Hermann Broch. Vergilijaus mirtis

2026 m. Nr. 1

Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius

Jau senokai, nuo 2016 m., žinomas vertėjas Alfonsas Tekorius (1934–2025) ruošėsi pateikti lietuvių skaitytojui unikalų pasaulinės romanistikos istorijoje austrų rašytojo Hermanno Brocho (1886–1951) romano „Vergilijaus mirtis“ („Der Tod des Vergil“, 1945) vertimą. Sumanymu ir turiniu keturių dalių veikalas tikrai neįprastas, parašytas sąmonės srauto forma, pertraukiama autoriaus samprotavimų ir komentarų; romane atsispindi poeto dilema visuomenėje, parodomas prieštaravimas tarp elitinio ir masinio meno, keliami amžinieji klausimai, į kuriuos savaip atsako istorija ir kiekvienas kūrėjas: „Poetas nieko padaryt negali, nuo jokio blogio jis neišvaduos; jį tik tuomet išgirs, jei jis pasaulį girs ir liaupsins, tačiau nieku būdu, jei jį vaizduos, koks jis yra iš tikro. Vien tik melas šlovę neša, toli gražu ne pažinimas!“
Po ilgų mėginimų ir bandymų vertėjas 2025-ųjų pradžioje pagaliau pasijuto atradęs kalbos ritmiką, kuri šį ypatingą veikalą apie „Eneidos“ autorių ir paverčia meno kūriniu. Deja, mirtis nutraukė įpusėtą darbą.
A. Tekorius dar spėjo išversti ir H. Brocho 1942 m. parašytą išsamų komentarą „Vergilijaus mirčiai“, jį spausdiname šio „Metų“ numerio p. 122–128.
Dėkojame vertėjo sūnui Valdui Tekoriui, suteikusiam galimybę publikuoti romano pradžią.

 

Romano fragmentas

In memoriam Stephen Hudson

 

„…Mano laivai Tirėnų pajūry. Duok dešinę savo,
Tėve, paspaust ir neginki tave apglėbti širdingai.“
Taip jis kalbėjo, o skruostus jam plovė ašaros graudžios.
Triskart, ištiesęs rankas, norėjo apglėbti jo kaklą,
Triskart išsprūdo iš rankų pagaut nesidavęs šešėlis,
Lygiai kaip lengvas vėjo dvelksmas ar sapnas sparnuotas.

Vergilijus, „Eneida“, VI, 697–702 (vertė Antanas Dambrauskas)

 

Tu nebe ten, kur už gaurų šiurkščių
Griebiau aš, – tarė jis, – tą kirmį klaikų,
Kuris pasaulį skrodžia. Iš pradžių, 

Kai leidomės, buvai tu visą laiką
Anapus, kol aš pasukau griežtai
Ton vieton, kuri svorio tiek išlaiko.

Dante, „Pragaras“, XXXIV, 133–139 (vertė Aleksys Churginas)

 

Vanduo – Atvykimas

Mėlynos kaip plienas ir lengvai vos juntamo priešpriešos vėjo kedenamos ritosi Adrijos jūros bangos prie imperatoriaus flotilės, kai toji plaukė link Brundizijaus, link šio miestelio uosto, kairėj palikdama pamaž artėjančias kalvas plokščiaviršūnes Kalabrijos pakrantėj, ir štai dabar, kai jūros saulėta vienatvė jau aiškiai mirtį jausdama ramiausiai virto į džiaugsmingą šurmulį žmogaus veiklos, kai vandenys, vos apšviesti žmogaus būties ir vargano gyvenimo artumo, plotus savus gyvenamais paverčia visokiais laivais, tokiais, kurių vieni, kaip ir flotilė, veržėsi į uostą, tačiau kiti iš jo išplaukę buvo, dabar, kai rudaburės valtys į žvejybą plaukiančiųjų visur jau tolo nuo mažyčių molų, priklausančių daugybei kaimų ir gyvenviečių prie putomis baltom skalaujamų pakrančių, kad į vakarę žūklę spėtų, vanduo jau buvo pasidaręs bemaž kaip veidrodis ramus ir lygus; virš viso to lyg perlamutro kriauklė žiojėjo padangė; iš lėto leidos sutemos, ir jau galėjai uosti, kaip kvepia malkomis kūrenamos namų ugnelės: kiekvienąkart, kai tik vėjelio dvelksmas vis atnešdavo gyvenimo garsų – plaktuko kaukštelėjimą ar šūksmą kokį.

Iš septynių viens paskui kitą plaukiančių laivų aukštborčių, kariniai buvo tik pirmasis ir paskutinysis – abu ilgaliemenės, su smogiamaisiais smaigaliais penteros, kiti penki – didingesni ir stambesni – turėjo dešimtį ir dvylika irkluotojų eilių ir buvo ištaigingi, kaip dera prabangiam Augusto dvarui, o viduriniame, puošniausiame, su auksu blizgančiu ir bronza kaustytu pirmagaliu, su liūtų galvomis po ranktūriais aplinkui, taip pat kaip auksas blizgančiom ir žiedus įsikandusiom, su vimpelais margais apkabinėtais vantais, po burėm purpurinėm šventiškai puikavosi didžiulė cezario padangtė. O įkandin siūbuojančiam laive kiurksojo susigūžęs „Eneidos“ autorius, kuriam jau buvo kaktoje įrėžtas gyvenimo akimirkų paskutiniųjų ženklas.

