Lėja Čugunovaitė. Gyvenimas be filtro
2026 m. Nr. 1
Darius Žiūra. Diseris. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – 168 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.
Besiruošdama kelionei akimis perbėgu knygų krūvą ant savo stalo. Dėmesį patraukia minimalistinis minkštas viršelis – taip paprastai mano rankose atsiduria Dariaus Žiūros romanas „Diseris“. Pirmas įspūdis apie šią knygą pribloškia gerąja prasme: autorius nustebina savo atviru, nepagražintu tonu, kuris stumteli skaityti toliau. Tekstas pasitiko visai ne kaip mokslinis (kaip buvo galima pamanyti, nes žodis diseris yra termino disertacija trumpinys) darbas, pasakojantis apie šiuolaikinio menininko kūrybą, bet kaip vaizdingi memuarai.
„Diseris“ nėra tradicinis romanas su aiškia pradžia ir pabaiga. Tai gyvenimo fragmentų, prisiminimų, sapnų ir meno projektų koliažas, kurį autorius sulipdė remdamasis savo patirtimi. Tekste nuolat fiksuojamas judėjimas iš vienos vietos į kitą (iš policijos nuovados į akademiją ar iš vandens į krantą), lyg pasakotojas negalėtų nustygti vietoje dėl tuo metu susiklosčiusių aplinkybių. Toks klajokliškumas yra ne tik individualios biografijos bruožas, bet ir platesnė menininko – žmogaus, kurio gyvenimas nuolat balansuoja ant ribos tarp meninės vizijos ir kasdienybės chaoso, – pasaulėjauta.
- Žiūra visų pirma yra menininkas, ne tik rašytojas, todėl natūralu, kad knygoje meno, kūrybos tema yra dažna. Veikėjo darbai gimsta skaitytojui prieš akis: galima stebėti, kaip kūrybinės idėjos virsta galutiniu projektu.
Meno ir gyvenimo sankirta knygoje yra esminė: ji paverčia autobiografinį pasakojimą universalesniu. Nesvarbu, ar tai būtų portretų piešimas Palangoje, ar gyvenimas Paryžiaus krantinėje tris vasaras – kiekviena veikla yra nuoroda į egzistencinę veikėjo laikyseną. Menas ne atitraukia asmenį nuo realybės, bet priešingai – leidžia ją adekvačiai priimti.
Knygoje ginamas gyvenimo autentiškumas, kuris turi teisę būti literatūroje toks, koks yra – be filtro, be pompastikos. „Diseris“ įsilieja į platesnį autobiografinės literatūros lauką, kuriame menininkas rašo apie save ne kaip apie idealizuotą kūrėją, bet kaip apie pažeidžiamą, kartais groteskiškai komišką ar net tragiškai silpną žmogų. Humanistinė laikysena praplečia literatūros galimybes: šiuo atveju proza tampa ir memuarais, ir šiandien gyvenančio žmogaus gyvu liudijimu, aktualiu tiek moksle, tiek sociume.
Pasakojime piešiami vaikystės vaizdai, perteikiama studijų Vilniaus dailės akademijoje atmosfera, aprašomi dveji metai kariuomenėje, detaliai pasakojama apie skurdų gyvenimą ne tik Vilniuje, Palangoje, bet ir Paryžiuje, kur veikėjui teko miegoti po tiltu kartu su benamiais. Šeima, akademinis gyvenimas, akimirkos iš vaikystės papildo platų siužetą.
Siužetinė linija pasižymi fragmentiškumu, kurio vis dėlto nelaikyčiau trūkumu. Toks pasirinktas pasakojimo būdas atitinka paties gyvenimo chaotiškumą: vieną akimirką skaitytojas vaikštinėja Žaliakalnyje, kitą – atsiduria sapnuose, bet nespėjęs mirktelėti jau yra perkeliamas į ligoninę, kurioje veikėjas kenčia pilvo skausmus. Fragmentiška struktūra artima šiuolaikinei sąmonei, įpratusiai prie nuotrupų, greitai besikeičiančių impulsų. Tačiau D. Žiūros tekstas skiriasi tuo, kad šie fragmentai tikri, kylantys iš autentiško gyvenimo, todėl tampa atsvara trumpalaikiam naratyvui.
Kūrinys veda skaitytoją neišduodamas aiškios krypties. Įvykių seka tarsi atkartoja kavinėje nugirstą jaunų žmonių pokalbį, kai vienas atsiminimas išprovokuoja kitą, kai kokia nors detalė nukreipia vis į naują temą. Skaitytojas tampa pokalbio su autoriumi dalyviu, todėl toks pasakojimas yra mažų mažiausiai autentiškas, primenantis kiekvieno žmogaus kasdienybę.
