Deimantė Daugintytė. Moterų visuomenė: liūdna pasaka
2026 m. Nr. 8–9
Gražina Kelmelytė. Motinos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 172 p. PK serijos knygos dailininkai – Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė.
Pastaraisiais metais lietuvių literatūrą vis dažniau papildo distopiniais motyvais paremti romanai: Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ (2023), Unės Kaunaitės „2084“ (2023), Valdo Rožėno „Katastrofa“ (2024), Marijaus Gailiaus „Augustė Gilytė“ (2025). Prie jų savaip prisideda ir 2025-ųjų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą prozos kategorijoje laimėjęs Gražinos Kelmelytės romanas „Motinos“ – feministinė distopija apie harmonijos ir kontrolės santykį.
Šis romanas suintriguoja būtent feministiniu aspektu: po „paskutinio karo“ moterys tampa privilegijuota visuomenės grupe, o vyrai – beveik išstumti, egzistuoja kaip žemiausia kasta, skirta atlikti fiziškai sunkius darbus ir pratęsti sistemą, kuri, regis, galėtų funkcionuoti ir be jų. Iš pirmo žvilgsnio ši santvarka atrodo kaip išsigelbėjimas iš patriarchato: joje nelieka karo, skurdo, priklausomybių, daugiau dėmesio skiriama emocinei gerovei, bendruomeniškumui, kūniškumui. Tačiau autorė neapsistoja vien ties patriarchato apvertimu. Idėja, kad „nepavyks sukurti tobulo pasaulio, jei šalia šlaistysis koks Jonas“ (p. 47), leidžia pastebėti šešėlinę romano temą – atstumtieji kaip Jonas jais tampa ne tik dėl lyties, bet jie pavojingi, nes prisimena „senąjį pasaulį“ ir pažeidžia kolektyvinės užmaršties režimą. „Dalykai nebuvo draudžiami, tik užmirštami“ (p. 9), – viena svarbiausių romano minčių. Todėl „Motinos“ veikia ne kaip tiesioginė feminizmo ar patriarchato kritika, o kaip distopinė vizija apie visuomenę, kuri siekdama harmonijos ima naikinti bet kokių skirtumų galimybę.
Romane vaizduojama visuomenė „po paskutinio karo“ atrodo sterili ir išvalyta nuo bet kokio chaoso. Per kolektyvinės užmaršties liniją romane atskleidžiama ne tik fikcinė santvarka, bet ir svarstomas šiuolaikinės visuomenės santykis su trauma – ką jai duoda siekis nutylėti, pamiršti ar neutralizuoti, užuot traumą išgyvenus. Užmarštis tampa kontrolės mechanizmu: jei nelieka atminties, nėra ir galimybės lyginti, kritikuoti ar keistis. Autorės vizija atskleidžia, kad tokiu būdu pasaulis išlieka stabilus ne todėl, kad yra teisingas, bet todėl, kad nebelieka vietos jokiai kitokiai žmonių sambūvio formai. Taigi tokia sistema ima veikti represyviai: atminties slopinimas pasireiškia ne per atvirą smurtą ar bausmės mechanizmą, o per kolektyvinį darnos siekį, todėl kontrolė tampa sunkiau atpažįstama. Kaip ir Mary Shelley „Frankenšteinas“, kurį paauglystėje skaito veikėja Fausta, „Motinos“ taip pat paremtos baime, kad žmogus nesuvaldys savo paties sukurtos sistemos. Žūtbūtinė pastanga suburti bei išlaikyti harmoningą ir „teisingą“ tvarką tampa režimu, kuriame nelieka vietos kitoniškumui.
Romano pasaulį regime pasakotojos Faustos akimis, todėl per jos ryšį su savimi ir aplinka ryškėja kontrolės poveikis žmogui. Nuo paauglystės iki senatvės savo gyvenimą fiksuojanti Fausta tampa savotišku sistemos termometru. Rodos, kad ji tiek daug jaučia, bet neturi įrankių to išsakyti aplinkiniams. Fausta nuolat mėgina įtikinti save pasaulio, kuriame gyvena, tobulumu, bet jos santykis su tikrove išlieka sustingęs. Nors ši bendruomenė deklaruoja emocinę gerovę ir jautrumą, jausmai ne išgyvenami, o kontroliuojami. Net ir Faustos maištas, užsimezgantis per kontaktą su atstumtųjų kastos atstovais, lieka ribotas, tarsi pati sistema neleistų konfliktui iki galo įvykti. Faustos emocinis sustingimas atrodo sąmoningas autorės sprendimas, padiktuotas tariamai harmonizuotos santvarkos, bet pamažu jis pasakotoją izoliuoja nuo spontaniškesnės refleksijos. Toks emocinis sustingimas persikelia ir į romano viziją.
- Kelmelytė sąmoningai renkasi distopijos žanrui būdingą miglotą erdvę ir nutrūkusią istorinę atmintį, siekdama kurti susvetimėjimo įspūdį. Tačiau kartais šis polinkis į abstrakcijas ima atskleisti „puikaus naujo pasaulio“ konstravimo spragas. Personažų santykiai dažnai lieka fragmentiški. Jaunuolės Faustos akiratyje šmėkšteli bendraklasės, vadės, vėliau ji suartėja ir nutolsta nuo romantinių partnerių, taip ir nesusiformavus nuoširdžiam santykiui. Stipriausias ryšys, regis, užsimezga su Jonu, bet ir jis padrikas. Personažai retai praplečia pačios visuomenės vaizdinį ar leidžia giliau pajusti jos vidines įtampas. Anot Andriaus Jakučiūno, romano veikėjai vietomis tarsi „plevena nieke“ („Literatūra ir menas“, 2026 01 16). Ši pastaba taikliai nusako distopinės visuomenės išplėtojimo trūkumą.
