Hermann Broch. Komentaras
2026 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius
Šį komentarą austrų rašytojas Hermannas Brochas (1886–1951) parašė kaip leidyklai skirtą prospektą 1942 metais pabaigęs ketvirtąją romano „Vergilijaus mirtis“ versiją, bet dar nesiėmęs romaną penktą kartą esmingai pertvarkyti. Komentaro originalas – angliškas šešių puslapių mašinraštis (saugomas Jeilio universiteto bibliotekoje). Vokiško originalo šiam angliškam tekstui neišliko, o į anglų kalbą jį išvertė H. F. Broch de Rothermann.
Esama ir daugiau H. Brocho rašytų „Vergilijaus mirties“ komentarų, bet jie tik vienaip ar kitaip atspindi šį, palyginti, išsamų prospektą. Nors galutinė romano redakcija su pertrūkiais buvo rengiama daugiau negu ketverius metus – nuo 1940 m. vidurio iki 1945 m. pradžios, – bet naujų siužeto linijų ar stiliaus pokyčių neatsirado, daugiausiai redaguotas tekstas, taigi šis autoriaus komentaras lieka aktualiausiu kelrodžiu skaitytojui.
- Istorinis fonas
Julijus Cezaris siekė neribotos valdžios ne vien dėl garbės. Įvykiai, kurie klostėsi jį nužudžius, neabejojamai rodo, kad Julijaus Cezario įžvalga, jog dabartinis valdymo aparatas ilgiau nebeįstengs spręsti sparčiai besiplečiančios Romos imperijos problemų, buvo visiškai teisinga. Todėl diktatoriškos valstybės formos įsigalėjimą jo mirtis galėjo tik pristabdyti, bet ne sulaikyti. Pilietinis karas, įsiliepsnojęs pašalinus jį iš pasaulio, iš tikrųjų buvo ne kas kita kaip kova dėl valdžios būrelio garbėtroškų, kurie, destis kokios aplinkybės, arba kivirčijosi tarpusavyje, arba susivienydavo, bet jų pergalės ir pralaimėjimai galiausiai tik artino vis spartėjantį laisvės ir civilizacijos žlugimą. Individo gyvybė ir turtas nustojo buvę valstybės saugomomis vertybėmis: visą imperiją apėmė apokaliptinės nuotaikos, nes žmonės jautėsi atsidūrę ant bedugnės krašto.
Pagaliau pranašesniu politiniu apsukrumu ir gebėjimu prisitaikyti visus priešininkus pavyko įveikti Oktavijui Augustui. Neatidėliotinas jo Pax Romana uždavinys buvo pirmiausiai išspręsti valdymo problemas. Nepaprastai sumaniai jis sukūrė centralizuotą vykdomosios valdžios aparatą, išoriškai turėjusį visus įmanomus imperatoriškos pompastikos bruožus ir šitaip liudijusį itin modernią politinę struktūrą. Tačiau dvasinėmis nuostatomis Augustas liko visiškai konservatyvus, net reakcingas, įsitikinęs, kad imperiją esą galima išgelbėti tik stiprinant senąsias kulto formas, papročius ir tradicijas. Nors valdiniams jis ir padovanojo taiką bei saugumą, bet vargu bau galėjo pretenduoti į pasaulio išganytojo titulą, kuriuo mielai leidosi save garbstomas.
- Vergilijaus asmenybė ir jos problemos
Pirmąją Vergilijaus gyvenimo pusę temdė pilietinio karo šešėlis. Tiesa, antrajame tarpsnyje jis su dėkingumu naudojosi Augusto taikos vaisiais, tačiau košmariškos negandos, kurių liudytoju jam teko būti jaunystėje, neišdildomai įsismelkė į jo sielą ir esmingai nulėmė dvasines problemas ir visą privatų gyvenimą.
Vergilijaus kūryboje iš tiesų vyrauja „etikos“ pradas. Jo dvasios akys nuo jaunų dienų krypo į „dorybingo“ gyvenimo problemą. Bukolikose tai įgyja paprasto nekalto piemenų gyvenimo ilgesio formą, Georgikose jis virsta kaimo gyvenimo ir žemdirbystės šlovės himnu, o Eneidoje galiausiai aptinkame jį esant tobulos dorovės žmogų, gebantį visur ir visada drąsiai ginti savo statusą, vadinasi, regime asmenybę, kuri maždaug atitiko Augusto laikų pavyzdingo Romos piliečio idealą.
