Justinas Žilinskas. Zvilbikas
2025 m. Nr. 5–6
Apsakymas
Bangos tingiai laižė nugludintus akmenis, saulėje palikdamos blizgėti druskos kristalų žiburėlius. Aukštas švyturio bokštas kilo į padangės žydrynę, pasišiaušusią vos vienu kitu debesėliu. Senasis Kirų rago švyturys stūksojo jau antrą amžių, bet laikas jo tašytų akmenų pamato, gerai išdegtų, tvirtų plytų beveik nepaveikė. Taip, kas septynetą metų jį padažydavo, kas keliolika – patinkuodavo, jeigu būdavo lėšų. Dar rečiau įdėdavo naujus langų rėmus, pakeisdavo sulūžusias žalvarines rankenas ar kitas detales, perstiklindavo viršutinę aikštelę. Tik degančią anglį nugalėjo žibalinė lempa, žibalinę lempą – kaitinamoji elektros lempa. Švyturininką pakeitė automatika, bet ir tuo viskas nesibaigė – kaitinamąją lempą pakeitė dujošvytė, galiausiai – taupiausia, šviesos diodų. Progresas ateidavo ir į Kirų ragą, nors šiek tiek vėluodamas. Ir nelabai laukiamas.
„Kalės vaikai…“ – kiekvieną naktį murmėdavo Zvilbikas, kai bjauriai melsva šalta naujoji šviesa prasiskverbdavo pro žaliuzių plyšį. Tie asilai lempą pakeitė jau prieš aštuonis mėnesius. Visą tą laiką jis tiek stengėsi, tiek raštų rašė – ir municipalitetui, ir švyturių direkcijai, ir vyriausybei, ir pačiam prezidentui. Aiškino: negali švyturys šviesti tokia šviesa! Tai – nusikaltimas paveldui, nusikaltimas jaukumui, visada teiktam švyturio spindulio. Prisiminė jaunystę, kaip jiedu su Medra sukibdavo į viena ir judėdavo tik tada, kai kūnus perliedavo švyturio spindulys, kikendami ir aikčiodami. Po judesį. Žinoma, ilgai netverdavo, viskas įgreitėdavo, kaip ir dera. Bet dabar, kai pro langą įsiveržia šaltas, melsvas srautas, atrodo, tarsi kokia policija ar paieškos sraigtasparnis prožektoriumi spigina. Kaipgi jaučiasi žmonės tą matydami, į tokį švyturį žvelgdami? Blogai! Kartą lempos keitikus jis išdėjo į šuns dienas net nacionalinio radijo eteryje, galvojo, dabar tai tikrai sureaguos, nes sulaukė palaikančių skambučių. Kur tau! Ką gali suprasti tie sostinėse ir direkcijose, kokia šviesa ir kodėl tai taip svarbu! Jie pamurmės apie savo kelvinus, kad čia dar nėra tikroji „šalta mėlyna“, čia yra… Ai, nerūpi jiems, kokia čia yra! Bile šviečia, taupu, ir laivai žino, kad čia – akmeninga pakrantė, giliavandenio uosto nėra, artyn neplaukit.
Bet labiausiai Zvilbiką neramino, kaip į barbarišką lempos pakeitimą, į jos bjaurią šviesą reaguos bangiai. Ir čia jis negalėjo suklysti. Atsidaręs kalendorių telefone, perbėgo per kelis mėnesius, surado pažymėtą dieną. Atsiduso – jis dar turi truputį laiko. Ir negali jo iššvaistyti!
Sunkus darbas – sulaukti bangių. Bangiai – įnoringi. Jų atkeliavimui reikėjo ruoštis. Likus porai savaičių iki bangių pasirodymo, Zvilbikas neturėdavo kada prisėsti. Nors jis buvo apkūnokas, bet stebėtinai energingas. Platus veidas, nedidelės akys, apvalainas smakras ir nežymi šypsena spinduliavo geranoriškumu. Jis eidavo nuo vieno prie kito žvejo, buriuotojo ir juos įspėdavo. Buriuotojus: „Šiandien srovės kelia žvyrą, būkit atsargūs su varikliais, geriau išvis likite marinoje“, arba – „žada škvalą, pasaugokite stiebus ir takelažą“. Žvejams patardavo: „Nesuprantu, kas dedasi, bet vakar Vikrasui kažkas sudraskė tinklus. Sakyčiau, neverta šiandien statyti.“
Kas nutikdavo, jeigu žvejai, jachtų savininkai ar iškylautojai nepaklausydavo išmintingo žodžio, laiku duoto patarimo? Nieko nepaprasto ar mistiško. Na, vėjai juk dažnai nulaužia laivų ir laivelių stiebus, sudarko takelažą. Varikliai vos užvedus užstringa, sraigtai – nulūžta, kur tu išplauksi iš marinos. Ką jau kalbėti apie sudraskomus tinklus, žvejo kasdienybė!