Su jūrlige akis į akį susidūręs, be perstojo kamuojamas grėsmės, kad toji jį užklups kaipmat, jis visą dieną nė nedrįso pasijudinti iš vietos; tačiau, nors ir prikaustytas prie gulto, jam įtaisyto laivo vidury, dabar save jis juto, išties ir ne save, o kūną savo ir gyvenimą jame, kurį jau daugel metų sunkiai beįstengė pripažint savu, kaip vienui vieną ir vienintelį, vos beapčiuopiamą apgraibomis, vos bepajuntamą tarytum skonį burnoje prisiminimą atlėgio, kuris iškart pasklido kūne, kai tik jo laivas įplaukė į vandenis pakrančių ramesnius, ir tas vis plūstantis, raminamai raminantis silpnumas, gal būtų jis palaima virtęs kuo tikriausia, jei – nors ir dvelkė gan stiprokas ir gaivingas jūrų vėjas – nebūt iš naujo jo apnikęs kosulys nuožmus, nebūt apėmusi silpnybė dėl kas vakarą užeinančio karščiavimo, kas vakarą pakylančios nerimasties. Gulėjo šitaip paslikas dabar tasai, kurs „Eneidą“ sueiliavęs buvo, jis, Publijus Vergilijus Maronas, tįsojo su gerokai sąmone pritemusia, lyg gėdą jausdamas dėl taip pašlijusios sveikatos, lyg priekaištaudamas tokiam likimui, spoksojo jis akis įdelbęs į tarytum perlamutro kriauklė išgaubtą padangę: kodėl, po šimtas pypkių, Augusto įkalboms neatsispyrė? Kuriems galams išvyko iš Atėnų? Kaip vandenin viltis prasmego, kad šventas ir skaidrus dangus Homero nejučia padės pabaigti „Eneidą“, pradingo viltys į naujumą begalinį, turėjusį tuoj prasidėti, sužlugo viltys, kad mieste Platono rasis laisvas, nuo dirbtinumo nusigręžęs, kūrybos kupinas gyvenimas – ir filosofijoj, ir moksle, garuote išgaravo viltys kada nors į Jonijos žemes darkart įkelti koją. O! – nebėra vilties patirt stebuklą pažinimo ir vėl pažinime pasveikti. Kodėl jis to atsižadėjo? Savo noru? Ne! Tai buvo lyg įsakymas, kurį gyvenimas diktuoja, jo neišvengiamosios galios, tos neišvengiamos likimo galios, kurios be pėdsakų nedingsta niekur, nors protarpiais į požemį prasmegtų, nematomybėj ir negirdimybėje pradingtų, tačiau vis tiek jos nesitraukia atkakliai kaip nesuprantamas grasinimas jėgų, kurių tau neišvengti niekad, kuriom tu nuolatos turi paklusti; ir tai yra likimas. Pasidavė jisai likimo valiai, ir šis jį ginė pabaigos sutikti. Ar tai nebuvo jo gyvensena kasdienė? Ar kada nors kitaip gyveno? Ar perlamutrinis padangės skliautas, pavasariška jūra, kalnų giedojimas ir tai, kas jam krūtinėje skausmingai giesmę traukė, ar fleitos dieviškos garsai nereiškė jam nuo sena ką nors kita nei procesą, kuriam, lyg sferų santalkai, netrukus teks ir jį priimti, kad begalybėn neštų? Iš prigimties jisai – žmogus kaimietis, kuriam patinka žemę dirbti, ramiai joje ūkininkauti, kuriam pritikę būtų paprastai ir nuolatos gyventi kaime, šitų žmonių bendruomenėj, kuriam turėjo pagal kilmę būti skirta tokiam būti, tokiam likti, kurio pagal aukštesniojo likimo valią iš tėviškės nei kas išleido, tačiau joje ir nepaliko; likimas jį išvarė iš bendruomenės, įsviedė į žmonių grūsties vienatvę paprasčiausią, į blogio kupiniausią, laukinę laukiniausią, nušalino jį nuo kilmės, jos paprastumo, ir nubloškė toli į vis didėjančią įvairenybę, ir jei dėl to kas nors ir padidėjo ar išaugo, tai buvo ne kas kita kaip atstumas nuo gyvenimo paties, nes aišku buvo viena – šis nuotolis tikrai išaugo: tik pakraščiais savų laukų jis vaikštinėjo, tiktai gyvenimo pakraštyje gyveno; nenuorama pavirtęs: nuo mirtinosios sprunkančiuoju ir mirtinosios ieškančiuoju, kūrybos ieškančiuoju, ir nuo kūrybos sprunkančiuoju, mylinčiu, tačiau vis tiek ir pjudomu, ir sielos aistrų bei gyvenimo – vidinio ir išorinio – klajūnu, ir savojo gyvenimo svečiu. Ir štai dabar, bemaž visų jėgų netekęs, ir sprukti baigdamas, ir paieškas pabaigdamas, kai pro visas kliūtis yra jau prasiveržęs ir atsisveikint pasirengęs, prie parengties arčiausiai prasibrovęs ir rengiasi priimt vienatvę paskutinę, į dvasinio grįžimo kelią stoti, likimas savo galiomis dar kartą jį pagavo, dar kartą jį nuo paprasta atkirto, nuo ištakų ir dvasinio pasaulio, jam kelią atgalios vėl nukreipė į šoną, pasuko jį į išorę, jos įvairovę, grąžino prievarta prie blogio, kurs visą jo gyvenimą aptemdęs buvo, tikrai, savijauta tokia, tarytumei likimas beturėtų jam tik vienui vieną paprastybę – numirti paprasčiausiai. Jam virš galvos girgždėjo virvėmis pritvirtinti skersiniai, kartu ir burių drobės gaudė švelniai, girdėjo jis, kaip laivo kilio skrodžiami putoja vandenys ir kaip jie plekši tartum sidabriniai, kiekvienąkart, kai čiurkšlėmis jie imdavo tekėt nuo irklų iškeltų, girdėjo jis, kaip sunkiai cypčioja irklatrinkėse irklų smaigai ir vėlei tekšteli į vandenį iškeltos irklų mentės, jis juto, kaip lengvai, tolydžiai laivą stumteli į priekį irklų masės daugiašimtės, jis matė, kaip pro šalį slenka putomis baltom pasidabinusi pakrantė, ir jam vis nėjo iš galvos grandinėmis prie borto prirakinti klusnūs ir nebylūs vargšų irklininkų kūnai – ten apačioj pridvokusiam ir skersvėjų perpučiamam, ir bildančiam triume. Toks pat slopus bilsnojimo ir purslais sidabriniais apžarstyto timpčiojimo taktas ausis pasiekė iš tos pusės, kur plaukė du kaimyniniai laivai, arčiausias ir tolesnis, tarytum aidas, sklindantis viršum visų pasaulio jūrų ir visų jų atsako sulaukiantis, nes juk visur laivai tik šitaip vandenis vagoja – su žmonėmis, su ginklais, su grūdais, taip pat su marmuru, aliejumi, vynu, su prieskoniais, šilku, vergais; visur tokia yra laivininkystė toji, vis