Marius Burokas. Europos tapatybės virsmai literatūroje: rašytojų apmąstymai ir atradimai

2024 m. Nr. 12

Aš ne gydytojas, ne farmacininkas ir ne šventikas, ir tikrai ne burtininkas ar pranašas.
Aš esu tik mažas seismografas. (Louis Paul Boon)

Šį epigrafą – flamų rašytojo, nominuoto Nobelio premijai, dailininko – pasirinkau ir savo naujausiai poezijos knygai, nes būtent taip matau poetą (o ir rašytoją apskritai) – kaip jautrią adatėlę, fiksuojančią juntamus ir nejuntamus virpesius, užrašančią juos tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Mąstymo slinktys ir lūžiai, sistemų senėjimas, griuvimas ir atsiradimas, karai, badai ir marai – viską galima iš anksto pajusti ir užčiuopti ne mistiniu, pranašišku ar mūzų įkvėptu būdu, bet iš smulkių detalių, iš įkalčių, kuriuos taip pat jučiomis ir nejučiomis fiksuoja, rūšiuoja ir sandėliuoja pastabus, budrus ir atidus protas. O tada darbu ir įkvėpimu (štai čia jis jau reikalingas) suplaka į prozą ar poeziją.

Ta adatėlė, žinoma, fiksavo ir tebefiksuoja ir Europos mentaliteto, tapatybės virsmus. Tebeseka mūsų santykio su Europa, buvimo su ja, joje ir net prieš ją istoriją.

Norėčiau pasižiūrėti į visa tai ne ieškodamas konkrečių Europos pėdsakų, paminėjimų, tiesmukos pastarųjų trisdešimties metų Europos plėtros analizės ar panašių dalykų, tinkamų statistikai, ataskaitoms ir moksliniams pranešimams, o per literatūrą, dar konkrečiau – per lietuvių literatūrą bei jos ir skaitytojų santykį su Europos literatūra. Kadangi laiko aprėptis nemaža, o tema – gana abstrakti ir didelė, visa tai apžvelgsiu bendrais bruožais. Nors, žinoma, minėdamas ir konkrečius pavyzdžius bei pavardes.

 

Tą trisdešimt penkerius metus (nuo 1989 iki 2024 m.) apimantį laikotarpį aš (atsižvelgdamas labiau į literatūrą, į rašytojo sąmonę ir temas) gana sąlyginai suskirsčiau į keletą periodų ar lūžių:

1) Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas;

2) devyniasdešimtiniai;

3) stojimo į ES ir prisitaikymo būti joje periodas (turint omenyje temą, šis apibūdinimas – „prisitaikymas“ – skamba tiksliau nei „integracija“);

4) emigracija (iki maždaug 2014 m., kada tai ima veikti ir užgožti Ukraina, Rusijos agresija ir kiti dalykai);

5) 2014 metai – kaip lūžio ar slinkties, priverčiančios paradoksaliai susivokti, jog esame jau ne ta „kraštinė“ hic sunt leones Europos riba, kad už mūsų tęsiasi, yra arba išnyra tolimesnė Europa (visada ja buvusi, bet kurį laiką skendėjusi sąlyginoje užmarštyje) ir mes esame už ją atsakingi – kaip tarpininkai, aiškintojai, pagalbininkai; kartu ir suvokimas, kad vis dėlto esame kraštinė ES riba – ir to atsakomybė;

6) 2014–2024 metai (į šį dešimtmetį visko telpa tiek daug – COVID-19, virtualybės įsigalėjimas, Rusijos karas Ukrainoje, sparti pasaulio išorinės politikos situacijos kaita).

 

Prieš giliau panyrant į nagrinėjimą, reiktų, vis dėlto, bent miglotai apsibrėžti, kas yra Europa, europietiškumas ir europietis. Europą palikime savo geografinėse ir geografinėse bei politinėse ribose (tiesa, bent jau šiame savo tekste būčiau linkęs iš Europos „išpjauti“ Rusiją – palikti ją ne kaip Europą, bet kaip nuolatinį europietiškumo imitatorių, grėsmės ir įtakos agentą, o kartais – „gadintoją“ / spoiler).

Kalbant sausai, europietiškumas (galbūt geriausiai) suprantamas kaip tam tikras mastas, kuriuo individas susitapatina su „Europa“ ir buvimu „europiečiu“ bei jaučiasi prie jos prisirišęs tiek emocine, tiek kasdienybės praktikų prasme. Europietiškumas – dalyvavimas platesnėje kultūros vertybių apyvartoje, bendrų idėjų, principų ir nuostatų teigimas etc.

