Jurga Žąsinaitė. Kaip skamba Izaoko šuliniai
2025 m. Nr. 11
Apysakos ištrauka
Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. (Pr 26, 19)
1
1940-ųjų metų pavasarį garsus violončelininkas Maksas Lankovskis atvyko į Krokuvą. Tiesa, ne koncertuoti jis čia ketino – buvo pasišovęs išgelbėti savo artimuosius. Vokiečiams okupavus Lenkiją ir žaibišku greičiu pristeigus žydams kalinti skirtų mirties stovyklų, Lankovskių šeima, kaip ir daugybė kitų, buvo išblaškyta po skirtingus getus. Kad ir kaip stengėsi, bet net padedamas įtakingų pažįstamų Maksas neįstengė surasti nei tėvų, nei brolių, nei sesers. Jam nepavyko išgelbėti ir sužadėtinės Anos bei jos šeimos. Visa aplink užtemo lyg prieš audrą. Negalėjai nieko nei matyti, nei girdėti, net kvėpuoti buvo sunku. Nė iš vienos pusės nebuvo jokio raminančio dvelktelėjimo. Pasaulis plytėjo lyg mirtinai rami, begarsių žaibų plakama jūra. Privalėjai išmokti ja plaukti, nesukeldamas nė menkiausio bangavimo. Bet Maksui taip neišėjo. Sunkiai tramdydamas emocijas, jis bėgiojo iš vienos vietos į kitą, pamiršęs bet kokį atsargumą, vis tikėdamasis ką nors apie artimuosius sužinoti. Veltui. Praradęs viltį, įslinko į išsinuomotą palėpę, krito į lovą ir, suspaudęs galvą delnais, bandė ką nors sumąstyti. Bet mintys buvo supuolusios į glitų, tamsų gumulą – trauk netraukęs, nė viena neužkibo.
Nebegalėdamas tverti, atsisėdo, sugraibęs uždegė žvakę, ir čia pamatė ant kėdės baltuojantį popierių pluoštelį. Paėmęs viršutinį lapą, ėmė pašnibždomis skaityti:
1935 metų lapkričio keturioliktos dienos dokumentas.
Kas yra žydas?
- Žydas – tai asmuo, kurio trys seneliai yra žydai.
- Žydas – tai asmuo, kurio du seneliai yra žydai, o jis pats priklausė religinei žydų bendruomenei iki 1935 metų rugsėjo penkioliktos dienos arba buvo į ją priimtas vėliau.
- Žydas – tai asmuo, kuris turėjo du senelius žydus ir buvo vedęs žydę (ar moteris buvo ištekėjusi už žydo) po 1935 metų rugsėjo penkioliktos dienos.
- Žydas – tai asmuo, gimęs anksčiau išvardintose šeimose po 1935 metų rugsėjo penkioliktos dienos arba jei jis gimė po 1936 metų liepos trisdešimt pirmos dienos dėl nesantuokinių santykių su žydu / žyde.
Tie keisti ir painūs apibrėžimai Makso mintis dar labiau sulipino, sakytum, užpylė jas karšta, dvokiančia derva. Mėgino skaityti toliau:
Asmenys, turintys vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturintys nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso, yra mišrūnai ir skirstomi į dvi grupes:
- Pirmojo laipsnio mišrūnai. Tai tokie asmenys, kurių du seneliai yra žydai.
- Antrojo laipsnio mišrūnai. Tai asmenys, kurių vienas iš senelių yra žydas.
„Iš kur atsirado šitie popieriai? – sumurmėjo Maksas. – Gal juos man kas pakišo kaip provokaciją ar grasinimą? Bet juk šios palėpės, išskyrus šeimininkus, niekas nežino. Tai ar galiu pasitikėti šeimininkais? Ar galiu pasitikėti savimi? Kas aš dabar – muzikantas, žydas, mišrūnas? Ar tikrai esu Maksas Lankovskis, gimęs Miunchene, užaugęs Veličkoje? O gal dabarties laikas mano vardą ir profesiją pakeitė? Gal todėl ir neįstengiu padėti savo artimiesiems, nes jie man visai ne artimieji, nes aš jiems svetimas…“
Makso galva ūžė. Jam pasirodė, kad lauke jį kažkas šaukia. Puolė prie vienos sienos, prie kitos, jas graibydamas ieškojo nors menko plyšelio, pro kurį galėtų žvilgtert laukan, nes langų toje palėpėje nebuvo. Nieko nebuvo, net ir oro, vien tik pasklidę lapai su akis ir širdį badančiais apibrėžimais. Reikėjo nedelsiant iš ten bėgti.
