Akiratis
William Faulkner: „Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi“
2012 m. Nr. 12
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris atsako į rašytojos ir redaktorės Jean Stein klausimus.
Interviu išspausdintas 1956 m. „The Paris Review“, Nr. 12
Williamas Faulkneris gimė 1897 metais Niu Olbenyje, Misisipės valstijoje, kur jo tėvas dirbo traukinio palydovu rašytojo prosenelio, romano „Baltoji Memfio rožė“ autoriaus, pulkininko Williamo Falknerio (be „u“) pastangomis nutiestame geležinkelyje. Netrukus šeima persikraustė į už trisdešimt penkių mylių esantį Oksfordą, kur jaunasis Faulkneris, nors ir ryte rijo knygas, nesurinko pakankamai balų, kad gautų vietinės vidurinės mokyklos baigimo atestatą. 1918 m. įstojo į Kanados karališkojo oro laivyno lakūnų kursus. Kiek ilgiau nei metus studijavo Misisipės valstijos universitete, vėliau dirbo universiteto pašto skyriaus viršininku, kol galiausiai buvo atleistas už tai, kad darbo metu skaitydavo knygas.
Paskatintas Sherwoodo Andersono parašė „Kareivio atlygį“ (1926). Pirmoji plačiai skaitoma knyga – „Šventovė“ (1931), sensacingas romanas, kurį sakėsi parašęs dėl pinigų, nepajėgdamas išlaikyti šeimos iš ankstesnių savo knygų – „Moskitai“ (1927), „Sartoriai“ (1929), „Triukšmas ir įniršis“ (1929), „Kai aš gulėjau mirties patale“ (1930) – honorarų.
Vėliau leido vieną knygą po kitos, iš daugumos jų susidarė vadinamoji Joknapatofos saga: „Rugpjūčio šviesa“ (1932), „Pilonas“ (1935), „Absalomai, Absalomai“ (1936), „Nenugalėtieji“ (1938), „Laukinės palmės“ (1939), „Kaimelis“ (1940) bei „Nuženk, Moze, ir kiti apsakymai“ (1942). Po Antrojo pasaulinio karo pagrindiniai jo kūriniai buvo „Palaikų išniekintojas“ (1948), „Parabolė“ (1954) ir „Miestas“ (1957). 1951 m. rašytojo „Rinktiniai apsakymai“ pelnė Nacionalinę knygos premiją, kaip ir 1955 m. „Parabolė“. 1949 m. W. Faulkneris buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
Nors buvo drovus ir mėgo vienatvę, W. Faulkneris daug keliavo, skaitydamas paskaitas kaip Jungtinių Amerikos Valstijų informacijos tarnybos atstovas. Šis pokalbis įvyko 1956 m. Niujorke.
Jean Stein
– Pone Faulkneri, neseniai jūs sakėte, kad nemėgstate duoti interviu.
– Aš nemėgstu duoti interviu todėl, kad, regis, audringai reaguoju į asmeniškus klausimus. Jeigu klausimai apie darbą, stengiuosi atsakyti. Jeigu jie apie mane, galiu į juos atsakyti, galiu ir neatsakyti, bet net jei ir atsakau – į tą patį klausimą, užduotą kitą dieną, atsakymas bus kitoks.
– O ką jūs galite pasakyti apie save kaip apie rašytoją?
– Jeigu nebūtų manęs, kas nors kitas būtų parašęs tą patį, ką parašiau aš, Hemingway’us, Dostojevskis, visi mes. To įrodymas – į Shakespeare’o pjesių autorystę pretenduoja maždaug trys kandidatai. Bet svarbiausia, kad egzistuoja „Hamletas“ ir „Vasarvidžio nakties sapnas“, o kas juos parašė – visai nesvarbu. Menininkas pats savaime nėra reikšmingas. Esminga tik tai, ką jis kuria, nes nieko naujo juk nepasakysi. Shakespeare’as, Balzacas, Homeras – visi rašė apie tuos pačius dalykus, ir jeigu būtų gyvenę tūkstančiu, dviem tūkstančiais metų ilgiau, leidėjams neprireiktų jokių kitų autorių.
– Bet net jeigu ir atrodo, kad viskas jau pasakyta, argi nesvarbi autoriaus individualybė?
– Labai svarbi jam pačiam. Visi kiti tikriausiai pernelyg užsiėmę darbu, kad jiems rūpėtų autoriaus individualybė.
– O jūsų amžininkai?
– Nė vienam iš mūsų nepavyko pasiekti tobulybės. Todėl aš vertinu rašytojus pagal nuostabią mūsų nesėkmę įvykdyti tai, kas neįmanoma. Tarkim, jei galėčiau perrašyti visa, ką esu parašęs, neabejoju, kad kūriniai būtų geresni, o menininkui tai žinoti – sveika. Todėl jis ir nesiliauja dirbęs, vėl mėginęs; kiekvienąsyk mano, kad šįkart pavyks, kad sėkmingai įvykdys tai, ką užsibrėžė. Aišku, nepavyks, bet galvoti apie sėkmę yra naudinga. Jei pavyktų, jei jo darbas atitiktų svajonę, nieko kito nebeliktų, kaip tik persirėžti gerklę, šokti nuo tobulybės viršūnės žemyn. Aš – poetas nevykėlis. Ko gero, kiekvienas romanistas iš pradžių nori rašyti eilėraščius, pabandęs suvokia, kad to nesugeba, tada griebiasi apsakymo, kuris yra reikliausia forma po poezijos. Ir tik patyręs, kad ir čia nesiseka, imasi romano.
– Ar yra kokia nors formulė, kurią pritaikęs galėtum tapti geru romanistu?
– Devyniasdešimt devyni procentai talento… devyniasdešimt devyni procentai drausmės… devyniasdešimt devyni procentai darbo. Privalai niekada nesitenkinti tuo, ką darai. Niekada nepadarai taip gerai, kaip galėtum. Nuolat svajok ir kilk aukščiau, nei žinai galįs. Nesistenk būti geresnis už savo amžininkus ar pirmtakus. Būk geresnis už save patį. Menininkas – demonų genamas padaras. Nežino, kodėl jie pasirinko jį, ir dažniausiai būna pernelyg užsiėmęs, kad tuo domėtųsi. Visiškai amoralus tuo požiūriu, kad grobs, skolinsis, elgetaus ar vogs iš bet ko ir iš visų tam, kad atliktų savo darbą.
– Ar norite pasakyti, kad rašytojas turi būti visiškai beširdis?
– Rašytojas atsako tik už savo meną. Jeigu jis geras rašytojas, bus visiškai beširdis. Jis turi svajonę. Ji taip kankina rašytoją, kad privalo jos atsikratyti. Kol to nepadaro, neranda ramybės. Už borto išmetama viskas: garbė, išdidumas, orumas, saugumas, laimė – viskas, kad tiktai knyga būtų parašyta. Jeigu rašytojui reikėtų apiplėšti motiną, jis nė nesudvejotų; „Odė graikiškajai urnai“1 brangesnė už dešimtį senų ponių.
– Vadinasi, saugumo, laimės, garbės stoka gali būti svarbi menininko kūrybos sąlyga?
– Ne. Jie svarbūs tik jo ramybei ir pasitenkinimui, o menui ramybė ir pasitenkinimas nerūpi.
– Tuomet kokia aplinka rašytojui būtų tinkamiausia?
– Menui nerūpi ir aplinka; jam nesvarbu, kur jis kuriamas. Jei turit omeny mane, tai geriausias iš man pasiūlytų darbų buvo viešnamio valdytojo. Manau, tai tobula darbo aplinka menininkui. Ji duoda visišką ekonominę laisvę, ten jis nejaučia baimės ir alkio, turi stogą virš galvos ir nieko nereikia daryti, tik turėti kelias paprastas sąskaitas ir kartą per mėnesį nueiti atsiskaityti su vietine policija. Iš ryto viešnamy tylu, o tai geriausias dienos metas rašymui. Vakare gali užtektinai pasižmonėti, jeigu apninka nuobodulys; tos pareigos suteikia tam tikrą svorį visuomenėje; nėra ką veikti, nes viską registruoja madam; visi įnamiai – moterys, jos nuolaidžiauja menininkui ir kreipiasi į jį „sere“. Visi to rajono butlegeriai irgi tik taip – „sere“. O menininkas gali kreiptis į policininkus vardais.
Taigi vienintelė kūrėjui reikalinga aplinka – ramybė, kad ir kokia ji būtų, vienatvė, kad ir kokia ji būtų, malonumas, kad ir koks jis būtų, kuriuos menininkas gali gauti už ne per didelę kainą. Netinkama aplinka tik padidins jo kraujo spaudimą, menininkas daugiau laiko sugaiš frustracijai ar įniršiui. Aš pats patyriau, jog man, kad dirbčiau savo darbą, reikia popieriaus, tabako, maisto ir trupučio viskio.
– Jūs turite omeny burboną2?
– Ne, aš ne toks išrankus. Jeigu reiktų rinktis škotišką viskį arba nieką, aš rinkčiausi škotišką viskį.
– Jūs paminėjote ekonominę laisvę. Ar rašytojui jos reikia?
– Ne. Ekonominės laisvės rašytojui nereikia. Jam reikia tik pieštuko ir trupučio popieriaus. Nemačiau, kad būtų parašyta kas nors įdomaus, sutikus priimti piniginę dovaną. Geras rašytojas niekada nesikreipia į fondus. Jis pernelyg užsiėmęs rašymu. O jei yra ne pirmarūšis rašytojas, tada save apgaudinėja sakydamas, kad pritrūko laiko ar ekonominės laisvės. Gerą meną gali sukurti vagys, butlegeriai ar arkliavagiai. Žmonės paprastai bijo sužinoti, kiek vargo ir skurdo gali pakelti. Bijo sužinoti, kokie jie ištvermingi. Gero rašytojo nesunaikins niekas. Vienintelis dalykas, galintis gerą rašytoją įveikti, yra mirtis. Geri rašytojai neturi laiko vargintis dėl sėkmės ar dėl to, kaip praturtėti. Sėkmė – moteriškas dalykas ir panašus į moterį: jeigu prieš ją keliaklupsčiauji, ji tavęs nepaiso. Taigi į moterį reikia numoti ranka. Gal tuomet ji pati atbėgs.
– Ar darbas kine gali pakenkti jūsų kūrybai?
– Niekas negali pakenkti žmogaus kūrybai, jeigu jis pirmarūšis rašytojas. Jei jis ne toks, niekas negali jam padėti. Ta problema neegzistuoja prastam rašytojui, nes jis jau pardavęs savo sielą už kokį nors nuosavą baseiną.
– Ar rašydamas kinui rašytojas priverstas eiti į kompromisus?
– Visada, nes savo prigimtimi filmas yra bendradarbiavimas, o bet koks bendradarbiavimas yra kompromisas, juk tas žodis ir reiškia: duoti ir gauti.
– Su kuriais aktoriais jums labiausiai patinka dirbti?
– Su Humphrey’u Bogartu man sekėsi labiausiai. Mudu drauge dirbome kurdami „Turėti ir neturėti“ ir „Didįjį miegą“.
– Ar norėtumėte sukurti dar kokį nors filmą?
– Taip, norėčiau sukurti filmą pagal George’o Orwello „1984“. Turiu sugalvojęs jo pabaigą, kuri patvirtintų tezę, kurią aš kalte kalu: žmogus – nesunaikinamas padaras jau vien todėl, kad paprasčiausiai trokšta laisvės.
– Kada dirbdamas kine jūs pasiekiate geriausių rezultatų?
– Manau, kuriant filmą, geriausiai man pavykdavo tuomet, kai aktoriai ir scenaristas numesdavo šalin scenarijų ir per repeticiją, prieš pat įjungiant kamerą, improvizuodavo. Jeigu filmo kūrimo nebūčiau laikęs rimtu dalyku ar būčiau jautęs, kad negaliu laikyti to darbo rimtu, nebūčiau net mėginęs – vien iš pagarbos kinui ir sau pačiam. Bet dabar aš žinau, kad niekada nebūsiu geru scenaristu, taigi tas darbas niekada nebus toks būtinas, kaip mano paties kūryba.
– Gal pakomentuotumėt tą savo legendinę Holivudo patirtį?
– Mano sutartis su MGM kaip tik baigėsi, ir aš jau rengiausi grįžti namo. Režisierius, su kuriuo dirbau, pasakė: „Jeigu norėtumėte gauti čia kitą darbą, duokit man žinią, ir aš pasikalbėsiu su studija dėl naujos sutarties.“ Aš jam padėkojau ir grįžau namo. Po pusmečio pasiunčiau telegramą tam režisieriui, kad norėčiau naujo darbo. Netrukus po to gavau savo Holivudo agento laišką su pirmosios darbo savaitės atlyginimo čekiu. Nustebau, nes tikėjausi iš pradžių gausiąs oficialų studijos pranešimą ar iškvietimą ir sutartį. Sutartis vėluoja ir ateis su kitu paštu, pamaniau. Bet po savaitės gavau kitą agento laišką, kuriame buvo mano antrosios savaitės atlyginimo čekis. Tai prasidėjo 1932 metų lapkritį ir truko iki 1933-iųjų gegužės. O tada gavau telegramą iš studijos. Ten buvo parašyta: „Williamas Faulkneris, Oksfordas, Misisipės valstija. Kur jūs? MGM studija.“
Aš atsakiau: „MGM studija, Kalver Sitis, Kalifornija. Williamas Faulkneris.“
Jauna operatorė paklausė: „Kur jūsų tekstas, pone Faulkneri?“ Aš atsakiau: „Štai.“ Ji paaiškino: „Taisyklėse parašyta, kad aš negaliu išsiųsti telegramos be teksto, jūs turite ką nors parašyti.“ Tada mudu peržiūrėjome visus jos turimus pavyzdžius ir išrinkome nebepamenu kurį – tiesiog vieną su gimtadienio sveikinimu. Jį aš ir pasiunčiau. Tada sulaukiau tarpmiestinio telefono skambučio iš studijos – buvo liepta sėsti į pirmąjį į Naująjį Orleaną skrendantį lėktuvą ir prisistatyti režisieriui Browningui. Galėjau sėsti į traukinį Oksforde ir jau po aštuonių valandų būti Naujajame Orleane. Bet paklusau studijos nurodymui ir nuvykau į Memfį, iš kur retkarčiais skraido lėktuvai į Naująjį Orleaną. Po trijų dienų vienas išskrido.
Į pono Browningo viešbutį atvykau apie šeštą po pietų ir jam prisistačiau. Ten vyko pobūvis. Režisierius liepė gerai išsimiegoti ir būti pasirengusiam pradėti darbą anksti ryte. Paklausiau apie filmo siužetą. Jis atsakė: „Ak, taip. Nueikite į tokį ir tokį kambarį. Ten bus jungiamojo teksto autorius. Jis jums papasakos visą istoriją.“
Nuėjau į tą kambarį, kaip buvau lieptas. Jungiamojo teksto autorius sėdėjo ten vienas. Pasisakiau, kas esąs, ir paprašiau filmo istorijos. Jis man atsakė: „Kai parašysite dialogą, leisiu jums pažiūrėti istoriją.“ Grįžau į Browningo kambarį ir papasakojau jam, kas nutiko. „Grįžkite atgal ir pasakykite: štai taip ir taip… Nekreipkite dėmesio, gerai išsimiegokite, kad galėtume pradėti rytoj anksti iš ryto.“
Kitą rytą labai elegantišku nuomotu kateriu mes visi, išskyrus jungiamojo teksto autorių, nuplaukėme į Didžiąją salą, maždaug už šimto mylių, kur turėjo būti filmuojama, atplaukėme pačiu laiku, kad spėtume papietauti ir grįžti atgal į Naująjį Orleaną prieš sutemstant.
Ir taip praleidome tris savaites. Retkarčiais kiek sunerimdavau dėl filmo scenarijaus, bet Browningas visuomet atsakydavo: „Liaukis nerimavęs. Gerai išsimiegok, kad galėtume pradėti rytoj anksti iš ryto.“
Vieną vakarą mums grįžus vos spėjau įeiti į kambarį, kai suskambo telefonas. Tai buvo Browningas. Liepė tuojau pat prisistatyti į jo kambarį. Nuėjau. padavė telegramą. Ten buvo parašyta: „Faulkneris atleistas. MGM studija.“ – „Nesirūpink, – pasakė jis. – Aš tuojau pat paskambinsiu tam ir tam ir ne tik priversiu sugrąžinti tave į darbą, bet ir atsiųsti atsiprašymą raštu.“ Kažkas pabeldė į duris. Tai buvo kita telegrama: „Browningas atleistas. MGM studija.“ Taip aš grįžau namo. Tikriausiai ir Browningas kažkur išvažiavo. Manau, kad jungiamojo teksto autorius vis dar sėdi kuriame nors kambaryje, kietai spausdamas delne savaitinio atlyginimo čekį. Jie taip ir nebaigė to filmo. Tačiau pastatė tokį krevečių gaudymo įrenginį – ilgą platformą su pašiūrėmis ant polių vandenyje – kažką panašaus į prieplauką. Studija galėjo nusipirkti tuzinus tų pašiūrių po keturiasdešimt penkiasdešimt dolerių už vieną. Bet jie pastatė savo prieplauką – butaforinę. O ant jos – vieną sieną, tad kai atidarydavai duris ir žengdavai pro jas, nugarmėdavai tiesiai į vandenyną. Kai platformą pradėjo statyti, jau pačią pirmą dieną prisiyrė vietinis žvejys (kadžunas) su siaura įmantria piroga, išskobta iš tuščiavidurio rąsto. Jis ten sėdėjo kiaurą dieną saulei svilinant ir stebėjo, kaip keisti baltaodžiai stato tą keistą dalyką. Kitą dieną jis ir vėl atplaukė savo piroga drauge su visa šeimyna: kūdikį žindančia žmona, kitais vaikais ir uošve, visi sėdėjo kiaurą dieną saulei svilinant ir nenuleido akių nuo tos kvailos, nesuprantamos veiklos. Po dvejų ar trejų metų lankiausi Naujajame Orleane ir girdėjau, kad kadžunai vis dar atkakdavo daug mylių pasižiūrėti į tą krevečių platformos imitaciją, kurią gausybė baltaodžių paskubomis sukurpė, o paskui apleido.
– Jūs sakėte, kad rašytojas, dirbantis kino pramonėje, privalo eiti į kompromisus. O kaip jo paties kūryba? Ar jis turi įsipareigojimų skaitytojui?
– Jo įsipareigojimas – kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą; o jei dar liks jėgų, gali jas eikvoti kaip tinkamas. Aš asmeniškai esu pernelyg užsiėmęs, kad man rūpėtų publika. Neturiu laiko domėtis tais, kurie mane skaito. Man nesvarbi Džono Dou nuomonė apie mano ar kieno kito darbą. Mano paties nuomonė yra tas standartas, į kurį aš lygiuojuosi, o tai reiškia, kad tas darbas leidžia man pasijusti taip, kaip aš jaučiuosi, kai skaitau „Šventojo Antano gundymą“3 arba Senąjį Testamentą. Jie leidžia man gerai jaustis. Kaip ir paukščių stebėjimas. Žinot, jeigu man tektų reinkarnuotis, norėčiau tapti suopiu. Niekas nejaučia jam neapykantos, niekam jis nereikalingas. Niekas nevargina ir negresia joks pavojus, be to, jis minta viskuo.
– Kokią techniką jūs naudojate siekdamas savo standarto?
– Jeigu rašytojui rūpi technika, te jis griebiasi chirurgo ar mūrininko darbo. Mechaniško rašymo būdo nėra, nėra trumpiausio kelio. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jei sektų kokia nors teorija. Mokykis iš savo paties klaidų, žmonės išmoksta tiktai klysdami. Geras menininkas tiki, kad niekas nėra pakankamai tobulas duoti jam patarimų. Jis kupinas begalinės tuštybės. Kad ir kaip žavėtųsi senu rašytoju, nori jį nurungti.
– Vadinasi, jūs neigiate technikos svarbą?
– Jokiu būdu. Kartais technika įsiveržia ir užvaldo svajonę pačiam autoriui dar nespėjus prie jos prisiliesti. Tai tour de force, o autoriaus darbas – paprasčiausiai sudėlioti plytas draugėn, nes jis, regis, žino viską iki pat paskutinio žodžio dar nespėjęs parašyti pirmojo. Taip atsitiko rašant „Kai aš gulėjau mirties patale“. Tai buvo sunkus darbas. Joks doras darbas nėra lengvas. Paprastas jis buvo tik tuo požiūriu, kad visą medžiagą jau turėjau po ranka. Rašiau tą knygą kasdien kokias šešias savaites po dvylikos valandų fizinio darbo dienos. Aš tiesiog susikūriau vaizduotėje žmonių grupę ir priverčiau juos išgyventi paprasčiausias visuotines gamtos nelaimes, kad ir potvynį bei gaisrą, kurie turėjo suteikti kryptį veiksmo plėtotei. Tačiau kai apie techniką negalvoji, rašymas būna savotiškai lengvesnis. Mano knygose visuomet prieinama riba, už kurios personažai patys imasi iniciatyvos, atsakomybės ir užbaigia darbą – tarkim, maždaug 274 puslapyje. Menininkas privalo turėti vieną savybę – gebėti objektyviai vertinti savo darbą, taip pat reikalinga sąžinė ir drąsa, kad neapgaudinėtų savęs dėl darbo kokybės. Kadangi nė vienas iš darbų neatitiko mano standartų, teikiu pirmenybę tam darbui, kuris suteikė daugiausia širdgėlos ir skausmo, kaip, tarkim, motina vagim ar žudiku tapusį vaiką myli labiau nei tą, kuris tapo kunigu.
– Kuris tai buvo darbas?
– „Triukšmas ir įniršis“. Penkis kartus pradėjau jį rašyti, mėgindamas papasakoti tą istoriją, atsikratyti sapno, kuris nesiliovė manęs kankinęs, kol to darbo neužbaigiau. Tai dviejų pasiklydusių moterų, Kedės ir jos dukters, tragedija. Dilzė – vienas mėgstamiausių mano personažų, nes ji narsi, drąsi, kilni, švelni ir dora. Ji daug narsesnė, doresnė ir kilnesnė už mane.
– Koks „Triukšmo ir įniršio“ pradinis impulsas?
– Mintyse išniręs vaizdas. Tuomet aš nesuvokiau, kad jis simbolinis. Tas vaizdas buvo purvina mergytės apatinių kelnaičių sėdynė: ji sėdi kriaušėje, žiūri pro langą į kambarį, kur guli pašarvota jos močiutė, ir pasakoja broliams, stovintiems po tuo medžiu, kas tenai vyksta. Beaiškindamas, kas jie tokie, ką jie darė ir kaip tos kelnaitės išsitepė, supratau, kad sutalpinti visko į apsakymą neįmanoma ir kad tai turėtų būti knyga. Tuomet ir suvokiau tų supurvintų kelnaičių simboliškumą ir pakeičiau šį įvaizdį kitu – mergaitės be tėvo ir be motinos, kuri šliaužia žemyn lietvamzdžiu, ketindama pabėgti iš tų vienintelių namų, kuriuos turi, kur niekad nepatyrė meilės, švelnumo ar supratimo.
Aš jau buvau pradėjęs pasakoti tą istoriją, pamatytą silpnapročio vaiko akimis, kai pajutau, kad veiksmingiau bus, jeigu ją papasakos kas nors kitas, suvokiantis, kas, bet ne kodėl nutiko. Pamačiau, kad tąsyk tos istorijos nepapasakojau. Pamėginau papasakoti ją dar kartą, tą pačią istoriją, tik pamatytą kito brolio akimis. Bet ji vis dar buvo ne tokia, kokios norėjau. Tada papasakojau ją trečią kartą trečio brolio akimis. Ir vėl kažkas ne taip. Pamėginau sudėti tuos gabalus į krūvą ir užpildyti spragas savo paties pasakojimu. Istorijai vis dar kažko trūko, iki pat tada, kai, praėjus penkiolikai metų nuo knygos išleidimo, aš užrašiau šią istoriją kaip priedą prie kitos knygos, tai buvo paskutinės pastangos papasakoti istoriją ir išmesti ją iš galvos, kad pagaliau turėčiau ramybę. „Triukšmui ir įniršiui“ jaučiu daugiausia švelnių jausmų. Aš negalėjau nuo šios istorijos atitrūkti, bet man vis dėlto nepavyko išsakyti jos taip, kaip derėjo, nors ir labai stengiausi, ir norėčiau pamėginti dar kartą, nors tikriausiai man ir vėl nepavyktų.
– Kokias emocijas jums sukelia Bendžis?
– Vienintelis mano jausmas Bendžiui – širdgėla ir gailestis dėl visos žmonijos. Negali Bendžiui jausti nieko, nes jis pats nieko nejaučia. Vienintelis dalykas, kurį galiu jam jausti asmeniškai, tai rūpestis dėl to, ar tas Bendžis, kokį jį sukūriau, yra įtikinamas. Jis savotiškas prologas, kaip duobkasys karalienės Elžbietos laikų dramose. Atlieka savo užduotį ir išeina. Bendžis nesugeba daryti gera arba bloga, nes jis nežino, kas yra gera ir bloga.
– Ar Bendžis gali mylėti?
– Bendžis nebuvo net tiek protingas, kad būtų savanaudis. Jis – gyvulys. Atpažindavo švelnumą ir meilę, nors negalėjo jų įvardyti, ir būtent švelnumui ir meilei gresiantis pavojus priversdavo jį užbliauti, kai pajusdavo, kad Kedė pasikeitė. Kedė jau buvo dingusi iš Bendžio pasaulio, būdamas silpnaprotis, jis net nesuvokė, kad jos nebėra. Tik žinojo, kad kažkas ne taip, ir tai paliko liūdną tuštumą, kurią jis stengėsi užpildyti. Vienintelis daiktas, kurį Bendžis turėjo – išmesta Kedės šlepetė. Į tą šlepetę jis sudėjo visą savo švelnumą ir meilę, kurių negalėjo įvardyti žodžiais, tačiau žinojo, kad jų stinga. Nepajėgė susieti reiškinių: purvas jam nieko nereiškė, todėl buvo purvinas. Neskyrė purvo nuo švaros lygiai taip pat, kaip gėrio nuo blogio. Toji šlepetė buvo Bendžiui paguoda, nors jis ir nebeprisiminė žmogaus, kuriam ji kitados priklausė, taip pat neprisiminė, dėl ko jis liūdi. Jei Kedė būtų vėl pasirodžiusi, tikriausiai nebūtų jos atpažinęs.
– Ar tas Bendžiui paduotas narcizas ką nors reiškia?
– Narcizą Bendžiui padavė tik norėdami nukreipti jo dėmesį. Tai buvo tiesiog gėlė, tą balandžio penktąją pasitaikiusi po ranka. Čia nėra jokios ypatingos prasmės.
– Ar esama kokių nors pranašumų rašant romaną alegorijos forma? Turiu galvoje krikščionišką alegoriją, kurią jūs panaudojote „Parabolėje“.
– Tie pranašumai – tokie patys, kokiais pasinaudoja ir dailidė, kai renčia stačius kampus statydamas kvadratinį namą. Krikščioniškoji alegorija „Parabolėje“ tiko tai konkrečiai istorijai, kaip kad pailgam namui būtina panaudoti atitinkamas statybos formas.
– Ar tai reiškia, kad autorius gali naudotis krikščionybe tiesiog kaip dar vienu įrankiu, kaip, tarkim, dailidė, pasiskolinęs plaktuką?
– Dailidė, apie kurį mudu kalbame, tą plaktuką visada turi. Krikščioniškumas būdingas visiems, jei sutariame dėl to žodžio reikšmės. Tai individualus kiekvieno žmogaus elgesio kodeksas, kurio padedamas žmogus tampa geresnis negu jo prigimtis tai leistų, jeigu žmogus paklustų vien tik jai. Nesvarbu, koks tas simbolis – kryžius, pusmėnulis ar kas nors kita, – jis primena žmogui, gyvenančiam tarp savo padermės atstovų, pareigą. Įvairios alegorijos – tai jūrlapiai, į kuriuos žmogus lygiuojasi ir mokosi susivokti, kas esąs. Jos negali išmokyti žmogaus būti gero, kaip kad vadovėlis išmoko jį matematikos. Pateikdamas jam neprilygstamą kančios ir aukos pavyzdį bei vilties pažadą, jūrlapis parodo, kaip save surasti, kaip išplėtoti moralinį kodeksą ir standartus pagal žmogaus galimybes ir siekius. Rašytojai visuomet naudojasi ir naudosis dorovinės sąmonės alegorijomis, nes tos alegorijos neprilygstamos – pavyzdžiui, trys vyrai knygoje „Mobis Dikas“ atstovauja sąmonės trejybei: nieko nežinoti, žinoti, bet likti abejingam, žinoti ir nelikti abejingam. Ta pati trejybė pateikta ir „Parabolėje“: jaunas žydas karininkas, pilotas, pasakęs: „Tai baisu. Aš atsisakau tai priimti, net jeigu dėl to reikėtų išsižadėti gyvybės“; senas prancūzas generolas intendantas, taręs: „Tai baisu, bet mes galime per kančią tai ištverti“; ir anglas bataliono ryšininkas, pareiškęs: „Tai baisu, einu kažką daryti.“
– Ar dvi tarpusavyje nesusijusios temos „Laukinėse palmėse“ yra sudėtos į vieną knygą simboliškai? Ar tai, kaip teigia kai kurie kritikai, – savotiškas estetinis kontrapunktas, ar tik atsitiktinumas?
– Ne ne. Tai buvo viena istorija – Šarlotės Ritenmejer ir Hario Vilburno, paaukojusių viską meilei ir ją praradusių. Aš nežinojau, kad bus dvi skirtingos istorijos, kol nepradėjau rašyti šios knygos. Kai pabaigiau pirmąjį „Laukinių palmių“ skyrių, staiga supratau, kad kažko trūksta, knygai reikėjo paryškinimo, kuris kilstelėtų ją aukštyn, kaip kontrapunktas muzikoje. Tada pradėjau rašyti „Tėtušio“ istoriją, kol „Laukinių palmių“ pasakojimas vėl pasiekė deramą lygį. Lioviausi rašyti „Tėtušio“ istoriją parašęs pirmąjį skyrių ir vėl ėmiausi „Laukinių palmių“ – kol pasakojimas ir vėl pradėjo smukti žemyn. Pakėliau jį į deramą lygį kitu antitezės skyriumi, pasakojančiu, kaip vyras, patyręs meilę, taip nuo jos bėgo, kad savo valia sugrįžo į kalėjimą, kur manė būsiąs saugus. Tai dvi istorijos, susietos vien atsitiktinumo, gal – būtinybės. Tikroji istorija – Šarlotės ir Vilburno istorija.
– Kiek jūsų parašytų kūrinių pagrįsti asmenine patirtimi?
– Negalėčiau pasakyti. Niekada neskaičiavau. Nes „kiek“ nėra svarbu. Rašytojui reikia trijų dalykų: patirties, pastabumo ir vaizduotės – bet kurie du iš jų, kartais net vienas, gali atstoti kitų stoką. Mano istorija visada prasideda atskira mintimi arba prisiminimu, arba mentaliniu vaizdu. Istorijos rašymas – tai tiesiog atvedimas iki reikiamos akimirkos, paaiškinimas, kaip kas nutiko ir kokias pasekmes sukėlė. Rašytojas stengiasi sukurti įtikinamus žmones įtikinamose gyvose situacijose įtaigiausiu būdu. Kaip vieną iš savo įrankių jis, aišku, panaudoja aplinką, kurią pažįsta. Sakyčiau, muzika – lengviausia išraiškos priemonė, nes ji pirmoji atsirado žmogaus patyrime ir istorijoje. kadangi mano talentas glūdi žodžiuose, privalau griozdiškai jais išreikšti tai, ką grynoji muzika padarytų geriau. Kitaip tariant, muzika tai išreikštų ne tik geriau, bet ir paprasčiau, bet aš mieliau vartoju žodžius, kaip kad mieliau skaitau, nei klausausi. Man tyla svarbiau už garsą, o žodžiais sukurtas vaizdas atsiranda tyloje. Kitaip tariant, prozos griaustinis ir muzika atsiranda tyloje.
– Yra žmonių, kurie sakosi nesuprantą jūsų kūrinių net perskaitę du ar tris kartus. Ką jiems patartumėte?
– Perskaityti ketvirtą kartą.
– Jūs sakėte, kad rašytojui svarbu patirtis, pastabumas ir vaizduotė. Ar dar pridurtumėte įkvėpimą?
– Apie įkvėpimą aš nieko nežinau, nes nežinau, kas jis yra – girdėjau apie tokį kalbant, bet niekada nesu matęs.
– Sakoma, kad jūs kaip rašytojas esate apsėstas smurto.
– Tai tas pats, jei kas pasakytų, kad dailidė yra apsėstas savo plaktuko. Smurtas – tiesiog vienas iš dailidės įrankių. Nei rašytojas, nei dailidė negali apsiriboti vienu įrankiu.
– Ar galėtumėte papasakoti, kaip pradėjote rašyti?
– Gyvenau Naujajame Orleane, dirbau įvairius darbus, kad prasimanyčiau šiek tiek pinigų. Susipažinau su Sherwoodu Andersonu. Mudu vaikščiodavome popietėmis po miestą ir kalbėdavomės su žmonėmis. Vakarais vėl susitikdavome prie butelio arba dviejų, jis kalbėdavo, o aš klausydavausi. Prieš pietus jo niekad nematydavau. Jis užsidaręs dirbdavo. Kitą dieną mudu ir vėl pakartodavome tą patį. Nusprendžiau: jeigu rašytojo gyvenimas yra toks, vadinasi, man tapti rašytoju – pats tas. Tada pradėjau rašyti savo pirmąją knygą. Ir iš karto supratau, kad tai daryti smagu. Buvau visai pamiršęs, kad jau tris savaites nesimačiau su ponu Andersonu, kai jis įžengė pro mano duris, pirmą kartą atėjęs aplankyti, ir paklausė: „Kas ne taip? Ar jūs ant manęs pykstate?“ Atsakiau, kad rašau knygą. Jis ištarė: „O Viešpatie“ – ir išėjo. Kai baigiau rašyti knygą – tai buvo „Kareivio atlygis“, – susitikau gatvėje ponią Anderson, kuri iškart pasiteiravo, kaip man sekasi kurti. Paaiškinau, kad jau baigiau. Ji tarė: „Vyras sakė sudarysiąs su jumis sandėrį. Jis patars savo leidėjui knygą priimti, jeigu tik jam nereikės jos skaityti.“ Aš atsakiau: „Sutinku“ ir taip tapau rašytoju.
– Kokių darbų imdavotės, kad retkarčiais užsidirbtumėte šiek tiek pinigų?
– Visokių, kas tik pasitaikydavo. Galėjau po truputį daryti beveik viską – vairuoti motorinę valtį, dažyti namus, pilotuoti lėktuvą. Man niekada nereikėjo daug pinigų, nes gyvenimas Naujajame Orleane tuomet buvo pigus, reikėjo tik vietos, kur galėčiau išsimiegoti, šiek tiek maisto, tabako ir viskio. Buvo daug visokių darbų, kuriuos galėdavau nudirbti per dvi ar tris dienas, ir užsidirbdavau pakankamai pinigų, kad pragyvenčiau likusią mėnesio dalį. Pagal temperamentą aš esu bastūnas ir dykinėtojas. Netrokštu pinigų taip smarkiai, kad dėl jų dirbčiau. Mano galva, apmaudu, kad pasaulyje yra tiek daug darbo. Vienas liūdniausių dalykų yra tai, kad vienintelė veikla, kuria žmogus gali užsiimti aštuonias valandas per dieną – diena iš dienos – yra darbas. Negali valgyti aštuonias valandas per dieną, nei gerti aštuonias valandas per dieną, nei mylėtis aštuonias valandas per dieną – vienintelis dalykas, kurį gali daryti aštuonias valandas, tai dirbti. Todėl žmogus ir tampa toks apgailėtinas ir nelaimingas.
– Jūs tikriausiai jaučiatės skolingas Sherwoodui Andersonui, bet kaip žiūrite į jį kaip į rašytoją?
– Jis buvo mano kartos Amerikos rašytojų ir Amerikos literatūros tradicijos, kurią tęs mūsų įpėdiniai, tėvas. Niekada deramai neįvertintas. Dreiseris yra jo vyresnysis brolis, o Markas Twainas – jųdviejų tėvas.
– O kaip vertinate to meto europiečius rašytojus?
– Du mano laikų didžiavyriai buvo Mannas ir Joyce’as. „Ulisą“ skaityti turi imtis taip, kaip beraštis baptistas pamokslininkas skaito Senąjį Testamentą: kupinas tikėjimo.
– Kaip jūs įgijote biblinį išsilavinimą?
– Mano proprosenelis Murry buvo malonus ir švelnus žmogus, bent jau mums, vaikams. Kitaip tariant, nors ir škotas, bet nebuvo (mūsų akimis) nei ypač pamaldus, nei griežtas – tiesiog nepalaužiamų principų žmogus. Vienas tų principų: visi – ir vaikai, ir suaugę, privalėjo išmokti versetą iš Biblijos ir turėti jį ant liežuvio galo, kai kiekvieną rytą susirinkdavome prie stalo pusryčių; jei nemokėjai verseto, negaudavai ir pusryčių; turėdavai išeiti iš kambario ir iškalti vieną jų (netekėjusi teta – savotiškas priežiūros tarnybos seržantas majoras – išeidavo drauge su prasižengėliu ir duodavo jam geros pylos, kuri atgrasindavo nusikaltusįjį nuo noro tai pakartoti).
Tai turėjo būti autentiškas, tiksliai išmoktas versetas. Kol buvome maži, galėjome kartoti tą patį kasryt, jei tik gerai jį išbūbnydavome, bet kai paūgėjome, ištįsome, staiga vieną rytą (kai pyškindavom versetą nebeužkliūdami, šuoliuodami į priekį, net ir nesiklausydami savęs, nes mintyse jau ragaudavom kumpio, muštinių, keptų viščiukų, kukurūzų košės, batatų ir dviejų ar trijų rūšių šiltos duonos) išvysdavom įbestas į save Murry akis – labai mėlynas, labai švelnias ir malonias, ir net ne griežtas, o įdėmias, – ir kitam rytui jau turėdavom paruošti naują versetą. Kaip tik tuomet ir suvokdavai, kad vaikystė baigėsi, tu iš jos išaugai ir įžengei į pasaulį.
– Ar jūs skaitote savo amžininkus?
– Ne, aš skaitau tas knygas, su kuriomis susipažinau ir kurias pamilau, kai buvau jaunas, ir prie kurių sugrįžtu, kaip sugrįžtama prie senų draugų: Senasis Testamentas, Dickensas, Conradas, Cervantesas – „Don Kichotą“ skaitau kasmet, kaip kai kurie žmonės skaito Bibliją, – Flaubert’as, Balzacas – jis sukūrė ištisą savo paties pasaulį, kraujo srovę, tekančią per dvidešimt knygų, – Dostojevskis, Tolstojus, Shakespeare’as. Retkarčiais skaitau Melville’į, o iš poetų – Marlowe, Campioną, Johnsoną, Herricką, Donne’ą, Keatsą ir Shelley’į. Aš vis dar skaitau Housmaną. Tas knygas skaitydavau taip dažnai, kad ne visuomet pradedu nuo pirmo puslapio ir tęsiu iki galo. Tiesiog perskaitau vieną sceną arba kažką apie kurį nors personažą, – taip, kai susitinki draugą, pasikalbi su juo kelias minutes.
– O Freudą?
– Kai gyvenau Naujajame Orleane, visi kalbėjo apie Freudą, bet aš taip ir nesu jo skaitęs. Kaip ir Shakespeare’as. Abejoju, ar Melville’is būtų jį skaitęs, ir esu tikras, kad Mobis Dikas tikrai neskaitė.
– Ar skaitote kada nors detektyvus?
– Skaičiau Simenoną, nes jis man kažkuo primena Čechovą.
– O kurie personažai yra patys mėgstamiausi?
– Mano mėgstamiausi personažai – Sera Gemp4, žiauri, negailestinga moteris, girtuoklė, oportunistė, nepatikima, jos charakteris didžia dalimi prastas, bet tai bent jau charakteris; ponia Heris, Falstafas, princas Helas5, Don Kichotas, ir, žinoma, Sanča. Ledi Makbet žaviuosi nuolat. Ir Botomu, Ofelija bei Merkucijumi – jis ir ponia Gemp mokėjo gyventi, neprašė jokių malonių, niekada neinkštė. Hekas Finas, žinoma, ir Džimas. Tomo Sojerio aš niekada ypatingai nemėgau – siaubingas menkysta ir savimyla. Ir dar man patinka Satas Lovingudas iš George’o Harriso knygos, parašytos apie 1840–1850 metus Tenesio kalnuose. Jis neturi jokių iliuzijų dėl savęs, padarė viską, ką galėjo; buvo valandėlių, kai buvo bailys, žinojo tai ir to nesigėdijo; niekada nieko nekaltino dėl savo nelaimių ir niekada nekeikė dėl jų Dievo.
– Gal pakomentuotumėte romano ateitį?
– Aš manau, kol žmonės skaitys romanus, jie bus rašomi, arba atvirkščiai; nebent nuo iliustruotų žurnalų ir komiksų galiausiai atrofuosis žmogaus gebėjimas skaityti, ir literatūra grįš atgal – prie pirmykščių paveikslėlių neandertaliečio oloje.
– O ką pasakytumėte apie kritikų funkciją?
