Kostas Ostrauskas. Cyrano de Bergerac praranda nosį (na, ne visai)
2007 m. Nr. 8–9
Prieš uždangą ateina Cyrano de Bergerac muškietininko apranga – apsiaustas, skrybėlė su plunksna etc. Prie šono – špaga
CYRANO. Mesdames et Messieurs. (Nusilenkia gracingai) Cyrano de Bergerac. Chevalier, poetas. O gal atvirkščiai? Pirma – poetas? (Palūkėjęs) Tikriausiai girdėjote mano istoriją.
VAIKINAS IŠ PUBLIKOS. Kokią istoriją?
CYRANO (nustebęs). Negirdėjot?
MERGINA IŠ PUBLIKOS. Girdėjom…
KITA MERGINA. …kur negirdėsim.
CYRANO. Puiku. Tačiau girdėjote netiesą.
DAR KITA MERGINA. Nejaugi?
CYRANO. Tikėkite. Tad paklausykit. Kas negirdėjo, išgirs dabar, o kurie esate girdėję, girdėsit tokią, kokia ji buvo iš tiesų. (Ranka ant kaktos, „dramatiškai“) Ah! quelle histoire curieuse!
Cyrano žiūri kažkur į tolį
CYRANO. Taigi, poetas, chevalier… – (atsidūsta) – et un martyr d’amour. Taip, ir meilės kankinys.
VAIKINAS. Et, kas dėl tos meilės nesikankina…
KITAS VAIKINAS. …ir nusikankina.
MERGINA. Nejaugi meilė neverta kančios? CYRANO. Net ir tokios kaip mano?
KITA MERGINA. O kokia jau ta tavo kančia?
DAR KITA MERGINA. Kuo ji ypatinga?
CYRANO. Tragiška, bet taipgi ir juokinga.
VAIKINAS. Ir viena?..
KITAS VAIKINAS. …ir kita?
Cyrano išsitraukia špagą ir įremia į grindis
CYRANO. Ir tragedija, ir komedija. Tragikomedija? (Iškilmingai) Mesdames, Messieurs. Mano istorijos pradžia.
Įkiša špagą į makštis ir nueina už uždangos
Nosis
Pakyla uždanga
CYRANO. Pradžių pradžia – nosis. Taip, mano nosis. Tikriausiai ją pastebėjot. O kas, sakykit, gali nepastebėti? Nebent tik aklas.
Cyrano atsisuka profiliu – iš vieno šono…
CYRANO. Voilà!
…ir iš kito
CYRANO. O čia kitas voilà!
Ilga kaip špaga,
riesta kaip špyga
Gana?
Publika nusikvatoja. Ant sienos nusidriekia didžiulis Cyrano nosies profilio siluetas
CYRANO. Un chef-d’oeuvre. N’ect ce pas?
MERGINA. Kas?
CYRANO. Šedevras.
VAIKINAS. Tenka pripažinti.
CYRANO (nusijuokia). Ir man taip atrodo. Taigi, šedevras. Ir katastrofa. Tragedija. Nosis – mano likimas. Pabandykit, gerbiamieji, tokia nosim savo damą apkabint ir pabučiuoti.
KITAS VAIKINAS. Damą reikia ne nosim, o rankom stvert į glėbį.
Cyrano perveria vaikiną žvilgsniu tartum špaga
CYRANO. Juokdarys?
MERGINA. Nelabai juokingas.
CYRANO. Merci, Mademoiselle. („Dramatiškai“) Mon Dieu! Ta mano nosis… Viena tokia, vienintelė.
VAIKINAS. Na, na – nei viena…
KITAS VAIKINAS. …nei vienintelė.
CYRANO. Ar esama kitos?
VAIKINAS. O kaipgi.
KITAS VAIKINAS. Ir dar kokios!
TREČIAS VAIKINAS. Nejaugi negirdėjai apie Pinokio nosį?
CYRANO. Pardon?
VAIKINAS. Pinokio.
KITAS VAIKINAS. Tai bent nosis!
MERGINA. Tačiau Pinokio ilga…
KITA MERGINA. …ir vis ilgėja…
TREČIA MERGINA. …tiktai kai jis meluoja.
VAIKINAS. Dėl to ir gerbiamo poeto netrumpa?
CYRANO. Kitas juokdarys?
Griebiasi už špagos, atrodo, šoks nuo scenos į publiką, tačiau susilaiko
CYRANO. E, ne tokiems snargliams mano ištikimoji špaga. (Palūkėjęs) Ą-propos, ar girdėjot, kad mano nosis visada visur ateina bent pusvalandžiu anksčiau negu aš?
Publika nusikvatoja. Cyrano susimąsto
CYRANO. Gal geriau visai be nosies?
MERGINA. Na jau, na jau…
CYRANO. Per vėlu. (Atsidusęs) Ak, Roksana, Roksana…
Roksana
Sėdi Roksana. Rankoje – laiškas
CYRANO (balsas iš tolo). Štai mano meilė nemari –
Roksana. Taip arti ir taip toli.
Ta mano nosis kaip tvora.
O ant jos vartų – spyna.
Baigia, skaisčioji, skaityti meilės laišką
ROKSANA. „…Plus tu merends
de coeur, plus j’en ai!..“
VAIKINAS. Nieko nesuprantu.
ROKSANA. „…Pour souffrir,
puisqu’il m’en faut un autre,
Si vous gardez mon coeur,
envoyez-moi le vôtre!“
KITAS VAIKINAS. Abrakadabra.
MERGINA. Vis tiek žavu.
KITA MERGINA. Kiekvienas meilės laiškas žavus…
TREČIA MERGINA. …net jeigu ir nieko nesupranti.
VAIKINAS (nusijuokia). Ypač prancūziškas.
KITAS VAIKINAS. Be abejo.
CYRANO (balsas arčiau). Jau paskutinį tašką girdžiu.
ROKSANA. „Ton Christian –
maintenant et toujours.“
Roksana priglaudžia laišką prie krūtinės
CYRANO (balsas dar arčiau). Štai ir tas taškas.
Roksana nueina. Ateina Cyrano
CYRANO. Taigi, Kristijonas. O kaip jūs manot, kas tą jautrią gromatą suraitė?
MERGINA. Taip pat girdėjom.
CYRANO. Verta pakartoti. Kristijonas? Cha! Nekrėskite juokų. Mūsų Romeo – baslys. Raštingas ir – beraštis. „Mama mala, tėtė aria…“ išstenėt valioja, o toliau – nė krust. Iš kur tada tas iškalbus, netgi eilėm išklotas laiškas?
KITA MERGINA. Žinom, jau žinom.
CYRANO. Puiku, džiaugiuosi. Tačau kantrybės, Mademoiselle, prašau kantrybės. Kartoju, tai tik pradžia. Pradžių pradžia, o kai kas jos, sakot, net nesate girdėję. Taigi iš kur tas laiškas išraiškus? (Ateina į priekį ir permeta akimis publiką) Mesdames et Messieurs, leiskite prisipažinti. (Dūręs nykščiu sau į krūtinę) Štai jo autorius kuklusis.
VAIKINAS. Ką?
CYRANO. Mano lanksčioji plunksna.
KITAS VAIKINAS. Nejaugi?
CYRANO. Ji, ne kas kitas, pliekia ištikimai Kristijono laiškus Roksanai.
TREČIAS VAIKINAS. Tikrai?
CYRANO. Kiekvieną ir visus.
Tyla
MERGINA. Girdėta ar negirdėta, – kas per pasiaukojimas.
KITA MERGINA. Kokia auka!
CYRANO (skėsteli rankomis). Negi paliksi beraštį be žado.
VAIKINAS. Auka? Kvailystė.
CYRANO. Kvailystė? O kaip aš išreikšiu savo jausmus Roksanai? Jausmus tyriausius ir skaisčiausius.
KITAS VAIKINAS (kumštelėjęs dar kitam į pašonę, pusbalsiu). Taigi, pačius skaisčiausius.
MERGINA. Nagi imk, Monsieur, ir tiesiai pasakyk, ką jauti ir nori pasakyti.
KITA MERGINA. Gal dar priklaupk ant kelio.
CYRANO. Atsiklaupčiau ant abiejų, – bet kad ji tik Kristijoną temato ir tegirdi. (Atsidūsta) Ak, nosis, prakeikta mano nosis…
VAIKINAS. Ir ji nežino?
CYRANO (nusikvatoja karčiai). Kas? Nosis?
VAIKINAS. Roksana, Monsieur, Roksana.
CYRANO. Nė nenutuokia. (Vėl atsidūsta) Deja.
KITAS VAIKINAS. Sakai, nė nesuuodžia?
TREČIAS VAIKINAS. Matyt, prasta nosis.
Abu nusikvatoja
CYRANO. Messieurs, arba valdykite liežuvį, – (stvėręs už špagos), – arba… (švysteli špaga) Roksanos garbę, tad ir nosį, aš ginsiu iki nukritimo. (Atrodo, vėl šoks nuo scenos į publiką)
VAIKINAS (išsigandęs). Tikiu, tikiu…
MERGINA (vaikinui). Štai, Jurgi, kur riteris…
KITA MERGINA. …ir džentelmenas.
CYRANO. Dar sykį – dėkoju, Mesdemoiselles.
VAIKINAS (kitam, į ausį). Tik ar ne per dažnai jis švaistosi špaga.
Cyrano žiūri į juodu. Pagaliau įkiša špagą į makštis
CYRANO. Bien. Atleidžiu. Riteris – ne tik špaga, bet ir širdis.
Tyla
CYRANO. Bet kaip ilgai ji gali šitaipos kraujuoti – ypačiai poeto? – tariu aš sau ir klausiu jūsų, gerbiamosios ir gerbiamieji.
VAIKINAS. Geras klausimas.
MERGINA. Ką čia ir klausti…
KITA MERGINA. …ir ką čia bekalbėti.
CYRANO. Taigi. Gana! (Patetiškai)
Pabusk, poete,
Ir griebk likimą už nasrų –
Likimą rūstų, negailestingą, –
Tau riterio narsos tikrai
nestinga.
(Suglūma) Gal ir nestinga, bet kas tada?
Tyla. Kažkas nusikvatoja
CYRANO (staiga). Ė, nebūk mėmė, mon cher chevalier! Čia ne poezijos, o prozos reikia!
VAIKINAS. A, čia jau kita šneka.
CYRANO. Griebk savo ilganosę, o ne likimą už pakarpos!
KITAS VAIKINAS. Seniai reikėjo taip sakyti.
CYRANO. Griebk? (Susimąsto) Tačiau kaip griebti?
TREČIAS VAIKINAS. Taigi tik ką pats sakei: už pakarpos.
CYRANO. Už pakarpos?
Ilga tyla
CYRANO. Ah! (Bakstelėjęs pirštu į kaktą) Une idée! Nuostabių nuostabiausia idėja! (Publikai) Žirkles! Duokite man žirkles!
VAIKINAS. Žirkles?
KITAS VAIKINAS. O ką tu su jom veiksi?