Tačiau tai tėra tik „plika akimi“ matomas paviršius ir pats viršutinis jo poetinės kūrybos klodas, po kuriuo atsiveria tikroji, svarbiausioji talentingos kūrybos problema – juodasis mirties slaptingumas kūrybinių jėgų išsekimo prieblandoje. Jau Bukolikose nusileidžiama į požemio pasaulį, ir Enėjui tenka ištverti begalę išbandymų. Šiame gilesniame epo klode (nors jame, atrodo, ir išsaugoti senoviniai papročiai) nauja dvasia įkvėpia senovės dievus ir skelbia prasidedant naujus laikus. Viduramžiai ir Dantė tai suprato ir Vergilijų suvokė esant magiškai krikščionybę nujautusį menininką.
Tad suprantama, kad religijos problema, toji pamatinė tiesos paieškos problema, ir Vergilijaus asmeniniame gyvenime buvo svarbiausia. Aistringai siekdamas šio prakilnaus tikslo jis jautė poreikį tirti kone visas žmogiškojo žinojimo sritis, todėl ypač gilinosi į mediciną, astronomiją ir filosofiją. Tačiau jo poetinę kūrybą akivaizdžiai veikė vis didėjančios abejonės pačia kūryba, apskritai grožiu ir visokiais gyvenimo „padabinimais“, priemonėmis, kurios nebeatrodė teikiančios vilčių prisikasti prie ieškomų pažinimo gelmių. Tokios ir panašios abejonės ir privedė Vergilijų prie to, kad nebesijautė pajėgsiantis užbaigti Eneidą.
Eidamas penkiasdešimtuosius metus nusprendė savo dar tebekuriamą epą sunaikinti, vykti į Atėnus ir likusį gyvenimą skirti vien pažinimo paieškoms. Jau mirtinai sergantį ir vos ne vos atkakusį į Atėnus imperatorius Augustas, tuo metu atsitiktinai buvęs Graikijoje, įstengė poetą įkalbėti kartu su juo ir palyda grįžti į Italiją. Vergilijus atsisveikino su pasauliu vos išsilaipinęs Brundizijuje. Spėjama, kad Oktavijaus Augusto įsikišimas išgelbėjo Eneidą nuo sunaikinimo.
- Mano pasakojimas
Mano pasakojimas (maždaug 170 tūkst. žodžių) vaizduoja paskutinę Vergilijaus naktį ir kitą dieną iki pavakarių, kai poetas amžinai užmerkia akis. Romaną sudaro keturios dalys.
Pirmojoje dalyje aprašoma kelionė ir kaip jis atvyksta prie Italijos krantų. Brundizijus šėlsta audringai džiūgaudamas, kad atkeliauja imperatorius, kurio gimtadienis sutampa su grįžimu iš Graikijos, ir visą miestą pripildo muzika bei kurtinantis triukšmas. Uosto skurdžių gatvelėje, kuria dengtuose neštuvuose atsargiai neša sergantį poetą, prie suknežusių lūšnų stoviniuoja gyventojai, ir girdėdamas jų nepaliaujamą stūgavimą Vergilijus galbūt pirmą kartą nejučia aiškiai suvokia, kaip žmogiškos būtybės pavirsta laukiniais žvėrimis. Jis iškart supranta, kas yra tos tamsios slaptingos gelmės, iš kurių siela turi veržtis į šviesų žmogiškumą; su neapsakomu palengvėjimu išsekęs poetas pagaliau atsiduria ramioje vėsioje svetainėje, kuri jam parengta imperatoriškuosiuose rūmuose.
