Ieva Tumanovičiūtė. Langas

2025 m. Nr. 8–9

Apsakymas

 

Vimas sustojo prie žemo senamiesčio namo lango, patrauktas knygų, netvarkingai sukrautų ant plačios palangės. Užuolaidoms prasiskleidus, išniro blyškus jaunos moters veidas, apsuptas vyšnių spalvos garbanų. Ji šypsojosi ir kažką sakė, bet iš nuostabos jis nepajėgė skaityti iš jos lūpų. Mergina mostelėjo luktelėti ir dingo už užuolaidos. Jis laukė taip ilgai, kad ėmė nerimauti neteisingai supratęs jos gestus, bet ji pagaliau atėjo, susisiautusi į ilgą, juodą paltą, paryškinantį sodrią jos plaukų spalvą.

– Ar norėtum kurią nors pasiskolinti? – paklausė ji. – Svajoju turėti biblioteką ir dalyti knygas.

Mergina prisistatė esanti Vendė. Jis dar kartą pasižiūrėjo pro langą: nenorėdamas prisipažinti, kad ne itin mėgsta skaityti, pirštu parodė į knygą ryškiai raudonu viršeliu. Mergina pakvietė sekti paskui. Pro arką jie įžengė į nedidelį kiemą, kuriame Vimas išvydo raudonu aksomu apsiaustą baltą vyro manekeną, šalia jo stovėjo kelios senovinės kėdės. Vendė pasuko į priešingą pusę nuo manekeno ir pravėrė gelsvas nušiurusias duris. Atsidūrę tamsiame prieangyje, jie palypėjo kelias pakopas, vedančias prie jos buto durų. Viduje buvo šilta, bet galėjai užuosti silpną pelėsio dvelksmą. Senos medinės grindys girgždėjo. Ji paprašė nusiauti ir paragino prisėsti nedidelėje virtuvėje. Pro langą, žvelgiantį į kiemą, gerai matėsi jį nustebinęs manekenas. Vimas laukė, kol ji atneš knygą.

Vendė padėjo knygą ant virtuvės stalo ir užkaitė virdulį. Susidrovėjęs jis linktelėjimu patvirtino norintis arbatos. Jam buvo keista čia būti, bet kartu norėjo, kad tai nesibaigtų. Jis stebėjo, kaip mergina atidarinėja spinteles, traukia puodelius ir arbatos dėžutes. Jos judesiai jam atrodė tarsi šokis. Jis prisiminė kadaise matytą baletą. Bendraklasiai juokėsi ir išdykavo, šaipėsi iš šokėjų kostiumų, bet galiausiai nutilo, tarsi pakerėti burtų. Vendė jam priminė tas nežemiškas scenos būtybes.

– Išsirinkai gerą knygą, – pasakė ji, nutraukdama jo mintis. – Ar daug skaitai?

Vimas bijojo šio klausimo ir tyliai sumurmėjo:

– Ne itin…

– Kai kurie užtrunka, kol atranda knygas, – pasakė ji nusišypsodama.

Vendė užplikė arbatos ir pastatė puodelius ant stalo. Didelėje lėkštėje išdėliojo sausainius ir baltu kremu perteptus vaflius. Stebėdamas, kaip ilgais pirštais, papuoštais įmantriais sidabriniais žiedais, ji laužia ir pasigardžiuodama ragauja saldėsius, jis taip pat sulėtino tempą ir gardumynai jam pasirodė nepaprastai skanūs. Dar ilgai jis ieškos tokių nusipirkti, o namie valgydamas laužys juos nedideliais gabaliukais, įsivaizduodamas jos rankas, kurios po truputį taps jo plaštakomis, jo judesiais.

Vimas jaudinosi nežinodamas, ką pasakyti, ir apsidžiaugė, kai Vendė pasiūlė pažaisti paprastą kortų žaidimą, – jį buvo išmokęs dar vaikystėje. Jai išėjus atnešti kortų malkos, gurkšnodamas arbatą, kurios skonio taip pat ilgėsis, jis pažvelgė pro langą – jautėsi ypatingai ir norėjo, kad popietė niekada nesibaigtų.