Čia dar pridurčiau filosofo Leonido Donskio mintį, kad europietiškumas menininkui ir mąstytojui taip pat yra buvimas kelių kultūrų dalimi. L. Donskiui Europa – bendras kultūrinis pagrindas ir jo prisiminimas bei įprasminimas per istoriją ir kultūrą. Trumpai tariant, Europa yra bendra atmintis ir nuolatiniai mainai.

Pasak jo, „Europos vienovė kal̃ba formų kalbà – kūrybos, tikėjimo, didžiųjų sąvokų, neretai kompozicijos. Manęs gana dažnai paklausia, ar man neatrodo, kad nėra Europos kultūros – yra lietuvių, latvių, lenkų, vokiečių, italų ar ispanų kultūra. Taip, pasakau, tai tiesa, aš niekada tuo ir neabejojau, tik neužmirškime, kad būta epochų, kada lietuviai kūrė lotyniškai, pvz., nepamirškime Mikalojaus Husoviano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus. Nepamirškime epochos, kai lietuviai studentai taip pat studijavo lotynų kalba, nepamirškime, kad ir Lietuvos istorijoje esama didžiųjų europiečių, kurie paženklino Europos trajektorijas“¹.

 

Vis dėlto nederėtų pamiršti, pirma, kad Europa ir ES yra ne tik geografinė erdvė, bet – pasivogsiu čia filosofo ir leidėjo Viktoro Bachmetjevo mintį iš jo įrašo feisbuke – „ir sumanymas, o taigi ir bent tam tikra prasme fikcija arba, panaudojant Sauliaus Geniušo į apyvartą grąžintą sąvoką, pramanas“. Susitarimo reikalas, kaip, pavyzdžiui, pinigai.

Antra, Europa yra skirtingų vystymosi ir kultūrinės sklaidos bei svarbos greičių darinys. Ją galima sąlyginai skirstyti į Vakarų Europą (kuriai priskirčiau ir Šiaurės Europą, t. y. Skandinaviją), Vidurio bei Rytų Europą. Galbūt dar galima kalbėti apie Rytų Rytų Europą – Ukrainą, Baltarusiją ir Moldovą, taip pat – pasakysiu, turbūt, nepolitkorektiškai – „neeuropietišką“ Europą arba į Europą kultūriškai orientuotas šalis – Armėniją, Sakartvelą, iš dalies Turkiją ir net Rusiją.

Vidurio ir Rytų Europa į bendrą „europietiškumo“ erdvę buvo sugrąžinta devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tačiau tas nebuvimas paliko savo gilių pėdsakų (jie buvo susiklostę ir iš anksčiau, istoriškai, tačiau XX a. liko „užkonservuoti“).

Nors nacionalinė tapatybė Vakarų Europoje turi etninį komponentą, Vidurio ir Rytų Europoje ikipolitiniai „priklausymo“ kriterijai vis dar lieka pagrindinė naudojimosi teisėmis sąlyga. Tai vis dar aktualu jau šiame XXI a., vėl pacituosiu V. Bachmetjevą: „Vakarų Europa visų pirma žvelgia į savo pačios daugybinę imperinę praeitį ir bando dorotis su ja. Rytų Europa šių traumų neturi, vakarietišką imperializmą paprastai linkusi ignoruoti ir nurašyti, ir yra žymiai labiau nusiteikusi kalbėti apie rusiškąjį imperializmą, kurio skriaudas jaučiasi patyrusi ir mano, neretai pagrįstai, kad Vakarų Europa šias traumas – dėl savo rusofilijos ar kitų priežasčių – ignoruoja. Tiesa, nors rusišką imperializmą akcentuoti Rytų Europa mėgsta, tačiau savęs analizuoti kaip kolonijinių subjektų – ne. Metodai mokslų, kuriuos Vakaruose paprastai vadina colonial ar postcolonial studies, Rytų Europoje nėra mėgstami ir paprastai laikomi tinkami tik Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos regionams. Kai kurie netgi kalba apie du imperializmus (vakarietišką (gerąjį) ir rusišką (blogąjį).“

Visa tai kuo puikiausiai tinka ir literatūrai. Nors, žinoma, suabsoliutinti nereikėtų ir, man rodosi, kaip tik literatūra šiose srityse yra lankstesnė ir teikia daugiau vilties.