– Menininkas neturi laiko klausytis kritikų. Tie, kurie nori būti rašytojais, skaito recenzijas, tie, kurie nori rašyti, neturi laiko recenzijoms. Kritikas irgi stengiasi pasakyti „Čia buvo Kilrojus“6. Jo funkcija nėra nukreipta į patį menininką. Menininkas visa galva pranoksta kritiką, nes rašo kažką, kas kritiką sujaudins. Kritikas rašo kažką, kas sujaudins visus, išskyrus menininką.
– Vadinasi, jūs niekada nejaučiate poreikio su kuo nors aptarti savo darbo?
– Ne, aš pernelyg užsiėmęs jį rašydamas. Darbas turi patikti man, ir jeigu patinka, nematau reikalo apie jį kalbėti. Jeigu nepatinka, kalbėjimas darbo nepagerins, nes vienintelis dalykas, kuris galėtų kūriniui padėti, – ilgesnis darbas prie jo. Aš ne literatas, o tik rašytojas. Kalbėjimo cecho veikla man nesuteikia jokio malonumo.
– Kritikai teigia, kad kraujo ryšys užima svarbiausią vietą jūsų romanuose.
– Tai susiklosčiusi nuomonė, o aš, kaip jau sakiau, kritikų neskaitau. Abejoju, kad vyrui, kuris stengiasi rašyti apie žmones, kraujo ryšiai rūpi labiau nei tų žmonių nosies forma, nebent tų kraujo ryšių reikia, kad padėtų plėtotis istorijai. Jeigu rašytojas sutelkia dėmesį į tai, kuo jam reikia domėtis, o tai yra tiesa ir žmogaus širdis, jam lieka nedaug laiko kitiems dalykams, kaip antai idėjoms ir faktams: tokiems kaip nosies forma arba kraujo ryšiai, nes, mano galva, idėjos ir faktai tėra labai menkai susiję su tiesa.
– Be to, kritikų nuomone, jūsų personažai niekada sąmoningai nesirenka gėrio ar blogio.
– Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi. Don Kichotas nuolat rinkdavosi gėrį ar blogį, bet rinkdavosi sapnuodamas. Jis buvo beprotis. Į tikrovę įžengė tik tuomet, kai buvo taip įnikęs į mėginimą pritapti prie žmonių, kad nebeturėjo laiko atskirti gėrio nuo blogio. Kadangi žmonės egzistuoja tik gyvenime, jie turi aukoti savo laiką tiesiog tam, kad būtų gyvi. Gyvybė – tai judėjimas, o judėjimas susijęs su tuo, kas žmogų verčia judėti – siekiai, valdžia, malonumai. Laiką, kurį žmogus gali skirti dorovės dalykams, jis turi jėga išplėšti iš judėjimo, kurio dalis pats yra. Anksčiau ar vėliau žmogus būna priverstas rinktis tarp gėrio ir blogio, kad galėtų gyventi su savimi rytoj. Būtinybės rinktis priežastis – dorovinė sąmonė. Ji – prakeiksmas, kurį žmogus privalo priimti iš dievų tam, kad gautų mainais teisę svajoti.
– Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, ką turite galvoje kalbėdamas apie judėjimą, menininko judėjimą?
– Kiekvieno menininko tikslas – dirbtinėmis priemonėmis suturėti judėjimą, kuris yra gyvybė, ir laikyti sustabdytą taip, kad po šimto metų, kai nepažįstamas žmogus pažvelgs į kūrinį, ši gyvybė vėl imtų pulsuoti. Kadangi žmogus mirtingas, vienintelis jam įmanomas nemirtingumas – palikti po savęs kažką, kas nemirtinga, kas amžinai bus gyva. Tai ir yra menininko būdas pakeverzoti „Čia buvo Kilrojus“ ant paskutinės, neatšaukiamos užmaršties sienos, pro kurią vieną dieną jam teks praeiti.
– Malcolmas Cowley’is sakė, kad jūsų personažai įkūnija nuolankumą likimui.
– Tai jo tokia nuomonė. Aš pasakyčiau: kai kurie įkūnija, kai kurie neįkūnija, kaip ir kiekvieno kito rašytojo personažai. Manau, kad Lena Grou „Rugpjūčio šviesoje“ visiškai neblogai tvarkė savo likimą. Jai iš tiesų buvo nesvarbu, ar jos vyras bus Lukas Berčas, ar kas nors kitas. Jai buvo lemta turėti vyrą ir vaikų, ir Grou tai žinojo, todėl išėjo ir pati pasirūpino savo likimu, neprašydama niekieno pagalbos. Ji buvo savo sielos kapitonas. Viena ramiausių, sveikiausių kalbų, kurias man yra tekę girdėti, buvo atsakas Baironui Bančui, kai pasipriešino jo paskutiniam desperatiškam, pašėlusiam mėginimui ją išprievartauti: „Ar tau ne gėda? Taip ir kūdikį galėjai pažadinti.“ Niekada, nė akimirkai nesutrikdavo, neišsigąsdavo, nepuldavo į paniką. Visai negalvojo, reikia jai užuojautos ar nereikia. Tarkim, paskutinė Grou kalba: „Na va, aš keliavau tik mėnesį, ir štai aš jau Tenesyje. Vajetau, kūnas nesiliauja kraustęsis iš vienos vietos į kitą.“
Bandrenų šeima iš „Kai aš gulėjau mirties patale“ puikiai susidorodavo su savo rūpesčiais. Tėvui, netekusiam žmonos, savaime suprantama, reikėjo kitos, jis ją ir gavo. Vienu kirčiu ne tik pakeitė šeimos virėją, bet dar įsigijo ir gramofoną, kad ilsėdamiesi jie pajustų visą malonumą. Nėščiai dukteriai tąkart nepavyko atsikratyti kūdikio, tačiau ji nenusiminė. Pamėgins kažką pakeisti dar kartą, ir net jeigu nepavyks, tai kas čia tokio – bus vienu kūdikiu daugiau.
– Ir dar ponas Cowley’is teigia, kad jums sunku kurti simpatiškus personažus, kurių amžius būtų tarp dvidešimties ir keturiasdešimties.
– Žmonės tarp dvidešimties ir keturiasdešimties – nesimpatiški. Kaip vaikas – daug ką gali, bet daug ko nežino. Žmogus sužino tik tuomet, kai menkai jau ką gali – po keturiasdešimties. Tarp dvidešimties ir keturiasdešimties žmogaus valia stiprėja, jis darosi pavojingas, bet yra dar labai toli nuo pasaulio suvokimo, perpratimo. Kadangi žmogaus siekį veikti įvairūs potraukiai bei aplinka įspraudžia į blogio kanalus, žmogus tampa stiprus dar netapęs dorovingas. Pasaulio kančias sukelia tie, kuriems tarp dvidešimties ir keturiasdešimties. Sukėlusieji visą tą tarprasinę įtampą aplink mano namus – milamai ir bryantai (Emmetto Tillio nužudymo byloje7) – arba negrų gaujos, kurios pagrobia baltaodę moterį ir keršydamos ją išprievartauja, visi hitleriai, napoleonai, leninai, tapę žmonių kančios ir skausmo simboliais, – visiems jiems – nuo dvidešimties iki keturiasdešimties.
– Po Emmetto Tillio nužudymo jūs padarėte pareiškimą laikraščiams. Ar turėtumėt ką prie jo pridurti?
– Ne, galiu tik pakartoti tai, ką jau esu pasakęs: jeigu amerikiečiams lemta išlikti, tai jie išliks tik dėl to, kad mes pasirinkome, nutarėme ir apgynėme apsisprendimą būti visų pirma amerikiečiais, pateikti pasauliui vientisą, nesuskaldytą frontą, nesvarbu, ar tai būtų baltieji, juodieji, violetiniai, mėlyni ar žali amerikiečiai. Galimas daiktas, to apgailėtino ir tragiško poelgio, įvykdyto dviejų baltaodžių mano gimtojoje Misisipės valstijoje prieš nelaimingą juodaodį vaiką, prasmė buvo patikrinti, ar mes verti, ar neverti išlikti. Nes jeigu Amerikoje, savo beviltiškoje kultūroje mes pasiekėme tokią ribą, kad žudome vaikus, nesvarbu, dėl kokios priežasties ar odos spalvos, tuomet esame neverti išlikti ir, matyt, neišliksime.
– Kas jums nutiko tarp „Kareivio atlygio“ ir „Sartorių“, – kitaip tariant, kas privertė jus pradėti rašyti Joknapatofos sagą?
– Kurdamas „Kareivio atlygį“ aš patyriau, kad rašyti smagu. Bet vėliau supratau, kad ne tik kiekviena rašytojo knyga privalo turėti sumanymą, bet ir visa menininko kūryba apskritai. „Kareivio atlygį“ ir „Moskitus“ aš rašiau dėl rašymo, nes man buvo smagu tai daryti. Nuo „Sartorių“ supratau, kad mažytis mano pašto ženklo dydžio gimtosios žemės plotelis vertas aprašymo, kad viso gyvenimo neužteks šiai temai išsemti ir kad, sublimuodamas tikrovę į apokrifinį pradą, turėsiu laisvę visiškai išnaudoti savo talentą, kad ir koks jis būtų. Tai atvėrė kitų žmonių pažinimo aukso gyslą, todėl ir sukūriau savo paties kosmosą. Aš galiu stumdyti tuos žmones iš vienos vietos į kitą kaip Dievas, ne tik erdvėje, bet ir laike. Tai, kad aš sėkmingai, bent jau mano paties požiūriu, stumdžiau savo personažus laike, įrodo man mano paties teoriją, kad laikas – taki būklė, kuri egzistuoja tik momentiniuose individualių žmonių įsikūnijimuose. Nėra tokio dalyko kaip buvo, egzistuoja tiktai yra. Jei buvo egzistuotų, nebūtų nei sielvarto, nei liūdesio. Man patinka manyti, kad pasaulis, kurį sukūriau – savotiškas kertinis akmuo visatoje; kad ir koks mažas jis būtų, pašalinus šį akmenį, visata sugriūtų. Paskutinė mano knyga bus „Paskutinio teismo diena“ arba „Joknapatofos apygardos aukso knyga“. Paskui aš sulaužysiu pieštuką ir daugiau nerašysiu.
1 Johno Keatso eilėraštis (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
2 Amerikietiškas viskis.
3 Gustave’o Flaubert’o eilėraštis proza, išspausdintas 1874 m.
4 Sera Gemp, kaip ir ponia Heris – personažai iš Charleso Dickenso romano „Martyno Čazlvito gyvenimas ir nuotykiai“.
5 Henrikas IV Williamo Shakespeare’o pjesėse.
6 Kilroy was here – populiarus grafičių užrašas Antrojo pasaulinio karo metų amerikiečių kultūroje.
7 Emmettas Louisas „Bobo“ Tillis (1941–1955) – keturiolikmetis afroamerikietis berniukas, nužudytas Misisipės valstijoje dėl neva flirtavimo su baltaode moterimi. Tillis buvo atvykęs iš Čikagos aplankyti giminaičių Misisipės deltos apylinkėse ir kalbėjosi su dvidešimt vienų metų Carolyna Bryant, ištekėjusia mažos bakalėjos parduotuvės savininke. Po kelių dienų Bryant vyras Roy’us ir jo įbrolis J. W. Milamas atvyko į Tillio giminaičių namus, pagrobė Tillį, nugabeno į kluoną, sumušė ir išspaudė vieną akį, paskui užmušė šūviu į galvą ir įmetė kūną į Talačio upę, spygliuota viela pririšę prie kaklo 32 kg medvilnės valymo mašinos mentę. Jo kūnas rastas ir ištrauktas po trijų dienų. Tillio palaikai buvo parvežti į Čikagą ir jo motina, užauginusi jį beveik viena, išreikalavo viešų laidotuvių su atviru karstu, kad pasaulis pamatytų, kaip brutaliai buvo nužudytas jos sūnus. Dešimtys tūkstančių žmonių dalyvavo tose laidotuvėse, sumaitoto kūno nuotraukos išspausdintos afroamerikiečių laikraščiuose bei žurnaluose, įvykis sukėlė masinę juodaodžių reakciją ir užuojautą visoje šalyje. Žudikų Bryanto ir Milamo teismo procesas susilaukė didžiulio spaudos dėmesio, jie buvo išteisinti. Tillio nužudymas laikomas vienu iš pagrindinių įvykių, lėmusių Judėjimo dėl afroamerikiečių pilietinių teisių atsiradimą.
Ernestas Hemingway’us: „Dovana rašytojui – įgimtas teisybės jausmas“
2012 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių rašytojas Ernestas Hemingway’us atsako į žurnalisto, rašytojo, leidėjo, aktoriaus George’o Plimptono klausimus
Ernestas Hemingway’us: Jūs lankotės žirgų lenktynėse?
George’as Plimptonas: Taip, retkarčiais.
E. H.: Vadinasi, skaitote „Žirgų lenktynių naujienas“… Ten rasite tikrą rašymo meną.
Pokalbis Madrido kavinėje, 1954 metų gegužė
Ernestas Hemingway’us rašo savo namų, esančių Havanos priemiestyje San Fransisco de Paula, miegamajame. Jis turi specialiai įrengtą darbo kambarį kvadratiniame bokšte pietvakariniame namų kampe, bet mieliau dirba miegamajame, į bokšto kambarį užkopdamas tiktai tuomet, kai jį tenai nuvaro „personažai“.
Miegamasis yra apatiniame aukšte, šalia pagrindinio namų kambario. Juos jungiančios durys visada atviros: jas prilaiko sunkus „Pasaulio lėktuvų variklių“ sąrašų ir aprašų tomas. Miegamasis erdvus, saulėtas, pro langus, išeinančius į rytus ir pietus, dienos šviesa liejasi ant baltų sienų ir gelsvų plytelių grindų.
Kambarį į dvi alkovas dalija porą krūtinę siekiančių knygų lentynų, sustatytų stačiu kampu prie priešingų sienų. Plati žema dvigulė lova užima didžiąją pirmosios alkovos dalį, milžiniškos šlepetės ir mokasinai tvarkingai išrikiuoti lovūgalyje, du galvūgalio staliukai apkrauti knygomis. Kitoje alkovoje stovi masyvus rašomasis stalas su kėdėmis iš abiejų pusių, ant jo – tvarkingas popierių ir niekučių chaosas. Už jo, kambario gale – spinta, ant kurios užmestas leopardo kailis. Kitos sienos užstatytos baltai dažytomis knygų lentynomis, knygos jose nebetelpa, jos sukrautos krūvomis ant grindų tarp senų laikraščių, koridos žurnalų ir gumelėmis suveržtų laiškų stirtų.
Ant vienos tų apgrioztų knygų lentynų viršaus – tos, kuri stovi prie rytinio lango sienos ir yra maždaug trys pėdos aukščiau lovos, Hemingway’us ir įsirengė savo „darbo stalą“ – kvadratinę pėdą ankštos erdvės, iš vienos pusės apkraštuotą knygų, iš kitos – laikraščių, užklotų krūvomis popierių, rankraščių ir brošiūrų. Ant lentynos viršaus vietos palikta tik rašomajai mašinėlei, virš kurios puikuojasi medinė skaitymo lenta, guli penki šeši pieštukai ir vario rūdos luitas prispausti popieriams, kai vėjas pūsteli pro langą.
Hemingway’us nuo kūrybinės veiklos pradžios įprato dirbti stovėdamas. Jis stovi įsispyręs į didokus mokasinus ant suplyšusio mažosios kudu kailio, rašomoji mašinėlė ir skaitymo lenta – tiesiai prieš jį krūtinės aukštyje.
Pradėjęs naują darbą, Hemingway’us visada iš pradžių rašo pieštuku, naudodamasis skaitymo lenta, ir rašo ant plonyčio rašomosios mašinėlės popieriaus. Pluoštą tuščių lapų laiko ant aplanko su gnybtu kairėje mašinėlės pusėje, vis ištraukdamas juos po vieną iš metalinio gnybto, ant kurio užrašyta: „Šitas privaloma apmokėti.“ Paguldo lapą įstrižai ant skaitymo lentos, kaire ranka atsiremia į ją, delnu išlygina popierių ir užpildo puslapį rašysena, kuri metams bėgant išstambėjo ir pasidarė vaikiškesnė; tekste stinga skyrybos ženklų ir labai maža didžiųjų raidžių, o taškas dažnai žymimas X raide. Prirašęs pilną puslapį, įsega jį tekstu žemyn į kitą segtuvą, kurį laiko dešinėje rašomosios mašinėlės pusėje.
Rašyti mašinėle, atidėjęs į šalį skaitymo lentą, Hemingway’us pradeda tik tuomet, kai sekasi rašyti greitai ir be trukdžių, arba tuomet, kai rašymas, bent jau jam, būna lengvas ir paprastas: pavyzdžiui, dialogas.
Jis fiksuoja savo darbo dienos rezultatą: „kad neapsigaudinėčiau“ – didelėje lentelėje, nubraižytoje ant kartoninės dėžės šono, atremtoje į sieną po gazelės iškamšos nosimi. Lentelės skaičiai, rodantys kasdienę žodžių produkciją, įvairuoja nuo 450, 575, 462, 1250 iki vėl 512; kai skaičiai viršija pastarąjį, Hemingway’us tai fiksuoja kaip viršnormį, kad nejaustų sąžinės graužimo kitą dieną žvejodamas Golfo srovėje.
Hemingway’us įpročio žmogus, todėl nesinaudoja patogiu rašomuoju stalu kitoje alkovoje. Ten būtų daugiau erdvės rašymui, nors ant stalo prikrauta įvairių daiktų: šūsnys laiškų, žaislinė liūto iškamša – tokias parduoda naktinėse Brodvėjaus krautuvėlėse; mažas maišinio audeklo kapšelis, pilnas mėsėdžių gyvūnų dantų, šautuvo tūtos, batų šaukštas, liūto, raganosio, dviejų zebrų ir Afrikos tapyro medžio raižiniai, – šie paveikslai tvarkingai sustatyti gražia eile ant rašomojo stalo, – ir, žinoma, knygos: sukrautos ant rašomojo stalo, prie staliukų, sugrūstos pramaišiui lentynose, – romanai, negrožinė literatūra, poezijos rinktinės, pjesės, esė. Pavadinimai rodo didžiulę įvairovę. Lentynoje priešais Hemingway’aus kelėnus, kai jis stovi prie savo „darbo stalo“, – Virginios Woolf rinktinė, Beno Ameso Williamso „Padalytas namas“ („House Divided“), žurnalo „Šalininkas / Partizanas“ antologija („The Partisan Reader“), Charleso A. Beardo „Respublika“, Tarle „Napoleono įsiveržimas į Rusiją“ („Napoleon’s Invazion of Russia“), Peggy Wood „Kaip jaunai tu atrodai“ („How Young You Look“), Aldeno Brookso „Shakespeare’as ir Dyerio ranka“ („Shakespeare and the Dyer’s Hand“), Baldwino „Afrikietiška medžioklė“ („African Hunting“), T. S. Elioto poezijos rinktinė ir dvi knygos apie generolo Custerio pralaimėtą Little Big Horn mūšį.
Nepaisant netvarkos, pamatomos iš pirmo žvilgsnio, įsižiūrėjus kambarys liudija, kad šeimininkas iš esmės labai tvarkingas, bet jam sunku ką nors išmesti – ypač jei tai turi kokios nors sentimentalios vertės. Vienos knygų lentynos suvenyrų asortimentas keistas: žirafa iš medinių karoliukų, kalto metalo vėžliukas, mažiukai garvežio modeliai, du džipai ir venecijietiška gondola, žaislinis meškiukas su rakteliu nugaroje, beždžionė, nešanti porą cimbolų, miniatiūrinė gitara ir mažas JAV modelis. Dvisparnis karinio jūrų laivyno lėktuvas (vieno sparno trūksta) kreivai nutūpęs ant apskrito šiaudinio demblio – tokia kolekcija visokių niekniekių, kuriuos galėtum rasti dėžutėje nuo batų mažo berniuko drabužių spintos kampe. Ir vis dėlto akivaizdu, kad tie daikčiukai turi savo vertę, tokią pat, kokią turi tie trys buivolo ragai, kuriuos Hemingway’us laiko miegamajame, ji priklauso ne nuo jų dydžio, trofėjai jam vertingi todėl, kad primena nesėkmes per medžioklę, nors galiausiai viskas baigėsi gerai. „Žiūrėdamas į juos aš pralinksmėju“, – sako jis.
Hemingway’us gal ir pripažįsta tokius prietarus, tačiau vengia apie juos kalbėti, jausdamas, kad kalbėjimas viską tik nuvertina. Panašiai žiūri ir į kūrybą. Man imant šitą interviu jis daug kartų pabrėžė, kad nevalia gadinti kūrinio kruopščiu jo nagrinėjimu, – „nors ir esama tvirtos kūrinio dalies, kuriai kalbėdamas apie jį nepakenksi, kita jo dalis – trapi, ir analizuojant struktūra suskyla ir nieko nebelieka“.
Taigi nuostabus pasakotojas, turintis puikų humoro jausmą ir begalę žinių apie jį dominančius dalykus, Hemingway’us nenoriai kalba apie kūrybą, – ne todėl, kad nedaug ką turi apie ją pasakyti, veikiau todėl, kad itin jaučia, jog mintys turi likti neišsakytos, kad su kūryba susiję klausimai jį „išgąsdina“ (kaip pats mėgsta sakyti) taip, kad nebesugeba suregzti dviejų žodžių. Daugelį šio interviu atsakymų rašytojas pageidavo išrutulioti ant savo skaitymo lentos. Kartais dygus atsakymų tonas kyla iš tvirto įsitikinimo, kad rašymas – privatus dalykas, vienatviškas užsiėmimas, kuriam nereikia jokių liudininkų.
Toks pasišventimas savo menui gali piršti mintį apie asmenybę, nesiderinančią su populiaria Hemingway’aus kaip nežaboto, nerūpestingo, per pasaulį keliaujančio žaidžiančio žmogaus koncepcija. O iš tikrųjų Hemingway’us, nors akivaizdžiai mėgaujasi gyvenimu, yra ne mažiau pasišventęs viskam, ką daro, – toks jo iš pagrindų rimtas požiūris, kupinas baimės padaryti ką nors netiksliai, nesąžiningai, klaidinančiai, kažką pusiau iškeptą.
Hemingway’aus pasišventimas savo menui niekur nėra toks akivaizdus kaip tame gelsvomis plytelėmis išgrįstame miegamajame – kur jis keliasi anksti ryte, visiškai susikaupęs atsistoja priešais savo skaitymo lentą ir pajuda tik tam, kad perkeltų svorį nuo vienos kojos ant kitos, smarkiai prakaituodamas, kai darbas sekasi, susijaudinęs kaip mažas berniukas, neramus, labai nelaimingas, kai įkvėpimas akimoju pradingsta, – toks vergas primestos sau drausmės, trunkančios maždaug iki vidurdienio, kai paima gumbuotą lazdą ir eina iš namų į baseiną, kur kasdien nuplaukia po pusę mylios.
George’as Plimptonas
– Ar tos rašymo valandos malonios?
Labai.
– Ar galėtumėte pasakyti ką nors apie tą procesą? Kada jūs dirbate? Ar laikotės tikslios dienotvarkės?
Kai rašau knygą ar apsakymą, rašau kiekvieną rytą, vos prašvitus. Tada niekas tavęs neblaško, tuomet vėsu arba šalta, tu pradedi darbą ir sušyli rašydamas. Perskaitai, ką esi parašęs vakar, o kadangi sustoji visada žinodamas, kas nutiks toliau, nuo ten ir pradedi vėl rašyti. Rašai tol, kol prieini vietą, kur tavo syvai dar neišsibaigę ir tu žinai, kas vyks toliau, tada sustoji ir pasistengi nugyventi iki kitos dienos, kai vėl kimbi į darbą. Tarkim, pradėjai šeštą ryto ir gali darbuotis iki vidurdienio arba užbaigti anksčiau. Kai sustoji, jautiesi toks tuščias ir sykiu neištuštėjęs, o besipildantis, kaip pasimylėjęs su mylimu žmogum. Niekas negali tavęs įskaudinti, nieko negali nutikti, niekas neturi jokios reikšmės iki kitos dienos, kai vėl imiesi to darbo. Sunku tik išgyventi tą kitos dienos laukimą.
– Ar galite išmesti iš galvos bet kurį savo sumanymą, kai nestovite prie rašomosios mašinėlės?
Žinoma. Bet tam reikia drausmės, ir ta drausmė yra įgyta. Turi būti įgyta.
– Ar perrašote ką nors skaitydamas iki tos vietos, kur sustojote vakar? Ar darote tai vėliau, pabaigęs visą kūrinį?
Aš kasdien ką nors perrašau iki tos vietos, kur sustojau. O viską baigęs, savaime suprantama, vėl viską peržiūriu. Dar vieną kartą pataisyti ir perrašyti gali tuomet, kai spausdina kas nors kitas ir jau pamatai švarų rankraštį. Paskutinė proga – spaudos skilčių korektūra. Jautiesi dėkingas už visas tas skirtingas galimybes.
– Kiek kartų jūs perrašote?
Įvairiai. „Atsisveikinimo su ginklais“ pabaigą, paskutinį jos puslapį, aš perrašiau trisdešimt devynis kartus, kol tapau ja patenkintas.
– Ar tai buvo kokia nors techninė problema? Dėl ko jūs nuolat klupote?
Žodžiai visąlaik būdavo ne tie.
– Ar skaitymas iš naujo sužadina tuos minėtus syvus?
Skaitymas iš naujo atveda tave prie taško, kur veiksmas turi tęstis, žinant, kad iki šiolei tekstas geras tiek, kiek tu gebi jį padaryti gerą. Syvų visuomet kažkur yra.
– O ar būna tokių periodų, kai visai nėra įkvėpimo?
Žinoma. Bet jeigu sustojai ten, kur žinojai, kas vyks toliau, gali tęsti darbą. Jei tik pavyksta pradėti, viskas tvarkoj. Syvų atsiras.
– Thorntonas Wilderis kalba apie mnemonikos priemones, skatinančias rašytoją imtis dienos darbo. Jis pasakoja, kad kartą jūs jam prisipažinote nudrožęs dvidešimt pieštukų.
Nemanau, kad kada nors būčiau turėjęs dvidešimt pieštukų vienu metu. Išrašyti septynis antro numerio pieštukus – geras dienos darbas.
– Kurias vietas laikėte palankiausiomis rašymui? Tikriausiai viena jų – viešbutis „Ambros Mundos“, sprendžiant pagal jame parašytų knygų skaičių. Ar aplinka ne itin reikšminga rašymui?
„Ambros Mundos“ Havanoje labai tiko darbui. Tas dvaras – nuostabi vieta, arba tokia buvo. Bet aš gerai dirbdavau visur. Turiu omeny, kad pagal išgales sugebėdavau gerai dirbti įvairiomis aplinkybėmis. Telefonas ir lankytojai – darbo naikintojai.
– Ar norint gerai rašyti yra svarbi emocinė pusiausvyra? Kartą man sakėte, kad gerai rašyti galite tik įsimylėjęs. Gal galėtumėte detaliau paaiškinti tą mintį?
Kas per klausimas! Bravo nors už tą pastangą. Rašyti gali bet kada, kai pasilieki vienas ir niekas tau netrukdo. Arba veikiau tuomet, kai esi tuo požiūriu pakankamai nuožmus. Bet geriausiai rašai, aišku, tuomet, kai esi įsimylėjęs. Jeigu jūs nieko prieš, labiau to nedetalizuosiu.
– O kaip dėl finansinio saugumo? Ar tai gali pakenkti geram rašymui?
Jei užsitikrinai finansinį saugumą gana anksti, o gyvenimą myli taip pat, kaip myli savo darbą, reikės stipraus charakterio, kad atsispirtum toms pagundoms. Bet jeigu rašymas tapo svarbiausia tavo yda ir didžiausiu malonumu, – jį sustabdys tik mirtis. Tuomet finansinis saugumas – didelė pagalba ir apsaugo tave nuo rūpesčių. Rūpesčiai griauna gebėjimą rašyti. Prasta sveikata – blogai, nes sukelia nerimą ir visokių bėdų, tai veikia tavo pasąmonę ir sekina jėgas.
– Ar galėtumėte tiksliai prisiminti tą akimirką, kai nusprendėte tapti rašytoju?
Ne, aš norėjau būti rašytoju visada.
– Savo knygoje apie jus Philipas Youngas pateikė prielaidą, esą 1918 m. patirta trauma nuo mortyros padarė jums didžiulę įtaką kaip rašytojui. Prisimenu, Madride trumpai aptarėte tą prielaidą ir pareiškėte, kad joje maža tiesos, ir toliau aiškinote manąs, kad menininko gabumai – ne įgyti, o paveldėti bruožai, kaip tai aiškino Mendelis.
Aišku, tais metais Madride mano sąmonės negalėjai pavadinti labai sveika. Ją pagirti galėjai tik už tai, kad apie pono Youngo knygą ir jo traumatinę literatūros teoriją kalbėjau labai trumpai. Ko gero, dvi tų metų kontūzijos ir kaukolės lūžis paskatino mane daryti neatsakingus pareiškimus. Prisimenu jums sakęs, jog manau, kad vaizduotė gali būti įgimtos rasinės patirties išdava. Tai atrodo visiškai normalu gerame, linksmame pokalbyje po kontūzijos, bet, man regis, tik tokiame. Taigi palikim jį tenai iki kitos išvaduojančios traumos. Sutinkate? Bet ačiū, kad neįvardijote giminaičių, kuriuos, regis, įvėliau. Smagius to pokalbio momentus galima patyrinėti, bet didžiuma jo ir visa tai, kas neatsakinga, neturi būti užrašyta. Sykį užrašęs, turi to laikytis. Gal pasakei tai norėdamas patikrinti, tiki tuo ar ne. O grįždamas prie klausimo pridursiu, kad žaizdos būna labai skirtingos. Menkos žaizdos, kai kaulas nesulaužomas, – nelabai reikšmingos. Kartais jos suteikia pasitikėjimo savimi. Žaizdos, smarkiai pakenkiančios kaului ar nervui, – negerai nei rašytojui, nei kam nors kitam.
– Ką laikote geriausiomis pratybomis būsimam rašytojui?
Tarkim, jam šauna į galvą eiti pasikarti, nes atrodo, kad gerai rašyti – neįmanomai sunkus dalykas. Tada reikėtų be pasigailėjimo nupjauti virvę ir jis privalo prisiversti rašyti tiek gerai, kiek sugeba, visą likusį savo gyvenimą. O bent jau pradžiai turės pasikorimo istoriją.
– O ką galvojate apie tuos, kurie pasirinko akademinę karjerą? Ar manote, kad daugelis rašytojų, neatsisakiusių dėstytojo posto, sukompromitavo savo literatūrinę karjerą?
Tai priklauso nuo to, ką jūs vadinate kompromitacija. Ar vartojate tą žodį turėdamas galvoje sukompromituotą moterį? Ar tai politiko sukompromitavimas? Ar tai kompromisas su jūsų krautuvininku ar siuvėju dėl to, kad sumokėsite truputį daugiau, bet vėliau? Rašytojas, kuris ir rašo, ir dėsto, turi gebėti daryti abu dalykus. Daug kompetentingų rašytojų įrodė, kad tai įmanoma. Aš nesugebėčiau, žinau tai ir žaviuosi rašytojais, kurie sugebėjo. Ir vis dėlto manyčiau, kad akademinis gyvenimas gali padėti tašką išorinei patirčiai ir taip apriboti tolesnį pasaulio pažinimą. O žinojimas iš rašytojo reikalauja daugiau atsakomybės ir daro rašymą sunkesnį. Mėginimas parašyti ką nors, kas turėtų išliekamosios vertės, – visos dienos darbas, net jeigu iš tikrųjų rašymui skiriamos tik kelios valandos. Rašytoją galima palyginti su šuliniu. Skirtingų šulinių yra tiek, kiek ir rašytojų. Svarbiausia, kad vanduo tame šulinyje būtų geras, ir verčiau semti vandenį iš šulinio vienodais kiekiais, negu išsemti jį iki dugno ir laukti, kol vėl prisipildys. Matau, kad nutolau nuo klausimo, bet jis buvo nelabai įdomus.
– Ar patartumėte jaunam rašytojui padirbėti laikraštyje? Kiek darbas Kanzaso miesto laikraštyje „Kansas City Star“ buvo naudingas ištreniruoti jūsų rankai?
Dirbdamas „Star“ buvau priverstas rašyti paprastais deklaratyviais sakiniais. Tai naudinga visiems. Darbas laikraštyje negali pakenkti jaunam rašytojui ir gali padėti, jei jis laiku iš spaudos išeis. Tai viena labiausiai apdulkėjusių banalybių ir aš dėl jos atsiprašau. Bet užduodamas senus, nusidėvėjusius klausimus, gali tikėtis senų, nusidėvėjusių atsakymų.
– Kartą „Transatlantinėje apžvalgoje“ („Transatlantic Review“) jūs parašėte, kad vienintelė priežastis užsiimti žurnalistika – geras užmokestis. Sakėte: „Ir kai jūs sunaikinate vertingus dalykus savyje, apie juos rašydamas, tai norite gauti už tai didelius pinigus.“ Ar rašymą laikraštyje traktuojate kaip susinaikinimo būdą?
Neprisimenu, kad kada nors būčiau taip rašęs. Bet man atrodo kvaila taip kalbėti vien tam, kad nereikėtų sukandus dantis daryti protingo pareiškimo. Aš, žinoma, nelaikau publicistikos rašymo susinaikinimo būdu, nors, pasiekus tam tikrą tašką, žurnalistika rimtam ir kūrybingam rašytojui gali būti kasdienis savęs naikinimas.
– Ar manote, kad intelektinis kitų rašytojų draugijos stimulas gali būti bent kiek vertingas autoriui?
Žinoma.
– Ar trečiojo dešimtmečio Paryžiuje patyrėte bendrystės jausmą su kitais rašytojais ir menininkais?
Ne. Ten nebuvo jokios bendrystės. Mes tiesiog gerbėme vienas kitą. Aš gerbiau daugybę dailininkų, vieni jų buvo mano amžiaus, kiti vyresni – Grisas, Picasso, Braque’as, Monet (tuomet jis dar buvo gyvas), ir kelis rašytojus: Joyce’ą, Ezrą Poundą, tai, kas gero buvo Gertrude’oje Stein…
– Kai rašote, ar visada jaučiate įtaką to, ką tuomet skaitote?
Ne, nuo tada, kai Joyce’as pradėjo rašyti „Ulisą“. Jo įtaka buvo netiesioginė. Bet tomis dienomis, kai mūsų žinomi žodžiai buvo mums neprieinami ir mes turėjome kautis už kiekvieną jų, Joyce’o kūryba pakeitė viską ir suteikė mums galimybę pralaužti apribojimus.
– Ar iš rašytojų galima išmokti ko nors apie rašymą? Vakar jūs man sakėte, kad, pavyzdžiui, Joyce’as nepakęsdavo šnekų apie rašymą.
Bendraudamas su savo amato žmonėmis dažniausiai kalbi apie kitų rašytojų knygas. Juo rašytojai geresni, juo mažiau jie kalbės apie tai, ką parašė patys. Joyce’as buvo labai didelis rašytojas, ir jis tik bukagalviams aiškindavo, ką daro. Jo galva, kiti rašytojai, tie, kuriuos gerbė, galėjo sužinoti apie tai, ką jis daro, skaitydami jo knygas.
– Regis, pastaraisiais metais jūs vengdavote rašytojų draugijos. Kodėl?
Tai – sudėtingesnis reikalas. Kuo giliau įžengi į rašymą, tuo esi vienišesnis. Daugelis tavo geriausių ir vyresnių draugų numiršta. Kiti išvažiuoja. Tu mataisi su jais labai retai, bet rašai ir bendrauji su jais beveik taip, lyg būtumėte drauge kavinėje anais laikais. Apsikeiti juokingais, kartais linksmai nešvankiais ir neatsakingais laiškais, ir tai beveik taip pat smagu, kaip ir pasikalbėti. Bet dažniau esi vienas, nes dirbti turi įprastu ritmu, o darbo laikas vis trumpėja, ir paleidęs jį vėjais jautiesi padaręs nuodėmę, kuriai nėra atleidimo.
– O ką pasakytumėte apie kai kurių iš tų žmonių – jūsų amžininkų – įtaką jūsų kūrybai? Koks buvo Gertrude’os Stein įnašas, jeigu toks buvo? Arba Ezros Poundo? Arba Maxo Perkinso?
Atsiprašau, bet aš netinku tokiems lavonų skrodimams. Šiuos reikalus sprendžia koroneriai tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme. Ponia Stein gana smulkiai ir gerokai netiksliai aprašė savo įtaką mano kūrybai. Jai tapo būtina tai padaryti po to, kai išmoko rašyti dialogą iš knygos pavadinimu „Fiesta“. Aš Stein labai mylėjau ir maniau, kad nuostabu, jog ji išmoko perteikti pokalbį. Man buvo ne naujiena mokytis iš kiekvieno, iš kurio tik galėjau, gyvo ar mirusio, ir net nešovė į galvą, kad tai paveiks Gertrude’ą taip stipriai. Tuomet ji jau labai gerai rašė ne dialogus. Ezra buvo nepaprastai protingas srityse, kurias iš tikrųjų išmanė. Ar šitoks pokalbis jums ne nuobodus? Man šlykščios tos literatūrinės tarpuvartės paskalos, kai skalbiami nešvarūs trisdešimt penkerių metų senumo baltiniai. Būtų visai kitaip, jeigu kas pamėgintų išsakyti visą tiesą. Tai turėtų šiokios tokios vertės. Bus paprasčiau ir geriau, jei padėkosiu Gertrude’ai už viską, ką iš jos patyriau apie abstraktų žodžių ryšį, pasakysiu, kaip ją mylėjau, dar kartą patvirtinsiu savo ištikimybę Ezrai kaip didžiam poetui ir ištikimam draugui ir pasakysiu, kad Maxas Perkinsas1 buvo man toks brangus, jog taip ir nepajėgiau susitaikyti su tuo, kad jo jau nebėra. Maxas niekada neprašė ko nors pakeisti mano rašiniuose, išskyrus išbraukti kai kuriuos žodžius, kurie tuomet netiko spaudai. Ten būdavo paliekama tuščia vieta, ir bet kuris, žinojęs tuos žodžius, suprato, kas praleista. Jis buvo išmintingas draugas ir nuostabus kompanionas. Man patiko, kaip jis dėvėdavo skrybėlę ir kaip keistai krutindavo lūpas.
– Ką jūs įvardytumėte kaip savo literatūrinius pirmtakus – tuos, iš kurių išmokote daugiausia?
Markas Twainas, Flaubert’as, Stendhalis, Bachas, Turgenevas, Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas, Andrew Marvellas, Johnas Donne’as, Maupassant’as, šaunuolis Kiplingas, Thoreau, Kapitonas Marryatas, Shakespeare’as, Mozartas, Quevedo, Dante, Virgilijus, Tintoretto, Hieronymusas Boschas, Bruegelis, Patiniras, Goya, Giotto, Cézanne’as, Van Goghas, Gauguinas, San Juanas de la Cruzas, Góngora – reikės dienos prisiminti visiems. Be to, atrodys, kad pretenduoju į erudiciją, kurios neturiu, nes tik stengiuosi prisiminti visus tuos žmones, kurie turėjo įtakos mano gyvenimui ir darbui. Tai ne senas nuobodus klausimas. Tai labai geras, bet rimtas klausimas, ir, norint į jį atsakyti, reikia patyrinėti sąžinę. Aš įtraukiau tapytojus ar bent pamėginau juos įtraukti, nes iš dailininkų išmokau rašyti tiek pat, kiek ir iš rašytojų. Jūs klausiate, kaip tai padaryta? Tam paaiškinti reikėtų dar vienos dienos. Man reikėtų pagalvoti, ko išmoksti iš kompozitorių, o tai paaiškėtų studijuojant harmoniją ir kontrapunktą.
– Ar jūs grojate kokiu nors muzikos instrumentu?
Kitados griežiau violončele. Mama neleido manęs į mokyklą visus metus, kad pasimokyčiau muzikos ir kontrapunkto. Ji manė, kad esu gabus, bet aš visiškai neturėjau talento. Mes grodavome kamerinę muziką – kažkas ateidavo pagriežti smuiku, sesuo griežė altu, o mama skambino pianinu. Ak, toji violončelė – niekas nebuvo prasčiau ja griežęs. Žinoma, tais metais aš buvau išvykęs ir dariau dar kitų dalykų.
– Ar skaitote autorius iš savo sąrašo? Na, kad ir Twainą?
Twaino knygos turėtų palūkėti dvejus ar trejus metus. Pernelyg jau gerai prisimenu. Aš kasmet skaitau ką nors iš Shakespeare’o, visada „Lyrą“. Jis pakelia ūpą, kai skaitai.
– Vadinasi, skaitymas – nuolatinis užsiėmimas ir malonumas?
Aš visada skaitau knygas – tiek, kiek jų yra. Nusistatau sau normą, kad niekada jų nepritrūkčiau.
– Ar skaitote kada rankraščius?
Gali prisišaukti bėdą tai darydamas, jei nepažįsti autoriaus asmeniškai. Prieš keletą metų buvau patrauktas už plagiatą teisminėn atsakomybėn vieno vyriškio, kuris pareiškė, kad nurašiau „Kam skambina varpai“ nuo jo sukurto neišspausdinto kino scenarijaus. Jis perskaitė tą scenarijų kažkokiame Holivudo vakarėlyje. Pasakė, kad ten buvau, bent jau ten buvo vyrukas vardu Ernis, klausiausi to skaitymo, ir to pakako, kad pateiktų man milijono dolerių ieškinį. Tuo pat metu jis padavė į teismą filmų „Šiaurės Vakarų raitoji policija“ („Northwest Mounted Police“) ir „Vaikis“ („The Cisco Kid“) prodiuserius, pareiškęs, kad filmai – irgi to paties neišspausdinto scenarijaus plagiatas. Visi nuėjome į teismą ir, žinoma, laimėjome bylą. Pasirodė, kad tas vyras nemokus.
