grįžta su lauktuvėm,
Kurias ryte languos pamatom,
Bet kalendorius kovą rodo:
Žiemos galingajam Nimrodui3
Pavasaris jau skelbia matą.
Vaiskiu dangum susižavėjus
Melsva žibutė galvą kelia.
Putoja šniokščiantis upelis,
Padrąsintas pietinio vėjo.
O saulė vis aukščiau įkopia,
Pilnėja mėnuo – tuoj Velykos.
Ir jei kur sniegas pasilikęs,
Tai – neilgam. Didžioji Lokė,
Į Grįžulo Ratus pavirtus,
Parsiveža sparnuočių būrį.
Ir džiaugias senis tuo, ką turi:
Kad kojos, nors ir kreivos, – tvirtos.
3 Nimrodas – Senojo Testamento personažas, Nojaus proanūkis, galingas medžiotojas ir despotiškas valdovas.
Balandžio tango
Balandis beldžiasi į langą,
Balandžiai skurdų suka lizdą,
Neplautas stiklas blankiai blizga –
Chaotiškas, aistringas tango,
Kuriam ir vėl dviejų šokėjų
Prireiks. Todėl gamta suskubo
Sugrot triukšmingai vario tūbom
Akordą pirmą. Pietys vėjas
Tarytum liaunas compadrito4,
Išjudins tuoj kiekvieną šaką,
Atvers žiedus. Ir džiaugsmas teka
Kartu su saule – ankstų rytą.
Tačiau balandis – ir melagis:
Ne vienas žiedas bus pakąstas,
Kol dar žvarba kaip blogis bastos
Ir ją vis lydi džiaugsmo vagys –
Žiemos vaiduokliai varvanosiai,
Bet jų dienelės – suskaitytos.
Volu žalsva balandžio ritas –
Iki gegužės nesustos ji.
4 Compadrito – neturtinguose Buenos Airių priemiesčiuose gyvenę jaunuoliai, kurie šokdavo tango su abejotinos reputacijos moterimis, o nuolat kylančius tarpusavio konfliktus aiškindavosi peiliais.
Gegužės5 sujudimas
Gegužės vartai atsivėrė,
Sulaukė bičių senas sodas,
Čiurlys vėl skrydžio klasę rodys,
Trumpam poetai liausis gėrę.
Apsčiai žiedų, giesmių gausybė:
Pavasariu svaigintis noris…
Geismu pritvinkęs šiltas oras,
Į vasarą po du palydi.
Ir gera gera… Dievas mato,
Taip gera būna tik gegužę:
Trumpėja naktys ir drabužiai.
Svaigus alyvų aromatas
Kutena nosį (jis tą moka) –
Parfumeris Gegužis pluša.
Bažnyčioj meilės kvailį muša,
Bet švelniai, nes eilė – ilgoka.
Gegužės sujudimas žalias
Apie Rasas pradės gelsvėti,
Kai prasijos žvaigždes pro rėtį
Kepėjas vasaros birželis.
5 Pastaba: žodis gegùžė čia kirčiuotas pagal galimą antrosios kirčiuotės variantą.
Birželio manevrai
Birželį virpantys berželiai
Tuoj liepoms perduos estafetę,
Nors joms dar kiek anksti žydėti,
Tačiau dangop lajas jos kelia:
Šakų tankmėj žiedai nesprogę –
It kario rankose granatos.
Žiedus tuoj trūktels saulės ratas
Ir žiedlapiai nutūps ant stogo…
Koksai kvapus desantas šitas,
Koksai taikus birželio karas,
Kai nežinai, kas širdžiai daros:
Infarktas, meilė ar karditas?
Taikos jei nori, ruoškis karui –
Ir meilei prireikia manevrų,
Aukok save, aukok Minervai,
Kad virstų deivė į mergelę.
Alsuojanti liepa
Smaragdas liepos aukso gviešias:
Geltona dera su žalia…
Nakties aksomo patale
Tylus sidabro bičių spiečius
Lig ryt gamina paukščių pieną,
O po dangum – griežlės: „Krekšt-krekšt!“
Ir noris liepą nusinešt
Namo, kad šildytų ji žiemą.
Žali alyviniai nubalo,
Nuraudo vyšnios – it žara.
Gi klausimų – kaip ir nėra,
O kortos? Atverstos ant stalo.
Kai mus nupraus rasa rytinė,
Pasotins duona su medum…
Tik aš ir liepa – vienudu.
Ir nuojauta rudens. Krūtinėj.
Rugpjūčio darbymetis
Dangaus skliautų melsva pilkėja
Ir rimsta žemė nerami,
Ir meteorų lietumi
Prapliumpa naktimis Persėjas6.
O dieną vis dar šiltas vėjas
Bučiuoja prakaito lašus,
Ir laimė – derlius kad nežus,
Palaiminti – visur suspėję.
Kanuto nuostabi pjovėja
Hipnotizuojančiu žvilgsniu
Kirs tarinį aštriu veiksniu,
Išpranašaudama rugsėjį.
Na, o kol kas kaip išprotėję
Žiogai dar čirškia vakarais,
Tikėdami laikais gerais,
Kurie, kaip visad, neartėja.
6 Rugpjūčio mėnesį gausiai krenta meteorų lietus iš Persėjo žvaigždyno, vadinamas perseidais.
Rugsėjo pamokos
Po vasaros neretas atitoko:
Ir vėlei moksluos grįžtama rugsėjį.
Į didmiesčius studentai sugužėję –
Gerbėjai instagramų ir tiktokų –
Iš naujo ners į mokslų vandenyną:
Kažkas nuskęs, kažkas išplauks sėkmingai.
Trumpės diena, bet šiluma nedingo,
Tad vakaroti dar prie stiklo vyno
Lauke prisės tiek jaunas, tiek ir senas.
Mergelė danguje su varpa rankoj
Skydu Mėnulio prisidengs7. Lai trenkia
Perkūnas tą, kas šitaip negyveno!
Gražus rugsėjis ištesėti žada,
Ko netesės net auksalapis spalis…
Gamtos jis žalsvą patiną nuvalęs
Nedaugeliui pravers gėrybių ragą.
7 Mergelės žvaigždynas, matomas rugsėjį, ir jo ryškiausia žvaigždė Spika (lot. varpa). Dažnai Spika būna uždengiama Mėnulio.
Spalio melancholija
Šiurena ankštyse akacijų
Barškučiai, pranašaujantys šalnas.
Dar marmuras įšyla. Na ir kas,
Kad tik trumpam? Ruduo juk tęsiasi,
Pasivadinęs bobų vasara –
Pakeitęs lytį, nepakeis esmės:
Diena trumpės, lapijos sumažės,
Širdis – liūdnyn. Nereikia ašarų
Švaistyti spalį. Dar – ne lapkritis.
Dar laukia savo blizgės lydeka,
Dar ruošias pasakyti man kažką
Mirtis, kurios bijojau retkarčiais.
Šiurena margaspalviuos lapuose
Švelnioji melancholija rudens.
Viltis nemiršta – meilėje gyvens,
Tikėjimo veik atsisakiusi.