Taip grįžtame prie literatūros ir rūpimų klausimų – ar (ir kiek, jei taip) skaitytojas patiria Europą per lietuvių rašytojus? Ar reikia ieškoti specifinės (ir apskritai) Europos lietuvių literatūroje? Gal ji ten organiškai yra kaip tradicija? Ir kokie vis dėlto buvo savivokos ir tapatybės lūžiai tiek paties rašytojo sąmonėje, tiek atspindėti literatūroje?

 

lang=”lt-LT”>Kalbant apie pirmąjį – Sąjūdžio ir Nepriklausomybės lūžį, nepasakysiu talpiau ir tiksliau nei prof. Audinga Peluritytė-Tikuišienė: „Iki Atgimimo nei krašto, nei išeivijos, nei partizanų, tremtinių ir disidentų literatūra nefunkcionavo kaip vientisas istorinis procesas, tai buvo nesusisiekiančios tikrovės, todėl Nepriklausomybės pradžioje literatūros visumos vaizdą teko susidėlioti iš naujo ir dėl įvairių priežasčių tai gerokai užtruko“². Taigi, tai vienijimo, jungimo, susigrąžinimo laikas. Būtent tada pradėjome vytis ir atsigriebti – taip pat ir literatūroje. Godulys ir troškimas perskaityti viską, kas iš mūsų buvo atimta pusę amžiaus: leidybos ir skaitymo chaosas, stalčių atidarymo ir vėdinimo metas. Perkainojimo, griovimo ir kūrimo akimirka. Akimirka, kai tapome, trumpam, labai svarbūs Europai, akimirka, kai Vakarų Europa sužinojo jei ne kas, tai bent kur mes esame ir visąlaik buvome.

Tada buvo svarbiau parodyti, kad apskritai esame, paskelbti (dar net ne teigti ar įtvirtinti) savo buvimą pasaulyje ir Europoje, pradėti lopyti sudriskusį kultūrinio ir literatūrinio pasakojimo audinį. Naũja iš dalies buvo – uždrausta, nežinota ar pamiršta sẽna. Politika persidengė su poezija, o poezija su politika. Kultūros laukas buvo it pirmapradis kūrimo chaosas, kuriame tilpo tiek Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“, tiek Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“.

Turbūt iš ten galime kildinti dabartinės memuaristikos, prisiminimų, dienoraščių, eseistikos populiarumo ir neslūgstančio aktualumo šaknis.

 

Devyniasdešimtiniai, nuslūgus euforijai, tapo kultūros išgyvenimo ir komercializacijos laikais – „viskas galima, bet nėra už ką“ laikais. Pigumo ir cinizmo laikais. Drįsčiau teigti, kad kultūros (o ir literatūros) padėtis besistengiančioje naujoje kapitalistinėje realybėje išgyventi Rytų Europoje buvo kardinaliai priešinga Vakarų Europos optimistiniam dešimtmečiui. Būtent tada debiutuoja kelios rašytojų (ypač poetų) kartos, alergiškos ryškiaspalviam patriotiniam diskursui, Lietuvos romantizavimui, pakiliam tonui.

„Literatūros gyvenimas seniai nebe tautos dvasinio gyvenimo centras, veikiau atvirkščiai – jis užsisklendęs rašytojų ir jiems artimų žmonių bendruomenėje. Tačiau vidiniai literatūros procesai labai aktyvūs: rašytojai ieško naujų formų, stilių, naujo santykio su pasauliu ir skaitytojais“³, – taip aną laiką apibūdino Andrius Jakučiūnas.

Kiek pamenu, 2012 metais Leipcigo knygų mugėje mes su Donatu Petrošiumi, A. Jakučiūnu ir Rimantu Kmita prisistatinėjom kaip „antrojo pokario“ rašytojų karta. Motyvavome tuo, kad SSRS griūtis ir devyniasdešimtinių socioekonominiai virsmai savo sąlygomis literatūrai priminė pokarį. Dabar suprantu, kaip tai buvo naivu ir kvailai skandalinga.

Ta išgyvenimo ir vidinės transformacijos patirtis padėjo pagrindą ne tik geriems, bet ir abejotiniems dalykams – tam tikroms psichologinėms nuoskaudoms ir kompleksams, kurių atgarsiai aidi iki šiol.

Pykčio ant sočios abejingos „komercinės“ Europos ir žvalgymosi į pamažu rožine iš raudonos tampančią sovietinę praeitį daigai sudygo būtent ten. Ir pìrmosios pagiežingos – vėlgi atsiradusios, tik jau kiek kitokios – perskyros į „mus“ ir „juos“ šaknys slypi taip pat tame dešimtmetyje.