mainanti, prekiaujanti, ir iš visų pasaulio sugedimų – viena baisiausių. O čia, dalykas aiškus, buvo plukdomos ne prekės, bet gabenami ėdrūnai, valdovo dvaro žmonės: paskutinysis laivas lig paskuigalio paskirtas buvo jiems maitinti, ir nuo ankstyvo ryto ten girdėjosi, kaip šlamščiamos gėrybės, bet valgomajame vis tiek dar spietėsi būriai išalkėlių, vis tykojančių, gal kur triklinijaus pašonėj atsiras laisva vietelė, visi jie pasirengę grumtis su varžovais, panūdę, kad galiausiai patys išsitiest galėtų ir imtų arba vėl pradėtų valgyti ir gerti; o patarnautojai, greitkojai, išpustyti elegantiški vyriokai, tarp jų nemaža ir gražuolių, dabar suprakaitavę ir vaikomi be paliovos, atgauti kvapo negalėjo, mat nuolat besišypsantis jų vyresnysis, vis dilbčiojantis šaltu žvilgsniu ir mandagiai atkišęs saują, kad kas arbatpinigių paaukotų, vis siuntinėjo juos – skubėk vienur, skubėk kitur, – o pats jis lakstė tai į denį, tai žemyn, nes jam, be lėbautojų, ne mažiau reikėjo rūpintis ir tais, kurie – gan keistas daiktas – atrodę prisisotinę kiek telpa, dabar jau smaginos kitaip: vieni tik slampinėdami aplinkui rankas sunėrę ant pilvų ar ant sėdynių, kiti kažką įrodinėdami grimasomis ir gestais išraiškingais, treti ant gultų snūduriuodami ar, veidą togom prisidengę, knarkdami, ir dar kiti – į žaidimus įnikę; visais šitais reikėjo nuolat rūpintis, žiūrėti, kad jiems netrūktų nieko, reikėjo nuolat užkandžių smulkių patiekti, kuriuos tarnai ant didelių padėklų sidabrinių be perstojo nešiodami jiems siūlė, bėgiodami nuo denio vieno galo ligi kito, nepamiršdami ir alkio, galėjusio kaipmat, akimirksnį kiekvieną, apie save pranešti, ir dar turėdami galvoj rajumą, kuris visiems jiems – ir gerai įmitusiems, ir prakauliems, ir lėtapėdžiams, ir mitriems, ir vaikštinėjantiems, ir sėdinėjantiems, ir budintiems, ir miegantiems – tvirtai ir aiškiai veiduose įrėžtas buvo, tiesiog kalte iškaltas, o kai kuriems įminkytas, stipriai arba vos vos, piktybiškiau ar geraširdiškiau, tarytumei vilkams ir katinams, papūgoms ir arkliams, rykliams galiausiai, tačiau vis atgręžtas į grasų, į kažkokį uždarą vidinį malonumą, vis degantis begaline aistra turėti, žūtbūt įgyti prekių, pinigų, tarnybų bei šlovės, vis geidžiantis turtuolio neveiklaus veiklumo. Visur vis rasdavosi vienas kitas, kuris ką nors į burną dėjo, visur tvyrojo geidulys, gobšumas, tvyrojo šiaip sau, pats savaime, pasirengęs ryti viską iš eilės, tas tvaikas blėsčiojo visur ant denio, jis buvo plukdomas kartu ir tuo pačiu taktu, kaip irklai trūkčiojimais stūmė laivą, jis buvo plukdomas kartu be atvangos ir be vilties, kad bus sutramdytas ir sustabdytas: visam laive, visur aplink, pleveno godulys, gobšybė. O! – žmones tuos, tą publiką, reikėtų vienąkart teisingai pavaizduoti! Jiems giesmę godulio paskirt reikėtų! Bet kas iš to?! Poetas nieko padaryt negali, nuo jokio blogio jis neišvaduos; jį tik tuomet išgirs, jei jis pasaulį girs ir liaupsins, tačiau nieku būdu, jei jį vaizduos, koks jis yra iš tikro. Vien tik melas šlovę neša, toli gražu ne pažinimas! Tad ar įmanoma įsivaizduoti, kad taip pat ir „Eneidai“ būtų lemta poveikį daryt kitokį, poveikį geresnį? Deja, ją girs, nes visa, ką jis ligi šiol parašė, vien pagyros lydėjo, todėl ir šitoje poemoje išskaitoma bus vien tik tai, kas malonumą teikia, ir dar, kad nei vilties, nei šansų nesimatė, jog perspėjimus kas išvis išgirstų; ir nieko čia nepadarysi, iš prigimties jis neturėjo galių sau pačiam miražų kurt ar leisti, kad kiti akis jam dumtų, jis pernelyg gerai šiuos žmones pažinojo, kurie tiek pat menkai tevertina nelengvą, pažinimą atveriantį, tikrąjį poeto darbą, kaip ir tą klaikų irklininkų triūsą; tai publikai darbai šitie yra visai vienodi: puiki tai būtų duoklė savanaudžiui, kuris priimtų ją kaip sau naudingą malonumą! Bet trainiojosi čia toli gražu ne vien tik dykaduoniai, kurie aplinkui jį vis mušė dinderį ir nesiliaudami čiaumojo, juk ir Augustui teko su ne vienu taikstytis ir savo aplinkoj pakęsti, ne, daug kas iš jų turėjo nuopelnų ir gera buvo nemažai padarę, bet nesvarbu, kas jie tokie iš viso buvo, jie nesumodami, ko stvertis šitokios kelionės nuobodžios metu, tiesiog patenkinti ir savo noru nuopelnus bemaž visus nusimetė šalin atskleisdami nuogybę, esmę savo, tik nepajudinamas liko jųjų aklas išdidumas, į blausų godulį paniręs. O apačioj, tos apačios blausoj, ten tramdoma darbavos irklų masė – ritmingais stūmiais, mostais dideliais, pašėlusiai, galvijiškai, lyg būtų tai ne žmonės. Tie ten apačioj jo nesuprato, ir jiems jis nerūpėjo, bet tie, kurie čia viršuje, jie sakėsi, kad gerbia jį, poetą, net patys tuo tikėjo, tačiau, kad ir kaip būtų, nesvarbu, ar dėl apsimestinio skonio jie dėjosi jo kūrinius mėgstą, ar dėlei veidmainystės, nė kiek ne mažesnės, jam nuolankumą rodė, kaip cezario bičiuliui, tačiau jis pats, jis, Publijus Vergilijus Maronas, su jais jis neturėjo nieko bendra, nors ir likimas buvo draugėn jų įbloškęs, tie žmonės šleikštulį jam kėlė; ir jei iš anksto pasisveikindamas su saulėlydžiu nebūtų ėmęs dvelkti malonus pakrančių vėjas, jei šis nebūt nuo laivo visiškai nupūtęs ir lėbavimo, ir virtuvės tvaiko, jį būtų vėlei jūrligė apnikus. Jis pasitikrino, ar lagaminas su poemos rankraščiu tikrai dar tebėra nepaliestas tenai, kur jį padėjo, ir žvelgdamas į temstančią žvaigždėtą vakarų padangę jis prisitraukė apsiaustą lig smakro; jį krėtė šaltis.

Bet protarpiais vis tiek jam dar magėjo grįžtelti ton pusėn, kur spietėsi žmonių banda triukšminga, lyg pasmalsauti ėmė ūpas, ko visko jie prasimanyt dar gali, tačiau jis to nedarė, ir buvo net geriau nesigrąžyt iš viso, nes vis labiau jam rodėsi, kad elgtis taip jam būtų kas tiesiog uždraudęs.

Tad ir gulėjo sau ramiai. Pirmieji prietemos gaisai nuskaidrino padangę, švelniai nuskaidrino pasaulį, kada laivai artėjo prie siauros, į upę panašios Brundizijaus pakrantės įplaukos svetingos; šiek tiek atvėso oras, tačiau ir suminkštėjo, druskingas dvelksmas maišėsi su sodresne gaiva žemyno, kur vienas paskui kitą lėtindami greitį dabar laivai jau spraudės į kanalą. Pilka kaip geležis ir panaši į šviną pasidarė Poseidono stichija, kurios jau nebešiaušė jūros bangos. O ant įtvirtinimų kuorų, kairėj ir dešinėj, valdovo garbei buvo išrikiuoti įgulų kariai, galbūt ir kaip pirmasis sveikinimas cezario gimtadieniui artėjant, nes juk Oktavijus Augustas ir grįžo į namus kaip tik šios šventės proga; jau po dviejų dienų, taip, iš tikrųjų, jau poryt bus Romoje šios iškilmės pradėtos – keturiasdešimti treji Oktavijui suėjo, tam, kuris dabar ten prieky plaukė. Kimūs nuo krantų aidėjo sveikinimo šūksmai, vėliavnešiai manipulų kraštuos kartu su šūksmais kilsčiojo trumpai, drausmingai savo vėliavas raudonas, paskui jas įstrižai, palenkę kotus, laikė išskėstas valdovo garbei, žodžiu, kas vyko čia, tai buvo ne kas kita kaip įprastinis sveikinimo ritualas, kaip to statutas reikalavo, reglamentuojantis ir rūsčią kario kasdienybę, tačiau, nepaisant visko, šis sveikinimas buvo ir keistai švelnus, keistai vakariškas; bemaž apsnūdusiu galėjai jį vadinti – jau taip itin menkai, skystai skambėjo tie šūksmai šviesos didybėj, jau taip be galo rudeniškai blanko vėliavų raudonis, temdomas padangės gęstančios pilkybės. Šviesa dydžiu pranoksta žemę, o žemė, ji dydžiu pranoksta žmogų, ir niekuomet žmogus neišgyvens, jei jo netrauks ir nevilios gaivus gimtinės oras, jei nekvėpuos jis juo sugrįždamas prie žemės, o žemiškai sugrįždamas į šviesą, ant žemės žemiškai priimdamas šią šviesą, tiktai per žemę žmogų priima šviesa – per žemę, tampančią šviesa. Ir žemė niekuomet nėra arčiausiai prie šviesos, o ši – arčiau prie žemės, kaip prieblandos pradžioj, kuri tarp jųdviejų nubrėžia ribą. Naktis dar tebesnūduriavo vandenų gelmėj, tačiau mažytėmis begarsėmis bangelėmis jinai jau ėmė sunktis į paviršių, o jūroje visur, jos begalinėje platybėj, kur neatskirsi nei viršaus, nei apačios, nebylios ėmė kilt nakties kulisų vilnys aksominės, antrõsios begalybės, superbegalybės, gimdančios ir augti skatinančios, vilnys, ir šios kaipmat pradėjo raibuliavimą dvelksmu tylos apgaubti. Šviesa dabar – ne iš viršaus ji sklido, kybojo ji pati savaime, ir taip kybodama nors dar ir švietė, bet nieko nebeapšvietė daugiau, tad ir tas kraštas, virš kurio kybojo, atrodė pats kažkaip keistai save į šviesą panardinęs. Ir muzika svirplių, nors jų nesuskaičiuojama daugybė, bet garsumu vis tiek idealiai vienodu, skvarbi, tačiau vis tiek tyli dėl vienodumo šito – nė kiek garsiau, ir ne tyliau, – taigi tuo čirpimu jinai pripildė temstančius laukus ir pievas; be galo ir be krašto. O po tvirtovėmis, žemiau, lig pat pakrančių akmeningų, atšlaitėse skurdi žolė vos kalėsi iš žemės, tačiau nors ir labai skurdi, bet tai, kas dygo, kalėsi iš jos, ramybė buvo ir nakties tyla, šaknų tamsa, tamsa ir žemės, pasklidusi po visa skiriančia šviesa. Paskui augmenija jau vientisesnė ir daug įvairesnė darės, sodresnės buvo spalvos, vienur kitur ir įsispraudusių krūmokšnių matės, o ant pačių kalvų, ant jų viršūnių, tarp čia gyvenančių kaimiečių būstų keturkampių akmeninių kyšojo kur ne kur alyvmedžiai, pilki kaip prietemos tirštėjančios miglos švelnutis dvelksmas. O! – nenumaldomai jisai panūdo tiesti ranką į šitas, deja, taip tolimas pakrantes, grybštelti į krūmų tamsą, liesti pirštais tuos iš žemės augančius lapus, laikyti juos ir niekuomet nebepaleisti, – tas noras trukčiojo ir rankose, ir pirštuos, vis skatinamas nenumaldomo troškimo liest lapiją žalią, lapų kotelius valkius, aštriai švelnius jų kraštelius, paviršių kietą, bet ir gyvą, jis juto visa tai pagautas geidulio didžiulio, kai tik užmerkdavo akis, ir buvo tai tiesiog kaip kūno geismas, jusliškai naivus ir čiumpantis, kaip jojo vyriškas, iš kaimo kilusio žmogaus, krumplėtas kumštis, viską juslėmis matuojantis, jautrus be galo, tačiau mažai aprėpiantis, beveik kaip moterų iš prigimties subtilūs nervai. O, žole! O, lapija! Žievės glotnume, nelygume! Dygimo gyvybingume, įvairialype, išsikerojusia ir kūniška pavirtusi tamsybe žemės! O, ranka, juntanti ir lytinti, ir imanti, ir gniaužianti į saują! O, pirštai ir galiukai jųjų – šiurkštūs, švelnūs ir minkšti! O, oda gyvastinga, tu sielos, jos tamsos pati didžiausioji kraštutinybe, atsiverianti tik tada, kada iškeltos rankos! Be paliovos jis jautė rankose pulsavimą šį keistą, lyg kunkuliuojantį vulkaną, be paliovos jį nuojauta lydėjo, kad rankos jo kažkokį keistą savarankišką gyvenimą gyvena, nuojauta, kuriai visiems laikams draudimas duotas peržengti žinojimo bet kokio slenkstį, tarytumei žinojime tokiam pavojus tykotų neaiškus, ir kai dabar, kaip buvo pratęs, sukiojo antspaudinį žiedą, kuris – puikus tai juvelyro darbas! – dėl tokio šio daikčiuko subtilumo ant jojo dešiniosios rankos piršto šiek bei tiek nevyriškai atrodė, todėl jis jautėsi, lyg žiedu tuo numaldyti galėtų aną tą tokį nesuprantamą pavojų, galėtų juo slopinti rankų ilgesį minėtą, priversti jas savotiškai tvardytis, slopinti baimę jų, tą baimę ilgesingą, būdingą kaimo žmogui, rankoms jo, kurioms jau niekad nebeteks nei arklo stvert, nei sėklų liest, nes jos išmokusios užčiuopti neapčiuopiamybę bei numanyt aną baimingą jautą jų, kurių troškimui dirbti ir formuoti, netekus žemės, nieko kita nebebuvo likę, kaip savąjį gyvenimą gyventi, neaprėpiamoj visatoj, patiriant ir keliant grėsmę, ir taip giliai į nieką griebiant ir suvokiant, koks pavojingas jis, kad baimės nuojauta, kažkaip pakilusi aukščiau savęs, pavirto milžiniškom pastangom, siekiu parodyt, pavaizduot žmogaus gyvenimo nedalomumą, išsaugoti žmogaus troškimų visumą, vienovę, kad taip užkirstų kelią skaidymuisi į daugybę visokių gyvenimų dalinių, menkaverčių ir menkų, nes nepakankami yra troškimai rankų, taip pat akių, klausos troškimai, tačiau pakankami yra vien tik širdies ir mąstymo geismai kartu paėmus, pakankama yra vidaus ir išorės visybė ilgesinga ir bekraštė – vienovė ta ir žvelgianti, ir klausanti, ir iš visų jėgų alsuojanti, nes lemta vien tik jai įveikt drumstai beviltišką baimingo susiskaidymo aklumą, tiktai vienovėje anoj ir vyksta tas skleidimasis dvejopas, išaugęs iš tikrovės pažinimo, iš būties šaknų, ir visa tai jis jautė, nuolat jautė širdyje; o! – ilgesy, troškime to, kurs visuomet tėra tik svečias ir vien juo tegali būti, o! – ilgesy žmogaus! – tad štai kas jo gyvenimą pripildė: jis klausėsi, alsavo, mąstė nuojautos pagautas, – įsiklausydamas, įsialsuodamas, įsimąstydamas į nuolat srūvančią visatos šviesą, į niekad nepasiekiamą žinojimą, kas ji tokia iš viso, į niekad nesibaigiantį artėjimą prie josios begalybės, kur nepasiekiamas net pakraštys jos išorinis, todėl ir ilgesingai geidulingoji ranka nedrįsta jo net palytėti. Bet artintis jinai vis tiek artėjo, daugiau ji nieko neįstengė, tad mąstymas jo liko vien alsuojantis, vien laukiantis stengimasis nugirsti, vien įsiklausymas ausis pastačius į dvilypę Poseidono ir Vulkano sferų gelmę, abi šios gelmės vienumą sudarė, nes gaubė jas kartu Jupiterio padangė. Ir atvira, ir srūvanti pati savaime buvo prieblandos šviesa, taip pat ir tai, kuo plaučiai gyvastį palaikė, srūvi ji buvo kaip tas poplūdis, kurį laivai dabar viens paskui kitą skrodė, tai buvo iš tiesų vidaus ir išorės maudynė, sielos atgajos nardynė, kai tai, kuo plaučiai nuolatos kvėpuoja, iš šiapus į anapus srūva, o iš anapus atgalios į šiapus teka, tai buvo vartai į žinojimą bekraštį, žinojimą, kurs niekuomet sau tapatus nebūna, tačiau vis tiek tai buvo jau žinojimo jautimas, kad nūn prie įplaukos artėji, kad kelią nūn jauti, – saulėlydiška jausena tai buvo saulėlydžio kelionės. O laivo priekyje pritardamas lyra dainavo vergas; matyt, kompanija tenykštė, kurios triukšmus pavakarės tyla sugėrė, bernaitį šį iš anksto buvo liepusi parūpint, – taip pat ir ji juk jautėsi, kad į namus pargrįžta, – tad po trumputės pertraukėlės instrumentui sustyguoti ir lukterėjus dar truputį, kaip dera rengiantis sutikti meną, suskambo vėjo dvelksmo nešama daina bevardė, dainuojama bevardžio dainininko, skambėjo ji be galo švelniai spinduliuodama, tvyrodama ore tarytumei vaivorykštė, tarytumei jos spalvos prietemos padangėj; ir švelniai spinduliavo lyros skambesys, švelnus kaip dramblio kaulas akiai, žmogaus tai sukurta daina, jo rankomis išgaunama melodija iš lyros, ir nors tai žmogiškos kilmės, tačiau vis tiek nutolinta nuo jo, atsieta nuo žmogaus, atsieta nuo kančios, – tai sferos oras, kurs pats save dainuoja. Diena jau geso pamažėl, veidai sunkiau įžiūrimi, krantai vis blankesni atrodė, ir laivo kontūrai ryškumo nebeteko, tiktai nedingo niekur balsas, kurs vis skaidrėjo ir vis galingesnis darės, lyg būtų užsimojęs laivui kryptį duot ir irklų taktą palaikyti, pamiršus visiškai to balso kilmę, tačiau vis tiek jisai vairavo, nors ir iš vergo lūpų sklido; o! – kelrodė daina tai buvo, tokia – pati savaime, kaip tik todėl ir kelrodė, kaip tik todėl ir amžinybei atverta, nes vien tik tai, kas toks yra savaime, pajėgia rodyt kelią, vien tai, ko pakartoti nieks negali, kas iš bendrosios įvykių tėkmės išgriebta, ne, išgelbėti suspėta, atsiveria nebaigtinybei, vien tai, kas užfiksuota, sustabdyta, pavaizduota, – ak, ar jam pačiam yra kada pavykę iš tiesų ką nors taip kelrodiškai pavaizduoti? – nes vien tik tai, kas užfiksuota, sustabdyta, pavaizduota, nors būtų tai tiktai vienintelis akimirksnis iš milijonų metų jūros, patampa laikui nevaldžia trukme, patampa kryptį rodančia giesme, patampa vadovavimu iš viso; o! – tu vienintele gyvenimo akimirka, į visumą tu išplėstoji, į josios pažinimo sferą įtrauktoji, tu begalybei atvertoji! – aukštai virš spinduliuojančios dainos, aukštai virš spinduliuojančios apyblandos dangus alsavo, kurio aitrus saldumas rudeninis kartojas nesikeisdamas jau daugel milijonų metų ir dar tiek pat nekisdamas kartosis, tačiau vis tiek unikalus jisai, nes tai akimirksnis, kurs vyksta čia ir nūn, ir jojo skliauto šviesų spindesį šilkinį jau apgaubė artėjančios nakties vos juntamas dvelkimas.

Daina, suprantama, nebeilgai į priekį vedė; plaukimas kanalu ir jo pakrantėmis netrukus baigės, ir daina užgeso kilus bruzdesiui visų, kai žvilgsniui atsivėrė uosto įlanka vidinė, jos veidrodis švininis, raibuliuojantis juodai, ir miestas, išsibarstęs puslankiu tarytumei kokie stalčiukai su daugybe žiburių, kurie mirgėjo prietemos rūke kaip ir dangus žvaigždėtas. Staiga sušilo oras. O eskadra sustojo, kad priekin cezario praleistų laivą, ir dabar – taip pat ir šitą vyksmą po valkia rudens padangės nepakeičiamybe būtų galima fiksuot kaip begalinę vienkartybę, – taigi dabar pradėta manevruoti stengiantis už nieko neužkliūti, prasispraust nepavojingai pro daugybę prišvartuotų valčių, burlaivių, žvejybos katerių, tartanų ir transportinių laivų; ir juo toliau šiuo kanalu judėta, juo dar siauresnė darėsi vaga ir dar labiau spūstis didėjo, tankesnė darėsi stiebų ir virvių, burių suvyniotų makalynė, – negyva visa tai kaip sąstingio klampynė, bet gyva ramumu savuoju, keistai tamsus ir susiraizgęs, susipynęs buvo tai šaknynas, kuris nuo blizgančio vandens paviršiaus, juodom aliejaus dėmėmis nukloto, niūriai padangėn kilo link nejudančios vakarės šviesumos, voratinklis tas juodas iš medienos ir kanapių, vaiduokliškai atsispindėdamas vandenyse ten apačioj, lyg koks vaiduoklis persmelkiantis blėsčiojimu nesulaikomu daugybės deglų ten viršuj, kuriais visur ant denių lyg patrakę, klaikiai staugdami ir sveikinti įnikę, mojavo, kas tiktai galėjo, vaiduokliškai atrodė jis, voratinklis tas juodas, kurį nūn kiaurai peršvietė šviesų gausybė uosto aikštėje: ten virtinėj namų kiekvienas langas švietė, ligi pat pakraigių, po kolonadomis viena osterija šalia kitos šviesom savom užeiti kvietė, skersai aikštės dviem eilėmis išsirikiavę stovėjo iškeltais deglais kareiviai, žybsėdami šalmais, pečius surėmę vienas su kitu, matyt, jie privalėjo laikyti laisvą kelią, kuris nuo prieplaukos į miestą vedė; deglų šviesa išryškino ir muitininkų sandėlius, ir prieigas prie molų, tai buvo milžiniška žaižaruojanti erdvė, žmonių, jų kūnų prikimšta, tai buvo milžiniškas žaižaruojantis rezervuaras, kurs skirtas ir galingam, ir agresyviam laukimui, pripildytas šnarėjimo, kurį čia kėlė tūkstančiai akmenimis išklotu grindiniu ir velkamų, jį zulinančių, minančių ir brūžinančių kojų, tai buvo milžiniška kunkuliuojanti aikštė, pripildyta bangom stiprėjančio ir silpstančio dūzgimo juodo, nekantrybės kupino ūžimo, kuris kaipmat nutilo ir sustingo įtampai didžiulei tvyrant, kada valdovo laivas, dabar irkluojamas mažiau nei pusės irklų, iš lėto pasisukęs prie krantinės priartėjo ir bemaž be garso prisivirtino iš anksto numatytoj vietoj, o ten, keturkampy, kurį kareiviai su deglais žymėjo, jo laukė miesto galvos ir aukščiausi pareigūnai; dabar, suprantama, atėjęs buvo tas akimirksnis, kurio kažką slogaus mintydamas jau laukė nesulaukė masinis žvėris, kad pagaliau pratrūktų džiūgavimo staugimu: tada ir prasidėjo – be pertrūkio, be galo, ir pergalingai, ir sukrečiamai, netramdomai ir šiurpulingai, didingai ir klusniai, o iš tikrųjų tai – šlovės giesmė ne kam kitam, o sau pačiam, nors ir skirta anam vienam.

