Lesyk Panasiuk. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas
Ukrainiečių poetas, vertėjas, menininkas ir dizaineris Lesykas Panasiukas (g. 1991) yra penkių poezijos rinkinių autorius, ketvirtasis, „Išblaškyti veidai“, išleistas Lenkijoje ukrainietiškai ir lenkiškai (Anetos Kaminskos vertimas). Penktasis – „Сніданок поблизу чорної діри“ („Pusryčiai greta juodosios skylės“) – pasirodė šiais metais. Eilėraščiai versti į dvidešimt keturias kalbas. Jis pats verčia šiuolaikinių poetų eiles iš įvairių kalbų. Trijų baltarusių literatūros antologijų sudarytojas. Pelnė ne vieną literatūros, meno ir dizaino apdovanojimą.
Publikacijai eilėraščiai versti iš naujausio poezijos rinkinio.
Hidroelektrinių turbinos
Medžių viršūnės kyšo iš vandens
kaip atviri upelės lūžiai
Apsemti kaimai ir miestai
mažosios tėvynės
į kurias neįmanoma grįžti
ak kaip pasisekė anksčiau pasimirusiems
Hidroelektrinių turbinos
perdirba senus žemėlapius
perdirba garbės lentas
perdirba vaikiškus prisiminimus
perdirba giminaičių vardus
į elektros energiją
Kiekviena diena dabar šermenų
tereikia grįžus iš darbo
įjungti šviesą
Tamsa kiek sudvejoja prieš pasitraukdama
Keleiviai
Paukštelis kaip piršto pagalvėlė
skaito pastatus tarsi Brailio raštą
bet niekaip nesupranta
surūdijusių vagonų grūsties
už geležinkelio penklinės
negali patikėti kad šis metalo laužas
sudaro sakinį
Namai ant ratų kurie niekur nevažiuos
kūrenk juos anglimi nekūrenęs
jie daugiau nebeldžia savo amžino ritmo
juos nustūmė į šalikelę kartu su žmonėmis viduje
Dar viena žvarbi naktis
kažkur ties horizontu audra ir krovininiai traukiniai
stengiasi perrėkti vienas kitą
snaudžiantiems žmonėms susirodo kad jie važiuoja namo
bet pramerkę akis
pasiimti dar vieno apkloto iš palydovo
supranta kad niekur nevažiuoja
jie vis dar ten
geležinėj gyvenvietėj
kurios nėra net žemėlapiuose
Amžini gyvenamųjų vagonų keleiviai
vėžiai atsiskyrėliai
su konservų dėžutėmis vietoj namukų
ar primena jums naktis
atpjautą mėnesio dangtelį viršuje
ar primena jums diena
atidarytą saulės dangtelį
o ir šiaip kokia jūsų kita stotis
Eksponatas
Du jauni archeologai atkasė vėjo griaučius
dabar tai – Nacionalinio muziejaus eksponatas
dabar vėjas pučia tik Nacionaliniam muziejui
ir jo lankytojams
Laukų laivais nebeplaukia malūnai
nejuda malūnų irklai
nurimo aitvarai
nebesiplėšia į laisvę
aitvarai – kaip pririšti šunys
burlaivių krūtinės subliuško
kaip senos moters krūtys
oro balionai kaip perdegusios lemputės
Bet kada nors
kas nors nulauš vieną iš vėjo kaulelių
ir išsineš po striuke iš muziejaus
kaip ugnį
Tapti žmogumi
Koks ten vaikų beprotnamis už lango
tarsi jaunas choro dainininkas
dar nepasitikėdamas balsu
mėgdžiotų visus instrumentus išsyk
Kas rytą iš lėto tampi žmogumi
Kaulai apauga mėsa
ant pirštų užauga nagai
venos ir arterijos pasiekia širdį
Kai vaikai iš visų jėgų įsuka ryto karuselę
kai statybų laukuose
prinoksta betono maišyklių daržovės
kai judantis seno dviračio metronomas
užduoda ritmą
kai visą pasaulį sudaro matematinės lygtys
ir reikia tik įrašyti tinkamus ženklus
Tačiau visos dainos ima ir baigiasi
tarsi pasauliui būtų nukirtę galvą
o jis vis dar blaškytųsi
ryškiaplunksnis ir kruvinas
nei gyvas nei miręs
kaip raiba baidyklė
Dar nors trumpam pasilikti
nors akimirką pratęsti žaidimą
Ir vaikas spiegia
prašau prašau na prašau
Vadovėliai
Mūsų vadovėliai patys sunkiausi
nuo jų pasikeitė mūsų nugarų formos
Kiek tonų knygų
mes pernešėme ant savo pečių
krovikai profesionalai ne abiturientai
vienas kreivas kitas kuprotas
Ne knygos o popieriaus rūda
kurią nuo skambučio iki skambučio
nešiodavome į mokymosi šachtas
ir iš jų
Štai kodėl mes pripaišydavome savo vadovėlius
pakišdavome po stalų kojomis kad tie neklibėtų
išplėšdavome puslapius ir vyniodavome į juos valgį
šluostydavomės jais kai nebūdavo kuo