Iš dėžutės Vendė išėmė kortas ir ėmė jas maišyti. Jos judesiai buvo švelnūs, lėti ir traukė jo žvilgsnį. Kiekvienam ji padalijo po šešias kortas. Iš pradžių jie žaidė tylomis, bet netrukus ėmė vis garsiau reikšti savo emocijas. Pirmą kartą jie sužaidė lygiosiomis, paskutinis atsimušęs jis lengviau atsiduso ir pasisiūlė padalyti kortas. Bemaišant pikų bartukas nukrito ant žemės, greitai jį pakėlęs įkišo tarp kitų.

Žaisdamas Vimas stebėjo, kaip Vendė susimąsto, kaip gražiomis rankomis ištraukia ir ant stalo deda kortas. Jautėsi laimingas net ir pralaimėjęs. Maišydamas kortas, ėmė nerimauti, kiek kartų jie dar žais? Atrodė, kad žaidimas jam niekada nepabos, tačiau svarstė, ar iš mandagumo neturėtų paklausti, gal užsibuvo per ilgai? Trečiąjį žaidimą laimėjo jis. Atkreipė dėmesį, kad mergina daug juokėsi, nors nebūtų galėjęs pasakyti, kad ištardavo ką nors šmaikštaus. Jie abu maivydamiesi skundėsi, kad neįmanoma laimėti su tokiomis prastomis kortomis.

Po trečios partijos Vendė atsistojo ir jis pamanė, kad tai ženklas išeiti, bet ji pasakė užkaisianti virdulį. Varžydamasis Vimas išdrįso paklausti, kur tualetas. Likęs vienas nedideliame vonios kambaryje, išklotame melsvai pilkomis plytelėmis, pajuto, koks yra pakylėtas ir įsiaudrinęs. Neprisiminė, kada paskutinį kartą jautėsi toks laimingas ir išsiblaškęs, stačiai apsvaigęs. Jis nedrįso paliesti, bet įsiminė įvairius kosmetikos indelius ir nedidelius reikmenis, išdėliotus ant lentynėlių. Ant sienos kabėjo keletas įrėmintų paveikslų: rytietiško stiliaus iliustracija, vaizduojanti kalnų peizažą, ir nespalvota tuščios ankstyvo rytmečio miesto gatvės nuotrauka su tolumoje boluojančiu vienišu siluetu. Fotografija jam atrodė veikiau viltinga nei liūdna. Merginos namai buvo įdomūs ir ypatingi, nė kiek nepanašūs į jo paties butą. „Meniški“, – kaip pasakytų jo mama, vertinanti praktiškus dalykus. Daug anksčiau, nei vaikams įprasta, jis pasijuto jai svetimas ir neatsiminė, kad būtų ją dievinęs ar idealizavęs. Apskritai jis neturėjo ryšio su artimaisiais, bet ilgai to nesuprato.

Grįžęs į virtuvę, ant stalo pamatė ne tik garuojančios arbatos puodelius, bet ir dvi lėkštes. Vendė pjaustė sūrį.

– Padarysiu kelis sumuštinius, jei išalktume, – žvaliai pasakė.

Liaunas jos siluetas, o ypač judesių tempas, ramino jį ir leido atsipalaiduoti. Dar niekad jis nebuvo valgęs tokio skanaus sumuštinio su sviestu ir sūriu. Užkandžiaudami jie sužaidė dar penkias partijas. Už lango sutemo, jis nebegalėjo įžiūrėti manekeno ir suprato, kad laikas eiti, nors nenorėjo skirtis.

– Kai perskaitysi knygą, ateik grąžinti ir galėsi išsirinkti kitą, – jį išlydėdama pasakė Vendė.

Jis kelis kartus padėkojo už vakarą, o ji šypsodamasi jam pamojavo. Spausdamas po pažastimi knygą jis keliavo sutemusiu miestu, kvėpdamas gaivų orą ir toks įsiaudrinęs, kad jam ėmė svaigti galva. Tačiau nepaisė nuovargio, nes jį sukėlė laimė ir džiugesys. Panašiai nutikdavo vaikystėje per šventes įsišėlus su draugais ir iki soties prisivalgius saldumynų. Po to būdavo sunku nurimti ir nesinorėdavo, kad šventė baigtųsi.