Antroji dalis vaizduoja paskutiniąją beviltiškai vienišo karščiuojančio poeto naktį. Iš jį gaubiančios ir jo sielą pripildančios tamsos išnyra kančios kupini praeities vaizdai: ne kaip prisiminimai, bet kaip gyvi vaikystės įspūdžiai, kaip ryškūs sielos gelmių ir dvasinių siekių paveikslai. Kūno skausmai bemaž nejučia virsta aiškius kontūrus įgyjančiomis filosofinėmis įžvalgomis, ir kone atrodo, kad artėjanti mirtis tarsi įstengs jo dvasios Aš nutvieksti visatos atspindžiu, paversti šį atspindį neabejojamai galiojančiu pažinimo esmės pamatu. Nirtulinga nakties įtampa pamažu atlėgsta pereidama į raminamą tylą, ir paskutiniąsias mirštančiojo akimirkas vainikuoja įsisąmoninimas tos kaltes atleidžiančios aukos, kuri palaimingai glūdi kiekvienoje tikrai sąžiningoje žmogiškojo gyvenimo priedermėje.
Kaip kontrastas šiai beveik vien niūriai nuspalvintai pažinimu grindžiamai poetinei kūrybai trečioji dalis skirta tikroms išorinėms problemoms, kylančioms iš ypatingos padėties, kurią užima poetas kaip Romos dvasinio gyvenimo centras. Vergilijus šias problemas aptaria su savo draugais ir testamento vykdytojais Plocijumi Tuka ir Lucijumi Varijumi, taip pat su dvaro gydytoju Charondu bei kitais šalutiniais pasakojimo veikėjais daugelyje pokalbių, vis labiau įgyjančių platoniškų požymių. Šių dialogų viršūnė – disputas su pačiu imperatoriumi Augustu, ginčas, kuriame atsiskleidžia neįveikiama antinomija tarp religinės ir politinės asmenybių. Šalia palyginti neesminio klausimo, ar meno kūriniui savybingas savarankiškas gyvenimas ir todėl jis gali pretenduoti į galimybę nepriklausomai egzistuoti, ir ar tada jo kūrėjas turi teisę kūrinį sunaikinti, į paviršių iškyla konfliktas tarp dviejų radikaliai priešingų filosofinių laikysenų, kurių supriešinimas ir čia gali vesti tik prie įprastinio sprendimo: praktiniame gyvenime nugali politinė valia (šiuo atveju ji išgelbėja Eneidą), o dvasinėje plotmėje nepaneigiama lieka grynai etinė filosofinė pozicija.
Ketvirtoji dalis mus dar kartą grąžina iš tikrovės į vaizduotės pasaulį, tačiau šios paskutinės fantazijos yra jau nebe Vergilijaus kaip žmogaus, net ne haliucinacijos mirtinai sergančio poeto: diena ir naktis, racionalus mąstymas ir iracionalios jausenos neišpainiojamai susiraizgo į tą magišką vienovę, kuri galiausiai nušvinta ir ištirpsta, kad įeitų į amžinybę.
- Metodas
Metodas, kuris, jei taip galima sakyti, savaime radosi iš sumanymo, yra asmeninio išsisakymo forma, kai veikėjas pats vertina viską – ir išorinius įvykius, ir savuosius išgyvenimus. Bet kadangi svarbiausias veikėjas yra mirtimi besivaduojantis žmogus, prireikė pasakoti trečiuoju asmeniu. Taigi turime monologą trečiuoju asmeniu ir tik per kulminacijas, kai prasiveržia veikėjo asmenybė, pasakojimas pereina į pirmąjį asmenį, nes tada monologas virsta lyrine išpažintimi, poeto Vergilijaus dvasiniu atsivėrimu.
Vidinio monologo uždavinys – kiek įmanoma išsamiau perteikti veikėjo dvasines būsenas ir išgyvenimus. Tačiau tai, kas gera ir bloga, žmogaus sieloje glaudžiai susiję, tad atrodo, kad šiuo atžvilgiu siela panaši į „nelogiškumo“ žymę turinčią struktūrą, nors žmogus ir laiko save logine visuma ir nepaisydamas šios prieštaros savąjį gyvenimą suvokia kaip nenutrūkstamą tėkmę. Prie šio keblumo galima priartėti, kaip yra daręs Joyse’as – prieštaringus elementus paprasčiausiai dėliojant vieną šalia kito (kaip taškinė technika įvairių spalvų taškus sudėlioja į paveikslą) ir daugybę detalių siejant į vaizdo visumą. O aš pritaikiau kitokią techniką: pamėginau gilesnę vienijamąją logiką ištraukti iš tų sielos sričių, kurios slūgso žemiau negu vien psichinis klodas.