plėšydavome į skiautes ir pakurdavome jomis laužus
bet puslapių viršelių ir aplankų tik daugėjo
mes niršome ir knygomis daužėme
vienas kito kreivas nugaras
Mes visiems padalinome
nesuskaičiuojamą kiekį obuolių
mes nesuskaičiuojamą daugybę kartų
išvažiavome iš taško A į tašką B
mūsų nugaros įgydavo neapibrėžtų funkcijų formas
ir traškėjo nuo vadovėlių svorio
kaip karo veiksmų zona
todėl mes norėjome kuo greičiau baigti visus karus
vardydavome neteisingas datas
ne tuos karvedžius
ne tas karo priežastis
Mes galvojome tik apie skaudančias nugaras
argi tai skausmas sakydavo mums vadovėliai
jums ne taip skauda
kaip skaičiui kurį padalino iš x
ne taip skauda
kaip skylančiam atomo branduoliui
ne taip skauda
kaip Stefaniko Ivanui Diduchai
kaip Ševčenkos Katerynai
ne taip kaip kunigaikščiui Ihoriui
ne taip kaip Severynui Nalivaikai
ne taip kaip Marsui ar Prometėjui
Bet mes galvojome tik apie skausmą
todėl niekaip negalėjome įsiminti visų vidaus organų
visų raumenų ir kaulų
viskas iškrisdavo iš galvos kaip dantys
visi mes buvome viena didelė oda
vienas didžiulis raumuo
vienas didelis kaulas
vienas didžiulis organas
kuris skauda ir atsakinėja į klausimus
skauda ir neturi pavadinimo
Mes tampėme ant savo nugarų vadovėlius
kuriuose kiekvienas žodis ką nors simbolizavo
nes tų vadovėlių autoriai
visur matė ženklus ir simbolius
Mes negalėjome atsakyti
kad tai tik kėdė ant kurios sėdi pagrindinis veikėjas
kad tai tik stiklinė iš kurios geria pagrindinis veikėjas
kad tai visiškai nieko nesimbolizuoja
Tik vienas atsakymas galėjo būti teisingas
atsakymas iš vadovėlio
Tarsi vadovėlių autoriai
būtų norėję pateisinti savo elgesį
savo gyvenimą teisingais atsakymais
tinkamais ženklais ir simboliais
Ir mes kalėme atsakymus kaip peilius ir kalavijus
kad apgintume savo autorius
savo karalius kurių nerinkome
už kuriuos nenorėjome kariauti
bet stovėjome mūru iki mirties su nusikaltais ginklais
Mūsų vaikiškomis burnomis
autoriai per pamokas
nuo skambučio iki skambučio
išsakydavo teisingus atsakymus
kėdė simbolizuoja
stiklinė simbolizuoja
kėdė simbolizuoja
stiklinė simbolizuoja
Kiekviena smulkmena turi ką nors simbolizuoti
Dabar negalime net vandens išgerti
kad tai ko nors nereikštų
Abėcėlė kaip palata sužeistiesiems
I
Jauti judėjimą kamienuose
tai kalba teka medžių gyslomis
ir tarpsta tuščiais žiedais
kalba juoda kaip žemė
juoda kaip į žemę mus traukiantis kraujas
Raudonos plunksnos
įstrigo mūsų burnų rašalinėse
jos pilnos kraujo kaip per mūšį
kiekvienas žodis ataidi skausmu
Kad dabar liktum gyvas reikia tylėti
Lakus kalbos smėlis mus traukia į dugną
II
Raidės eina į karą
jungiasi į žodžius
kurių niekas nenori ištarti
sakiniai susprogsta ant minų
pasakojimus apšaudo salvinės ugnies sistemomis
Į žodį namas pataiko sviedinys
įlekia pro išmuštą raidės n langą
matyti kaip raidei a išverčia vidurius
kaip įgriūna raidės m stogas
Kalbos per karą nepažinsi
sakiniai suluošinti
niekas nenori mirti
niekas nenori kalbėti
Prie raidės ū ligoninės lovos
guli diakritinio ženklo protezas
kurio ji gėdijasi
jau kelintą kartą išyra raidės d siūlės
ji buvo sužeista kulkomis etimologijos fronte
raidei į kankindami nurovė nosinę
Palatos sausakimšos raidžių
nėra kur nė apostrofo įkišti
nuo sienų atšoka dažai
nubyra žodžiai nesuprantami mišrūnai
kas dabar jais kalbės
Lemputės
Ilgai badė pirštais šūkčiojo iš nuostabos
kol suprato kad taip ir atrodo mirtis
Tai didžiulė žuvis stiklinėmis akimis
su antkapiais vietoj žvynų
ką ji pamiršo jų mieste
nebent jis nugrimzdo po vandeniu
Dabar kas už lango baisiausia
tai tas greipfrutinis garsas kai žvynai liečia stiklą
arba tušti it protezai veizolai
ko jie ieško
Ar pastebi jie mirksinčią šviesą
mažų lempučių jos dreba po stalu
lyg trūkinėtų srovė
ir nesiliaudamos viena kitos klausinėja
Gal mes seniai numirėme
gal nebėra ko bijoti
gal mes jau seniai numirėme