Maarja Pärtna. Eilėraščiai

Trys lygiadienio eilėraščiai

 I

Ūkanotas rytas dendroparke miesto pakrašty. Sueižėję atodrėkio vandens veidrodžiai, ant krūmų šakelių vandens lašų žiburėliai. Malonus drėgno žemės paviršiaus puvėsių kvapas, palša pernykštė žolė pažemėj. Šarkos čerškimas aukštai klevo viršūnėj, pėsčiųjų taku baltas šuo vedžioja žmogų, vienišas bėgūnas mane aplenkia ir dingsta priešaky, aukojimo dūmuos. Palei tvenkinį – bebrų palikti žymenys, oranžiniai stuobriai stirkso ant kranto lyg kartys, keli medžiai aukštyn kojom įvirtę stingdančiai šaltan vandenin. Kas žingsnį ant žemės – duonos gnybės. Truputį vėliau – ūkanos skraistės virš Emajugės, stiklinės lýgumos, nejudanti upė – lygiadienio virsmo taškas, akimirka ramumos neapibrėžtumo aky.

II

Dienos lankstas, upės lankstas, tekanti upė po ledo antvožu nelyg vinguriuojantis slaptas širdies takelis. Už pilkų debesų mūro saulė tris dienas iš eilės kiūto savo žieminiame guoly, trumputėlės dienos, begalinės naktys. Moteris kaulo baltumo plaukais pakrantėj rankšluosčiu šluostosi kojas. Kyšteliu pirštinių sušildytus pirštus vandenin: kviečiantis, bet šaltas. Už miesto, pažintiniam take per pelkę batus aplimpa purus sniegas. Koja staiga užkliūva už medžio šaknies, klupteliu, ir mintys purpteli it pabaidytų žvirblių pulkelis, bet netrukus sugrįžta – tik jau kitokios. Ir taip, žingsnis po žingsnio eidama į priekį, kažkuriuo metu nė nepajuntu, kaip atlydžio vanduo pamažėl mane iš vidaus skobia.

III

Kuo užpildyti atsivėrusią erdvę? Anės kanalo muziejaus vitrinoje, po stiklu – šuns pėdsakai. Kairėj jaunas sidabrinis kiras atidžiai leidžias ant ledo, dešinėj berniukas šokinėja nuo sūpynių, padaręs mirties kilpą narsiai nusileidžia ant kojų. Annelinno daugiabučio grafityje – būrys šelmeninių kregždžių, juosvų it rašalas, virš stogų be garso oro sroves pasikinkiusios lakioja žuvėdros. Beržo šakose priešais biblioteką kitus iš tolo kalbina skardžiabalsis kovas, o aš klausausi. Pakrantės ir šilai užmaršty, pamažu gilėjanti amnezija, vienas geologinis periodas keičia kitą. Vos prasiplėski, vos truputėlį prasiverki – ir miestas sutekės tavin it lygiadienio upė.

Gyvas miestas

I

Netoli Dainų šventės arenos gyvena naminė pelėda. Ne kokiame nors prišnerkštame, drėgname uokse, o sausoje jaukioje liepoje, po vešliu šakų vainiku. Kai ją pastebėjau, ryškioje balandžio mėnesio šviesoje žvelgė į mane iš landos išplėtusi akis. Plunksnų apdaras kone nepriekaištingai susiliejęs su rudmargiu medžiu fone, dvi apskritos juodos akys – simetriškos, būtent jos ir prikaustė viršūnėmis slenkantį mano žvilgsnį. Tik po kurio laiko suvokiau, ką matanti – plėšrųjį paukštį, iš penkių metrų aukščio žvelgiantį į mane.

Man nėkart neteko dieną mieste sutikti naminės pelėdos. Vėlyvais vakarais girdėdavau jų slopius ūkčiojimus, esu pastebėjusi be garso prasklendžiančius siluetus, bet sutikti naktinį paukštį mieste dienos metu – niekada. Valandėlę pastovėjau po medžiu nustebusi, atkraginusi galvą, tada atsitraukiau, kad per smarkiai jos nesutrikdyčiau ir neišduočiau praeiviams jos buvimo vietos.

Kiek paėjėjusi, iš kuprinės išsiėmiau žiūronus ir toliau tyriau radinį. Šis žvelgė iš uokso vien tik mano pusėn, dėmesingos akys plunksnuotame veide sekė mane, moterį juodu apsiaustu nuo lietaus, per dešinį petį persimetusią kuprinę, lengvais batukais, ant galvos užsitraukusią kapišoną – nuo lietaus. Tarpuakiu dryko tamsi juosta, užsibaigianti šviesiu kumpu snapu. Dvi triumfo arkos margino aukštą kaktą ir plačius skruostus; pelėdai mirksint, švelnūs vokai lėtai pridengdavo žvilgančias juodas akis – šiaip ji tupėjo visa sustingusi, tarsi iš medžio kamieno išdrožta paukščio skulptūra. Ji žvelgė į mane, aš – į ją; ilgai stebeilijome viena į kitą, kol, suktelėjusi galvą, nukreipė žvilgsnį tolumon ir įsitaisė šešėlin drevės šešėly gilumoje.