CYRANO. Čirkšt! – ir nosis kaip žmogaus.
MERGINA. Vajėėėzau!..
CYRANO. Žirkles! – sakau.
Atbėga prie scenos vaikinas ir paduoda Cyrano žirkles
CYRANO. Merci.
Cyrano nusišnypščia, apžergia žirklėmis nosį, užsimerkia…
KELIOS MERGINOS. Ak!..
Staiga pasigirsta balsas
KRISTIJONAS. Cyrano!..
Cyrano suklūsta
CYRANO. Na ir pataikė. (Padeda žirkles) Tik jo betrūko.
Atbėga Kristijonas, atsisuka į publiką ir trinkteli kulnais
CYRANO (publikai). Christian de Neuvillette. Kristijonas. Roksanos mylimasis.
Kristijonas
KRISTIJONAS (uždusęs). Ačiū Dievui…
CYRANO. Už ką?
KRISTIJONAS. Kaip čia dabar pasakius…
CYRANO. Gal vis dėlto imk ir pasakyk – vienaip ar kitaip.
KRISTIJONAS. Buvau išsigandęs…
CYRANO. Ko?
KRISTIJONAS. …sakau, gal tavęs nerasiu…
CYRANO. O kur aš dingsiu?
KRISTIJONAS. Nežinau. Kur nors kitur.
CYRANO. Kitur? O, aš esu visur.
KRISTIJONAS. Visur?
CYRANO. Kaip matai. (Nusijuokia)
Tyla
CYRANO (šypsodamasis žvilgtelėjęs į publiką). Tai ką pasakysi?
KRISTIJONAS (nedrąsiai). Chevalier…
CYRANO. Taip?
KRISTIJONAS. …mon cher chevalier…
CYRANO. Net „mon cher“?
KRISTIJONAS. …poete…
CYRANO (publikai). Ką gi, esu ir poetas.
KRISTIJONAS. …gal galėtum…
CYRANO. Šį tą galiu, daug ko negaliu.
KRISTIJONAS. …man vėl…
CYRANO. Vėl – ką?
Kristijonas ieško žodžio
CYRANO (šypteli). Gal kartais laiškelį Roksanai?..
KRISTIJONAS. Atspėjai!
Cyrano atsisuka į publiką
CYRANO. Ar ne stebuklas? Atspėjau. (Kristijonui) Sakai, laiškelį?
KRISTIJONAS. Taigi.
CYRANO. Roksanai?
KRISTIJONAS (nustebęs). O kaipgi.
CYRANO. Pardon, maniau, gal jau kitą pamilai.
KRISTIJONAS (įsižeidęs). Kitą? Gink Dieve! Roksana… tiktai Roksana…
CYRANO (atsisukęs į publiką). Gaila, gaila.
KRISTIJONAS. …amžinai. (Ranka „ant širdies“) Prisiekiu.
MERGINA. Kokia ištikimybė.
VAIKINAS. Per daug ištikima.
KRISTIJONAS. Per amžių amžius.
KITAS VAIKINAS. Per ilgai.
KRISTIJONAS. Amžinuosius.
CYRANO. Dar ilgesnė. Tuo labiau gaila.
Cyrano vėl atsisuka į publiką
CYRANO. Kaip jūs manot? Rašyt ar nerašyti?
MERGINA. Susimildamas, rašyk.
KITA MERGINA. Pasigailėk Kristijono.
VAIKINAS. Nebūk durnas, – tegu pats rašo.
TREČIA MERGINA. Turėk širdį, poete.
KITAS VAIKINAS. Čia ne širdies, bet plunksnos reikia.
CYRANO. O gal ir vienos, ir kitos?
Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną
CYRANO. Tai ką norėtum pasakyti?
VAIKINAS. E, ir vėl praskydo.
CYRANO (vaikinui). Monsieur, kai reikia, o tuo labiau būtina, galima ir praskysti. Nuosaikiai. (Kristijonui) Na?
KRISTIJONAS. Ką norėčiau?..
Kristijonas krapštosi pakaušį
CYRANO (publikai). Nemanykit, kad nežinau. Neblogiau negu mūsų Romeo. Net pasigirsiu: kur kas geriau. Ir ne be pagrindo. Ak, Roksana, Roksana… (Kristijonui) Gal šį kartą kitaip?
KRISTIJONAS. Turbūt užteks kaip paprastai.
CYRANO (šypteli). Bet ne prastai?
KRISTIJONAS. Žinoma.
CYRANO. O gal šį sykį – nepaprastai?
KRISTIJONAS. Būtų dar geriau.
CYRANO. Puiku. Meilei negana tų pačių žodžių, – net ir jautriausių. Ji besotė. (Palūkėjęs) Bet gal čia žodis išvis bejėgis? Gal geriausia prabilt be žodžių? Tiktai tyla?
Kristijonas suglumęs žiūri į Cyrano
CYRANO (užsisvajojęs). Iškalbi tyla?
KRISTIJONAS. Tačiau… tačiau kaip, poete, be žodžių laišką parašysi?
CYRANO. Kaip? (Atsikvošėjęs) Taigi: kaip?
Trumpa tyla
VAIKINAS. O gal imk ir pabandyk? (Nusijuokia)
CYRANO (vaikinui). Bandyti negana. Reik padaryti. O jeigu negali – nepradėk. (Kristijonui) Na, imk popierio ir plunksną. Tai kaip pradėsim?
KRISTIJONAS. Kaip?
Kristijonas susiima galvą, ilgai ilgai galvoja ir – sugalvoja
KRISTIJONAS. „Myliu…“
CYRANO. A, čia tai jau tikrai dar negirdėta.
KRISTIJONAS. „…myliu karštai… karštai karščiausiai…“
CYRANO. Gal šiek tiek vėsiau?
KRISTIJONAS. Ne, ne – kaip ugnis…
VAIKINAS. Tik jau nesupleškėk.
KRISTIJONAS. …iki grabo lentos.
CYRANO. Net iki tos lentos? (Nusijuokia) Dabar tai jau tikra poezija. Bravo! Tai gal manęs jau nebereikia?
KRISTIJONAS. Gink Dieve! Ką šneki! Be tavęs – aš nė iš vietos.
Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną, pasikrapšto nosį… Staiga – – –
CYRANO. A! Dar viena idėja! Koks įkvėpimas! (Publikai) Nė kiek nemenkesnė už aną. Geniali genialiausia! O! Palaimintas žmogaus išradingumas! (Permeta Kristijonui per petį ranką, švelnių švelniausiai) Mon cher Christian…
KRISTIJONAS (nustebęs). Taip pradėti laišką?..
CYRANO. Neskubėk. (Palūkėjęs, pusbalsiu, trumpai drūtai) Nukirpk man nosį.
KRISTIJONAS (atatupstas). Ką?..
CYRANO. Nosį. Nukirpk man nosį.
Merginos aikteli, vaikinai nusikvatoja
VAIKINAS. Tikrai nebloga idėja.
KITAS VAIKINAS. Iš tiesų geresnė už aną.
KRISTIJONAS. Chevalier tikriausiai juokauja…
CYRANO. Aš niekad nebuvau toks rimtas. Niekada.
KRISTIJONAS. Tikrai?
CYRANO. Tikrų tikriausiai.
Trumpa tyla
KRISTIJONAS. Nukirpti? Nosį? Ar Cyrano žino, ką šneka?
CYRANO. Jis šneka, ką sako, sako, ką galvoja. Stebiuosi, kad ta mintis, – kartoju: tokia geniali! – anksčiau į galvą man neatėjo.
KRISTIJONAS. Ak, Monsieur, kad ji tau niekad, niekad niekada…
CYRANO. Tačiau geriau vėliau negu… etc. N’est-ce pas?
KRISTIJONAS. Bet kodėl ją kirpti? Pourquoi?
CYRANO. Kodėl? Žmogau, ar tu aklas? Pasižiūrėk. O jeigu nematai, apčiupinėk.
Kristijonas traukiasi atbulas. Cyrano griebia jį už rankos ir perbraukia ja sau per nosį
CYRANO. Štai kodėl.
Tyla
CYRANO. Aišku?
KRISTIJONAS. Daugiau ar mažiau…
CYRANO. Daugiau… ar mažiau?
KRISTIJONAS. Na taip, netrumpa.
CYRANO. Netrumpa?
KRISTIJONAS (prispirtas). Žinoma, galėtų būt trumpesnė.
CYRANO. Kur kas. Kaip tavo.
KRISTIJONAS. Kaip mano?
CYRANO (publikai). Tiktai pažvelkit į jo nosį.
VAIKINAS. Nosis kaip nosis.
CYRANO. Niekus šneki. Klasika.
Kristijonas apsičiupinėja nosį
CYRANO (Kristijonui). Tai kaip?
KRISTIJONAS. Kas – kaip?
CYRANO. Kirpsi?
KRISTIJONAS. Imt… ir nukirpti? Nosį? Nei šis, nei tas. (Tartum radęs išeitį) Be to, aš ne kirpėjas.
CYRANO. Žinoma, galima būtų ir nukirsti, tačiau kirpti, manyčiau, paprasčiau. O gal klystu? Gal kirsti tau patogiau?
Tyla
KRISTIJONAS. Nei kirpt, nei kirsti negaliu.
CYRANO. Negali?
KRISTIJONAS. Kas gi tai matė, – kokią nosį turim, tokia, taip sakant, ir snargliuojamės.
VAIKINAS (kitam). Kristijonas, atrodo, iškalbingesnis, negu poetas sako.
CYRANO. Pasitaiko vištai grūdas. Net ir gaidžiui. (Kristijonui) Nosis, gerbiamasai, ne tik snargliavimuisi.
KRISTIJONAS. Šnekėk, ką nori, chevalier, o aš, kaip mane gyvą matai, – negaliu, ir tiek.
CYRANO. Hm.
Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną. Pagaliau atsisuka į publiką
CYRANO. Kaip jums atrodo? Ar jis tikrai negali? Kas jam labiau rūpi: mano nosis ar Roksana? Pažiūrėsim. (Kristijonui) Sakai, negali? (Palūkėjęs) Ką gi, jeigu šitaip, aš tavo laiško Roksanai nerašysiu.
Kristijonas net pabąla
KRISTIJONAS. Cyrano…
CYRANO. Nei šito, nei kito. Nė vieno. (Mirkteli publikai) Pats rašyk.
KRISTIJONAS. …nebūk toksai negailestingas.
MERGINA. Iš tiesų: poetas – ir toks žiaurus.
KITA MERGINA. Toksai beširdis.
CYRANO. Mademoiselle, ne kiekvienas poetas – tešla. (Kristijonui) Mano nosis – tavo laiškas. Quid pro quo.
KRISTIJONAS. Pro ko?
CYRANO. Arba – arba.
KRISTIJONAS. Arba – arba?
CYRANO. Ne kitaip.
KRISTIJONAS. Kitos išeities nėra?
CYRANO. Nėra ir nebus.
Kristijonas stovi sutrikęs
KRISTIJONAS. Kaip…
CYRANO. Taip?
