Rimantas Vanagas. Ilgai nebūk
2025 m. Nr. 8–9
Novelė
Kartais Arnas išgirsdavo skambtelint: tilin tilin! Toks muzikalus, nekaltas skambėjimas, lyg kas švelniai kviestų – panašiai kaip vaikystės pavasariais, kai paupėj po ledonešio it stikliniai eižėdavo lyčių vamzdeliai. Arnas puldavo prie durų. Nieko, jokio varpelio, jokio žmogaus. Nubėgo? Pasivaideno, pačiam galvoj negerai?
Pasauly tokia sumaištis, toks pasimetimas, kad nebežinai, kas ir kada barkštelės, sukibirkščiuos, pasibels… Negalima šitaip, neteisinga ir sunku šitaip!
Agnei blausiai pajuokaudavo:
– Mano protas nebeaprėpia, aš protestuoju! Pradėsiu vieno žmogaus sukilimą!
– Ir kaip sukilsi? – ironizuodavo žmona.
– Išeisiu vienąkart kaip Tolstojus – ir negrįšiu!
– O kur jau tu eisi? – moters balse suvirpėdavo pažįstama gama su priekaišto, pašaipėlės ir nerimo natom.
– Iškart į visas puses, kur akys ves… Išėjimas ir literatūroj, ir gyvenime – pirmas po meilės…
– Betgi Tolstojus taip seniai buvo! Ne mūsų laikų herojus! – nepasiduodavo Agnė.
– Manai, mudu – šių laikų herojai? Rūpim kam nors? Du seni krankliai, tupintys ant sausuolio šakos?
– O ko tu tikiesi, išpuikęs egoiste krankly? Kad visi tau iš tolo lenktųsi?
– Nebūtinai iš tolo, bet… Nuo ryto ligi vakaro girdžiu: atjauta, tolerancija, žmogaus teisės! O koks nežmoniškas jautrumas šunims, katėms! Dar visokie iš mėnulio nukritę influenceriai, krentančių lapų, paukščių stebėtojai… O kam rūpi paukštelis žmogelis? Kas kada paklausė, ką jis lesa, ko snapą nukabinęs, apie ką svajoja? Niekas!
Agnė nujautė, kas iš tiesų Arną, o ir ją pačią, nuolat slegia, liūdina. Todėl taikiai teištarė:
– Kodėl niekas? Aš paklausiu…
– Būtent… – nurydavo kartėlį Arnas, sliūkindamas į savo kambarį. – Būtent…
Po tokių pliūpsnių jis užsisklęsdavo mažiausiai pusdieniui. Nusiraminęs pagalvodavo: et, be reikalo savo erezijom gadinu Agnei sveikatą, ji su klebetuojančia širdele ir taip kasnakt per miegus vartosi, krūpčioja. Viską neigti, bambėti – gryniausias senatvės marazmas, nieko daugiau. Bet kai Arnas pabandė jam atsispirti… Tas įkyrus, bjaurus mašalas „išeisiu, išeisiu“ smelkdavosi į smilkinius, pakaušį, paširdžius, kaustydamas protą ir valią. Arnas griebėsi klasikinių gudrybių: klausėsi radijo, grigališkųjų choralų ir indiškų mantrų, rytais darė pratimus, prieš miegą sklaidė meno kūrinių albumus…
Toji dvikova truko gal du mėnesius, gal keturis. Vieną ūkanotą lapkričio rytą Arnas vėl išgirdo skambutį: tilin tilin! Kaip paprastai už durų nieko neradęs, buvo bepasukąs atgal, bet… tuo metu… nuo upės nelauktai netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis. Pilkas, sunkus, pritvinkęs žvarbos, švino ar magneto, jis taip vožė Arnui, kad tas tik atsilošė ir, beviltiškai sumostagavęs rankomis, dar spėjo pagalvoti: ką padarysi, vieną kartą vis tiek reikės išeiti!
Ir nuplaukė tuo galingu srautu.
Atsikvošėjęs Arnas suvokė beslystąs ne vandeniu ir ne žeme, o sudžiūvusių lapų čiužiniu.
Visi jie buvo kažkur matyti, lyg išplėšti iš kadaise perskaitytų knygų, šiugždėjo palei veidą spalvotom skiautėm. Kairėje pusėje Arnas pajuto srūvant upę, o tai reiškė, kad jis buvo atsidūręs pažįstamoj senvagėj. Aiškiau negu aišku: ar galėjo atsirasti kitas dvišakumas, kita kryptis, jei jis šita loma traukdavo kiekvieną mielą rytą?