Lietuvių autorius dažnai ima pozicionuoti save kaip pasyvų, besiskundžiantį, nuo išorinių jėgų priklausantį asmenį, su nuoskauda Europai, kad jų neleidžia ir neskaito. Lietuvių autorius – „mažas“, t. y. bejėgis, neįdomus, negalintis nieko pakeisti. Nuostatos „jie mūsų nesupras“ ir „ne jiems mus suprasti“, „mes tiek kentėjom“ – taip pat ateina ir iš ten.

O ir stereotipas (perimtas iš sovietmečio ir išpūstas Atgimimo laikais), kad literatūra – kaip kažkas, kas yra „iš aukščiau, Dievo duota, už dyka“, kam nereikia pastangų, ji turi kalbėti pati už save, – vis dar išlieka gajus. Kaip ir bohemiško menininko, esančio aukščiau arba žemiau visuomenės, bet tik, neduok Dieve, ne joje, tipas.

Tačiau būtent tuo laikotarpiu parašyta Jurgio Kunčino „Tūla“. Būtent tada padėti pamatai kokybiškai lietuvių popliteratūrai (Edmundas Malūkas, Edvinas Kalėda), kurie, deja, taip ir liko pamatais… Būtent tada į Europą imta žvelgti ir flaneur, kultūros gurmano, kultūros turisto ir bendros europietiškos kultūros dalyvio žvilgsniu. Tiesa, vis tiek jaučiant nematomą, bet esančią ir skiriančią ribą – kalbu apie vieną iš tokių flaneur – Rolandą Rastauską, jo eseistiką „Lietuvos ryte“ ir vėliau, 2004 metais išleistą rinktinę daug sakančiu pavadinimu – „Kitas pasaulis“. Taip, tas pasaulis vis dar kitas, nes nostalgija sunkiai pasiekiamai Europos kultūrai, Europos trūkumui, prisiminimas apie tą trūkumą ir siekimą, noras tapti visateisiu dalyviu, godulys pažinti vis dar itin gyvas.

 

XXI amžių ir stojimą į ES Lietuvos rašytojas pasitiko sirgdamas „euroromano“ liga. Apie euroromanus buvo kalbama ir rašoma visur, euroromanas buvo tapęs siekiamybe – nors niekas gerai nežinojo, kas tai yra. Juokingiausia tai, kad vienai iš autorių pavyko tokį, beveik idealų euroromaną parašyti, jis tapo kultinis, tik niekas jo tada euroromanu nelaikė – tai Undinės Radzevičiūtės „Strekaza“, pasirodžiusi 2003 metais.

Europa, jos kultūros erdvė tampa vieta, kurią reikia užkariauti, kur reikia prasimušti, kartu desperatiškai dejuojant, kad niekam mes neįdomūs – tą puikiai parodė 2002 metų Frankfurto knygų mugė, kurioje Lietuva buvo pakviesta dalyvauti kaip pagrindinė viešnia. Mugė taip pat parodė, kad užkariauti dėmesį trumpam nėra sunku, bet išlaikyti jį ilgesniam laikui nėra pajėgumų.

Kartu imamos svarstyti gilesnės lietuvių literatūros problemos, atsiranda lietuvių eseistikos fenomenas, kuris, manau, kaip tik ir buvo tas XXI amžiaus pradžios Lietuvą, jos santykį su pasauliu ir Europa atspindintis veidrodis (kad jau nebuvo ta tema romanų). Ši eseistika iš dalies buvo ir vaistas, sutaikantis inteligentą, intelektualų skaitytoją su nauja ES (ar artėjančios ES) realybe.

Kita vertus, pasirodo dvi itin svarbios, tradicinius lietuviškus naratyvus – tiek romantinius-istorinius, tiek kultūrinius – bandančios išjudinti knygos – Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ ir Herkaus Kunčiaus „Gaidžių milžinkapis“.

Pats lietuvių autorius (su nedidelėmis išimtimis) vis dar lieka nesidominčiu Europos (o ir kitų šalių) literatūra asmeniu, vis dar iškeliančiu savo kultūrą aukščiau kitų (vertybiškai ir kokybiškai). O pati Europos Sąjunga, pats oficialus atsiradimas Europoje – beveik nereflektuotas (ir, tiesą sakant, iki šiol tinkamai nereflektuojamas).

