Marius Burokas. Vidutiniai dančiasnapiai

2026 m. Nr. 1

Laureato žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare

 

Dar prieš kelerius metus poezija ir jos galia tikėjau mažiau. Taip, ji buvo mano gyvenimas, tačiau jaučiausi priklausąs gana hermetiškai bendruomenei. Buvau ekosistemos dalimi, tačiau egzotiška ir ne taip jau dažnai aptinkama. Poetas buvo tai, kuo gamtoje yra, tarkim, skėtrioji briedragė, šakotoji skylėtbudė ar koks nors vidutinis dančiasnapis – retai aptinkamas, keistos išvaizdos, dažnai net saugomas ar į Raudonąją knygą įrašytas padaras. Sakytumėte, kad tų poetų – kaip varnų liepose. Bet čia mums patiems taip atrodo. Vidutinių dančiasnapių pulkelis irgi turbūt mano, kad jų yra daug. Ir kad jie yra labai svarbūs.

Noriu jus patikinti – jie yra labai svarbūs. Jei toks dančiasnapis išnyktų, pasaulis taptų ne tik piktesnis ir pilkesnis, ekosistemoje, jau ir taip skylėtoje it tinklas, atsivertų dar viena spraga. Išnykstant kiekvienai rūšiai, pasaulis netenka dalies savęs. Kaip ir mes prarandame dalį savęs neskaitydami poezijos ar laikydami poetus tik keistuoliais, povais, vaikštinėjančiais po voljerą.

Mano požiūrį pakeitė karas, mano požiūrį keitė mane kamuojančios nuojautos ir netilstantis, iš vidaus kylantis raginimas dėlioti žodžius į eilutes, o eilutes į eilėraščius. Visai neseniai „Vilnius Review“ redaktorius Saulius Vasiliauskas pasiūlė mums su Giedre Kazlauskaite pasikalbėti tarpusavyje raštu, pasvarstyti apie poeziją ir pasaulį. Ir Giedrė pradėjo nuo klausimo: „Kokią apskritai prasmę turi poezijos knygos šiandienos pasaulyje?“

Mano atsakymas skambėjo taip: „Man atrodo, kad mes abu esame poetai, turintys atsakomybės jausmą (tik jis pasireiškia daugiausia per poeziją), ir todėl parašėme tai, ką parašėme – „Marialę“ ir „Seismografą“. Nežinau, ar čia malonumas, ar prakeiksmas būti poetu metraštininku – tiek savo vidinių būsenų, tiek pasaulio būsenų. Parašiau tą sakinį, ir iš karto įsijungė raudona lemputė – susireikšmini, taip nėra, kam tai rūpi. Kita vertus, iki karo Ukrainoje buvau skeptiškesnis. Dabar žiūriu į ukrainiečius (ir į mus) ir sakau: poezija padeda išgyventi (psichologiškai ir dvasiškai). Bent jau daliai mūsų.“

Dabar suprantu, kad mums gali tekti lemtis patikrinti kadaise man istoriko ir bičiulio Aurimo Švedo užduotą klausimą: „Ką gali eilėraštis prieš tanką?“ Ta lemtis gali būti dvejopa arba tie du dalykai gali sutapti: mums, poetams, gali tekti atsakyti į šį klausimą veiksmu arba atsakyti į šį klausimą paradoksu: „Ką gali tankas prieš eilėraštį?“ Nes poezija yra ir tai, kas skatina veiksmui, o kartu poezija yra ir paradoksas.

Poezijos rašymas yra ir tikėjimo aktas, kad tai, ką nori pasakyti, yra svarbu ne tik dabar, kad tai išliks. Ir ne tik išliks, bet ir bus svarbu kažkam kitam, kad tas kažkas kitas, tas skaitytojas, akimirką taps tau broliu ar seserimi, kad supratimo siūlas ar gija nors trumpam jus susies ir perkeis. Palies ir leis suprasti. Tai sentimentalus ir romantiškas tikėjimas, ir man, ironiško ar net šiek tiek ciniško požiūrio besilaikiusiam (ir iš dalies tebesilaikančiam) žmogui, tai sakyti nėra lengva – įsižiebia net ne viena, o beveik visos mano vidinės raudonos lemputės.

 

Rašydamas „Seismografą“ aš bandžiau suvokti, ką jaučia žmogus, stovėdamas nebūties, blogio, karo ir tamsos akivaizdoje. Suvokti, pats toje akivaizdoje nestovėdamas, bet nujausdamas tą akistatą, kaip vieną iš galimų (ir labai įtikinamų) ateities variantų.

Rašydamas „Seismografą“ aš rašiau apie namus. Apie ilgesį. Chaosui stiprėjant, mane, o manau, ir mus visus, po truputį užlieja prarastų pasaulių, stabilių šalių ir sąjungų, klestinčių kraštų, šiltos šviesos ir ramaus kultūros skleidimosi nostalgija. Vietos ir laiko pasiilgimas.

Susirašinėjant su Giedre pokalbis pasuko apie tai, kad mes abu esame pakraščio, paribio žmonės, kad tos atokios, kiek nestabilios vietos (Giedrei – Kybartai, man – Baltarusijos pasienis, Vilniaus pakraščiai) formavo mūsų tapatybę. Kalbėjome apie vietos svarbą. Giedrė staiga pasiūlė terminą – „mudu – neožemininkai!“ Ir kalbėdama apie tai, kaip jaustumėmės praradę gimtąsias vietas, išvaryti iš jų, pridūrė: „Tik atrodo, kad nereikia, bet jeigu kas nors atimtų – gedėtume kaip Bradūnas ar Niliūnas.“

Ji teisi. Tik kad šiais laikais nereikia net atimti, užtenka pamažu, bet neatpažįstamai pakeisti. Ne išmušti, o išklibinti įprastą pagrindą iš po kojų. Daryti tai lėtai, bet nuosekliai. Taip nostalgija virsta solastalgija – atmintyje išlikusių kitokių namų ar aplinkos, nei yra dabar, ilgesiu.

Todėl rašau ir apie Naujininkus, kurie vis dar yra. Naujininkuose – garvežiai ir lokomotyvai (kuriuos baisiai myliu), jie taip gražiai atrodo apsnigti, Naujininkuose – švilpukų garsai, pranešėjų balso aidai iš garsiakalbių, kalvelės ir kalneliai, kapinės, savotiškas vietinis identitetas – tu vilnietis, bet ir ne visai – esi už geležinės upės, saloje, atskiras, truputį niekinamas ir primirštas, gal net pavojingas. Istorija tame rajone kyšo įžūliai, nepaisydama gentrifikacijos ir tos jau minėtos apleisties, istorija tame rajone – atkakli, nesunaikinama, o svarbiausia, nepatogi – niekam. 

Norėčiau, kad poezija saugotų tą istoriją, kad ji būtų nepatogi, pilna paslėptų laiptų ir netgi truputį pavojinga kaip manieji Naujininkai. Norėčiau, kad toks būtų ir „Seismografas“– braižantis kreivę tarp nostalgijos ir solastalgijos. Kalbantis, tikiuosi, apie ilgesį mūsų vietoms, mūsų miestui, mūsų šaliai ir šiam pasauliui, viskam, ko kasdieną po truputį vis labiau nebėra.

P. S. Poezijos galia – ir tai, kad visą šią kalbą buvo galima sutraukti į vieną „Seismografo“ eilėraštį, kurį, baigdamas kalbėti, ir paskaitysiu:

* * *

Pavojingi laikai. Keisti metai.
Kada iš namų beišeitum – naktis.
Naktis ir primusų liepsnelės danguje
Lyg į laukymę būtų subridus
Turistų minia.

Būk atsargus ir paprastas
Kaip haiku. Gražios daržovės,
Kava su sausainiais, arbatos
Puodelis – viso to nebėra.

Tik smėlis šnara mirusiųjų
Virtuvėse. Smėlis nuo kariuomenės batų,
Vėluojančios katastrofos smėlis.

Pavojingi laikai. Keisti metai.
Rytą tylu, dieną tuščia, vakarais –
Plieskia gaisai. Aš pasidaviau,
Neatsikūriau, vėluoju. Likau.

– – – – – –

Matai liepsnos atspindį stikle?
Matai savo veidą?
Ar tai velnias tavo aky?