KRISTIJONAS. …kaip aš…
CYRANO. Ką?
KRISTIJONAS. …kaip aš kirpsiutą tavo nosį?
CYRANO. Žirklėm. Kaip kitaip.
KRISTIJONAS. Žirklėm?
CYRANO. O kuo kerpama?
Tyla
KRISTIJONAS. Visą?
CYRANO. Eik jau, eik. Negi liksiu visai be nosies. (Publikai) Ką Roksana pasakytų išvydusi mane benosį. (Kristijonui) Sutrumpink, tiktai sutrumpink. Sakiau, – (dūręs pirštu į jo nosį), – kaip tavo.
Kristijonas vėl apgrabalioja savo nosį
CYRANO. Nei ilgesnė, nei trumpesnė.
KRISTIJONAS. Nei trumpesnė, nei ilgesnė?
CYRANO. Precisement.
KRISTIJONAS (susirūpinęs). O jeigu nepataikysiu?
CYRANO. Nė nebandyk!
Kristijonas atsidūsta ir „griebiasi už šiaudo“
KRISTIJONAS. Aš galiu tau plaukus nukirpti…
CYRANO. Sakei, ne kirpėjas. Nosį!
KRISTIJONAS. …jei nori – plikai.
CYRANO (griausmingai). Nosį!
KRISTIJONAS (pakėlęs akis „į dangų“). Ak, Roksana, Roksana… kad tu žinotum, kaip aš dėl tavęs įstrigau.
CYRANO (publikai). Taigi, o jis, vargšas, nežino iš tiesų, kodėl įstrigo.
Cyrano nusikvatoja ir paduoda Kristijonui žirkles
CYRANO. Še.
Kristijonas beviltiškai skėsteli rankomis ir persižegnoja
KRISTIJONAS. Dieve man padėk.
CYRANO. Courage, mon cher chevalier. Courage! (Suplojęs rankomis) Un – deux – trois! –
Staiga aklina tamsa ir skausmingas čirkšt!
MERGINOS. Aiiiii!.. Ajajaaaaaai!..
Kelios merginos apalpsta. Ilga ilga tyla
Nauja nosis
Cyrano sėdi aprišta nosimi. Kristijonas žiūri į jį – ir į ją – susirūpinęs. Vaikinai atgaivina apalpusias merginas. Cyrano pradeda lėtai, atsargiai nusiimti nuo nosies tvarstį. Kristijonas dar labiau susirūpina
CYRANO (nekantriai vienu mostu nulupęs tvarstį). Dar vienas voilà!
Visi susiima už – savo – nosių
CYRANO (Kristijonui). Veidrodį. Duok veidrodį.
Kristijonas skubiai paduoda. Cyrano nuodugniai apžiūri nosį. Visuotinė įtampa. Pagaliau – – –
CYRANO. Taip ir maniau. (Publikai) Ar nesakiau? Klasika! Tobula klasika!
KRISTIJONAS. Ačiū Dievui.
VAIKINAS. Nežinau, kiek ji tobula…
KITAS VAIKINAS. …bet tikrai neblogai atrodo.
MERGINA. Kaip nauja.
CYRANO. Merci, mon cher Christian, merci beaucoup.
KRISTIJONAS (atsidusęs). Nėr už ką.
CYRANO. Nėra už ką? (Šypteli) Tikėk, esu kur kas labiau dėkingas, negu tau atrodo. (Nusilenkia) Iš pačių širdies gelmių.
KRISTIJONAS. Džiaugiuosi.
CYRANO (nusijuokia). Džiūgaute džiūgauk. (Publikai) Laikykis dabar, Roksana.
KRISTIJONAS (nenugirdęs). Ką sakai?
CYRANO. Giedu dabar hosana.
MERGINOS IR VAIKINAI. Giedokime visi.
Tyla
CYRANO. Na tai tas laiškas…
KRISTIJONAS. Taip, taip, laiškas.
Kristijonas skubiai griebia popierio ir plunksną. Cyrano žiūri kažkur į tolį. Tolimą tolį. Pagaliau ima diktuoti
CYRANO. „Roxane, ma chère, ma chérie…“
KRISTIJONAS. Ak, poezija…
CYRANO. Savaime suprantama.
VAIKINAS. Tokia čia poezija. Tiek ir aš suprantu.
KITAS VAIKINAS. Manai, jeigu supranti, tai ne poezija?
KELIOS MERGINOS. Ša!
CYRANO. „Mon trésor, mon amour…“
Palengva temsta – lieka tik neryškūs Cyrano ir Kristijono siluetai
CYRANO. „Oh! bien-aimée!..“
Cyrano balsas tolsta ir nutolsta
Dievo pirštas
Ateina Cyrano. Ant sienos nusidriekia grėsmingas šešėlis. Didelė nosis?
MERGINA. Kas čia dabar?
VAIKINAS. Vėl nosis?
CYRANO (reikšmingai iškėlęs pirštą). Pirštas. Dievo pirštas. Likimas. Rūsti lemtis.
Cyrano ateina į priekį
CYRANO. Mesdames, Messieurs. Nelaukta ir netikėta žinia. Nejauki. Liūdna ir graudi.
KITAS VAIKINAS. Ar kas nutiko?
KITA MERGINA. Tik jau negąsdink.
CYRANO. Tikėkit netikėję…
Sugaudžia gūdžiai varpas
CYRANO. …žuvo Kristijonas.
Tyla
KELIOS MERGINOS. Ak!..
VAIKINAS. Eik jau, eik…
CYRANO. Kartoju: žuvo Kristijonas. Chevalier Christian de Neu villette.
MERGINA. Negali būti!
CYRANO. Žuvo mūšy.
KITAS VAIKINAS. Mūšy?
CYRANO. Narsiai ir garbingai.
Vėl tyla
KITA MERGINA. Iš tiesų Dievo pirštas.
Keli vaikinai nusijuokia
VAIKINAS. Kur ne, Dievo. Ar tik ne gerbiamo poeto?
KITAS VAIKINAS. Ne tiktai pirštas, bet ir visa ranka.
Vaikinai nusikvatoja
CYRANO. Gerbiamieji, aš riteris, ne galvažudys. (Iškilmingai, visam pasauliui) Žinokit, žinokite visi: aš ne Kristijono mirties, – requiescat in pace, – bet Roksanos meilės geidžiau. Ir geidžiu – karštai, aistringai. Taip, aistringai ir – šventai. (Iškelia špagą į padangę) Mirtis mirė. Tegyvuoja gyvenimas! Tegyvuoja meilė! Vive l’amour!
KAŽKAS. Vive la France!
CYRANO. Ir mano nosis.
Įkiša špagą į makštis ir beišeinąs. Sustoja
CYRANO. Tikiuos, Roksana jau gavo mano laišką. Pardon, Kristijono.
Nueina
Paskutinis laiškas
Sėdi Roksana. Sėdi ir tyli
MERGINA. Blogas ženklas.
VAIKINAS. Kodėl?
MERGINA. Roksana išbalus kaippopiera.
KITA MERGINA. O apdaras – juodas juodžiausias. Kaip šermenyse.
Oksana nubraukia ašarą, atsidūsta ir pradeda skaityti laišką
ROKSANA.
„Roxane, ma chère, ma chérie,
Mon trésor, mon amour!
Oh! bien-aimée!“
Iš užkulisių kyšteli galvą Cyrano
CYRANO. Lietuviškai, prašau lietuviškai.
VAIKINAS. Lietuviškai? Kodėl anksčiau prancūziškai, o dabar?..
CYRANO. Todėl, kad dabar – ne tada. Šį kartą turite ne tik žavėtis, bet ir suprasti.
ROKSANA (skaito toliau).
„…O! Mano mylimoji!
Jau daug Tau žodžių iškalbėjau,
Eilėm lakiausiomis išklojau,
Bet negi Meilei jų gana?
Deja, jie kalba lyg iškalbūs
nebyliai –
Jie sako – ir nieko nepasako –
Tiktai kurti tyla.“
Nejaugi?
Ateina Cyrano mintinai „skaitydamas“ tą patį laišką. Roksana kurį laiką jo nemato ir negirdi –abudu skaito kartu
ROKSANA IR CYRANO.
„Bet štai atėjo palaimos valanda,
Kai prašneku be žodžių širdimi –
Ak! vargas man, jei Tu jų negirdi.“
Roksana pamato Cyrano ir nustoja skaičiusi. Cyrano tebeskaito toliau – vienas
CYRANO. „Roksana, o! Roksana!
Daugiau jau neturiu ką pasakyt,
tačiau žinau,
Kad širdis plaka man kur kas
iškalbingiau,
Negu galiu, ką aš jaučiu, Tau
žodžiais išsakyti.
Madame, skaitykite šį mano
laišką ne akimis,
Ne karštom lūpom, bet širdimi.
Meldžiu.“
Roksana apstulbusi žiūri į Cyrano
VAIKINAS (merginai). Neišmanau, bet man tos eilės ne kaži kas.
MERGINA. Jei ir tiesa, tylėk…
KITA MERGINA. …ne laikas ir ne vieta.
CYRANO (vaikinui). Monsieur, turiu, tavo nelaimei, pasakyti: aš ne tik Damos, bet ir Poezijos šlovę ginu.
VAIKINAS. Ne savo?
Cyrano vėl stveria už špagos
CYRANO. Džiaukis, kad bent prisipažįsti, jog nieko neišmanai, kitaip, – (švystelėjęs špaga), – sudie, gyvenime. (Publikai) Be to, neturiu laiko, – kaip matot, prie sienos remia
rimtesni reikalai.
Įkiša špagą į makštis, prieina prie Roksanos, atsiklaupia prieš ją ir pabaigia skaityti laišką
CYRANO (ranka „ant širdies“).
„Tavo –
dabar ir amžinai –
Kristijonas.“
Pardon – Cyrano. Cyrano de Bergerac. Chevalier ir, beje, poetas.
Ilga tyla
ROKSANA (kone be žado). Tu?..
CYRANO (nedrąsiai, tartum atsiprašydamas). Ne kas kitas.
ROKSANA. Mon Dieu…
Roksanai iškrenta iš rankos laiškas. Cyrano paima jį nuo žemės ir vėl paduoda Roksanai
ROKSANA. O! pauvre poète…
CYRANO. Vargšas poetas? Ak, Madame, aš niekad nebuvau toks turtingas ir toksai laimingas kaip dabar – šią nuostabią akimirką. Niekad niekada. O! mon amour éternel…
ROKSANA. Ne, ne… – (paima Cyrano už rankos) – …ir aš meldžiu…
Cyrano atsistoja. Roksana aikteli
ROKSANA. O! Dangau!..
CYRANO. Kas?
ROKSANA. Kur dingo tavo nosis?
CYRANO (čiupt sau už nosies). Mano nosis? Ji ten, kur yra.
ROKSANA. Bet kodėl tokia trumpa?
CYRANO. Tokia turi būti.
ROKSANA. O kur ana?
CYRANO. Nukirpta. („Kirptelėjęs“ pirštais) Čirkšt! – ir nebėra.