Po dreve, žievės plyšyje lyg mažas suvytęs agurkėlis karojo išmatų ragelis, visai greta jo vėjyje švelniai draikėsi pūkų gniutulas. Gyvybės įrodymai; vadinasi, vietinė. O kai po poros dienų perpiet vėl nuėjau pažiūrėti, ar pelėda tebėra uokse, ji ten tykiai snūduriavo, nėmaž nekreipdama dėmesio į būrelį klegančių vaikų, sustojusių ant šaligatvio tiesiai po liepa, gretimame medyje nervingai įsičirškusius smilginius strazdus ir pro medį švilpiančius automobilius.

II

Smilginiai strazdai nieko nemoka išlaikyti paslapty. Vos išvydę plėšrųjį paukštį, visiems apskelbs. Po savaitės prieš saulėleidį ėjau pasivaikščioti nuo dendroparko ir stabtelėjau netoliese naminės pelėdos medžio, norėdama išsiaiškinti, kada paukštis išlekia į naktinę medžioklę. Buvo gegužės vakaras, iš pasaulio lėtai sroveno šviesa, tarytum oras iš bliūkštančio karšto oro baliono.

O aukštai lapijoje susierzinę čirškė du kaimynystėje perintys smilginiai strazdai, leidosi šakomis vis žemiau ir žemiau, kol galiausiai atsidūrė visai prie pat naminės pelėdos drevės. „Atsargiai!“ – pamaniau, tačiau neįvertinau jų atkaklumo, nes jau kitą akimirksnį, garsiai sutarškęs, pirmasis šovė tiesiai drevėje tupinčiai pelėdai panosėn, o antras bemat nėrė jam įkandin. Jie pakartojo manevrą priešinga kryptimi, paskui, truputėlį vėliau – iš naujo, ir staiga parką užliejo tarškesys, nes čia atlėkė trečias, ketvirtas ir penktas strazdas. Paukščiai vis puldinėjo priešais drevėje tupinčią pelėdą, tačiau toji tupėjo lyg prikalta ir nė nemanė krutintis. Taip tęsėsi kurį laiką, kol gerokai pritemo, paskui strazdai išsiskraidė kas sau.

Puolimas atlaikytas. Naminė pelėda pasirąžė ir pasikedeno plunksnas. Likusi viena dar labiau pažvalėjo, pasidarė energingesnė, judresnė. Prietemoje po liepa slinko šviesūs mašinų žibintų apskritimai. Tada paukštė mostelėjo sparnais ir kibdamasi nagais pasilypėjo ant stambios šakos virš landos. Ten truputį patupėjusi, nusklendė – be garso, dendroparko pusėn, tolyn nuo manęs. Be trijų minučių dešimta.

III

Pasivaikščiojimai su žiūronais tapo įpročiu, mano gyvenimo savame mieste dalimi. Kartais, eidama su kokiu draugu pasivaikščioti, įsimetu dar vienus į krepšį ir jam paskolinu. Bet gana dažnai paukščiai ir taip arti mūsų, kone ranka pasiekiami – žvirbliai ant kavinės staliukų, mėlynkaklės antys upės pakrantėj, upinės žuvėdros mauduoliams virš galvų.

Žiūrėdama iš arti, stengiuosi taip pat atidžiai įsiklausyti. Paukščiai įsidėmi vieni kitus, keičiasi pranešimais, tad aš irgi galiu geriau prie jų prisiderinti. Vieni strazdai išgirdo kitus ir atskrido, tada sykiu užklupo naminę pelėdą; o aš jų klausiausi, ir per vieną prieblandos valandėlę, per ketvirtį valandos, susisaistėme interpretacijos gijomis.

Klausydamasi paukščių, įsiklausau ir kalbon, klausausi paukščių balsų ataidėjimo kalboje. Vakare miesto centre susispietusių kuosų būrio kjakčiojimo, žąsų gagenimo aukštai viršum Tähtverės, pelėdų ūkčiojimo pavasariniame Kassitoome parke, pilkosios pečialindos čiepsėjimo pėsčiųjų take palei upę. Klausausi pro automobilių triukšmą prasiskverbiančių gyvo miesto balsų: šuns lojimo, vaikų spygavimo žaidimų aikštelėj, medžio šakų ošimo vėjyje, savo pačios tolygaus žingsnių ritmo kitų būtybių balsų apsupty.

IV

Kelis kartus per savaitę dienos metu nueinu pažiūrėti, ar tebėra naminė pelėda – tebėr. Bet strazdai dažnai ją erzina. Ant asfalto po liepa palengva daugėja išmatų dėmių, o grasinimai girdėti iš tolo. Birželį užeina dusinanti karščio banga, o kai oras vėl pakankamai atvėsta, kad leistumeis į vidudienio pasivaikščiojimus, strazdų jaunikliai jau palikę lizdą, naminė pelėda – drevę.

Reiklios strazdų žinutės pasiekė tikslą. Pelėdą primins žolėje po medžiu besimėtantys pilki kailio gumulėliai didumo sulig nykščiu, pilni miniatiūrinių smulkiųjų graužikų kaulelių. Pakeliu nuo žemės pelės šlaunikaulį ir pasukioju tarp pirštų – baltas, lygus, nelyg plastikinis žaisliukas, ant kurio turėtų būti priklijuotas perspėjimas apie pavojų užspringti. Įsidedu kaulą palaidinės kišenėn ir nužingsniuoju upės link.