Traukdamas namo siauromis senamiesčio gatvėmis, apšviestomis šiltos šviesos, jis jautėsi tarsi pasakoje. Jo namai buvo priešingoje miesto dalyje, apstatytoje pilkais betoniniais daugiaaukščiais, neturinčiais nieko bendro su šiomis paslaptingomis ir dailiomis gatvelėmis. Visa savo esybe jis vis dar buvo su Vende ir spaudė po pažastimi kažką tikro ir materialaus, patvirtinančio, kad šis susitikimas nebuvo vien sapnas. Pirmą kartą gyvenime jis nekantravo perskaityti knygą, kad turėtų pretekstą vėl su ja susitikti.

Grįžęs namo, Vimas užsidarė savo kambaryje ir atsivertė knygą. Pauostė ją ir jam dingojosi, kad užuodžia ne tik popieriaus, dažų, bet ir Vendės buto, jos kvepalų aromatą. Buvo įsiaudrinęs ir raidės šokinėjo puslapyje. Jis kelis kartus perskaitė epigrafą, bet negalėjo jo suprasti. Užmigti jam taip pat sunkiai sekėsi, bet jis dėl to nė kiek nesinervino. Reta pakylėtumo būsena jam buvo maloni ir jis norėjo kuo ilgiau ją ištęsti.

„Švelnumas!“ – mintyse sušuko jis. Štai kas jį užbūrė Vendės namuose. Jis jautėsi persiėmęs jos švelnumu. Tai buvo ypatingas, nedažnai patiriamas jausmas, kurį jis vylėsi išsaugoti.

Kitą rytą Vimas pabudo apdujusia galva, bet vis dar laimingas dėl vakarykščio susitikimo. Pusryčiaudamas galvojo apie tai, kaip Vendė pasimėgaudama, mažais kąsneliais gardžiuojasi maistu, ir pats stengėsi daryti tą patį, bet jau nekantraudamas atsiversti knygą.

Iš pradžių Vimas skaitė lėtai, kelis kartus grįždamas prie tos pačios pastraipos, kad būtų tikras, jog įsigilina ir supranta tai, ką perskaito. Tačiau netrukus įsitraukė ir nepastebimai perlėkė kelias dešimtis puslapių. Anksčiau dėl tokio pasiekimo būtų gerokai pasikankinęs. Jis užvertė knygą, pasižymėjęs skaitomą vietą iš languoto sąsiuvinio išplėštu lapu, išėjęs į balkoną įkvėpė žvarbaus oro ir užsisvajojo apie Vendę. Paskaičiavo, kad jei ir toliau skaitys tokiu tempu, po trijų dienų galės grąžinti knygą ir vėl ją pamatyti.

Tai buvo įdomiausia ir greičiausiai jo perskaityta knyga. Kai beliko keliasdešimt puslapių, jis tyliai nusistebėjo, kodėl anksčiau jam taip nepatikdavę skaityti. Dabar nenorėjo veikti nieko kito. Jo protas dar niekad nebuvo toks guvus, o knyga žadino daugybę klausimų ir jausmų. Nemažai jų buvo prieštaringi ir trikdantys ir, jei ne viltis pamatyti Vendę, būtų apkartinę jo būtį.

Vakare pabaigęs knygą, kitą rytą Vimas autobusu nuvažiavo į senamiestį ir dar gerokai prieš vidurdienį pasibeldė į merginos duris. Niekas neatidarė. Nusivylęs nusprendė keletą valandų palaukti kokioje nors kavinukėje ir užsukti vėliau. Gurkšnodamas arbatą jis paskaičiavo dienas iki rudens atostogų pabaigos. Mokyklos nė kiek nebuvo pasiilgęs, bet guodė tai, kad liko paskutiniai metai. Neturėdamas ką veikti, jis ėmė padrikai skaitinėti skirtingas knygos vietas, kol galiausiai pradėjo ją iš naujo. Kai vėl pasibeldė į Vendės duris, ji dar nebuvo grįžusi.