ROKSANA (susiėmusi už galvos). Kodėl? Dėl Dievo meilės, kodėl?
CYRANO (publikai). Ak, varge tu, mano varge, ir jai neaišku? (Roksanai) Madame, nejaugi ir tu nežinai?
Roksana ilgai žiūri į Cyrano
ROKSANA. Monsieur…
CYRANO. Monsieur? Roksana, tai aš, Cyrano.
ROKSANA. Cyrano, mon cher chevalier. (Lukteli) Taip, tavo nosis iš tiesų buvo kitokia, neįprasta…
CYRANO. Tiktai neįprasta?
ROKSANA. …tačiau ji buvo tavo. Niekieno kito. O dabar – kaip ir kiekvieno. Tikėk, be reikalo…
CYRANO. Be reikalo?
ROKSANA. Visai be reikalo. Man tavo nosis tik à-propos.
CYRANO. Ą-propos?
ROKSANA. Ilga ji ar trumpa, riesta ar kumpa, šiokia ar tokia, vienokia ar kitokia… – man vis tiek.
CYRANO. Vis tiek?
ROSANA. Visai vis tiek.
Cyrano apstulbsta
CYRANO. Bet aš maniau… neabejojau …
Roksana vėl žiūri į Cyrano
ROKSANA. Suprantu… atrodo, suprantu. (Palūkėjusi) Ak, mielasis poete, ne tu, deja, ne tu, o tavo eilės mane žavėjo ir užbūrė.
KELIOS MERGINOS. Oi!..
VAIKINAS. Še tau kad nori.
KITAS VAIKINAS. Va tai tau.
CYRANO. Eilės? Tiktai eilės?
ROKSANA. Nei daugiau, nei mažiau.
Cyrano krūpteli
CYRANO. Tikrai ne daugiau?
Roksana papurto galvą
VAIKINAS. Na gerai, kad bent ne mažiau.
Tyla
CYRANO (pubalsiu). Eilės, sakai, žavėjo ir užbūrė, bet jų poetas… (Nutyla)
ROKSANA. Mylėjau aš tave…
CYRANO (vis dar neprarasdamas vilties). Taip?..
ROKSANA. …ir tebemyliu…
CYRANO. …taip, taip?..
ROKSANA. …kaip brolį, kaip sesuo…
CYRANO. Kaip brolį?
MERGINA. Kaip sesuo?
VAIKINAS. Perversija.
ROKSANA. …iki pat širdies gelmių.
KITAS VAIKINAS (nusijuokia). Ką gi, nors tiek.
ROKSANA. O ana meilė…
TREČIAS VAIKINAS. Kaži kokia?
ROKSANA. …ana meilė buvo ir tebeliko net ir dabar. (Susiėmusi „užu širdies“) Oh! Christian!.. mon amour…
Cyrano stovi išbalęs ir tyli kaip žemė
ROKSANA. Be kita ko…
CYRANO (tartum apdujęs). Be ko?
ROKSANA. Sakyk… o kas nukirpo?
CYRANO. Nukirpo? Ką?
Roksana pirštu baksteli Cyrano į nosį
CYRANO. Negi svarbu?
ROKSANA. Smalsu. Pats?
CYRANO. Ketinau.
ROKSANA. Pristigo narsos?
CYRANO. Radau kur kas narsesnį – (nusijuokia) – kirpėją. (Lukteli) Tavo Kristijoną.
Roksana aikteli
ROKSANA. Kristijonas? Ak, kas per išradingumas.
CYRANO. Anaiptol. Justice poetique.
ROKSANA. Vargšas, vargšas mano Kristijonas.
CYRANO. Taigi dabar, atrodo, abu mudu vargšai.
Ilga tyla. Pagaliau Oksana prieina prie Cyrano, nori atiduoti jam laišką, palūkuriuoja ir pažvelgia į Cyrano
ROKSANA. Nejaugi daugiau nebesulauksiu Kristijono laiškų?
Abudu blankiai šypteli. Užuot atidavus, Roksana priglaudžia laišką prie krūtinės ir pabučiuoja Cyrano į kaktą
CYRANO. Kas ča? Coup de grâce?
ROKSANA. Ne, tik šiaip malonė.
Trumpa tyla
ROKSANA. Atleisk.
Cyrano vėl priklaupia…
CYRANO. Madame, džiaugiuos.
…ir pabučiuoja Roksanai ranką
VAIKINAS (kitam). Jis džiaugiasi?
CYRANO. Džiaugiuos, kad bent Kristijono laiškus skaitydama buvai laiminga.
ROKSANA. Taigi – (šypteli) – Kristijono. Ačiū.
KITAS VAIKINAS. Kokie čia džiaugsmai ir ačiū?
Cyrano pažvelgia į vaikiną
CYRANO. Monsieur, akivaizdu: ne tau suprasti.
MERGINA. Ir niekad nesuprasti.
Tyla
ROKSANA. Sudie, mon cher chevalier. Adieu, neužmirštamas poete.
CYRANO. Adieu? Tikrai ne au revoir?
Roksana ilgai žiūri į Cyrano. Vėl priglaudžia laišką prie krūtinės ir nueina. Cyrano nulydi ją akimis. Ilga tyla. Pagaliau Cyrano ateina prieš publiką ir skėsteli rankomis
CYRANO. C’est la vie. Štai, Mesdames et Messieurs, tikroji mano nosies – ir mano – istorija. Tokia, o ne kitokia.
Staiga – – –
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Ne, Monsieur. Ne tokia.
CYRANO (tariamai nustebęs). Ne?
KAŽKAS KITAS. Visai ne.
CYRANO (šypteli). Netgi visai?
Prie scenos prieina mergina ir vaikinas. Merginos rankoje – knyga
MERGINA (kilsteli knygą). Ne taip parašyta.
CYRANO. Parašyta?
VAIKINAS. Visai kitaip.
CYRANO (ironiškai). A, parašyta. (Nusijuokia) Nejaugi?
MERGINA. Roksana ne tik tavo eilėmis žavėjos, bet ir tave, Monsieur…
VAIKINAS. …ne Kristijoną…
MERGINA. …mylėjo.
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Net ir su tavo nosim.
CYRANO. Cha!
Mergina ir vaikinas ateina ant scenos. Mergina atsiverčia knygą…
MERGINA. Štai. …ir skaito
MERGINA/ROKSANA.
„Aš myliu tave!“
VAIKINAS/CYRANO (taip pat skaito).
„Ne, ne!
Aš ne ta pasakų Pabaisa,
Kurią Gražuolė nusižiūrėjus
Pavertė į Princą. Ak, ne. Deja.“
MERGINA/ROKSANA („raudodama“). „O! mano meile!.. (Puola vaikinui/Cyrano į glėbį) O! Cyrano!…“
CYRANO. Pasaka.
MERGINA („atsipeikėjusi“, užvertus knygą). Anaiptol. Tai Roksanos…
VAIKINAS. …ir tavo žodžiai.
MERGINA. Taip pasakyta…
VAIKINAS. …ir parašyta.
CYRANO. Girdėjau. Skaičiau.
Griebia iš merginos knygą ir puola ją vartyti
CYRANO. „Cyrano de Bergerac: comédie…“ – Komedija? Nekrėskite juokų. – „…héroïque“. Netgi herojiška? Nesąmonė. Kas geriau žino, kaip iš tiesų buvo ir kaip nebuvo? Kažkoks plunksnagraužis – (pasižiūri į knygą) – a, taip, Edmond Rostand, – ar aš, Cyrano de Bergerac?
Ateina į priekį
CYRANO. O! Kad mano istorija tikrai būtų buvusi tokia, – (iškėlęs knygą), – kaip šitas šššššedevras meluoja.
Sviedžia knygą į publiką
CYRANO. Gana. Pasakiau, ką reikėjo ir norėjau pasakyti. (Išsitraukia špagą, saliutuoja ir vėl įkiša į makštis) Sudie.
Išeina. Mergina ir vaikinas susižvalgo – nežino, nei ką sakyt, nei ką daryt. Tačiau tuoj pat grįžta Cyrano
CYRANO. Šiek tiek įsibėgėjau. Nors ta knyga ir ne tiesa, ji ir ne melas.
MERGINA. Ne?
VAIKINAS. Tai kaip galų gale?
CYRANO. Čia jokių galų nėra. Ir nereikia.
Trumpa tyla. Mergina prieina prie Cyrano
MERGINA. Monsieur, ar niekad tau į galvą neatėjo, kad Roksana gal iš tiesų tave, o ne Kristijoną mylėjo?
CYRANO. Į galvą daug kas ateina. Ir išeina.
VAIKINAS. Net jeigu būtum ir visai be nosies.
Cyrano apsičiupinėja nosį
CYRANO. Be nosies? Visai be nosies?
Tyla
CYRANO (numoja ranka). Dabar ir man vis tiek. (Publikai) Šiaip ar taip, tos knygos neišmeskit. Dėl visa ko. O dabar – paskutinis, galutinis sudie.
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Betgi ką tik sakei, kad jokių galų nėra.
KAŽKAS KITAS. Ir nereikia.
CYRANO. Šiuo atveju ne tik reikia, bet ir būtina, nes taip ir liksim čia tąsytis per omnia saecula saeculorum. Adieu.
MERGINA (nedrąsiai).O gal au revoir?
Cyrano pažvelgia į merginą ir šypteli
CYRANO. Alas, Mademoiselle. Deja.
MERGINA. Ką gi, tebūnie alas…
VAIKINAS. …ir telieka deja.
Abu nueina nuo scenos. Beišeinąs ir Cyrano
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Palauk.
Ant scenos atbėga kita mergina ir paduoda Cyrano krepšį
CYRANO. Kas čia?
Mergina tyli. Cyrano kyšteli nosį į krepšį
CYRANO. Nosis?
Mergina linkteli galvą
CYRANO. Kieno?
Mergina išima iš krepšio nosį ir parodo Cyrano
CYRANO. Mon Dieu! (Griebia iš merginos nosį) Mano nosis! (Apžiūri ir apčiupinėja) Tikrai: ne tik neįprasta, bet ir nepaprasta! (Iškėlęs nosį į padangę) Nosis – c’est moi! Taip, mano!
Užsideda nosį ant nosies – iškilmingai – viso pasaulio akivaizdoj
CYRANO. Cyrano. Cyrano de Bergerac. Poetas. Riteris.
MERGINOS IR VAIKINAI. Ir jo nosis.
Griausmingi aplodismentai. Cyrano nusilenkia ir atsisuka į merginą
CYRANO. Merci, Mademoiselle. Dėkoju nuolankiausiai.
Nori pabučiuoti jai ranką, tačiau sutrukdo nosis
CYRANO. Sacrebleu! (Merginai) Pardon.