Toji kasdienybė knygoje itin vizuali. Gausūs, tačiau nepertekliniai aprašymai žadina skaitytojo vaizduotę: veiksmo scena veriasi čia ir dabar, lyg spektaklio dekoracijos, skaitantysis yra kviečiamas viską patirti tarsi „iš vidaus“, o gal kaip paveikslą: „Bažnyčioje virš prakartėlės ramiai sukosi dirbtinės snaigės, nuo masyvių kolonų žvelgė apaštalai besiplaikstančiomis gipsinėmis togomis“ (p. 9). Skaitant atrodo, kad vaizdas akimirkai sustoja, išnirdamas tiesiai prieš akis.
Vizualumas, žadinantis vaizduotę, primena Antano Škėmos kūrybą. Ir A. Škėma, ir D. Žiūra niūriausiems įvykiams suteikia ironiškai estetišką prieskonį: „Susirietęs cypiu iš skausmo, suėmęs rankomis orą priešais save, baisu liestis prie atvipusių šlapios mėsos gabalų, drimbančių tiršta raudona tyre pro pirštus“ (p. 88).
Rankų judesiai, lašantis kraujas nuo veido, pažeista oda nėra vien tik tikrovė, tai kartu ir metaforos, kurios perteikia klaikią veikėjo būseną. Vizualumas išplečia teksto ribas, padeda pasakojimui priartėti prie kino filmų ar fotografijos estetikos. Tai nėra atsitiktinis rašytojo sprendimas – autorius kaip menininkas kuria vizualų subjekto portretą, tarsi fotografuotų save ir supantį pasaulį. Dėl šios priežasties perskaičius „Diserį“ pasakojimas dar ilgai išlieka atmintyje.
Skaitytojo dėmesį palaiko ir savotiškas paradoksas: kraupiausios veikėjo patirtys pateikiamos jų nedramatizuojant, netgi šmaikštaujant. Užsitęsę skausmai, nusilpimas plaukiant ar eilinė diena palatoje aprašomi lyg tai būtų menkniekis: „<…> seselės dingsta. Į veną kapsi lašelinė. Ryte tyrimai. Man skuta pilvą dvipusiu sovietinio modelio skustuvu. Operacinė primena kankinimų kambarį iš rusiško filmo“ (p. 116).
Nepatetiška, bet ori veikėjo laikysena suteikia pasakojimui tikrumo. O jei dėl tikrumo vis dar dvejojama, štai, pavyzdžiui, kaip pateikiamos mažo vaiko mintys po to, kai vos per plauką nenuskęsta plaukykloje: „Man net į galvą neatėjo šauktis pagalbos. Maža to, rėkti, kad skęstu, man atrodo visiška nesąmonė. Žinoma, to nesakau, bet man atrodo, kad šauktis pagalbos tokioje kvailoje situacijoje yra dar kvailiau, nei tiesiog imti ir nuskęsti“ (p. 161).
Girdima absurdo gaidelė verčia nusišypsoti. Dramatiškomis gyvenimo nuotrupomis nesiekiama nei ką sugraudinti, nei padaryti kūrinio didaktinio. Jomis tiesiog perteikiamos autentiškos patirtys, kurios tekste įgauna estetinę vertę.
Svarbu ir tai, jog D. Žiūra nevengia temų, kurios tiek literatūroje, tiek realiame pasaulyje yra nemalonios, apie jas nutylima: prostitucija, narkotikai, mirties alsavimas į nugarą ar skvotinimas. Nors kai kurios temos galėtų būti trikdančios, autorius atsisako menkiausio moralizavimo ir teisuoliško vertinimo, pasakotojo balsas išlieka ramus, viskas tiesiog nuosekliai stebima, fiksuojama. Toks pasakojimo tonas neverčia rinktis kurios nors pusės, jausti kam nors užuojautą ar kuo nors piktintis. Tekstas yra tiesiog atviras realioms žmogaus patirtims, kurios gyvenime dažniausiai lieka nepastebimos, nesvarbios. Ši rašytojo pozicija yra reikšminga: ji plečia mūsų kultūros horizontą, į literatūrą įtraukia marginalizuotas gyvenimo paraštes, tradiciškai išstumtas iš „didžiųjų“ pasakojimų.