Nulipęs cypiančiais laiptais, Maksas sustojo. Už namo girdėjosi kažin koks triukšmas. Prisiglaudęs prie saulės įšildytos sienos, jis slinko artyn kampo. Kyštelėjęs galvą, pamatė vokiečių sunkvežimį ir į jį brukamus žmones. Vienas kareivis pastebėjo Maksą, tiksliau jo švarko atlape prisiūtą Dovydo žvaigždę, riktelėjęs metėsi jo pusėn. Maksas šoko bėgti, pats stebėjosi, iš kur atsirado jėgų taip dumti, išsilenkiant retų praeivių. Jis girdėjo pavymui pokšinčius šūvius, bet jų nė kiek nebijojo. Baimė pasiliko palėpėje prie išmėtytų popierių, ji buvo per tingi, kad drauge bėgtų.
Įpuolęs į vieną siaurą, tyloj skendintį Krokuvos skersgatvį, Maksas sumojo, kad jo niekas nebesiveja. Sulėtino žingsnį, prasisegė marškinių apykaklę ir giliai, kad net galva apsvaigo, įkvėpė. Atlošęs galvą pamatė žydinčius kaštonus – jų žiedai priminė baltas liepsnojančias žvakes. Maksas nusipurtė, šiomis dienomis viskas, kas gražu, šviesu ir pernelyg gyva, atrodė netinkama ir net gėdinga. Nudūrė akis į akmeninį grindinį ir lėtai žingsniavo tolyn. Galvojo apie didžiulę lyg stepė tuštumą, kuri atsivėrė dingus artimiesiems, draugams, pažįstamiems. Kaip toje baisioje stepėje jis gyvens ir ar apskritai bus įmanoma joje gyventi?
Klaidžiojo gatvelėmis, kol galiausiai įsvyravo tarpuvartėn, susiraitė jos nišoje šalia riogsančių dėžių ir išsekęs užmigo. Per miegus pasirodė, kad prie jo kažkas lyg priėjo, regis, čiupinėjo atlape prisiūtą šešiakampę žvaigždę, panaršė kišenes, tarsi nusijuokė, nusispjovė ir kažin kur nušlepsėjo…
2
Dar vaikas būdamas Maksas žinojo, kad vienam miegoti negerai. Iš miego, kaip ir iš mirties, gali neatsibusti, reikia, kad būtų kas šalia ir pakeltų.
Maksą visada budindavo motina arba tėvas. Kartais sesuo. Tik sykį kėlė broliai, bet to jis niekada nenorėjo prisiminti. Kaip ir to įžūliais kaštonų žiedais besiviepiančio ryto…
Maksą pažadino stiprus bato spyris. Praplėšęs akis, išvydo tamsiai žalių kojų mišką. Kaip tik tokia pirma mintis jam ir šovė į galvą – kojų miškas. Bet iš kur stepėje kojų miškas? Gal, kol jis miegojo, viskas ėmė ir neatpažįstamai pasikeitė? Gal?..
– Užteks voliotis, stokis! – Makso paikas spėliones nutraukė šiurkštus riksmas ir dar vienas spyris.
„Tik nedejuok, – mintyse sau paliepė Maksas. – Laikykis iš paskutiniųjų, kaip tada, kai būdamas keturiolikos į tarpdurį įkišai pirštus. Juk tąsyk nė nesuinkštei, nes netoliese stovėjo bendraklasiai ir mokytoja, o dabar… stirkso visas kojų miškas.“
Stodamasis Maksas mėgino pasiremti į dėžes, bet, šioms trankiai nuvirtus, išsitiesė ir pats. Jį apsupusios žalios uniformos pratrūko kvatotis ir spjaudytis.
– Stokis! – vėl riktelėjo kareivis.
Užgniaužęs dejonę, Maksas iš lėto atsistojo. Pamatė įsmeigtas akis. Taip akylai Maksą stebėdavo tik į jo koncertą susirinkę žmonės. Kai kurių žvilgsniai irgi būdavo tokie pikti ir teisiantys. Maksas prisiminė, kaip kartais mėgindavo atspėti, kas už tų žvilgsnių slypi. Tada jis galvodavo apie žmonių pavydą, jų baimes. Ne, jis niekada nieko neteisdavo. Muzikantas negali teisti, jis privalo kalbėti muzika. Maksas ir tiems žaliakelniams būtų kalbėjęs muzika, bet jie jam neleido.
– Dokumentą! – sustaugė kažkuris.
Maksas krūptelėjo. Nevalingai pirštu bakstelėjo į švarko atlape prisiūtą Dovydo žvaigždę.
– Ak tu, žydpalaiki, dar tyčiosiesi! – vėl spyrė vienas iš žaliakelnių. – Žvaigždę mes ir patys matom, duok dokumentą!