Taigi, šitoji buvo ta minia, kuriai gyveno cezaris, kuriai imperija tikrove buvo paversta, kuriai reikėjo Galiją užgrobti ir Partų karalystę nugalėti, Germaniją užimti, taigi, šitoji buvo ta minia, kuriai Augustas taiką didžiąją sukūrė ir kūrinio šio labui ji vėl turėjo būti priversta paklust valstybei ir jos tvarkai, tikėt dievais, laikytis dieviškos ir žmogiškos dorovės. Šitoji buvo ta minia: be jos politikos nepadarysi, tad ja turėjo remtis ir Augustas, jei cezariu norėjo būti; o kito noro, aiškus daiktas, jis ir neturėjo. Taip, išties, tai buvo žmonės, ta romėnų liaudis, kurios jis dvasią ir jos garbę, jis, Publijus Vergilijus Maronas, tas tikras žemdirbio sūnus iš Andų netol Mantujos, nors ir vaizduot nebuvo ėmęs, bet aukštinti mėgino! Taip, išties, jis aukštino, o ne vaizdavo, ir tai klaida baisi, o! – štai šitie čionai yra italikai, tie „Eneidos“ žmonės! Nelaimė, srautas šios baisybės, didžiulis, milžiniškas, žodžiais neapsakomas, protu suvokti neįmanomas, jis virė kunkuliavo tame aikštės rezervuare, ir penkiasdešimt tūkstančių, ne, šimtas tūkstančių gerkles išvertę šią nelaimę spaudė iš savęs, vieni kitiems ją rėkė į ausis nė neišgirsdami, nė nenutuokdami, kad tai yra blogybė, tačiau vis tiek tikėdamiesi bėdą šitą užslopinti pragarišku staugimu; o! – koks tatai pasveikinimas cezariui gimtadienio sulaukus! Ar tai žinojo tik jis vienas? Sunki tarytumei granitas žemė, sunkus kaip švinas srautas, ir štai čionai – blogybės demonų žiomuo, paties Vulkano išžiodintas, tai triukšmo krateris prie Poseidono karalijos krašto. Bet ar Augustas nesuprato, kad tai nėra joks sveikinimas jo gimimo šventės proga, o visai kas kita? Ir širdį jam suspaudė atjautos kankinamiausios jausmas, atjautos, skirtos vienodai ir Oktavijui Augustui, ir žmonių suplaukusių čion masėms, taip pat valdovui ir jo valdiniams; ir šitą atjautą lydėjo ne mažiau kankinama, išties net neištveriama atsakomybė, kurią miglotai tesuvokė, žinodamas tik tiek, kad ji menkai teprimena tą naštą, kurią valdovas ant pečių sau užsivertęs buvo, veikiau tai buvo rūšies kitokios atsakomybė, nes nepasiekiama jokiam valstybės aktui, net ir pačiam didžiausiam, jokiai net ir didžiausiai žemiškajai galiai; galbūt net ir dievams ta prieblandiškai kunkuliuojanti, ta nesuvokiamai slaptinga neganda: jokie minios riksmai jos neįstengė perrėkti, nustelbti, o ką jau bekalbėt apie silpnutį sielos balsą, kuris vadinasi poetine kūryba, kuris su nuojauta šitos bėdos jau skelbia ir viltingą gėrį, juk kiekviena tikra giesmė į pažinimą linkus, užuomazgų jo turi, kryptį jam nurodo. O dainiui tenkanti atsakomybė, sava atsakomybė pažinimui, kurią priimti ir gyvenime įvykdyti vis tiek jis amžiams liks bejėgis, – o! – kodėl jo prigimčiai nebuvo duota, nuojautą pralenkiant, prie tikrojo žinojimo sau kelią prasiskinti, iš kurio vienintelio ir būtų galima tikėtis gėrio ir palaimos?! Kodėl likimas privertė jį grįžti į šį kraštą?! Čia niekas jo nelaukia – vien tik mirtis, mirtis ir vien tik ji! Siaubingai išplėstom akim jisai pusiau sėdėjo, tačiau dabar sudribo vėl į guolį, jėgų netekęs dėl baisumo, atjautos, dėl širdgėlos ir ryžto prisiimt atsakomybę, dėl išsekimo ir silpnumo; ne, ne panieka jį stūmė nuo minios, net ir ne antipatija, ir ko jau ko, bet nuo tautos atsiriboti ar net aukščiau už ją save iškelti, to niekados nebuvo jam į galvą šovę, bet vis dėlto kažkas ir nauja buvo atsiradę, kažkas, ko jis bendraudamas su žmonėmis nebuvo niekuomet panoręs pripažinti, nors ir visur, kur teko būti bei lankytis, Neapolyje, Romoje ar ir Atėnuos, turėjo progų tam suvokt kur kas daugiau nei reikia, ir tai dabar čionai, Brundizijuje, taip netikėtai ėmė lįst į galvą, tas liaudyj slypintis bekraštis blogio bedugnumas, tas nuosmukis žmogaus lig didmiesčio minios ir dėl jo persimainymo į tai, kas žmogui priešinga iš viso, sukelto išdūlėjimo būties, šios virsmo vien tiktai gobšingais norais valdomo gyvenimo paviršutiniškumo, netekusio šaknų, nuo jų atplėšto, tad ir nelieka nieko kita, kaip pavojingai nuo visų atskirtas blankus grynai išoriškas asmeninis dienų stūmimas, blogiu paženklintas, mirtim alsuojantis, o taip! – paženklintas slaptingos pragariškos pabaigos. Ar čia ir buvo tai, ko jį pamokyti likimas buvo užsigeidęs, kai atbloškė atgal į įvairovę daugialypę ir įsviedė į katilą baisingai netvarkingos šiapusybės? Ar tai ne kerštas už aklumą jo ankstesnį? Dar niekados jam iki šiol nebuvo tekę šitaip iš arti minios patirti siaubo; dabar jis priverstas tatai matyt, girdėti, justi ligi pat mažiausiosios savos būties šaknelės, nes pats aklumas – tai dalis blogybės. Be paliovos ir vis iš naujo ataidėjo šitas anaiptol ne džiūgavimo baubsmas, patsai save apglumindamas; deglais mojavo rankos, laive aidėjo šūksmai ir komandos; į denį bumbtelėjo virvė, atsviesta nuo kranto, o neganda triukšmavo, kančia triukšmavo ir mirtis triukšmavo, triukšmavo paslaptis, kuri šio blogio vaisių įsčiose nešiojo, niekur neaptinkama, nors ir vieša, nors esanti visur. Paniręs į trepsėjimą daugybės kojų, skubančių kažkur, gulėjo jis ramus, viena ranka tvirtai apgniaužęs rankeną odinio lagamino, kad kas jo rankraščių nepasiglemžtų, tačiau nusikamavęs nuo triukšmų, nuo kūno karščio ir nuo kosėjimo nuolatinio, pavargęs nuo kelionės, nuo to, kas laukia ateityj, vaizdavosi jisai, kad šioji atvykimo valanda nesunkiai gali virsti ir paskutiniąja, todėl bemaž jos ir norėjo, nepaisant to ar ir dėl to, kad aiškiai jautė ją dar neatėjus, taip, išties, tai buvo lyg ir noras, nepaisant to ar ir dėl to, kad būtų tai keistai laukinis ir keistai triukšmingas atsisveikinimas su pasauliu, tad jam atrodė jis ne toks jau nepriimtinas, bemaž ir pageidaujamas, nes, verčiama į pragaro liepsnas žiūrėt, girdėti, kaip jos treška, širdis jo buvo priversta suvokti, ką reiškia smilkt nežmogiškumo požemio pasauly.