„Diseryje“ sutinkami veikėjai daugiausia yra moterys. Vilniaus stoties prostitutės aprašomos su pagarba, be ironijos ar pašaipos: „Nelegaliai dirbančios merginos stengėsi per daug neišsiskirti iš minios ir atrodyti „normaliai“, vengdamos atkreipti per daug dėmesio. Jas galėjai atpažinti iš pigaus rankinuko su blizgučiais, patrintų batelių, iš tam tikrų žmogiško nusidėvėjimo žymių, kurias neišvengiamai su laiku palieka gatvė“ (p. 28).
Įsimena epizodas su Nataša, kurią menininkas ketina įtraukti į dar vieną savo meno projektą: „Užkalbinau vieną jų ir pasiūliau už paslaugų kainą pabūti modeliu. Labai nustebusi sutiko, tik pasakė, kad jai pirma reikia pasigydyti, ir paklausė, ar man nieko, kad jos kojos atrodo nekaip. Kai aš nesupratau užuominos, paaiškino, kad jai tuoj pat reikia į taborą. Naujininkus kirtome skersgatvių labirintu, Nataša atmintinai žinojo kiekvieną posūkį. Pats nebūčiau susimąstęs tokio maršruto, tai buvo trumpiausias įmanomas atstumas iki dozės“ (p. 28).
- Žiūra tokias moteris vaizduoja ne kaip aukas, bet kaip žmones su savomis istorijomis, pasirinkimais ir tragiškais likimais. Pasakojime vengiama jas nužmoginti, žiūrėti į jas iš aukšto. Tokia etiška laikysena lietuviškoje prozoje yra gana neįprasta, nes tokio tipo personažai dažniausiai vaizduojami stereotipiškai arba apie juos visai nekalbama.
Romano kalba pasižymi santūrumu, konkretumu, nėra dirbtinio meniškumo, net įpinami moksliniai terminai nežeidžia teksto vientisumo, minties aiškumo. Jau minėtas pasakojimo fragmentiškumas primena laisvą pokalbį, kuriame vyksta natūralūs šuoliai iš vienos temos į kitą, ir skaitytojui nėra jokios būtinybės viską analitiškai vertinti, stengtis daryti vienokius ar kitokius apibendrinimus.
Knygos struktūra labai gyva, jos kalba „kvėpuoja“ su kiekvienu perskaitytu žodžiu. Itin įtaigi šios autobiografinės knygos pabaigoje aprašoma plaukimo scena. Kiekvienas judesys vandenyje, sunkiai nugalimas noras pasiduoti pasiekia skaitytoją kone fiziškai, neleidžia atsitraukti nė minutei: „O dabar skęstu pats, praėjus šešiolikai metų nuo to įvykio. Mano judesiai stingsta, krantas tolsta, ir man pikta, apmaudu iki šleikštulio. Bet nieko neįmanoma padaryti. Suprantu, kad neturiu jokių šansų. <…> Suprantu, kad esu žuvęs ir nebeturiu ką prarasti. Viską ką tik praradau“ (p. 172).
Pasirinktas pasakojimo būdas kuria gyvenimo tikrumo įspūdį. D. Žiūra subtiliai ir meistriškai į vientisą pasakojimo tėkmę jungia autobiografinę patirtį, veikėjo kuriamus meno projektus ir kasdienybės detales. Vizualumas, aiški empatija personažams, atvirumas nepatrauklioms temoms ir gebėjimas neperkrauti teksto nereikalingomis schemomis daro šį kūrinį išskirtinį.
Vis dėlto šios knygos neperskaitysi kaip paprastos, lengvutėlės istorijos. „Diseris“ reikalauja susitelkimo, atvirumo ir noro priimti kito gyvenimą tokį, koks jis yra – su skausmu, grožiu bei nuolatiniais bandymais išsilaikyti vandens paviršiuje. Ši knyga gali erzinti tuos, kurie ieško tradicinės naratyvo struktūros, tačiau ji praturtins skaitytojus, vertinančius autentišką, gyvą pasakojimą.
Toks kūrinys paskatina permąstyti literatūros paskirtį, patvirtina, kad ji gali būti įrankiu norinčiam fiksuoti tikrąjį gyvenimą. Romanu įrodoma, kad knygos turi teisę kalbėti apie viską, ne tik pinti subtilias meilės ar vilties prošvaisčių kupinas išgalvoto gyvenimo istorijas. Gal todėl perskaičius „Diserį“ atrodo, kad kasdienybė spindi kitomis spalvomis su visais trūkumais ir netobulumais. Juk toks ir esti tas gyvenimas be filtro.