 

Pasak emigrantų ir šiuolaikinės emigracijos literatūros tyrinėtojos Lauros Laurušaitės, „šiuolaikiniai žmonės nebenori kerotis gilyn, išlaikyti tapatybę, būti arti savo protėvių šaknyno. Jiems daug paprasčiau užsiauginti naujas pridėtines šaknis ir tęstis naujos realybės paviršiais. Tėvynė nebetenka lokalumo apibrėžčių, atsiranda naujas mobilus lietuvio tipas ir naujas dabartinės emigracijos leitmotyvas, savotiškas ekonominio emigranto šūkis – „Kur gerai, ten ir tėvynė“⁴.

Tačiau ir tai nėra visiška tiesa. Šiuolaikiniai lietuvių autoriai itin akcentuoja „išvarymo“ (čia verta prisiminti to paties pavadinimo M. Ivaškevičiaus pjesę) ir „iš(si)varymo“ temas bei jausenas. Lietuvių emigrantas literatūroje – nepritampantis nei namie, nei svetur, dažniausiai Europoje. Dalyje lietuvių autorių kūrinių kalbama apie savęs ir savo tautiečių gėdijimąsi, akcentuojamas savotiško „netašyto atsilikėlio“ kompleksas. Savęs kaip emigranto ar emigrantės pozicionavimas yra gana stereotipizuotas arba „turistinis“ – ypač tarp sugrįžusių rašančiųjų.

Tam išsivarymui esama ir atsvaros – jaunųjų autorių literatūroje (Gabija Grušaitė, Vaiva Rykštaitė etc.) teigiamas klajoklio, net „skaitmeninio nomado“ gyvenimo būdas. Bet šis gyvenimo būdas jau nepririštas prie Europos – klajonė apima visą pasaulį ir Europa tokiam klajokliui tampa tik dar viena stotele, mėgstamų buvimo taškų rinkiniu.

Žaismingiau nesusikalbėjimas, skirtingų kalbų ir kultūrų, skirtingo mąstymo susidūrimas vaizduojamas turbūt tik Paulinos Pukytės kalbiniuose prasmių žaidimuose, o giliau emigranto jauseną, kultūrų sandūrą ir sąveiką apmąsto Dalia Staponkutė.

Kalbant apie emigraciją, kultūrą ir literatūrą, o ir apskritai apie tapatybę, lieka neatsakyti šie klausimai: mūsų emigracijos banga – kiek iš jos bus ir ar bus literatūros, ir kokia kalba? Ar mes juos pripažinsim, jei jie rašys nelietuviškai? Kieno autoriai jie bus? Ar tai bus jau bendras Europos, ar mūsų (ir mūsų) rašytojas, kūrėjas? Ir, žinoma, pastarieji metai pridėjo kitų klausimų – ar rašome ir reflektuojame pabėgėlių ir migracijos reikalus Europoje? Taip, bet tik žurnalistikoje ir eseistikoje, mūsų rašytojai to „nemato“ – įskaitant ir tai, kas iki šiol dedasi prie Baltarusijos sienos.

O kaip mes suvokiame pas mus atsidūrusius emigrantus, migrantus ir pabėgėlius? Kiek priimame į visuomenę, ar jie patenka į kultūros ir į literatūros akiratį? Į paskutinį klausimą taip pat galiu atsakyti vienareikšmiškai – beveik nepatenka, jų ten nėra, jie šmėkšteli paviene eilute.

 

Kalbėdamas apie paskutinįjį dešimtmetį, norėčiau pažymėti tris, mano nuomone, esminius savivokos lūžio taškus – 2014 metų Maidanas Ukrainoje ir Rusijos įsiveržimas į Ukrainos Rytus, 2020 metais nepavykusi revoliucija Baltarusijoje ir 2022 metais Rusijos sukeltas karas Ukrainoje.

Tą suvokimo lūžį aš pavadinčiau „Europa už mūsų“, t. y. įsisąmoninimą, kad Europa nesibaigia mumis, kad jos ribos prasiplėtė gerokai į Rytus ir Pietus (Ukraina, Baltarusija, Moldova). Kita vertus, mes pradėjome suvokti, kad Rusija darys viską, norėdama palikti Europą dabartinėse ES sienose, darys viską, kad Europa nesiplėstų, kad joje liktų kuo daugiau „russkyj mir“.