Nusiima nosį ir gracingai pabučiuoja merginai ranką. Mergina paraudusi aikteli ir nusvyruoja nuo scenos tartum apsvaigusi. Cyrano vėl užsideda nosį ir išeina
2006
Kostas Ostrauskas. Cyrano de Bergerac praranda nosį (na ne visai). Drama
2007 m. Nr. 8–9
Prieš uždangą ateina Cyrano de Bergerac muškietininko apranga – apsiaustas, skrybėlė su plunksna etc. Prie šono – špaga
CYRANO. Mesdames et Messieurs. (Nusilenkia gracingai) Cyrano de Bergerac. Chevalier, poetas. O gal atvirkščiai? Pirma – poetas? (Palūkėjęs) Tikriausiai girdėjote mano istoriją.
VAIKINAS IŠ PUBLIKOS. Kokią istoriją?
CYRANO (nustebęs). Negirdėjot?
MERGINA IŠ PUBLIKOS. Girdėjom…
KITA MERGINA. …kur negirdėsim.
CYRANO. Puiku. Tačiau girdėjote netiesą.
DAR KITA MERGINA. Nejaugi?
CYRANO. Tikėkite. Tad paklausykit. Kas negirdėjo, išgirs dabar, o kurie esate girdėję, girdėsit tokią, kokia ji buvo iš tiesų. (Ranka ant kaktos, „dramatiškai“) Ah! quelle histoire curieuse!
Cyrano žiūri kažkur į tolį
CYRANO. Taigi, poetas, chevalier… – (atsidūsta) – et un martyr d’amour. Taip, ir meilės kankinys.
VAIKINAS. Et, kas dėl tos meilės nesikankina…
KITAS VAIKINAS. …ir nusikankina.
MERGINA. Nejaugi meilė neverta kančios? CYRANO. Net ir tokios kaip mano?
KITA MERGINA. O kokia jau ta tavo kančia?
DAR KITA MERGINA. Kuo ji ypatinga?
CYRANO. Tragiška, bet taipgi ir juokinga.
VAIKINAS. Ir viena?..
KITAS VAIKINAS. …ir kita?
Cyrano išsitraukia špagą ir įremia į grindis
CYRANO. Ir tragedija, ir komedija. Tragikomedija? (Iškilmingai) Mesdames, Messieurs. Mano istorijos pradžia.
Įkiša špagą į makštis ir nueina už uždangos
Nosis
Pakyla uždanga
CYRANO. Pradžių pradžia – nosis. Taip, mano nosis. Tikriausiai ją pastebėjot. O kas, sakykit, gali nepastebėti? Nebent tik aklas.
Cyrano atsisuka profiliu – iš vieno šono…
CYRANO. Voilà!
…ir iš kito
CYRANO. O čia kitas voilà!
Ilga kaip špaga,
riesta kaip špyga
Gana?
Publika nusikvatoja. Ant sienos nusidriekia didžiulis Cyrano nosies profilio siluetas
CYRANO. Un chef-d’oeuvre. N’ect ce pas?
MERGINA. Kas?
CYRANO. Šedevras.
VAIKINAS. Tenka pripažinti.
CYRANO (nusijuokia). Ir man taip atrodo. Taigi, šedevras. Ir katastrofa. Tragedija. Nosis – mano likimas. Pabandykit, gerbiamieji, tokia nosim savo damą apkabint ir pabučiuoti.
KITAS VAIKINAS. Damą reikia ne nosim, o rankom stvert į glėbį.
Cyrano perveria vaikiną žvilgsniu tartum špaga
CYRANO. Juokdarys?
MERGINA. Nelabai juokingas.
CYRANO. Merci, Mademoiselle. („Dramatiškai“) Mon Dieu! Ta mano nosis… Viena tokia, vienintelė.
VAIKINAS. Na, na – nei viena…
KITAS VAIKINAS. …nei vienintelė.
CYRANO. Ar esama kitos?
VAIKINAS. O kaipgi.
KITAS VAIKINAS. Ir dar kokios!
TREČIAS VAIKINAS. Nejaugi negirdėjai apie Pinokio nosį?
CYRANO. Pardon?
VAIKINAS. Pinokio.
KITAS VAIKINAS. Tai bent nosis!
MERGINA. Tačiau Pinokio ilga…
KITA MERGINA. …ir vis ilgėja…
TREČIA MERGINA. …tiktai kai jis meluoja.
VAIKINAS. Dėl to ir gerbiamo poeto netrumpa?
CYRANO. Kitas juokdarys?
Griebiasi už špagos, atrodo, šoks nuo scenos į publiką, tačiau susilaiko
CYRANO. E, ne tokiems snargliams mano ištikimoji špaga. (Palūkėjęs) Ą-propos, ar girdėjot, kad mano nosis visada visur ateina bent pusvalandžiu anksčiau negu aš?
Publika nusikvatoja. Cyrano susimąsto
CYRANO. Gal geriau visai be nosies?
MERGINA. Na jau, na jau…
CYRANO. Per vėlu. (Atsidusęs) Ak, Roksana, Roksana…
Roksana
Sėdi Roksana. Rankoje – laiškas
CYRANO (balsas iš tolo). Štai mano meilė nemari –
Roksana. Taip arti ir taip toli.
Ta mano nosis kaip tvora.
O ant jos vartų – spyna.
Baigia, skaisčioji, skaityti meilės laišką
ROKSANA. „…Plus tu merends
de coeur, plus j’en ai!..“
VAIKINAS. Nieko nesuprantu.
ROKSANA. „…Pour souffrir,
puisqu’il m’en faut un autre,
Si vous gardez mon coeur,
envoyez-moi le vôtre!“
KITAS VAIKINAS. Abrakadabra.
MERGINA. Vis tiek žavu.
KITA MERGINA. Kiekvienas meilės laiškas žavus…
TREČIA MERGINA. …net jeigu ir nieko nesupranti.
VAIKINAS (nusijuokia). Ypač prancūziškas.
KITAS VAIKINAS. Be abejo.
CYRANO (balsas arčiau). Jau paskutinį tašką girdžiu.
ROKSANA. „Ton Christian –
maintenant et toujours.“
Roksana priglaudžia laišką prie krūtinės
CYRANO (balsas dar arčiau). Štai ir tas taškas.
Roksana nueina. Ateina Cyrano
CYRANO. Taigi, Kristijonas. O kaip jūs manot, kas tą jautrią gromatą suraitė?
MERGINA. Taip pat girdėjom.
CYRANO. Verta pakartoti. Kristijonas? Cha! Nekrėskite juokų. Mūsų Romeo – baslys. Raštingas ir – beraštis. „Mama mala, tėtė aria…“ išstenėt valioja, o toliau – nė krust. Iš kur tada tas iškalbus, netgi eilėm išklotas laiškas?
KITA MERGINA. Žinom, jau žinom.
CYRANO. Puiku, džiaugiuosi. Tačau kantrybės, Mademoiselle, prašau kantrybės. Kartoju, tai tik pradžia. Pradžių pradžia, o kai kas jos, sakot, net nesate girdėję. Taigi iš kur tas laiškas išraiškus? (Ateina į priekį ir permeta akimis publiką) Mesdames et Messieurs, leiskite prisipažinti. (Dūręs nykščiu sau į krūtinę) Štai jo autorius kuklusis.
VAIKINAS. Ką?
CYRANO. Mano lanksčioji plunksna.
KITAS VAIKINAS. Nejaugi?
CYRANO. Ji, ne kas kitas, pliekia ištikimai Kristijono laiškus Roksanai.
TREČIAS VAIKINAS. Tikrai?
CYRANO. Kiekvieną ir visus.
Tyla
MERGINA. Girdėta ar negirdėta, – kas per pasiaukojimas.
KITA MERGINA. Kokia auka!
CYRANO (skėsteli rankomis). Negi paliksi beraštį be žado.
VAIKINAS. Auka? Kvailystė.
CYRANO. Kvailystė? O kaip aš išreikšiu savo jausmus Roksanai? Jausmus tyriausius ir skaisčiausius.
KITAS VAIKINAS (kumštelėjęs dar kitam į pašonę, pusbalsiu). Taigi, pačius skaisčiausius.
MERGINA. Nagi imk, Monsieur, ir tiesiai pasakyk, ką jauti ir nori pasakyti.
KITA MERGINA. Gal dar priklaupk ant kelio.
CYRANO. Atsiklaupčiau ant abiejų, – bet kad ji tik Kristijoną temato ir tegirdi. (Atsidūsta) Ak, nosis, prakeikta mano nosis…
VAIKINAS. Ir ji nežino?
CYRANO (nusikvatoja karčiai). Kas? Nosis?
VAIKINAS. Roksana, Monsieur, Roksana.
CYRANO. Nė nenutuokia. (Vėl atsidūsta) Deja.
KITAS VAIKINAS. Sakai, nė nesuuodžia?
TREČIAS VAIKINAS. Matyt, prasta nosis.
Abu nusikvatoja
CYRANO. Messieurs, arba valdykite liežuvį, – (stvėręs už špagos), – arba… (švysteli špaga) Roksanos garbę, tad ir nosį, aš ginsiu iki nukritimo. (Atrodo, vėl šoks nuo scenos į publiką)
VAIKINAS (išsigandęs). Tikiu, tikiu…
MERGINA (vaikinui). Štai, Jurgi, kur riteris…
KITA MERGINA. …ir džentelmenas.
CYRANO. Dar sykį – dėkoju, Mesdemoiselles.
VAIKINAS (kitam, į ausį). Tik ar ne per dažnai jis švaistosi špaga.
Cyrano žiūri į juodu. Pagaliau įkiša špagą į makštis
CYRANO. Bien. Atleidžiu. Riteris – ne tik špaga, bet ir širdis.
Tyla
CYRANO. Bet kaip ilgai ji gali šitaipos kraujuoti – ypačiai poeto? – tariu aš sau ir klausiu jūsų, gerbiamosios ir gerbiamieji.
VAIKINAS. Geras klausimas.
MERGINA. Ką čia ir klausti…
KITA MERGINA. …ir ką čia bekalbėti.
CYRANO. Taigi. Gana! (Patetiškai)
Pabusk, poete,
Ir griebk likimą už nasrų –
Likimą rūstų, negailestingą, –
Tau riterio narsos tikrai
nestinga.
(Suglūma) Gal ir nestinga, bet kas tada?
Tyla. Kažkas nusikvatoja
CYRANO (staiga). Ė, nebūk mėmė, mon cher chevalier! Čia ne poezijos, o prozos reikia!
VAIKINAS. A, čia jau kita šneka.
CYRANO. Griebk savo ilganosę, o ne likimą už pakarpos!
KITAS VAIKINAS. Seniai reikėjo taip sakyti.
CYRANO. Griebk? (Susimąsto) Tačiau kaip griebti?
TREČIAS VAIKINAS. Taigi tik ką pats sakei: už pakarpos.
CYRANO. Už pakarpos?
Ilga tyla
CYRANO. Ah! (Bakstelėjęs pirštu į kaktą) Une idée! Nuostabių nuostabiausia idėja! (Publikai) Žirkles! Duokite man žirkles!
VAIKINAS. Žirkles?
KITAS VAIKINAS. O ką tu su jom veiksi?
CYRANO. Čirkšt! – ir nosis kaip žmogaus.