Batiskafą Zvilbikas mylėjo tokia meile, kokia vyras myli savo automobilį ar šautuvą. Jo formos, dešimtmečių nugludintos detalės, kiekvienas varžtas ir kniedė jam buvo tiek pat brangūs, kaip Medros apgamėliai, pažastų plaukeliai, jos kvapas ir skonis. Medra tą meilę suprato, ir niekada nevertė jo rinktis. Kartais jie plaukdavo kartu, nors jai visada labiau patiko būti ant vandens, ne po juo. Juk čia – ne pietų jūros, kuriose panėrusį tave supa margaspalvės žuvys, koralai ir kita egzotika. Jis meistriškai manevruodavo batiskafą (beje, pavadintą „MeDra“) tamsiuose vandenyse, tarp žolių kasų ir riedulių, ir visada pasiekdavo savo tikslą.
Kartais Zvilbiką aplankydavo inspektorius Krensdipas. Abu buvo Kirų rago senbuviai, taip niekur toliau ir neiškeliavę, veik kartu pražilę ir susiraukšlėję. Vizitų dažniau sulaukdavo, jeigu patarimų duodavo kokiam nors pirmakarčiam Kirų rago lankytojui, nesupratingam, nepagarbiam. Vyrai įsipildavo po stiklą brendžio, ir Krensdipas nuobodžiaujančiu balsu skaitydavo skundą. Zvilbikas kantriai, taikiai šypsodamas atsakinėdavo į įvairiausius klausimus. Galiausiai Krensdipas padūsaudavo, atsisveikindavo, o skundikui paaiškindavo, kad gvieštis draudimo pinigų, pačiam sugadinus savo jachtos ar žvejybos įrangą, o paskui dar kaltinti kitą žmogų – tai Kirų rage negirdėta, žema, bjauru ir netoleruotina. Geriau čia būtų net negrįžti. Krensdipą ne kartą norėta garbingai išleisti į pensiją, bet jo tarnyba vis tęsėsi ir tęsėsi, nes koks perspektyvus jaunuolis ar jaunuolė galėjo susivilioti darbu Kirų rage?
O vis dėlto susiviliojo.
Aldrekas pasirodė netikėtai. Vieną dieną ėmė ir atvažiavo. Visas jaunas ir energingas, švytintis ir skrajojantis, neseniai baigęs mokslus, bet jau stažavęsis visokiausiose ispanijose, islandijose ir italijose, tarsi gimęs su uniforma. „Tamstai čia bus nuobodu, – įspėjo jį Krensdipas, – pas mus didžiausias kriminalas – kai kas nors, šūktelėjęs bare „statau visiems!“, nulūžta neapmokėjęs. Arba kai kartą pavogė ponios Verdesan šalį, dovanotą jos sutuoktuvių septyniasdešimtmečio proga… Vėliau jį rado giliausiame kruopų spintelės kampe.“ – „Nieko baisaus, – atsakė Aldrekas, – man visas gyvenimas įdomus.“
Zvilbikas įdėmiai stebėjo tą jauną paukštvanagį. Viskuo jį bandė įtarti – kad bus pasipūtęs ir nepagarbus, kad susuks galvas Kirų rago jauniklėms, o paskui – neprisiims atsakomybės, pagaliau, kad ims šniukštinėti, kas ir kaip pas juos dedasi. Bet nieko panašaus. Jis taip lengvai, paprastai ir geranoriškai įsiliejo į kuklų miestelėnų būrį, kad dabar retas pobūvis ir net pietūs apsieidavo be švytinčio Aldreko.
Medrai jis labai patiko. „Ak, Zvilbikai, – kartojo ji, – bus, bus dar čia gyvybės! Pamatysi!“ O kai Aldrekas atšoko vestuves su Sildrina, kai gimė dvynukės ir juodu – Medrą ir Zvilbiką – pakvietė į kūmus, ji buvo devintame danguje. Kūmai glaudė tuodu kūdikėlius, žvelgė vienas į kitą ir galvojo, kokias skirtingas dovanas gyvenimas dovanoja. Tik kažin kodėl per krikštynų pietus Medrai iš rankos iškrito šaukštelis, ir ji niekaip neįstengė jo pakelti. Bet tai pastebėjo tik Zvilbikas. Ir Aldrekas.