2014-ųjų įvykiai Ukrainoje „atrado“ mums šalį, „atrado“ Europą į Rytus nuo mūsų. Per keliolika metų jau buvo susiklostęs tam tikras mąstymo stereotipas, kad Baltijos šalys – savotiškas kraštutinis Europos forpostas, riba, ties kuria ta Europa lyg ir baigiasi, bet dabar Lietuva atsidūrė kiek kitokiame, naujame tarpininko, aiškintojo, pagalbininko ir įgalintojo vaidmenyje. Ilgai, kaip tas pasakos piemuo, šaukę „Vilkas! Vilkas ateina!“, dabar mes galėjome į tą vilką parodyti pirštu ir su piktdžiuga bei pasitenkinimu garsiai pareikšti, kad visą laiką buvome teisūs. Tai, žinoma, nepanaikino forposto reikšmės ir prasmės, bet ją sustiprino ir praplėtė.

Prie to pridėčiau ir neryškiai, ne primygtinai, bet aktualizuotą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės naratyvą – tai ir stiprus istorinis ryšys su Ukraina bei Baltarusija, ir kartu galimybė pasirodyti ne tiek užkariautoju (istoriškai), kiek geraširdišku globėju. Ir būtent LDK buvimas turėtų pateisinti mus kaip tarpininkus ir aiškintojus.

Šiuolaikiniame literatūros gyvenime LDK naratyvas egzistuoja jau apie dvi dešimtis metų – tai ir (deja!) nebeveikiantis projektas „Magnus Ducatus Poesis“, kuriame beveik dešimtį metų bendradarbiavo Lietuvos, Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir net Moldovos poetai; tai tebeveikiantis, ir labai sėkmingas, tą naratyvą pratęsiantis projektas – Kristinos Sabaliauskaitės istorinė proza.

Dabar kultūrinė sanglauda su Ukraina yra akivaizdi ir literatūroje gana ryški – daugiausia per vertimus, kultūrinius mainus, o ir per tiesioginę pagalbą ukrainiečiams ir Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.

Su Baltarusija tas santykis nėra toks akivaizdus, tačiau taip pat pastebimas, ypač Vilniuje, kuris tapo vienu iš baltarusių kultūrinių centrų: čia vyksta net du literatūros festivaliai, veikia knygynas, muziejus, organizuojami susitikimai su rašytojais ir knygų pristatymai. Tačiau, skirtingai nei Ukrainos atveju, lietuviai ypatingo entuziazmo kultūriniam bendradarbiavimui su baltarusiais nerodo ir žvelgia į tą bendradarbiavimą atsargiai – dėl to kaltas tiek litvinizmas, kuris (kai kurių radikaliai nusiteikusių baltarusių ir, tikriausiai, Rusijos spec. tarnybų) naudojamas baltarusiams ir lietuviams kiršinti (čia vėl iškyla LDK aktualizacija), tiek pačių baltarusių polinkis į atsiribojimą ir įsislaptinimą (dėl suprantamų priežasčių – norima išvengti giminaičių ir artimųjų represijų Baltarusijoje, pasilikti bent menką šansą važinėti į šalį). Tačiau aš jau šiek tiek nukrypstu nuo temos, todėl norėčiau, šią temą baigdamas, prie jos sugrįžti klausimais.

Ukraina, Baltarusija, Moldova ir net Sakartvelas bei Armėnija – kiek tai yra Europa? Ar Europos sąvoka išskysta? Kaip jie žvelgia į mus? Kaip mato mus ir kaip mes matome juos? Kaip visa tai atsispindi kūryboje, pačių kūrėjų bendruomenėse ir tarpusavio santykiuose? Į šiuos klausimus dar neatsakyta, jie tik suformuluoti, tačiau atsakymas yra reikalingas ir jo reikia pradėti ieškoti jau dabar.

Tiesa, norėtųsi paminėti ir dar vieną išorinės politikos situacijos nulemtą šiuo metu vykstantį mąstymo pokytį – apsivalymą nuo rusų kultūrinės įtakos, suvokimą, kiek sovietmečio, o ir devyniasdešimtinių kultūrinės šiukšlės (tropai, pokštai, juokai, muzika, kinas, serialai, literatūra, dažnai itin abejotinos kokybės) užėmė vietos mūsų galvose. Kiek nepastebėtos ir nepastebimos (nes įprastos nuo mažens) kultūrinės įtakos mes patirdavome ir tebepatiriame. Išsivadavimas iš rusų kultūrinės erdvės šiuo metu sparčiau ar menkiau vyksta visose Baltijos šalyse, o ir daug kur Rytų bei Vakarų Europoje.