MERGINA. Vajėėėzau!..
CYRANO. Žirkles! – sakau.
Atbėga prie scenos vaikinas ir paduoda Cyrano žirkles
CYRANO. Merci.
Cyrano nusišnypščia, apžergia žirklėmis nosį, užsimerkia…
KELIOS MERGINOS. Ak!..
Staiga pasigirsta balsas
KRISTIJONAS. Cyrano!..
Cyrano suklūsta
CYRANO. Na ir pataikė. (Padeda žirkles) Tik jo betrūko.
Atbėga Kristijonas, atsisuka į publiką ir trinkteli kulnais
CYRANO (publikai). Christian de Neuvillette. Kristijonas. Roksanos mylimasis.
Kristijonas
KRISTIJONAS (uždusęs). Ačiū Dievui…
CYRANO. Už ką?
KRISTIJONAS. Kaip čia dabar pasakius…
CYRANO. Gal vis dėlto imk ir pasakyk – vienaip ar kitaip.
KRISTIJONAS. Buvau išsigandęs…
CYRANO. Ko?
KRISTIJONAS. …sakau, gal tavęs nerasiu…
CYRANO. O kur aš dingsiu?
KRISTIJONAS. Nežinau. Kur nors kitur.
CYRANO. Kitur? O, aš esu visur.
KRISTIJONAS. Visur?
CYRANO. Kaip matai. (Nusijuokia)
Tyla
CYRANO (šypsodamasis žvilgtelėjęs į publiką). Tai ką pasakysi?
KRISTIJONAS (nedrąsiai). Chevalier…
CYRANO. Taip?
KRISTIJONAS. …mon cher chevalier…
CYRANO. Net „mon cher“?
KRISTIJONAS. …poete…
CYRANO (publikai). Ką gi, esu ir poetas.
KRISTIJONAS. …gal galėtum…
CYRANO. Šį tą galiu, daug ko negaliu.
KRISTIJONAS. …man vėl…
CYRANO. Vėl – ką?
Kristijonas ieško žodžio
CYRANO (šypteli). Gal kartais laiškelį Roksanai?..
KRISTIJONAS. Atspėjai!
Cyrano atsisuka į publiką
CYRANO. Ar ne stebuklas? Atspėjau. (Kristijonui) Sakai, laiškelį?
KRISTIJONAS. Taigi.
CYRANO. Roksanai?
KRISTIJONAS (nustebęs). O kaipgi.
CYRANO. Pardon, maniau, gal jau kitą pamilai.
KRISTIJONAS (įsižeidęs). Kitą? Gink Dieve! Roksana… tiktai Roksana…
CYRANO (atsisukęs į publiką). Gaila, gaila.
KRISTIJONAS. …amžinai. (Ranka „ant širdies“) Prisiekiu.
MERGINA. Kokia ištikimybė.
VAIKINAS. Per daug ištikima.
KRISTIJONAS. Per amžių amžius.
KITAS VAIKINAS. Per ilgai.
KRISTIJONAS. Amžinuosius.
CYRANO. Dar ilgesnė. Tuo labiau gaila.
Cyrano vėl atsisuka į publiką
CYRANO. Kaip jūs manot? Rašyt ar nerašyti?
MERGINA. Susimildamas, rašyk.
KITA MERGINA. Pasigailėk Kristijono.
VAIKINAS. Nebūk durnas, – tegu pats rašo.
TREČIA MERGINA. Turėk širdį, poete.
KITAS VAIKINAS. Čia ne širdies, bet plunksnos reikia.
CYRANO. O gal ir vienos, ir kitos?
Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną
CYRANO. Tai ką norėtum pasakyti?
VAIKINAS. E, ir vėl praskydo.
CYRANO (vaikinui). Monsieur, kai reikia, o tuo labiau būtina, galima ir praskysti. Nuosaikiai. (Kristijonui) Na?
KRISTIJONAS. Ką norėčiau?..
Kristijonas krapštosi pakaušį
CYRANO (publikai). Nemanykit, kad nežinau. Neblogiau negu mūsų Romeo. Net pasigirsiu: kur kas geriau. Ir ne be pagrindo. Ak, Roksana, Roksana… (Kristijonui) Gal šį kartą kitaip?
KRISTIJONAS. Turbūt užteks kaip paprastai.
CYRANO (šypteli). Bet ne prastai?
KRISTIJONAS. Žinoma.
CYRANO. O gal šį sykį – nepaprastai?
KRISTIJONAS. Būtų dar geriau.
CYRANO. Puiku. Meilei negana tų pačių žodžių, – net ir jautriausių. Ji besotė. (Palūkėjęs) Bet gal čia žodis išvis bejėgis? Gal geriausia prabilt be žodžių? Tiktai tyla?
Kristijonas suglumęs žiūri į Cyrano
CYRANO (užsisvajojęs). Iškalbi tyla?
KRISTIJONAS. Tačiau… tačiau kaip, poete, be žodžių laišką parašysi?
CYRANO. Kaip? (Atsikvošėjęs) Taigi: kaip?
Trumpa tyla
VAIKINAS. O gal imk ir pabandyk? (Nusijuokia)
CYRANO (vaikinui). Bandyti negana. Reik padaryti. O jeigu negali – nepradėk. (Kristijonui) Na, imk popierio ir plunksną. Tai kaip pradėsim?
KRISTIJONAS. Kaip?
Kristijonas susiima galvą, ilgai ilgai galvoja ir – sugalvoja
KRISTIJONAS. „Myliu…“
CYRANO. A, čia tai jau tikrai dar negirdėta.
KRISTIJONAS. „…myliu karštai… karštai karščiausiai…“
CYRANO. Gal šiek tiek vėsiau?
KRISTIJONAS. Ne, ne – kaip ugnis…
VAIKINAS. Tik jau nesupleškėk.
KRISTIJONAS. …iki grabo lentos.
CYRANO. Net iki tos lentos? (Nusijuokia) Dabar tai jau tikra poezija. Bravo! Tai gal manęs jau nebereikia?
KRISTIJONAS. Gink Dieve! Ką šneki! Be tavęs – aš nė iš vietos.
Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną, pasikrapšto nosį… Staiga – – –
CYRANO. A! Dar viena idėja! Koks įkvėpimas! (Publikai) Nė kiek nemenkesnė už aną. Geniali genialiausia! O! Palaimintas žmogaus išradingumas! (Permeta Kristijonui per petį ranką, švelnių švelniausiai) Mon cher Christian…
KRISTIJONAS (nustebęs). Taip pradėti laišką?..
CYRANO. Neskubėk. (Palūkėjęs, pusbalsiu, trumpai drūtai) Nukirpk man nosį.
KRISTIJONAS (atatupstas). Ką?..
CYRANO. Nosį. Nukirpk man nosį.
Merginos aikteli, vaikinai nusikvatoja
VAIKINAS. Tikrai nebloga idėja.
KITAS VAIKINAS. Iš tiesų geresnė už aną.
KRISTIJONAS. Chevalier tikriausiai juokauja…
CYRANO. Aš niekad nebuvau toks rimtas. Niekada.
KRISTIJONAS. Tikrai?
CYRANO. Tikrų tikriausiai.
Trumpa tyla
KRISTIJONAS. Nukirpti? Nosį? Ar Cyrano žino, ką šneka?
CYRANO. Jis šneka, ką sako, sako, ką galvoja. Stebiuosi, kad ta mintis, – kartoju: tokia geniali! – anksčiau į galvą man neatėjo.
KRISTIJONAS. Ak, Monsieur, kad ji tau niekad, niekad niekada…
CYRANO. Tačiau geriau vėliau negu… etc. N’est-ce pas?
KRISTIJONAS. Bet kodėl ją kirpti? Pourquoi?
CYRANO. Kodėl? Žmogau, ar tu aklas? Pasižiūrėk. O jeigu nematai, apčiupinėk.
Kristijonas traukiasi atbulas. Cyrano griebia jį už rankos ir perbraukia ja sau per nosį
CYRANO. Štai kodėl.
Tyla
CYRANO. Aišku?
KRISTIJONAS. Daugiau ar mažiau…
CYRANO. Daugiau… ar mažiau?
KRISTIJONAS. Na taip, netrumpa.
CYRANO. Netrumpa?
KRISTIJONAS (prispirtas). Žinoma, galėtų būt trumpesnė.
CYRANO. Kur kas. Kaip tavo.
KRISTIJONAS. Kaip mano?
CYRANO (publikai). Tiktai pažvelkit į jo nosį.
VAIKINAS. Nosis kaip nosis.
CYRANO. Niekus šneki. Klasika.
Kristijonas apsičiupinėja nosį
CYRANO (Kristijonui). Tai kaip?
KRISTIJONAS. Kas – kaip?
CYRANO. Kirpsi?
KRISTIJONAS. Imt… ir nukirpti? Nosį? Nei šis, nei tas. (Tartum radęs išeitį) Be to, aš ne kirpėjas.
CYRANO. Žinoma, galima būtų ir nukirsti, tačiau kirpti, manyčiau, paprasčiau. O gal klystu? Gal kirsti tau patogiau?
Tyla
KRISTIJONAS. Nei kirpt, nei kirsti negaliu.
CYRANO. Negali?
KRISTIJONAS. Kas gi tai matė, – kokią nosį turim, tokia, taip sakant, ir snargliuojamės.
VAIKINAS (kitam). Kristijonas, atrodo, iškalbingesnis, negu poetas sako.
CYRANO. Pasitaiko vištai grūdas. Net ir gaidžiui. (Kristijonui) Nosis, gerbiamasai, ne tik snargliavimuisi.
KRISTIJONAS. Šnekėk, ką nori, chevalier, o aš, kaip mane gyvą matai, – negaliu, ir tiek.
CYRANO. Hm.
Cyrano ilgai žiūri į Kristijoną. Pagaliau atsisuka į publiką
CYRANO. Kaip jums atrodo? Ar jis tikrai negali? Kas jam labiau rūpi: mano nosis ar Roksana? Pažiūrėsim. (Kristijonui) Sakai, negali? (Palūkėjęs) Ką gi, jeigu šitaip, aš tavo laiško Roksanai nerašysiu.
Kristijonas net pabąla
KRISTIJONAS. Cyrano…
CYRANO. Nei šito, nei kito. Nė vieno. (Mirkteli publikai) Pats rašyk.
KRISTIJONAS. …nebūk toksai negailestingas.
MERGINA. Iš tiesų: poetas – ir toks žiaurus.
KITA MERGINA. Toksai beširdis.
CYRANO. Mademoiselle, ne kiekvienas poetas – tešla. (Kristijonui) Mano nosis – tavo laiškas. Quid pro quo.
KRISTIJONAS. Pro ko?
CYRANO. Arba – arba.
KRISTIJONAS. Arba – arba?
CYRANO. Ne kitaip.
KRISTIJONAS. Kitos išeities nėra?
CYRANO. Nėra ir nebus.
Kristijonas stovi sutrikęs
KRISTIJONAS. Kaip…
CYRANO. Taip?