Romano spragos išryškėja pasakojimo struktūroje. Pasakojimo pradžia pritraukia dėmesį – distopijos žanras vilioja pažadu pristatyti naują tvarką. Autorė mėgaujasi jos konstravimu: puslapis po puslapio skaitytojas įtraukiamas į moterų bendruomenę. Atsiskleidus pagrindiniams šios santvarkos principams, pasakojimas ima stagnuoti. Antroje knygos dalyje įvykstantis vyrų sukilimas suardo šią iliuzinę pusiausvyrą ir pasakojimo stiprumą. Būtent čia romano struktūra ima trūkinėti. Pasakotojos pabėgimas į Stiklo miestą turėtų leisti naujai pažinti pasaulį. Deja, tikrovė neprasiplečia, veikėjų santykiai taip pat išlieka statiški. Keičiasi tik pasakotojos statusas – ji tampa dvynukų globėja ir trečio brolio Jono partnere.
Dar vienas ryškus lūžis įvyksta romano pabaigoje, kai Fausta save pateikia kaip išprotėjusią darboholiko Jono žmoną, pasirinkusią „alternatyvią realybę be vyrų“. Toks nepatikimos pasakotojos sprendimas galėtų intriguoti, bet išderina kurtą logiką. Iki tol romanas kvietė skaitytoją priimti šią viziją kaip autonomišką socialinę sistemą, analizuoti jos veikimo principus, galios santykius, kolektyvinės traumos mechanizmus. Pabaigoje atsirandanti abejonė, gal visa tai tėra sutrikusios sąmonės projekcija, distopiją iš socialinės vizijos perkelia į individualios psichikos lygmenį. Dėl to susilpnėja distopinio modelio įtikinamumas – tai, kas iki tol veikė kaip kolektyvinės kontrolės modelis, ima atrodyti kaip vienos sąmonės projekcija.
Distanciją kuria ne tik siužetiniai sprendimai, bet ir pati romano kalba. Pasirinkta leksika nuosekliai išlaikoma visame romane ir, regis, siekia parodyti ateities visuomenę, kurios ir socialiniai santykiai, ir kalbėjimas pakitę. Emociškai prislopintas, racionalizuotas žodynas kuria įspūdį, kad net veikėjų mąstymas persmelktas šios santvarkos logikos. „Kai grįžau po kūno kultūros į klasę, mano rūbai buvo prašapę, o per pietų pertrauką Adelė, eidama pro šalį, tarsi netyčiomis išvertė mano maistą. Linktelėjau jai. Žinojau, kad veikiausiai kažkuri kita prikalbėjo ją taip padaryti, nes Adelė, trumpai tariant, klasės mitybos grandinėje užėmė paskutinę vietą“ (p. 19), – svarsto Fausta. Tokį žodyną įdėjusi į mąslios, bet visgi penkiolikmetės Faustos lūpas, autorė įtvirtina atstumą. Interviu G. Kelmelytė yra išsakiusi siekį, kad tekstas „rezonuotų su skaitytoju“, bet pasirinkta stilistika dažniau kuria atstumą nei ryšį. Tekstas leidžia intelektualiai suprasti idėją ir atpažinti biblinius bei folklorinius kontekstus, bet ne visada paverčia juos emociškai paveikia patirtimi.
Romanas „Motinos“ vietomis primena Jurgos Ivanauskaitės alternatyvios tikrovės estetiką. Romanuose „Placebas“ ar „Ragana ir lietus“ protagonistės gyvena tarp vidinės įtampos ir kitokios realybės, ten ši estetika tampa organiška kūrinio dalimi. Knygoje „Motinos“ panašūs pasakojimo trūkinėjimai, regis, kartais kyla ne iš sąmoningo meninio sprendimo, o iš ne iki galo suvaldytos distopinės vizijos. Panašiai ir su Jolitos Skablauskaitės proza – jos kuriami pasauliai kyla iš mitų, sapnų ir vaizduotės, todėl net padriki pasakojimo elementai įgauna hipnotizuojantį ritmą. G. Kelmelytės „Motinose“ toks pasakojimo fragmentiškumas ne visada tampa organiška kūrinio dalimi ir kai kada palieka neišbaigtumo įspūdį.
Nepaisant debiutinio romano nelygumų, Gražina Kelmelytė imasi ambicingo sumanymo – distopijos forma svarsto traumos, atminties ir kontrolės santykį. Nors ne visus pasirinktus kūrybinius sprendimus autorei pavyksta iki galo suvaldyti, romanas išsiskiria gebėjimu atkurti visuomenei būdingą įtampą ir susvetimėjimą. Pati idėja, kaip bendruomeninės darnos pažadas, pamažu ima virsti kontrolės forma, tampa stipresnė už siužetą. Todėl labiausiai įstringa ne distopinė santvarka, o baimė prisiminti tai, ant ko ji pastatyta. Simboliška, kad romanas pavadintas „Motinos“ – rūpestis ir siekis apsaugoti čia pamažu susilieja su kontrole.