Mūsų šalyje jis įgavo ir netikėtą, ne visai teigiamą efektą – turiu omenyje nuolatinius ir tebevykstančius skandalus dėl rašytojų „kolaborantų“: Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, ir Venclovų namų istoriją. Dėl šio efekto kalta ir okupacijos trauma, ir negebėjimas iki šiol deramai, objektyviai pažvelgti į sovietmečio oficialiąją kultūrą ir literatūrą – priimti ją kaip iš dalies prievartinę ir primestą, tačiau savo kultūros dalį.

Norėčiau dar grįžti ir prie pastarojo dešimtmečio literatūros. Visų pirma, išmokta apie skaudžius dalykus kalbėti paprastai, aiškiai, suprantamai visiems, net ironiškai ir žaismingai, apeliuojant į bendras Europos patirtis – vienas geriausių pavyzdžių yra Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“, U. Radzevičiūtės romanai ir įvairių autorių komiksai – pavyzdžiui, didžiulio populiarumo sulaukęs ir į daugelį kalbų išverstas Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“. Komiksai apskritai – pasakojimo laisvėjimo, Europos vaizdinio pasakojimo, bandes dessinées perėmimas (tas pasakojimas skiriasi nuo amerikoniškos komiksų tradicijos, nes yra labiau socialiniais dalykais, istorija ir asmenine, mažąja istorija susirūpinęs žanras).

Negana to, praeitis, istorija, išorinė politika, Europos žemynas tampa ir žaidimo, intrigos, detektyvo ir trilerio veiksmo vieta, išmokta pasakoti ir žaismingai bei patraukliai – Manto Adomėno ir Bernardo Gailiaus šnipų romanai tarsi atliepia dabartinę pasaulio ir Europos situaciją, padeda ją apmąstyti.

Lietuvių literatūros atsigręžimas į netolimą praeitį, į devyniasdešimtinius metus (R. Kmitos romanai), taip pat ir į pirmąjį naujojo amžiaus dešimtmetį (Virginijos Kulvinskaitės proza) irgi rodo lūžį – tai mūsų laisvėjimo dar ne apmąstymas, bet fiksavimas ir dokumentavimas. Ir ji dabar vyksta per asmeninių patirčių „išrašymą“.

G. Grušaitės romanai – „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ bei „Grybo sapnas“ atspindi nomadišką besienį gyvenimą ir su tuo susijusias problemas (bešaknystė, klajokliškumas, moralinis slidumas, neturėjimas patikimo prasmių, reikšmių ir tikėjimo tinklo, į kurį, jei ką, galėtum saugiai kristi). Lietuva čia – tik dar vienas Europos pakraštys, ne geresnis, bet ir ne blogesnis už kitus.

Visa tai viename iš straipsnių, kalbėdama apie lietuvių prozos dabartį, puikiai apibendrina Jūratė Čerškutė: „Išsisluoksniuoja mažoji ir didžioji istorijos: katastrofistinis XX amžiaus istorijos naratyvas, jo paveldėjimų ir poveikių aidai šeimų likimuose (Kalinauskaitė, Tumasonytė), dabarties (marginalių) būsenų ir ryškiausių reiškinių refleksija (Kulvinskaitė, Radzevičiūtė), utriruotos dabarties atributikos ir katastrofos nuojautų gausi spėtinos ateities ir galios vaizdinija (Kaunaitė, Grušaitė)“⁵.

O kurgi tas lūžis neįvyko (bent jau literatūroje)? Mes vis dar iki galo nemokame aprėpti kelių patirties sluoksnių – kelių istorinės patirties sluoksnių (tarkim, romanas, jungiantis sovietinį laikotarpį, Sąjūdį, devyniasdešimtinius ir dabartį – ar bent jau stojimu į ES pasibaigiantis). Viena iš retų išimčių – Danutės Kalinauskaitės romanas „Baltieji prieš juoduosius“, bet ir tai tik iš dalies. Kita vertus, gal toks epinis patirčių romanas jau atgyveno? Nors ne, skaitydamas vokiečių, ispanų, prancūzų romanus matau, kad neatgyveno, jis vis dar reikalingas. O mums ypač reikalinga literatūra, padedanti įprasminti, įamžinti ir apmąstyti tiek nueitą kelią, tiek mąstymo ir tapatybės lūžius.

 

O kaipgi ateitis? Kokią Europos, kartu ir savo, ateitį mato lietuvių rašytojas? Ar ji skiriasi nuo kitų Europos rašytojų matomos ateities? Ar mes ją apskritai apmąstome? Tiesą sakant, to apmąstymo galėtų būti ir daugiau. Ateities aprašymas ir kūrimas visada iš dalies yra dabarties kritika. Ar mūsų kuriama dabarties kritika unikali, ir ką ji pasako apie Lietuvą ir Europą?