Tad nors ir patrauklu būt buvę pasijusti, kaip sąmonės užgęstančios tu nešamas esi, kad taip ištrūktumei iš triukšmo begalinio, kad užsisklęstum nuo minios staugimo, vulkaniško ir požeminio, kurs įkyriai be atvangos bangom per aikštę ritos ir, atrodo, nė nemanė liautis, bet šitaip sprukti buvo ne valia jau vien todėl, kad tai mirtim galėtų pasibaigti, nes toks nepermaldomas buvo sielos priesakas ir šauksmas pastebėti ir fiksuot kiekvieną laiko kruopelytę, nors ir menkų menkiausią, kiekvieną vyksmo atkarpėlę, nors ir trumpų trumpiausią, ir visa tai į atmintį padėti, tarytum viskas, kas į ją sudėta, galėtų per visas mirtis išlikti amžių amžius; tad ir kabinos jis į sąmonę, jos galią, kabinos iš visų jėgų, kaip jaučiantis artėjant tai, kas reikšmingiausia čia, gyvenime šiam žemiškajam, ir įsibaiminęs, kad gali viską pražiopsoti, o sąmonė, palaikoma žvali neblėstančiosios baimės, pasidavė jo valiai: ir niekas neprasprūdo jo nepastebėta, nei gydytojo padėjėjo, itin išsidabinusio ir skaisčiaveidžio, judesiai apdairūs, rūpestingi, ir jo tušti paguodos žodžiai, jaunikaičio šito, kuris, Augusto įsakytas, dabar čia pat stovėjo, nei buki veidai nešėjų, kurie į laivą buvo neštuvus dengtus atnešę, kad jį, paliegusį ligonį, kaip kokią trapią ir vertingą prekę išgabentų; jis matė viską, privalėjo viską pastebėt ir sau į galvą dėtis, todėl pro atidą jo neprasprūdo įkalinti nešėjų žvilgsniai, girdėjo jis, kaip vyrai keturi kimiais balsais bendravo, judesius koordinavo, kai naštą kėlė ant pečių, jis uodė aitrų, nosį riečiantį šių vyrų kvapą, jis pastebėjo dar ir tai, kad liko jo nepaimtas apsiaustas, kurį skubiai prišokęs pasičiupo į paauglį gan panašus bernaitis, tamsių plaukų garbanius, ir iš paskos dabar jį nešė. Suprantama, apsiaustas – jis nebuvo toks svarbus, kaip rankraščių prikrautas lagaminas, kurio abiem nešėjams buvo liepęs nuo neštuvų nesitraukti niekur; beje, truputis sąmonės blaivios, kurią, nors ir pavargęs, žadėjęs buvo palaikyti ir nūnai tai darė, ir apsiaustui tinkamai pasitarnavo, todėl dabar savęs jis klausė, iš kur bernaitis tas galėjo atsirasti, lyg ir matytas, lyg pažįstamas, nors per kelionę visą nebuvo į akis pakliuvęs: tai – nelabai dailus, kaimietiškai nepaslankus vaikinas, tikrai ne vergas ir ne prižiūrėtojas koksai; ir stoviniuodamas ten prie turėklų, nes žmonės spraudėsi visur per vienas kitą, taigi, tasai labai jaunatviškas, šviesių akių įdegusiam veide jaunuolis, protarpiais ir vogčiomis vis dėbčiojo aukštyn į neštuvus, o kai pajusdavo, kad stebimas yra, jis neskubėdamas ir pralinksmėjęs tuoj pat droviai nukreipdavo akis į šoną. Kas tai? Akių vilionė? Meilikavimas galbūt? Tad ar turėtų jis, ligonis, darkart pasiduot įtraukiamas į tą skausmingą apgaulingai malonaus gyvenimo žaidimą, jisai, kurs patiestas nūnai į guolį, darkart pasiduot įtraukiamas į žaismą tų, kurie kaip niekur nieko vaikščiot gali? O! – galėdami tatai daryti jie nežino, kaip giliai į jų akis ir veidus įsismelkusi mirtis, ir net nenori to žinoti, terūpi jiems tik viena – toliau tą savąjį vilionių ir susisaistymo žaidimą žaisti, tą išankstinio bučinio žaidimą kvailai-meiliai į vienas kito žvilgsnį pasinėrus, tačiau nežino jie, kad meilės sangulis kiekvienas yra taip pat ir atsisveikinimo su pasauliu guolis; bet tas, kurs patiestas daugiau nebesikelti, tai žino iš tiesų ir gėdijas bemaž, kad kažkada ir pats jis vaikščiojo stačiom, kad kažkada ir pats – pala, kada tai buvo? Ar neatmenamais laikais, ar vos prieš mėnesius kelis, kai dalyvavo maloniai jau vakarėjančiam, žaviai aklam gyvenimo žaisme? – Taip, iš tiesų, ir toji panieka, kurios nešykšti jam į žaidimus įsipainiojusieji, nes jis dabar pašalintas ir guli paslikas bejėgis, taip, iš tiesų, ir toji panieka atrodo tartum pagyrimas. Juk ne saldi vilionė yra akių tiesa, o, ne, tiktai pro ašaras regėti ima akys, tik kančioje jos pradeda matyti, tiktai per ašaras savas jos prisipildo ir pasaulio ašarų, tiesos jos prisipildo, kuri ir slypi tuos sūriuos būties, jos užmaršties, lašeliuos! O! – vien tiktai nubudime, kai akys ašarom paplūsta, mirimas šiapusinis, kuriam ir tūno į žaismus anuos panirusieji ir nuo jų priklausantieji, pavirsta jį išvystančiu, pavirsta visregiu gyvenimu po saule. Ir kaip tiktai todėl turėjo ir jaunuolis šis – ką primena jo bruožai: ar jie iš neatmenamų laikų, ar iš visai neseno meto? – nukreipt į šalį žvilgsnį ir nebetęst žaidimo, kuris kaip pramoga tuščia dabar jau nebetiko; ir pernelyg nei šis, nei tas atrodė, kad žvilgsnis tas su šypsena įstengia dėmesio nekreipt į tai, kad pats su mirtimi susijęs kuo glaudžiausiai, taip pat nei šis, nei tas atrodė, kad pasiuntė jį sergėt tokį, kuris ant kojų pastovėti nebegali, kurio ir akys atsakyt nebeįstengia, ak, atsakyti nebenori, – jau pernelyg ne vietoje ir ne laiku atrodė visas tas kvailiojimas, tas meilikavimas, tas skaudinimas pačiame ugnies ir triukšmo pragare, kurs aklo kvaitulio žvilgsniu spoksojo: vis kurstomas piktų žmonių, žmonijos suglebimo. Trys tiltai buvo nutiesti iš laivo į krantinę, paskuigalinis skirtas tik keleiviams, tiesa, dėl nekantriųjų netikėtai kilusios spūsties šisai toli gražu visų nesutalpino, o kiti du buvo numatyti prekėms ir bagažui išgabenti, ir tuo metu, kai dirbti atvarytieji vergai ilga vora, vieni su antkakliais, kiti grandinėmis po du kaip šunys suporuoti, būrys tas margaspalvis be orumo jokio akyse, į žmones dar panašūs, tačiau vis tiek jau nebe žmonės, dar krutančios ir ujamos būtybės, skarmaluotos ar net pusnuogės visai, blausioj deglų šviesoj tik prakaitas blizgėjo, – o, siaube! O, baisybe! – kai padarai šitie lieptu viduriniuoju į laivą bėgomis tripeno, kad pirmgalio lieptu paskui dėžes, maišus, lagaminus į krantą temptų, į kupras sulinkę, bemaž stačiu kampu prie žemės riečiami, kai visa tai čia šitaip dėjos, prižiūrėtojai, kurių po vieną prie kiekvieno liepto pirmgalio stovėjo, rimbais vanojo, plakė prošal praslenkančiųjų kūnus nė nežiūrėdami, ar klius kam, ar neklius, tuo paprasčiausiai rodydami neribotą galią, visiškai beprasmę, kažin ar dar beturinčią žiaurumo kokio žymę, ir visiškai betikslę, nes žmonės šie ir taip skubėjo liežuvius išleidę, bemaž jau nebenumanydami, nei kas, nei kaip su jais čia daros, jie net nebepritūpdavo, kai rimbas pliaukšteldavo kur pakliuvęs, bet priešingai, veikiau kreivai šypsojos; o vienas nedidukas siras, kuriam į denį lipant ką tik buvo kliuvę, jau nebepaisydamas rimbo rėžių, ant nugaros nugulusių, abejingiausiai tvarkė skudurus, kuriuos po antkakliu pakišęs buvo, kad taip raktikaulių netrintų, panoro tik pasišaipyti, tik apmaudą išlieti tam, kuris neštuvuose tenai sėdėjo: „Nuženk, karaliau didis, nuženk čionai pas mus, galėtumei ir tu nors kartą pamėgint ir įsitikint, kaip gera mums čia ir saldu!“ – o atsakas į tai – darsyk iškeltas rimbas, bet tuo metu mažylis, tą mostą pastebėjęs, į priekį stryktelėjo kaip stirniukas, išsitempė grandinė, ir rimbas švilpdamas per petį tvojo tam, kurs porą jam sudarė, – aukštám ir stuomeningam, barzdotam, raudonplaukiam partui, ir šis, tarytumei nustebęs, pasuko galvą nejučia, o veido pusėj atgręžtoj, pačiam jos vidury, tarp negražiai atrodančių randų – matyt, tai kario būta, pakliuvusio nelaisvėn – stebeilijo rausva, krauju pasruvusi, gal iššauta, gal išplėšta ar išdurta akis, nors ir atrodanti stiklinė, bet savo aklumu stebeilijo tikrai nustebus, ir kol dar nenugrūdo jo pirmyn kiti vergai, grandinėm prirakinti, grandinėm žvangantys bedaliai, kaip darsyk prie galvos jam zvimbtelėjo rimbas – galbūt todėl, kad nebebuvo galima jo sulaikyti – ir kruvinai prakirto ausį. Ir truko visa tai tiktai akimirksnį trumputį, tačiau pakankamai ilgai, kad žadą visiškai užgniaužtų: ir gėda buvo tai matyt ir nė pirštelio nepakrutint, kad įsikištum pats, bejėgis ir galbūt net ir nenorintis ko panašaus daryti, gėda buvo dar net ir norėti tą vaizdą įsiminti, užfiksuoti, gėda buvo atmintį turėti, kurion net visa šita turi būti amžiams įrašyta! Tik šiaip sau, nieko nesidėdamas į galvą, mažasis siras pasišaipė, ir be minties kokios nors pašalinės, lyg ničnieko nebūtų – vien suniokota, vien tik išprievartauta dabartis, be ateities, tad ir be praeities, be po to, todėl ir be prieš tai, tarytum tie abu, kurie nūnai čia surakinti, nebūtų niekados berniukai buvę, nebūtų lakstę žaisdami jaunystės kloniais ir palaukėm, tarytum jų tėvynėse nebūtų nei kalnų, nei pievų, nei gėlių ir net upokšnio jokio, čiurlenančio ir klegančio pavakary per raistą, – o! – kaip gėdinga plaukioti atsiminimuose savuos, jais rūpintis ir puoselėti juos! O! – jūs atsiminimai, jūs iš galvos pradingt negalintieji, su bręstančių kviečių bangavimu didingu, laukų platybėmis ir giriomis gūdžiom, jaunų dienų giraitėm, akis svaiginančiom rytais, o širdį – vakarais, su žaluma, išnyrančia mažyčiais virpančiais rasos lašeliais, ir pilkuma, išblėstančia, ištirpstančia iš lėto! O! – tu žinojime, kas toks esi ir kur grįžti nūnai, o! – atminties lobyne! Bet rimbais plakamas nugalėtasis, o nugalėtojas triumfuoja rėkdamas išvertęs gerklę, į akmenį sustingusi erdvė, kur visa šita dedas, ir akys dega, ir aklumas dega, – ar dėl kažin kokios nerandamos būties dar buvo verta neužmigti amžiams? Ar dėl kokios ten ateities reikėjo stengtis ir iš kailio nertis, kad atmintis gyva išliktų? Į kokią ateitį atsiminimai tie dar įsiliet turėtų? Ar esama išvis dar ateities?

Versta iš: Hermann Broch. DER TOD DES VERGIL. Frankfurt a. M.: Suhrkamp Verlag, 1976.