KRISTIJONAS. …kaip aš…
CYRANO. Ką?
KRISTIJONAS. …kaip aš kirpsiutą tavo nosį?
CYRANO. Žirklėm. Kaip kitaip.
KRISTIJONAS. Žirklėm?
CYRANO. O kuo kerpama?
Tyla
KRISTIJONAS. Visą?
CYRANO. Eik jau, eik. Negi liksiu visai be nosies. (Publikai) Ką Roksana pasakytų išvydusi mane benosį. (Kristijonui) Sutrumpink, tiktai sutrumpink. Sakiau, – (dūręs pirštu į jo nosį), – kaip tavo.
Kristijonas vėl apgrabalioja savo nosį
CYRANO. Nei ilgesnė, nei trumpesnė.
KRISTIJONAS. Nei trumpesnė, nei ilgesnė?
CYRANO. Precisement.
KRISTIJONAS (susirūpinęs). O jeigu nepataikysiu?
CYRANO. Nė nebandyk!
Kristijonas atsidūsta ir „griebiasi už šiaudo“
KRISTIJONAS. Aš galiu tau plaukus nukirpti…
CYRANO. Sakei, ne kirpėjas. Nosį!
KRISTIJONAS. …jei nori – plikai.
CYRANO (griausmingai). Nosį!
KRISTIJONAS (pakėlęs akis „į dangų“). Ak, Roksana, Roksana… kad tu žinotum, kaip aš dėl tavęs įstrigau.
CYRANO (publikai). Taigi, o jis, vargšas, nežino iš tiesų, kodėl įstrigo.
Cyrano nusikvatoja ir paduoda Kristijonui žirkles
CYRANO. Še.
Kristijonas beviltiškai skėsteli rankomis ir persižegnoja
KRISTIJONAS. Dieve man padėk.
CYRANO. Courage, mon cher chevalier. Courage! (Suplojęs rankomis) Un – deux – trois! –
Staiga aklina tamsa ir skausmingas čirkšt!
MERGINOS. Aiiiii!.. Ajajaaaaaai!..
Kelios merginos apalpsta. Ilga ilga tyla
Nauja nosis
Cyrano sėdi aprišta nosimi. Kristijonas žiūri į jį – ir į ją – susirūpinęs. Vaikinai atgaivina apalpusias merginas. Cyrano pradeda lėtai, atsargiai nusiimti nuo nosies tvarstį. Kristijonas dar labiau susirūpina
CYRANO (nekantriai vienu mostu nulupęs tvarstį). Dar vienas voilà!
Visi susiima už – savo – nosių
CYRANO (Kristijonui). Veidrodį. Duok veidrodį.
Kristijonas skubiai paduoda. Cyrano nuodugniai apžiūri nosį. Visuotinė įtampa. Pagaliau – – –
CYRANO. Taip ir maniau. (Publikai) Ar nesakiau? Klasika! Tobula klasika!
KRISTIJONAS. Ačiū Dievui.
VAIKINAS. Nežinau, kiek ji tobula…
KITAS VAIKINAS. …bet tikrai neblogai atrodo.
MERGINA. Kaip nauja.
CYRANO. Merci, mon cher Christian, merci beaucoup.
KRISTIJONAS (atsidusęs). Nėr už ką.
CYRANO. Nėra už ką? (Šypteli) Tikėk, esu kur kas labiau dėkingas, negu tau atrodo. (Nusilenkia) Iš pačių širdies gelmių.
KRISTIJONAS. Džiaugiuosi.
CYRANO (nusijuokia). Džiūgaute džiūgauk. (Publikai) Laikykis dabar, Roksana.
KRISTIJONAS (nenugirdęs). Ką sakai?
CYRANO. Giedu dabar hosana.
MERGINOS IR VAIKINAI. Giedokime visi.
Tyla
CYRANO. Na tai tas laiškas…
KRISTIJONAS. Taip, taip, laiškas.
Kristijonas skubiai griebia popierio ir plunksną. Cyrano žiūri kažkur į tolį. Tolimą tolį. Pagaliau ima diktuoti
CYRANO. „Roxane, ma chère, ma chérie…“
KRISTIJONAS. Ak, poezija…
CYRANO. Savaime suprantama.
VAIKINAS. Tokia čia poezija. Tiek ir aš suprantu.
KITAS VAIKINAS. Manai, jeigu supranti, tai ne poezija?
KELIOS MERGINOS. Ša!
CYRANO. „Mon trésor, mon amour…“
Palengva temsta – lieka tik neryškūs Cyrano ir Kristijono siluetai
CYRANO. „Oh! bien-aimée!..“
Cyrano balsas tolsta ir nutolsta
Dievo pirštas
Ateina Cyrano. Ant sienos nusidriekia grėsmingas šešėlis. Didelė nosis?
MERGINA. Kas čia dabar?
VAIKINAS. Vėl nosis?
CYRANO (reikšmingai iškėlęs pirštą). Pirštas. Dievo pirštas. Likimas. Rūsti lemtis.
Cyrano ateina į priekį
CYRANO. Mesdames, Messieurs. Nelaukta ir netikėta žinia. Nejauki. Liūdna ir graudi.
KITAS VAIKINAS. Ar kas nutiko?
KITA MERGINA. Tik jau negąsdink.
CYRANO. Tikėkit netikėję…
Sugaudžia gūdžiai varpas
CYRANO. …žuvo Kristijonas.
Tyla
KELIOS MERGINOS. Ak!..
VAIKINAS. Eik jau, eik…
CYRANO. Kartoju: žuvo Kristijonas. Chevalier Christian de Neu villette.
MERGINA. Negali būti!
CYRANO. Žuvo mūšy.
KITAS VAIKINAS. Mūšy?
CYRANO. Narsiai ir garbingai.
Vėl tyla
KITA MERGINA. Iš tiesų Dievo pirštas.
Keli vaikinai nusijuokia
VAIKINAS. Kur ne, Dievo. Ar tik ne gerbiamo poeto?
KITAS VAIKINAS. Ne tiktai pirštas, bet ir visa ranka.
Vaikinai nusikvatoja
CYRANO. Gerbiamieji, aš riteris, ne galvažudys. (Iškilmingai, visam pasauliui) Žinokit, žinokite visi: aš ne Kristijono mirties, – requiescat in pace, – bet Roksanos meilės geidžiau. Ir geidžiu – karštai, aistringai. Taip, aistringai ir – šventai. (Iškelia špagą į padangę) Mirtis mirė. Tegyvuoja gyvenimas! Tegyvuoja meilė! Vive l’amour!
KAŽKAS. Vive la France!
CYRANO. Ir mano nosis.
Įkiša špagą į makštis ir beišeinąs. Sustoja
CYRANO. Tikiuos, Roksana jau gavo mano laišką. Pardon, Kristijono.
Nueina
Paskutinis laiškas
Sėdi Roksana. Sėdi ir tyli
MERGINA. Blogas ženklas.
VAIKINAS. Kodėl?
MERGINA. Roksana išbalus kaippopiera.
KITA MERGINA. O apdaras – juodas juodžiausias. Kaip šermenyse.
Oksana nubraukia ašarą, atsidūsta ir pradeda skaityti laišką
ROKSANA.
„Roxane, ma chère, ma chérie,
Mon trésor, mon amour!
Oh! bien-aimée!“
Iš užkulisių kyšteli galvą Cyrano
CYRANO. Lietuviškai, prašau lietuviškai.
VAIKINAS. Lietuviškai? Kodėl anksčiau prancūziškai, o dabar?..
CYRANO. Todėl, kad dabar – ne tada. Šį kartą turite ne tik žavėtis, bet ir suprasti.
ROKSANA (skaito toliau).
„…O! Mano mylimoji!
Jau daug Tau žodžių iškalbėjau,
Eilėm lakiausiomis išklojau,
Bet negi Meilei jų gana?
Deja, jie kalba lyg iškalbūs
nebyliai –
Jie sako – ir nieko nepasako –
Tiktai kurti tyla.“
Nejaugi?
Ateina Cyrano mintinai „skaitydamas“ tą patį laišką. Roksana kurį laiką jo nemato ir negirdi –abudu skaito kartu
ROKSANA IR CYRANO.
„Bet štai atėjo palaimos valanda,
Kai prašneku be žodžių širdimi –
Ak! vargas man, jei Tu jų negirdi.“
Roksana pamato Cyrano ir nustoja skaičiusi. Cyrano tebeskaito toliau – vienas
CYRANO. „Roksana, o! Roksana!
Daugiau jau neturiu ką pasakyt,
tačiau žinau,
Kad širdis plaka man kur kas
iškalbingiau,
Negu galiu, ką aš jaučiu, Tau
žodžiais išsakyti.
Madame, skaitykite šį mano
laišką ne akimis,
Ne karštom lūpom, bet širdimi.
Meldžiu.“
Roksana apstulbusi žiūri į Cyrano
VAIKINAS (merginai). Neišmanau, bet man tos eilės ne kaži kas.
MERGINA. Jei ir tiesa, tylėk…
KITA MERGINA. …ne laikas ir ne vieta.
CYRANO (vaikinui). Monsieur, turiu, tavo nelaimei, pasakyti: aš ne tik Damos, bet ir Poezijos šlovę ginu.
VAIKINAS. Ne savo?
Cyrano vėl stveria už špagos
CYRANO. Džiaukis, kad bent prisipažįsti, jog nieko neišmanai, kitaip, – (švystelėjęs špaga), – sudie, gyvenime. (Publikai) Be to, neturiu laiko, – kaip matot, prie sienos remia
rimtesni reikalai.
Įkiša špagą į makštis, prieina prie Roksanos, atsiklaupia prieš ją ir pabaigia skaityti laišką
CYRANO (ranka „ant širdies“).
„Tavo –
dabar ir amžinai –
Kristijonas.“
Pardon – Cyrano. Cyrano de Bergerac. Chevalier ir, beje, poetas.
Ilga tyla
ROKSANA (kone be žado). Tu?..
CYRANO (nedrąsiai, tartum atsiprašydamas). Ne kas kitas.
ROKSANA. Mon Dieu…
Roksanai iškrenta iš rankos laiškas. Cyrano paima jį nuo žemės ir vėl paduoda Roksanai
ROKSANA. O! pauvre poète…
CYRANO. Vargšas poetas? Ak, Madame, aš niekad nebuvau toks turtingas ir toksai laimingas kaip dabar – šią nuostabią akimirką. Niekad niekada. O! mon amour éternel…
ROKSANA. Ne, ne… – (paima Cyrano už rankos) – …ir aš meldžiu…
Cyrano atsistoja. Roksana aikteli
ROKSANA. O! Dangau!..
CYRANO. Kas?
ROKSANA. Kur dingo tavo nosis?
CYRANO (čiupt sau už nosies). Mano nosis? Ji ten, kur yra.
ROKSANA. Bet kodėl tokia trumpa?
CYRANO. Tokia turi būti.
ROKSANA. O kur ana?
CYRANO. Nukirpta. („Kirptelėjęs“ pirštais) Čirkšt! – ir nebėra.
