Gvidas Latakas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 11
Kaip bus
Archaikai bus nustebinti
ir apžavėti – ims druskos varveklius
atsilauš ir laižys nejaučią skonės
bus apšalę nuo patyrimų
lūpos jųjų vapės žodžius
bet širdys apykurtės
neperpras
nei jųjų prasmės
anei metaforų druskos
taip reikalingos kaulams
ir eilėraščių sąnariams
archaikai gliaudys pupas
trupins ledo lazdas
vels milo barzdas
veizolais šukuos praeives
(ką jau ten – tam ir archaikai)
kuolas bus įbestas žemėn
* * *
Subrendėliai maukia brendį
o nebrendilos seilėjas
brendilos mėgaujas meile…
(aiškiai nebaigtas tekstas
antroji eilutė yra ašis
pirmosios tąsa o trečioji
palikusi pati sau – neišbaigta
autorius matos pradėjęs mintį
nubėgo vejamas kitų reikalų
ar tiesiog pašaukė žmona
ėst balandėlių šliurpti šaltibarščių)
taigi subrendėliai
taigis seni peraugę balandėliai
primena mums jaunystės skolas
yra metas akmenis mėtyt
ir metas šnekėt su senais
balandžiais galandančiais
nagelius į staktas tarpe durų
bet jie dar nežino manęs
jeigu jie naivuoliai tikisi
kad lengvai suraitys
plikom rankom
plikais sparnų stagarais
tai jie naivuoliai ir
nebrendilos nors ir pasenę
užsitupėję savo iliuzijų
Liuzijoj
* * *
Užsitupėję savo iliuzijų Liuzijoj
susigalvotuos spalvotų stiklų namuos…
mažyliai kurių tėvai rūpinasi savo
vaikų auklėjimu balose neskęsta
kai mes susitiksim varnai
bus priputę kryžiuočių mėsienos
nemunai nuvandenėję traukiniai
traukiniai bildės su laiškais
veš laiškus turtuolių laiškus varguolių
įsimylėjėlių laiškus gabens
geležiniais tiltais į galutinę stotį
o iš tenai – vėl atgal
tėvas naujienų nebus girdėjęs
gal bus užsiėmęs linkim pasveikti
nykštukų balsais iš dėžutės
taigis kai susitiksim
kryžiuočiai bus priputę
šaltos mėnesienos
prigėrę sidabro vandens
burliokai prigargaliavę pelkėse
prie Oršos ir prie Donecko
su savo visais generolais ec-dva
* * *
Būt kunigu vadinasi nebūti juvelyru būt juvelyru reiškiasi nebūti šaltkalviu
būt šaltkalviu vadinasi nebūti kalviu o kalviu būt vadinasi daužyti kiaurą dieną
karštą geležį kūju ir jokiais būdais jau nebūt žveju
atažveju būt reiškia timpčioti lazdelę su virve bei kabliuku ir laukti tikintis nematomo
žveju būt tai vadinasi nebūti kunigu nebūti kunigu vadinasi būt kunigu prieš savo valią
* * *
Skelbimas laikrašty:
ieškau neandartaliečio
su netikrais požymiais nesikreipti
prisižadu būti meili
užeinu aną dieną su mokiniais
galerijon paveizėti paveikslų
o ten dvi galeristės kūmutės
smalsiai į mane vėpso stebeilija
sakau ko jūs damutės
veizite į mane kaip katės į
saldaus pieno uzboną
ir iš kur tas manasai saldumas
veizint per jūsų akių stiklus
aną dieną vos dėdės savojo
nenugalabijau – dėl mergos
sėlinu lyg apdujęs jam iš nugaros
su peilaičiu o apgamas ant
jo kaklo grynai kaip arbūzo sėkla
toj pat vietoj kaip mano tėvui
atrodo ne dėdė o tėvalis pats
akyse tik sutavaravo ir iškrito
kinžalas iš nagų ir nubarškėjo
ir nudandėjo laiptais kad jį kur
o tas atsisukęs pasakė
kad ereles priviliojam gyva
mėsa o ne dvėseliena – dink
ašai tik perbalau visas
kaip tas pienas jūsų uzbonuose
gal jums saldus pasirodžiau
bet toks nesu a nėmaž
Mokykloj
Mokykloj sutikti galima
netgi mamutų ir dinozaurų
ir nebūtinai biologijos kabinete
nebūtinai tarp fosilijų
sėdi štoks (štai toks) botanikas
veblena apie žiedelius
kuokelius piesteles gaurelius
pūkelius ir naktivaisius – galvojame
dzieve dzieve eitumbei lauk
ir mus išsivestumbei į žolynus
į gėlynėlius į ąžuolų gojelius
viską mums ten gyvai aprodytum
tai ne – riogso kaip kelmas
kelmučiams pasmerktas
ir mus usnimis užleidžia
laboratoriniam ant spintos
vielelėm tarpusavy sujunginėti
ir apdengti gūnia
vilko ar vilktakio griaučiai
mes nedorėliai per pertrauką
Duobienės beretę pašvyst tam vilkui
ant kramės – ką pasakys radus?
kaip pasieks palubę?
* * *
Buvom broliai Rankelės
ėjom – važiavom motociklais kaip
kaip eržilai buvau besakąs bet ar
arkliai laksto motociklais?
tai buvo seniai – kai nebuvo dievų
nei mėnulio
o tik vandenys ir proto tamsa
mėsingos žemės salsvumos skleidės
per nebylius augalų žiedus
palaimintas nežinojimas ir akmenys
ir vanduo po akmeniu ten
kur versmės be perstogės alma
mes buvom jauni
kai nebuvo anei dievų
nei mėnulio o tik prottamsiai
žemės juodumos
Lauksnos – dangaus švietuliai
jau po to ėmė ristis ir glaustis
Baltos vietos
Šiluma kaulų nelaužo
bet subinę dilgina dilgina
nemėgstu baltų vietų
sako moteris nei istorijoj
anei ant kūnelio po skiautėmis
po trikampėliais aš jai
aš jai pritariu glaudes pašvyst
ir į bangas paskui ją pasileidžiu
žiemą galėsime sekti pasakas
balta balta kur dairais...
kad tik atsirastų ausų
pasakų pasiilgusių ir voratinklių
pasakoms saugoti