Kelias dienas iš eilės jis ieškojo merginos, bet tik trečiosios vakarą, kai jau buvo beveik perskaitęs knygą antrą kartą, rado ją namie. Plati jos šypsena bylojo apie džiaugsmą jį išvydus.

– Visai greitai! – pagyrė Vimą.

– Perskaičiau prieš tris dienas, bet, neradęs tavęs namie, jau beveik pabaigiau antrą kartą.

Ji neužsiminė, kur buvusi, ir jam nešovė į galvą klausti.

Drauge jie vėl išgėrė arbatos ir pažaidė kortomis. Vimui trečią kartą iš eilės pralaimėjus, Vendė nusivedė jį į kambarį ir, praskleidusi užuolaidą, paragino išsirinkti knygą. Jis nedrįso per daug žvalgytis, suprasdamas, kad atsidūrė jos miegamajame. Prie sienos stovėjo karališkai atrodanti lova, užklota prisirpusių trešnių spalvos lovatiese. Kambarys buvo jaukus, pilnas įvairiausių daiktų. Drovėdamasis jis nuėjo prie palangės ir įsistebeilijo į knygas. Kol skaitinėjo pavadinimus, gatve praėjo keli žmonės, jie buvo išties arti. Jis prisiminė, kaip pirmą kartą per stiklą susitiko jųdviejų žvilgsniai. Suabejojo, ar galėtų ramiai užmigti taip arti gatvės. Šįkart knygas jis apžiūrėjo atidžiau, perskaitė aprašymus galiniuose viršeliuose ir užtruko, kol išsirinko.

– Gali imti ir kelias, – išgirdo iš kito kambario galo atsklindantį malonų Vendės balsą. Tačiau jis nutarė imti po vieną, kad galėtų dažniau su ja susitikti.

Mergina pagyrė jo pasirinkimą ir tik tada paklausė, kaip jam patikusi pirmoji knyga. Nors daug apie tai galvojo ir buvo sumąstęs protingiausius atsakymus, stojus lemiamai akimirkai jis sutriko ir išlemeno:

– Įsitraukiau kaip niekad anksčiau.

– Taip, ją lengva skaityti, – patvirtino Vendė.

– O šią? – paklausė jis, kilstelėjęs naują knygą tamsiai žaliu viršeliu.

– Ooo, ji visai kitokia… – paslaptingai nutęsė mergina.

Vimas juto tokį entuziazmą, kad jam atrodė, jog galėtų įveikti bet kokią knygą – jei panorėtų, perskaitytų net storiausią enciklopedijos tomą. Jis mielai būtų dar pabuvęs, bet, jam išsirinkus knygą, jie atsisveikino.

Vendė buvo teisi, per žaliąją knygą yrėsi nepalyginamai lėčiau. Nebūtų pasakęs, kad ji neįdomi, bet nuliūdo, kad Vendę pamatys dar negreitai. Ėmė svarstyti, ar negalėtų pas ją užsukti šiaip sau, nebaigęs skaityti knygos? Bet, ilgiau pagalvojęs, sumanymo atsisakė. „Gal vėliau ir galėsiu taip padaryti, bet dar ne dabar“, – nusprendė.

Knyga buvo pilna išnašų, kurių paaiškinimus reikėjo susirasti gale. Vimas jautėsi taip, tarsi mėgintų įsisavinti naujos pamokos medžiagą. Kad suprastų, ką skaito, jam dar tiek daug reikėjo sužinoti ir išmokti – tai ir žlugdė, ir skatino vienu metu. „Kaip jis diskutuos su Vende, jei ji žino žymiai daugiau? Galbūt dėl to, kad jų lygiai skirtingi, jie anąkart ir neaptarė knygos taip, kaip jis tikėjosi?“ Taip besvarstant jo pasitikėjimas savimi menkdavo, bet prisiminęs, kaip ji šypsojosi ir juokėsi, jiems žaidžiant kortomis, jis nusiramindavo. Vis dėlto ji buvo jam prielanki.

