Mindaugas Kvietkauskas. Daiktavardėjimo kaita

2025 m. Nr. 8–9

Giedrė Kazlauskaitė. Marialė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 88 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Prieš ketvirtį amžiaus parašytame straipsnyje „Daiktavardėjanti poezija“, įžvalgiame ir iki šiol neprarandančiame aktualumo, literatūrologas Vytautas Kubilius įvardijo Lietuvoje kylančią naratyvinės poezijos tendenciją. Siejo ją su filosofinės lyrikos, būdingos aukštajam Europos modernizmui, atoslūgiu. Akcentavo posūkį į konkrečios istorijos pasakojimą, daiktiškos kasdienybės fiksavimą, įtarumą idealams. Kaip pirmtakus minėjo Vidurio Europos autorius (Wisławą Szymborską, Tadeuszą Różewiczių), bet labiausiai kildino šią bangą iš amerikiečių kūrybos. „Poezija bėga nuo abstrakcijų. Nebepasitiki aukštomis kategorijomis. Ideologinės utopijos užkrėtė poetinę mąstyseną bendrybėmis, kurių reikia nusikratyti. Eilėraštis pavargo nuo apriorinių apibendrinimų naštos. <…> Jis trokšta pirminio sąlyčio su apibendrinimų neiškraipyta ir poetizmų nenublizginta tikrove“ („Metai“, 2000, Nr. 3). Polinkis proziškai pasakoti ir fotografuoti daiktus, anot V. Kubiliaus, liudijo depoetizacijos siekį.

Anuomet kritikas šią tendenciją įžvelgė Nijolės Miliauskaitės, Gintaro Grajausko, Ričardo Šileikos, kai kuriuose Sigito Gedos eilėraščiuose. Giedrę Kazlauskaitę, pasukusią į poeziją iš debiutinės prozos, 2008 m. išleidusią pirmąjį eilėraščių rinkinį „Heterų dainos“, galima laikyti antrosios daiktavardėjimo bangos autore, dalies jos tendencijų pirmtake. Šios bangos ketera – šiuolaikinių moterų poečių grupė, eilėraščiuose įtvirtinusi išpažintinio pasakojimo, traumos liudijimo, feminizmo, LGBTQ patirčių, socialinės ir kultūrinės kritikos junginį. G. Kazlauskaitė tuo pat metu yra ir tokių tendencijų lyderė, bet kartu – ir savita išimtis. Tarkime, išimtinis yra jau pats naujojo jos poezijos rinkinio pavadinimas „Marialė“, reiškiantis religinės raštijos žanrą – Mergelės Marijos stebuklų ir piligriminio pamaldumo knygą. Krikščionybės tradicija ne dekonstruojama, bet sugrąžinama tarp kitų daugiasluoksnės tapatybės pradų, eilėraščiuose kuriama įtampa iš jų sandūrų. Panašiai dalyvauja ir klasikos atmintis, klasikinės literatūros, dailės bei muzikos trauka. Ji iškildavo ankstesnėse G. Kazlauskaitės knygose, ypač „Singerstraum“ (2016). Sugrįžta ir šioje. Pirmiausia knygoje dedu žymeklį ties eilėraščiu „Phantasia“:

Susipykusios mes klausomės Mozarto.
Šabas, namai apversti. Kaltinome viena kitą,
Kuri pirko daugiau drabužių. (p. 15)

Iš pradžių eilėraštis mezgamas kaip kasdienybės užrašai: savaitgalio kivirčas, daiktų perteklius, erzinanti priklausomybė nuo interneto, dukros abejingumas klasikinei muzikai, subjektės noras nuo visko pabėgti. Atrodo, kad Mozarto muzika – tik bejėgis namų barnio fonas. Tačiau staiga kalbančioji (mama) peršoka nuo ginčo į savo pačios paauglystę ir prisimena būdą, kuriuo mokykloje gindavosi nuo nykumos: „Grįžau į suolą, užsidėjau ausines su Mozartu / ir mąsčiau, kaip visa tai nesvarbu <…>“ (p. 15). Pačioje eilėraščio pabaigoje išvis atitrūkstama nuo prozos, ir pasigirsta dar kitoks balsas – prabyla įtikėjusioji, liudijanti muzikos gelmę ir riziką: „Pažiūrėti jai į žydras akis, lyg tai būtų / dangus arba ežeras, / ir ištirpti / metafazėje“ (p. 16). G. Kazlauskaitės tekstas autobiografiškas ir rupus – kaip būdinga naratyvinei poezijai. Tačiau kartu – keliabalsis, koliažinis, talpus kultūros aliuzijoms. Jautrus estetikai. Įdėmiai fiksuojantis, ironizuojantis, bet ir peržengiantis kasdienybės smulkmę. Pažvelgus į muzikos atvertą bedugnę pasirodo tobula žydruma. Keista: be postmodernaus įtarumo.

Svarstydamas, kuo labiausiai traukia G. Kazlauskaitės kūryba, pirmiausia mintyse randu tokį atsakymą: dėl autentikos. Poetės tekstuose ir laikysenoje aiškus siekis nesimuliuoti. Nežongliruoti kalbos žaisme, nesigaubti poetine aura, neužimti teisuoliškos idėjinės pozos, nevaidinti literatūrinės šlovės vaidmens. Viename įdomiausių pastarųjų metų literatūrinių pokalbių, interviu Andriui Jakučiūnui pavadinimu „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“ („Metai“, 2024, Nr. 3), G. Kazlauskaitė sako, kad ją kaip rašytoją gąsdina grėsmė įtikėti savojo svarbumo iliuzija. Kad ir kaip būtų keista šiuolaikiniame kontekste, pokalbyje prabylama apie nuolankumą kaip reikalingą savosios laikysenos dėmenį, gludinantį maištą. Iš tokios nesimuliavimo bei patirties realumo pozicijos G. Kazlauskaitė paprastai pradeda ir poetinį tekstą. Dedu žymeklį ties knygos „Marialė“ eilėraščiu „Stojamieji egzaminai“:

Paukščių iškamšos, Dovydo galvos, antablemento detalės.
Kaukolės, batai, arbatinukai ir visas tas šlamštas,
statomas į natiurmortus – negaliu į jį net žiūrėti. 

Fazanas yra girių paukštis,
deda kiaušinius ant žemės.

Išdidžiai, tarsi būtum daug kartų
tą dariusi, pieši sudulkėjusią iškamšą. (p. 20)

Daiktų vardijimas atveria žemišką situaciją: kalbančiosios dukra laiko stojamuosius egzaminus į meno mokyklą. Žvilgsnis fotografuoja seną dailės klasės rekvizitą, ironizuoja aplinką. Iš užuominų nesunku atpažinti konkrečią vietą ir autobiografinį kontekstą: tai Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, kurioje mokėsi ir pati autorė. Pasirodo, dukrai tenka piešti tą pačią fazano iškamšą, kurią kadaise piešė ir eilėraščio kalbančioji. Tačiau šių detalių koliažas palaipsniui jungiamas taip, kad eilėraščio situacija tampa daugiaprasmė. Tai ir socialinis išbandymas: „Šita mokykla dinastijoms“ (p. 20). Ir skaudi akistata su savo paauglystės traumomis: „Tavęs nepriims, jei tik sužinos, / jog tai aš pasidauginau. Mane čia vis dar prisimena, / buvau padegus prausyklą“ (p. 21). Negana to – tai gilesnis bandymas atsakyti į klausimą, kodėl verta rinktis meną nepaisant viso aplinkos absurdo. „Kliaukis ranka, ją vedžioja instinktas“, – sako kalbėtoja dukrai. Bet jau ne tik jai. Galbūt kiekvienam, kas jaučia kuriančiojo kitoniškumą.

Tad, viena vertus, G. Kazlauskaitė eilėraštyje siekia nesimuliuoti. Kaip būdinga naratyvinei poezijai, rinktis daiktų ir situacijų konkretumą, ne skambią lyrinę frazę. Tačiau, kita vertus, – nesupaprastinti. Nenubraukti egzistencinės prasmės, grožio ir tikėjimo pradmenų, kiek jų dar pasitaiko dabartyje. Jos eilėraščio autentika anaiptol nereiškia redukcijos. Proziniais užrašais prasidėjęs tekstas juda zigzagu, kuria jungtis iš patirčių ir kontekstų koliažo, tampa daugiasluoksnis ir išaugina pilnavidurę metaforą. Mano požiūriu, tokio junglumo eilėraščių G. Kazlauskaitė pirmiausia pasiekia 2016 m. rinkinyje „Singerstraum“ – iki tol jos tekstus pernelyg klampindavo pabiros konkretybės gausa. Tolesnė knyga „Gintaro kambarys“ (2018) buvo atrasto principo tobulinimas – nuoseklus, konstruktyvus, jau patyrus, kaip ir iš ko susikuria geras eilėraštis.

Žvelgiant į šią raidos liniją, naujasis rinkinys „Marialė“ svarbus keliais aspektais. Stipriausių jo tekstų autentikos stygą iš naujo įtempia esminės patirtys. Tai motinos ir dukros santykis: anksčiau G. Kazlauskaitės eilėraščio subjektė kalbėjo maištingos dukros balsu, o dabar tampa dvibalsė – ir motina, besikreipianti į savo dukrą, ir motinos sąmonėje toliau bylojanti paaugliška „aš“, vidinė dukra. Tai santykį su gyvenimu keičianti ligos patirtis: chemoterapija, ligoninės koridoriai, kūno išdavystė, tramdoma baimė, malda. Ir čia pradedama nuo prozinių užrašų, bet vien prie jų nesustojama, priešingai, iš trauminės būklės išauginama stipri metafora: „Agresyvi poezijos chemija“ (eil. „Chemoterapija“, p. 81). Plikagalviai onkologiniai ligoniai vadinami nazyrais („Plikagalvis vaikas eilėje prie komunijos – / mūsiškis, nazyras“, p. 84), t. y. biblinių laikų asketais, ir staiga ligos realijos įgyja gilesnę, religinę plotmę. Trečioji patirties linija – tai dialogas su prarasta, jau išėjusia anapusybėn mylimąja, gulėjusia toje pačioje ligoninėje, nutrūkusios meilės ir likimiškų sutapimų spengsmas (eil. „Krištolinis kalnas“, „Rarotos“, „Magnetinis rezonansas“). Visos trys gijos pinasi knygos branduolyje – poetiniame cikle „Kūnas yra mano laikraštis“ ir baigiamajame eilėraštyje „Dvaras Krasnagrūdoje“. Vingiuodamos per daiktiškos konkretikos užrašus, rezonuodamos tarpusavyje, visos jos kulminuoja esminiais klausimais apie meną, tikėjimą, anapusybę: „Jei anapus nieko nėra, / kas perstumdo asteroidus?“ (p. 84). Tuomet darosi aišku, kad knygos titulavimas religinio žanro vardu nėra tik žaidimas kalba.

Vis dėlto „Marialė“ nėra tolygus rinkinys – tai kur kas labiau lūžinėjanti ir mainanti registrus knyga nei ankstesnis itin nuoseklus „Gintaro kambarys“. Pati autorė savo interviu ne kartą pabrėžia norinti eksperimentuoti, keistis, apsiversti. Dalis tekstų – kandi, publicistės ir aktyvistės tonu rašoma socialinė kritika. Tiksliai pataikius ji virsta puikia poetine satyra – pavyzdžiui, eilėraščiai „Pirmutinė atostogų diena“ (p. 71) arba „Rašytojai sukčiai“ (p. 79), kuriuose elektroninių laiškų ir feisbuko citatų koliažas apnuogina žmogiškąją tuštybę. Vis dėlto kiti tekstai svaido paskiras kritikos smiges, bet nesusijungia į visumą (eil. „Prezidento rinkimai“, p. 18; „Popiežiaus apsilankymas“, p. 23). Kai kur įžengiama į neoavangardo zoną – dadaistinį skiemenų žaismą („Fai fai fai fai. / Trak trak trak trak“, eil. „Lėlė Kačina“, p. 26) arba konkrečiąją poeziją (eil. „Šv. Onos bažnyčia“, p. 22), tačiau taip parašyto antinacionalistinio ar antipatriarchalinio teksto prasmė lieka vienaplanė. Deklaratyvus leftizmas nebėra tai, ko tokio lygio poetei užtektų. Išbandomi ir rimai, nors detalių koliažo jie nesulipdo (eil. „Daugybos lentelė“, p. 36; „Dailūs niekučiai“, p. 76). Skaitant knygą akivaizdu, kad tai intermedijos, bet ne pagrindinis G. Kazlauskaitės repertuaras. Viena vertus, šie intarpai padeda pridengti ir atpalaiduoti pagrindinių poetinių linijų įtampas. Kita vertus, liudija, kad autorė siekia keisti pagrindinį naratyvinio rašymo modelį, judėti toliau.

Dedu žymeklį ties poetiniu ciklu „Kūnas yra mano laikraštis“, konceptualiausio šioje knygoje naratyvinės poezijos teksto. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad siūloma įprastinė tokiai poezijai skaitymo sutartis – tai šiuolaikinės kasdienybės, vartotojiškos ir nubūtintos, kronika (eil. „Sausis“: „Tingiu bėgioti, nors sportbačius nusipirkau neperšlampamus“, p. 52; eil. „Vasaris“: „Einu į „Senukus“ pirkti dėžės. / Reikia dėžės, nes papūga ištaško grūdus iš narvo“, p. 54). Mėnesių kaitą žymi pastangos laikytis dietos, važinėjimas dviračiu, automobilio vairavimo kursai, politikos žinios (įvykiai Gazoje). Pradžioje regisi, jog šio kūrinio intertekstinis ryšys su Vinco Mykolaičio-Putino vėlyvuoju ciklu „Mano mėnesiai“ reiškia tik tai, kad egzistencinė lyrika čia nužeminama. Tačiau pamažu šiuose buities užrašuose ima vingiuoti kalbančiosios vidinis monologas, ar tiksliau – dialogas su savo kūnu ir daugialypiu tapatumu, kuris virsta savo pačios kaip teksto autorefleksija:

Kūnas yra mano laikraštis,
įrašyta viskas, ką kiti turi žinoti.
O jie turi žinoti, kad tai, ką patyriau,
taip lengvai nepamirštama.  (eil. „Liepa“, p. 62)

Tokios ištarmės atveria kitą mėnesių kronikos lygmenį: įtemptą paiešką, kaip priimti save tokią, kokia esi, su prieštaringais meilės ir agresijos impulsais, vartotojiška kasdienybe, socialiniu netaisyklingumu, yrančia kūno materija, maištingumu ir banalumu. Galbūt – esminį klausimą, kaip patikėti savimi rašomo teksto prasme. Ciklo pabaigoje (eil. „Gruodis“) ši paieška sprogsta karštligišku frazių polilogu, bet galiausiai jame pasigirsta raminanti „pakantumo litanija“ (p. 69). Pasirodo, kad V. Mykolaičio-Putino „Mano mėnesiai“ G. Kazlauskaitės tekste nėra nužeminami. Priešingai, jų skambesys, kad ir buities fone, egzistenciškai įgilina naratyvinės poezijos tekstą. A realibus ad realiora, kaip sakytų V. Mykolaičiui-Putinui artimi XX a. pradžios simbolistai.

V. Kubiliaus manymu, daiktavardėjimas liudijo siekį depoetizuoti eilėraštį, apvalyti jį nuo lyrinių simuliacijų. G. Kazlauskaitė, viena labiausiai šią kryptį įtvirtinusių poečių, juda toliau. Jos rinkinys „Marialė“ žymi šią kaitą, gal ir vidinę poetės takoskyrą. Patikrinus daugeriopu skepsiu, sudaiktavardėjusiame eilėraštyje atgyja repoetizacija. Kasdienybės užrašuose iškyla drąsiausias eksperimentas – patirtimi atpirkta metafora.

Jau norisi perkelti žymeklį į tolesnę Giedrės Kazlauskaitės knygą.