Maksas karštligiškai apieškojo švarko kišenes, bet dokumento nerado – matyt, kažkas vis dėlto bus ištraukęs iš kišenės, kol miegojo kaip užmuštas. Jis žiūrėjo į išplėstas kareivių akis ir, netardamas nė žodžio, purtė galvą. Jis suprato, kad kalbėti su tais uniformuotais vyrais beprasmiška – jeigu jis ką ir aiškins, jie neklausys. Aplink jį stovėjo sveiką protą praradę padarai. Net ne gyvuliai ir ne žvėrys – užprogramuotos mašinos. Maksas buvo girdėjęs, kad prieš porą metų vokiečių psichoterapijos specialistas, bendrosios ir gynybinės fiziologijos instituto direktorius Otas Rankė pasiūlė, kad vermachto kariams būtų skiriamos fizinį aktyvumą stimuliuojančios pervitino, ar kitaip metamfetamino, tabletės. Jų išgėręs be miego galėdavai išbūti net kelias paras. Tiesa, po kurio laiko nebematydavai spalvų, neužuosdavai kvapų, prasidėdavo vaizdinių ir garsinių haliucinacijų priepuoliai. Panašiai kaip šiems į Maksą spjaudantiems ir jį spardantiems padarams.
– Dokumentą! Dokumentą! – nesiliovė rėkavę.
Staiga iš kažin kur atsirado į kuprą susimetęs senis ir, priėjęs prie vieno garsiausiai rėkusio kareivio, ėmė rodyti pirštu į Maksą ir kažką pusbalsiu aiškinti. Uniformuotasis išklausė, tada linktelėjo galvą ir iš kišenės ištraukė pakelį cigarečių. Pavartęs jį rankose, padavė kupriui. Senis viepdamasis tarė:
– Ponas karininke, už kiekvieną žydą duoda mažiausiai po tris pakelius, o šis dar ir be dokumento.
Žaliakelnis nusikeikė ir, pasisukęs į greta stovintį bendrą, kažką jam sušnabždėjo. Tas iš kišenės irgi išsitraukė pakelį cigarečių ir kyštelėjo kupriui.
3
Maksas dar niekada nebuvo matęs tokios upės. Koncertuodamas išvažinėjo pusę pasaulio, bet taip tekančios upės niekur neregėjo. Jis jautė, kad srovė ir jį patį neša. Tiesa, ji nebuvo stipri, į priekį beveik nesiveržė, matyt, jos tėkmę stabdė užgesusios geltonos akys – šešiakampės į vandens lelijas panašios žvaigždės.
„Stovinčio vandens upė, – iš lėto žingsniuodamas pasmerktų žydų kolonos gale, kartojo mintyse. – Mes visi čia supūsim, mūsų geltonos lelijos nuvys, o akys amžiams užges. Ar tai įmanoma – tiek daug lelijų ir dar daugiau akių?“ Pasukęs galvą į šoną, už šalia tipenančio basakojo berniūkščio išvydo baigiančius nubyrėti raudonus tulpių žiedlapius. Gėlės augo prie pat gatvės ir jų vystantys žiedai atrodė lyg įžūliai iškišti ilgi liežuviai. Žvilgtelėjęs aukštyn, Maksas pamatė prie namų langų prilipusius veidus. Juose galėjai įskaityti baimę, panieką, piktdžiugą, gailestį. Nė viename veide nebuvo vilties, to reto žiedo, kuris išsiskleidžia net stovinčio vandens upėj.
Nors iš viršaus žiūrintiems atrodė kitaip, kolona vis dėlto po truputį judėjo. Dabar ji panėšėjo į tamsią geltonomis dėmėmis išmargintą žalčio galvą, kuri, sakytum, buvo atsiskyrusi nuo kūno ir atrodė nei gyva, nei mirusi. Tą lėtai šliaužiančią galvą be paliovos talžė šonuose trepsintys vokiečių kareiviai. Kiekvieną smūgį lydėdavo riksmai, keiksmai ir niekad nesikeičiantis pertaras „Juden“.
Nerimstantis vėjas plaikstė Makso švarko skvernus. Jis žingsniavo lėtai, nenorėjo nieko nei matyti, nei girdėti. Anksčiau taip didžiavęsis savo muzikine klausa, nūnai jos negalėjo pakęsti. Ne vienas jo mokytojas sakydavo – tas vaikis turi absoliučią klausą, jis geba tiksliai atkurti kiekvieno muzikinio garso aukštį, trukmę, tembrą, stiprumą, kelių garsų sekas ir sąskambius. „Bet kuriems galams mirties upėje reikalinga absoliuti klausa? – klausė savęs Maksas. – Kad išgirstum, kaip beprotišku greičiu plaka kažkieno širdis? Kaip ji plėšosi, riaumoja ir, negalėdama išsiveržti iš krūtinės, pamažu nutyla. Kad išgirstum, kaip kažkuriam upės krašte motinos ar tėvo ranka spaudžia nuo ašarų springstančio vaiko burną. Kuriems galams?.. Kad Dievo dovaną priimtum kaip bausmę? Kad imtum pavydėti neregiams ir kurtiesiems? Tiems, kuriems duota laimė negirdėti tiesos.“
Maksas žingsniavo kolonos gale ir vijo šalin įkyriai puldinėjančius, skaudžiai kandančius klausimus: už ką? Kas davė tokią teisę? Kodėl niekas nesipriešina? Kodėl pasaulis, kodėl Dievas tyli? Jis įsakė sau groti – įsivaizduoti rankose laikomą violončelę ir braukti per jos stygas stryku arba pirštais. Arco, pizzicato. Girdėti tik akordus. Arco, pizzicato. Neklausyti jokių kitų garsų. Arco, pizzicato. Nepakelti akių ir į nieką nežiūrėti. Arco, pizzicato. Strykas, pirštai.
Į gatvės grindinį įbestos Makso akys nepaklusniai šastelėjo į šoną – iš kažin kur atsirado keturios kanopos. Maksas pakėlė akis. Išsyk jis raitelio nepažino, tik suprato, kad jis iš visų viršiausias, nes vienintelis joja ant juodbėrio žirgo. Paskui įsižiūrėjo ir prisiminė.
– Jūs šiandien vaidinate valkiriją, pone? – ne savo balsu paklausė Maksas. Jį net patį nustebino iš vidaus išsiveržę duslūs garsai.
Sustabdęs žirgą, uniformuotas vyras pažvelgė į Maksą. Jo žvilgsnis neišdavė nei nuostabos, nei pykčio, nei paniekos, greičiau priminė retais dygsniais nusiūtą, skrupulingai tiesią siūlę.
– Ar jūs manęs neprisimenate? – neatitraukdamas nuo raitelio akių, vėl paklausė Maksas.
Apsimetęs, kad neišgirdo, raitelis spustelėjo pentinais ir nušuoliavo į kolonos priekį.
Maksas jo nelydėjo akimis. Jis vėl žvelgė į gatvės grindinį, į tos stovinčios ar iš lėto tekančios upės dugną ir mokėsi negirdėti.
4
Kolona artėjo prie ilgo ir gilaus griovio. Visos Makso pastangos negirdėti ir neklausyti ėjo perniek. Atrodė, kad porą valandų tramdyta klausa lyg tyčia ėmė visus garsus ryte ryti. Ausyse skardėjo vokiški riksmai, moterų aimanos, vaikų spiegimas. Tą baisų triukšmą galėjo nutildyti tik užsirūstinęs dangus, bet jis kuo ramiausiai giedra akimi stebėjo žemėj vykstančią egzekuciją. Nuplaukus vieninteliam debesiui, žmonėms buvo liepta nusirengti. Moterys savo drabužius ir apavą sudėjo į vieną krūvą, o vyrai – į kitą. Vaikams buvo leista mesti bet kur.
Iš abejingai spoksančios žydrynės neiškrito nė vienas lietaus lašas.
Maksas atplėšė nuo žemės akis ir pažvelgė tiesiai priešais save. Jis baisėjosi ne tuo, kas vyko ir kas jam grėsė, bet kaip į visa tai reagavo aplinka, kuri buvo sustingusi lyg kietai išvirto kiaušinio baltymas. Viena buvo aišku – jokio išsigelbėjimo tikėtis neverta, niekur, nei čia žemai, nei ten aukštai.
Netikėtai Maksas pajuto, kaip kažkas palietė jo ranką. Akimirką jam dingtelėjo, kad jo atėjo išsivesti. Kas? Kur? Gal mama? Gal sesuo? O gal Ana? Taip, Ana! Kur ji buvo pradingusi? Juk netrukus jų jungtuvės. Ar ji pamiršo? Ar pamiršo, kaip jis jai pasipiršo? Be jokių priklaupimų ant vieno ar ant abiejų kelių, be ašarų, be serenadų, be deimantais nusagstytų žiedų, net be gėlių. Saulė tuo metu nei leidosi, nei tekėjo – jos, regis, iš viso nebuvo. Argi kviečiant žmogų keliauti per gyvenimą gali rūpėti saulė? Ar gali rūpėti vienadienės dovanos? Nejaugi Ana pamiršo? Pamiršo tą trumpą, bet labai tiesų ir aiškų klausimą? Negali būti. O gal dabar toks laikas? Baisus, juodais dažais užtepliotas laikas, kai geriau viską pamiršti?
– Duok man ranką, – pasigirdo nedrąsus vaikiškas balsas.
Tik dabar Maksas pamatė prie jo stovinčią kokių šešerių metų juodaplaukę mergaitę. Viena koja basa, o kita apauta nukleiptu juodu bateliu. Žemė buvo vėsi ir ji lyg gandriukas vis kilnojo nuogą pėdą.
– Tu čia viena? Kuo vardu? – paklausė Maksas.
– Feigė, Feigelė. Dabar esu viena. Ėjau su tėvais, bet juos įstūmė į griovį. Aš pabėgau. Bet žinau, kad vis viena turėsiu eiti į griovį pas mamą ir tėtį. Tik viena bijau. O tu irgi vienas ir tikriausiai bijai. Duok ranką, dviese bus drąsiau.
Maksas žiūrėjo į mergaitę išpūtęs akis ir pats nepajuto, kaip iš kietai sučiauptos burnos išsprūdo žodžiai:
– O tu matei, kas tam griovy?
– Ten kamuoliai, – nedvejodama tarė Feigelė. – Kad vaikai turėtų su kuo žaisti. Mačiau, kaip vienas įriedėjo.
– Taip, taip, – linkčiojo galvą Maksas, – vaikams reikia kamuolių, vaikai be kamuolių negali. Kai buvau mažas, man irgi patiko žaisti su kamuoliais, labai patiko. Man atrodydavo, kad, išmetęs kamuolį į viršų, leidi jam svajoti, jis sukasi, sukasi ir svajoja, svajoja…
Maksas nutilo. Jis prisiminė, ką apie tokius žaidimus buvo pasakojęs jo tėvas Mendelis. Esą senais laikais su kamuoliu žaisdavę žmonės mėgdžiodavo dienos ir nakties dievybių kovą. Žaidėjai turėdavo kuo ilgiau išlaikyti ore sunkų it akmuo kaučiuko kamuolį, atmušinėdavo jį klubais, pečiais, alkūnėmis ar lazdomis. Kelių arų aikštės šonuose buvo įtaisyti du vertikalūs akmeniniai žiedai, simbolizavę saulėtekį ir saulėlydį, pro juos reikėjo permesti kamuolius – įsivaizduojamą saulę, mėnulį ar žvaigždes. Tai buvo jėgos žaidimas, dažnai neapsieidavęs be sužeidimų ir mirčių.
– Duok man ranką! – stumdomas žmonių suriko Maksas Feigei. Jiedu stovėjo pačiame kolonos gale.
– Su tavim man nė kiek nebaisu, nė kiek, – šokuodama ant vienos kojos, kartojo Feigė. – Juk čia kaip laukiant skiepų! Iš pradžių visi šaukia ir bijo, o paskui nutyla ir net ima šypsotis. Pažadėk, kad mes irgi šypsosimės.
Maksas artėjo prie duobės nunarinęs galvą.
– Pažadėk! – timptelėjo jį už rankos Feigė. – Kitaip aš su tavim neisiu.
Maksas pažvelgė apsiblaususiomis akimis į vietoje nenustygstančią mergaitę, į netoliese šmėžuojančias žalias, rudas uniformas, šautuvų vamzdžius, į plyną be jokios užuovėjos lauką ir vos judindamas lūpas tarė:
– Pažadu. Bet ir tu privalai man šį tą pažadėti.
– Ką?
– Kai priešais mus nebestovės nė vienas žmogus, kai mums lieps nusirengti ir prieiti prie pat krašto, pažadėk, kad stipriai stipriai užsimerksi.
– Pažadu, – prispaudusi kairę ranką prie širdies, sukuždėjo Feigė. – Tai labai paprasta, taip darydavau ir pas gydytoją. Kiti vaikai rėkdavo, o aš užsimerkdavau ir jokio skausmo nejausdavau. Išėjusi laukiantiems sakydavau, kad visai neskaudėjo. Ir dabar, kai grįšiu iš to griovio, tą patį sakysiu. Gaila tik, kad už mūsų niekas nebelaukia.
Maksas išgirdo komandą nusirengt.
– Užsimerk! – sušvokštė jis. Tą akimirką niekas, išskyrus užmerktas Feigės akis, jam nerūpėjo.
Paskutinė dešimtis žydų sustojo prie griovio krašto. Niekas nedejavo ir neraudojo. Kai kurie iš jų prisivertė numirti dar prieš įkrisdami į tą baisų griovį. Mintyse save apiplovė ir nušluostė, apvalė kūną maldomis, įvyniojo į lininę drobulę. Atsigulė į pašventintą negilią duobę. Kad į akis nepribyrėtų žemių, užsidėjo ant jų po molio šukę, o kad Mesijo atėjimo dieną būtų lengviau prisikelti, rankose suspaudė po neilgą medgalį. Kai kurie po galva pabėrė smilčių iš Šventosios Žemės.
– Būk užsimerkusi! – pastebėjęs, kaip ėmė virpčioti Feigės blakstienos, paliepė Maksas. – Juk pažadėjai.
Mergaitė linktelėjo ir klusniai leidosi vedama.
Netikėtai Maksas pamatė koloną aplenkusį raitelį. Dabar juodu skyrė vos keletas žingsnių.
– Aš jus prisimenu, barone. Prašau, paimkit mergaitę! – šūktelėjo praradęs bet kokį baimės ar atsargumo jausmą.
Prie pat stovėjęs vokiečių kareivis šautuvo buože trenkė Maksui į paširdžius, ir jis susmuko ant žemės. Savo delne vis dar laikė mažą Feigės ranką. Juto, kaip per jos plonytį riešą kažin kas bėgo. Išsyk pagalvojo, kad kraujas, bet pakėlęs galvą pamatė saulėj tviskančius lašelius. Tai buvo Feigės ašaros, išsprūdusios iš po stipriai užmerktų vokų.
– Feige, Feigele, ar girdi? Kad ir kas nutiktų, neatsimerk, – šnabždėjo Maksas. – Viskas labai greitai baigsis, greičiau nei gydytojo kabinete. Grįžusi visiems galėsi pasakoti, kad…
Driokstelėjo šūviai.
5
Susiėmęs už galvos Maksas klūpėjo ant žemės. Kai atitoko, susigriebė, kad šalia nebėra Feigės. Pašoko ant kojų ir priešais išvydo kelis įraudusius kaimiečius – jie neskubėdami vertė žemes į duobę.
– Kur ta mergaitė, su kuria buvau? – dusliu balsu paklausė.
Arčiausiai stovėjęs duobkasys čaižiai nusikvatojo:
– Užsigeidė mat ponaitis mergaitės. Džiaukis, kad pats likai gyvas.
– Feige! – šūktelėjo Maksas ir lyg paklaikęs pasileido bėgti palei šviežiai užkasto griovio kraštą.
Jį sustabdė nuo žirgo nušokęs baronas. Paskui jį atskubėjo ir trys vokiečių kareiviai.
– Štandartenfiureri, ar įsakysit tą žydą?.. – kreipėsi į baroną uždusę kariai.
– Nereikia. Galit eiti. Pats susitvarkysiu, – geležiniu gniaužtu spausdamas Makso alkūnę, sukomandavo baronas.
Jie liko stovėti dviese.
– Kaip dabar į jus turėčiau kreiptis: barone, štandartenfiureri ar pone Štulcai? – gaižiai vyptelėjęs, paklausė Maksas. Jis buvo vienmarškinis, be kelnių ir be batų.
– Čia niekaip negalit į mane kreiptis. Galite tik klausyti, ką liepsiu. Tai ne koncertinis pasirodymas, pone Lankovski, tai maskarado apdarus nusimetusi realybė. Be to, jums reikėtų apsirengti. Eime prie drabužių krūvos, ten paieškosime jums ką nors tinkamo, jei tik kaimiečiai visko neišrankiojo.
Baronas pririšo prie medžio žirgą, ir jiedu tylėdami nuėjo ten, kur šūkavo kareiviai ir keikėsi duobkasiai.
Štulcui paliepus, vienas kareivis surado Maksui švarką, kelnes ir batus. Jis apsirengė ir, regis, keleriais metais paseno. Sukiojo tarp pirštų neužsegtas sagas ir vis stengėsi išvengti Štulco žvilgsnio. Maksui buvo koktu į tą žmogų žiūrėti. Dar niekam nebuvo jautęs tokios vimdančios neapykantos. Tą akimirką jam atrodė, kad dėl visų nelaimių yra kaltas štandartenfiureris.
Maksą pykino ir nuo svetimų drabužių. Nuo jų trenkė kankinio prakaitu ir krauju, be to, juos vilkėdamas jautėsi lyg koks marodierius. Kuriems galams juos apsirengė? Kodėl nuolankiai pakluso?..
– Dabar galėsime eiti, – nužvelgęs Maksą, burbtelėjo štandartenfiureris. Pasisukęs į kareivius, jis liepė paimti jo žirgą ir nuvesti į arklides.
Jei ne štandartenfiurerio uniforma, iš tolo žiūrėdamas galėjai pamanyti, kad žingsniuoja du geri bičiuliai. Jų pakumpusi laikysena, ūgis, žingsnių greitis buvo tokie patys. Jie neskubėjo, kartais sustodavo ir lyg lietų mėginantys nuspėti ūkininkai įsispoksodavo į dangų. Balkšvo šydo debesys nežadėjo jokio lietaus.
– Kur mes einame? – vėl nudelbdamas akis į duobėtą kelią, paklausė Maksas.
– Tuoj pamatysit, – atsakė štandartenfiureris.
Neseniai įsteigtoje koncentracijos stovykloje kaliniams skirtas plotas buvo aptvertas spygliuota viela, prie įėjimo stovėjo du ginkluoti sargybiniai, kiek atokiau įrengtame bokštelyje prie kyšančio kulkosvaidžio Browning M-2HB žvalgėsi trečias kareivis. Pamatę štandartenfiurerį, visi trys išsyk pasitempė ir kariškai pasisveikino.
Šis sinchroniškas judesys Maksą tarsi iš miegų pažadino. Tik dabar jis susivokė, kur esąs. Priešais pamatė nesibaigiančias eiles barakų, kareivines, lauko virtuves, arklides, šunides, kitus neaiškios paskirties statinius. Jį apėmė nenumaldomas noras bėgti. Keista, kad nieko panašaus nejautė stovėdamas prie griovio. Tiesa, jis juk laikė už rankos Feigę… Maksas klausiamai pažvelgė į štandartenfiurerį – lyg iš akmens iškaltame barono veide nekrustelėjo nė vienas raumuo. Maksui panižo ranka per tą akmeninį veidą suduoti, vožtelėti iš visų likusių jėgų.
Štandartenfiureris Maksą grubiai stumtelėjo ir vienam iš sargybinių paliepė nuvesti jį į malkoms skirtą pašiūrę. Žinoma, toje patalpoje jokių malkų nebuvo. Net ir šalčiausią žiemą niekas nesiruošė šildyti kaulėtų žydų šonų.
Pašiūrės durys buvo praviros, ant plikos žemės mėtėsi sudriskęs šiaudų prikimštas čiužinys, kampe stovėjo surūdijęs kibiras, o greta sienoje buvo iškirsta ovali skylė, atstojanti langą. Įėjęs į vidų, Maksas susmuko ant čiužinio.
– Gyvensiu išvietėj, – suvapėjo.
– Bet gyvensit, – iš lauko pusės atsklido žemas, ramus vyriškas balsas. – Išskyrus jus, nuo to griovio niekas negrįžo.
Pakėlęs galvą, Maksas išvydo tarpdury stovintį štandartenfiurerį.
– Kur Feigė? – paklausė.
– Greitai gausit atsigerti ir šio to užkąsti, – nekreipdamas dėmesio į Makso klausimą, ramiai kalbėjo štandartenfiureris.
– Ar galit ištiesti rankas? – niekinamai nusiviepė Maksas.
– Kam?
– Noriu pažiūrėt, kaip atrodo vaikžudžio rankos. Niekada nesu matęs.
Štandartenfiureris vyptelėjo. Paskubomis žengė vidun ir užtrenkė duris.
– Klausykit manęs įdėmiai, Lankovski, – pakeltu balsu tarė. – Šiandien viena iš valkirijų jus išgelbėjo. Bet tai nereiškia, kad galit tampyti likimą už ūsų. Tai – ne koncertų salė, ir čia jūs joks ne maestro.
– Žinau, barone Štulcai, – lyg ne savus žodžius iš burnos išstūmė Maksas ir akimis nuslydo per šiurkščias, voratinkliais apaustas lentas. – Jūs labai pasikeitėte nuo tos dienos, kai paskutinį kartą buvom susitikę.
– Karas visus pakeičia. Skaičiau kartą: „Jei esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikoje. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai.“
– Kas taip rašė? – klustelėjo Maksas.
– Vienas man patinkantis prancūzų žurnalistas. Manau, po kelerių metų jis taps garsiu rašytoju.
– Ar po kelerių metų dar bus įmanoma kuo nors tapti?
– Kažkam – taip, bet tik ne žydams. Jų perspektyvos liūdnos. Aš asmeniškai nieko prieš juos neturiu, todėl jums ir padėjau išsikapstyti. Prisimenu jus kaip talentingą muzikantą…
– Kam tokiai skylei talentingi muzikantai?
Štandartenfiureris ironiškai perkreipė lūpas.
– Retorika čia visai nereikalinga. Pakanka suvokti, kad virš mūsų sklando tos pačios valkirijos, kaip ir Vagnerio operoje, ir tai, kad ponas Šiklgruberis ne juokais užsimojo sunaikinti visą žydiją. Kaip žinia, žydų bėdos ir prasidėjo jam tapus kancleriu. Pirmiausia žydams buvo uždrausta dirbti valstybinėse įstaigose, dėstyti mokyklose ir universitetuose. Žydai teisininkai ir medikai nebegalėjo teikti paslaugų ne žydų tautybės žmonėms. O vėliau buvo priimti Niurnbergo įstatymai, įteisinę žydų diskriminaciją, panaikinę jų pilietines teises, uždraudę žydų ir vokiečių santuokas. Galime prisiminti ir Krištolinės nakties ir Austrijos pogromus, per kuriuos buvo sudegintos ir sugriautos visos sinagogos, nusiaubtos žydų organizacijų būstinės, krautuvės…
– Kam jūs visai tai man sakot? – nutraukė jį Maksas. – Aš ir pats viską žinau.
– Žinote?! – dramatiškai suplojo rankomis štandartenfiureris. – Tai kodėl, po velnių, esate čia? Kodėl neišsinešdinot iš Vokietijos kartu su kitais apsukriais žydais? Neabejoju, kad būtumėt suradęs puikų prieglobstį. Juk Hitleris Reichstage aiškiai pasakė, jog kilus karui Europos žydija bus sunaikinta. Be jokio pasigailėjimo. Be jokių išimčių.
Akimirką Maksui pasirodė, kad Štulcas ėmė kalbėti jo balsu, kad pavogė jo intonacijas, kvėpavimą, net dantų grikšėjimą.
– Ko jūs iš manęs norit? – tramdydamas pyktį sušvokštė Maksas. – Juk ne veltui mane iš to griovio ištraukėt? Ką turėsiu padaryti?
Baronas Štulcas įrėmė į jį sunkų lyg akmeninis vėzdas žvilgsnį. Po ilgos pauzės tarė:
– Ar prisimenate Nikolo Amačio violončelę?
Makso akys sublizgo.
– Tą, septyniolikto amžiaus?
– Taip. Geriausio italų meistro instrumentas.
– Net Amačio genialūs mokiniai Gvarneris ir Stradivarijus tokios formos ir tembro nebuvo išgavę. Be to, jums visai nepatinka, kaip jie patobulino savo mokytojo instrumentus – kas iš tų siauresnių šonų ir liemens, ilgesnio korpuso ir tamsesnės spalvos, – lyg skaitydamas iš rašto išpyškino Maksas.
– Puiku! – apimtas nuostabos sušuko baronas Štulcas. – Niekada neabejojau jūsų genialumu, pone Lankovski. Turite ne tik absoliučią klausą, bet ir nepriekaištingą atmintį. Šioje ypatingoje vietoje tai labai pravers.
Maksas pažvelgė pro ovalo formos kiaurymę. Lauke kareiviai palei spygliuotą tvorą rikiavo Dovydo žvaigždes segančius vyrus. Sunku buvo įžiūrėti atvestųjų veidus, švietė tik jų žvaigždės. Tiesa, jos buvo išblukusios, užsirietusiais kampais lyg iš vandens gelmių išplėštos geltonosios lelijos.
– Ką? – užsimerkęs sušnabždėjo. – Ką šioje ypatingoje vietoje veikiate jūs?
– Tarnauju tėvynei, – nesudvejojęs atšovė baronas Štulcas. – Tęsiu savo garbingos giminės tradicijas.
– O kaipgi jūsų meilė muzikai?
– Vis dar dega. Tik, žinoma, ne atvira liepsna. Dabar tam ne pats geriausias laikas. Nori nenori karo metu tenka klausytis kitokios muzikos: artilerijos pabūklų griaudėjimo, kulkų švilpimo, keiksmų, dejonių. Bet kai tik viskas baigsis, grįšiu į savo koncertų salę, vėl kviesiu geriausius muzikantus, rengsiu pokylius, vėl gyvensiu, vėl… – barono žodžius nustelbė prapliupę šūviai. Nuo to garso, regis, suakmenėjo sąnariai ir užėmė kvapą.
Maksas iš lėto atgręžė nugarą kiaurymei. Mintyse ėmė piešti paveikslą, kuriame driekėsi akim neaprėpiamos Veličkos lygumos, per jas vingiuojantys basų pėdų numyluoti takai, almantis upelis, virš jo nugarą išrietęs tiltas. Ten jis buvo nusivedęs Aną. Ten ji šluostė nuo jo kaktos prakaitą, pavargusį guodė ir ramino, bučiavo užmerktas akis. Kodėl jis buvo užsimerkęs? Reikėjo godžiai visą grožį sugerti savin, kad tokią dieną kaip ši galėtum išgyventi. Bet ar jie, rymodami ant to tilto, galėjo numanyti, kas nutiks? Net juos apstoję šimtamečiai ąžuolai ir snaudžiantys nemirtingi akmenys nenumanė. O visą kūriniją valdąs Viešpats? Ar jis žinojo? Ar nė nepastebėdamas paliko juos it netyčia ištyškusius skreplelius?
Šūviai nutilo.
– Man reikia eiti, – nugurkęs seiles, pasakė štandartenfiureris. – Laukia daug darbo. O jūs, Lankovski, nusiraminkit ir pailsėkit. Rytoj jus vėl aplankysiu. – Pasisuko eiti, bet prie pat durų sustojo. – Niekada nepamirškit svarbiausio dalyko – muzika yra jūsų išsigelbėjimas, ir visai nesvarbu, kad gyvenam ne krištolo, bet plieno laikais.