Drįstu teigti, kad nieko ypatingo, unikalaus mes apie Europos ateitį nepasakome. Visų pirma, ji yra distopiška, daugiausia įkvėpta neseniai pasibaigusios pandemijos, autoriai gana abstrakčiai pasakoja apie pasaulio (ir Europos) žlugimą bei traukimąsi iš apčiuopiamos tikrovės į virtualią.

Tragikomiškai bei ironiškai-melancholiškai apie pasaulio pabaigą savo romane „Ėko“ pasakoja Valdas Papievis, jo romano pagrindinis veikėjas – nykstantis, merdintis Paryžius: socialinės struktūros suirusios, pasaulį pamažu atsikariauja gamta. Daug tiksliau, aiškiau ir griežčiau apie ateitį (veiksmas vyksta 2050 metais) savo romane „Oderis“ pasisako Dainius Vanagas. Jo romane vaizduojamas Vidurio Europos miestas – technokratinės, utilitarinės „utopijos“ sala, už kurios ribų klesti chaosas ir suirutė. Iš romano akivaizdu, kad Oderyje esanti santvarka taip pat ne išeitis, tačiau kokia ta išeitis – nėra aišku. Unė Kaunaitė savo romane „2084“ taip pat neišradinėja dviračio – tiesiog perkelia visą žmonijos gyvenimą į virtualybę ir palieka ten kapanotis. Žinoma, metavisata turi savo maištininkų, tačiau vienprasmių atsakymų ar kokių nors aiškių išeičių autorė nepasiūlo. Ateitis, tiksliau, vienas jos aspektų, aprašoma ir M. Ivaškevičiaus romane „Tomas Mūras“ – po dvidešimties–trisdešimties metų menininkai galės apsigyventi rezidencijose-zoologijos soduose, kur juos dirbančius turės teisę apžiūrėti kiekvienas norintis. Tai, žinoma, ir savotiška virtualybės metafora, ir kintančio menininko-literato statuso metafora – tam, kad tave skaitytų, turi būti viešai matomas, ir pats tuo rūpintis.

Tiesą sakant, Europos ateitis prozoje, dabar kalbu apie ne lietuvių autorius, yra liūdnos – įdomiausiuose pavyzdžiuose – Berlyne gyvenančio rusų rašytojo Vladimiro Sorokino „Telūrijoje“, britų rašytojo Dave’o Hutchinsono romanų serijoje „Suskilusi Europa“ („Fractured Europe“) vaizduojami savotiški Naujieji viduramžiai – Europa subyrėjusi į daugybę kunigaikštysčių, jokios vienybės nėra, visi aljansai laikini, ji tapusi pavojinga, pilna kontrabandininkų ir šnipų vieta. Lenkų fantasto Jarosławo Grzędowicziaus romane „Hel 3“ Europos Sąjunga – sterili, biurokratinių ir aplinkosauginių suvaržymų prislėgta erdvė, kurioje bet koks potvarkiais nesureguliuotas „natūralumas“ yra baudžiamas įstatymu. Vokiečių rašytojos Julie Zeh romane „Tuščios širdys“ („Leere Hertzen“) vaizduojama praktiškai dabartis – 2025 metai: tuoj įvyks Freksitas, netrukus bus paleista JTO, siautėja Bavarijos separatistai, o teroristų veikla tampa monetizuota, įveiklinta ir pajungta viešųjų ryšių įmonėms. Europos problemas savo iš dalies fantastiniuose romanuose aktualizuoja, susatyrina ir Michelis Houellebecqas, šiuo atveju kalbu apie romaną „Pasidavimas“, kuriame valdžią Prancūzijoje perima musulmonai.

Visi šie pavyzdžiai, daugiau ar mažiau, atspindi dabartinės Europos problemas – migraciją, biurokratizavimą, susiskaldymą, ir visi romanai netiesiogiai kalba apie vieną, pagrindinį dalyką – kokia sudėtinga, marga, įvairialypė ir iki šiol neperprantama yra Europa. Taip pat kalba apie tai, kad tiek mūsų žemyno, tiek politinės ES struktūros vieningumas – trapus, daugybės pastangų reikalaujantis stebuklas. Vien tai, kad jis įvyko ir vis dar, nepaisant nieko, tebevyksta, jau yra priežastis santūriam, bet optimizmui.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą VII tarptautiniame Nidos forume „Europos tapatybės lūžiai“