Nuo neatmenamų laikų ir iki šiol žmogaus siela savo iracionalumą yra linkusi matuoti, ir kaip tik šita nenumaldoma paskata įžiebia žmoguje meninės kūrybos ugnį. Per meno kūrinį, ypač per poeziją, kuri dėl magiškos įtampos tarp žodžių ir eilučių įstengia pasakyti nepalyginamai daugiau negu paprastu įvardijimu, žmogui suteikta galimybė prisišlieti prie savo giliai dvasioje slypinčios imanentinės logikos. Tad šiame kūrinyje panaudotą metodą galima nusakyti maždaug taip: monologas čia reiškiamas poetiniais ir neretai lyriškai nuspalvintais vaizdais, vienas kitą papildančiais ir nušviečiančiais, todėl tą metodą visai teisėtai tiktų vadinti „lyriniu komentaru“. Tai atrodė vienintelis būdas pavaizduoti, kaip didžiausi žmogaus dvasios tikslai yra susiję su jo vos nujaučiama esybės gelme ir kaip iš šitų grynai instinktyvių šaknų jie gali tiesiogiai išaugti ir suvešėti. Tie lyriniai vaizdai ir jų vis ryškesnis spinduliavimas yra prielaida iškeli į paviršių visiems sielos klodams – nuo jos tamsių slaptingų ištakų iki grynai abstraktaus mąstymo sferų, nes žmogaus mąstymas nepaliaujamai svyruoja tarp dionisiškojo ir apoloniškojo sielos pradų persmelkdamas visą begalę josios sluoksnių.
Tame, kas čia pasakyta, nėra nieko pramanyta ir dirbtina. Viskas plaukia iš paties pasakojimo absoliučiai natūraliai, ir veiksmui plėtojantis vaizdas pamažu ryškėja. Taip pat natūraliai iš metodo rutuliojasi ir pasakojimo „muzikalumas“, t. y. visiškai nevalingai iškyla leitmotyvų, jų variacijų ir atmainų sampynos bei pasikartojimai. Ir man bemaž ima atrodyti, kad kaip tik šio romano struktūros „muzikinė architektonika“ gali įrodyti kūrinio meninę vienovę, kūrinio, užsimojusio atspindėti (ar bent stengtis atspindėti) nuostabią žmogaus sielos vienovę, tą vienovę, kuri iš prigimties būdinga sielai nepaisant jos tariamo prieštaringumo ir nelogiškumo.
- Tikslai
Šios mintys kartu nusako ir tai, ką savo pasakojimu buvau užsimojęs: ne vien pavaizduoti poetą Vergilijų ir jo žemiškąjį gyvenimą, bet ir per svarbiausiojo veikėjo asmenį atskleisti siekius, kurie bendri kiekvienai meninei kūrybai. Tad pagrindinis šio veikalo siekis yra pasinerti į tą amžiną temą, kurią visais laikais gvildeno kiekvienas didis menas – priartėti prie mirties problemos, kurios neišvengė joks menas apskritai.
Autoriui nedera spręsti, kaip jam pavyko sumanymą įgyvendinti. Vis dėlto galima nurodyti ir objektyvų kriterijų, kad į šį pasakojimą įterptos ištraukos iš Vergilijaus kūrinių ne tik lengvai ir natūraliai įsipynė į tekstą, bet ir tai, jog visoms didelėms religijoms bendri vaizdiniai apie mirtį ir paskesnį gyvenimą anapus taip pat darniai sutampa su viso kūrinio išvadomis.
- Galimas poveikis
Gyvename grėsmingais laikais, kai nieko nereiškia pasiųsti žmogų myriop, kai desperatiškai vaikomasi naujų religijos normų. Tad galima puoselėti viltį, kad kūrinys, siekiantis atsižvelgti į epochos dvasinius polinkius, pajėgs daugeliui ieškančiųjų – nepaisant visų negandų – būti atspara ir kelrodžiu.
Versta iš: Hermann Broch. DER TOD DES VERGIL. Frankfurt a. M.: Suhrkamp Verlag, 1976.