Vimas nieko nežinojo apie Vendę: kiek jai metų, ką ji veikianti, bet kažkodėl nedrįso jai užduoti šių banalių klausimų, kurie atrodė netinkami jos draugijoje. „Kodėl jis tiek daug dalykų prie jos nedrįsta ir sykiu nori kuo ilgiau būti šalia?“ – klausdavo savęs, pamesdamas skaitomą knygos eilutę.

Liūdėdamas susitaikė, kad užtruks, kol perskaitys antrą knygą. Be to, po kelių dienų turės grįžti į mokyklą ir skaitymui liks dar mažiau laiko.

Dar niekad Vimas nebuvo toks disciplinuotas. „Negi anksčiau nesu turėjęs tikslo?“ – pats savimi stebėjosi. Norėdamas kuo greičiau įveikti knygą, jis susiplanuodavo dieną ir kiekvieną laisvą akimirką skaitydavo. Bendraklasiai, su kuriais anksčiau leisdavo pertraukas, stebėjosi matydami jį traukiant į biblioteką, bet jam nerūpėjo, nes buvo susitelkęs į savo tikslą. Kandžios jų pastabos greitai liovėsi, nes jis turėjo neatremiamą argumentą: „Noriu pasiruošti egzaminams ir pagaliau ištrūkti iš šio kalėjimo.“ Be to, dvyliktokai jau buvo kitokie. Žemesnėse klasėse būtų sulaukęs daug daugiau pašaipų. O paskutiniaisiais metais nemažai mokinių po truputį atsiskiria nuo mokyklos bendruomenės. Kai kurie į mokyklą atvažiuoja automobiliais ir atrodo tarsi perraugę vaikai, iš inercijos atiduodantys duoklę praėjusiam etapui. Tad greitai jis buvo paliktas ramybėje.

Susitelkęs Vimas per pusantros savaitės įveikė antrą knygą ir po pamokų nuvažiavo į senamiestį. Šįkart Vendė atidarė duris vos pasibeldus, bet nusišypsojusi atsiprašė skubanti išeiti. Jis pastebėjo, kad ji buvo dailiai susišukavusi. Jie susitarė susitikti kitą dieną. Eidamas tyliomis senamiesčio gatvėmis, jis didžiavosi paskirtu pasimatymu. Jam dingtelėjo, kad norėtų kaip nors atsidėkoti Vendei, skolinančiai jam knygas ir vaišinančiai arbata. Parduotuvėje jis ilgai rinkosi saldainių dėžutę, kol galiausiai apsisprendė ir sumokėjo iš tėvo gaunamais kišenpinigiais. Pinigų tėvas jam nešykštėdavo. Kartą yra pasakęs: „Jei reikia, sakyk, nenoriu, kad prieš draugus atrodytum skurdžius.“ Kažkas jo žodžiuose Vimui nepatiko, nors, palyginus su kitais bendraamžiais, jis galėjo būti patenkintas tėvo dosnumu. Be to, pinigų, gerokai daugiau, nei reikia pavalgyti, jam duodavo ir motina.

Kitą dieną mokykloje jis be perstojo galvojo apie būsimą susitikimą su Vende. Neturėdamas ko skaityti ir norėdamas prasiblaškyti, per pertraukas vėl trynėsi su draugais. Klausydamasis jų pokalbių ir juokelių jautėsi gerokai atitrūkęs, bet iškart sukluso, kai vienas pradėjo pasakoti apie savo merginą. Supratęs, kad draugas iš jos tyčiojasi, pasijuto nesmagiai, ir likusias pertraukas praleido vienas. Saldainių dėžutę buvo paslėpęs juodame maišelyje, kad kuprinėje jos niekas nepastebėtų.

Sutartu laiku neradęs Vendės namie, Vimas stipriai nusivylė, nuliūdo ir net pyktelėjo, kad ji nesilaikanti žodžio, o paskui ėmė nerimauti, kad gal jai nutiko kas nors rimto. Apimtas sąstingio jis kelias valandas prasėdėjo ant laiptų prie jos buto durų. Ilgai svarstęs, parašė raštelį ir paliko saldainius prie slenksčio, nors ir baimindamasis, kad juos nugvelbs kaimynai.