Tarsi paukštis pralėkė prošal, sparnų galiukais brūkšteldamas per Arno akis ir smilkinius. Žybsintys dygsniai dešiniojo kranto audiny – kas tai? Jei taip vakar ar užvakar, Arnas ties kiekvienu būtų stabtelėjęs lyg mokslininkas ar maldininkas, šį bei tą prisiminęs, apmąstęs. Keisčiausios žmogaus sąsajos su pasauliu, kapiliarai, tekantys į visas puses – jokie veikalai visko neaprėps, neišsakys… Šlaito pušynėlyje šen ar ten sukalendavo genys. Užvertęs galvą, Arnas kaip vaikas ieškodavo sausos šakos: kurgi tratina tas margaspalvis? Pamatęs apsidžiaugdavo: dar įžiūriu! Kam jau kam, o geniui su spyruokle sprande negresia osteochondrozė, kai svaigsta galva, spengia ausyse, daužosi širdis…
Kiek paėjėjus, takas būdavo nuklotas gilėmis; vos joms pradėjus kristi, Arnas prisirinkdavo pilnas kišenes. Agnei išvirus ąžuolo galia prisodrintos kavos, vyras girdavo žmonos receptą, ir ne tik jį: kas tie tolimų kraštų gardėsiai bei aromatai, palyginti su gimtosios žemės syvais? Visi mes čia susiję nematomais gyvybės siūleliais, labiau nei šilkverpiai ar voragyviai… Agnei nebuvo naujiena Arno gražbylystė, bet jo klausydamasi išties pasijusdavo stipresnė – beveik kaip gilė…
Jei taip vakar ar užvakar, prieš Arno akis būtų atsivėrusi ir stati laukymė. Jos pačiame pakriaušyje, beveik padebesiuose, kyšojo gruoblėta grabšteino galva; taip, tokie vaismedžiai auga tik ant aukštų šlaitų! Prinokę obuoliai riedėdavo pakalnėn, pabirdavo ant tako, ir Arnas kasryt išsirinkdavo keletą sveikata trykštančių dangaus dovanėlių. Tačiau vieną dieną takas ir visas šlaitas pasitikdavo tuščias it iššluotas; tuomet Arnas ilgai ir liūdnai žiūrėdavo į vėjo perpučiamą obelį, nuleidusią tuščias rankas: negi ji, vienintelė jam likusi iš visų sodų, nori pasakyti, kad jo laikas ir derlius jau išseko?..
Vakar ar užvakar Arnas būtų sustojęs ir prie šaltinėlio, išsiveržusio iš požemių. Taip, stebuklai ir galios – po mūsų kojomis! – švytėdavo Arnas. Kaimynas nuo kalno buvo sumeistravęs laiptelius su turėklais, ant įbesto dvišako pagalio pakabinęs puodelį; pasisėmęs gyvojo vandens, Arnas šauniai mosteldavo kalno pusėn: „Į sveikatą, Albiniuk!“ Paskui lėtai, iškilmingai nusiprausdavo, prasiplaudavo akis, ir tos atsiverdavo kaip zuikio. Arnas neištverdavo neatvertęs įsivaizduojamam klausytojui savojo elementoriaus: „Šaltinėlis siaurutis, kuklutis, net vardo neturi, o! Jis pagirdo ne tik praeivį, bet ir upės arteriją, susisiekiančią su jūra.“
Žingsniuodamas palei upę, Arnas matydavo basakojį strazdanotą berniūkštį, lakstantį su meškerėle rankoje. Bet nuo to laiko praėjo amžiai! Ten, kur ankstyvais pavasariais sūkuriuodavo gilūs užutėkiai, o žvejai nekvėpuodami, išpūtę akis stebeilydavo į plūdes, dabar išvis sausa, vien krūmokšnių prižėlusi senvagė; iš Žaliosios salos, brastos priešais ją – jau irgi tik prisiminimai. Arnas ir graudokai, ir pranašiai šypteldavo: senis nebūtų senis, jis mato, jaučia, nešiojasi išsyk kelis pasaulius!
Dešinėje pusėje pro šešėlių draiskanas vis ryškiau blykčioja ilgas, vientisas dygsnys. Upė! Ypatinga Arno žygių pakeleivė, būsenų burtininkė: ateini prie jos nuleidęs pečius, pavargęs, nusiminęs – grįžti tiesesnis, nusiraminęs, pralinksmėjęs, romantiškai nusiteikęs. Ne veltui apie tekančio vandens stebuklus byloja žiniuoniai ir istorikai, medicinos mokslas ir visi literatūros žanrai – epas, sakmė, poema, pasaka, baladė…
Visai neseniai Arnas, tapnodamas krantu, pastebėjo neįprastą reiškinį. Jam beeinant, upė liejasi vis plačiau, laisviau, atverdama naujas salas ir sietuvas, o jo takelis vis traukiasi, siaurėja – ir antram ėjikui vietos greta jau nebeužtektų; negana to, takelis palengva kaip dūmas vyniojasi aukštyn, aukštyn, kartais juo bekopiant net kvapo pritrūksta…
Padai užkliuvo už šaknų krumplių. Posūkis. Arnas žengė vieną žingsnį, kitą – ir sustojo. Į jį žilpino milžiniškas padaras, juosvas lyg aprūkusi krosniadangtė. Krestelėjo galvą, krustelėjo žvynuotus sparnus.
– Nejaugi?! – instinktyviai atšoko Arnas.
Jo neatpažinti galėjo tik aklas: tai buvo Juodgalvis, akmuo, didžiausias ir seniausias krašto gyventojas. Granito riedulys – amžinybės akys ir ausys, jos viską mato ir girdi tūkstančius, milijonus metų! Jis – toks pat kosmosas, kaip ir žvaigždės! Taip ir panašiai, žavėdamasis šiuo akmeniu, nesyk įkvėptai kalbėjo Arnas. Vakar ar užvakar jis būtų užsiropštęs ant Juodgalvio kupros, apžvelgęs spygliais ir kankorėžiais nužertą pievelę, egles, kurių šakos paauglystėj virsdavo žaliom kopėčiom į dangų. Bet dabar, žvilgtelėjęs po kojom…
Dabar jis nustėręs žiūrėjo į savo batus – tai buvo ne batai, o kambarinės šlepetės! Išeitų, jis visą šitą kelią atsiyrė nieko negirdėdamas, nematydamas? Anksčiau net akmenis iš tolo užuosdavo…
Arnas apsidairė, lyg ieškodamas gelbėjimosi rato – ir išvydo savo numylėtąjį beržą! Pelenų spalvos paveiksle jo aureolė švietė vos už keliolikos žingsnių, kalniuko šlaite arčiau upės. Lyg Nojaus arka… Smilkiniuose sutvinkčiojo dar vienas kapiliaras, Arnas lengviau atsikvėpė – ir bemat atsidūrė prie medžio. Šalia rymojo to paties Albiniuko sukaltas suolelis. Šioji vieta buvo išskirtinė kasdienių Arno pasivaikščiojimų „stacija“, kulminacinė ir baigiamoji ritualo dalis.
– Labas, mano berže!
– Labas, – lyg niekur nieko atsakė beržas.
Balsas pažįstamas ir savaime suprantamas, nes Arnas jau senokai buvo prisijaukinęs beržą. Juodu suvienijo bendra paslaptis: amžius. Vaikystėj Arnas vijokliais apraizgytuose krūmynuose nė neįžiūrėjo liekno medelio, bet kai tas jaunikaitis iššoko vos ne skersai kelio, pasipuošęs šnarančiais šilkais…
– Betgi ir suktas esi, berželi! – nusijuokė Arnas.
– Ne suktas, o garbanotas! – draugiškai nusišypsojo ir jaunasai medis, kresteldamas papurusią galvą.
– Ačiū, kad atsiradai, narsusis kunigaikšti! – pasitaisė Arnas. – Ir kantriai manęs laukei!
Beržas taip pat nuoširdžiai, net išdidžiai atitarė:
– Kantrybė ir laukimas – mano profesija.
Nuo to karto juodu ir susibičiuliavo. Arnas valandų valandas prastovėdavo, prasėdėdavo prie beržo, patyliukais juo gėrėdamasis, nė neabejodamas, kad jo mintys, žodžiai ir jausmai niekur neprapuola, lieka bičiulio atminty.
Dabar medžio žievė buvo stora, raukšlėta, priminė senovines runas, kurių kiekviena turėjo kažkokią neišskaitytą reikšmę. Nors įsižiūrėjus buvo aišku, kad žievė tarnavo beržui kaip gerai nukalti šarvai. Kartais jie svilino ledu, o kartais ramino žmogiška šiluma. Vis kitokia būdavo ir Arno savijauta bei nuotaika. Pavasariais abu džiaugdavosi žirginių auskarais, putojančiu pirmųjų lapelių fontanu, rudenį – svyruojančiais stiklo karoliukų sietynais.
– Jeigu tu iliuzija, tai ir aš iliuzija, – guosdavosi Arnas. – Mūsų turtas ne šventės, o kasdienybė, tiesa? Dar parymokim kartu, pasvajokim… Abu jau palinkę – palinguokim tuos pačiuos gūsiuos ir spinduliuos!
– Palinguokim…
– Jei išskleisčiau rankas, ir aš būčiau kaip tu…
– Išskleisi, nebijok, tikrai išskleisi, – ramindavo beržas. – Kada nors.
Arnas prisiglaudžia prie medžio, apkabinęs kamieną, glosto samanų kailį.
– Kaip jos tave puošia – šitos gilios, minkštos samanos, žilos kerpės! O vis dėlto… ar tau neliūdna vienam visą laiką stirksoti pakrantėj?
– Kodėl vienam? – staiga atšlijęs, atšauna beržas. – Mane nuolat aplanko paukščiai, bitės, drugeliai, vėjas ir spinduliai. O dabar tu.
– Kur lenki, berželi? Prisipažink, – nenusileidžia Arnas, – tu toks pat vienišas, kaip ir aš…
– Tu ne vienišas! – kirste nukerta, milžino balsu griauste sugriaudžia beržas.
Tokio rūstaus, pasipiktinusio balso Arnas dar nebuvo girdėjęs – tarsi ledonešio aidai nudundėjo klonio skardžiais. Suglumęs tyli, sustirusiais pirštais glosto žievę ir samanas, glosto… ir jo delnus, rankas, visą kūną palengva užlieja šiluma. Ką ten šiluma – karštis!
Tai nutiko labai seniai, speiguotą žiemą. Juodviem su Agne vaikščiojant po šilelį, šioji nuslydo nuo kalniuko ir kvatodama paskendo pusnyje. Arnas puolė jos gelbėti; netrukus juodu jau raičiojosi sniege, ir jis pirštų galais pajuto, kokie purūs ir švelnūs Agnės kailinukai, dar švelnesni išsidraikę plaukai, kaip jie kutena, juokina, degina… Kaip spindi, žybčioja Agnės akys, koks skardus ir džiugus jos juokas, kokia šviesi energija sklinda nuo jos… Karštis neatvėso ir juodviem parėjus namo; nebežinodamas, ko griebtis, Arnas kvailių kvailiausiai paklausė:
– Tai ką man dabar daryti?
O Agnė žybt dantukais:
– Išbučiuok mane visą!
Tokia ji buvo. Visą gyvenimą šildė Arną. Abu drauge pagal žvaigždėlapį ieškojo danguje žvaigždynų, klausėsi muzikos, varpė lysves, karpė gyvatvores, skaitė, paupiais vaikščiojo. Kol, žuvus Raimondui, vieninteliam sūnui, sutriko Agnės širdelės ritmas. Vis vartydavos pro miegus, dūsaudavo. Kai rytais Arnas vienas patraukdavo į žygį, ji kaskart lyg tarp kitko primindavo: „Ilgai nebūk!“ O jam užtrukus, išeidavo pasitikti…
– Dieve, Agnė! – sukliko Arnas.
Tą akimirką nuo upės siūbtelėjo stiprus vėjo gūsis, prisodrintas aitraus gėlos ir ajerų kvapo, jis taip tvoskė Arnui veidan, kad tas, sumostagavęs rankomis, tekinas pasileido namo. Kojos kilnojosi pačios, jis net nebesuvokė, kiek jam metų: septyniasdešimt – ar septyneri? Artėdamas prie laukymės, kurioje rinkdavo giles, iš tolo pamatė vidury tako juoduojant kažkokį tumulą, kur kas didesnį už kurmiarausį ar kupstą. Anksčiau jo čia niekad nebūdavo, tačiau bebėgant jis nelemtai vis didėjo, augo, kol tapo atpažįstamas… ir Arnas sukniubo prie jo.