Prabėgo beveik metai, dvynukės augo, buvo dažnos viešnios krikštatėvių namuose, glausdavosi prie Medros. Juk Sildrinai ir Aldrekui netrūko darbų – perstatė senojo Elmiko namelį, kėlė stogą, dėjo aukštus langus, kad netrūktų šviesos, statė naujoviškas šildymo ir vėdinimo sistemas, jungė prie visokių prietaisų, net galva sukosi nuo jų gudrumo. Zvilbikas kartais ką nors patardavo, o Aldrekas nenumodavo ranka į jo pastabas.
Bet vieną vakarą, sėdint po darbo bare, Aldrekas prispaudė Zvilbiką: „Vežk tu ją į didelį miestą. Skubiai. Aš padėsiu, surasiu gydytojus.“ Bet ką tas jauniklis gali išmanyti apie gydymą. O jiedviem reikėjo sulaukti bangių.
Bet kaip jų sulauksi, kai dabar net batiskafas nepadeda. Prakeikta šviesa švyti ne iš gelmių, bet iš viršaus. Ir jeigu tie slunkiai lempos nepakeis!..
Likusias savaites Zvilbikas, be įprastinių kalbų ir patikrinimų, studijavo švyturio konstrukciją: kaip į jį atiteka elektra, kur stovi perdavimo linijos, valdymo blokai, signalizacija. Svarstė, kaip greitai atvyks taisymo komanda, kur jai užblokuoti kelią. Detalių buvo daug, viską reikėjo suplanuoti. Kaip ir visuose bangių pasitikimo darbuose, čia reikėjo kruopštumo, atidumo ir subtilumo. Jis nerimavo, kad užgesus švyturiui Kirų rage gali kilti triukšmas – to taip pat reikėjo išvengti, bet kokių sirenų, erzelio, žmonių, subėgusių prie švyturio. Bangiai to nepakęstų. Bet gal tie lodariai dar spės?
Likus trims dienoms užgimė viltis – prie švyturio jis pastebėjo mikroautobusą su užrašu: „Švyturių direkcija“. Priėjo, kaip visada draugiškai pakalbino meistrus, paklausė, kieno gamybos bus lempa, vokiečių ar japonų? Na, gerai, susitaikys su prancūziška ar itališka, jie irgi išmano jūras. Bet darbų vykdytojas sakė nieko apie lempą negirdėjęs, jie čia montuoja kameras, kurios stebės švyturio prieigas dvidešimt keturias valandas per parą. Zvilbikas šypsotis nepaliovė, bet jautė, kad smilkiniuose supulsuoja kraujas. Kameras! Jie dar drįsta statyti kameras? Ar tos kameros nufilmuos ir bangius?! O aikštelė?! Jie filmuos ir aikštelę?!
Bangius jiedu pasitikdavo su Medra. Čia, švyturio papėdės aikštelėje, nuo kaimelio puikiai užstotoje galingo bokšto. Bangiai pasirodydavo naktį – kai švyturio šviesa skriedavo per bangas, išvysdavai jų švytinčias akis. Jie išnirdavo, suplasnodami galingais sparnais, šaudavo aukštyn, į tamsą, o tada vėl krisdavo atgal į jūrą, į bangas, tarsi patys būtų bangos. Tūkstančiais. Jų krūtinės švyturio spindulyje suspindėdavo tarsi krintančios žvaigždės – krintančios ir kylančios, krintančios ir vėl kylančios!
Tas vaizdas užburdavo. Kiekvieną kartą vis iš naujo, kiekvieną kartą vis kitaip. Jų kūnai šokdavo, spiegdavo, rangydavosi, taškydavosi, o visas miestelis giliai giliai miegodavo. Dabar, žinoma, viskas bus kitaip, bet vis tiek – filmuoti aikštelę?! Ne.
Zvilbikas įdėmiai stebėjo, kur kabinamos kameros, kur driekiasi jų maitinimo laidai, kokius kampus filmuoja. Nepamiršo montuotojams atnešti užkąsti, užgerti, pripasakojo Kirų rago istorijų. O jų žinojo begales. Išsiskyrė kaip geriausi draugai.