– Gal galėtumėte grįžti prie savo sąrašo ir paimti vieną tapytoją, – pavyzdžiui, Hieronymusą Boschą? Košmariškos simboliškos jo kūrinių ypatybės atrodo tokios mums tolimos.
Aš turėjau košmarų ir žinau apie kitų žmonių košmarus. Tačiau nebūtina jų užrašinėti. Viskas, ko iš tau žinomų dalykų nefiksuoji, vis tiek išlieka rašiniuose ir vienaip ar kitaip pasireiškia. Kai rašytojas šių dalykų nežino, jie pasirodo rašiniuose skylių pavidalu.
– Ar tai reiškia, kad išsamus jūsų išvardytų žmonių darbų žinojimas padeda pripildyti „šulinį“, apie kurį prieš tai kalbėjote? Ar jie buvo sąmoninga pagalba rutuliojant rašymo technikas?
Jie buvo dalis mokymosi matyti, girdėti, mąstyti, jausti ir nejausti bei rašyti. Šulinys – tai ta vieta, kur glūdi tavo syvai. Niekas nežino, iš ko jie susideda, o mažiausiai – tu pats. Žinai tik, ar turi jų, ar reikia palaukti, kol jie sugrįš.
– Ar sutiktumėte, kad jūsų romanuose esama simboliškumo?
Manau, kad simbolių esama, jeigu kritikai vis dar jų randa. Jeigu jūs nieko prieš, nenorėčiau apie juos kalbėti ir būti klausinėjamas. Romanus bei apsakymus jau ir taip gana nelengva parašyti, net kai niekas neprašo jų paaiškinti. Be to, tai atima duoną iš aiškintojų. Jeigu penki šeši ar dar daugiau gerų aiškintojų gali toliau daryti savo darbą, kam man painiotis į jų reikalus? Skaitykite, ką aš rašau, ir patirkite malonumą. Visa, ką rasite daugiau tuose rašiniuose, bus jūsų įnašas į perskaitymą.
– Dar toks klausimas: vienas iš leidyklos redaktorių svarsto apie paralelę, kurią mano radęs „Fiestoje“ tarp bulių arenoje ir romano personažų. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad pirmajame romano sakinyje pasakyta, jog Robertas Konas yra boksininkas. Vėliau bulius aprašomas kaip naudojantis ragus it boksininkas, kuris kerta kabliu ir staigiai smūgiuoja. Ir tik kai gyvulio dėmesį patraukia įvestas jautukas ir bulius nurimsta, Robertas Konas susitinka su Džeiku, iškastruotu visiškai taip, kaip jautukas. Maiką redaktorius regi kaip pikadorą, vis erzinantį Koną. Redaktorius svarsto, ar tai buvo jūsų sąmoninga intencija – pagyvinti romaną tragišku bulių kautynių ritualu.
Atrodo, leidyklos redaktorius buvo paikokas. Kas kada nors yra pasakęs, kad Džeikas – „iškastruotas visiškai taip, kaip jautukas“? Iš tikrųjų jis buvo sužeistas visiškai kitaip ir jo sėklidės liko sveikos ir nepažeistos. Taigi jis gebėjo jausti visus normalius jausmus kaip vyras, tik negalėjo jų išeikvoti. Svarbus skirtumas – jo žaizda buvo fizinė, o ne psichologinė, ir jis nebuvo iškastruotas.
– Tie su meistriškumu susiję klausimai iš tikrųjų erzinantis dalykas.
Protingas klausimas nėra nei malonus, nei erzinantis. Bet aš vis dar manau, kad rašytojui visiškai nedera kalbėti apie tai, kaip jis rašo. Rašytojas rašo tam, kad būtų skaitomas akimis, ir tam nereikia jokių aiškinimų nei disertacijų. Galite neabejoti, kad ten esama daug daugiau, negu bus perskaityta per bet kurį pirmą skaitymą, o savo darbą padaręs autorius neprivalo aiškinti arba būti vedliu ekskursijose po sudėtingesnę savo kūrinio šalį.
– Šia proga prisiminiau, kad jūs taip pat įspėjote, jog rašytojui pavojinga kalbėti apie nebaigtą darbą, kad taip jis gali kūrinį, trumpai sakant, „nukalbėti“. Kodėl taip turėtų nutikti? Aš klausiu to tik todėl, kad tiek daug rašytojų – atminty išplaukia Twainas, Wilde’as, Thurberis, Steffensas, – rodos, šlifavo savo medžiagą, išbandydami ją klausytojų reakcijomis.
Negaliu patikėti, kad Twainas būtų galėjęs kada nors „išbandyti“ „Heklberį Finą“ su klausytojais. Jei jis taip darė, tikriausiai šie priversdavo rašytoją iškirpti gerus dalykus ir įbrukti blogus. Wilde’as, anot jį pažįstančiųjų pasakojimų, buvo geresnis pasakotojas nei rašytojas. Steffensas geriau kalbėjo, negu rašė. Tiek jo parašytais kūriniais, tiek pasakojimais kartais būdavo sunku patikėti ir, rašytojui senstant, girdėjau, kad pasikeitė daug jo istorijų. Jeigu Thurberis galėtų kalbėti taip pat gerai, kaip rašo, jis būtų vienas didžiausių ir nenuobodžiausių pasakotojų. Geriausiai iš visų apie savo amatą kalba ir maloniausią bei pikčiausią liežuvį turi Juanas Belmonte, matadoras.
– Ar galėtumėte pasakyti, kiek išprotautų pastangų pareikalavo jūsų išskirtinio stiliaus plėtotė?
Tai senas varginantis klausimas, ir jei praleistum porą dienų, mėgindamas atsakyti, susidrovėtum taip, kad nebegalėtum rašyti. Galiu pasakyti, jog tai, ką mėgėjai vadina stiliumi, dažniausiai būna tik neišvengiamas nerangumas, pirmą kartą mėginant padaryti kažką, kas iki tol nebuvo padaryta. Kone visi naujieji klasikai nepanašūs į ankstesnius klasikus. Iš pradžių žmonės mato tik tą nerangumą. Paskui jis tampa mažiau pastebimas. Kai rašytojai pademonstruoja ypatingą nerangumą, žmonės mano, kad tai stilius, ir daugelis jį kopijuoja. Tai apgailėtina.
– Kartą rašėte man, kad vien aplinkybės, kuriomis atsirado įvairūs grožinės literatūros gabalai, gali būti pamokomos. Ar tai taikytina „Žudikams“ – sakėte, kad juos, „Indėnus“ ir „Šiandien penktadienis“ parašėte per vieną dieną – ir ar tai taikytina pirmajam jūsų romanui „Fiesta“?
„Fiestą“ aš pradėjau rašyti Valensijoje per savo gimtadienį, liepos 21-ąją. Mudu su žmona Hadley nuvažiavome į Valensiją anksčiau, kad gautume gerus bilietus į feria, kuri turėjo ten prasidėti liepos 24-ąją. Visi mano amžiaus jaunuoliai jau buvo parašę po romaną, o aš vis dar sunkiai išspausdavau pastraipą. Taigi pradėjau rašyti tą knygą per savo gimtadienį, rašiau lovoje rytais per visą feria, paskui nuvažiavau į Madridą ir rašiau ten. Ten nebuvo feria’os, mudu išsinuomojom viešbučio kambarį su stalu, ir aš mėgavausi prabanga rašyti ant to stalo ir alinėje už kampo, Pasaje Alvare, kur buvo labai jauku. Galiausiai rašyti tapo per karšta, ir mudu nuvykome į Handajų. Ten buvo pigus viešbutėlis prie didelio, ilgo, malonaus paplūdimio ir aš ten puikiai padirbėjau, o tada nuvykau į Paryžių ir pirmąjį juodraštį užbaigiau bute virš lentpjūvės, Notre-Dame-des-Champs gatvės 113 numeryje, praėjus šešioms savaitėms nuo tos dienos, kai romaną pradėjau. Parodžiau pirmąjį juodraštį Nathanui Aschui, romanistui, kuris tuomet kalbėjo su gana stipriu akcentu, ir jis pasakė: „Hemai, ką tu tuhri galfoj sakydamas, kad pahrašei hromaną? Cha, hromaną. Hemai, tu hrašai kelionių knygą.“ Nathanas labai numušė man ūpą ir aš perrašiau tą kūrinį (tai buvo skyrius apie kelionę žūklauti Pamplonoje), kai toliau keliaudamas po Šrunsą Foralberge apsistojau „Taube“ viešbutyje.
Jūsų paminėtus apsakymus aš parašiau per vieną dieną Madride gegužės 16-ąją, kai dėl sniego neįvyko Šv. Izidoriaus bulių kautynės. Iš pradžių parašiau „Žudikus“, kuriuos mėginau įveikti anksčiau ir man nepavyko. Paskui, po pietų, norėdamas sušilti, įlindau į lovą ir parašiau „Šiandien penktadienis“. Turėjau tiek daug syvų, jog pamaniau, kad einu iš proto, o man dar reikėjo parašyti kitus šešis apsakymus. Todėl apsirengiau ir nupėdinau į „Fornos“, seną bulių kautynių dalyvių kavinę, išgėriau kavos, tada grįžau ir parašiau „Indėnus“. Tai mane labai nuliūdino, tad aš išgėriau brendžio ir nuėjau miegoti. Buvau pamiršęs pavalgyti ir padavėjas atnešė man bacalao2, mažą muštinį su keptomis bulvėmis ir Valdepeñas butelį.
To pensiono šeimininkė visąlaik nerimavo, kad aš per mažai valgau, ir atsiųsdavo padavėją. Prisimenu, kaip sėdėjau lovoje, valgiau ir gėriau Valdepeñas. Padavėjas pasisiūlė atnešti dar vieną butelį. Jis pasakė, kad señora norėtų žinoti, ar aš ketinu rašyti kiaurą naktį. Atsakiau, kad ne, kad tikriausiai prigulsiu valandėlei. Kodėl jūs nenorite tiesiog pamėginti parašyti dar vieną apsakymą, – paklausė padavėjas. Esu numatęs parašyti tik vieną, – atsakiau. Nesąmonė, – atšovė jis. Jūs galite parašyti šešis. Pamėginsiu rytoj, – tariau. Pamėginkite šiąnakt, – nenustygo jis. Kaip manote, kam senutė atsiuntė tą maistą?
Aš pavargęs, – pasakiau jam. Nesąmonė, – pakartojo jis (žodis buvo ne nesąmonė). Jūs pavargote nuo tų menkučių trijų apsakymų. Išverskite man vieną.
Duokite man ramybę, – paprašiau. Kaip man rašyti, jeigu jūs nepaliekate manęs vieno. Taigi aš sėdėjau lovoje, gėriau Valdepeñas ir svarsčiau, koks gi aš vis dėlto šaunus rašytojas, jeigu pirmasis apsakymas – toks geras, kokio aš ir norėjau.
– Kiek išbaigtas būna apsakymo sumanymas jūsų sąmonėje? Ar rašymo metu tema, siužetas arba personažas keičiasi?
Kartais žinai istoriją. Kartais ją sugalvoji rašydamas ir neturi žalio supratimo, kaip ji baigsis. Jai rutuliojantis viskas keičiasi. Tai ir sukuria judėjimą, sukuriantį istoriją. Kartais tasai judėjimas toks lėtas, jog neatrodo, kad kas juda.
– Ar taip pat būna ir rašant romaną, ar visą planą jūs sukuriate prieš pradėdamas griežtai jo laikytis?
„Kam skambina varpai“ buvo problema kiekvieną dieną. Iš esmės aš žinojau, kas įvyks. Bet kiekvieną mielą dieną sugalvodavau tai, kas atsitinka.
– Ar „Žalios Afrikos kalvos“, „Turėti ir neturėti“ ir „Anapus upės, medžių ūksmėje“ buvo pradėti rašyti kaip apsakymai ir išsirutuliojo į romanus? Jeigu taip, tai ar tos dvi formos tokios panašios, kad rašytojas gali pereiti nuo vienos prie kitos, visiškai nepakoregavęs savo požiūrio?
Ne, tai netiesa. „Žalios Afrikos kalvos“ – ne romanas, bet buvo parašytas stengiantis sukurti visiškai tikrovišką knygą, patikrinti, ar tikroviškai pateikta šalies ir mėnesio veiklos ataskaita gali konkuruoti su vaizduotės darbu. Užbaigęs „Žalias Afrikos kalvas“, aš parašiau du apsakymus: „Kilimandžaro sniegynus“ ir „Trumpą laimingą Frensio Makomberio gyvenimą“. Tai buvo apsakymai, kuriuos aš sugalvojau remdamasis tuo, ką sužinojau ir patyriau per tą pačią ilgą medžioklę, kurios vieną mėnesį pasistengiau tiksliai aprašyti „Žaliose Afrikos kalvose“. Ir „Turėti ir neturėti“, ir „Anapus upės, medžių ūksmėje“ buvo pradėti rašyti kaip apsakymai.
– Ar jums sunku pereiti nuo vieno literatūrinio ketinimo prie kito, ar tęsiate tai, ką pradėjote, iki galo?
Tai, kad nutraukiu rimtą darbą ir atsakinėju į šituos klausimus, įrodo, jog esu toks kvailas, kad turėčiau būti rimtai nubaustas. Ir būsiu. Nesijaudinkit.
– Ar matote save besivaržantį su kitais rašytojais?
Niekada. Aš mėginau rašyti geriau nei kai kurie jau mirę rašytojai, dėl kurių vertės buvau tikras. O dabar jau seniai stengiuosi rašyti kaip įmanoma geriau pagal savo išgales. Kartais man pasiseka ir aš parašau geriau, nei galiu.
– Ar manote, kad rašytojui senstant jo galia sumenksta? „Žaliose Afrikos kalvose“ užsiminėte, kad, sulaukę tam tikro amžiaus, Amerikos rašytojai pavirsta Senąja Motule Hubbard3.
Nieko apie tai nežinau. Žmonės, žinantys, ką daro, turi gyvuoti tiek ilgai, kiek ilgai gyvuoja jų galva. Jūsų minimoje knygoje, jeigu ją atsiversite, pamatysite, kad aš postringavau apie amerikiečių literatūrą humoro jausmo neturinčiam austrui, kuris vertė mane kalbėti, kai aš norėjau daryti visai ką kita. Aš tiksliai perteikiau tą pokalbį. Nemirtingų pareiškimų nedariau. Pakankamai gerų pareiškimų procentas nemažas.
– Mes dar nekalbėjome apie personažus. Ar visi be išimties jūsų knygų personažai paimti iš gyvenimo?
Žinoma, kad ne. Kai kurie atsirado iš tikro gyvenimo. Bet dažniausiai kuri žmones iš to, ką apie juos žinai, supranti ir esi patyręs.
– Ar galėtumėte ką nors pasakyti apie personažo iš tikro gyvenimo virtimą išgalvotu personažu?
Jeigu paaiškinčiau, kaip kartais tai padaroma, tai būtų vadovėlis šmeižikiškiems teisininkams.
– Ar skiriate – kaip E. M. Forsteris – „plokščius“ ir tūrinius“ personažus?
Jei ką nors aprašai, tai būna plokščia, kaip fotografija, ir, mano galva, tai nesėkmė. Jeigu sukuri jį iš to, ką žinai, tuomet atsiranda visos dimensijos.
– Į kurį iš savo personažų jūs atsigręžiate su ypatinga meile?
Tai būtų per ilgas sąrašas.
– Vadinasi, jums patinka skaityti savo paties knygas – be jausmo, kad norėtumėte šį bei tą pakeisti?
Aš kartais skaitau jas norėdamas save palinksminti, kai būna sunku rašyti, ir tada prisimenu, kad rašyti visada sunku, o kartais apskritai neįmanoma.
– Kaip jūs pavadinate savo personažus?
Kaip tik įmanoma geriau.
– Ar pavadinimai atsiranda rašant apsakymą?
Ne. Jų sąrašą sudarau pabaigęs rašyti apsakymą ar knygą – kartais jų būna net šimtas. Paskui pradedu juos braukyti, pasitaiko, kad išbraukiu visus.
– Ir taip darote net tuomet, kai apsakymo pavadinimas išplaukia iš paties teksto, – pavyzdžiui, „Kalvos kaip baltieji drambliai“?
Taip. Pavadinimas atsiranda parašius. Kartą sutikau merginą Priunjė, kur nuvykau prieš pietus pavalgyti austrių. Žinojau, kad ji pasidarė abortą. priėjau prie jos ir mudu pasišnekėjome, – ne apie tai, bet grįždamas namo sugalvojau apsakymą, nebėjau pietauti, o visą popietę jį rašiau.
– Vadinasi, kai nerašote, jūs visą laiką stebite ieškodamas, ką galėtumėt panaudoti rašymui?
Tikrai taip. Jei rašytojas liaujasi stebėjęs, – jam galas. Tačiau rašytojas neturi stebėti sąmoningai ir galvoti, kaip visa tai panaudos. Gal taip ir yra iš pat pradžių. Bet vėliau viskas, ką pamato, suteka į didžiules jo žinomų ar matytų dalykų atsargas. Jei jums įdomu, aš visada stengiuosi rašyti ledkalnio principu. Septynios aštuntosios kiekvienos matomos dalies panirusios po vandeniu. Gali atmesti bet ką, ką žinai, ir tai tik dar labiau sustiprins tavo ledkalnį. Tai jo nematoma dalis. Jeigu rašytojas praleidžia ką nors todėl, kad to nežino, rašinyje lieka skylė.
„Senis ir jūra“ galėjo būti tūkstančio puslapių, knygoje galėjo būti visi to kaimelio personažai, taip pat smulkiai aprašyta, kaip jie užsidirba duoną, kaip gimė, mokėsi, gimdė vaikus ir t. t. Kiti rašytojai padarė tai puikiai, be jokių priekaištų. Kūryboje esi apribotas to, kas jau pakankamai gerai padaryta. Tad aš pamėginau padaryti kažką kita. Pirmiausia pamėginau pašalinti viską, kas nereikalinga perduodant skaitytojui patirtį, kad po to, kai jis ar ji perskaitys, tai taptų jo ar jos patirtimi ir atrodytų, kad tai nutiko iš tikrųjų. Tą padaryti labai sunku ir aš labai sunkiai plušau.
Šiaip ar taip, tąkart man neįtikėtinai pasisekė peršokti neesminius dalykus, ir aš galėjau perteikti tą patirtį iki galo ir taip, kaip dar niekas nėra to padaręs. Laimei, man pasitaikė tinkamas vyras ir tinkamas berniukas, o vėliau rašytojai pamiršo, kad tokių dalykų vis dar esama. Be to, vandenynas vertas aprašymo taip pat, kaip ir žmogus. Taigi, man tąsyk pasisekė. Aš mačiau, kaip poruojasi marlinai, ir išmanau tai. Todėl praleidau šį faktą. Aš mačiau tame pačiame vandens ruože daugiau kaip penkiasdešimties kašalotų būrį ir kartą sugavau harpūnu vieną jų, beveik šešiasdešimties pėdų ilgio, bet jis man ištrūko. Tad aš praleidau ir šitai. Aš praleidau visas istorijas, girdėtas tame žvejų kaimelyje. Tačiau žinojimas yra tai, kas sudaro povandeninę ledkalnio dalį.
– Archibaldas MacLeishas kalbėjo apie patirties perteikimo skaitytojui metodą, kurį, anot jo, jūs išrutuliojote rašydamas apie beisbolo rungtynes anais senais „Kansas City Star“ laikais. Tiesiog tas patyrimas perduodamas per asmeniškai išsaugotas smulkmenas, kurios turi galią atskleisti visumą, priversdamos skaitytoją suvokti tai, ką jis žinojo tik pasąmonėje…
Tas anekdotas neautentiškas. Aš niekada nerašiau „Star“ apie beisbolą. Archie’is mėgino prisiminti, kaip apie 1920-uosius Čikagoje stengiausi mokytis ir ieškojau emocijas sukeliančių nepastebėtų dalykų, kaip antai: žaidėjas tolimoje aikštelės dalyje neatsigręžęs numetė pirštinę ten, kur ji nukrito, dervos girgžtelėjimas ant brezento po plokščiapadžiais kovotojo sportbačiais, pilka Jacko Blackburno odos spalva, kai jis tik išėjo iš kalėjimo, ir kiti dalykai, kuriuos užsirašiau taip, kaip tapytojas daro eskizus. Tiesiog matei tą keistą Blackburno odos spalvą bei senus randus nuo skustuvo ir regėjai, kaip jis surietė žmogų, nors nieko nebuvai girdėjęs apie tą atsitikimą. Kaip tik tokie dalykai ir sujaudina tave, dar nežinantį tos istorijos.
– Ar esate kada aprašęs situaciją, kurios pats nepatyrėte?
Keistas klausimas. Ar asmeniniu patyrimu jūs vadinate kūnišką patyrimą? Jei taip, atsakysiu teigiamai. Rašytojas, jeigu yra ko nors vertas, neaprašinėja. Jis išgalvoja arba pamato tai asmeniniame ir nuasmenintame žinojime, o kartais turi nepaaiškinamą žinojimą, kuris gali rastis iš pamirštos rasinės ar šeimos patirties. Kas išmoko pašto karvelį skraidyti taip, kaip jis skraido, iš kur randasi kautynių buliaus narsa ar medžioklinio šuns uoslė? Mudu detalizavome ir tirštinome tuos dalykus, kalbėdami apie juos Madride tuomet, kai mano galva nebuvo galima pasitikėti.
– Kiek jums reikia atitolti nuo praeities, kad galėtumėte rašyti apie ją išgalvotus dalykus? Pavyzdžiui, nuo tų afrikietiškų autokatastrofų, kurias patyrėte?
Nulemia patyrimas. Kažkuri tavo dalis mato tai visiškai atsietai nuo pat pradžių. Kita dalis – labai į tai įnikusi. Manau, nėra taisyklės, nusakančios, kaip greitai turi apie tai parašyti. Tikriausiai priklauso nuo to, kaip gerai individas buvo prisitaikęs ir nuo jo ar jos gebėjimo atgauti sveikatą. Žinoma, įgudusiam rašytojui labai naudinga patirti degančio lėktuvo katastrofą. Taip jis labai greitai išmoksta kai kuriuos svarbius dalykus. Ar jais pasinaudos, priklauso nuo išlikimo. Išlikimas, tas garbingas, išėjęs iš mados ir be galo svarbus žodis, kaip visada yra be galo sunkus ir be galo reikšmingas žodis rašytojui. Tie, kurių gyvenimas nutrūksta, visada mylimi labiau, nes niekam nereikia matyti jų ilgai, nuobodžiai, neramiai vis kovojančių, kad atliktų tai, ką mano reikalinga atlikti prieš numirštant. Tiems, kurie miršta ar anksti ir lengvai nueina nuo scenos, teikiama pirmenybė, ir pelnytai, nes jie suprantami ir žmogiški. Nesėkmė ir gerai užmaskuotas bailumas žmogiškesni ir labiau mylimi.
– Ar galėčiau paklausti jūsų, kiek rašytojui turi rūpėti jo meto sociopolitinės problemos?
Kiekvienas turi sąžinę ir nėra taisyklių, kaip ta sąžinė turi funkcionuoti. Dėl politiškai angažuoto rašytojo gali būti tikras tik tiek, kad, jei jo kūryba išliks, ją skaitydamas politiką turėsi peršokti. Daugelis vadinamųjų politiškai angažuotų rašytojų dažnai keičia savo politinę orientaciją. Tai labai jaudinantis dalykas jiems ir jų politinėms apžvalgoms. Kartais jiems netgi tenka perrašyti savo požiūrius… ir paskubomis. Gal tai gali būti gerbiama kaip laimės vaikymosi forma.
– Ar politinė Ezros Poundo įtaka segregacionistui Kasperiui turėjo kokio nors poveikio jūsų įsitikinimui, kad poetas turi būti paleistas iš Šv. Elžbietos ligoninės?
Ne. Visiškai ne. Mano galva, Ezra privalo atgauti laisvę ir jam turi būti leista rašyti poeziją Italijoje, kai pasižadės nesivelti į jokią politiką4. Aš džiaugčiausi, jei Kasperis kuo greičiau atsidurtų kalėjime. Didieji poetai nebūtinai būna mergaičių vedliai ar skautų mokytojai, ar daro nuostabią įtaką jaunimui. Na, kad ir šie keli: Verlaine’as, Rimbaud, Shelley’is, Byronas, Baudelaire’as, Proustas, Gide’as – neturėtų būti uždaryti į kalėjimą, kad jų mąstymas, manieros ar moralinės nuostatos būtų apginti nuo vietinių kasperių beždžionavimo. Esu tikras, kad po dešimties metų šitai pastraipai reikės išnašos, paaiškinančios, kas buvo Kasperis.
– Ar sutiktumėte, kad jūsų kūryboje esama didaktinės intencijos?
Didaktika – tai žodis, kuris buvo neteisingai vartojamas ir sugadintas. „Mirtis po vidurdienio“ – pamokanti knyga.
– Buvo pasakyta, kad rašytojas savo kūryboje nagrinėja tik vieną ar dvi mintis. Ar sutiktumėte, kad jūsų kūryba atspindi vieną ar dvi mintis?
Kas tai pasakė? Skamba labai jau supaprastintai. Gal tai pasakęs žmogus pats turėjo tik vieną ar dvi mintis.
– Na, gal geriau būtų pasakyti taip: Grahamas Greenas teigė, kad vyraujanti aistra suteikia romanų lentynai sistemos vientisumo. O jūs, rodos, pasakėte, kad didis kūrinys randasi iš neteisingumo pojūčio. Ar jums atrodo svarbu, kad romanistas būtų šitaip valdomas – kokio nors taip prikaustančio jausmo?
Ponas Greenas, skirtingai nei aš, lengvai daro pareiškimus. Negalėčiau apibendrinti romanų lentynos ar perkūno oželių būrio, ar žąsų pulko. Ir vis dėlto aš pamėginsiu apibendrinti. Rašytojui, neturinčiam teisingumo ar neteisingumo pojūčio, geriau būtų redaguoti vunderkindų mokyklos nuotraukų albumą, nei rašyti romanus. Kitas apibendrinimas. Matote, juos ne taip jau sunku daryti, kai jie pakankamai akivaizdūs. Svarbiausia dovana geram rašytojui – įgimtas smūgiams atsparus šūdo detektorius. Tai rašytojo radaras ir visi dideli rašytojai jį turi.
– Galiausiai esminis klausimas: būdamas kūrybingas rašytojas, kaip apibūdintumėte savo meno funkciją? Kodėl vietoj paties fakto veikiau renkatės jo reprezentaciją?
Kam sukti sau dėl to galvą? Iš dalykų, kurie nutiko, ir iš egzistuojančių dalykų, ir iš visų jums žinomų dalykų, ir iš visų dalykų, kurių jūs negalite žinoti, būdamas išradingas sukuriate kažką, kas yra ne reprezentacija, o visiškai naujas dalykas, tikresnis nei bet kas, kas yra tikra ir gyva, ir padarote tai gyva, ir jeigu padarote tai pakankamai gerai, tuomet suteikiate tam dalykui nemirtingumą. Todėl ir rašote, o ne dėl kurios nors kitos jums žinomos priežasties. O kaip dėl visų tų priežasčių, kurių niekas nežino?
Interviu išspausdintas 1958 m. „The Paris Review“, Nr. 18
1 Williamas Maxwellas Evartsas (Maxas) Perkinsas (1884–1947) – legendinis E. Hemingway’aus, F. Scotto Fitzgeraldo ir Thomaso Wolfe’o literatūrinis redaktorius.
2 Menkės (isp.).
3 Labai populiarus angliškų vaikiškų eilėraščių personažas.
4 1958 m. Federalinis Vašingtono teismas panaikino visus kaltinimus prieš Ezrą Poundą, jis buvo paleistas iš Šv. Elžbietos ligoninės.
Jaan Kaplinski. Jei Heideggeris būtų buvęs mordvis
2012 m. Nr. 7
Iš suomių k. vertė Rūta Viljamaa
Estų poetas ir eseistas Jaanas Kaplinskis gimė 1941 m. Tartu. Studijavo lingvistiką Tartu universitete, vėliau jame dėstė. Rašo estų, suomių ir anglų kalbomis. Verčia – daugiausia poeziją – iš kinų, prancūzų, anglų, ispanų, švedų kalbų. Menamą finougrų filosofiją nagrinėjanti paskaita „Jei Heideggeris būtų buvęs mordvis“ skaityta Suomijoje, Tamperės filosofijos simpoziume 2001 m.
Finougrų tautos, išsibarsčiusios po Euraziją ir patyrusios stiprią politinę bei kultūrinę indoeuropiečių įtaką, neišvystė nuosavos originalios filosofijos. Tačiau galbūt tokia reikalinga. György’o Kádáro knygos „Įvadas į uraliečių filosofiją“ pabaigos žodyje J. Kaplinskis taip samprotauja apie Europos finougrų dalią: „Suomiai, estai ir vengrai iš dalinio nevisavertiškumo jausmo troško nuslėpti ir neigti savo kitokumą, tapti europietiškesni už pačius europiečius. Iš to troškimo gimė reiškinys, kurį O. Spengleris pavadino „pseudomorfoze“. Mes tam tikra prasme gyvename kultūroje, kuri nėra visiškai mūsų kultūra, su ja nesame iki galo susitapatinę. Nėra neįmanoma, kad šie sunkumai sutarti su įgyta kultūra iš dalies yra kalti dėl to, kad, pavyzdžiui, Suomijoje ir Estijoje tokia didžiulė alkoholizmo problema, be to, šiose šalyse bei Vengrijoje įvykdoma tiek daug savižudybių. Galima sakyti, kad esame svetimi patys sau.“
XIX ir XX a. sandūros bei XX a. filosofijos istorijoje viena svarbiausių krypčių tapo kalbos filosofija. Pagal požiūrį į kalbą galima skirti dvi mokyklas, kurias, būdamas literatu, drįstu pavadinti kaip sadistų ir mazochistų. Sadistai įtikėjo, kad mūsų kasdienė kalba (ar kalbos) netinka mokslo ir filosofijos vystymui. Jų nuomone, kalba savo sudėtingomis alogiškomis struktūromis veikiau užgožia tiesą, nei padeda ją atrasti. Dėl to radikalieji siūlė atsisakyti esamos kalbos ir plėtoti naują, aiškią, miglotų bruožų neturinčią kalbą. turiu galvoje Vienos analitikus, pavyzdžiui, Rudolfą Carnapą.
Nuosaikesni kalbos filosofai nukreipė žvilgsnius į kalbotyrą. Jie tikėjo, kad, perpratę užslėptas kalbos įtakas, atnaujintume ir patikslintume kalbą – taip paverstume ją tinkamesniu įrankiu filosofijai. Radikaliuosius kalbos sadistus, tokius kaip Carnapą ar ankstyvąjį Ludwigą Wittgensteiną, galėtume palyginti su praėjusių amžių revoliucionieriais, bolševikais ir anarchistais, siekusiais sugriauti seną vergovinę visuomenės santvarką, kad vietoje jos sukurtų naują. Nuosaikesni kalbos sadistai yra lyg kokie socialdemokratai, ketinę atnaujinti seną visuomenę nesulygindami jos su žemėmis.
Kalbos sadistai troško išlaisvinti žmogaus mąstymą iš kalbos gniaužtų, o kalbos mazochistai tikėjo, kad kalba už žmogų, už patį mąstytoją išmintingesnė. Šie taip pat pasinėrė į kalbotyrą, tik priešingais tikslais: tiesos ieškojo pačioje kalboje, jos sąrangoje ir sąvokose, tikėdami, kad tyrinėdami kalbą atras raktą į pasaulio slėpinius. Kalbos sadistai siekė atskirti mąstymą nuo kalbos, kalbos mazochistai – suartinti juos.
Filosofai gana daug mąstė apie kalbą, tačiau dažniausiai apie kalbą apskritai, o ne apie konkrečias kalbas, kaip graikų, anglų, suomių, hopių ar erzių. Skirtingų kalbų ir jų struktūrų skirtumams paprastai nebuvo teikiama reikšmė, todėl ir tų skirtumų įtaka filosofiniam mąstymui tyrinėta labai menkai.
Vis dėlto būta filosofų ir mąstytojų, kurie jau senokai atkreipė dėmesį į tai, kad skirtingų kalbų struktūros gali turėti įtakos tomis kalbomis vystomoms filosofijoms. Todėl, pavyzdžiui, graikų ir kinų filosofijos skiriasi jau vien todėl, kad jos plėtotos skirtingomis kalbomis. Mano žiniomis, šį pastebėjimą pirmas išsakė Friedrichas Nietzsche 1886 m. Jis rašė: „Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai“1.
Nietzsche į filosofiją žvelgė ambivalentiškai. Jis įtariai vertino ligtolines pamatines filosofijos sąvokas, tokias kaip mąstymas, etika, kalba, netgi pati tiesa. Ar filosofija nėra tik valdžios žaidimas, o tiesa – tik kaukė ant mūsų valdžios troškimo? Jei taip, tuomet ko troško Nietzsche – valdžios ar vis dėlto tiesos? Ar jis siekė sugriauti filosofijos isteblišmentą, ar sukurti naują? Kaip galima tęsti filosofavimą po Nietzsche’s? Ar galima jį tęsti rimtai?
Nietzsche’s bendraamžis Fritzas Mauthneris taip pat buvo talentingas rašytojas ir kritiškas mąstytojas. Regis, būtent jis įvedė terminą Kritik der Sprache – kalbos kritika. Daugelyje veikalų siekė atskleisti žmonių, ypač filosofų, kalbos vartojimo trūkumus. Kaip ir Nietzsche, Mauthneris manė, kad mūsų mąstymas yra mūsų vartojamos kalbos kalinys. Tad Vakarų filosofija iš tikrųjų tėra graikų kalbos gramatika. Tokios kategorijos kaip substancija ar akcidencija apibūdina ne išorinį pasaulį, o tik kalbos struktūras. Todėl vienintelė prasminga filosofijos užduotis yra kalbos kritika, atskleidžianti mąstymo priklausomybę nuo kalbos.
Nietzsche’ę ir Mauthnerį galime laikyti dviem kraštutiniais augančios Vakarų filosofijos savikritikos atstovais. Abu neigiamai vertino ligtolinę filosofiją, skeptiškai žvelgė į jos galimybes. Pozityvus jų kritikos tikslas yra išlaisvinti žmogų iš filosofijos pančių, bet ne sukurti naują, geresnę filosofiją. Jie siekė atverti žmogui platesnes galimybes sutarti su pasauliu ir gyvenimu. Abu buvo savotiški mistikai. Tik Nietzsche’s mistika aktyvi: jo idealas – herojaus gyvenimas. Mauthneris, kuris ir pats save laikė mistiku, labiau linko į kvietizmą. Jo nuomone, suvokę filosofijos kvailumą, galime pasiekti kontempliatyvią ramybę.
Mauthnerio idėjos turėjo įtakos Wittgensteinui jo karjeros pradžioje. Filosofas pritarė minčiai, kad filosofijos užduotis yra kalbos kritika, bet, skirtingai nei dekonstruojantys Nietzsche ir Mauthneris, žvelgė į ją konstruktyviai. Vėliau Wittgensteinas vis dėlto iš dalies atsisako šių ketinimų ir netgi priartėja prie Mauthnerio kontempliatyviosios mistikos. Filosofijos tikslu Wittgensteinas paskelbia ne problemų sprendimą, o filosofinio knietulio užgniaužimą, ramybę mintyse (Frieden in den Gedanken). Tai labai primena ortodoksų hesikastų retoriką.
Garsiausias XX a. kalbos mazochistas neabejotinai yra vokietis Martinas Heideggeris, kuris savojoje metafizikoje sąmoningai remiasi graikų ir vokiečių kalbų struktūromis, leisdamas kalbai mąstyti už save. Heideggerio, kuris savo minties raidą pradėjo kaip teologas, filosofavimas kartais primena egzegetiką: tiesos jis ieško išsireiškimuose ar žodžių etimologijose, tarsi tikėdamas, kad esminės bū-ties paslaptys skleidžiasi kalboje. Kaip kabalistams ar islamo mistinės teologijos (batiniyya) praktikams tiesa slypi šventraščiuose, taip Heideggeriui tiesos apraiška yra pati kalba, anot Ferdinando de saussure’o, ne parole, o langue.
Dėl savo požiūrio į kalbą Heideggeris tapo pabrėžtinai realistinės Vakarų filosofijos tradicijos tęsėju ir gaivintoju. Tikriausiai jo kalbos interpretacijos artumas Biblijos ir Korano teologinei interpretacijai padėjo jam pelnyti kultinio filosofo vardą. Heideggerio filosofija turi sektantiškų bruožų: jo sekėjai atrodo tikintys kalba, pirmiausia Meistro vertinta ir vartota vokiečių kalba, kaip kokiu verbaliniu apreiškimu. Kalbà kalba – die Sprache spricht – jų lūpomis tarytum pats Dievas: kalbos žodis yra Dievo žodis, ji neklysta. Atrodo, kad Heideggerio sekėjams kalba (die Sprache) ir šneka (das Sprechen), Saussure’o langue ir parole yra kone vienas ir tas pats. Heidegerizme labiau nei kada anksčiau išryškėja vienas tradicinis Vakarų kultūros bruožas: tikėjimas ypatingu kalbos ir tiesos ryšiu, jų special relationship.
Nesu Heideggerio gerbėjas ir apskritai – ne kalbos mazochistas, veikiau į mistiką linkęs kalbos sadistas. Tačiau Heideggeris domina mane kaip vienas iš ekstremaliųjų kalbos filosofų. Skaitant jį kyla daugybė klausimų, pavyzdžiui: ar tarp kalbos mazochizmo ir kalbos sadizmo įmanoma kokia nors sintezė, kurią galėtume pavadinti kad ir kalbos sadomazochizmu? Bet prieš tai verta užduoti konkretesnį klausimą, kuriuo ir pavadinau šią paskaitą: kaip būtų filosofavęs Heideggeris, jei jis būtų ne vokietis, o, tarkime, pavolgio finas mordvis, filosofuojantis gimtąja erzių ar mokšų kalba? Mordvio Heideggerio veikaluose galbūt rastume atsakymą į Nietzsche’s įkvėptą klausimą: kokia būtų uraliečių-altajiečių filosofija? Ar ji skirtųsi nuo indoeuropiečių?
Iš trijų originalių pasaulio filosofinių tradicijų tik viena yra ne indoeuropiečių – tai kinų filosofija (indų filosofija plėtota sanskritu, priklausančiu indoeuropiečių kalbų šeimai). Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, prancūzų filosofas ir sinologas Jacques’as Gernetas arba kinų filosofas Zang Dongsun, atkreipė dėmesį į tai, kad dėl kinų kalbos ypatybių kinų mąstymas yra kitoks nei europiečių. Finougrai neišvystė nuosavos originalios filosofijos ir tikrai smarkiai nesuklysiu teigdamas, kad apie devyniasdešimt procentų finougrų kalbomis išleistų filosofinių veikalų tėra vertimai iš anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų indoeuropiečių kalbų. Likę dešimt procentų yra originalūs tekstai, tačiau jų rašytojai žengia koja kojon su Vakarų filosofija. Ar finougrų kalbos taip stipriai skiriasi nuo indoeuropiečių, kad, pavyzdžiui, suomiai, vengrai ar mordviai galėtų išvystyti – jei tik išdrįstų – kitokią filosofiją nei vokiečiai ar prancūzai? Sunku nuspėti, ar ji smarkiai skirtųsi, tarkime, analitinės filosofijos srityje, bet neabejoju, kad heidegeriškos pakraipos filosofija pagal finougrus gerokai skirtųsi nuo paties Heideggerio.
Heideggerio filosofija yra jo gimtosios kalbos egzegetika. Versti ją ganėtinai keblu, nes išreikšta svetima kalba ji nebeatrodo tokia išbaigta ir natūrali kaip išsakyta vokiškai. Kaip galima į suomių kalbą išversti posakį die Sprache spricht? Kaip išreikšti skirtumą tarp Sein ir Dasein? Jei estas ar suomis imtų postringauti apie būtį, manyčiau, jis stvertųsi tokių žodžių kaip estiški on olemas, on olemata, olemasolu, olemasolemine, olemata olemine (liet. egzistuoja, neegzistuoja, būtis, buvimas, nebuvimas). Jų samprotavimus galėtų pakurstyti tokie žodžiai kaip suomiški ilman, ilma, ilmestyä, ilmoittaa (liet. be, erdvė, atsirasti, atskleisti) ir kiti etimologiškai giminingi žodžiai.
Kokios gi yra finougrų kalbų esminės ypatybės žiūrint filosofiškai? Ar jų apskritai yra? Manyčiau, kad taip. Finougrų kalboms, pavyzdžiui, labai būdinga onomatopoetika (ideofonija). Onomatopoetiniai žodžiai yra ne vien tik garsus reiškiantys žodžiai, tokie kaip suomių hupsis, sihinä, rapina (liet. bumpt, švilpimas, bruzdesys), bet ir daugybė kitų. Pavyzdžių rasti nesunku. Ir suomių kalbos kalbėjimą reiškiantis veiksmažodis puhua, ir estų rääkida yra onomatopoetinės kilmės. Estų rääkida pradžių pradžioj reiškė griežlės griežimą (griežlė estiškai yra rääk, suomiškai ruisrääkkä), o suomių puhua senovėje reiškė pūtimą, dvelksmą. Estai savo veiksmažodį puhuda tebevartoja reikšme „pūsti“. Tad norint sukurti estišką atitikmenį posakiui die Sprache spricht, ko gero, vertėtų prisiminti griežlę…
Onomatopoetiniai žodžiai finougrų kalbose neretai vartojami poromis, pavyzdžiui, suomių sikinsokin ar estų pillapalla (liet. aukštyn kojom, kalbant apie betvarkę). Tai pabrėžia pavienių onomatopoetinių žodžių netikslumą, jų netobulą pastangą įvardyti daiktus ar reiškinius. Tad du tokie netikslūs žodžiai apibūdina tikrovę taikliau nei vienas. Be to, toks dvinaris žodis – pavadinkime jį dvi³žodžiu – mėgina įteigti, kad vienintelio tikslaus pavadinimo, sąvokos nė nebūna, tad tenka verstis su esamais netiksliais žodžiais. Kadangi tarp žodžio ir daikto negali būti tikslaus atitikmens, daiktai dažniausiai ir neturi vienintelio absoliutaus pavadinimo. Gausia onomatopoetika pasižyminčios kalbos, tokios kaip finougrų, atrodo, labiau linkusios į nominalizmą. Indoeuropiečių kalbos, bent jau filosofijos istorijai reikšmingos graikų, sanskrito, lotynų ir vokiečių kalbos, kuriose onomatopoetika yra ribotesnė, mano nuomone, labiau linkusios į realizmą.
Finougrų kalbose dvižodžius (brūkšniažodžių ar dūrinių pavidalo) sudaro ne tik onomatopoetiniai žodžiai. Jais reiškiamos ir bendrinės sąvokos. Tokių dvižodžių ypač gausu mordvių kalbose. Pavyzdžiui, erziai dvižodžiu ojt’-vel’kst (sviestas-grietinėlė, dgs.) vadina pieno produktus, kar’t-prakstat (vyžos-naginės) – apavą, leit’-latk (plyšiai-griovos) – duobėtą vietą, sedeit’-maksot’ (širdys-kepenys) – vidaus organus…
Dvižodžiais žymimų bendrinių sąvokų esama ar būta ir kitose finougrų kalbose. Štai estų kalbos pavyzdžiai: tassid-taldrikud (puodeliai-lėkštės) kadaise reiškė indus, dvižodžiu hundid-karud (vilkai-meškos) vadinta didžiulė giria, käed-jalad (kojos-rankos) – galūnės, suud-silmäd (burnos-akys) – veidas ir veido dalys, burna, akys, nosis ir taip toliau, kopsud-maksad (plaučiai-kepenys) – vidaus organai, luud-liikmed (kaulai-galūnės) – „kietesnės“ kūno dalys, t. y. skeletas2.
Erzių kalbos ojt’-vel’kst atitikmuo suomių kalboje yra maitotuotteet, estų – piimatoodet, rusų – molochnyie izdelia. Kart’-prakstat suomiškai būtų jalkineet, estiškai – jalanõud. Erzių sukst-unzhat (kirmėlės-vabalai) reiškia bjaurius smulkius gyvius (plg. estų sitikad-satikad (vabalai-utėlės). Kaip matyti, erziai naudoja kitokį bendrinių sąvokų darybos būdą nei Europos kalbos.
Analogijų rastume matematikos moksle, kuriame grupę galima žymėti dviem būdais. Galima tarti: „grupė A“, t. y. suteikti jai konkretų pavadinimą. Arba išvardyti visus grupės narius ir žymėti taip: „grupė {a, b, … i}.“ Europos kalbos ir jų įtakoms pasidavusios suomių bei estų, kaip matyti, iš esmės naudoja pirmą būdą, o štai erzių kalba dažniausiai renkasi antrąjį. Matematikos kalboje šie žymėjimai yra lygiaverčiai, o kasdienėje kalboje – ne. Kadangi filosofai vartoja kasdienę kalbą, toks įžodinimo skirtumas neabejotinai turėtų įtakos ir pačiai filosofijai, ypač heidegeriškos pakraipos kalbos filosofijai, jei tokia būtų plėtojama, pavyzdžiui, erzių kalba.
Jei vietoj apavą žyminčio suomių kalbos žodžio jalkineet vartotume dvižodį kengät-saappaat (batai-auliniai), vietoj vidaus organus reiškiančio sisälmykset tartume keuhkot-maksat (plaučiai-kepenys), o pieno produktus – maitotuotteet – vadintume voit-kermat (sviestu-grietinėle), pabrėžtume kitą tikrovės lygmenį.
Tam tikri konkretūs daiktai turi savo pavadinimus, bet už juos aukštesniame, abstraktesniame lygmenyje esantys dalykai dažniau įvardijami dvižodžiais, kitaip tariant, jiems nesuteikiamas vienas konkretus pavadinimas. Tai reiškia, kad finougrams abstrakcijos – universalijos – nėra lygiai tokios pat realios ir konkrečios kaip apčiuopiami atskiri daiktai – partikuliarijos. Tiesa, finougrų filosofai vargiai darytų skirtį tarp universalijų ir partikuliarijų, veikiau kalbėtų apie įvardytus ir bevardžius „daiktus-reiškinius“. Vargu ar finougrų kalbų areale būtų užgimęs nuosavas Platonas ir jo idėjų teorija. Galbūt galime tikėti, kad savą idėją turi batai, auliniai, vyžos ir naginės, bet būtų sunkiau patikėti, kad tokią idėją turėtų „batai-auliniai“. Erzių kalbos bendrinė sąvoka yra mažiau apibrėžta, miglotesnė, ji vargiai gali turėti tikslią ir konkrečią platonišką idėją. Teigiu, kad Vakarų europiečiui pasaulis yra griežčiau iš anksto apibrėžtas, visi dalykai jame jau turi savo pavadinimus ir tų pavadinimų nebereikia ieškoti. Vakarų europietis gyvena labiau kalbiniame, kalbiškai suręstame pasaulyje nei mes, finougrai.
Sąvoką galime apibrėžti įvairiai. Vakarų kultūroje nuo Aristotelio laikų daugiausia vartoti definiciniai apibrėžimai. Šiais laikais priimta manyti, kad kasdienės kalbos sąvokos nėra apibrėžtos ir kad jos nė neapibrėžtinos aristoteliškai, o lengviau suvokiamos remiantis „prototipais“. Aristoteliška definicija brėžia takoskyrą tarp A ir ne A, t. y. paaiškina, kuo A skiriasi nuo visų kitų. Pavyzdžiui, žmogus nuo kitų gyvių skiriasi protu, kaip esam įtikėję. Tokia definicija priartėja prie sąvokos iš viršaus (per genus proximum) ir lygiagrečiai (per differentiam specificam), bet ne iš apačios: žmogaus apibrėžime nenurodomi rasiniai ar atskirus individus žymintys skirtumai.
Tuo tarpu prototipais paremtas apibrėžimas pateikia tipinių, įprastinių ir svarbiausių savybių sąrašą, išvardija svarbiausius sąvokos elementus – taip ji apibrėžiama iš apačios. Daugelis kasdienės kalbos sąvokų išties neturi gero aristoteliško apibrėžimo. Kaip pavyzdį paimkime žodį gėlė. Nelengva atskirti gėlę nuo kitų augalų, ypač jei prisiminsime Vakaruose populiarėjantį japonų ikebanos meną, kuriame naudojami įvairiausi augalai ir jų dalys. Tačiau sąvokos neapibrėžtumas nė kiek nejaudina nei gėlių prekeivių, nei jų pirkėjų. tad gėlę suvokiame prototipiškai: gėlės gali būti rožės, aguonos, lelijos, ramunės, rugiagėlės ir kitos, panašios į jas. Gėles primena kiti augalai, pavyzdžiui, spygliuočiai medžiai, kaktusai ar paparčiai… Žodžio gėlė apibrėžimas yra atviras. Gėlės vaidmenį dabar gali atlikti ir kerpėta išdžiūvusi šaka, usnis ar didelis kankorėžis, ateityje galbūt dar kas nors kitas.
Kaip matyti, aristoteliškas apibrėžimas yra ribojantis. Jis apibrėžia aiškias savybes turinčių daiktų grupę ir apie visus daiktus galima pasakyti, ar jie priklauso tai grupei, ar ne. Prototipinis apibrėžimas nepateikia aiškias savybes turinčios grupės, todėl jos ribos yra sunkiai apčiuopiamos, miglotos. Yra daiktų, apie kuriuos nežinome, ar jie priklauso kažkuriai grupei, ar ne. Aiškiausiai yra apibrėžtos jau minėto „konkretaus lygmens“ sąvokos: auliniai, batai, rožės ir lelijos. Aukštesnių lygmenų sąvokos, abstrakcijos, yra miglotesnės. Galbūt kaip tik todėl jų pavadinimuose finougrų kalbose vartojami dvižodžiai. Dvižodis pateikia minimalų prototipų sąrašą, t. y. įvardija du tipiškiausius grupės prototipus. Apavas erziui yra pirmiausia vyžos ir naginės. Svarbiausi vidaus organai, be širdies, jam yra plaučiai ir kepenys. Tačiau grupės „vyžos-naginės“ prototipai taip pat yra batai ir auliniai, grupei „plaučiai-kepenys“ taip pat priklauso skrandis, inkstai, žarnos… Aristoteliškas apibrėžimas nusako grupę per jos „ribas“, o prototipinis – per „centrą“. Aristoteliškas apibrėžimas deda pagrindus grupavimui, klasifikacijai, o prototipinis – ordinacijai. Teigiu, kad indoeuropiečių kalbos iš esmės yra klasifikuojančios, o finougrų – linkusios ordinuoti.
Priimta manyti, kad tikslus mąstymas reikalauja definicijų, aiškių ribų tarp sąvokų brėžimo. Bet nebūtinai visada. Norbertas Wieneris savo žymiosios knygos „Kibernetika“ pradžioje aiškina, kad tarp žvaigždžių ir debesų yra akivaizdus skirtumas. Žvaigždes galima suskaičiuoti, debesų – ne, nes šie savo prigimtimi yra irstantys, migloti, neturintys aiškių kontūrų. Jei ir bandytume apibrėžti debesų kontūrus ir juos suskaičiuoti, tiesą sakant, būtume labai netikslūs.
Kaip ir gamtoje, miglotumo ir neapibrėžtumo daug esama ir semantikoje. Norėdami patikslinti kalbą ir imti vartoti griežtai definicines sąvokas vietoj prototipinių, mums tektų iš naujo apibrėžti visas egzistuojančias sąvokas. Tai būtų kalbos sadizmo viršūnė, bet iki šiol jos dar niekas nepasiekė. Labai neaišku, ar tokia definicijomis grįsta kalba būtų apskritai tinkama vartoti.
Ir moksluose, jau nekalbant apie filosofiją, istoriją ar filologiją, nuolat vartojama kasdienė kalba, kurioje tik nedaugelis sąvokų yra įgijusios specifinę reikšmę. Jas bandyta aiškiai apibrėžti, bet ne visada sėkmingai. Mums iš esmės lemta gyventi tarp daugialypių ir miglotų reiškinių. Dėl to ir mūsų kalbose išsirutuliojo išraiškos priemonės šiam miglotumui apibūdinti. Tikėtina, kad šios išraiškos priemonės finougrų kalbose senovėje buvusios labai sudėtingos. Šių kalbų tyrinėjimai galėtų įkvėpti, pavyzdžiui, miglotosios logikos ir filosofijos puoselėtojus. Bet kokiu atveju Heideggeris erzis būtų išvystęs gerokai kitokią filosofiją nei Heideggeris vokietis. Mokslininkai galbūt net sugebėtų papildomai pažymėti, kad finougrų kalbomis kalbėję žmonės tūkstantmečius gyveno arealuose, kurių klimatui ir peizažui aiškios formos ir ribos būdingos mažiau nei, tarkime, Viduržemio jūros regionui.
Dėl kaimyninių indoeuropiečių kalbų įtakos finougrų kalbos prarado dalį savo pamatinių bruožų. Vis dėlto daug jų pavyko ir išsaugoti, nors šiuolaikinėse finougrų kalbose šie bruožai reiškiasi rečiau, pažįstami menkiau. Tačiau šiose kalbose tebeslypi Vakarų kalbos filosofijai alternatyvios kalbinio mazochizmo filosofijos galimybės. Tik kyla klausimas, ar išdrįsime jas išnaudoti ir ar verta tą daryti. Ar finougrų filosofija mums suteiktų kažką, kam nepajėgi indoeuropiečių ar kinų filosofija? Atsakymas priklauso nuo mūsų vertybių ir įnorių. Didelis Heideggerio populiarumas lyg ir liudytų, kad tokia filosofija reikalinga. Taip pat galimas daiktas, kad heidegeriška ar kitokia kalbos filosofija galėtų paveikti ir kitas filosofijos sritis, netgi analitinę. Kokia gi būtų potenciali, bet iki šiolei neužgimusi, neaktualizuota finougrų filosofija? Manyčiau, ji turėtų tokias esmines savybes:
pirma: konkretumas ir fenomenologinis nominalizmas. Tikrovėje yra „duoti“ daiktai-reiškiniai, kuriuos galime pavadinti be didesnių sunkumų. Juos žymintys žodžiai yra konkrečių daiktų ir veiksmų pavadinimai. Pavyzdžiui: Marytė parduotuvėje nupirko kilogramą dešros arba Jurgis pakišo raktą po kilimėliu. Kiti daiktai-reiškiniai nebūtinai turi nuosavą aiškų pavadinimą, tad juos galima pavadinti įvairiai. Tai yra abstrakcijos, jausmai ir kiti psichiniai reiškiniai, o ir patys pavadinimai. Metadiskursas, kitaip tariant, aiškinimas, ką iš tikrųjų reiškia Marytė, pirkimas, parduotuvė ir panašiai, nėra aiškus diskursas. Mūsų diskursuose yra ryškus tik centras, o ribos miglotos.
Tarp pažinaus ir nepažinaus nėra aiškios ribos, tai reiškia, kad dažnai kalbame apie sau nevisiškai aiškius dalykus. Tam reikalinga kitokia kalba nei ta, kurią vartojame kalbėdami apie konkretybes. Jei daiktas-reiškinys yra neaiškus, jis ir neturi absoliutaus pavadinimo, todėl jį galime pavadinti įvairiai. Tam visai tinka vartoti kelis pavadinimus iš karto, pavyzdžiui: daiktas-reiškinys, eilėraštis-proza, finai-ugrai, rašytojas-filosofas. Apie neapčiuopiamus, pusiau įvardytus reiškinius galima kalbėti ir juos aiškinti daugeliu būdų. Filosofija ir yra bandymas apie tai kalbėti. Štai kodėl filosofijų yra daug, o ir pati filosofija nėra joks aiškiai apibrėžtas reiškinys. Tarp jos ir literatūros bei mitologijos, logikos ar kalbotyros nėra griežtos takoskyros.
Antra: induktyvizmas. Grupę apibūdina jos prototipai, o ne atvirkščiai. Nors fizikui pasaulis sudarytas iš dalelių ir laukų, kasdienėje kalboje pasaulio pagrindas yra konkretus daiktų-reiškinių lygmuo. Visa kita reikia apibrėžti atsispiriant nuo jo pagal tam tikras indukcijos taisykles, pagal „pradinę logiką“, kuri, tiesą sakant, taip pat yra kažkas mums duota kaip ir pats daiktas-reiškinys. Tad filosofijos užduotis taip pat būtų šios pradinės logikos analizė.
Trečia: alternatyvus kalbos vartojimas. Mes siekiame išplėsti konkretumo ribas, kitaip tariant, suvokti, įvardyti, paaiškinti nuo konkrečios tikrovės nutolusius, bevardžius ar pusiau įvardytus dalykus. Bet klystame kalbėdami apie neapčiuopiamus dalykus tomis pačiomis priemonėmis kaip ir apie apčiuopiamus, apie nekonkrečius – kaip ir apie konkrečiuosius. Mūsų protėviai buvo kur kas atsargesni. Kalbėdami apie neaiškius dalykus jie pasitelkdavo kitokią kalbinę raišką.
Geras pavyzdys yra onomatopoetika, kitaip ideofonija. Apie sunkiau apčiuopiamus dalykus kalbėta ikoniškai – mėgdžiojant garsą ar judesį. Ikoniška, t. y. mėgdžiojanti, kalba padeda atskirti šlamesį nuo traškesio, šnaresį nuo šiugždesio, bruzdesį nuo šniokštimo ar ošimo, bet vis tiek nebrėžia tarp jų aiškių ribų.
Viena labai svarbi, bet sunkiai apibūdinama ir įvardijama sritis yra žmonių tarpusavio ryšiai bei žmogaus ir aplinkos sąveika. Kaip pavyzdį pasitelkime mūsų jausmus ir mūsų santykį su aplinka, jausmų-minčių santykį su kitais jausmais-mintimis ir kitų žmonių jausmais-mintimis. Vaizdinga, deskriptyvinė kalba tam yra nepajėgi, tačiau tada galima pasitelkti poetinę kalbą.
Finougrų poezijoje esama unikalių bruožų, kurių filosofinė-loginė analizė, ko gero, būtų itin vaisinga. Senuosiuose Baltijos finų, mordvių ir Obės ugrų folkloro paralelizmuose rastume dvižodžių ir žodžių grupių, aiškiai priklausančių tai pačiai paradigmai, kaip ir kitur tame pačiame tekste minimi dvižodžiai bei žodžių grupės. Senoji finougrų poetika yra vienu metu konkretumo ir neapibrėžtumo poetika, kaip matyti kad ir šiame estų liaudies dainos fragmente:
Harak tõi sõa sõnumid,
Vares kandis vienu keele.
Šarka karo žinią nešė,
Varna pykčio žodį vežė.
Kyla klausimas, ar nesantaiką sėjo abu paukščiai, ar vienas. Paprasčiausiai paukštis čia nėra aiškiai nurodytas. Karą skelbė paukštis, kurį būtų galima pavadinti šarka-varna. Tokių pavyzdžių yra tūkstančiai. Tai suteikia vilties, kad galėtume susidaryti kone tobulą finougrų semiotikos ir jų pasaulėžiūros vaizdą. Ir dvižodžiai, ir folkloro paralelizmai atskleidžia semantines kalbos struktūras. Abiem atvejais kalbama apie organizuotas sąvokų grupes. vertėtų ištirti, ar ši organizacija finougrų kalbose skiriasi nuo indoeuropiečių.
Finougrai pasaulyje negyvena vieni. Mes ir mūsų kalbos santykiauja su kitomis kalbomis ir filosofijomis. Tipologiškai įspūdingos finougrų kalbos, mano nuomone, daug kuo yra artimesnės Rytų ir Pietų Azijos nei Vakarų Europos kalboms. Finougrų kalbos turi bendrybių, pavyzdžiui, su japonų, korėjiečių bei Indijoje paplitusiomis dravidų kalbomis. Pavyzdžiui, tamilų kalboje negacija reiškiama veiksmažodine forma kaip ir suomių kalboje. Minėtoms kalboms ypač būdinga onomatopoetika. Be to, šiose kalbose esama ir kitų būdų neapibrėžtumui reikšti – dažnai vartojami ir finougrams būdingi dvižodžiai, kurie dravidų kalbose sudaromi pagal savitus darybos dėsnius. Įdomiausi yra vadinamieji žodžiai-aidai, echo words. Tamilų kalboje medį reiškia žodis maram, tačiau medžiai ir į medžius panašūs augalai vadinami maram-kiram. Kaip matyti, tamilai suformuoja dvinarį žodį, kurio antrasis narys yra kiek pakitęs (pirmas skiemuo ki) pirmojo nario atkartojimas. Kava ir į kavą panašūs gėrimai vadinami kaappi-kiippi. Kannadų kalboje smuikas žymimas daiktavardžiu pitil, o smuikai ir į juos panašūs muzikos instrumentai vadinami pitil-gitil.
Iš tolimųjų Rytų tautų vieninteliai nuosavą originalią filosofiją išvystė kinai. Kinų kalboje dvižodžiai yra itin dažni, dalis jų vartojami kaip sąvokos, pavyzdžiui, shan-shui (kalva-vanduo) reiškia peizažą, feng-yu (vėjas-dulksna) – klimatą, bing-xue (ledas-sniegas) – stiprią šalną, feng-shui (vėjas-vanduo) – harmonijos kūrimo meną.
Kaip klasikinių kinų tekstų vertėjas, galiu teigti, kad juos yra lengviau išversti į estų ar suomių kalbą nei, tarkime, į prancūzų ar italų. Prancūzų, italų ir ispanų kalbos, atrodo, yra tipologiškai tolimesnės finougrų kalboms nei vokiečių ar anglų. Suomių, estų ir vengrų kalbų pamatinėje struktūroje gerai išsilaikė pirmykštės ypatybės nepriklausomai nuo milžiniškos indoeuropiečių kalbų įtakos. Tas pat pasakytina ir apie mordvių kalbas, nors jų leksikoje ir gausu rusų kalbos skolinių.
Iš egzotiškiausių paralelių menamai finougrų filosofijai paminėsiu nahua filosofiją. Meksikiečių mokslininkas Miguelis León Portilla parašė knygą pavadinimu „Nahua filosofija“. Viena iš jo pabrėžtų šio mąstymo ypatybių yra vadinamųjų difrazizmų vartojimas abstrakčioms sąvokoms reikšti. Pavyzdžiui, in cueitl in huipilli (sijonas-palaidinė) reiškia seksualinį moters patrauklumą, sąvoka tlilli tlapalli (juodai raudonas rašalas) vartojama knyginei išminčiai reikšti, yohualli eecatl (naktis-vėjas) reiškia kažką nematomą, neapčiuopiamą.
Liko apibendrinti. Finougrų kalbose ir kultūrose slypi daug iki šiol neatrastų galimybių, kurių išnaudojimas yra svarbus bendražmogiškai, humanitariškai. Tikiu, kad finougrų kalbos padėtų pagrindą kitokiai filosofijai nei indoeuropiečių. Mūsų kalbose reiškiasi ne tik kitoks požiūris į pačią kalbą ir jos galimybes apibūdinti tikrovę, bet ir kitoks požiūris į pačią tikrovę. Nepasitikime kalba taip stipriai, kaip per amžius ja pasitikėjo europiečiai. Netikime, kad pasaulį įmanoma tobulai apibūdinti kalbinėmis priemonėmis. Nietzsche’s nuojauta, kad finougrai suvokia pasaulį kitaip, turi visai realų pagrindą.
Finougrų filosofija greičiausiai turėtų panašumų su kinų ir kitų Azijos šalių filosofijomis bei su miglotąja logika, kuria remiasi šiuolaikinis mąstymas. Neaišku tik, ką naujo ir vertingo ši filosofija mums suteiktų, mat niekas jos rimtai neplėtojo. Viena galimybių yra ta, kad finougrų filosofija galėtų būti tam tikra prasme „komplementari“ indoeuropiečių filosofijai.
Galėtume tarti, kad kai dalykai neturi aiškaus vienintelio pavadinimo ar apibūdinimo, tai nėra ir vienintelės teisingos filosofijos ar filosofinės tradicijos. Norėdami suprasti sudėtingą ir dažnai miglotą pasaulį, galiausiai suvokti savo pačių supratimą, turėtume pasitelkti filosofijų įvairovę. Daugelio filosofijų egzistavimas leidžia rastis metafilosofijai. Prie universalių tiesų galime priartėti tik per nuomonių įvairovę.
Natūraliai kyla klausimas, ar čia pristatyta menama finougrų filosofija apskritai yra filosofija. Ar ją galima pavadinti filosofija, ar tai geriausiu atveju tėra kažin kokia filosofinė pastanga, įkvėpta finougrų kalbų ypatybių? Bet tai yra labai indoeuropietiškas klausimas. Norėdamas atsakyti į jį šiek tiek pasitelksiu tamilų kalbą ir tarsiu, kad tai, apie ką čia ketinau kalbėti, yra nevisiškai filosofija, o filosofija-kilosofija – kažkas panašaus į filosofiją, kažkas, kas vis dėlto turi teisę egzistuoti. Turi teisę, kurią europiečiai dažnai atimdavo iš kitų, kitomis kalbomis kalbančių savo brolių.
Versta iš: jaan.kaplinski.com Tiksli teksto prieiga: http://jaan.kaplinski.com/philosophy/ugrimugri.html
1 Nyčė F. Anapus gėrio ir blogio // Rinktiniai raštai / Vertė E. Nekrašas. – Vilnius: Mintis, 1991.
2 Pavyzdžiui, šiuolaikinėje suomių kalboje pasaulis vadinamas žodžiu maa-ilma – tai žemę ir orą žyminčių žodžių dūrinys. Tokių dvinarių žodžių gausi vengrų kalba, keli pavyzdžiai: jött-ment (atėjęs-išėjęs) reiškia valkatą, svieto perėjūną, csont-bor (kaulas-oda) vartojamas liesam žmogui pavadinti, hir-név (žinia-vardas) reiškia reputaciją, test-vér (kūnas-kraujas) – seserį ar brolį. Veidą žymintis vengrų kalbos daiktavardis arc išsirutuliojo suduriant žodžius orr ir szaj, reiškiančius nosį ir burną. Obės ugrai mansiai dūriniu agi-pig (mergaitė-berniukas) vadina vaiką, uj-hul (žvėris-žuvis) – gyvūną, elum-holas (gyvenąs-mirštąs) – žmogų, lunt-vas (žąsis-antis) – vandens paukštį. Permės finų udmurtų kalboje sudini-serekjani (žaisti-juoktis) reiškia pokštauti, sin-pel (akis-ausis) – liudytoją, sil-vir (mėsa-kraujas) – kūną…
Laszlo Krasznahorkai: „Jau niekur nieko nebėra“
2012 m. Nr. 4
Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa
Gimtojoje Vengrijoje nemadingu rašytoju vadinamas Laszlo Krasznahorkai (g. 1954) jau po pirmojo romano „Šėtoniškas tango“ („Sátántangó“, 1985) subūrė nedidelį ištikimų skaitytojų ratą. Vizionierlška L. Krasznahorkai kūryba žavėjo Susan Sontag, įkvėpė avangardinio kino Meistrą Béla Tarrą. Rašytojas pelnė nacionalinę Košuto premiją, nemaža tarptautinių įvertinimų. Vasario mėnesio numeryje spausdinome jo apsakymą „Kažkas dega anapus“.
Tiboro Keresztury’io ir Juditos Szekely pokalbis su vengrų rašytoju Laszlo Krasznahorkai
Ilgokai klaidžioję po Pilišentlaslo kaimą Pilišio kalvyne pagaliau sutinkame du žmones. Vienas stovi. Kitas svirduliuoja užeigos link. Ieškome Rožkalnio gatvės, bet čia tokios apskritai nėra. Gatvė, kurios padėtis vaiduokliškai sutampa su ieškomosios, jiems žinoma Pionieriaus vardu. Vėliau paaiškėjo, kad gatvę perkrikštijo pats Laszlo Krasznahorkai, kai, praėjus daugeliui metų po politinio perversmo, pavyko įtikinti seniūną, kad rusai nebesugrįš. Atvykstame ir žengiame į kuklų, tylų medinį namą, susiliejanti su peizažu. Svetainės sienas dengia įspūdinga orientalistinė biblioteka. Pro didelius langus veriasi toks kerintis vaizdas, kad per pokalbį į jį vis krypsta akys, o įpusėję viešnagę pereiname į terasą.
Manoma, kad Vengrijoje yra penki šeši rašytojai, pragyvenantys iš literatūros. Begis, jiems priklausai ir Tu, sulaukęs sėkmės vokiškų knygų rinkoje.
Tik jau ne aš. Kaip tik todėl ir gyvenu čia, nes nesugebu pragyventi iš literatūros, kaip ir iš nieko kito. Kaip buvęs sentendrietis1 nenorėjau gyventi niekur kitur, bet vis dėlto teko atsikraustyti į šį liūdnai pagarsėjusį kaimą susigundžius žinia, kad jame nėra nei vandens, nei kanalizacijos, nei dujų. Visiškai nieko, tik šeši šimtai sustingusių bruegeliškų figūrų ir juokingai pigūs sklypai. Tad ir įsigijau vieną jų, beje, nuostabiame slėnyje, nes niekam kitam neužsidirbau iš rašymo.
Vadinamasis „vokiškas penketukas“2, kuriam aš nepriklausau, nors ir norėčiau, tame pienu ir medumi plaukiančiame Kanaane, pasak mano pažįstamų, pragyvena – tik ne iš savo knygų honorarų. Nors vokiškas honoraras ir didesnis nei Vengrijoje, kur prestižinė leidykla skaitomam autoriui moka daugiausia tiek, už kiek vargšelis pratemptų skursdamas pusantro mėnesio, bet, tūlo vengro nuostabai, nėra milžiniškas. Daugiau uždirba tie, kurie susitikinėja su savo knygų skaitytojais. Toks principas ten veikia jau dešimtmečius.
Iš tikrųjų buvo tokie laikai, kai vokiečiai rimtai domėjosi vengrais. Viena jiems pabodo čekai ir lenkai, antra, vokiečiai, kaip žinai, vengrams savitai simpatizuoja. Bet tam jau atėjo galas. Be to, vengrų rašytojas užsienyje parduoda ne autoriaus, o vertimo teises. O tarp jų yra didelis skirtumas. Tad rašytojai gauna tik avansus. Péteris Esterházy’is3 apie tai kartą replikavo: „Kai pamatysi, drauguži, avansą, žinok – tiek ir teturėsi. Kitus sutarties punktus gali ramiai sau pamiršti.“ Tai yra gryna tiesa.
Šiandien literatūros nebevertina nei Vakarų, nei Centrinės ir Rytų Europos visuomenės, todėl gali būti, kad Vengrijoje parduoti penki tūkstančiai knygos egzempliorių jau yra sėkmė. Bet paskutiniai literatūrą vertinę skaitytojai iš esmės buvo vokiečiakalbiai. Prieš kelioliką metų ten dar buvo auditorija skaitytojų, galėjusių tiesiog šiaip sau užsukti į knygyną ir įsigyti nežinomo Rytų Europos rašytojo knygą. Bet tokie laikai jau tikrai praėjo. Kultūroje vyksta dideli ekonominiai pokyčiai. Be kelių stambių leidyklų, kitos vos gyvuoja.
Nors Tavo būstas yra toks apčiuopiamai realus, susidaro įspūdis, kad dažniausiai nebūni namuose. Manau, šią situaciją galima tobulai pritaikyti Tavo gyvenimui ir perkeltine prasme. Netgi pasakyčiau, kad įvairūs „nebuvimo namuose“ aspektai gerai apibūdina Tavo kūrybą. Ar galima būti namie, esant kažkur – pavadinkime tai vengrų literatūra ar būtimi?
Tarp vengrų literatūros ir būties yra šioks toks skirtumas, bet atsakant į klausimą: taip, galima. Reikia rašyti atitinkamus tekstus. Ir tuomet žmogus būna pačioje literatūroje, net jei jo nėra kultūrinėje visuomenės sąmonėje. Taip dešimtmečiais gyveno Imre Kertészas4, jei ieškotume šiuolaikinių autorių pavyzdžių. Jei susidaro įspūdis, kad nebūnu namie, taip yra tikrai ne todėl, kad su Vokietijoje nuolat pripildoma pinigine kišenėje ir styrančiu Havanos cigaru burnoje nepaliaudamas keliaučiau per pasaulį.
Viena iš priežasčių yra ta, kad, pavyzdžiui, mano ankstesnei knygai „Karas ir karas“ („Habors es habors“, 1999) būtinai reikėjo ištyrinėti joje aprašomas vietoves – mano ieškotas priešistorinės Europos ribas. Reikėjo nusigauti ten ir sužinoti, kaip jos atrodo šiandien. Šiuos tiesiogine to žodžio prasme tyrinėjimų kelius sukoriau gavęs įvairių stipendijų – jomis pasirūpino mano kūrybą leidžianti šveicarų leidykla ir keli geranoriški draugai iš užsienio.
Bet nebūti namie turiu ir kitą priežastį. Vengrijoje aš nerandu savo vietos. Dažnai ištremiu save bet kur – nuo Amerikos iki Rytų Azijos – kad tik nereikėtų būti namie. Tačiau galiausiai viskas baigiasi tuo, kad iš ten, kur taip siekiau nukakti – paprastai būdamas prislėgtas – sugrįžtu dar vienišesnis, dar labiau apviltas ir dar labiau sutrikęs. Nes jau nebėra pasaulyje vietos, iš kurios toks tipas kaip aš negrįžtų namo prislėgtas, vienišas ir apviltas. Dar blogiau, visa tai padeda susivokti, kad mūsų ilgesys nebeturi jokios prasmės, nes po daugelio metų priverstiniu klajonių kažkas vis įsakmiau šnabžda: nėra vietos, kurios verta ilgėtis. Kad aš niekur nieko nebėra. Namuose jauti negatyvią trauką, užsienyje – pozityvų atstūmimą. Jei visa tai skamba kaip kažkoks naujas vyksmas mano gyvenime, skubu pridurti: namie nerandu savo vietos ne tik dabar – neradau jos ir seniau.
Turint tokį estetinį ir moralinį jautrumą, kuriam iš prigimties esu pasmerktas, šioje šalyje neįmanoma išlikti. Esu pernelyg jautrus, pažeidžiamas žmogus, nors – mirtinai pavojingas ir brutalus. Žinoma, yra įvairių išlikimo būdų. Aš, pavyzdžiui, pasitaikius progai, laimingas nusigerdavau. Kol galiausiai susigadinau sveikatą taip, kad vos netapau dramos herojumi tokiu laikotarpiu, kuriam nusispjaut į herojaus dramą. Kaip ir to laikotarpio dramos finale pajūrio smėliu per naftoje įklimpusius baltuosius garnius riedančiam Didžiajam Buldozeriui nusispjaut į vieną moliuską, sumaltą į miltus kartu su milijonais kitų. Jei tokia dramos baigtis ką nors reikštų, jei kokiam pažeidžiamam jaunam žmogui suteiktų jėgų, prisipažinsiu, aš kuo ryžtingiausiai atlikčiau šį vaidmenį. Tačiau šiais laikais ji nebereiškia nieko ir jokiam jaunam žmogui nesuteiktų įkvėpimo, nes juk jis neįkvėpė – į savo plaučius neįkvėpė – parako kvapo, pasklidusio iš šautuvo, kuriuo Sándoras Márai5 pasidarė sau galą.
Taigi, kai tokios „aktoriaus ambicijos“ tapo beprasmės, susitaikiau su tuo, kad praktiškai gyvenu tremtyje. Visos mano kelionės po romano „Karas ir karas“ – priverstinės: kiekvieną kartą išvykdavau todėl, kad Vengrijoje man nebuvo vietos. Ne tik Vengrijos kultūriniame gyvenime, kuriame įvairiomis žeminančiomis priemonėmis – straipsniais, pramoginėmis laidomis ar tylėjimu – bandoma sužlugdyti tai, ką aš ar kažkas kitas padarė, tikėdami, kad nuveikė visų mūsų džiaugsmui.
Vengrų literatūroje vietos nerado ir tai, kam aš – ir tikrai ne aš vienas – „atstovauju“. Šviesiausi žmonės, pasivedė mane į šalį, slapčia prisipažįsta labai vertinantys mano kūrybą, netgi šelmiškai pamerkia akį… „Bet pasaulis, – priduria jie su dar šelmiškesne išraiška, – pasikeitė, todėl „tam“, deja, nebegalima skirti pelnytos vietos.“ Ir tuomet išvardija argumentus, kodėl ne. Bjauru, nes tie argumentai yra visiškai nuspėjami. Mat visuomenėje, kuri taip masiškai ir taip aklai parklupo prieš Didįjį Molochą, beprasmiška reikšti abejones.
Šioje šalyje yra meno, kartais dargi neįtikėtinai aukšto lygio, jei kalbėtume apie formą, bet tik tokio meno, kurį galima išreikšti forintais ir kurio eksponavimui reikalingi pinigai. Kaip reikalingi pinigai ir menininkui, kurį tarytum lemtis persekioja sąskaitos už elektrą, vandenį ir dujas. Bėda ta, kad tie labai talentingi žmonės mąsto taip pat, kaip ir visi kiti: kad egzistuoja kažkokia neįveikiama, nepakeičiama, nesuvaldoma jėga, kuriai žmogus arba paklūsta, arba… ir čia visi sustoja, ir nė nesusimąsto: kodėl gi mes tokie tikri, kad negalima tapyti be teptuko, kurti muzikos be instrumento ir rašyti, jei ne be kompiuterio, tai be parkerio ir Popieriaus? Vienu velnio mostelėjimu visi ėmė ir įtikėjo, kad tai neįmanoma. Bet įsivaizduokime pasaulį – dabar iš karto! – kuriame yra menininkų, tapančių be teptuko, kuriančių muziką be instrumento, rašančių be popieriaus ir parkerio. Vien ta mintis mane padarys laimingą. O juk toks pasaulis galėtų būti mūsų, čia.
Ar visais laikais šviesiausi žmonės nesijautė panašiai kaip Tu? Ar nemanai, kad aplinkybės jiems visada tokios pat nepalankios, ir tik iš laiko perspektyvos kai kurios epochos ima atrodyti gražios?
Nenoriu pasakyti, kad praeitis yra tokia akinamai nuostabi. Tačiau tomis priespaudos sąlygomis žmonėse ruseno kažkas, kas teikė vilties, kad jeigu susikurtų tokia visuomenė pagal mūsų tuomet įsivaizduotus demokratinius idealus, tai, sekdami tomis moralinėmis–estetinėmis gairėmis, sukurtume normalią valstybę. Bet, kartoju, jokiu būdu nenoriu idealizuoti praeities. Veikiau noriu pasakyti, kad mums iš rankų išslydo ir ta mažytė viltis, kuri anuomet neleido žmogui apakti, visiškai prarasti orumo dėl šaukšto aukso ar šaukšto nemokamos sriubos, ar kas ten tame šaukšte bebūtų.
Bet, grįžtant prie klausimo, žinoma, kiekviena nepriklausoma siela visada jaučia visuomenės priešiškumą, ir atvirkščiai – kiekviena žmonių visuomenė yra nepakenčiama, jei ji nesiremia į aukštus etinius ir estetinius pamatus. Ir tai nėra taikytina vien tik Vakarų civilizacijoms. Galioja ir rytiečiams. Būtent Konfucijus nuolat minėdavo ankstyvąjį Zhou epochos periodą kaip idealą, kuriuo jo amžininkams reikia sekti. O Konfucijus, kuris sukūrė didingiausią pasaulyje moralinės disciplinos viziją, gyveno šeštame–penktame amžiuje prieš Kristų.
Ką tokioje situacijoje Tau apskritai reiškia literatūra? Tavo knygos? Akivaizdu, kad rašymas Tau nėra kelrodis ar asmeninis būdas išlikti. Gal nuosaikiausias pasipriešinimo būdas? O gal jo paskirtis – perduoti tam tikrą žinią?
Kai bet kuriame pasaulio taške man galiausiai pavyksta išsakyti savo požiūrį, pašnekovas visada paklausia: „Jei vaizduojate pasaulį tokį tamsų, kodėl rašote?“ Kitaip tariant, jis nori sužinoti, kodėl aš iš karto nenusišoviau. Esu visiškai tikras, kai kas pasijustų bent šiek tiek laimingesnis, jei mano knygose aprašoma nelabai smagi tiesa staiga imtų ir išnyktų. Prieš 1989–uosius jaučiausi turįs džiaugtis, kad nepapuoliau į budelių nagus, nes jeigu jie iš tikrųjų būtų supratę „Šėtoniško tango“ esmę, man būtų liūdnai pasibaigę. Bet jie nesuprato, matyt, jiems tai nė nerūpėjo, nes devintajame dešimtmetyje santvarka buvo tokia ciniška, kad rūpinosi tik savo pačios išlikimu.
Šiuo požiūriu padėtis mažai pakito, nes jei kas nepasivargintų pažiūrėti, kas yra po 1989–ųjų išleistose mano knygose, prieitų išvadą, kad, švelniai tariant, nieko naujo – mūsų laisvos visuomenės apoteozė. Ši tema, žinoma, neapleis ir mano būsimos kūrybos. Savo knygomis „priešinuosi visuomenei“, siekdamas po siūlelį išnarstyti tą visuomeninę sanklodą, kuri yra mūsų ir kurią aš laikau nepakenčiama, nes ji prieštarauja kiekvienai man brangiai vertybei. Kartais net galvoju: tikras stebuklas, kad Kultūros rėmimo fondas apskritai man skiria lėšų rašymui ir mano knygų leidimui. Bet noriu kai ką paaiškinti. Reikšdamas kritišką požiūrį, niekada negalvojau ir negalvoju, kad literatūra gali tiesiogiai įsiterpti į savo kritikuojamos ar atmetamos visuomenės sandarą. Jėga, kurią menininkas gali nukreipti prieš savo visuomenę, yra daug subtilesnė, neapsakomai sudėtingesnė ir daugialypė, jei šią mažytę netiesioginę įtaką apskritai galima pavadinti įtaka ir jėga.
O štai rytiečių mene negali būti nė kalbos apie kokį nors tiesioginį ryšį su laikotarpio aktualijomis, atvirkščiai: tikras menininkas, visai kaip šventasis, ten niekada nebuvo visuomenės „narys“, todėl ir jo menas nesiekia narstyti, tyrinėti, apibūdinti visuomenės. Rytiečių menas, nors ir suvokiamas kaip realybės dalis, egzistuoja pabrėžtinai dvasinėje erdvėje. Poetas Li Bo, kaligrafas Wang Xizhi ar pats Konfucijus, japonai – dailininkas Hasegawa Tohaku, poetas Basho ar nežemiškas rašytojas Kawabata ten iki šiol nėra laikomi eiliniais žmonėmis. Jiems galiojo ir tebegalioja visai kiti dėsniai.
Manau, kad susidūrimas su Rytais iš esmės pakeitė Tavo jei ne gyvenimą, tai mąstymą.
Tikrai taip. Žmogus išmoksta, pažįsta, sužino dalelę to, ką jo gyvenamas laikas pateikia kaip pažinimo visumą, todėl nė nenujausdami imame manyti, kad tas pažinimas visur yra tapatus. Žinoma, taip nutiko ir man. Kai likimas mane atvedė į Aziją, buvau pritrenktas, susidūręs su tuo, kad rytiečiai savo pažinimą taip pat nejučia laiko universaliu. Mane pritrenkė ne tiek faktas, kad tie du „pasauliai“ yra skirtingi, o tai, kad jie neturi visiškai nieko bendra! Vis giliau pasineriant į užburiantį kitos civilizacijos pasaulėvaizdį, teko aiškiai suvokti, kad žmogaus pasaulio suvokimas neturi universalios prigimties. Pavyzdžiui, kai mandžu epochos pabaigoje Kiniją pasiekė Vakarų filosofija, kinams buvo labai sunku suvokti, kad metafizika gali būti savarankiška objektyvioji realybė. Nes kinams yra tik viena realybė – ji yra tame, jei apskritai yra, ką mes vadiname metafizika, bet ne atskirai nuo jos. Dabar įsivaizduok: be išankstinio pasiruošimo staiga atsiduri tame pasaulyje, kuriame visa, ką laikai transcendencija, iškyla visur aplink tave, tau virš galvos ir po tavo kojomis, ant grindinio, purve, į medžio lapo linkį subėgusiame lietaus laše, tolimame kūdikio verksme, tarytum vieną naktį tave imtų glamonėti švelnus vėjas.
Mano pirmasis susitikimas su Rytais buvo toks. Pervažiavęs Gobio dykumą iš Mongolijos į Pekiną, vaikštinėjau po miestą su kišenėje nuolat keičiamu viskio buteliu. Mane stebino ne išoriniai dalykai. Jaučiausi taip, tarsi čia kažkas YRA, kažkas nematomas supa mane, kur bežengčiau, tai yra man prieš nosį, bet nesuprantu, kas tai, nesugebu užčiuopti. Ir staiga dingteli – Dieve mano! – aš stoviu ne Mao Kinijoje, ne pokomunistinėje Kinijoje, ne plevėsuojančią raudoną vėliavą į juanio spalvas neįtikėtinai greitai iškeitusioje ir į kraupų merkantilizmo pragarą nupuolusioje Kinijoje, ne – aš stoviu paskutinėje senovės imperijoje, ir ši vieta amžinai bus ta, kurioje prasidėjo Zhou dinastija, Konfucijaus, Laozi, Qin Shi Huangdi mokymas, kurioje klestėjo nuostabi tangų dinastijos kultūra, ir ši vieta tebegyvuoja šiandien! Tas nušvitimas trenkė man per galvą. Kaip gerai, kad su savim turėjau viskio.
Vėliau teko ilgėliau pagyventi Japonijoje, Kiote, kur supratau, koks skirtumas yra kalbėti apie galimą tobulą grožį ir matyti tobulą grožį tikrovėje. Galiausiai susidomėjau istorine Budos asmenybe, iš visų jėgų beviltiškai siekiau pažinti, ką jis pasakė IŠ TIKRŲJŲ. Numanoma Budos filosofija man padarė tokią įtaką – kaip niekas kitas nuo jaunystės laikų. Tai yra išskirtinis pažinimas. Beveik nepasiekiamas. Milijonai žmonių mano gerai išmanantys budizmą. Jiems gerai, o štai aš negaliu nurimti, nes niekaip iš galvos neišeina aplinkybės, nulėmusios, kad Budos žodžiai mažiausiai du šimtus metų buvo neužrašyti, kad Buda savo žodžius ištarė maghadai kalba, apie kurią nežinome beveik nieko, kad viskas, ką laikome Budos žodžiais, yra po dviejų šimtmečių užrašyti vertimai į pali ir sanskritą. Galime tik nujausti, kaip tiksliai skambėjo Tripitakoje išsaugoti menami Budos žodžiai.
Taigi naujausia Tavo knyga, ko gero, bus kitokia nei ligšiolinės?
Naujausias romanas vadinasi „Šiaurėje kalnas, pietuose ežeras, vakaruose keliai, rytuose upė“ („Eszakrol hegy, Dėlrol to, Nyugatrol utak, Keletrol folyo“, 2003)6. Jau seniai norėjau parašyti romaną, kuriame neveikia žmogus. Esu laimingas, kad galiu banaliai pasakyti, jog veiksmas vyksta Japonijoje, pagrindinis veikėjas – Kioto vienuolynas, siekiantis pamėgdžioti žėrinčios visatos atvaizdą žinoma, visa tai atspindėta pasinaudojus mano kukliomis galimybėmis. Trejus metus tyrinėjau klasikinės matematikos aibių teoriją, kai kurias specifines biologijos šakas, pavyzdžiui, briologiją – samanas tyrinėjantį mokslą, istorinę meteorologiją, Japonijos istorinę bibliografiją, Japonijos vienuolynų architektūros istoriją, kristalų fiziką ir morfologiją, mineralogiją ir dar daug kitų dalykų, gį knyga gimė geriausių įvairių sričių specialistų – nuo Masačūsetso technologijos instituto mokslininkų iki Kioto šventyklų statybos žinovų – kilniaširdiškumo šešėlyje.
Jau dirbu prie naujo, tačiau ką tik baigtajam antrinančio romano, kuris bus parašytas pagal klasikinius kanonus. Abu kūrinius sieja bendra tema: Kioto vienuolynas ir jo sodas. Minėtos mokslo šakos ryškesniu pavidalu iškils tame rentinyje, kuris, viliuosi, iš tikrųjų bus romanas. Su herojais, vengrų tautos būsenų aprašymais, likimu, komiškumu ir liūdesiu.
Tarp vengrą rašytojų, be Tavęs, daugiau nėra tokių autorių, kurie būtų taip stipriai peržengę literatūros ribas. Turiu galvoje Tavo literatūrinio projekto „Karas ir karas“ pastovios atminties kompaktinio disko versiją.
Tas diskas yra pirma ir paskutinė tokio pobūdžio užmačia. Sukūriau jį padedamas kelių mielų pagalbininkų, nes nusibodo namie ir užsienyje aiškinti, kad po pavadinimu „Karas ir karas“ slypi ne tik knygos pavidalu išleistas kūrinys, bet daug daugiau. Tiems, kas norėjo susipažinti su visu kūriniu, susisteminau visą su juo susijusią medžiagą.
„Karą ir karą“ sudaro keturi skyriai. Pirmame atrinktos 1996–1997 metais kultūrinėje spaudoje publikuotos sakinio ilgio esė, kurių visumą reikia suprasti. Tai tik lašas antro skyriaus – 1998 m. išleistos klasikinės struktūros novelės „Atėjo Izaijas“ („Megjott Ėzsaias“) – koncepcijoje. Ši novelė yra pamišėliškas ir girtas G. Korimo monologas. Šis veikėjas taip pat yra trečio skyriaus, 1999 m. išleisto romano „Karas ir karas“, pagrindinis herojus. Ketvirtas skyrius yra G. Fehėro sukurtas dokumentinis filmas apie tai, kaip fiktyvus herojus peržengia fikcijos ribas: kaip išsipildė jo paskutinis noras ir kokiu būdu ant muziejaus sienos atsidūrė paskutinis romano sakinys.
Diske šie skyriai išdėstyti chronologine tvarka, bet pridurta ir dar kai kas. Į istoriją įvedamas naujas veikėjas, besikėsinantis sunaikinti su Korimu susijusią rašytinę medžiagą, nesąmoningai dalyvaujant disko vartotojui. Atskirai parengiau priedą, praturtinantį idėją svarbiomis nuotraukomis ir citatomis. Galiausiai turiu atskleisti, kad susistemintas ir papildytas literatūrinis sumanymas dar nesibaigė, nes, perkeldamas jį į tikrovę, suteikiau jam laisvę.
Į istoriją įžengė Mario Merzas7, atlikęs svarbų vaidmenį fiktyviojo Korimo gyvenimo pabaigoje. Šis pasaulinio garso ir mano širdžiai labai artimas menininkas atvyko į Gyulą8, Korimo gimtąjį miestą, kad pastatytų šiam nelaimingam herojui iglu kaip paguodą už tai, kad jam tenka blaškytis atšiaurioje fikcijos ir tikrovės tarpuvartėje. Bet dėl Merzo senatvės ir ligos iglu taip ir neatsirado. tik jo sumanymas, apsilankymas Vengrijoje ir ši niekada nepasibaigianti istorija.
Kino kūrėjai kalba, kad, koks literatūroje esi atsiskyrėlis ir vienišius, toks puikus partneris esi filmo kūrime. Apie Tavo ir režisieriaus Béla Tarro9 kūrybinį bendradarbiavimą jau sklando legendos.
Gana sunkiai įsivaizduoju romano rašymą dviese, nes literatūra akivaizdžiai veikia kitaip nei kinas. Manęs nuolat klausia, ar nesijaučiu įskaudintas, kad aš sumaniau viską, o jis nusiskynė laurus. Ką, po galais, galėčiau atsakyti? Pirmiausia, netiesa, kad viską sumaniau – aš tik parašiau romanus ir padėjau, kuo galėjau. Filmus B. Tarras pastatė pats vienas. Tiesa, jam pagelbėjo daug puikių, genialių, jautrių kūrėjų. Nors mano vaidmuo ir neabejotinai svarbus, šalia Tarro tesu vienas iš daugelio. Antra, visiškai pasitenkinu tuo, kad mano darbai įkvepia tokį kūrėją, kurį laikau vienu iš paskutinių didžiųjų vengrų režisierių, ir labai džiaugiuosi, kad jis sulaukė pelnyto pripažinimo. Tarro šlovė teikia garbės ir man, galėjusiam dalyvauti kūrybos procese, kurio metu gimė nuostabūs ir išskirtiniai filmai.
Ar Tavo gyvenime pasitaiko kokių nors „malonės akimirkų“?
Vietoj atsakymo leisk papasakoti nutikimą su mano draugu Mihály’iu Vigu10. Vieną vakarą Pėče11 mudu ėjome gatve ir aš pasiskundžiau, kad dabartinis jaunimas yra baisiai nutolęs nuo dvasingumo. Kad kai aš buvau jaunas, mūsų buvo saujelė skaičiusių, muzikavusių, tapiusių, kitaip tariant, mąsčiusių ir nepaliaujamai ieškojusių kažko, kas mus vienija. Tačiau dabar viskas smarkiai pasikeitė.
Mišis atsakė, kad, jo nuomone, aš klystu, nes tokių žmonių yra daugybė ir šiandien, tik jų nesimato. Mostelėjęs į langus jis paklausė: „Iš kur žinai, kad ten nesėdi vienas jų? Tik jis nenori su tavim, vadinamuoju rašytoju, susitikti. Jis turi kitų reikalų. Jis nekenčia šio pasaulio ir kažkaip – galbūt kurdamas – bando atrasti naują. Gal jis tiesiog liūdnas ir todėl neprieinamas. O iš to liūdesio, žiūrėk, dar išeis kažkas. Nepakenčiamoje tikrovėje atsivers naujas paguodos plyšys.“ Ir pridūrė: „O galbūt jis ten vienas skaito būtent tave.“
Mane labai sujaudino šie žodžiai. Jis norėjo pasakyti, kad galbūt žiūrime neteisingu kampu. Galbūt yra kitas kampas, kuris leistų pažvelgti į tai, ko mes – nepatenkinti ir pagiežingi – taip trokštame. Pažvelgti į tą vieną žmogų, skaitantį mus ten, anapus langų. Ir vieno vienintelio – gana.
1 Szentendre – gausiai menininkų gyvenamas ir dėl jaukios auros turistus viliojantis miestelis 20 km į šiaurės vakarus nuo Budapešto.
2 Turi galvoje tokius pasaulyje, ypač vokiškai kalbančiose šalyse, pamėgtus šiuolaikinius vengrų autorius, kaip, pvz., Péteris Esterházy’is, Péteris Nádasas, Imre Kertészas, György’as Konradas.
3 Péteris Esterházy’is (g. 1950) – vengrų rašytojas, daugelio gimtinėje ir užsienyje kultinėmis tapusių knygų autorius. Kūryba pasižymi sudėtingomis asociacijomis, intertekstualumu, intelektualiu humoru.
4 Imre Kertészas (g. 1929) – holokausto temą nagrinėjantis vengrų rašytojas. Gimtinėje nesulaukė didesnio susidomėjimo iki 2002 m., kai jam buvo paskirta Nobelio premija.
5 Sándoras Márai (1900–1989) – vengrų rašytojas, žurnalistas. Romano „Žvakės sudega ligi galo“ („A gyertyák csonkig égnek“, 1942) autorius.
6 Po šio romano 2009 m. pasirodė vieno sakinio apsakymas „Paskutinis vilkas“ („Az utolsó farkas“) ir 2010 m esė rinkinys „Žvėris Viduje“ („Állatvanbent“) su Makso Neumanno iliustracijomis.
7 Mario Merzas (1925–2003) – italų menininkas, garsėjęs iglu formos instaliacijomis.
8 Gyula – miestas Vengrijos pietryčiuose, netoli Rumunijos sienos, L. Krasznahorkai gimtinė.
9 Béla Tarras (g. 1955) – vengrų režisierius, avangardistas. Pasaulinio pripažinimo sulaukusių filmų „Prakeiksmas“ („Kárhozat“, 1987), „Šėtoniškas tango“ („Sátántangó“, 1994), „Verkmeisterio harmonijos“ („Werckmeister harmoniak“, 2000) autorius. Kūryba apibūdinama kaip vizionieriška, metafiziška, pesimistinė. „Aš visą gyvenimą stovėjau atstumtųjų pusėje ir stengiausi kurti filmus apie juos ir jų žmogišką orumą“ (iš interviu žurnalui „Magyar narancs“, 2001, Nr. 6.). Režisierius 2010 m. rudenį lankėsi Lietuvoje, savo kūrybą pristatė tarptautiniame Kauno kino festivalyje.
10 Mihály’is Vigas (g. 1957) – vengrų kompozitorius. J. Kadaro diktatūros metais subūrė undergroundo grupę „Balaton“. Sukūrė muziką B. Tarro filmams, kai kuriuose jų vaidino.
11 Pėcs – penktas pagal dydį Vengrijos miestas, 2010 m. Europos kultūros sostinė. Miestą garsia unikali Zsolnay keramika, turkų kultūrinis palikimas, vertingos meno kolekcijos. 1367 m. įkurtas Pėčo universitetas yra didžiausias šalyje.
Williamas S. Burroughsas: „Tyla – geidžiamiausia būsena“
2012 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių rašytojas Williamas S. Burroughsas atsako į rašytojo ir literatūros kritiko Conrado Knickerbockerio klausimus
Fejerverkai ir švilpimas skelbė Naujuosius 1965-uosius metus Sent Luise. Vidurnaktį striptizo šokėjos bėgo iš barų į Geslaito aikštę šokti lauke. W. Burroughsas, vakare pažiūrėjęs televizorių, miegojo savo kambaryje elegantiškiausiame Sent Luiso viešbutyje „Chase Park Plaza“.
Kitos dienos vidurdienį jis jau buvo pasirengęs duoti interviu. Vilkėjo lengva pilka „Brook Brothers“ eilute su liemene, mėlynai dryžuotais angliško kirpimo marškiniais iš Gibraltaro ir buvo pasirišęs tamsiai mėlyną kaklaraištį su mažyčiais taškeliais. Jo manieros – ne pedagogiškos, o veikiau didaktiškos, būdingos teisininkui. Buvo panašus į vyresnįjį privataus banko partnerį, brėžiantį didelių, bet anonimiškų turtų judėjimo kryptis. Pašnekovo draugas, nužvelgęs W. Burroughsą iš kito vestibiulio galo, palaikė jį britų diplomatu. Penkiasdešimtmetis, gerai išsilaikęs: kiekvieną dieną atlieka pilvo pratimų kompleksą ir daug vaikšto. Liesas veidas. Išraiška – kupina įtampos, bruožai – ryškūs ir tarsi kaltu iškalti. Per interviu nė karto nešyptelėjo ir tik kartą nusijuokė, nors ir darė įspūdį žmogaus, gebančio ilgai ir sausai juoktis kitomis aplinkybėmis. Balsas – skardus, tonas – nuosaikus ir kantrus, tartis – vidurio Atlanto, tokia savotiška jokio regiono intonacija, kurią įgyja amerikiečiai, daug metų gyvenę užsieniuose. Kalba elipsėmis, trumpais, aiškiais pliūpsniais.
Ant tualetinio staliuko jo kambaryje stovi europietiškas tranzistorius, guli keli mokslinės fantastikos romanai minkštais viršeliais, Josepho Conrado „Romanas“ ir Fordo Madoxo Fordo knygos. Jimo Bisliopo „Diena, kai buvo nušautas Linkolnas“ ir Jameso Reynoldso „Šmėklos amerikiečių namuose“. Ant vienos dvigulių lovų, greta „Field & Stream“1 numerio – „Zeisso“ fotoaparatas „Ikon“. Ant kitos lovos – didelės žirklės, iškarpos iš laikraščių aukštuomenės gyvenimo puslapių, nuotraukos ir iškarpų albumas. Ant rašomojo stalo – „Facit“ nešiojamoji rašomoji mašinėlė. Dairantis darėsi aišku, kad kambaryje, nors jis ir tvarkingas, – labai daug popierių.
W. Burroughsas be paliovos rūkė, traukdamas cigaretę čia iš „English Ovals“, čia iš „Benson & Hedges“ pakelių. Mums šnekantis kambarys prisipildė dūmų. Lauke temperatūra siekė septyniasdešimt laipsnių2, tai buvo šilčiausia Naujųjų metų diena Sent Luiso istorijoje; įskrido vapsva ir nutūpė ant palangės. Giedra popietė slinko vakarop. Negarsūs vaikų šauksmai atsklisdavo iš plačių gatvių, apstatytų plytiniais namais, kuriose Burroughsas žaisdavo vaikystėje.
Interviu išspausdintas 1905 m. „The Paris Review“, Nr. 36
Jūs čia užaugote?
Taip. Lankiau Johno Burroughso mokyklą ir Tayloro mokyklą, kurį laiką buvau išvykęs į Vakarus, paskui įstojau į Harvardą.
Ar turėjote kokių nors ryšių su skaičiavimo mašinėlių įmone?
Per senelį. Suprantate, negali pasakyti, kad jis išrado skaičiavimo mašinėlę, bet jis sukūrė gudrų įtaisą, kuris ją verčia veikti, o būtent alyvos pripiltą cilindrą ir perforuotą stūmoklį, visąlaik vienodu greičiu judantį aukštyn žemyn. Principas labai paprastas, kaip daugelio išradimų. Ir tai man atnešė truputį pinigų, nedaug, tik truputį.
Ką jūs veikėte Harvarde?
Studijavau anglų literatūrą. Johnas Livingstonas Lowesas. Whitingas. Kaip stebėtojas lankiau Kittredge’o kursą. Jie buvo pagrindiniai žmonės, kuriuos prisimenu. Gyvenau Adamso namuose, paskui man nusibodo jų maistas ir persikrausčiau į Claverly Hallą, ten gyvenau paskutiniuosius dvejus metus. Koledže nieko nerašiau.
O kada ir kodėl pradėjote rašyti?
Rašyti pradėjau maždaug 1950-aisiais: tuomet man buvo trisdešimt penkeri – regis, be kokios nors stiprios paskatos. Tiesiog stengiausi daugiau ar mažiau tiesmuku žurnalistiniu stiliumi parašyti kažką apie savą priklausomybės patirtį ir apie turinčius priklausomybę.
Kodėl jautėte, kad turite aprašyti tą patirtį?
Nejaučiau. Tiesiog neturėjau ką veikti. O rašydamas turėjau ką veikti kiekvieną dieną. Visai nemanau, kad rezultatas buvo įspūdingas. Iš tiesų „Narkašas“ – nelabai panašus į knygą. Tuomet labai mažai teišmaniau apie rašymą.
Kur visa tai vyko?
Meksike. Gyvenau netoli „Sears“, „Roebucko“, vos už kampo nuo Meksiko universiteto. Buvau ištarnavęs kariuomenėje keturis ar penkis mėnesius ir naudojausi demobilizuotojo lengvata studijuodamas čiabuvių dialektus. Į Meksiką išvykau ir todėl, kad Amerikoje „žaisti“ su narkotikais darėsi vis sunkiau. Meksike gauti narkotikų buvo gana lengva, nereikėjo lakstyti iš vienon vietos į kitą ir nebuvo jokio įstatymo spaudimo.
Kodėl jūs pradėjote, vartoti narkotikus ?
Na, buvo nuobodu. Regis, mane ne itin viliojo perspektyva tapti klestinčiu reklamos bosu ar kuo nors panašiu, arba gyventi Harvardo žmogui skirtą gyvenimą. Po to, kai 1944 metais Niujorke tapau priklausomas nuo narkotikų, pradėjo dėtis visokie dalykai. Turėjau bėdų su teisėsauga, vedžiau, persikėliau į Naująjį Orleaną, paskui išvykau į Meksiką.
Regis, šitoje šalyje viduriniajai klasei būdingas ypatingas smalsumas priklausomybei nuo narkotikų, o literatūriniame pasaulyje sergančiam ta priklausomybe jaučiama absoliuti pagarba. Jūs, matyt, nesilaikote tokio požiūrio.
Ne, didžiuma tų dalykų – nesąmonės. Mano galva, narkotikai iš esmės įdomūs tik kaip cheminė priemonė pakeisti metabolizmą ir tuo pačiu pakeisti tai, ką mes vadiname tikrove, kurią aš apibrėžčiau kaip daugiau ar mažiau pastovų rastrą.
Kokia jūsų nuomonė apie haliucinogenus ir naujuosius psichodelinius narkotikus – LSD-25?
Manau, kad jie nepaprastai pavojingi, daug pavojingesni už heroiną. Jie gali sukelti ypatingas nerimo būsenas. Man yra tekę matyti žmonių, kurie mėgino šokti pro langą, o priklausančiam nuo heroino dažniausiai rūpi tik spoksoti į savo kojos pirštą. Svarbiausia narkotikų grėsmė: jų stoka ir perdozavimas. Esu išbandęs didžiumą haliucinogenų, laimei, be nerimo reakcijos. LSD-25 paveikė mane panašiai kaip meskalinas. Kaip ir visi haliucinogenai, LSD išplėtė mano suvokimą (awareness), suteikė labiau haliucinuotą požiūrį nei bet kuri tikra haliucinacija. Gali žiūrėti į durų rankenos bumbulą ir tau atrodys, kad jis sukasi, nors ir suvoki, kad tai narkotiko pavartojimo išdava. Kaip ir tos vangogiškos sūkuringos spalvos, sukeliančios asociacijų su visatos įtrūkiais.
Ar esate skaitęs Henri Michaux knygą apie meskaliną?
Jis buvo sumanęs nueiti į savo kambarį, uždaryti duris ir eksperimentuoti. Mano patys įdomiausi eksperimentai su meskalinu būdavo išėjus į lauką ir vaikštant – spalvos, saulėlydžiai, sodai. Bet jis, bjaurybė, sukelia šlykščias pagirias. Pavartojęs jautiesi ligonis ir sutrinka koordinacija. Aš jau patyriau visus įdomius meskalino poveikius, kurių man reikėjo, ir nieku gyvu nebenoriu tų nemalonių fizinių reakcijų pasikartojimo.
Ar narkotikų ir meno sukeltos vizijos nesusipina?
Niekada. Haliucinogenai sukuria vizijų būsenas, na, kažką panašaus, o morfinas ir jo dariniai sustiprina vidinių procesų, minčių, jausmų suvokimą. Jie, kaip nuskausminamieji vaistai, grynų gryniausi ir paprastų paprasčiausi, visiškai neleistini dirbant kūrybinį darbą. Į tą sąrašą aš įtraukčiau didelius alkoholio kiekius, barbitūratus, raminamuosius vaistus – visą raminamųjų vaistų spektrą. O kalbant apie vizijų ir heroino ryšį, tai, pavyzdžiui, pačioje priklausomybės pradžioje aš turėjau haliucinacijų periodą, tokį pojūtį, kad lekiu per erdvę dideliu greičiu. Bet, priklausomybei įsitvirtinus, vizijos pradingo ir aš sapnuodavau labai retai.
Kodėl jūs liovėtės vartojęs narkotikus?
1957 metais aš gyvenau Tanžere ir visą mėnesį praleidau mažyčiame kambarėlyje spoksodamas į savo kojos pirštą. Kambarys buvo užgriozdintas tuščių eukodolio pakuočių; staiga supratau, kad nieko neveikiu. Aš merdėjau. Buvau tinkamas tik pasitikti galą. Tada nuskridau į Londoną ir kreipiausi į gydytoją Johną Yerbury Dentą, paprašiau gydymo. Buvau girdėjęs apie jo sėkmę gydant apomorfinu. Apomorfinas – tiesiog druskos rūgštyje užvirintas morfinas; priėjo niepriprantama. Apomorfinas sureguliavo mano metabolizmą. Jis – metabolizmo reguliatorius. J. Y. Dentas išgydė mane fiziologiškai. Aš jau buvau kartą gydęsis Leksingtone, ir nors iš ten išėjęs buvau išsivalęs nuo narkotikų, fiziologinių liekanų dar buvo. Apomorfinas jas pašalino, Stengiausi sudominti juo žmones ir šitoje šalyje, bet nelabai sėkmingai. Didžiosios daugumos – socialinių darbuotojų, gydytojų – požiūriui į priklausomybę būdingas policininko mentalitetas. Vienas inspektorius, prižiūrintis lygtinai nuteistuosius Kalifornijoje, neseniai man parašė, teiraudamasis apie gydymą apomorfinu. Atsakiau išsamiai. Aš visada atsakau į tokius laiškus.
Ar jūs turėjote recidyvų?
Taip, porą. Trumpų. Abu buvo išgydyti apomorfinu, ir dabar heroinas nebekelia pagundų. Man jis tiesiog neberūpi. Daug jo mačiau aplinkui. Pažįstu žmonių, kurie nuo jo priklausomi. Man nebereikia pasitelkti valios pastangų. Gydytojas Dentas nuolat kartodavo, kad nėra tokio dalyko kaip valios pastangos. Turi pasiekti tokią sąmonės būseną, kai tu narkotiko nenori arba tau jo nereikia.
Jūs žiūrite į priklausomybę, kaip į ligą, bet sykiu ir kaip į esminį žmogiškąjį reiškinį, kaip į dramą?
Be abejonės, ir taip, ir taip. Tai taip pat paprasta kaip ir būdas, kuriuo tampama alkoholiku. Žmonės pradeda gerti, ir tiek. Jiems tai patinka ir jie geria, ir tada tampa alkoholikais. Su heroinu susidūriau Niujorke – kitaip tariant, bičiuliavausi su žmonėmis, kurie jį vartojo; pamėginau; poveikis buvo malonus. Vartojau heroiną ir toliau, ir taip tapau priklausomas. Turėkite omeny, jei heroiną būtų lengva gauti, turėtume begalę nuo jo priklausančių. Požiūris, esą priklausomybė – tai vienoks ar kitoks psichologinis sutrikimas, mano galva, visiškai absurdiškas. Priklausomybė tiek pat psichologinė kiek maliarija. Tai tik prieinamumo klausimas. Apskritai žmonės vartos bet kurį svaigalą arba bet kurį narkotiką, kuris juos maloniai veikia, jei tiktai jie bus prieinami. Pavyzdžiui, Irane dar visai neseniai opiumą pardavinėjo parduotuvėse ir ten iš dvidešimties milijonų gyventojų trys milijonai buvo priklausomi. Esama ir įvairių dvasinės priklausomybės formų. Visa tai, kas gali būti padaryta chemiškai, gali būti padaryta ir kitais būdais, jei mes pakankamai gerai išmanome su tuo susijusius procesus. Daugelis policininkų ir narkotikų skyrių agentų turi priklausomybę nuo valdžios, nuo tam tikros šlykščios valdžios rodymo bejėgiams žmonėms. Tokios šlykščios valdžios – aš vadinu ją baltuoju narkotiku – teisumo; jie yra teisūs, teisūs, teisūs, – ir jeigu jie tos valdžios netektų, juos ištiktų nepakeliamos „lomkės“. Mes matome tai, žvelgdami į visą rusų biurokratiją, į tuos žmones, kuriems rūpi tik valdžia ir nauda, juk tai priklausomybė. Įsivaizduokim, kad jie jos netenka! Juk tai buvo visas tų žmonių gyvenimas.
Ar galėtumėte išplėtoti savo mintį apie narkotikų poveikio suvokimą?
Tai tik teorija ir, kaip jaučiu, neadekvati. Nemanau, kad kas nors iš tikrųjų supranta, kas yra narkotikas ar kaip jis veikia, kaip numaldo skausmą. Aš tai įsivaizduoju kaip staigų smarkų dieglį patamsyje. Mano akimis žiūrint, tas skausmas deformuoja ir pakeičia narkotikų poveikio suvokimą. Mes žinomo, kad narkotikas uždengia ląsteles ir turintys priklausomybę įgauna imunitetą kai kuriems virusams ir kvėpavimo takų ligoms. Tai labai paprasta, nes gripo virusas turi pasidaryti skylutę ląstelių receptoriuose. Kai jos uždengtos, kaip būna esant priklausomybei nuo morfino, virusas negali patekti vidun. Kai tik morfinas pašalinamas, turintys priklausomybę kaip mat peršąla ir dažnai suserga gripu.
Kai kurie šizofrenikai irgi atsparūs kvėpavimo taką uždegimui.
Kažkada labai seniai aš esu pasakęs, kad tarp vis pasikartojančios priklausomybės ir pasikartojančios šizofrenijos esama panašumo. Todėl ir padariau prielaidą, kad gydytojai pripratina tuos žmones prie heroino, paskui pašalina jį ir žiūri, ar jie gali elgtis motyvuotai, kitaip tariant, ar gali pereiti per kambarį ir pakelti nuo grindų švirkštą. Nėra reikalo ir sakyti, kad nužengiau nelabai toli, bet manau, kad tai būtų įdomu.
Vadinasi, iš pradžių narkotikai, tada sutrikdyta normali percepcija, o paskui…
Gydytojai sureguliuoja padriką vaizdų troškimą. Jeigu narkotikai Amerikoje nebūtų uždrausti, jie taptų tobula viduriniosios klasės yda. Sergantieji priklausomybe atliktų savo darbą ir grįžtų namo suvartoti didžiulės dozės vaizdų, laukiančių jų žiniasklaidoje. Narkomanams patinka spoksoti į televizoriaus ekraną. Billie Holiday sakė žinanti, kad išsigydys nuo narkotikų tuomet, kai jai nusibos žiūrėti televizorių. Arba jie sėdi ir skaito laikraštį ar žurnalą, ir perskaito jį visą, kaip Dievą myliu. Pažinojau tokį seną narkomaną Niujorke, jis išeidavo, prisipirkdavo laikraščių ir žurnalų, didelių saldainių ir kelis pakelius cigarečių, paskui sėdėdavo kambaryje ir skaitydavo tuos laikraščius ir žurnalus nuo pradžios iki galo. Nesirinkdamas. Kiekvieną žodį.
Rodos, jūs iš pradžią domėjotės, kaip apeiti sąmoningus, racionalius metodus ir modelius, į kuriuos nukreiptos daugelio rašytoją pastangos.
Nežinau, kur krypsta beletristika, bet aš pats labai sąmoningai kreipiu save į sritį, kurią mes vadiname sapnais. O kas yra sapnas? Tam tikras žodžio ir vaizdo sugretinimas. Pastaruoju metu esu daręs daug bandymų su iškarpų albumais. Perskaitydavau laikraštyje ką nors, kas man primindavo kažką, ką esu parašęs, ar turi su tuo kokį nors ryšį. Iškirpdavau paveikslėlį ar straipsnį ir įklijuodavau į albumą greta žodžių iš savo knygos. Arba, būdavo, einu gatve ir staiga pamatau sceną iš savo knygos, nufotografuoju ją ir įklijuoju į albumą. Parodysiu jums vieną kitą. Pastebėjau, kad, ruošdamas kurį nors puslapį, beveik visuomet tą naktį susapnuoju ką nors, kas susiję su tuo žodžio ir vaizdo sugretinimu. Kitaip tariant, man buvo įdomu būtent tai, kaip žodis ir vaizdas juda labai sudėtingomis asociacijų linijomis. Dažnai darau tai, ką vadinu keliavimu laiku, aiškindamasis koordinates, pavyzdžiui, objekto, kurį fotografavau traukinyje, ką tai darydamas galvojau, ką skaičiau ir rašiau: darau visa tai norėdamas pamatyti, kaip išsamiai galiu persikelti mintimis atgal į tą vienintelį tašką laike.
Romane „Nova Express“ jūs leidžiate suprasti, kad tyla – geidžiama būsena.
Geidžiamiausia. Iš dalies ypatingas žodžių ir vaizdų vartojimas gali prisidėti prie tylos sukūrimo. Iškarpų albumai ir keliavimas laiku – tai pratimai išplėsti sąmonę, išmokti mąstyti veildau ne žodžiais, o asociacijų blokais. Pastaruoju metu truputį studijavau hieroglifų sistemas, ir egiptiečių, ir majų. Ištisas asociacijų blokas – buf– va taip iš nieko! Žodžiai, bent jau tai, kaip mes juos variame, gali būti kliūtis tam, ką aš vadinu nekūniška patirtimi. Metas pagalvoti, kad mums reikėtų palikti kūną.
Marshallas McLuhanas aiškino, esą jūs manėte, kad heroinas reikalingas paversti žmogaus kūną aplinka, į kurią įsilieja visata. Bet, sprendžiant pagal tai, ką jūs man pasakėte, kūno pavertimas aplinka jūsų visiškai nedomina.
Ne, narkotikai sąmonę susiaurina. Vienintelė nauda man kaip rašytojui (be to, kad suvedė su visu šiuo gudriu pasauliu) atsirado po to, kai aš jų atsikračiau. Aš tik noriu išmokti daugiau pamatyti, ko esama išorėje, žvelgti išorėn, kiek tik įmanoma išplėsti aplinkos suvokimą. Beckettas nori eiti vidun. Iš pradžių jis buvo butelyje, dabar – dumble. Aš siekiu eiti kita kryptimi – išorėn.
Ar nutilus vidiniam balsui jūs galėjote bent kurį laiką galvoti įvaizdžiais?
Vis labiau įgundu tai daryti, iš dalies dėl darbo su iškarpų albumais, be to, interpretuodamas ryšius tarp žodžių ir vaizdų. Pamėginkite. Gerai įsiminkite, kas pasakyta pastraipoje, paskui ją perskaitykite, pamatysite, kad tikrai galite perskaityti ją mintyse begarsiais žodžiais. Nepaprastas patyrimas, toks, kuris nuneš jus tolyn į sapnus. Kai pradedate mąstyti įvaizdžiais, be žodžių, esate teisingame kelyje.
Kodėl bežodė būsena tokia geidžiama?
Manau, tai evoliucinė tendencija. Manau, kad veikti žodžiais – tas pats, kaip traukti jaučiais vežimą aplink pasaulį, toksai nevykęs įrankis, ir ilgainiui žodžių bus atsisakyta, gal net greičiau, negu mes manome. Tai atsitiks kosminių skrydžių eroje. Patys rimčiausi rašytojai atsisako priimti dalykus, kuriuos atlieka technologija. Tokio pobūdžio baimė man visada buvo nesuprantama. Daugumas literatų bijo magnetofonų, o mintis, kad kurią nors mechaninę priemonę galima panaudoti literatūriniams tikslams, jiems atrodo savotiškai šventvagiška. Tai viena priežasčių nepritarti iškarpoms. Tokių dalykų buvo daugybė – savotiškas prietaringas žodžio garbinimas. O Viešpatie, sako jie, jums nevalia iškirpti tų žodžių. Kodėl nevalia? Man regis, kur kas lengviau susidomėti iškarpomis su pasisakymais žmonių, kurie nėra rašytojai, – yra gydytojai, teisininkai ar inžinieriai, plačių pažiūrų, iš tikrųjų protingi žmonės.
Kaip jūs susidomėjote iškarpų / cut-up technika?
Vienas draugas, Brionas Gysinas, amerikiečių poetas ir tapytojas, Europoje gyvenęs trisdešimt metų, kiek man žinoma, pirmasis sukūrė iškarpas. Jo eilėraštis-iškarpa „Minutes to Go“ buvo perskaitytas per BBC radiją ir vėliau išspausdintas brošiūroje. 1960 metų vasarą, po to, kai buvo išleistas romanas „Nuogas kąsnis“ aš lankiausi Paryžiuje. Susidomėjau tos technikos galimybėmis ir pradėjau eksperimentuoti pats. Žinoma, gerai pasvarsčius, „Bevaisė žemė“ („The Waste Land“) buvo pirmasis didelis iškarpų koliažas, ir Tristanas Tzara kūrė naudodamas tą patį principą. Johnas Dos Passosas šia idėja pasinaudojo rašydamas „Kameros akies“ („The Camera Eye“) epizodus trilogijoje „U.S.A.“ Jaučiau siekiąs to paties tikslo; tai man buvo be galo svarbus atradimas, kai pamačiau, kad taip jau kuriama.
Ką iškarpos pasiūlo skaitytojui, ko įprastinis pasakojimas pasiūlyti negali?
Bet kuri pasakojimo pastraipa ar, tarkim, poetinių įvaizdžių pastraipa gali turėti begalę variantų, ir kiekvienas jų gali būti įdomus ir pats savaime pagrįstas. Sukarpytos ir pertvarkytas Rimbaud puslapis pateiks jums visiškai naujus įvaizdžius. Rimbaud įvaizdžius – tikrus Rimbaud įvaizdžius, bet naujus.
Jūs apgailestaujate dėl įvaizdžių sankaupos, bet, regis, sykiu ieškote naujų įvaizdžių.
Taip, tai kiekvieno žmogaus, kuris dirba su žodžiu ir vaizdu, paradoksas. Bet rašytojas vis dar tai daro. Ir tapytojas. Iškarpos sukuria naujas sąsajas tarp vaizdų, ir taip žmogaus regos laukas plečiasi,
Užuot vargęs su žirklėmis ir visais tais popieriaus lakštais, ar negalėtumėte pasiekti to paties efekto tiesiog laisvai užrašydamas asociacijas rašomąja mašinėle?
Žmogaus protas negali šitaip su tuo susidoroti. Na, pavyzdžiui, jeigu norėčiau iškarpos iš čia [pakelia „The Nation“ egzempliorių], galėčiau tai padaryti įvairiais būdais. Galiu perskaityti skiltį įstrižai, galiu pasakyti: „Mus supa nūdienos žmonių nervai. Kiekvienas ribas pranokęs technologinis išplėtimas yra elektriškas, įtraukia savin kolektyvinės aplinkos aktą. Pati žmogaus nervinės aplinkos sistema gali būti perprogramuota su visomis jos asmeninėmis ir visuomeninėmis vertėmis, nes ji yra turinys. Jis logiškai programuoja taip pat lengvai, kaip nauja aplinka praryja bet kurį radijo tinklą. Sensorinė tvarka.“ Ir pasirodo, dažnai toks perskaitymas yra taip pat logiškas, kaip ir originalas. Išmoksti atsisakyti žodžių ir kurti ryšius. [Gestikuliuoja.] Įsivaizduokite, turiu perkirpti va čia per vidurį ir padėti va čia aukščiau. Protu to tiesiog neįstengsi padaryti. Būtų taip, tarsi mėgintum mintyse išlaikyti begalę šachmatų ėjimų, tu tiesiog negali to padaryti. Protiniai slopinimo ir atrankos mechanizmai irgi veikia prieš tave.
Jūs tikite, kad auditorija gali būti ištreniruota reaguoti į iškarpas?
Žinoma, nes iškarpos paaiškina psichosensorinį procesą, kuris nenutrūksta. Kažkas skaito laikraštį ir jo akys slysta skiltimi aristoteliškai, po mintį ir po sakinį vienu sykiu. Tačiau pasąmonėje jis skaito ir greta esančias skiltis ir jaučia šalia savęs sėdintį kitą žmogų. Tai ir yra iškarpa. Aš sėdėjau kavinėje Niujorke ir gėriau kavą su spurgomis. Mąsčiau, kad Niujorke žmogus iš tikrųjų jaučiasi truputį įspraustas, sakytum gyventų vienoje dėžutėje šalia kitos. Pažvelgiau pro langą ir pamačiau didelį geltoną sunkvežimį-keltuvą. Tai iškarpa – sugretinimas to, kas vyksta išorėje, ir to, apie ką tu galvoji. Praktikuoju tai eidamas gatve. Sakau sau: eidamas pro tą vietą mačiau tą ženklą, galvojau tą ir tą, o grįžęs namo visa tai atspausdinsiu. Kai ką iš tos medžiagos panaudoju, kai ko – ne. Turiu tūkstančius puslapių pastabų, neapdorotų, ir dar rašau dienoraštį. Iš dalies tai – kelionė laiku.
Dauguma žmonių nemato to, kas aplink juos dedasi. Mano svarbiausia žinia rašytojams: dėl Dievo meilės, būkite atsimerkę. Matykite, kas dedasi aplink jus. Na, einu gatve su draugais. Klausiu: „Ar atkreipėte dėmesį į ką tik praėjusi žmogų?“ Ne, jie jo nepastebėjo. Labai maloniai praleidau laiką traukinyje važiuodamas čionai. Jau daug metų nebuvau važiavęs traukiniu. Sužinojau, kad ten nėra tik sėdimų vietų vagonų. Gavau kupė, taigi padėjau savo rašomąją mašinėlę ir žiūrėjau pro langą. Ir fotografavau. O dar pasižymėjau visus ženklus ir tai, ką tuomet galvojau. Ir gavau nepaprastų sugretinimų. Pavyzdžiui, mano draugai turi butą-loftą Niujorko, Jis man pasakė: „Kiekvienąsyk, kai išeiname iš namų ar sugrįžtame į juos, jei tik paliekamo vonios duris atviras, namuose randame žiurkę.“ Pažvelgiu pro langą ir matau „Able Pest Control“3.
Vienintelis to iškarpos argumento trūkumas, regis, glūdi lingvistikos pagrinde, kuriuo mes operuojame, aiškiame deklaratyviame sakinyje. Tai pakeisti bus sudėtinga,
Taip, visa bėda, kad tai yra viena didžiųjų Vakarų minties klaidų, tas arba / arba. Pamenate Korzybskį4 ir jo nearistoteliskos logikos idėją. Arba / arba mąstymas – netikslus mąstymas. Dalykai randasi ne taip, ir aš jaučiu, kad aristoteliškoji loginė struktūra – vieni didžiausių Vakarų civilizacijos pančių. Iškarpos – judėjimas, siekiantis juos sutraukyti. Manyčiau, kinų kalboje būtų daug lengviau susitaikyti su iškarpomis, nes ten jau yra daug būdų perskaityti tą pačią ideogramą. Tai jau iškarpa.
Kas tuomet nutiks aiškiam siužetui grožiniame kūrinyje?
Siužetas visada turi apibrėžtą režisavimo funkciją: nuvesti personažą nuo čia iki ten, ir taip bus daroma ir toliau, bet naujos technikos, tokios kaip iškarpa pritrauks kur kas daugiau medžiagos iš stebėtojo galimybių visumos. Ji praturtina visą estetinę patirtį, išplečia ją.
Ar „Nova Express“ – daugelio rašytojų iškarpa?
Joyce’as joje yra. Shakespeare’as, Rimbaud, kai kurie rašytojai, apie kuriuos žmonės nėra girdėję, vienas toks vardu Jackas Sternas. Ten yra Kerouacas. Nežinau, kai pradedi daryti tuos lankstinius (užuot iškirpęs, sulankstai) ir iškarpas, pameti skaičių. Aišku, aš labai žaviuosi Genet. Bet jis kuria klasikinę prancūzų prozą. Jis – ne žodinis novatorius. Kaip ir Kafka, Eliotas, ir vienas mano mėgstamiausių – Josephas Conradas. Mano apysaka „Jie tiesiog išnyko“ („They Just Fade Away“), – lankstinys iš „Lordo Džimo“. Faktiškai beveik „Lordo Džimo“ istorijos perpasakojimas. Mano Stainas – tai tas pats Stainas, kuris veikia „Lorde Džime“. Kitas mano mėgstamas rašytojas – Richardas Hughesas. Ir Grahamas Greene’as. Pratyboms aš, kai leidžiuosi į kelionę, pavyzdžiui, iš Tanžero į Gibraltarą,užrašau viską trijuose stulpeliuose bloknote, kurį visada pasiimu. Viename stulpelyje – tiesiog kelionės įvykiai, tai, kas man nutiko. Atvykau į oro uostą, ką man pasakė tarnautojai, ką nugirdau lėktuve, kuriame viešbutyje apsistojau. Kitame stulpelyje surašyti mano prisiminimai, apie ką aš visą tą laiką galvojau, kokius prisiminimus sukėlė vienas ar kitas susitikimas; trečiame stulpelyje, kurį aš vadinu savo skaitymo stulpeliu, surašytos citatos iš knygų, kurias pasiėmiau drauge. Keliaudamas į Gibraltarą, paprastai pasiimu romaną. Be Grahamo Greene’o, pasiimdavau ir kitų knygų. Per vieną kelionę skaičiau Tomo Lea „Nuostabią šalį“ („The Wonderful Country“). Na, dar skaičiau Elioto „Kokteilių vakarėlį“ („The Cocktail Party“); Richardo Hugheso „Netyčia“ („In Hazard“). Pavyzdžiui, skaitau „Nuostabią šalį“ ir kaip tik tuo metu knygos herojus kerta Meksikos sieną, o aš tuo pat metu priplaukiu Ispanijos sieną, tad pasižymiu tai paraštėje. Arba plaukiu laivu ar važiuoju traukiniu ir skaitau „Tykųjį amerikietį“. Apsidairau ir patikrinu, ar laive yra tykusis amerikietis. Na, žinoma, pamatau tokį tykų jauną jūreiviškai pakirptą amerikietį, geriantį alų iš butelio. Jei tikrai esi atsimerkęs, išvysti nepaprastų dalykų. Kartą skaičiau Raymondą Chandlerį, ir vienas iš jo personažų buvo žudikas albinosas. O Viešpatie, Ir ką gi aš matau kambaryje – albinosą. Jis nebuvo žudikas.
Kas dar? Luktelkit, patikrinsiu savo koordinačių knygose, ar ko nors nepamiršau… Conradas, Richardas Hughesas, moksline fantastika, nemažai mokslinės fantastikos. Ericas Frankas Russellas yra parašęs labai labai įdomių knygų. Štai viena jų – „Žvaigždės virusas“ („The Star Virus“); kažin ar esate apie ją girdėjęs. Čia autorius plėtoja vadinamųjų „dedlainerių“, tokių keistų varganai atrodančių tipų, koncepciją. Perskaičiau šią Įmygą būdamas Gibraltare ir nuo tada ėmiau pastebėti „dedlainerius“ visur. Tame pasakojime yra žuvų tvenkinys ir didelis gėlynas. Mano tėvas visada domėjosi gėlininkyste.
Jei remsimės Jūsų mintimis, kas nutiks grožinei literatūrai per ateinančius dvidešimt penkerius metus?
Manau, menas vis labiau ir labiau jungsis su mokslu. Mokslininkai jau studijuoja kūrybos procesą, ir aš manau, kad riba, skirianti meną nuo mokslo, sunyks, mokslininkai taps kūrybiškesni, o rašytojai moksliškesni. Ir nematau, kodėl menininkų pasaulis negalėtų visiškai susilieti su Madison Avenue5. Popartas – žingsnis ta linkme. Kodėl gi mums neturėti reklamos su gražiais žodžiais ir gražiais vaizdais? Pastebėjau, kad viskio reklamoje jau atsiranda labai gražių spalvotų fotografijų. Be to, mokslas ras mums paaiškinimą, kaip susiformuoja asociacijų blokai.
Ar manote, kad tai sugriaus meno kerus?
Anaiptol. Sakyčiau, netgi sustiprins juos.
Ar esate dirbęs su kompiuteriais?
Ne, nesu, bet esu matęs kompiuterinės poezijos pavyzdžių. Galiu paimti vieną iš tų kompiuterinių eilėraščių ir pamėginti rasti jam atitikmenų, t. y. prie jo derančių paveiksliukų. Tai visiškai įmanoma.
Ar tai, kad jis sukurtas mechanizmo, sumažino jo vertę jūsų akyse?
Mano galva, bet kuris meno produktas turi naudotis tuo, ką turi.
Taigi jūsų neliūdina, kad šimpanzė gali nutapyti abstraktų paveikslą?
Ne, jei ji nutapo gerai. Žmonės man sako: „O, tai nuostabu, bet jūs tai iškirpote.“ Aš sakau, kad visiškai nesvarbu, kaip aš tai padariau. Kas yra bet kuris parašytas kūrinys, jeigu ne iškarpa? Kas nors turi sukurti programą mašinai, kas nors turi iškirpti iškarpą. Nepamirškite, kad pirmiausia aš padariau atranką. Iš šimtų sakinių, kuriais galėjau pasinaudoti, išsirinkau tik vieną.
Beje, vienas įvaizdis iš „Nova Express“ nuolat sugrįžta mano atmintin ir aš jo nesuprantu: pilkas kambarys, „prasilaužimas į pilką kambarį“.
Man jis labai primena tamsų fotografo kambarį, kur daromos tikrovės nuotraukos. „Nova Express“ implikuoja teoriją, kad viskas, ką mes vadiname tikrove, iš tikrųjų yra filmas. Tai filmas, kurį aš vadinu biologiniu filmu. Atsitiko taip, kad kriminalinio pasaulio atstovai ir nova police prasilaužė pro sargybinius ir įsigavo į tamsų kambarį, kur apdorojamos juostos, kur galima parodyti negatyvus ir užbėgti įvykiams už akių. Šiaip ar taip, šie įsilaužėliai veikia kaip policija. Na, padėtis bloga: nova mafija tuoj susprogdins planetą. Taigi Heavy Metai Kid iškviečia nova police. Vos spėjote įsileisti, o ji jau, dievaž, pradeda veikti kaip bet kuri policija. Tai visada – dviprasmiška įstaiga. Pamenu, kartą Pietų Amerikoje pasiskundžiau policijai, kad iš manęs pavogė fotoaparatą, ir galiausiai jie mane suėmė. Buvau neužsiregistravęs ar kažkas panašaus. Kitaip tariant, tik pasikviesk šiuos vyrukus, ir jie pradeda šniukštinėti. Kai teisėtvarka pradeda klausinėti, tam galo jau nebėra. Nes… nova police įvaldžiusi technologiją, jei norite žinoti.
Mary McCarthy pakomentavo, esą jūsų romano „Nuogas kąsnis“ personažai atsirado iš karnavalo. Kokie kiti jų šaltiniai?
Aš iš tikrųjų norėjau sukurti karnavalo pasaulį – savotišką primityvų Vidurio vakarų miestelio folklorą su kritimais ant šiknos, labai primenantį mano paties biografiją. Tas pasaulis buvo neatskiriama Amerikos dalis ir jis neegzistavo niekur kitur, bent jau tokiu pavidalu. Mano giminė iš motinos pusės buvo pietiečiai. Senelis buvo po apylinkę važinėjantis metodistų pastorius, susilaukęs trylikos vaikų. Didžiuma jų išvyko į Niujorką ir ėmė gana sėkmingai darbuotis reklamos ir viešųjų ryšių srityje. Vienas jų, mano dėdė, buvo Ivy Lee, Viešųjų ryšių instituto įkūrėjas, Rockefellerio reklamos direktorius.
Ar teisybė, kad, baigdamas rašyti „Nuogą kąsnį“, jūs dažnai vaidindavote kurdamas jo personažus?
Atleiskit, bet tiksliai aprašyti, kaip kuriama knyga ar įvykis, neįmanoma. Perskaitykite Durrellio „Aleksandrijos“ romanų tetralogiją ir pamatysite keturis skirtingus požiūrius į tą patį dalyką. Gysinas matė, kaip klijavau paveikslus ant Paryžiaus viešbučio sienos ir naudojausi magnetofonu, kad išgaučiau kelis balsus. Beje, romanas buvo parašytas Tanžere, po to, kai 1957 metais baigiau reabilitaciją pas gydytoją Dentą Londone. Grįžau į Tanžerą ir pradėjau dirbti su daugybės metų užrašais. Didžioji knygos dalis buvo parašyta kaip tik tuo metu. Į Paryžių nuvykau 1959-aisiais, jau turėdamas didelę rankraščių šūsnį. Girodias susidomėjo ir paklausė, ar galėčiau pateikti knygą per dvi savaites. Tai yra tas laikotarpis, apie kurį kalba Brionas: kai aš iš daugelį metų rašytų rankraščių atrinkau tai, kas tapo knyga, iš kelių tūkstančių puslapių.
Bet ar jūs iŠ tikrųjų pašokdavote ir suvaidindavote, tarkim, daktarą Benvėjų?
Taip. Daktaras Benvėjus atėjo iš tų laikų, kai 1938 metais aš su savo draugu Kellsu Elvinsu, jau mirusiu, parašiau apsakymą. Tai, ko gero, buvo vienintelis dalykas, kurį aš parašiau prieš „Narkašą“. Ir mudu iš tikrųjų jį suvaidinome. Nusprendėme, kad būtent taip ir reikia rašyti. Na, štai tas vaikinas, ką jis sako, ką jis daro? Daktaras Benvėjus lyg ir visai spontaniškai išdygo, kol mudu kūrėme tą gabalą. Savo iškarpų albumais siekiau sukurti bylą kiekvienam personažui, beveik tokią, kaip policijos byla: papročiai, idiosinkrazijos, gimimo vieta, nuotraukos. Kitaip tariant, jei kada žurnale ar laikraštyje pamatydavau ką nors, atrodantį taip, kaip daktaras Benvėjus (o buvo tokių, kurie vaidino daktarą Benvėjų, saviveiklos aktorių), nufotografuodavau. Daugelis mano personažų iš pradžių aiškiai pasiekdavo mane kaip balsai. Todėl ir naudojuosi magnetofonu. Be to, jie eina iš vienos knygos į kitą.
Ar kurie nors iš jų turi tikrus prototipus?
Vienas jų – Hamburger Mary. Niujorke buvo tokia vieta pavadinimu „Hamburger Mary’s“. Aš buvau „Hamburger Mary“, kai draugas padavė man saują morfino švirkštų. Tai buvo mano pirmoji morfino patirtis ir tada afi sukūriau tą Hamburge? Mary paveikslų. Ji yra ir tikras asmuo. Nenoriu išduoti tikrojo jos vardo, kad nebūčiau patrauktas teisman už šmeižtą, bet ji buvo scientologė, pradėjusi dirbti mėsainių bare Portlande, Oregono valstijoje, ir dabar turi vienuolika milijonų dolerių.
O kaip The Heavy Metai Kid?
Ir vėl kilmė gana sudėtinga, iš dalies pagrįsta mano paties patirtimi. Jaučiau, kad sunkusis metalas – savotiškas kraštutinis pavadinimas priklausomybei nuo narkotikų įvardyti, kad toje priklausomybėje iš tikrųjų esama kažko metališko, kad paskutinė jos stadija – ne tiek augalinė, kiek minerališka. Šiaip ar taip, ji darosi vis labiau negyvas daiktas. Suprantate, kaip pasakė daktaras Benvėjus: „Dabar ir aš nusprendžiau, kad heroinas – ne žalias, o mėlynas.“ Kai kurie mano personažai aplanko mane sapne, pavyzdžiui, Daddy Long Legs, Kartą klinikoje susapnavau sapną, kuriame regėjau toje nutriušusioje klinikoje vyriškį ir jo vardas sapne buvo Daddy Long Legs. Daug personažų aplankė mane va taip sapne, ir tada aš pradėjau juos plėtoti. Aš visada užsirašau visus savo sapnus. Todėl ir laikau užrašų knygelę prie lovos.
Anksčiau jūs sakėte, kad narkotikai bent jau suvedė jus su karnavalo pasauliu.
Taip, su kriminaliniu pasauliu, anų laikų vagimis, kišenvagiais, tokios rūšies žmonėmis. Jie – išmirštanti rasė, labai nedaug iš tų senų laikų bėra išlikę. Taip, jie priklausė šou verslui.
Koks skirtumas tarp šiuolaikinio narkašo ir 1944 metų narkašo?
1944 metais jauni priklausomybininkai buvo beveik negirdėtas dalykas. Didžiuma tų, kuriuos pažinojau, buvo pusamžiai ar seni žmonės. Pažinojau keletą senų laikų kišenvagių, iš pasalų tykančių vagių ir sukčių. Pastarieji vertėsi kažkuo, ką vadino bilu, kažkokiu sukčiavimo su grąža bizniu. Taip ir nesupratau, kaip jis veikė. Žinau, kad vienas vyras taip apmovė visus kasininkus Centrinėje stotyje. Tai prasideda nuo dvidešimties dolerių banknoto. Tu duodi prie kasos tokį banknotą, paskui, gavęs grąžą, sakai: „Palaukite, aš, rodos, sapnuoju, juk aš jau gavau grąžą.“ Ir tau iš karto aišku, kad kasininkui trūksta dešimties dolerių. Kartą tas sukčius nuėjo į Centrinę stotį, nors ir žinojo, kad farai tą reikalą suuodė, vis tiek norėjo iškeisti dvidešimt dolerių. Na, garsinis signalas suveikė ir jis buvo suimtas. Kai jie atvedė sukčių į teismą ir mėgino paaiškinti, kas nutiko, niekas nesugebėjo to padaryti. Tokias istorijas laikau savo bylose.
Savo bute Tanžere?
Ne, viskas yra čia, šitame kambaryje.
Kad, Tanžerui išlėkus į orą, viskas išliktų nepaliesta?
Na, svarbu ne tik tai. Man reikia viso šito. Atsivežiau viską. Todėl ir turiu keliauti laivu ir traukiniu, nes… Na, vien tam, kad turėtumėte supratimą, štai čia – fotografijų byla [dunksteli]. Vien tik fotografijos. Kai atsisėdu rašyti, gali taip atsitikti, kad staiga prisiminsiu kažką, ką parašiau prieš trejus metus, kas turėtų būti va čia. Gali ir nebūti. Aš nuolatos tas bylas peržvelgiu. Todėl man reikia vietos joms išdėlioti, susigaudyti, kur kas yra. Ieškau kurio nors konkretaus dokumento, dažnai tai užima daug laiko ir kartais aš jo nerandu. Šitie komodos stalčiai užpildyti bylomis. Visi tie stalčiai spintose – taip pat. Bylos neblogai sutvarkytos. Štai byla „1920 metų kinas“, kurioje talpinamos ir kai kurios mintys apie kino filmus. Štai čia – „Visi liūdni seni šoumenai“ – yra istorijų apie bankų plėšikus. Štai – „The Nova Police Gazette“. O čia – „Analogas“, kuriame sukaupta medžiaga apie mokslinę fantastiką. Va – „Kapitono borto žurnalas“. Mane labai domino jūros istorijos, bet apie jūrą aš žinau taip mažai, kad nedrįstu daug ko daryti. Renku jūros katastrofų istorijas, tokias kaip „Mary Celeste“. O čia – pono Luce6 byla.
Ar jūs žavitės ponu Luce?
Anaiptol. Jis įsteigė vieną didžiausių žodžio ir vaizdo bankų pasaulyje. Turiu galvoje, kad tame banke – tūkstančiai nuotraukų, tūkstančiai žodžių apie nieką ir apie viską, viskas jo bylose. Jose sudėtos visos geriausios nuotraukos. Žinoma, dabar jos sumažintos iki mikronuotraukų. Aš domėjausi majų sistema – jų kontroliniu kalendoriumi. Suprantate, jų kalendorius iš tikrųjų postulavo tai, kaip kiekvienas turi jaustis duotuoju laiku, laimingomis dienomis, nelaimingomis dienomis ir pan. Ir jaučiu, kad Luce sistemą galima su šiuo kalendoriumi palyginti. Tai kontrolės sistema. Ji neturi nieko bendro su reportažais. „Time“, „Life“, „Fortune“ – tai savotiška policinė organizacija.
Jūs sakėte, kad kita jūsų knyga bus apie Amerikos Vakarus ir ginkluotą banditą.
Taip, aš daug metų galvojau apie tai ir turiu šimtus puslapių pastabų apie visą ginkluoto bandito koncepciją. Dvikova šaunamaisiais ginklais buvo savotiškos Zeno varžybos, tikros dvasinės varžybos, kaip Zeno fechtavimasis.
Ar tai būtų iškarpa ar įprastesnis pasakojimas?
Plačiai naudočiau iškarpas paruošiamojoje stadijoje, nes jos pateiktų man įvairiausių personažo ir vietos aspektų, bet paskutinė versija būtų paprastas pasakojimas. Nenorėčiau įklimpti į daugybę faktinių detalių, bet norėčiau patyrinėti tuos dalykus Naujojoje Meksikoje arba Arizonoje, nors dabartiniai tų valstijų miestai tapo sintetiniu masalu turistams. Kartais man atrodo, kad savo darbe kartojuosi ir norėčiau daryti ką nors kita – kone sąmoningai pakeisti stilių. Nežinau, ar tai įmanoma, bet noriu pamėginti. Daug metų galvojau apie vesterną. Vaikystėje buvau nusiųstas mokytis į Naująją Meksiką, o per karą buvau dislokuotas Koldspringe, Teksase, prie Konrou. Tai – tikra provincija ir ten aš pamačiau tikrų personažų. Pavyzdžiui, vyruką, kuris tuomet gyveno rytų Teksase. Jis visada turėdavo bėdų su kaimynais, įtariančiais, kad šis vagia jų galvijus. Manau, ne be pagrindo. Bet gerai mokėjo naudotis ginklu ir niekas nedrįso jam pasipriešinti. Galiausiai – žuvo. Pasigėrė ir užmigo po medžiu prie laužo. Medis užsiliepsnojo ir jį užgriuvo. Man įdomu laikraščių ir žurnalų formatus perkelti į vadinamąją literatūrinę medžiagą. Štai vienas toks mano bandymas. Jis bus išspausdintas nedideliame žurnale, „Žvirblis“ („The Sparrow“). [Skaito.] „Koldspringo žinios. Mes spausdiname visas deramas žinias. Sekmadienis, rugsėjo 17,1899. Williamas Burroughsas, leidėjas.“
Ir vėl Bredlis Maitinas.
Taip, jis yra tas ginkluotas banditas. Dar nežinau, kas nutiks, kai Klemas apkaltins jį pavogus galvijus. Manau, Hemas nuvyks į Koldspringą ir ten tarp jųdviejų įvyks susišaudymas. Tikriausiai jis nudės Klemą. Po teisybei, Klemas – jau lavonas. Klemas bus nudėtas, nors mano, kad sugebės susiremti su Bredliu, Martinu, o Bredlis Martinas nužudys jį, be jokios abejonės,
Ar kiti jūsų personažai vėl pasirodys? Daktaras Benvėjus?
Jis bus vietos gydytojas. Suprantate, aš noriu šitai padaryti, sudėti visus tuos personažus į grynai vesternišką istoriją. Ten bus ponas Bredlis, ponas Martinas, vardu Bredlis Martinas, ten bus daktaras Benvėjus, taip pat daug kelioninių, karnavalinių ir medicininių šou, atliekamų Subliminal Kid ir visų tų sukčių. Tai buvo visų tų senų vaikinų šlovės viršūnės metas.
Ar manote, kad menininkas galėtų būti sukčius?
Iš dalies. Suprantate, tikras sukčius yra kūrėjas. Jis sukuria dekoraciją. Ne, veikiau sukčius yra filmo režisierius, o ne rašytojas. The Yellow Kid sukūrė visas dekoracijas, visą personažus vaidinančių aktorių kolektyvą, visą maklerių įstaigą, visą banką. Tai buvo tiesiog kaip kino studija.
O kaip narkomanai?
Na, ten bus daug priklausomybės nuo morfino. Neužmirškite, kad tais laikais buvo daug narkomanų. Jesse Jamesas buvo narkomanas. Pradėjo vartoti morfiną, kad neskaudėtų žaizda plautyje, ir nežinau, ar tapo chronišku narkomanu, tačiau mėgino nusižudyti. Išgėrė šešiolika morfino tablečių ir tai jo nepribaigė – siaubingas organizmo pakantumas. Tad tikriausiai buvo užkietėjęs narkomanas. Kvailas, brutalus prasčiokas, toks kaip Dillingeris. Ir ten buvo daugybė malonių senų ponių, kurios jausdavosi prastai, jei kasdien neišgerdavo „Dr. Džounzo mikstūros“.
O kaip Greenas Boy, Izzy the Pushas, Greenas Tony, Sammy the Butcheris ir Willy the Finkas?
Žinote, visi jie galėtų būti vesterno personažai, išskyrus Izzy the Pushą. Tais laikais pastatai buvo nepakankamai aukšti. Defenestracija – žmonių išmetimas pro langą, – beje, – labai įdomus reiškinys. Kai kurie į ją linkę žmonės aukštuose pastatuose negyvens. Jie prieina prie lango, kažkas gretimame kambaryje išgirsta jų riksmą, – o jie jau dingę. Sakinys formuluojamas taip: „Iškrito arba iššoko.“ Aš pridurčiau: „Arba buvo išstumtas.“
Kokie kiti personažą tipai jus domina?
Nei reklamos ir televizijos atstovai, nei Amerikos paštininkas ar viduriniosios klasės namų šeimininkė, nei į kelionę išvykstantis jaunuolis. Mane domina visas aukštųjų finansų pasaulis, tokie žmonės kaip Kockefelleris, ypatingi organizmų tipai, galintys egzistuoti tam tikroje aplinkoje. Jis iš tikrųjų buvo pinigų darymo mašina, bet abejoju, kad išspaustų bent grašį šiandien, nes jam reikėjo senojo laissez-faire kapitalizmo. Tai – specializuotas monopolistinis organizmas. Mano dėdė Ivy kūrėjam įvaizdį. Niekaip nesuprantu, kodėl toks žmogus kaip J. Paulas Getty turi eiti į viešumą pasitelkęs tokį pasipūtėlišką ir neįdomų įvaizdį. Jis nusprendžia parašyti savo gyvenimo istoriją. Nesu skaitęs nieko nuobodesnio – be jokios gyvybės kibirkštėlės. O juk jaunystėje Getty buvo tikras pleibojus. Kažkas juk vyko. Tačiau knygoje to – nė kvapo. Štai jis, vienintelis nežmoniškai turtingas žmogus, kuris veikia vienas pats, ir nėra kam pateikti jo įvaizdžio. Na, taip, aš būčiau nieko prieš pats dirbti tą darbą. Norėčiau pasirinkti kokį nors tokį kaip Getty ir pamėginti surasti jam bent kiek įdomu įvaizdį. Jeigu Getty nori susikurti įvaizdį, kodėl nenusisamdo pirmarūšio rašytojo, kad parašytų jo istoriją? Čia reklamai neaprėpiamos galimybės. Norėčiau pamatyti Normano Maileno arba Johno O’Haros apsakymą, kur paprasčiausiai minimas koks nors produktas, tarkim, „Southern Comfort“7. O’Haros apsakymą įvaizduoju. Jis būtų apie žmogų, kuris atėjo į barą ir užsisakė „Southern Comfort“, baro padavėjas jo neturėjo, ir klientas įsileido į ilgą kvailą ginčą su padavėju. Ta istorija neturi būti įkyri, turi būti įdomi pati savaime, kad žmonės ją skaitytų taip, kaip skaito bet kurią istoriją „Pleibojuje“, o reklamuojant „Southern Comfort“, turi būti garantuota, kad žmonės žiūrės šią reklamą tam tikrą minučių skaičių. Suprantate, ką turiu omeny? Jie skaitys tą istoriją. Yra dar daug kitų minčių; galima kurti komiksų serialus, tęstines istorijas. Na, mes turim padaryti tik vieną dalyką – priversti Džeimsą Bondą rūkyti tam tikros rūšies cigaretes.
Ar jūs kada nors dirbote reklamos agentūroje?
Dirbau, kai 1936 metais baigiau Harvardą. Buvau antropologijos doktorantūroje. Pamačiau, kas yra akademinis gyvenimas, ir jis man visiškai nepatiko. Atrodė, kad fakultete per daug intrigų, arbatėlių, bičiuliavimosi su katedros vedėju ir panašių dalykų. Paskui metus praleidau kaip reklaminių skelbimų sudarytojas nedidelėje reklamos agentūroje Niujorke. Ji jau nebeegzistuoja. Turėjome daugybę gana keistų užsakymų. Buvo toks įtaisas žarnyno valymui „Kaskada“ ir „Endokremas“. Manyta, kad jis jaunina moteris, nes preparate buvo moteriškų lytinių hormonų. Valstijų Prekybos komisija nuolat sukinėdavosi aplinkui. Kaip matote, pastaruoju metu aš daug galvojau apie reklamą. Juk kuriantieji reklamą daro tuos pačius dalykus. Jiems rūpi tiksliai manipuliuoti žodžiu ir vaizdu. Pažaidęs su reklama, trumpai tarnavau kariuomenėje. Buvau garbingai demobilizuotas, o paskui – įprasti keisti karo meto darbai: baro padavėjas, dezinfekcijos tarnybos darbuotojas, reporteris, dirbau fabrike ir kontoroje. Vėliau Meksikas, nelemta vieta.
Kodėl nelemta?
Buvau ten Alemano režimo metu. Įėjęs į barą, pamatydavai mažiausiai penkiolika ginkluotų žmonių. Visi turėjo ginklą. Jie pasigerdavo ir kildavo grėsmė visoms gyvoms būtybėms. Kitaip tariant, jeigu sėdėdavai kokteilių bare, turėjai visada būti pasiruošęs atsigulti ant grindų. Vienas mano draugas buvo nušautas, nužudytas. Bet jis pats prisiprašė. Mojavo bare savo mažu 25 kalibro automatu, o kažkoks meksikietis suvarpė jį 45-tuoju kalibru. Tai užregistravo kaip natūralią mirtį, nes žudikas – politikos tūzas. Skandalo nebuvo, bet iš tikrųjų, eidamas į kokteilių barą, rizikuodavai gyvybe. Be to, mane ištiko ta kraupi nelaimė su Joana Vollmer, mano žmona. Turėjau revolverį, kurį ketinau parduoti draugui. Aš tikrinau ginklą ir jis iššovė – nušovė ją. Pasklido gandas, kad mėginau pataikyti į šampano taurę ant žmonos galvos, kaip Vilhelmas Telis. Absurdiškas pramanas. Paskui pareigūnai pradėjo drausti nešioti ginklą. Meksiko žmogžudysčių rodikliai per capita. buvo vieni aukščiausių visame pasaulyje. Kitas dalykas, – pakakdavo tik atsigręžti, ir meksikietis policininkas jau tiesia ranką, radęs prie ko prikibti tavo dokumentuose ar apskritai prie bet ko. „Dokumentai labai blogas, senor.“ To Alemano režimo iš tikrųjų buvo per akis.
O iš Meksikos kur patraukėte?
Nuvykau j Kolumbiją, Peru ir Ekvadorą, tiesiog pasidairyti. Mane ypač domino Peru Amazonės apylinkės, kur vartojau narkotiką pavadinimu yage, Bannisteria caapi, man regis, meskalinui savo galiomis prilygstantį haliucinogeną. Ši kelione man suteikė gausybę medžiagos. Daug iš tos patirties panaudota knygoje „Susprogę bilietas“ („The Ticket That Exploded“), kuri yra savotiška pusiaukelė tarp „Nuogo kąsnio“ ir knygos „Minkštasis įrenginys“ („The Soft Machine“). Tai anaiptol ne ta knyga, kurios dabartinis pavidalas mane tenkintų. Jeigu ji būtų išspausdinta Jungtinėse Valstijose, turėčiau ją perrašyti. „Minkštasis įrenginys“, kuri išeis iš spaudos čia numatytu laiku – smulkus mano patylimo Pietų Amerikoje išdėstymas, su siurrealistiniais išplėtimais. Kai neseniai ją perrašiau, įterpiau maždaug šešiasdešimt penkis puslapius tiesioginio pasakojimo, susijusio su daktaru Benvėjumi ir Jūrininku bei įvairiais „Nuogo kąsnio“ personažais. Tie žmonės netikėtai iššoka visur.
Paskui iš Pietą Amerikos patraukėte į Europą. Ar tas geografinis pasikeitimas toks pats svarbus, koks jis buvo kitados amerikiečių literatūrai?
Na, jeigu nebūčiau apvažiavęs tiek žemės vietų, nebūčiau pastebėjęs tų papildomų dimensijų personažuose ir skirtumą lemiančių kraštutinių ypatybių. Tačiau manau, kad mano kaip ekspatrianto dienos baigėsi. Gyventi užsienyje darosi vis labiau nepatogu, vis labiau brangu ir tas gyvenimas teikia vis mažiau pasitenkinimo. Dabar man labiausiai rūpi ramios rašymo sąlygos – gebėjimas susikoncentruoti – ir nelabai domina vieta, kurioje esu. Paryžius man dabar – vienas pačių nemaloniausių miestų pasaulyje. Aš jo tiesiog nekenčiu. Maistas ten – tiesiog niekam tikęs. Arba brangus, arba apskritai jo negali praryti. Kad nusipirkčiau gerą sumuštinį trečią valandą dienos, turiu sėsti į taksi ir važiuoti per visą miestą į Dešinįjį krantą. O čia man pakanka pakelti telefono ragelį. Ir atsiunčia keliasluoksnį sumuštinį ir stiklinę pasukų, o pietums man nieko daugiau ir nereikia. Prancūzai pasidarė tokie bjaurūs ir vis bjaurėja. Alžyro karas ir visi tie milijonai žmonių, išgrūstų atgal į Prancūziją – visi jie absoliučiai nepatenkinti. Nežinau, manau, kad tenykštė atmosfera nemaloni ir niekam nepalanki. Buto gauti negali. Negali rasti ramios vietos darbui. Geriausia, ką gali susirasti, – prastą viešbučio kambarį kur nors. Jeigu norėčiau susirasti ką nors panašaus į dabartinę vietą, man tai kainuotų trisdešimt dolerių per dieną. Svarbiausias dalykas, kurį patyriau po dvidešimties metų grįžęs į Sent Luisą, – aptarnavimo kokybė čia daug geresnė nei Niujorke. Šitie apartamentai prilygsta „Claridge’s“ ar „Ritz“ apartamentams. Jeigu valiočiau juos išsimokėti ir išlaikyti, jie būtų man ideali vieta. Nesigirdi nė garso. Aplinka labai palanki darbui. Turiu daug vietos išdėlioti visus savo popierius visuose šituose stalčiuose ir lentynose. Ramu. Kai užsinoriu valgyti, pakeliu telefono ragelį. Galiu dirbti be pertrūkių. Atsikelti ryte, pakelti telefono ragelį apie antrą dienos, suvalgyti sumuštinį ir dirbti iki pat vakarienės. Dar būna įdomu kartais įjungti televizorių.
Ką jūs jame randate?
Tai tikra iškarpa. Jis blyksi visiškai taip, kaip blyksėdavo seni kino filmai. Kai atsirado garsinis kinas ir ištobulino vaizdą, filmai tapo tokie pat nuobodūs, kaip ir spoksojimas pro langą. Grupelė italų Rabate turi televizijos stotį ir mes gaudavome jos signalą Tanžere. Aš sėdėdavau ten ir išsižiojęs spoksodavau į ekraną. Kai kurie vesternai atrodė labai, labai keisti, kai vaizdas išskysta, trūkčioja ir tampa statiškas. Gysinas eksperimentavo, naudodamas blykčiojimo principą įtaise, kurį vadina „Svajonių mašina“. Buvo toks anglų knygyno lange Senos gatvėje. Helena Rubinstein taip juo susižavėjo, kad porą nusipirko, ir Haroldas Matsonas, agentas, mano, kad ta idėja verta milijono dolerių.
Aprašykite tipišką savo darbo dieną.
Atsikeliu apie devintą ryto ir užsisakau pusryčius, nemėgstu eiti pusryčiauti kitur. Dirbu paprastai iki maždaug dviejų, pusės trijų, tuomet mėgstu suvalgyk sumuštinį ir išgerti stiklinę pieno: tai užima gal dešimt minučių. Paskui dirbu be perstojo iki šešių ar septynių. Tada susitinku su žmonėmis arba išeinu į miestą, išgeriu vieną kitą stiklą, grįžtu, kartais truputį paskaitau ir einu miegoti. Miegoti einu gana anksti. Aš neverčiu savęs dirbti. Tiesiog aš noriu tai daryti. Būti visiškai vienas kambaryje, žinoti, kad niekas manęs nepertrauks ir kad turiu aštuonias valandas, – būtent šito aš noriu, taip, tiesiog rojus.
Ar rašote rašomąja mašinėle?
Mašinėle naudojuosi taip pat kaip žirklėmis. Galiu ištisas valandas sėdėti su žirklėmis ir senais rankraščiais rankose ir klijuoti į juos nuotraukas: turiu šimtus nuotraukų. Paprastai kasdien išeinu pasivaikščioti. Čia, Sent Luise, mėginau pasidaryti trečiojo dešimtmečio nuotraukų, aklagatvių ir viso kito. Šita [rodo] – pamėkliška nuotrauka namo, kuriame aš užaugau prieš keturiasdešimt penkerius metus. O čia – senos pelenų duobės nuotrauka. Vaikams būdavo daug džiaugsmo išeiti į aklagatvį po Kalėdų ir toje pelenų duobėje sukurti laužą iš medžio drožlių pakuočių ir vyniojamojo popieriaus. O čia istorijos ir nuotraukos, iškirptos iš aukštuomenės gyvenimo skilčių. Labai smagu kaupti tuos vardus: tose aukštuomenės gyvenimo kronikose randi tiesiog neįmanomų vardų.
Neseniai jūs sakėte, kad norėtumėte įsikurti Ozarksuose. Ar kalbėjote rimtai?
Norėčiau turėti ten būstą. Rudenį ten labai gražu ir aš norėčiau praleisti dalį laiko, tarkim, kas mėnesį ar kas du, visiškoje vienatvėje, pasišventęs tik darbui, kuriam reikia atsiskyrimo. Žinoma, pirmiausia turėčiau nusipirkti automobilį, nes kitaip – pernelyg daug išlaidų. Turiu galvoti tik apie butą. Pamaniau, gal nusipirkti jį čia, bet tikriausiai butą įsigysiu Niujorke. Į Tanžerą nebegrįšiu. Man jis tiesiog nebepatinka. Paprasčiausias mažas miestas. Ten nebėra gyvenimo, ir ta vieta nebesuteikia man jokio naujumo pojūčio. Sėdėjau Tanžere ir galvojau: o Viešpatie, taip pat sėkmingai, kaip ir čia, galėčiau sėdėti Kolambuse, Ohajo valstijoje, tiek man šis miestas nebeįdomus. Tiesiog sėdėjau savo bute ir dirbau. Galėjau turėti geresnį butą ir geresnes darbo sąlygas kur nors kitur. Po dešimtos valandos vakaro Tanžero gatvės – visiškai tuščios. Seni jo gyventojai, tokie kaip Paulas Bowlesas ir tie, kurie gyvena ten ilgus metus, beviltiškai laukia klausdami: „Kur mums dėtis, jeigu išvyksim iš Tanžero?“ Nežinau, dabar jis man tiesiog kelia depresiją. Ir gyvenimas ten netgi nėra pigus. Jei ir leisiuos į kokią kelionę, bet tik trumpam, tai bus Tolimieji Rytai. Niekada nebuvau į rytus nuo Atėnų.
Norėjau paklausti, kas slypi už jūsų susidomėjimo egzotiškesnėmis sistemomis, tokiomis kaip Zenas ar dr. Reicho orgono teorijos?
Na, šios nekonvencinės teorijos dažnai nagrinėja dalykus, kurių negali paaiškinti Harvardas ir Masačiusetso technologijos institutas. Negaliu pasakyti, kad pritariu joms visa širdimi, bet mane domina bet kurios pastangos, nukreiptos ta linkme. Aš naudojausi orgono akumuliatoriais ir neabejoju, kad kažkas ten nutinka, tik nelabai žinau kas. Žinoma, ir pats Reichas, be jokios abejonės, kraustėsi iš proto.
Anksčiau jūs paminėjote scientologiją. Ar turite kokią nors sėkmės sistemą, ar ieškote tokios?
Man neįdomi tokia primityvi trimatė manipuliacinė schema, kaip L. Rono Hubbardo, nors ji gana populiari, Aš studijavau šią schemą ir mačiau, kaip ji veikia. Tai manipuliatyvių gudrybių serija. Tau liepiama apsidairyti ir pamatyti, ką gali gauti. Rezultatas – daug subtilesnis ir sėkmingesnis nei Dale’io Carnegie’io. Bet gyventi, laikantis kokios nors sistemos, – tai jau ne. O sykiu nemanau, kad šitoje visatoje kas nors nutinka kitaip, nei nulemia kokios nors galios – ar individo – valia. Niekas nenutinka savaime. Mano supratimu visa, kas nutinka, yra nulemta valios.
Tuomet ar tikite, kad yra Dievas?
Dievas? Nepasakyčiau. Manau, yra daugybė dievų. Tai, ką mes Žemėje vadiname Dievu, tėra daug košės priviręs genties dievukas. Žinoma, jėgos, kurios veikia per žmogaus sąmonę, kontroliuoja įvykius. Luce imperijos rašytojas gali būti Vienas-Dievas-težino-kokios-jėgos agentas, jėgos, turinčios nepasotinamą žodžio ir vaizdo apetitą. Ką toji jėga siūlo daryti su tokiu milžinišku vaizdų šiukšlyno kalnu? Imperijos lyderiai turi nuolatinę vaidmenų paskirstymo kontorą. Drovią Vassaro koledžo mergaitę, kuri dar tik mėgina prisitaikyti, pasiunčia daryti interviu su Mary McCarthy. Jie užsiundė kelis karnavališkus tipus prieš mane. „Velniai griebtų, Bilai, ar turi hašišo cigaretę?“ Hašišo cigaretę? O Viešpatie! „Aišku, kad neturiu“, – sakau jiems. „Nesuprantu, apie ką čia kalbate.“ Paskui sugrįžta ir parašo bjaurų straipsnį, pritariantį man iškeltoms byloms.
„Nova Express“ tam tikru požiūriu atrodo kaip receptas nuo visuomeninių negalavimų. Ar jūs manote, kad ateityje prireiks biologinių teismų?
Žinoma. Mokslas bus priverstas įkurti biologinės kontrolės teismus, nes gyvybės formos taps vis labiau nesuderinamos su gyvenimo sąlygomis, žmogui braunantis vis gilyn į erdvę. Žmonijai galiausiai teks patirti biologinių pakitimų, jei mums apskritai lemta išlikti. Taps būtina, kad biologinis įstatymas nuspręstų, ką reikia pakeisti. Mums tiesiog reikės pasinaudoti savo protu mutacijoms suplanuoti, užuot leidus joms vykti stichiškai. Juk daugelis įvykusių mutacijų – pažvelkite į kardadantį tigrą – labai jau vargani inžineriniai projektai. Ateity perspektyvų daugiau – tikrai taip. Manau, kad yra nesuskaičiuojamų galimybių, tikrai nesuskaičiuojamų. Viltis glūdi nekūniško patyrimo plėtroje ir pasišalinime iš paties kūno, pasišalinime iš trimačių koordinačių ir su jomis susijusių gyvulinių baimės ir pabėgimo reakcijų, kurios neišvengiamai veda į gentinę nesantaiką ir vaidus.
Kodėl jūs romane „Nova Express“ kaip konfliktą pasirinkote tarpplanetinį karą, o ne nesantaiką tarp tautų? Regis, jus žavi mintis, kad superžemiškoji galia naudoja kontrolės aparatus, tokius kaip mirties nykštukai…
Jie – parazitiniai organizmai, užplūstantys žmonių minią ir veikiantys kaip radijo siųstuvas, kuris ją valdo ir kontroliuoja. Žmonės, dirbantys su encefalogramomis ir smegenų bangomis, pabrėžia, kad techniškai kada nors bus įmanoma gimimo metu implantuoti į smegenis radijo anteną, kuri kontroliuos mąstymu jausmus ir jusles, ir ne tik kontroliuos mąstymą, bet kai kurias mintis padarys neįmanomomis. Mirties nykštukai – tai nova mafija ginklas, kuri savo ruožtu komanduoja šaltajame kare. Tuo konfliktu nova mafija naudojasi stengdamasi susprogdinti planetą, nes juk, gerai pagalvojus, dėl ko gi Amerika ir Rusija vaidijasi iš tikrųjų? Sovietų Sąjunga ir Jungtinės Valstijos iš esmės susideda iš negalinčių viena kitos pakeisti visuomenės dalių ir nei viena, nei kita tauta nėra moraliai „teisi“. Mintis, kad bet kas gali vadovauti savo nuosavam fabrikui Amerikoje, yra juokinga. Valdžia ir profsąjungos – jos abidvi reiškia vieną ir tą patį, – kontroliuoja sistemas – nurodo savininkui, ką jis gali nusamdyti, kiek gali darbuotojams mokėti ir kaip gali parduoti savo prekes, Koks skirtumas, jei tos gamyklos savininkas yra valstybė ir ji nusamdo direktorių? Nepriklausomai nuo to, kaip tas daroma, atsakingi yra tie patys žmonės. Šiandienos sąjungininkas rytoj jau gali tapti priešu. Aš postulavau tą galią – nova mafiją, – kuri verčia mus keisti postus užimančius žmones.
Jūs matote viltį žmonijai, bet sykiu baisiai išsigąstate, kai kontrolės instrumentai tampa rafinuotesni.
Na, dalydamiesi rafinuotesni, jie darosi ir labiau pažeidžiami. „Time“, „Life“, „Fortune“ taiko sudėtingesnę, veiksmingesnę kontrolės sistemą nei majų kalendorius, bet ji ir daug labiau pažeidžiama, nes yra neaprėpiama ir mechanizuota. Net Henry Luce nesupranta, kas dabar toje sistemoje dedasi. Na, mašina gali būti nukreipta kita kryptimi. Vienas techninis puskarininkis gali sumauti visą darbą. Visos operacijos negali kontroliuoti niekas. Tai pernelyg sudėtinga. Kapitonas ateina ir sako: „Gerai, vyručiai, judame aukštyn.“ Na, ir kas gi žino, kuriuos mygtukus nuspausti? Kas žino, kaip užkelti Spamo dėžes ten, kur jų reikia, ir kaip užpildyti formas? Seržantas žino. Kapitonas nežino. Kol greta yra seržantų, mechanizmas gali būti išardytas, ir mes visi galime pasitraukti iš tos košės dar gyvi.
Jūsų kūryboje seksas, regis, dažnai tolygus mirčiai.
Tai minties, kad seksas yra biologinis ginklas, tąsa. Aš jaučiu, kad seksas, kaip iš esmės bet kuri kita žmogiška apraiška, buvo sumenkintas kontrolės tikslais arba tikrai prieš žmogų nukreiptais tikslais. Visas tas puritoniškumas. Kaip mes kada nors kažką moksliškai sužinosime apie seksą, jei a priori šis klausimas negali būti tiriamas? Apie tai negalima net galvoti arba rašyti. Buvo viena įdomi knyga apie Reichą. Jis – vienas iš nedaugelio, kurie mėgino, ištirti seksą – seksualumo fenomeną – mokslo požiūriu. Bet vyrauja gašlumas ir sekso baimė. Mes nieko nežinom apie seksą. Kas tai? Kodėl jis teikia malonumą? Kas yra malonumas? Atsipalaidavimas nuo įtampos? Na, galimas daiktas.
Ar jūsų priešiškumas dvidešimtam amžiui yra nepalenkiamas?
Anaiptol, nors galiu įsivaizduoti save gimusį įvairiomis skirtingomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, neseniai susapnavau, kad grįžau į gimtuosius namus ir radau ten kitą tėvą ir kitus namus, visiškai nepanašius į mano kada nors matytus. Tačiau sapne tas tėvas ir tie namai buvo labai pažįstami.
Mary McCarthy apibūdina jus kaip surūgusį utopistą. Ar tai tikslu?
Aš tikrai noriu, kad tai, ką sakau, būtų suprasta pažodžiui, taip, siekiu, kad žmonės žinotų apie tikrąjį mūsų laikų nusikalstamumą, būtų informuoti apie ženklus. Visas mano darbas nukreiptas prieš tuos, kurie linkę, iš kvailumo ar sąmoningai, susprogdinti planetą ar padaryti ją negyvenamą. Man, kaip tiems reklamos žmonėms, apie kuriuos mudu kalbėjome, rūpi tikslus manipuliavimas žodžiu ir vaizdu, kad sukurčiau veiksmą, skatinantį ne nueiti ir nusipirkti kokakolos, o sukeliantį pokyčius skaitytojo sąmonėje. Žinote, manęs klausia: jeigu atsidurčiau negyvenamoje saloje ir žinočiau, kad niekas niekada nepamatys, ką aš parašiau, ar rašyčiau toliau. Pabrėžtinai atsakau – taip. Rašyčiau dėl draugijos. Nes kuriu menamą – visuomet menamą – pasaulį, kuriame norėčiau gyventi.
1 Jungtinėse Amerikos Valstijose leidžiamas medžioklės ir žūklės žurnalas.
2 Pagal Farenheitą.
3 Kovos su kenkėjais graužikais kompanija JAV.
4 Alfredas Habdankas Skarbekas Korzybski (1879–1950) – lenkų kilmės amerikietis filosofas ir mokslininkas. Prisimenamas kaip bendrosios semantikos teorijos plėtotojas, Korzybskio darbuose teigiama, kad žmogaus pasaulio suvokimą apriboja ir jo nervų sistema, ir kalbos struktūra. Anot Korzybskio, žmogui prieinamas ne tiesioginis tikrovės suvokimas, o veikiau suvokimai ir visuma tikėjimų, kuriuos žmonių bendruomenė supainiojo su tiesioginiu tikrovės suvokimu. Šią įžvalgą įkūnija Korzybskio pasakymas: „Žemėlapis – tai ne teritorija.“
5 Nuo trečio XX amžiaus dešimtmečio pradžios laikomas Amerikos reklamos industrijos sinonimu.
6 Henry Robinsonas Luce (1898–1967) – įtakingas Amerikos leidėjas, „Time-Life“ žurnalinės imperijos, pakeitusios Amerikos žurnalistiką ir amerikiečių su aukštesniu išsilavinimu skaitymo įpročius, įkūrėjas.
7 „Southern Comfort“ – amerikietiškas likeris, pagamintas iš distiliuoto grūdų spirito, su vaisių, prieskonių ir viskio pagardais. Buvo sukurtas barmeno Naujajame Orleane 1874 metais.
Jackas Kerouacas: „Rašydavau kaip džiazo muzikantas“
2012 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių rašytojas Jackas Kerouacas atsako į poeto Tedo Berrigano klausimus
Kerouacai neturi telefono. Prieš kelis mėnesius T. Berriganas susisiekė su J. Kerouacu ir įtikino duoti interviu. Kai pajuto, jog laikas jiedviem susitikti, tiesiog išdygo prie Kerouacų namų, lydimas dviejų draugų, poetų Aramo Saroyano ir Duncano McNaughtono. J. Kerouacas atsiliepė į skambutį, T. Berriganas skubiai prisistatė ir pasakė vizito tikslą. J. Kerouacas šiltai pasveikino poetus, bet, jam dar nespėjus įsileisti jų vidun, žmona, labai ryžtinga moteris, sučiupo jį už pakarpos ir liepė grupei nedelsiant išnykti.
„Mudu su Jacku drauge kartojome: „Paris Review!“, „Interviu!“ ir pan., – prisimena T. Berriganas, – o Duncanas ir Aramas jau sliūkino automobilio link. Atrodė, jau viskas prarasta, bet aš ir toliau kalbėjau, regis, civilizuotu, nuosaikiu, raminamu ir draugišku balsu, ir netrukus ponia Kerouac sutiko įsileisti mus dvidešimčiai minučių, su sąlyga, kad nebus geriama.
Jau viduje, kai tapo aišku, kad mes atvykome rimtu tikslu, ponia Kerouac pasidarė draugiškesnė ir mes galėjome pradėti interviu. Regis, žmonės nuolat dar užsuka pas Kerouacus, ieškodami „Kelyje“ autoriaus, išbūna ten ne vieną dieną, išgeria visą alkoholį, nuolat atitraukdami J. Kerouacą nuo rimtų darbų.
Vakarui slenkant atmosfera pasikeitė iš pagrindų, ir ponia Stella Kerouac pasirodė besanti maloni ir žavinga šeimininkė. Nuostabiausias J. Kerouaco bruožas – magiškas balsas, skambantis lygiai taip, kaip ir jo kūriniai. Rašytojas geba beregint stulbinamai ir trikdančiai pasikeisti. Jis diktuoja viskam, neišskiriant nė šito interviu.
Po interviu rašytojas, per visą pokalbį sėdėjęs prezidento Kenedžio tipo supamajame krėsle, persėdo ant didelės supamosios kėdės ir tarė: „Vadinasi, jūs, vaikinai, – poetai? Tai paklausykim jūsų eilių.“ Užtrukome dar maždaug valandą ir mudu su Aramu perskaitėme kelis savo kūrinius. Galiausiai šeimininkas padovanojo kiekvienam po pasirašytą spausdintą puslapį su vienu iš paskutiniųjų savo eilėraščių, ir mes išėjome.“
Interviu išspausdintas 1968 m. „The Paris Review“, Nr. 43
Tedas Berriganas. Ar galėtume pastumti suolelį čionai ir padėti ant jo šitai? [Padeda diktofoną.]
Stella Kerouac. Taip.
Jackas Kerouacas. O Dieve, tu kaip nesavas, Berriganai.
T. B. Na, nesu pratęs įrašinėt į juostą, Jackai. Esu tik baisiai šnekus, kaip ir jūs. OK, pradedam.
J. K. Okei? [Švilpteli.] Okei?
T. B. Na, norėčiau pradėti… Pirmoji jūsų knyga, kurią perskaičiau, kad ir kaip būtų keista, nes dauguma žmonių pirmiausia perskaito „Kelyje“, pirmoji, kurią perskaičiau, buvo „Miestas ir didmiestis“.
J. K. Vaje!
T. B. Susiradau ją bibliotekoje…
J. K. Vaje! Ar skaitei „Daktarą Saksą“, „Tristessą“?
T. B. Patikėkit. Perskaičiau net Rimbaud. Turiu „Kodžio vizijų“ egzempliorių, kurį Ronas Padgettas1 pirko Talsoje, Oklahomoje.
J. K. Velniop Roną Padgettą! Žinai, kodėl? Jis pradėjo leisti žurnaliuką pavadinimu „White Dove Review“2 Kanzas Sityje, ar tikrai ten? Talsoje? Oklahomoje… taip. Jis parašė: „Jūsų ilgas eilėraštis pradėtų naują žurnalą.“ Pasiunčiau jam „Trashing Doves“. Paskui pasiunčiau kitą eilėraštį, o jis jį atmetė, nes žurnalas jau pradėjo gyvuoti. Pasakiau tai, nes norėjau parodyti jums, kaip pankai mėgina prasimušti užlipdami kitiems ant sprando. O jis – ne poetas. Žinai, kas yra didis poetas? Aš žinau, kas yra didūs poetai.
T. B. Kas?
J. K. Na, tai… Williamas Bissettas iš Vankuverio. Vaikinukas indėnas. Bilas Bissettas arba Bissonnette’as.
Aramas Saroyanas. Kalbėkime apie Jacką Kerouacą.
J. K. Jis ne geresnis už Billą Bissettą, kuris šiaip jau labai originalus.
T. B. Gal pradėkime nuo redaktorių. Kaip jūs…
J. K. OK. Visi mano redaktoriai, pradedant Malcolmu Cowley, gavo nurodymus palikt mano prozą tokią, kokią parašiau. Malcolmo Cowley laikais, kai buvo spausdinami „Kelyje“ ir „Dharmos valkatas“, neturėjau jokios galios pakovoti už savo stilių. Kai po daugybės redakcijų Malcolmas Cowley prikaišiojo nereikalingų kablelių, pavyzdžiui: „Šajenas, Vajominge“ (kodėl nepasakius tiesiog „Šajenas Vajominge“ ir palikti taip, kaip yra), kodėl? Išleidau penkis šimtus dolerių, kad atkurčiau „Valkatų“ rankraštį iki galo, ir gavau iš „Viking Press“ sąskaitą, įvardytą „Taisymai“. Cha cha cha. O tu klausi, kaip dirbu su redaktoriumi… na, šiandien esu dėkingas redaktoriui už pagalbą skaitant korektūrą ir aptinkant logikos klaidų, kaip antai datos, vardai ar vietovardžiai. Pavyzdžiui, paskutinėje savo knygoje parašiau Firth of Forth, paskui, redaktoriaus patartas, pasitikrinau ir pamačiau, kad iš tikrųjų išplaukiau iš Firth of Clyde. Arba vietoj Aleister Crowley parašiau „Alisteir“, arba dar jis (redaktorius) rado smulkų klaidų, kai matuojama jardais žaidžiant futbolą… ir panašiai. Neperžiūrėdamas to, ką parašei, paprasčiausiai suteiki skaitytojui galimybę pamatyti, kaip dirbo tavo protas, kai rašei: išpažįsti savo mintis apie įvykius tik tau vienam būdingu nekintamu būdu… Na, ar esi kada nors girdėjęs apie jaunuolį, kuris pasakoja ilgą pašėlusią istoriją būreliui vyrų bare, o jie klausosi ir šypsosi, ar esi kada nors girdėjęs, kad jis stabtelėtų, pasitaisytų, sugrįžtų prie pasakyto sakinio ir jį pakoreguotų, išlygintų ritminį minties poveikį… Ar stabtelėjęs išsišnirpšti nosį jis neplanuoja kito sakinio? O kai tą kitą sakinį išsako, argi ne taip jo norėtą pasakyti kartą ir visiems laikams? Argi jis neatsispiria nuo to sakinio minties ir, kaip sako Shakespeare’as, „užsičiaupia amžiams“ ta tema, nes ją praplaukė, kaip upės dalį, kuri jau nutekėjo per akmenį ir niekada nebesugrįš atgal, niekada nepradės tekėti priešinga kryptimi laike? Beje, mano manija nedėti kablelių atsirado rašant „Spalį geležinkelio žemėje“, labai eksperimentinę prozą, kurios tikslas buvo visą laiką pukšėti it garo varikliui, traukiančiam šimto automobilių krovinį su tarnybiniu vagonu traukinio gale; tada tai buvo mano kalbėjimo maniera ir ji tebėra įmanoma, jei mąstymas, rašant taip greitai, primena išpažintį, yra tyras ir žadinamas glūdinčios jame gyvybės. Patikėkit, visą jaunystę praleidau rašydamas lėtai ir nuolat peržiūrėdamas, ką parašiau, perfrazuodamas bei braukydamas mintis. Viskas baigės tuo, kad per dieną parašydavau sakinį, o jame nelikdavo JAUSMO. Po velnių, JAUSMAS ir yra tai, ką mene labiausiai mėgstu, o ne demonstruoti MEISTRIŠKUMĄ ir slėpti jausmus.
T. B. Kas paskatino jus rašant „Kelyje“ naudotis „spontanišku“ stiliumi?
J. K. Mintis apie spontanišką stilių rašant „Kelyje“ šovė pamačius, kokius puikus laiškus man rašė šaunuolis senis Nealas Cassady, visus pirmuoju asmeniu, greitus, pašėlusius, išpažintinius, visiškai rimtus, labai išsamius, bet su tikrais vardais (juk tai buvo laiškai). Be to, prisiminiau Goethe’s perspėjimą, na, Goethe’s pranašystę, kad ateities Vakarų literatūra bus išpažintinės prigimties; ir Dostojevskis pranašavo tą patį ir gal būtų tatai pradėjęs, jeigu būtų gyvenęs pakankamai ilgai ir parašęs suplanuotąjį šedevrą „Didžiojo inkvizitoriaus gyvenimas“. Jaunystėje Cassady irgi pradėjo kurti, rašydamas lėtai, kruopščiai, laikydamasis visų to mėšlino meistriškumo reikalavimų, bet jam tai tapo nebepakenčiama, kaip ir man, pamačius, kad viskas eina ne iš vidurių ir širdies, kaip jis pats jautė tai išeinant. Bet man akis atvėrė jo stilius. Tie Vakarų pakrantės pankai žiauriai meluoja, sakydami, kad mintį parašyti „Kelyje“ pasisavinau iš jo. Visi Cassady man rašyti laiškai buvo apie jo gyvenimą dar iki tų laikų, kai mudu susipažinom, apie tai, kaip jis, dar vaikas, gyveno su tėvu ir panašiai, ir apie jo paauglystės patyrimus. Laiškas, kurį jis man atsiuntė, klaidingai paskelbtas kaip trylikos tūkstančių žodžių laiškas… ne, trylikos tūkstančių žodžių veikalas buvo jo romanas „Pirmasis trečdalis“, kurį šis laikė savo namuose. Tas laiškas, turiu galvoj pagrindinį laišką, buvo keturiasdešimties dūkstančių žodžių, įsivaizduojat, ištisas trumpas romanas. Tai buvo didingiausias iš visų parašytų kūrinių, kurį man yra tekę matyti, geresnis už visų rašančiųjų Amerikoje, ar bent jau pakankamas, kad taptum Melville’u, Twainu, Dreiseriu, Wolfe’u, nebežinau, kuo ten dar, kas jau vartosi kape. Allenas Ginsbergas paprašė, kad paskolinčiau jam tą ilgą laišką paskaityt. Perskaitė jį, paskui, 1955 metais, paskolino jį vaikinui pavarde Gerdas Sternas, kuris gyveno namelyje-laive Sausalite, Kalifornijoje, ir tas vyrukas laišką pametė; manau, kad jis nukrito už borto. Mudu su Nealu patogumo dėlei pavadinom jį „Džoanos Anderson laišku“… viskas apie Kalėdų savaitgalį Denverio biliardinėse, viešbučiuose ir kalėjimuose, su linksmais ir tragiškais įvykiais, net lango piešinys su visais matmenimis, kad skaitytojui būtų lengviau suprasti. Žinot, tas laiškas būtų buvęs išspausdintas su Nealo autorinėmis teisėmis, jeigu būtume jį suradę, bet, kaip jums žinoma, jis buvo mano kaip laiško adresato nuosavybė, tad Allenas turėjo elgtis su juo atidžiau, tasai vaikis laive irgi. Jei galėtume išknist visą tą keturiasdešimties tūkstančių žodžių laišką, Nealas būtų išteisintas. O dar mudu labai dažnai įrašydavom pokalbius greitakalbe į magnetofono juostą, seniai, dar 1952 metais, ir dažnai jų klausydavomės, abu įnikom į LINGO paslaptį, pasakojant istoriją, ir įsivaizdavom, kad tai vienintelis būdas išreikšti šito amžiaus spartą, įtampą ir pašėlusį kvailiojimą… Ar šito jau gana?
T. B. Kaip, jūsų nuomone, tas stilius pasikeitė nuo „Kelyje“ rašymo laikų?
J. K. Koks stilius? Ak, romano „Kelyje“ stilius. Na, kaip jau sakiau, pradinį rankraščio stilių Cowley išsijojo, neturėjau galimybės pasiskųst, ir nuo to laiko visos mano knygos spausdinamos tokios, kokios jos parašytos, taip sakant, o jų stilius įvairavo nuo itin eksperimentinio „Geležinkelio žemės“ greitraščio iki mistinio, primenančio įaugusio kojos nago skausmą knygoje „Tristessą“, dostojevskiškos „Pogrindžio užrašų“ išpažintinės beprotybės knygoje „Požemio gyventojai“ („The Subterranenans“), trigubo tobulumo „Big Sure“, kur, sakyčiau, paprasta istorija pasakojama glotnia, kaip per sviestą slystančia, išlavinta tėkme, iki „Satori Paryžiuje“, kuri iš tikrųjų yra pirmoji knyga, ją parašiau, turėdamas pašonėje alkoholio (konjako ir salyklinio alaus)… nepraleidžiant nemačiomis „Sapnų knygos“, parašytos pusiau nubudusio iš miego žmogaus stiliumi, tiesiai šviesiai dėstančio viską prie lovos gulinčiu pieštuku… taip, pieštuku… nieko sau darbas! Apsiblaususios akys, liguista sąmonė, sugluminta ir mistifikuota miego, staiga iššokančios detalės, net ir rašydamas nežinai, ką jos reiškia, kol galiausiai nubundi, išgeri kavos, pasižiūri į tai, kas parašyta, ir išvysti sapnų logiką, perteiktą pačia sapnų kalba, supranti?.. Ir galiausiai, sulaukęs nuovargiu paženklinto vidutinio amžiaus, nusprendžiau sulėtint tempą ir „Dulūzo tuštybę“ parašiau saikingesniu stiliumi, kad po visų tų ezoterika paženklintų metų buvę skaitytojai galėtų sugrįžt ir pamatyt, kaip dešimt metų pakeitė mano gyvenimą ir mąstymą… Šis romanas galiausiai yra vienintelis, kurį galiu pasiūlyti, tikra istorija apie tai, ką mačiau ir kaip mačiau.
T. B. „Kodžio vizijas“ jūs diktavote. Ar vėliau tą metodą naudojote?
J. K. „Kodžio vizijų“ nediktavau. Atspausdinau dalį į juostą užrašyto pokalbio su Nealu Cassady, kur jis man pasakojo apie savo ankstesnius nuotykius Los Andžele. Tai keturi skyriai. Nuo tada to metodo nebenaudojau. Mudviem su Nealu tikrai nekaip išeina, kai viskas būna užrašyta su visais ak, och bei aha ir baime, kad tas prakeiktas daiktas sukasi ir esi verčiamas nešvaistyti elektros ar juostos… Bet nežinau, ko gero, būsiu priverstas galiausiai vėl to griebtis: vis greičiau pavargstu ir anku. Tai glumina. Šiaip ar taip, kiek girdėjau, taip daro visi, bet aš vis dar tebekeverzoju. McLuhanas3 teigia, kad esam vis labiau linkę bendrauti žodžiu, tad, manau, visi vis geriau ir geriau išmokstam kalbėti į tą aparatą.
T. B. Kas yra ta „Yeatso atskleista pusiau transo“ būklė, suteikianti idealią aplinką spontaniškam rašymui?
J. K. Na, štai ir priėjom liepto galą, kaipgi gali patirti transą, kai tau burna neužsičiaupia… rašymas – bent jau tylus meditavimas, net jeigu mauni šimto mylių per valandą greičiu. Prisimenate tą sceną iš „La Dolce Vita“, kur senas kunigas pašėlo, nes maniakų minia susirinko pasižiūrėt į medį, kur vaikai išvydo Mergelę Mariją? Jis sako: „Vizijos neįmanomos elgiantis taip kvailai ir karštligiškai, tokioje grūstyje, riksme, vizijos patiriamos tikini tyloje ir medituojant.“
T. B. Jūs sakote, kad haiku rašomas ne spontaniškai, o perrašinėjamas ir taisomas. Ar tai būdinga visai jūsų poezijoje? Kodėl poezijos rašymo metodai skiriasi nuo prozos rašymo?
J. K. Ne, pirmiausia – haiku būna geresnis, kai jį perrašai ir pataisai. Žinau, mėginęs. Jis turi būti visiškai glaustas, jokių gėlių nei lapų, nei kalbos ritmo, jis turi būti paprastas paveikslėlis, telpantis į tris eilutes. Bent jau taip juos rašė senieji meistrai, sugaišdami toms trims eilutėms mėnesius ir, tarkim, parašydami:
Apleistoj valtyje
Krušos ledukai
Vis pasišokčioja.
Tai Shiki4. Bet rašydamas paprastus angliškus eilėraščius susidorodavau su jais greitai, kaip ir rašydamas prozą, naudodavau bloknoto puslapio dydį eilėraščio formai ir ilgiui palaikyti, kaip muzikantas, džiazo muzikantas, privalo išsakyti tai, ką nori, tam tikru taktų skaičiumi bendrame chore, persiliejančiame į kitą, tačiau privalo sustoti ten, kur choro puslapis baigiasi. Galiausiai poezijoje gali visiškai laisvai pasakyti viską, ką nori, tau nereikia pasakoti istorijos, gali vartoti užslėptą žodžių žaismą, todėl, rašydamas prozą, aš visada sakau: „Poezijai dabar nėra laiko, klok savo istoriją.“ [Patiekiami gėrimai.]
T. B. Kaip jūs rašote haiku?
J. K. Haiku? Norite išgirsti haiku? Suprantat, jūs privalote suspausti į tris trumpas eilutes ilgoką istoriją. Pirmiausia pradedi nuo haiku situacijos – išvysti lapą, kaip pasakojau Stellai aną vakarą, kuris, pučiant stipriam spalio vėjui, nukrinta žvirbliui ant nugaros. Didelis lapas nukrinta ant mažyčio žvirbliuko nugaros. Kaip šitai suspausi į tris eilutes? O rašydamas japonų kalba, turi suspausti tai į septyniolika skiemenų. Amerikiečių ar anglų kalba mums to daryti nereikia, nes mes neturime tos skiemenų nesąmonės, būdingos japonų kalbai. Todėl pagalvoji: „Mažas žvirbliukas“ – bet tau nereikia sakyti mažas, – visi žino, kad žvirbliukas yra mažas iš prigimties, todėl sakai:
Žvirbliukas
didelis lapas jam ant nugaros –
vėtra
Niekai, prastai išėjo, atmetu.
Žvirbliukas
kai rudens lapas staiga prilimpa jam prie nugaros
atpūstas vėjo.
Cha, išėjo. Ne, truputį per ilga. Supranti? Tai jau šiek tiek per ilga, Berriganai, supranti, ką turiu galvoje?
T. B. Regis, vienu žodžiu per daug ar kažkas panašaus, na, kad ir tas kai. Kas, jeigu išmestume tą kai? Tarkim:
Žvirbliukas
rudens lapas staiga prilimpa jam prie nugaros
atpūstas vėjo!
J. K. Aha, taip gerai. Manau, tas kai buvo nereikalingas žodis. Teisinga mintis, O’Hara! Žvirbliukas / rudens lapas staiga – žodžio staiga juk nereikia, ar ne?
Žvirbliukas
rudens lapas prilimpa jam prie nugaros
atpūstas vėjo!
[J. Kerouacas užrašo paskutinį variantą į užrašų knygelę.]
T. B. Staiga – kaip tik vienas tų žodžių, kurių mums čia visai nereikia. Kai tai išspausdinsit, ar išnašose parašysit, kad paklausėte manęs keleto klausimų?
J. K. [Rašo.] Patarė Berriganas. Taip?
T. B. Ar daug poezijos rašote? Ne tik haiku?
J. K. Haiku rašyti sunku. Aš rašau ilgus kvailus indėniškus eilėraščius. Ar norėtumėte išgirsti mano ilgą kvailą indėnišką eilėraštį?
T. B. Kokių indėnų?
J. K. Irokėzų. Argi neaišku į mane pažvelgus? [Skaito iš užrašų knygelės.]
Vejoje pakeliui į parduotuvę
keturiasdešimtmetis taip, kad girdėtų kaimynai,
ei, Ma, pažvelki, aš susižeidžiau. Ypač
ta švirkšle.
Ką tai reiškia?
T. B. Pakartokite.
J. K. Ei, Ma, pažvelki, aš susižeidžiau, eidamas į parduotuvę, aš susižeidžiau, aš nukritau ant vejos, aš šaukiu savo motinai, ei, Ma, pažvelki, aš susižeidžiau. Ir priduriu: ypač ta švirkšle.
T. B. Jūs nukritote ant purkštuvo?
J. K. Ne, mano tėvas paleido čiurkšlę į mano mamą.
T. B. Iš tokio nuotolio?
J. K. Oi, išeinu iš žaidimo. Ne, žinau, kad negalėjai šito suprasti. Turėjau paaiškinti. [Vėl atverčia užrašų knygelę ir skaito.]
Gaugsmas reiškia džiaugsmą.
T. B. Pasiųskite jį Ginsbergui.
J. K. [Skaito.]
Vadinamieji laimingi žmonės yra veidmainiai – tai reiškia
Laimė ilgio sulig banga negali veikti be
neišvengiamos apgaulės, be tam tikros intrigos ir melų, ir
slapukavimo. Veidmainystė, apgaulė indėnų nėra. Nėra šypsojimosi.
T. B. Nėra indėnų?
J. K. Priežastis, dėl kurios tu iš tikrųjų jauti man užslėptą priešiškumą, Berriganai, – prancūzų ir indėnų karas.
T. B. Galimas daiktas.
A. S. Horace’o Manno5 mokyklos rūsyje mačiau jūsų nuotrauką; futbolininko uniforma. Tuomet jūs buvote storulis.
S. K. Tafe! Eikš čionai, Tafe! Eikš, katinėli..
J. K. Stella, išgerkim dar butelį ar du. Užmušiu visus, kurie leis man išstorėti. Aš iš tikrųjų buvau storas. Grietininiai ledai su karštu irisų užpilu! Bum! Suvalgydavau tų ledų po dvi tris porcijas prieš kiekvienas rungtynes. Lou Little’as…
T. B. Jis buvo jūsų treneris Kolumbijos universitete?
J. K. Lou Little’as buvo mano treneris Kolumbijos universitete. Tėvas nuėjo pas jį ir sako: „Tu, niekšingas ilganosi sukčiau… Kodėl neleidi mano sūnui Ti Džinui, Džekui, pradėti žaisti „Army game“ rungtynėse, kad galėtų atkeršyt savo didžiajam priešui iš Louelo vidurinės?“ O Lou Little’as atsako: „Nes jis tam nepasiruošęs.“ – „Kas sako, kad jis nepasiruošęs?“ – „Aš sakau, kad jis nepasiruošęs.“ Tėvas ir sako: „Kodėl? Tu ilganosi banananosi sukčiau, dink man iš akių!“ Ir, trepsėdamas kojomis, išeina iš kabineto rūkydamas didelį cigarą. „Eikš, Džekai, eime iš čia.“ Ir taip mudu abu palikome Kolumbijos universitetą. O per karą – 1942 metais, – kai tarnavau Jungtinių Valstijų laivyne, jis atėjo ir sako stebint visiems admirolams: „Džekai, tu teisus! Vokiečiai neturi būti mūsų priešai. Jie turi būti mūsų sąjungininkai, ir kada nors tai bus įrodyta.“ Visiems admirolams atvipo žandikauliai, o mano tėvui nieko iš jų nereikėjo – jis nieko neturėjo, tik didelį pilvą, va tokį didelį [gestikuliuoja priešais save rankomis] ir vis daužydavo jį PUM! PUM! [J. Kerouacas atsistoja ir, išpūtęs pilvą, demonstruoja jį kaip būgną, vis kartodamas „PUM!“] Kartą jis vaikštinėjo gatve su mama už parankės Žemutiniame Ist Saide. Anais senais laikais, žinai, 1940-aisiais. Ir staiga priešais išdygo būrys rankomis susikibusių rabinų… šudur budur šudur budur, jiems nė į galvą neatėjo prasiskirti ir praleisti tą krikščionį su žmona. Tai mano tėvas ir padarė tą PUM! Ir nusviedė rabiną į nutekamąjį griovį. Tada paėmė motiną už parankės ir pro juos nužingsniavo.
Na, Berriganai, gal tau tai ir nepatinka, bet tai mano šeimos istorija. Jiems nieko iš nieko nereikėjo. Ateis laikas ir man nieko iš nieko nereikės. Gali tai užrašyti. Ar čia mano vynas?
T. B. Ar „Miestas ir didmiestis“ buvo parašytas laikantis spontaniškos kompozicijos principų?
J. K. Dalis jo, sere. Parašiau dar ir kitą variantą, kuris guli paslėptas po grindimis, su Burroughsu.
T. B. Girdėjau gandus apie tą knygą. Visi nori prie jos prisikasti.
J. K. Ji pavadinta „Ir hipopotamai išvirė savo rezervuaruose“. Hipopotamai. Nes vieną vakarą mudu su Burroughsu sėdėjome bare ir staiga girdime žinių pranešėją sakant „… ir egiptiečiai puolė bla bla… o tuo metu Londono zoologijos sode įsiliepsnojo didžiulis gaisras, nusidriekė per laukus, ir hipopotamai išvirė savo rezervuaruose! Labanakt visiems!“ Tai Bilo pavadinimas, jis jį užsirašė. Jis užsirašo tokius dalykus.
T. B. Ar jūs iš tikrųjų atspausdinote jam „Nuogo kąsnio“ rankraštį Tanžere?
J. K. Ne… pirmąją dalį. Pirmuosius du skyrius. Atsiguliau į lovą ir mane apniko košmarai… kad man iš burnos lenda didžiulės ilgos rūkytos dešros. Spausdinant tą rankraštį, mane kankino košmarai… Aš ir sakau. „Bilai! O jis: „Spausdink toliau.“ Sako: „Nupirkau tau sumautą žibalinę krosnelę čia, šiaurės Afrikoje, supranti.“ Arabų kraštuose… sunku gauti žibalinę krosnelę. Aš ją užsikardavau, pasiimdavau patalų, truputį žoles ar kefo, kaip mes ją tenai vadindavome… o gal kartais hašišo… beje, tenai jis legalus, ir pradėdavau tak tak tak tak, o naktį, kai atsiguldavau į lovą, tie dalykai pradėdavo lįsti man iš burnos. Galiausiai pasirodė tie vaikinai, na, Alanas Ansenas6 ir Allenas Ginsbergas ir sugadino visą rankraštį, nes atspausdino ne taip, kaip Bilas jį parašė.
T. B. „Grove Press“ leidykla leidžia Burroughso „Olympia Press“ leidykloje išėjusias knygas su daugybe pakeitimų ir priedų.
J. K. Na, mano nuomone, Burroughsas nedavė nieko, kas sudomintų mūsų plyštančias širdis nuo tada, kai rašė taip, kaip „Nuogame kąsnyje“. Dabar jis daro tik tą „sulaužytą“ šlamštą; jis vadinasi… na, kai parašai prozos puslapį, paskui parašai kitą prozos puslapį… paskui juos perlenki, sukarpai ir sudedi draugėn… ir panašų šūdą…
T. B. O kaip vis dėlto „Narkašas“?
J. K. Tai klasika. Geriau už Hemingway’ų – tai kaip Hemingway’us, ir netgi truputį geriau. Ten rašoma: „Denis ateina vieną vakarą į mano butą ir sako: „Ei, Bilai, ar galiu pasiskolinti tavo gumbinę?“. Tavo gumbinę – ar tu žinai, kas yra gumbinė?
A. S. Kuoka?
J. K. Kuoka. Bilas ir sako: „Ištraukiau apatinį stalčių ir iš po gražių marškinių stirtos paėmiau savo kuoką. Padaviau ją Denui ir sakau: „Tik nepamesk jos, Deni“, – Denis atsako: „Nesirūpink, aš jos nepamesiu.“ Išeina ir ją pameta.
Gumbinė… kuoka… čia visas aš… gumbinė.
T. B. Tai haiku: gumbinė, kuoka, čia visas aš. Jums vertėtų jį užrašyti.
J. K. Ne.
T. B. Tai gal aš jį užrašysiu. Jūs nieko prieš, jei aš juo pasinaudosiu?
J. K. Varyk!
T. B. Jūs netikite bendradarbiavimu? Ar kada nors bendradarbiavote su kuo nors, be leidėjų?
J. K. Porą kartų bendradarbiavau lovoje su Billu Cannastra7 loftuose. Su blondinėmis.
T. B. Ar tai tas pats vaikinas, kuris mėgino išlipt pro langą iš metro vagono „Astor Place“ stotelėje Holmeso romane „Eik“?
J. K. Taip. Taip, taigi jis ir sako: „Išsirenkim nuogai ir apibėkim kvartalą…“ O tuomet lijo, supranti. Šešioliktosios gatvės ir Septintosios aveniu kampas. Pasakiau: „Na, aš tai liksiu su trumpikėmis“, – o jis: „Ne, jokių trumpikių.“ Aš sakau: „Aš trumpikių nenusimausiu.“ Jis sako: „Gerai, bet aš bėgsiu be jų.“ Ir mudu nunšnojom iš Šešioliktosios į Septynioliktąją… paskui sugrįžome ir užkopėme laiptais – niekas mūsų nematė.
T. B. Kokiu dienos metu?
J. K. Bet jis buvo visiškai nuogas. Apie trečią ar ketvirtą ryto. Lijo. Ir visi ten buvo. Jis šoko ant stiklo šukių ir grojo Bachą. Billas buvo vaikinas, kuris įsisiūbuodavo ant stogo – šešiaaukščio namo, supranti? Būdavo, pasakys: „Norit, kad nukrisčiau?“ Atsakydavom: „Ne, Billai, ne.“ Jis buvo italas. Italai pašėlę, žinai.
T. B. Ar jis rašė? Ką jis veikė?
J. K. Jis sakydavo: „Jackai, eime pažiūrėsim pro tą plyšelį.“ Ir žiūrėdavom pro tą plyšelį ir pamatėm daug dalykų… jo tualete.
Aš jam ir pasakiau: „Billai, man tai neįdomu.“ O jis atsakė: „Tau niekas neįdomu.“ Audenas būtų atėjęs jau kitą dieną, kitą popietę, išgert kokteilių. Galbūt su Chesteriu Kallmanu, Tennessee’u Williamsu.
T. B. Ar tais laikais Nealas Cassady jau buvo jūsų orbitoje? Ar jūs jau pažinojote Nealą Cassady, kai buvote susidėjęs su Billu Cannastra?
J. K. O taip, taip, hm… jis turėdavo didžiulį paką žolės. Žolė visados suteikdavo jam džiaugsmo.
T. B. Kaip jums atrodo, kodėl Nealas nerašo?
J. K. Jis rašė… gražiai! Jis rašė geriau už mane. Nealas labai smagus vaikinas. Tikras kalifornietis. Mudu smagindavomės labiau nei būtų pajėgę penki tūkstančiai „Socony“ degalinių klientų. Manau, kad jis – protingiausias žmogus, kokį tik man yra tekę gyvenime sutikt. Nealas Cassady. Beje, jis – jėzuitas. Dainavo chore. Buvo Denverio katalikų bažnyčių berniukų choro narys. Ir išmokė mane visko, kuo aš dabar tikiu, visko, kuo galima tikėti, turint galvoje dievybę.
T. B. Edgarą Cayce’ą8?
J. K. Ne, dar prieš tai, kai sužinojo apie Edgarą Cayce’ą, jis man papasakojo apie tuos dalykus iš savo gyvenimo, kai mudu keliavom, – jis sakydavo: „Mudu pažįstam Dievą, argi ne taip, Jackai?“ Aš atsakydavau: „Taip, sere, brolau.“ Jis paklausdavo: „Argi mudu nežinom, kad nieko blogo nenutiks?“ – „Taip, sere.“ – „Ir mudu trauksim pirmyn ir vis pirmyn… ir hmmmmmmm ja–bmmmmmmm…“ Jis buvo tobulas. Visada buvo tobulas. Kiekvienąsyk, kai jis atvyksta manęs aplankyti, negaliu įterpt nė žodelio.
T. B. „Kodžio vizijose“ jūs aprašėte Nealą, žaidžiantį futbolą.
J. K. Taip, jis puikiai žaidė futbolą. Anais laikais šiauriniame Frisko paplūdimyje Nealas išsirinko du bitnikus, vilkinčius mėlynais džinsais. Ir sako: „Turiu jau eiti, pykšt pykšt, ar jau turiu eiti?“ Jis dirbo geležinkelyje… išsitraukė laikrodį… „Penkiolika po dviejų, kad jį kur, turiu ten būti dvidešimt po dviejų. Žinot, vyručiai, vežkite mane tiesiai ten, kad nepražioplinčiau savo traukinio… Kad suspėčiau į traukinį, važiuojantį į – kaip ta vieta vadinasi, – San Chosė?“ Jie sako: „Aišku, biče.“ O Nealas: „Čia jums žolės.“ O jie: „Mes gal ir atrodom kaip nepakartojami bitnikai su nepakartojamomis barzdomis… bet mes – policininkai. Ir mes jus suimame.“
Vienas vyrukas iš „New York Post“ apsilankė kalėjime ir paėmė iš jo interviu, o Nealas pasakė: „Pasakykit tam Kerouacui, jei jis vis dar manimi tiki, kad atsiųstų rašomąją mašinėlę.“ Tad pasiunčiau Allenui Ginsbergui šimtą dolerių, kad nupirktų Nealui rašomąją mašinėlę. Ir jis spausdino ja užrašus, bet jam nebuvo leista jų išsinešti. Nežinau, kur ta mašinėlė dabar. Genet visą „Gėlių Dievo motiną“ parašė šūdnamyje… kalėjime. Jis didis rašytojas, tas Jeanas Genet. Jis rašė, rašė, kol priėjo tokį tašką, kai jį jau buvo beištinkąs orgazmas apie tai rašant… nespėjo nusigauti iki lovos – kaliūzėje. Prancūziškoje kaliūzėje. Prancūziškame kalėjime. Cypėje. Ir tai buvo skyriaus pabaiga. Kiekvienas skyrius – tai Genet, patiriantis orgazmą. Ką Sartre’as, turiu pripažinti, pastebėjo.
T. B. Jūsų nuomone, tai kita spontaniško rašymo rūšis?
J. K. Na, aš galiu sėsti į kalėjimą ir galiu kas vakarą parašyti po skyrių apie Madžę, Magu ir Molę. Tai nuostabu. Genet – iš tikrųjų garbingiausias mūsų rašytojas nuo Kerouaco ir Burroughso laikų. Bet jis atsirado dar prieš mus. Jis vyresnis. Na, jis tokio pat amžiaus kaip ir Burroughsas. Bet nemanau, kad aš elgiausi negarbingai. Puikiai pagyvenau, dievaž! Viešpatie, apvažinėjau šitą šalį laisvas kaip bitė. Bet Genet – labai tragiškas ir gražus rašytojas. Ir aš perleidžiu karūną. Ir laurų vainiką. Laurų vainiko Richardui Wilburui neduodu! Ar Robertui Lowelui. Atiduokite jį Jeanui Genet ir Williamui Sewardui Burroughsui. Ir ypač Allenui Ginsbergui, ir Gregory Corsui.
T. B. Jackai, o kaip Peteris Orlowskis? Jums patinka Peterio kūriniai?
J. K. Peteris Orlowskis – idiotas! Jis – rusas idiotas. Netgi ne rusas. Jis lenkas.
T. B. Jis yra parašęs keletą gražių eilėraščių.
J. K. O taip. Vaje… kokių eilėraščių?
T. B. Jis parašė gražų eilėraštį pavadinimu „Antrasis eilėraštis“.
J. K. „Mano brolis sisioja į lovą… o aš einu į metro ir pamatau du žmones, kurie bučiuojas…“
T. B. Ne, eilėraštis, kuriame yra eilutė: „kūrybiškiau grindis dažyti nei jas šluoti.“
J. K. Tai krūvos šūdo! Tokią pačią poeziją parašė kitas lenkas idiotas, toks lenkas pakvaišėlis vardu Apollinaire’as. Apollinaire’as, žinot, – netikras jo vardas.
Keli vyrukai San Franciske pasakė man, kad Peteris – idiotas. Bet man patinka idiotai ir man patinka jo poezija. Pamąstyk apie tai, Berriganai. Nors man patinka Gregory’o kūryba.
Paduok man vieną tų.
T. B. Vieną tų piliulių?
J. K. Taip. Kaip jos atrodo? Tokie išsišakoję klarnetai?
T. B. Jų pavadinimas – Obetrolis. Kaip tik Nealas ir pasakojo man apie jas.
J. K. Obertonai?
T. B. Obertonai? Ne, oberonai.
A. S. Ką jūs turėjote omeny, kai „Grove“ leidyklos antologijos gale… pasakėte… kad pailginate eilutę, norėdamas pripildyti ją tų slaptų įvaizdžių, kurie atsiranda sakinio pabaigoje.
J. K. Jis – tikras armėnas! Nuogulos. Delta. Dumblas. Štai kur pradedi eilėraštį…
Kai vieną dieną ėjau gatve
išvydau ežerą, kur žmones nukirto man pasturgalį,
17 000 kunigų, giedančių kaip George Burns9
O paskui tęsia…
Ir kuriu pokštus apie save
ir laužau kaulus žemėje
ir štai aš – didis Džonas Armėnas
grįžtantis atgal į žemę
O dabar prisimeni, kur buvai pradžioje, ir sakai…
Ahaha! Tatatatadūda… Iškrušk tą Turkiją!
Matai? Tu prisiminei paskutinę eilutę… o per vidurį prarandi protą.
A. S. Taip.
J. K. Tas tinka prozai lygiai taip pat, kaip ir poezijai.
T. B. Bet, rašydamas prozą, jūs pasakojate istoriją…
J. K. Rašydamas prozą, naudojiesi pastraipa. Kiekviena pastraipa – eilėraštis.
T. B. Ar kaip tik taip jūs ir rašote pastraipą?
J. K. Kai bėgau į miesto centrą ir ketinau tai padaryti, ir kai gulėjau ten su ta mergina, o vaikinas išsitraukė savo žirkles, ir aš įleidau jį ten, jis parodė man keletą nešvankių paveikslėlių. Tada aš išėjau ir nusiritau laiptais žemyn su bulvių maišais.
T. B. Ar jums kada nors patiko Gertrude’os Stein kūryba?
J. K. Niekada ja itin nesidomėjau. Man patiko „Melanchta“, truputį.
Man tikrai reikėtų eit į mokyklą ir mokyt vaikus. Galėčiau užsidirbt du tūkstančius žalių per savaitę. Bet tokių dalykų išmokyti negali. Žinote kodėl? Nes tave turi pagimdyti tragiški tėvai.
T. B. Tai padaryti gali tik tuomet, jei esi gimęs Naujojoje Anglijoje.
J. K. Tarp kitko, mano tėvas sakė, kad tavo tėvas – ne tragiškas.
A. S. Aš nemanau, kad mano tėvas tragiškas.
J. K. Mano tėvas sakė, kad Saroyanas… Williamas Saroyanas – visiškai ne tragiškas… jame daug šūdo. Ir aš smarkiai su juo susikibau. Bebaimis jaunuolis ant skrendančios trapecijos – ganėtinai tragiškas, sakyčiau.
A. S. Suprantat, tada jis buvo dar visai jaunas.
J. K. Taip, bet jis buvo alkanas, ir jis buvo Times aikštėje. Skrido. Jaunuolis ant skrendančios trapecijos. Tai buvo graži istorija. Ji mane pribaigė, kai buvau vaikas.
T. B. Ar prisimenate Williamo Saroyano apsakymą apie indėną, kuris atvadavo į miestą, nusipirko automobilį ir susirado vaiką, kuris jam vairavo?
S. K. Kadilaką.
J. K. Kokiame mieste tai buvo?
A. S. Fresnas. Tai buvo Fresnas.
J. K. Na, prisimeni tą naktį, kai ilgam užsnūdau, o tu prijojai prie mano lango ant balto žirgo…
A. S. „Gražaus balto žirgo vasara“.
J. K. Ir aš pažvelgiau pro langą ir paklausiau: „Kas tai?“ O tu atsakei: „Aš vardu Aramas. Ir aš – ne baltas žirgas.“
A. S. Muradas.
J. K. „Aš vardu Muradas“, atsiprašau. Ne, aš vardu.. Aš buvau Aramas, o tu buvai Muradas. Tu pasakei: „Nubusk!“, o aš nubusti nenorėjau. Aš norėjau joti. „Aš vardu Aramas“ – knygos pavadinimas. Tu pavogei baltą ūkininko žirgą ir mane išbudinai, Aramai, kad jočiau drauge su tavimi.
A. S. Muradas buvo tas beprotis, kuris pavogė žirgą.
J. K. Ei, ką tu man čia padavei?
T. B. Obetrolį.
J. K. Ak, obį.
T. B. O kaip dėl džiazo ir bopo įtakos, didesnės nei… Saroyano, Hemingway’aus ir Wolfe’o?
J. K. Taip, džiazas ir bopas, tarkim, saksofonininkas, grojantis tenoro saksofonu, įtraukia oro ir pučia frazę, kol jam pritrūksta kvapo, ir kai tai atsitinka, jo sakinys, jo pareiškimas būna baigtas… Va taip aš ir atskiriu savo sakinius, kaip sąmonės oro kvėpsnius… Aš sukūriau teoriją apie oro kvėpsnį kaip matą prozoje ir poezijoje, kad ir ką sakytų Olsonas, Charlesas Olsonas10, aš sukūriau tą teoriją 1953 metais, paprašytas Borroughso ir Ginsbergo. Be to, dar egzistuoja toks dalykas kaip džiazo rasizmas, laisvė ir humoras vietoj visos tos klaikios analizės ir tokių dalykų kaip: „Džeimsas įėjo į kambarį ir užsidegė cigaretę. Jis pamanė, kad Džeinė galėjo pamanyti, kad tai pernelyg neaiškus gestas…“ Na, žinot, visokių tokių dalykų. O dėl Saroyano, taip, jis man patiko, kai buvau paauglys, jis iš tikrųjų ištraukė mane iš devynioliktojo amžiaus vėžių, kurias stengiausi ištirti, ne tik savo smagiu tonu, bet ir aiškia armėniška poetika – na, nežinau kuo… jis tiesiog užkabino… Hemingway’us buvo kerintis, žodžių perlai ant balto puslapio, pateikiantys tau tikslų vaizdą… o Woolfas buvo nesiliaujantis Amerikos dangaus ir pragaro srautas, atvėręs man akis į Ameriką – savaiminę temą.
T. B. O kaip filmai?
J. K. Taip, filmai man padarė įtakos. Malcolmas Cowley, beje, užsiminė apie tai ne vieną kartą. Kartais jis būna labai įžvalgus: pastebėjo, kad „Daktare Sakse“ be perstojo kalbama apie šlapimą, ir tai visai natūralu, nes neturėjau kur rašyti tos knygos, išskyrus klozeto dangtį mažyčiame plytelėmis išklijuotame tualete Meksike, kur slėpdavausi nuo bute susirinkusių svečių. Tarp kitko, to romano stilius – iš tikrųjų haliucinuojantis, nes visą jį parašiau rūkydamas žolę. Be juokų. Cho cho.
T. B. Kaip jūsų kūrybą paveikė Zenas?
J. K. Iš tikrųjų mano kūrybą paveikė Mahajanos budizmas, pradinis Gautamos Šakjamunio, paties Budos, senų laikų Indijos budizmas… Zenas – tai, kas iš budizmo ar Bodhi liko po to, kai jis persikėlė į Kiniją, vėliau – į Japoniją. Dalis mano rašymą paveikusio Zeno tai Zenas, glūdintis haiku, kaip jau sakiau, trijų eilučių, septyniolikos skiemenų eilėraščiuose, parašytuose prieš šimtus metų tokių vyrukų kaip Basho11. Issa12, Shiki, buvo dar ir nūdienos meistrų. Trumpas, mielas sakinys su netikėtu minties šuoliu ir yra savotiškas haiku, leidęs sąmonei norom nenorom šokinėti nuo šakos prie paukščio; nustebini save, pajunti didžiulę laisvę ir smagumą. Bet rimtasis mano budizmas, tas iš senosios Indijos, turėjo poveikio tai mano kūrybos daliai, kurią jūs galite pavadinti religine, arba aistringa, arba pamaldžia, beveik lygiai taip pat, kaip ir katalikybė. Pradinis budizmas rėmėsi nuolatine sąmoninga užuojauta, brolyste, dana paramita (gailestingumo tobulumu) – neužmink vabalėlio, na, visu tuo, nuolankumu, elgetavimu, mielu sielvartingu Budos (kuris, tarp kitko, buvo arijų kilmės, turiu galvoje, – iš persų kariūnų kastos, o ne rytietis, kaip buvo piešiamas) veidu… pradiniame budizme, nė vienas į vienuolyną atėjęs jaunuolis nebuvo įspėtas, kad „Čia mes laidojame juos gyvus“. Jis paprasčiausiai būdavo švelniai paskatinamas medituoti ir būti geras. Zenas prasidėjo tada, kai Buda surinko visus vienuolius paskelbti jiems pamokslą ir išrinko pirmąjį Mahayanos bažnyčios patriarchą: užuot kalbėjęs, jis paprasčiausiai pakėlė gėlę. Visi liko abstulbę, išskyrus Kasyapiya, šis šypsojosi. Kasyapiya buvo paskirtas pirmuoju patriarchu. Šita mintis patiko kinams, na, kad ir šeštajam patriarchui Hui-Nengui, kuris pasakė: „nieko niekada nebuvo nuo pat pradžių“, ir norėjo suplėšyti Budos sakymų įrašus, kurie buvo įrašyti sutrose; Sutros – tai „pasakytos kalbos siūlai“. Taigi Zenas – švelni, bet kvaila erezijos forma, nors tikriausiai kur nors yra tikrai maloniai senų vienuolių, o mes girdėjome tik apie pakvaišėlius. Aš nebuvau Japonijoje. Jūsų Maha Roshi Yoshi, žinoma, – paprasčiausias visų šitų dalykų mokinys, o ne naujų dalykų kūrėjas. Johny’o Carsono šou jis net nepaminėjo Budos vardo. Gal jo Buda yra Mia.
T. B. Kodėl niekada nesat parašęs apie Jėzų? Jūs parašėte apie Budą. Ar ir Jėzus nebuvo šaunus vyrukas?
J. K. Niekad nesu parašęs apie Jėzų? Noriu pasakyt, tu – nenormalus, apgavikas, atėjęs į mano namus… ir… viskas, apie ką, aš rašau, tai – Jėzus. Aš esu Everhardas Mercurianas, Jėzuitų Armijos Generolas.
A. S. Koks skirtumas tarp Jėzaus ir Budos?
J. K. Labai geras klausimas. Jokio skirtumo.
A. S. Jokio skirtumo?
J. K. Bet yra skirtumas tarp tikrojo Indijos Budos ir Vietnamo Budos, kuris tik nusiskuta plaukus, užsivelka geltoną mantiją ir yra agituojantis komunistų agentas. Tikrasis Buda nepereitų net per jauną žolę, kad jos neišmintų. Jis gimė Gorakhpure, buvo grobuoniškų persų ordų konsulo sūnus. Buvo vadinamas Kariūnų Išminčiumi, ir septyniolika tūkstančių mergšių šokdavo jam kiaurą naktį, tiesdamos gėles ir sakydamos: „Gal norite jas pakvėpinti, mano pone?“ Jis atsakydavo: „Varyk šalin, kekše.“ Sanguliavo su daugeliu iš jų. Bet kai sukako trisdešimt vieneri, visa tai įgriso ir jis nuo to pavargo… tėvas jį saugojo nuo visko, kas vyko už miesto sienų. Nepaklusęs tėvo įsakymams, išjojo iš miesto ir pamatė mirštančią moterį, prieplaukoje deginamą vyrą. Tada paklausė: „Kas gi yra toji mirtis ir tie trūnėsiai?“ Tarnas atsakė: „Taip sukurtas pasaulis. Tėvas slėpė nuo jūsų, kaip viskas pasaulyje vyksta.“
O jis ir sako: „Ką? Mano tėvas! Atvesk mano žirgą, pabalnok mano žirgą! Jojam į mišką!“ Jiedu nujojo į mišką, jis ir sako: „O dabar nubalnok žirgą. Balną uždėk ant savo arklio, užkabink jį… Mano žirgą paimk už pavadžio, nujok atgal į rūmus ir pasakyk tėvui, kad jo niekad nebepamatysiu!“ Tarnas Channa apsiverkė ir Buda pasakė: „Niekad tavęs nebepamatysiu. Man vis tiek! Jok! Šalin! Dink iš akių!“
Miške jis praleido septynerius metus. Sukandęs dantis. Nieko neatsitiko. Marino save badu. Ir pasakė: „Laikysiu dantis sukandęs, kol sužinosiu mirties priežastį.“ Paskui vieną dieną, klupiniuodamas per Rapti upę, nualpo. Pro šalį ėjo jaunutė mergina su pieno dubeniu ir tarė: „Mano pone, štai dubuo pieno.“ [Šliurppp.] Jis sako: „Pienas man suteikė daug jėgų, ačiū, brangioji.“ Tada nuėjo ir atsisėdo po Bo medžiu. Figuerosa. Figos medžiu. Ir pasakė: „O dabar… [demonstruoja pozą] aš sukryžiuosiu kojas… ir laikysiu dantis sukandęs, kol sužinosiu mirties priežastį.“ Antrą valandą ryto jį užpuolė šimtas tūkstančių šmėklų. Jis nė nekrustelėjo. Trečią valandą ryto – didžiulės mėlynos pamėklės! Brrrrrrrrrr!!! Visi užkabinėjo jį (matot, aš tikras škotas). Ketvirtą ryto pašėlę pragaro maniakai… išlindo pro angų dangčius… Niujorke. Žinote tą vietą Wall Streate, kur lauk veržiasi garas? Juk žinote Wall Streatą, kur garas veržiasi… pro angų dangčius? Nukeli dangčius – jaaaaahhhh!!!!! Šeštą valanda viskas nurimo – sučiulbo paukščiai, ir jis pasakė: „Aha! Mirties priežastis… mirties priežastis yra gimimas.“
Paprasta? Ir jis patraukė keliu į Benaresą Indijoje… užsiauginęs ilgus plaukus, kaip tavo, supranti.
Taigi trys vyrukai. Vienas ir sako: „Ei, žiūrėkit, ateina Buda, tas, kuris su mumis badavo miške. Kai jis čia atsisės, ant šito kibiro, nemazgokit jam kojų.“ Buda atsisėda ant kibiro… Vienas vyrukas prišoka ir puola mazgoti jam kojų. „Kodėl mazgoji jam kojas?“ Buda ir sako: „Nes vykstu į Benaresą mušti gyvenimo būgno.“ – „O kas tai yra?“ – „Kad mirties priežastis yra gimimas.“ – „Ką turi omeny?“ – „Parodysiu.“
Prieina moteris su negyvu kūdikiu ant rankų. Sako: „Sugrąžink gyvybę mano vaikui, jei esi Viešpats.“ Jis ir sako: „Žinoma, padarysiu tai kada tik panorėsi. Tik nueik į Šravasti ir surask ten šeimą, kuri per pastaruosius penkerius metus nepatyrė mirties. Paimk iš jų garstyčių sėklą ir atnešk man. O aš sugrąžinsiu gyvybę tavo vaikui.“ Moteris perėjo per visą miestą, dievaž, du milijonai gyventojų, Šravasti miestas, beje, buvo didesnis už Benaresą, ir ji sugrįžo, ir pasakė: „Neradau tokios šeimos. Visas šeimas ištiko mirtis per pastaruosius penkerius metus.“ Jis pasakė: „Tuomet palaidok savo kūdikį.“
Tada pavydus jo pusbrolis Devadatta (tai Ginsbergas, žinote,… aš esu Buda, o Ginsbergas yra Devadatta) nugirdo savo dramblį… puikų didžiulį dramblį nugirdo viskiu. Dramblys mataruoja [trimituoja kaip einantis dramblys] didžiuliu straubliu, o Buda prieina prie jo, traukiančio keliu, paliečia, padaro šitaip [atsiklaupia]. Ir dramblys atsiklaupia. „Tu palaidotas liūdesio dumble! Nuramink savo straublį! Būk čia!“ Jis – dramblio dresuotojas. Tada Devadatta nuridena nuo olos didelį akmenį. Jis kone kliudo Budos galvą. Per plauką nepataikė. Buuummm! Jis ir sako: „Tai ir vėl Devadatta.“ Paskui Buda pradėjo taip vaikščioti [vaikšto į priekį ir atgal] priešais savo vaikinukus, suprantat. Už jo stovėjo pusbrolis, kuris jį mylėjo… Ananda… sanskrito kalba tai reiškia „meilę“ [vis dar žingsniuoja]. Taip darai kalėjime, kad palaikytum formą.
Žinau daug pasakojimų apie Budą, bet tiksliai nežinau, ką jis kiekvieną kartą kalbėjo. Užtat žinau, ką jis pasakė apie vaikiną, kuris į jį spjovė. Jis pasakė: „Kadangi negaliu pasinaudoti tavo užgaule, gali ją atsiimti.“ Jis buvo didis.
[Kerouacas skambina pianinu. Pateikiami gėrimai.]
A. S. Čia šio bei to yra.
T. B. Tą melodiją skambindavo mnno motina. Nežinau, kaip tas natas perteikti puslapyje. Reikėtų pridėti plokštelę su jūsų skambinimu. Ar paskambintumėte tą melodiją dar kartą, pone Paderewski? Gal gautumėte paskambinti „Alouette“13?
J. K. Ne, tik afrovokišką muziką. Juk aš senamadis. Kažin, ką viskis iškrės su tais obiais.
T. B. O kaip ritualai ir prietarai? Ar turite kokių nors pradėdamas dirbti?
J. K. Kitados laikiausi ritualo uždegti žvakę ir rašyti prie jos, paskui užpusti ją, kai eidavau miegoti… ir dar atsiklaupdavau ir melsdavausi prieš pradėdamas (nusižiūrėjau tai iš prancūzų filmo apie George’ą Fridericą Handelį).., bet dabar aš tiesiog nekenčiu rašymo. Mano prietaras? Pradedu įtarti pilnatį. Be to, įsikandau skaičių devyni, nors man buvo pasakyta, kad toks kaip aš, gimęs po Žuvų ženklu, turi laikytis skaičiaus septyni; bet stengiuosi padaryt devynis nusileidimus per dieną, kitaip tariant, atsistoju ant galvos vonioje, ant šlepetės, ir, laikydamas pusiausvyrą, devynis kartus kojų pirštais paliečiu grindis. Beje, tai daugiau negu joga, tai atleto žygdarbis, ir kaip po to galėtum pavadinti mane „stokojančiu pusiausvyros“. Atvirai kalbant, jaučiu, kad man sukasi galva. Taigi kitas „ritualas“, kaip jūs jį vadinate, – melstis Jėzui, kad išsaugotų man sveikatą ir energiją, kad galėčiau padėt šeimai: kitaip tariant, paralyžiuotai motinai, žmonai ir tiems visada mums draugiją palaikantiems katinėliams. Okei?
T. B. „Kelyje“ jūs atspausdinote per tris savaites, „Požemių gyventojus“ – per tris paras. Ar vis dar kuriate tokiu fantastišku tempu? Ar galite pasakyti ką nors apie kūrinio genezę prieš atsisėsdamas ir pradėdamas taip stulbinamai spausdinti – pavyzdžiui, kiek jo glūdi jūsų vaizduotėje?
J. K. Pagalvoji, kas iš tikrųjų nutiko, papasakoji ilgas istorijas apie tai draugams, apmąstai viską mintyse, laisvą akimirką sujungi draugėn, paskui, kai ateina laikas ir vėl mokėti rentą, prisiverti atsisėsti prie rašomosios mašinėlės ir parašyti viską kaip tik įmanoma greičiau… Ir jokios bėdos, nes turi išklotą visą istoriją. O kaip tai padaryta, priklauso nuo to, kokios rūšies geležinius spąstus turi toje senoje galvelėje. Tai skamba pagyrūniškai, bet kartą viena mergina pasakė, kad mano smegeninė – geležiniai spąstai, turėdama omeny, kad galiu pagauti ją tuo, ką ji buvo pasakiusi prieš valandą, net tuomet, kai mūsų pokalbis jau nuklydęs nuo to taško per milijoną šviesmečių… suprantate, ką turiu omeny, na, kaip teisėjo protas. Visa tai, žinoma, tūno mano sąmonėje, išskyrus tą kalbą, kuri tuomet vartojama, kai tai darau… O dėl „Kelyje“ ir „Požemio gyventojų“, tai jau nebesugebu rašyti taip greitai… Parašyti „Požemį“ per tris paras iš tikrųjų buvo fantastiškas atletiškas žygdarbis, ir protinis, reikėjo jums mane pamatyt po to, kai ta knyga buvo baigta… Buvau baltas kaip popieriaus lapas, numečiau septynis su puse kilogramo ir labai keistai atrodžiau veidrodyje. Dabar vienu prisėdimu vidury nakties parašau vidutiniškai aštuonis tūkstančius žodžių, ir kita tiek maždaug po savaitės, ilsėdamasis ir dūsaudamas tarp tų dviejų prisėdimų. Man iš tikrųjų nebepatinka rašyti. Man tai nebe smagu, nes negaliu atsikelti ir pasakyti, kad dirbu, uždaryti duris, palaukti, kol man bus atnešta kava, ir kiūtoti kaip „literatas“, „dirbantis savo aštuonių darbo valandų dienos darbą“ ir taip užpildantis spaudinių pasaulį gausybe nuobodžios iškankintos veidmainystės ir pompastikos (pompastika škotiškai reiškia kamšalą pagalvėms). Ar girdėjote, kaip politikai pavartoja penkiolika tūkstančių žodžių, kad pasakytų ką nors, kam būtų užtekę lygiai trijų? Taigi nustumiu visa tai šalin, kad ir pats nenumirčiau iš nuobodumo.
A. S. Ar stengiatės išvysti viską aiškiai ir visai negalvoti apie žodžius – tiesiog išvysti viską kaip įmanoma aiškiau ir tada jau rašyti, paklusdamas jausmo diktatui? Pavyzdžiui, kai rašėte „Tristessą“.
J. K. Jūs kalbate taip, lyg kalbėtumėte per rašymo seminarą Indianos universitete.
A. S. Žinau, bet…
J. K. Aš tik drauge kentėjau su ta vargše mergina, o paskui, kai ji nukrito ant galvos ir kone užsimušė… prisimeni, kai ji nukrito ant galvos? Ji buvo visa sudaužyta ir panašiai. Buvo pati žaviausia indėnė moterytė iš visų matytų. Sakau indėnė, gryna indėnė. Esperanza Villanueva. Villanueva – ispaniškas vardas, nežinau, iš kokios vietovės… Kastilijos. Bet ji – indėnė. Taigi jos grožis – pusiau indėniškas, pusiau ispaniškas. Absoliutus grožis. Ji buvo kaulėta, žmogau, viena oda ir kaulai. Ir knygoje neparašiau, kaip galiausiai ją prismeigiau! Žinai? Aš tai padariau. Galiausiai ją prismeigiau. Ji pasakė: „Ššššššššššššš! Kad šeimininkas neišgirstų.“ Pasakė: „Nepamiršk, kad esu labai silpna ir ligota.“ Pasakiau: „Žinau, rašau knygą apie tai, kokia tu silpna ir ligota.“
T. B. Kodėl neįdėjot tos dalies į knygą?
J. K. Klodo žmona man patarė nedėti. Ji sakė, kad tai viską sugadins. Bet tai nebuvo pergalė. Ji užgeso kaip šviesa. Dėl M. M tai – morfijus. Aš išties gerokai palaksčiau dėl jos: visą kelią iš naujamiesčio į centrą, į lūšnų kvartalą… ir pasakiau: „Štai tavo hera.“ Ji pasakė: „Ššššššš!“ Įsišvirkštė dozę ir pasakė: „Ak… dabar jau gali.“ Ir aš išsitraukiau savo mažą niekam tikusį daikčiuką. Bet… tai iš tikrųjų pateisino Meksiką!
S. K. Eikš, kačiuk! Jis ir vėl pabėgo.
J. K. Ji buvo be galo miela, tau būtų patikusi. Tikrasis jos vardas buvo Esperanza. Žinai, ką tai reiškia?
T. B. Ne.
J. K. Ispaniškai tai – „viltis“. Tristessa ispaniškai reiškia „liūdesį“, bet jos tikrasis vardas buvo Viltis. Dabar ji ištekėjusi už Meksiko policijos viršininko.
S. K. Nevisiškai taip.
J. K. Na, tu – ne Esperanza, galiu tau tai pasakyti.
S. K. Ne, žinau tai, brangusis.
J. K. Ji buvo liesiausia … ir drovi… kaip strypas.
S. K. Tu man sakei, kad ji ištekėjusi už vieno leitenanto, o ne už viršininko.
J. K. Ji gyvena puikiai. Kada nors nuvyksiu jos aplankyti.
S. K. Tik per mano lavoną.
T. B. Ar jūs iš tikrųjų rašėte „Tristessą“, kai buvote Meksike. Ne vėliau?
J. K. Pirmoji dalis buvo parašyta Meksike, antroji dalis parašyta… Meksike. Tikrai taip. Penkiasdešimt penktaisiais pirmoji dalis, penkiasdešimt šeštaisiais – antroji. Koks skirtumas? Aš – ne Charlesas Olsonas, didysis menininkas!
T. B. Mes tiesiog renkame faktus.
J. K. Charlesas Olsonas pateikia jums visus duomenis. Suprantat. Viską apie tai, kaip jis rado skaliką Glosterio paplūdimyje. Kaip pamatė kažką besimasturbuojant ten… kuo tas paplūdimys vardu? Vankuverio paplūdimys? Šokančio Šuns Upės?… Šunmiesčio. Taip, jie jį vadina „Šunmiesčiu“, Na, Šūdmiestis pne Merimeko. Louelis vadinamas „Šūdmiesčiu prie Merimeko“. Nesiruošiu rašyti poemos, pavadintos Šūdmiesčiu, ir įžeidinėti savo miesto. Bet, jeigu būčiau metro devyniasdešimt penkių, galėčiau parašyti bet ką, argi ne?
T. B. Kaip jūs dabar sutariate su kitais rašytojais? Ar susirašinėjate su jais?
J. K. Susirašinėju su Johnu Clellonu Holmesu, bet kasmet vis mažiau: darausi tingus. Negaliu atsakyt į savo gerbėjų laiškus, nes neturiu sekretorės, kuriai galėčiau padiktuoti, kuri atspausdintų, pasirūpintų ženklais, vokais, visais tais dalykais… ir neturiu ką atsakyt. Nesirengiu praleisti likusio gyveninio šypsodamasis, spausdamas rankas ir klausydamasis lėkštų kalbų, it koks kandidatas į politinį postą, dėl to, kad esu rašytojas, – turiu palikti savo protą vieną, kaip Gretą Garbo. Bet, kai kur nors išeinu ar susilaukiu netikėtų svečių, visiems būna velnioniškai smagu.
T. B. Kas yra darbo pertraukinėtojai?
J. K. Darbo pertraukinėtojai… darbo pertraukinėtojai. Laikžudžiai? Sakyčiau, tai pasekmė dėmesio, kurį „žinomiems“ rašytojams (atkreipkit dėmesį, nepasakiau „garsiems“) rodo slaptų ambicijų turintys būsimieji rašytojai, jie apsilanko arba rašo, skambina prašydami paslaugų, kurias privalo atlikti sumautas literatūros agentas. Kai buvau nežinomas besigrumiantis jaunas rašytojas, kaip sakoma, pats metų metais atlikdavau kojų darbą, kaitindavau jas šlifuodamas Medison Aveniu, aukštyn ir žemyn, nuo vieno leidėjo pas kitą, nuo vieno agento pas kitą ir nė karto gyvenime nesu parašęs laiško garsiam rašytojui prašydamas patarti, padėti, ar, neduokdie, įžūliai pasiuntęs savo rankraščius kokiam nors vargšui autoriui, kuris paskui turėtų vargintis išsiųsdamas juos atgal, kol dar nebuvo apkaltintas pavogęs mano mintis. Mano patarimas jauniems rašytojams – įsigyt agentus, gal tarpininkaujant koledžo dėstytojams (man susirasti pirmuosius leidėjus padėjo dėstytojas Markas Van Dorenas), ir patiems atlikti tą kojų darbą, ar „daiktą“, kalbant slengu… Taigi darbo griovėjai yra ne kas kita kaip tam tikri žmonės.
Darbo saugotojai tai – nakties vienatvė, „kai visas platusis pasaulis kietai užmigęs“.
T. B. Koks jums geriausias laikas ir vieta rašyti?
J. K. Rašomasis stalas kambaryje prie lovos, gera šviesa, nuo vidurnakčio iki aušros, alkoholis, kai pavargsti, pageidautina namie, bet, jeigu neturi namų, paversk namais viešbučio ar motelio kambarį ar landynę: ramybė. [Paima į rankas lūpinę armonikėlę ir groja.] Vaje, kaip pagrojau!
T. B. O kaip rašymas narkotikų poveikyje?
J. K. Eilėraštis 230 iš „Meksiko bliuzo“ – eilėraštis, parašytas grynai morfijaus poveikyje. Kiekviena jo eilutė buvo parašyta su valandos pertrūkiais… pavartojus didelę M. dozę. [Suranda tą tomą ir skaito.]
Meilės gausingos dūlėsių kapinės,
Po valandos:
Išpiltas didvyrių pienas,
Po valandos:
Smėlio audra sunaikina šilkines skareles,
Po valandos:
Didvyrių užrištomis akimis glamonės su stulpais,
Po valandos:
Į šį gyvenimą priimtų aukų žudynės,
Po valandos:
Griaučiai, siūlantys keistis pirštais ir sąnariais,
Po valandos:
Liulanti dramblių gerumo mėsa
Draskoma grifii,
(Matote, iš kur Ginsbergas tai pavogė, iš manęs?) Po valandos:
Trapių kelio girnelių sampratos.
Pakartok tai, Saroyanai.
A. S. Trapių kelio girnelių sampratos.
J. K. Labai gerai.
Bakterijomis varvančių žiurkių baimė.
Po valandos:
Golgota Šalta Wtis Auksinei Vilčiai.
Pakartok.
A. S. Golgota Šalta Viltis Auksinei Vilčiai.
J. K. Šaltoka.
Po valandos:
Drėgni rudenio lapai priešais
valčių mišką.
Po valandos:
Delikatus jūros arkliuko klijų vaizdas.
Ar esi kada matęs jūros arkliuką vandenyne? Jie sudaiyti iš klijų… Ar esi kada uostęs jūrų arkliuką? Ne, pakartok.
A. S. Delikatus jūros arkliuko klijų vaizdas.
J. K. Kartok ir toliau, Saroyanai.
Mirtis nuo ilgos atodangos išniekinimui.
A. S. Mirtis nuo ilgos atodangos išniekinimui.
J. K. Bauginančios ir žavios paslaptingos būtybės, slepiančios savo lytį.
A. S. Bauginančios ir žavios paslaptingos būtybės, slepiančios savo lytį.
J. K. Budos audinio dalys, sušaldytos ir suraikytos mikroskopiškai
Šiaurės Morguose.
A. S. Na, aš negaliu to pasakyti. Budos audinio dalys, sušaldytos ir suraikytos mikroskopiškai
Šiaurės Morguose.
J. K. Penio obuoliai, pasirengę, išmesti sėklą.
A. S. Penio obuoliai, pasirengę išmesti sėklą .
J. K. Perpjautą stemplių daugiau nei smilčių.
A. S. Perpjautų stemplių daugiau nei smilčių.
J. K. Lyg bučiuočiau į pilvą savo katytę.
A. S. Lyg bučiuočiau į pilvą savo katytę.
J. K. Mūsų atpildo švelnumas.
A. S. Mūsų atpildo švelnumas.
J. K. Ar jis iš tikrųjų Williamo Saroyano sūnus? Nuostabu! Ar tu nieko prieš tai pakartoti?
T. B. Dabar mes turime užduoti jums daug labai tiesių rimtų klausimų. Kada susipažinote su Allenu Ginsbergu?
J. K. Pirmiausia aš susipažinau su Claude’u14. Paskui – su Allenu, o po to – jau su Burroughsu. Claude’as įžengė pro gaisro laiptus,.. Apačioj, gatvelėje, pasigirdo šūviai – pykšt! Pykšt! Lijo, mano žmona ir sako; „Ateina Claude’as“. Ir nuo gaisro laiptų įžengia tas šviesiaplaukis vaikinas, visas šlapias. Klausiu: „Kas čia dabar, kas po velnių, čia darosi?“ – Jis atsako: „Mane vejasi.“ Kitą dieną įeina Allenas Ginsbergas, nešinas knygomis. Šešiolikmetis su atsikišusiomis ausimis. Ir sako: Na, mokėti laikyti paslaptį – geriausia šaunumo dalis!“ Atsakiau: „Oi, užsičiaupk, jaunasis kekšiau.“ Paskui, kitą dieną, pasirodo Burroughsas, vilkintis dryžuotu medvilniniu kostiumu, lydimas dar vieno vaikino.
T. B. Kokio vaikino?
J. K. Vaikino, kuris savo dienas baigė upėje. Vaikino iš Naujojo Orleano, kurį Claude’as nužudė ir įmetė į upę. Dūrė jam skautišku peiliu į širdį dvylika kartų.
Kai buvo keturiolikmetis, Claude’as buvo gražiausias šviesiaplaukis berniukas visame Naujajame Orleane. Ir įstojo į skautų būrį… O skautų vadas buvo aukštas raudonplaukis pėdas, iš Sent Liuiso universiteto, regis.
Jis jau buvo įsimylėjęs labai panašų į Claude’ą vaikiną Paryžiuje. Ir vaikėsi Claude’ą po visą šalį; todėl Claude’as buvo išmestas iš Boldvino, Tulano ir Andoverio [aukštųjų mokyklų] paruošiamųjų kursų. Tai pedų istorija, bet Claude’as – ne pėdas.
T. B. O ką pasakytumėte apie Ginsbergo ir Burroughso poveikį? Ar tuomet nutuokėte, kokį įspaudą visi trys paliksite Amerikos literatūroje?
J. K. Buvau nusprendęs tapti „dideliu rašytoju“ kabutėse, tarkim, tokiu kaip Thomas Wolfe’as… Allenas visąlaik skaitė ir rašė poeziją… Burroughsas daug skaitė ir vaikštinėjo viską apžiūrinėdamas. Įtaka jau buvo aprašyta šimtus kartų… Tiesiog buvome trys viskuo besidomintys tipai įdomiame Niujorko didmiestyje, aplink – studentų miesteliai, bibliotekos, kavinės. Visas smulkmenas galite rasti „Dulūzo tuštybėje…“, „Kelyje“, kur Burroughsas yra Bulas Ly, o Ginsbergas – Karlas Marksas, ir „Požemio gyventojuose“, kur jie yra atitinkamai Frankas Kermodis ir Adamas Muradas. Kitaip tariant, nors ir nenoriu būti šiurkštus su jumis dėl šitos garbės, esu toks užsiėmęs, imdamas interviu iš savęs paties savo romanuose, ir toks užsiėmęs, tuos autointerviu užrašydamas, kad nesuprantu, kodėl per pastaruosius dešimt metų turiu nuolat kartot ir kartot iki skausmo krūtinėje kiekvienam, kas ima iš manęs interviu (šimtai žurnalistų, tūkstančiai studentų), tai, ką jau paaiškinau pačiose knygose. Tai beprasmiška. Ir nėr labai svarbu. Jeigu kas nors ir yra svarbu, tai tik mūsų kūryba, o aš ne itin didžiuojuosi savąja, ar jų, ar ldeno kito nuo Thoreau ir kitų į jį panašių vyrų laikų, galbūt todėl, kad ji dar visai čia pat… Būti garsiam ir daryti viešas išpažintis literatūrine forma – alinimas širdies, su kuria gimei, patikėk manim.
T. B. Allenas kartą sakė, kad išmoko skaityti Shakespeare’ą, bet, kol jo jam neperskaitėte, visiškai nesuprato.
J. K. Nes juo aš ir buvau ankstesniame gyvenime.
Lyg be saulės be tavęs jaučiausi,
Ir atrodė, kad aplink žiema,
Kad siautėja visur speigai pikčiausi,
Kad žemė – begaline dykuma15, Bet vasara
su jos didinga atvanga paliko milžinišką šūdą mano sode.
Ir meitėlis po meitėlio atslimpina paėst
Ir laužo mano kalnų spąstus ir pelėkautus!
Ir čia, soneto pabaigai jūs turit nepamiršti
Pasakyti tara-tara-tara!!!!!
T. B. Ar tai spontaniška kompozicija?
J. K. Na, pirmoji dalis buvo Shakespeare’o… o antroji dalis buvo…
T. B. Ar esate kada parašęs sonetų?
J. K. Pateiksiu jums spontanišką sonetą. Koks jis turi būti?
T. B. Keturiolikos eilučių,
J. K. Dvylikos eilučių su dviem pasikartojančiom. Kuriose ištrauki savo sunkiąją artileriją.
Here the fish of Scotland seen your eye
And all my nets did creak…
(Štai Škotijos žuvis, kurią išvydo tavo akys,
Ir visi mano tinklai sugirgždėjo…)
Ar jis turi būti rimuotas?
T. B. Ne.
J. K. My poor chapped hands fall awry
And seen the Pope, his devilled eye.
And maniacs with wild hair hanging about my room
And listening to my tomb
Which does not rhyme.
(Mano varganos sutrūkinėjusios rankos prasiskėtė
ir išvydo Popiežių, velnišką jo akį.
O maniakai pašiauštais plaukais slampinėjo po mano kambarį
ir klausėsi mano kapo kuris nesirimuoja.)
Septynios eilutės?
T. B. Tai buvo aštuonios eilutės.
J. K. And all the orgones of the earth will crawl
Like dogs across the graves of Peru
And Scotland too.
(Ir visi žemės orgonai16 šliauš
kaip šunes per Peru kapus
Škotijos irgi.)
Jau dešimt.
Yet do not worry, sweet angel of mine
That hast thine inheritance
Imbedded in mine.
(Bet nesirūpink mano mielasis angele
Kad tavo paveldėjimas
Įtvirtintas manajame).
T. B. Labai neblogai, Džekai. