Rasa Aškinytė. Naktie, naktie, paslapčių karalyste

2026 m. Nr. 3

Romano fragmentas

1.

Reikėtų tylėti, galvoja Agata, laikyti paslaptį, niekam niekam nesakyti, bet taip sunku! Tiek džiaugsmo, tiek nerimo, širdis kunkuliuoja, žodžiai patys iš burnos veržias. Amerika ne juokas, ne kitas kaimas už miško, ne kiekvienas ten buvęs, ne kiekvienas pabus. O aš, mes su Ponu Mokytoju, Dievo išrinktieji, pateksim į tokias tolybes, tiek pamatysim, tiek patirsim, kad oi oi, kaip ištylėt?

Eina nebeiškentus pas Adeliją, vedas toliau nuo kitų, ir pasakoja viską neslėpdama, kad ruošias, abu, kad liko tik kelios dienos, ir jų nebeliks, pabėgs, niekam nieko nesakę, paslapčiom. O tada, tik pagalvok, didžiausiu laivu, kaip viso kaimo namai vienoj vietoj, pavadinimu „Jūrų Tigras“, taip Mokytojas sakė, o Agata tikėjo, su tūkstančiais kitų laimingųjų pasieks savo svajonę. Tik pagalvok!

Adelija Agatos tokios laimingos matyt nėra mačius. Klausos akis išpūtus, pavydas vidurius suka, o liūdesys širdį sugriebia lyg kokia geležinė ranka.

– Tai daugiau tavęs niekada nematysiu? – pro ašaras klausia Adelija.

Iš kur man žinot, galvoja Agata. Matysi, nematysi. Iš kur man žinot? Nenori pati pasiduot liūdesiui, ne tam viską išpasakojo.

– Grįšim kada nors aplankyt, nebijok, – guodžia Adeliją ir drąsina save. – Tikrai grįšim.

Adelija įsileidžia į smulkmenas – kaip nusigausit, kur ten gyvensit, kas ten jūsų laukia?

Iš kur man žinot, galvoja Agata, o nerimas auga. Be reikalo pasakiau. Norėjau tik pasidžiaugt, o va, dejuoja, lyg per paskutinį atsisveikinimą.

– Ponas Mokytojas žino, jis viską sutars, – sako išdidžiai.

Ne kiekvienai vištai toks vyras, norėtų pridurti, bet, ačiū Dievui, bent tiek patylėt proto užtenka.

Adelija nosim šniurkščioja, ašaras braukia, vaiko vaikus, sulėkusius ieškot motinos, atgal namo.

– Adelija, ar turi pinigų? – klausia Agata įsidrąsinus. Nelabai gražu taip, čia girtis, čia prašinėti, bet ko iš meilės nepadarysi.

– Pinigų? – pasitikslina Adelija. – Iš kur aš turėsiu?

Man nerūpi, iš kur, norėtų sakyti Agata. Turi – duok, neturi – tylėk.

– Nė kiek neturi? – vėl klausia.

Adelija galvoja, ieško atminty, lyg ten būtų pasidėjus.

– Neturiu, – sako, bet žino, kad jos vyras, Vaivaras, turi. Turi, bet pabandyk paimt, sužinos, abi užmuš, jei reiks, ir į Ameriką nusivijęs.

Agata eina liūdna į trobą. Tai šūdas, teks šitaip mylimąjį nuvilti. Sakiau gausiu, o va. Paskutinė viltis į druzgus pabiro kaip ledas iš po nakties koja primynus. Vis tiek išvažiuosim, vis tiek nepaliks. Ko dėl meilės nepadarysi.

 

Parėjusi į trobą Adelija nei darbais kokiais užsiimti gali, nei dyka vaikščiot iš nerimo. Laukia vakaro bereikalingai trypčiodama, bergždžiai bandydama bent ko imtis. Meldžias suklupus, Dievuliuk, padėk pavogt Vaivaro pinigus, kol kelius įsiskauda tiek, kad turi stotis. Žegnojas burbėdama maldos pabaigą, vaikai sijono apačią tampo alkani ir duonos, ir meilės, kaip tyčia jokių miegų nenorėdami.

Snūsteli pati belaukdama, kol kiti įmigs, į stalą pasirėmus, net sapną apie laivą, plaukiantį per pievas tarp keisčiausių baltų arklių su vienu ragu ant kaktos, susapnuot spėja. Šoka persigandus, kad progą pramiegojo, katiną permina bepuldama, tas kaip prakeiktas kniaukia, ir nutyla tik išsviestas už durų. Adelija dairos tamsoj, Vaivaras knarkia ant nugaros parvirtęs, vaikų gerai nė įmatyt neišeina, o kažkoks paukštis miške taip liūdnai ūbauja, taip liūdnai.

Slenka Adelija tylutėliai į šaltąjį kambarį, kur gerais laikais sūdytą mėsą ir sūrius tarp rakandų sudėję laikydavo, kilsteli statinę kopūstams raugti. Sunki baisiausiai, kas galėjo pagalvot, kad nė tuščios atkelt neis. Ne be reikalo Vaivaras po ja pinigus slepia ir nuo žmonių, ir nuo žiurkių, gudrus kaip velnias. Gudrus, bet yra gudresnių.

Grabalioja viena ranka tamsoj, kita statinę prilaikydama, kol ta slystelėjus atgal krenta ir metaliniu kraštu taip prispaudžia Adelijai pirštus, kad nors kauk. Per gerą širdį pirštus būsiu susilaužius, galvoja Adelija, bet įsiūtis tiek sukyla, kad iš antro karto parverčia statinę visai ant šono, čiumpa virvike perrištą pinigų pluoštą ir grūdas į kišenę. Beskubėdama vos nepamiršta pastatyti statinės atgal į vietą, pasitvarko besiplūkiant išsitaršiusius plaukus, išeina į kiemą ir traukia į save orą, tokį gaivų ir drėgną.

Kitą dieną nutaikiusi progą įkiša pinigus į Agatos išeiginį batą. Ras, tikrai ras, nevažiuos į Ameriką be išeiginių.

 

2.

Agatai jau kelias naktis nėjo ramiai miegoti, vartėsi nuo šono ant šono atsargiai, kad šiaudai kuo mažiau šiugždėtų, nepažadintų namiškių. Dienomis tvarkės po namus, niekur per daug nelakstė, kad motina nepyktų ir Vaivaras nedaužytų, kaip paskui mėlyna važiuos. Paslapčiom susimetė kelis geresnius drabužius į vieną vietą, jiems susidėti pasiruošė seną užklotą, austą motinos tamsiais žiemos mėnesiais. Jau matė save laimingą, išsipusčiusią, gėlėta bažnytine suknele su šone nuo dėvėjimo prasitrynusia nedidele skyliuke, einančią per laukus su ryšuliuku ant peties, pradžioj pas vyrą, o tada jau tolyn į svajonę.

Pagaliau atėjus susitarimo nakčiai, Agata susirankiojo daiktus dėkodama Dievui, kad ir motinai, ir Severijui, ir Taliui davė tokį gerą miegą. Jau beišeidama išeiginius batus prisiminė. Imt, neimt? Prireiks, neprireiks? Dabar tai tikrai nesiaus, kas liks, jei per laukus išklampos. Gal neimt? Ryšulys ir taip daug didesnis, nei tikėjos, spaudžia nugarą kaip sąžinė, vos beužsiriša. Neims.

Jau ir į lauką išeina, mėnulis toks jaunas, kaip tik gyvenimo pradžiai, sutapk tu man taip. Mėnuli, nakties žibinte, išblaškyk tamsybę ir joje slankiojančias piktąsias būtybes, apšvieti dangų, apšvieti žemę, apšviesk ir mane, dūšią mano ir kūną.

Vis dėlto pasiimsiu batelius. Tokie gražūs, gaila palikt. Namų negaila, o apie batus pagalvojus širdį suspaudžia.

Ryšulį palieka lauke, prie namo kampo, dėl visa ko pakišusi po išsiskėtrojusiu serbento krūmu.

– Ko tu nemiegi? – klausia motina prabudus. – Kur vėl buvai? Iš kur pareini?

Agatai net kojos sulinksta. Šaltas prakaitas išpila, tuoj visus subudins, tikrai nebeišsmuksiu.

– Kur buvau, ten jau nebesu, – šnibžda Agata, ir pati iš tokio atsakymo juokias.

– Eik miegot nekvaksėjus nakties vidury, visai darais kaip Amžinatėlis, kad tik kur nusidaužt, ramiai nepabūni, – burba motina. Būtų greit nesiliovus, bet pabudęs Severijus vyriškai užbaigė visas kalbas.

Agata prigulė, laukia, kol vėl visi sumigs. Dieve Dieve, per tuos prakeiktus batus pavėluosiu. Užsimanė, matai, gražuole tapt, išeiginių batelių prireikė. Galėsi sėdėt iki mirties viena toj pačioj skylėj, kur gimei, užtat batus apsikabinus.

 Vos išgirdusi motinos knarkimą Agata čiumpa batus, lekia lauk, už ryšulio, ir bėgte link mokyklos. Turi stabtelt, nes vienas batas slysta iš rankų, sunkus kažkoks, nesuprasi, kas viduj įstrigę. Krapšto mėnulio šviesoj. O Marija švenčiausia, toks pluoštas pinigų! Adelija. Arba pats Dievas. Tik jie težinojo. Padėkoja abiem, orą į Adelijos pusę peržegnoja, ir vis grįžčioja pažiūrėt, ar kas neatsiveja.

 

3.

Besidairydama virsta nepastebėjus į daubą, kojos aukštyn, sijonai užsiplėšė. Juokias Agata garsiausiai, užmiršus, kad negalima. Tik pamanyk, kaip apvirtau, ėjau, ėjau, viskas ramiai atrodė, tik bumt, ir jau žemyn galva, visai kaip mano gyvenimas.

Mokykloj tamsu, gyvenamojoj pusėj irgi. Žinoma, kur tau toks protingas lempas degiosis, rodysis visiems. Su tokiu vyru pabėgsiu, galvoja Agata, visos pavydės, dar ilgai liežuviais plaks, savo kaimiečius vyrus apsikabinusios. Pavydėkit, pavydėkit, yra ko. Juokėtės visos springdamos, kluika vadinot, badėt pirštais, o laimėjo kas?

Subarbena tylutėliai triskart į langą, kaip buvo sutarę, sėdas į žoles netoliese ir laukia. Naktie, naktie, paslapčių karalyste.

Dar niekada nebuvau tokia laiminga, galvoja Agata. Prasidės gyvenimas, kokio net sapnuot nebuvau sapnavus, bet visada norėjau, vyras, vaikai nuostabioj šaly, kur nei karo, nei motinos, nei Vaivaro, amžinai girto, amžinai pikto. Gyvensim švelnume, gražius žodžius viens kitam sakysim, aš nebūsiu kaip motina, jis nebus kaip mano tėvas, mes nebūsim kaip jie. Nė už ką nebūsim.

Atsistojus subarbena dar tris kartus, ir vėl sėdas laukt. Tuoj išeis, turbūt dar rengias, paskutinius daiktelius kraunasi. Knygą. Nedaug turtų per metus užgyveno, bet viskas brangu, kitiems nepaliksi.

Tik tak, tik tak. Laikas eina, o gyvenimas – ne.

Subarbena dar kartą. Jokio judesio, jokio garselio. Pabando ką nors įžiūrėti pro langą, bet mato tik tamsą.

Tamsa kaip tada, kai dar visai mažam Taliui, vakare per motinos neapsižiūrėjimą išbėgusiam iš trobos, įkirto gyvatė. Nebeina prisimint, kaip motina suprato, kas atsitiko, kaip dar nekalbantis ir baisiausiai bliaunantis Talius kažką paaiškino. Motina atsistojo trobos vidury priešais Talių, rodos, net didesnė nei visada pasidarė.

„Pulkas juodų, pulkas rudų, pulkas geležinių. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. Geležie, geležie, geležie, ką įleidai, išimk. Jei neišimsi, aš paimsiu gaidžio skiauterės kraujo, užliesiu kalnus, pakalnes, ir tau nebus kur išeiti. Jei neišimsi, aš paimsiu, mesiu akmenio ugnį, uždegsiu kalnus, pakalnes ir klonius, ir tau nebus kur išeiti.“

Žodžius tarė ramiai, nesustodama, rodos, nė oro neįkvėpdama. Tada riebiai nusispjovė į trobos kampą. Mažieji pravirko, išsigandę akmeninio motinos veido ir pasikeitusio balso, lyg kalbėtų pati Amžinybė, staigiai atšalusio oro kambaryje, ir pačių žodžių, nes be „Tėve mūsų“ kita malda iš motinos lūpų jiems girdint išėjus nebuvo. Talius nurimo, nustojo verkęs, apsnūdo ir pasiprašė gerti. Gėrė ir gėrė, kaušą po kaušo. Nežinia, kaip tiek vandens į mažą pilvelį sutilpo.

– Jums nereikia bijoti, vaikai, – pasakė tada tėvas. – Motina nuvarys visas gyvates, įsitaisiusias ant jūsų kelio.

Prisiminus tėvą toks ilgesys suėmė, taip stipriai širdį sudūrė. Per daug anksti paliko vieną pačią kapstytis ir kautis su pasauliu, motina, Vaivaru, per daug metų be meilės. Bet nieko, dabar yra vyras, gausiu tiek pat ir dar daugiau, užpildys širdį, užgydys žaizdą.

Agata apsuka ratą apie mokyklą, dėl visa ko pabarbena į visus langus. Po truputį švinta, jau gali įžiūrėti, kad kambariuose tuščia.

Gal ne tada atėjau, galvoja Agata, gal dieną supainiojau, gal supainiojo jis. Nieko, spėsim, laimė nepabėgs, ateis kita naktis, bandysiu vėl.

Ryšulį, kad nereiktų pirmyn atgal, keliant įtarimą, tampyti, užkiša už pamato akmens. Kiemuose trindami akis jau vaikšto pirmieji atsikėlę, dairos, ar viskas taip pat, kaip paliko vakar, šunys laukia, gal kas liks nuo pusryčių šeimininkams pavalgius, tolumoj skamba bažnyčios varpai, o saulė pamažėle kyla link medžių viršūnių, susiruošusi kaitinti visus iki prakaitų.

Pakeliui namo Agata prisirenka saują žemuogių ir suvalgo. Žemuogės didelės, apkibusios rasa. Tai nieko nereiškia, kartoja sau tyliai. Nieko.

 

4.

Grįžta namo, lyg tik žemuogiaut ir tebuvo išėjus.

Įdienojus vėl traukia prie mokyklos. Durys uždarytos, kieme tuščia. Agata pašūkalioja, bet nieks neatsiliepia. Vyro nėra.

Pareina tyli, per dieną neprataria nė žodelio. Nieks to nepastebi, išskyrus motiną, bet ir ta nieko neklausia. Kluika ir liks kluika, ko iš jos norėt.

Eina ieškot kitą dieną. Vyro nėra, nėra ir jokių ženklų, kad kas namuose būtų buvęs.

Pabėgo vienas, galvoja Agata.

Gal per vėlai atėjau. Gal nesulaukė.

Gal su kita ar pas kitą pabėgo. Nebūtų nei pirmas, nei paskutinis. Vyrai taip daro, gali verkt kiek nori.

O gal tiesiog per vėlai atėjau, nebegalėjo tiek laukti, neturėjo išeities, pabėgo vienas.

Tai višta, galvoja Agata. Net nepatikrinau, gal durys atrakintos, gal jis vis dar ten.

Ne, užrakintos.

Gal tik trumpam kur išvyko, gal reikia palaukti, ir grįš.

Agata ieško, laukia, vėl ieško.

Visi paklausti atsako, kad jau savaitę jo nei matė, nei girdėjo.

Motina sako – matai? Sakiau, kad taip bus.

 

Adelija pasisiūlo parnešt Agatos ryšulį, o pinigus nesislapstydama, tiesiog dienos vidury pakiša atgal kur buvusius, po statine kopūstams raugti.

Agata subloguoja, guli kelinta diena be jėgų, ką suvalgo, tas lauk, nei savęs gailėti, nei gyvenimo keikt jėgų nebeturi.

Motina sėdi ant pečiaus vasaros vidury, žiūri į visus iš aukšto, trina nuo senatvės sustingusias kojas.

O Agata? O ką Agata? Paverks, ir nustos, kaip visos kažkada nustojom.