Tiesa, anieji niekur nenuvažiavo – superprotingas autobusiukas atsisakė riedėti, visuose savo ekranuose pranešęs: „Klaida, vežk taisyti.“ Zvilbikas nebuvo toli nuėjęs – tad netruko padėti. Kadangi vyrai labai skubėjo grįžti pas savo žmonas, meilužes ir į barus, į didelį miestą, jis paskolino jiems seną, bet tvarkingą Medros „Peugeot“. „Seni, tu – tarsi geroji dvasia“, – pasakė darbų vykdytojas, aukštas džiūsna, jau išgėręs porą skardinių alaus, mėgindamas apglėbti didžiulį Zvilbiko kūną. Šis tik numojo ranka, visa tai – niekai, žmona vis tiek jau negali važinėti, parvarysit po savaitgalio, kai su tralu atvyksit autobusiuko. Kirų rage saugu, niekas nepaims, neišardys. Ir galit būti ramūs – šitas „Peugeot“ tikrai nesuges, keliaukit su Dievu į savo miestą.
Pasirodė ir Aldrekas – jį taip pat sudomino, kas čia nutiko, bandė šokti kadrilį gaivindamas autobusiuką, bet tuščiai. Svečiams išvykus jis tarė Zvilbikui: „Sutariau su pačiu geriausiu profesoriumi, studijų bičiulis patarpininkavo. Jeigu nenori vairuoti tokio ilgo kelio – sakyk, pats nuvešiu.“ Zvilbikas jam paplekšnojo per petį, apkabino ir pasakė, kad netrukus viskas pasikeis į gera. Bet Aldrekas nuvažiavo susirūpinęs. Jauniklis.
Tą vakarą jis veikė kaip laikrodis. Stebuklingai atgijusį autobusiuką su užrašu „Švyturių direkcija“ pastatė prie švyturio, taip pat ir lentelę „Įeiti draudžiama. Vyksta remonto darbai“. Kamerų sistema į duomenų saugyklą jau siuntė melagingą vaizdą. Signalizacija tylėjo, tarsi bijodama cyptelėti. O Zvilbikas, įveikęs nesudėtingą švyturio durų spyną, lipo įvijais laiptais aukštyn. Štai ir lempa, skleidžianti šlykščią melsvą šviesą. Štai jungiklis, štai blokas, kad švyturių stebėjimo centras nieko nepastebėtų, štai ir replės, kandiklės, lituoklis, distancinio valdymo blokas – dėžutė baltu korpusu. Per pusvalandį viskas buvo baigta.
Dabar, žvilgtelėjęs į laiko parodymus telefone, jis pasileido laiptais apačion. Tada – bėgte žemyn akmenimis, iki bangelių glostomos valties, kurioje gulėjo suvytęs Medros kūnas. Ji nebuvo sunki, o jam, kaip ir visiems jo giminės vyrams, jėgų netrūko. Užnešęs į aikštelę, jis įtaisė Medrą pusiau sėdom, kad regėtų jūrą, kad matytų, kaip atplauks bangiai. O jie privalėjo atplaukti, kitaip – viskas perniek.
Kai iškart po vidurnakčio švyturys užgeso, Zvilbikas kelias minutes įdėmiai klausėsi, ar pasigirs miestelyje bent koks garsas, ar įvyks kas nors netikėto. Gal kostelės užvedamas Krensdipo automobilio variklis? Plykstelės šviesa Aldreko languose? Bet, regis, užgesusio švyturio Kirų rage niekas nepastebėjo. Zvilbikas per gerai galvojo apie žmones: sargo nebebuvo, prašalaičiams atvykėliams nelabai rūpėjo, o vietiniai ramiai knarkė lovose. Šįsyk tai buvo itin paranku! „Jie turi, turi pasirodyti“, – stukseno Zvilbiko galvoje. Jie būtinai turi pasirodyti!
Ir jie pasirodė – atplūdo, užgriuvo tarsi sidabrinė banga, bet jis, užuot gėrėjęsis, prišoko prie Medros ir šnabždėjo jai į ausį: „Medra, žvelk! Medra, bangiai! Jie atkeliavo!“ Ji atsimerkė, bet žvelgė tuščiu, svetimu žvilgsniu. Jis vis kartojo: „Medra, bangiai! Čia bangiai! Čia mūsų bangiai! Tu tik žiūrėk! Maldauju, žiūrėk!“ O bangiai kilo iš bangų, vėl krito į jas, juos apšvietė tik dylantis mėnulis, nužerdamas jūrą sidabru ir leisdamas jais – galingais, gaivalingais, stebuklingais – grožėtis. Vieną akimirką Medros lūpose nušvito šypsena. Bet staiga viskas nurimo, liko tik bangos. Zvilbikas jautė, kaip jis dreba, kaip širdis blaškosi, tarytum prastai sureguliuotas dvitaktis variklis. Ir tada į Medros akis pirmą kartą po pusės metų grįžo sąmoningas žvilgsnis. Ji apsidairė ir aiškiai ištarė: „O, Dieve, Zvilbikai, čia tu?!“ Tai išgirdęs jis apsiašarojo, parpuolė ant kelių, išbučiavo jos rankas, skruostus, nosį, kaktą, užausius, kaklą. Jis neklydo. Bangiai visada dovanodavo stebuklą, o dabar jie savo tarną, savo ramybės saugotoją apdovanojo pačia didžiausia dovana! Medra pati atsistojo. Medra pati ėjo. Pati nusileido akmenimis žemyn, iki valtelės. Pati į ją įsėdo. Ir klausinėjo. O jis – pasakojo, pasakojo, pasakojo. Lipant į valtį kažkas išslydo iš jo kišenės ir pliumptelėjo į vandenį. Telefonas? Ne, jis tebegulėjo savo vietoje, o dėl kitko laimingas Zvilbikas dabar nesuko galvos.
Grįžę namo jie ilgai sėdėjo susiglaudę, židinio šviesa žaidė jų veiduose. „Kaip manai, ar ilgam visa tai?“ – tyliai klausė Medra. „Ilgam, – šnabždėjo jis, – bangiai atplauks ir kitąmet, ir kasmet. Mes visada jų sulauksim! Kartu! O per tą laiką lempą tikrai pakeis, nebereiks tiek vargti, tik tos kameros! Bet sugalvosiu, ką nors sugalvosiu!“
„O kaip mūsų anūkai?“ – „Anūkai?“ – „Aldreko ir Sildrinos mergaitės! Ar jos dar būna pas mus?“ – „Būna, Medra, būna, ir – kaip tu sakei – dar bus čia gyvybės!“
Toli, vėjo šiaušiamoje jūroje nuaidėjo sirena. Gūdi. Į dangų šovė signalinės raketos. Po kelių minučių Kirų rago marina sujudo, įsižiebė prožektoriai. „Įjungti švyturį!“ – Zvilbikas kyštelėjo ranką kišenėn, ieškodamas nuotolinio valdymo pultelio, bet jo ten nebuvo. Netruko užriaumoti paieškos ir gelbėjimo katerio varikliai, dar po pusvalandžio tolumoje pasigirdo sraigtasparnio ūžesys.
Kai į duris pabeldė Krensdipas, Zvilbikas jį pasitiko plačiai šypsodamasis. Medra sėdėjo krėsle ir skaitė žurnalą. „Kas tau žinoma apie švyturio sugadinimą?“ – paklausė Krensdipas tiesiai. Zvilbikas gūžtelėjo pečiais. Krensdipas pasivedė jį į šoną: „Zvilbikai, tai rimta. Trys dingę be žinios, du – žuvę, nafta užterš visą pakrantę, iki pat Žuvėdrų įlankos, premjeras tariasi su aplinkosaugininkais, ką daryti, ar subombarduoti tą griozdą, kad nafta sudegtų, ar leisti toliau jai sunktis ir viską išmarinti!“ – „Ką aš čia galiu patarti? – tiesus, atviras Zvilbiko žvilgsnis spindėjo netrikdomas. – Aš juk tik paprastas senis, niekada toliau Kirų rago nebuvęs.“ Krensdipas pasilenkė arčiau ir ištarė pašnibždomis: „Aldrekas vienas iš pirmųjų šoko į paieškos ir gelbėjimo katerį. Ir jo neranda.“ Zvilbikas sustingo. „Ir supranti, kad, jeigu čia viskas bus užteršta, bangiai kitąmet tikrai nepasirodys?!“ – Krensdipas žvilgtelėjo į Medrą. Ji atsiliepė šypsena, kuriai Kirų rage abejingų nebuvo. Zvilbikas irgi ramiai šypsojosi, regis, šypsena tiesiog prilipo prie jo veido. Krensdipas suurzgė, įgrūdo į jo chalato kišenę kažkokį daiktą ir išėjo.
„Kas nutiko, Zvilbikai?“ – paklausė Medra. Ji kėlė prie lūpų puodelį ir jos ranka vėl truputį virpėjo.
„Nieko, brangioji, ničnieko“, – atsakė jis.
Iki kito bangių atkeliavimo – ištisi metai. Jis ką nors sugalvos. Būtinai sugalvos. Įkišo ranką į pasunkėjusią chalato kišenę ir ištraukė iš jos baltą dėžutę su kadaruojančiais laidais. Šyptelėjo ir sudrebėjo.
Už durų sukrykštavo dvynukės.