Justinas Žilinskas. Forma į turinį
2024 m. Nr. 12
„Į tave – kaip forma į turinį“, kadaise dainavo „Hiperbolė“ (vėliau – jeigu internetas nemeluoja, ir Janina Miščiukaitė). Bet nutilus melodijoms man visada norėjosi paklausti – kaip tai, forma į turinį? Juk kai kepame pyragą, tai tešlą pilame į formą, ne atvirkščiai. Pildydami ekselio lentelę, skaičius rašome į formą. Pildydami paraišką pildome paraiškos formą. Tad kodėl Algimantas Baltakis sugalvojo tokį nelogišką apvertimą, ir kodėl jis žmonėms patinka (ar daug tekstų susilaukia dviejų melodijų), nors yra akivaizdus absurdas? Ir kodėl prabilau apie formas ir turinius?
Turbūt dėl to, kad pastaruoju metu dėmesys formai mane erzina. Turbūt dėl to, kad forma tapo įkyria dabartinio gyvenimo dominante, o turinys – parašte. Štai teko organizuoti renginį – politinį protestą. Ir, man regis, tokiame ne meniniame renginyje turinys turėtų būti pirmoje vietoje. Bet net pats nustebau, kiek daug aš galvojau ir apie formą. Kodėl? Matyt, dėl to, kad žmonės formos ieško. Jie nori, kad būtų ką pažiūrėti, kad sudomintų, patiktų, kad būtų kažkas netikėto. Ir jeigu kitas renginys bus tokios pačios formos – tai ką čia, jau viską matėm, nebeįdomu, ko čia dar eiti?
Amžinatilsį Aurelijus Katkevičius ne kartą yra sakęs gal ir ginčytiną dalyką, bet man jis įsiminė, dažnai jį apsvarstau. Lietuva kaip katalikiškas kraštas yra žiūrėjimo visuomenė. Katalikybė čia atėjo nešina nepažįstama kalba, bet nepaprastai vaizdingais ritualais (mišių paslaptis, liturginių indų auksas, bažnytinių drabužių spalvingumas, vėliavos, eisenos, aukštos kepurės). Ilgainiui, anot Gintaro Beresnevičiaus, „murmėdami murmeles Perkūnui“, mūsų protėviai ėmė net lenktyniauti, kurio miestelio bažnyčia bus turtingesnė, o ką jau kalbėti apie prabangų Vilniaus baroką, kuriuo mėgavosi didikai, statydami kuo gražesnę, kuo puošnesnę, kuo žiūrimesnę. Kai kuriuose kraštuose – taip pat ir kaimynuose Latvijoje ar Estijoje – galą šiai tuštybės mugei atnešė protestantizmas. Bažnyčios tapo kuklios, net asketiškos, pasikeitė ir santykis su Dievu, darbas tapo išganymo pagrindu, nebeatsipirksi indulgencija nuo pragaro, pats gali skaityti ir permanyti Šv. Raštą. Bet protestantizmas pas mus neprigijo (ką ten – neprigijo. Jį išgujo). Ir taip mes, kartu su broliais lenkais, likome liturgijų ir misterijų persmelkti, dažniau rinkdamiesi spoksoti, užuot kūrę, laukiantys ištarmių ir išrišimų, užuot patys tapę už save atsakingi, ir garbindami formą, bet dažnai užmiršdami turinį.
Kodėl dar pykstu ant formos? Na, kad ir dėl to – štai turime naujoje valdančioje daugumoje žmogų, kuris svaidosi antisemitiniais pasisakymais. Ir kuo mus bando įtikinti aplink jį esantys, valdžią jam pasiūlantys? Ai, čia tik tokia jo raiškos forma. Iš tiesų jis – geras. Jūs dar nematėte turinio, ir kai turinį pamatysit, viskas bus gerai. Leiskite mums parodyti turinį, netrukdykite dirbti. Kitaip tariant, mus laiko avigalviais, kurie nesugeba atskirti formos nuo turinio?
Ką ten – net Ukrainai žmonės įkalbami rimčiau aukoti tik tada, kai prašymai įsižiebia didžiuosiuose ekranuose, su „numylėtomis ekranų žvaigždėmis“. O iki tol buvo sunku pervesti tuos pačius penkis eurus? Reikia milžiniškų lėšų transliacijoms ir visokiems kitokiems formos rauktinukams, kad išsiųstum žinutę? Tad ir pats, kai mėgini surinkti lėšų, vėl galvoji apie formą – kokią istoriją, kokią nuotrauką parinkti, kaip prisibelsti į širdis (kaip gerai, kad nuoširdžiai aukojančių širdys vis dar atviros, ačiū jums!).
Dar viena prielaida, kodėl forma traukia – regis, turinys tampa sunkumu, nes turiniui reikia ramybės, turiniui reikia įsigilinimo, turiniui reikia laiko, turinys dopaminą teikia ne pliūpsniais, o lėta srovele. Tai visai nesuderinama su dabartiniu gyvenimo tempu (bet ar ne tą patį skaičiau Jerome’o K. Jerome’o „Trise valtimi (neskaitant šuns)“?), su noru matyti, žinoti, turėti čia ir dabar. Ne, ne dabar, o DABAR! Turbūt pastebėjote, kad ne viename žiniasklaidos šaltinyje prie medžiagos yra parašyta: „suprasti akimirksniu“. Ar tikrai mes galime suprasti ką nors rimtesnio akimirksniu ar tik pamatyti formą?
Tad – nežinau – gal dėl to, gal ne, bet verčiamės per galvas ieškodami naujų formų visur. Ir, man regis, viskas puiku, kai šios formos skirtos menui: literatūrai, muzikai, kinui, madai, architektūrai (nors šioje srityje labai lengva padaryti taip, kad forma būtų puiki, o žmogui – klaikiai nepatogu), bet ar visur kitur viskas turi blizgėti, spindėti, dominti, žavėti, sukrėsti ar bent jau „pasiųsti jautrią žinutę“… kuo įdomesne forma?
Ir aš pats jaučiu, kaip blaškausi tarp formos ir turinio. Keikiu save, kad ir manyje vis daugiau formos, vis mažiau turinio. Svajoju apie laiką, kai galėsiu užmiršti formą ir panirti į turinį, bet kai tas laikas aplanko, pasirodo, ir pats nebenoriu turinio, atsiduodu formai: menkaverčiam rašinėjimui ar ginčams socialiniuose tinkluose, užuot atsivertęs straipsnį, knygą, pagrojęs pratimų su muzikos instrumentu, atsidėjęs rašymui. Ką su tuo daryti, ir pats nežinau. Galbūt mėginti pastebėti tą momentą, kai pabėgi nuo turinio, ir save už plaukų, tarsi baronui Miunhauzenui, parsitempti atgal? Tikiuosi, kad jums tai sekasi geriau.