Kitą dieną rado saldainius tebegulinčius ten, kur juos paliko, o tai reiškė, kad Vendė nebuvo grįžusi namo. Vimą apėmė nerimas. Jis palaukė, kol sutemo. Kitą dieną saldainių neberado, bet Vendės taip pat nebuvo namie, tad jis negalėjo būti tikras, kad juos paėmė ji. Jis galvojo apie ją kaip apsėstas, kūrė baisiausius scenarijus ir, norėdamas nors kiek pakeisti minčių eigą, iš mokyklos bibliotekos pasiskolino knygą. Tai buvo pirmas įrašas jo kortelėje. Susikaupti sekėsi sunkiai, skaitant mintys nuolatos grįždavo prie Vendės. Kasdien po pamokų jis nuvažiuodavo į senamiestį ir pasibelsdavo į jos duris, kurių niekas neatidarydavo. Galiausiai įsidrąsinęs nuspaudė kelių kaimynų durų skambučius. Nė vienas nieko nežinojo, bet žilagalvė senutė įsitempė jį vidun išgerti arbatos. Jis ilgai negalėjo išsisukti nuo jos šnekų jam prastai suprantama kalba ir išeiti.

Vimas ramino save, kad galbūt Vendė kur nors išvykusi, ir nusprendė kurį laiką jos neieškoti. Dvi dienas ištvėrė nenuvažiavęs iki jos namų. Trečiąją mėgino save apgauti, kad tik šiaip sau išsiruošė pasivaikščioti po senamiestį, ir, jei bus pakeliui, užsuks pažiūrėti, ar gali grąžinti knygą. Iš tolo lange išvydo vyšnines Vendės garbanas, ji tvarkingai dėliojo knygas ir jį pamačiusi nusišypsojo. Mergina buvo pakiliai nusiteikusi ir jis nedrįso jai priekaištauti.

– Labai ačiū už saldainius, – padėkojo Vendė.

– Tai vis dėlto radai…

– Žinoma! Pas mus gyvena geri žmonės – svetimo neima. Buvo labai skanūs.

Vimas palingavo galva. Ji taip ir neužsiminė apie praleistą jųdviejų susitikimą. Jis išsirinko knygą, nors žinojo, kad bet kurią iš jos kolekcijos galėtų pasiimti bibliotekoje. Šįkart jie nežaidė kortomis – Vendė pasiūlė pasivaikščioti. Jie klajojo siauromis gatvėmis, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą, atkreipdami vienas kito dėmesį į įvairias pakeliui pastebėtas detales. Buvo gera. Atsisveikindamas jis paklausė, ar jie negalėtų susitarti dėl susitikimo. Vendė persimainė ir atsiprašė, kad šiuo metu jai sunku ką nors planuoti, bet jis visada galįs užsukti, kai bus netoliese, net jei dar nebus perskaitęs knygos. Jis nudžiugo, kartu suprasdamas, kiek daug nerimo jam kels tokia nežinia.

Kasdien po pamokų Vimas važiuodavo pasivaikščioti į senamiestį, pakeliui užsukdamas pas Vendę, bet jos vis nebūdavo namie. Keletą valandų jis prasėdėdavo kavinėje, paruošdavo namų darbus ir vėl pasibelsdavo į merginos duris. Stengėsi neprisigalvoti siaubingų scenarijų: kai paskutinį sykį matė Vendę, ji atrodė džiugi, tad, matyt, tiesiog buvo smarkiai užsiėmusi. Vis dėlto ji nenorėjo jam sakyti, ką daranti. Tikra slapukė – tai vargino ir masino. Jis gėdijosi, kad iš šono galįs pasirodyti kaip įkyrus persekiotojas, todėl kartais padarydavo pertrauką ir kelias dienas atsispirdavo pagundai praeiti pro jos namus.