ROKSANA (susiėmusi už galvos). Kodėl? Dėl Dievo meilės, kodėl?
CYRANO (publikai). Ak, varge tu, mano varge, ir jai neaišku? (Roksanai) Madame, nejaugi ir tu nežinai?
Roksana ilgai žiūri į Cyrano
ROKSANA. Monsieur…
CYRANO. Monsieur? Roksana, tai aš, Cyrano.
ROKSANA. Cyrano, mon cher chevalier. (Lukteli) Taip, tavo nosis iš tiesų buvo kitokia, neįprasta…
CYRANO. Tiktai neįprasta?
ROKSANA. …tačiau ji buvo tavo. Niekieno kito. O dabar – kaip ir kiekvieno. Tikėk, be reikalo…
CYRANO. Be reikalo?
ROKSANA. Visai be reikalo. Man tavo nosis tik à-propos.
CYRANO. Ą-propos?
ROKSANA. Ilga ji ar trumpa, riesta ar kumpa, šiokia ar tokia, vienokia ar kitokia… – man vis tiek.
CYRANO. Vis tiek?
ROSANA. Visai vis tiek.
Cyrano apstulbsta
CYRANO. Bet aš maniau… neabejojau …
Roksana vėl žiūri į Cyrano
ROKSANA. Suprantu… atrodo, suprantu. (Palūkėjusi) Ak, mielasis poete, ne tu, deja, ne tu, o tavo eilės mane žavėjo ir užbūrė.
KELIOS MERGINOS. Oi!..
VAIKINAS. Še tau kad nori.
KITAS VAIKINAS. Va tai tau.
CYRANO. Eilės? Tiktai eilės?
ROKSANA. Nei daugiau, nei mažiau.
Cyrano krūpteli
CYRANO. Tikrai ne daugiau?
Roksana papurto galvą
VAIKINAS. Na gerai, kad bent ne mažiau.
Tyla
CYRANO (pubalsiu). Eilės, sakai, žavėjo ir užbūrė, bet jų poetas… (Nutyla)
ROKSANA. Mylėjau aš tave…
CYRANO (vis dar neprarasdamas vilties). Taip?..
ROKSANA. …ir tebemyliu…
CYRANO. …taip, taip?..
ROKSANA. …kaip brolį, kaip sesuo…
CYRANO. Kaip brolį?
MERGINA. Kaip sesuo?
VAIKINAS. Perversija.
ROKSANA. …iki pat širdies gelmių.
KITAS VAIKINAS (nusijuokia). Ką gi, nors tiek.
ROKSANA. O ana meilė…
TREČIAS VAIKINAS. Kaži kokia?
ROKSANA. …ana meilė buvo ir tebeliko net ir dabar. (Susiėmusi „užu širdies“) Oh! Christian!.. mon amour…
Cyrano stovi išbalęs ir tyli kaip žemė
ROKSANA. Be kita ko…
CYRANO (tartum apdujęs). Be ko?
ROKSANA. Sakyk… o kas nukirpo?
CYRANO. Nukirpo? Ką?
Roksana pirštu baksteli Cyrano į nosį
CYRANO. Negi svarbu?
ROKSANA. Smalsu. Pats?
CYRANO. Ketinau.
ROKSANA. Pristigo narsos?
CYRANO. Radau kur kas narsesnį – (nusijuokia) – kirpėją. (Lukteli) Tavo Kristijoną.
Roksana aikteli
ROKSANA. Kristijonas? Ak, kas per išradingumas.
CYRANO. Anaiptol. Justice poetique.
ROKSANA. Vargšas, vargšas mano Kristijonas.
CYRANO. Taigi dabar, atrodo, abu mudu vargšai.
Ilga tyla. Pagaliau Oksana prieina prie Cyrano, nori atiduoti jam laišką, palūkuriuoja ir pažvelgia į Cyrano
ROKSANA. Nejaugi daugiau nebesulauksiu Kristijono laiškų?
Abudu blankiai šypteli. Užuot atidavus, Roksana priglaudžia laišką prie krūtinės ir pabučiuoja Cyrano į kaktą
CYRANO. Kas ča? Coup de grâce?
ROKSANA. Ne, tik šiaip malonė.
Trumpa tyla
ROKSANA. Atleisk.
Cyrano vėl priklaupia…
CYRANO. Madame, džiaugiuos.
…ir pabučiuoja Roksanai ranką
VAIKINAS (kitam). Jis džiaugiasi?
CYRANO. Džiaugiuos, kad bent Kristijono laiškus skaitydama buvai laiminga.
ROKSANA. Taigi – (šypteli) – Kristijono. Ačiū.
KITAS VAIKINAS. Kokie čia džiaugsmai ir ačiū?
Cyrano pažvelgia į vaikiną
CYRANO. Monsieur, akivaizdu: ne tau suprasti.
MERGINA. Ir niekad nesuprasti.
Tyla
ROKSANA. Sudie, mon cher chevalier. Adieu, neužmirštamas poete.
CYRANO. Adieu? Tikrai ne au revoir?
Roksana ilgai žiūri į Cyrano. Vėl priglaudžia laišką prie krūtinės ir nueina. Cyrano nulydi ją akimis. Ilga tyla. Pagaliau Cyrano ateina prieš publiką ir skėsteli rankomis
CYRANO. C’est la vie. Štai, Mesdames et Messieurs, tikroji mano nosies – ir mano – istorija. Tokia, o ne kitokia.
Staiga – – –
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Ne, Monsieur. Ne tokia.
CYRANO (tariamai nustebęs). Ne?
KAŽKAS KITAS. Visai ne.
CYRANO (šypteli). Netgi visai?
Prie scenos prieina mergina ir vaikinas. Merginos rankoje – knyga
MERGINA (kilsteli knygą). Ne taip parašyta.
CYRANO. Parašyta?
VAIKINAS. Visai kitaip.
CYRANO (ironiškai). A, parašyta. (Nusijuokia) Nejaugi?
MERGINA. Roksana ne tik tavo eilėmis žavėjos, bet ir tave, Monsieur…
VAIKINAS. …ne Kristijoną…
MERGINA. …mylėjo.
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Net ir su tavo nosim.
CYRANO. Cha!
Mergina ir vaikinas ateina ant scenos. Mergina atsiverčia knygą…
MERGINA. Štai. …ir skaito
MERGINA/ROKSANA.
„Aš myliu tave!“
VAIKINAS/CYRANO (taip pat skaito).
„Ne, ne!
Aš ne ta pasakų Pabaisa,
Kurią Gražuolė nusižiūrėjus
Pavertė į Princą. Ak, ne. Deja.“
MERGINA/ROKSANA („raudodama“). „O! mano meile!.. (Puola vaikinui/Cyrano į glėbį) O! Cyrano!…“
CYRANO. Pasaka.
MERGINA („atsipeikėjusi“, užvertus knygą). Anaiptol. Tai Roksanos…
VAIKINAS. …ir tavo žodžiai.
MERGINA. Taip pasakyta…
VAIKINAS. …ir parašyta.
CYRANO. Girdėjau. Skaičiau.
Griebia iš merginos knygą ir puola ją vartyti
CYRANO. „Cyrano de Bergerac: comédie…“ – Komedija? Nekrėskite juokų. – „…héroïque“. Netgi herojiška? Nesąmonė. Kas geriau žino, kaip iš tiesų buvo ir kaip nebuvo? Kažkoks plunksnagraužis – (pasižiūri į knygą) – a, taip, Edmond Rostand, – ar aš, Cyrano de Bergerac?
Ateina į priekį
CYRANO. O! Kad mano istorija tikrai būtų buvusi tokia, – (iškėlęs knygą), – kaip šitas šššššedevras meluoja.
Sviedžia knygą į publiką
CYRANO. Gana. Pasakiau, ką reikėjo ir norėjau pasakyti. (Išsitraukia špagą, saliutuoja ir vėl įkiša į makštis) Sudie.
Išeina. Mergina ir vaikinas susižvalgo – nežino, nei ką sakyt, nei ką daryt. Tačiau tuoj pat grįžta Cyrano
CYRANO. Šiek tiek įsibėgėjau. Nors ta knyga ir ne tiesa, ji ir ne melas.
MERGINA. Ne?
VAIKINAS. Tai kaip galų gale?
CYRANO. Čia jokių galų nėra. Ir nereikia.
Trumpa tyla. Mergina prieina prie Cyrano
MERGINA. Monsieur, ar niekad tau į galvą neatėjo, kad Roksana gal iš tiesų tave, o ne Kristijoną mylėjo?
CYRANO. Į galvą daug kas ateina. Ir išeina.
VAIKINAS. Net jeigu būtum ir visai be nosies.
Cyrano apsičiupinėja nosį
CYRANO. Be nosies? Visai be nosies?
Tyla
CYRANO (numoja ranka). Dabar ir man vis tiek. (Publikai) Šiaip ar taip, tos knygos neišmeskit. Dėl visa ko. O dabar – paskutinis, galutinis sudie.
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Betgi ką tik sakei, kad jokių galų nėra.
KAŽKAS KITAS. Ir nereikia.
CYRANO. Šiuo atveju ne tik reikia, bet ir būtina, nes taip ir liksim čia tąsytis per omnia saecula saeculorum. Adieu.
MERGINA (nedrąsiai).O gal au revoir?
Cyrano pažvelgia į merginą ir šypteli
CYRANO. Alas, Mademoiselle. Deja.
MERGINA. Ką gi, tebūnie alas…
VAIKINAS. …ir telieka deja.
Abu nueina nuo scenos. Beišeinąs ir Cyrano
KAŽKAS IŠ PUBLIKOS. Palauk.
Ant scenos atbėga kita mergina ir paduoda Cyrano krepšį
CYRANO. Kas čia?
Mergina tyli. Cyrano kyšteli nosį į krepšį
CYRANO. Nosis?
Mergina linkteli galvą
CYRANO. Kieno?
Mergina išima iš krepšio nosį ir parodo Cyrano
CYRANO. Mon Dieu! (Griebia iš merginos nosį) Mano nosis! (Apžiūri ir apčiupinėja) Tikrai: ne tik neįprasta, bet ir nepaprasta! (Iškėlęs nosį į padangę) Nosis – c’est moi! Taip, mano!
Užsideda nosį ant nosies – iškilmingai – viso pasaulio akivaizdoj
CYRANO. Cyrano. Cyrano de Bergerac. Poetas. Riteris.
MERGINOS IR VAIKINAI. Ir jo nosis.
Griausmingi aplodismentai. Cyrano nusilenkia ir atsisuka į merginą
CYRANO. Merci, Mademoiselle. Dėkoju nuolankiausiai.
Nori pabučiuoti jai ranką, tačiau sutrukdo nosis
CYRANO. Sacrebleu! (Merginai) Pardon.
Nusiima nosį ir gracingai pabučiuoja merginai ranką. Mergina paraudusi aikteli ir nusvyruoja nuo scenos tartum apsvaigusi. Cyrano vėl užsideda nosį ir išeina
2006