Netrukus Vimas sumanė vėl palikti Vendei nedidelę dovanėlę, taip vildamasis sužinoti, ar ji apskritai grįžta namo, ar yra išvykusi. Jis išrinko nedidelę gėlę vazone. Nieko neišmanydamas apie augalus, paėmė tą, kuris jam pasirodė dailus, nežinodamas, kad jis skirtas persodinti, o ne auginti kambaryje. Ant plastikinio vazono priklijavo raštelį su citata iš skaitomos knygos ir nekantravo palikti dovaną prie merginos buto durų. Priartėjęs prie jos lango, pamatė, kad ant palangės nebėra knygų. Iš nuostabos jis šiek tiek paėjo į priekį ir grįžo atgal norėdamas įsitikinti, kad nesumaišė langų, bet knygų tikrai nebebuvo. Vimui pasibeldus, duris atidarė liesas vyras baltais berankoviais marškinėliais. Iš netikėtumo vaikinas loštelėjo atgal ir vos nenubildėjo nuo laiptelių, bet išlaikė pusiausvyrą ir pasiteiravo apie Vendę.

– Ji išvyko į Amsterdamą. O ką, tu – jos vaikinas? Ir ji tau nieko nepasakė? – vyras kreivai šyptelėjo.

– Ne, ji skolindavo man knygas.

– Aaa, tai tu. Ji mane perspėjo. Užeik, – mostelėjo.

Vimas žengė į prieškambarį, o vyras pirštu parodė į kartoninę dėžę.

– Čia tau – jos knygos. Prašė perduoti, jei pasirodytum.

Sutrikęs Vimas linktelėjo ir pasilenkė prie dėžės, nežinodamas, kur dėti vazoną su gėle. Dėžė buvo sunki. Vyras padėjo jam ją pakelti ir ant viršaus kiek pašaipiai pastatė augalą.

– Na ką, vyruti, iki!

Išėjęs iš kiemo ir kiek paėjėjęs, jis padėjo dėžę ant grindinio. Parsigabenti ją nebus lengva. Tai, kad dėžė buvo sunki ir kėlė problemų, leido jam kelioms akimirkoms atitolinti skausmą. Įsiręžęs šiaip ne taip vėl pakėlė dėžę ir toliau nupėdino siaura vingiuota gatve. Pagaliau neištvėręs paleido nešulį ir ant jo susmukęs pravirko. Neprisiminė kada nors taip raudojęs. Aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, niekas netrukdė taip aimanuoti, kad nudrykusios seilės ant pilko asfalto paliko tamsias dėmes. Kai ašaros pagaliau baigėsi, dar kiek pasėdėjo, kol šaltis vėsino užburkusias akis ir nuo spazmų geliančią gerklę. Namo grįžo visiškai išsekęs ir tai padėjo užmigti.

Vos pabudęs ir prisiminęs, kas nutiko, jis vėl susigraudino. Suvokė pakeliui kažkur pametęs vazoną su gėle. Matyt, palikęs jį ten, kur verkė… Jis apsimetė sergąs ir iš motinos gavo leidimą praleisti pamokas.

Dar ilgai Vimas vengė net pažvelgti į kambario kampą, kuriame kėpsojo nugrūsta knygų dėžė. Laiškelyje Vendė užsiminė, kad grįš tada, kai jis perskaitys visas knygas, tačiau neparašė savo Amsterdamo adreso. Nevilties apimtas, jis supyko ant knygų ir po truputį grįžo prie senų įpročių: pertraukas leisdavo su bendraklasiais, stengdamasis apsimesti, kad jam smagu.

Vis dėlto atėjo diena, kai po pamokų jis nuvažiavo į senamiestį ir ilgai klaidžiojo siauromis gatvėmis, o grįžęs namo atidarė dėžę ir išsirinko knygą. Skaitydamas dažnai užsisvajodavo apie Vendę, įsivaizduodavo, kaip jai sekasi gyventi svetimame mieste, kaip atrodo jos naujas butas. Kartą per pamoką, ilgesio pagautas, atsivertė sąsiuvinio vidurį ir aprašė, stengdamasis pavaizduoti jos nežemiškus judesius, kaip nedidelėje virtuvėje ji gamina pietus, o paskui išeina pasivaikščioti palei kanalus.

Vimas neužtruko nė metų, kol perskaitė visas dėžėje buvusias knygas. Sykį eidamas pro žemą senamiesčio namą ant palangės vėl pamatė suverstas knygas – visos jos buvo užsienio kalba. Jis pakėlė galvą ir lange išvydo Vendę, jos plaukai dabar švytėjo smaragdo spalva.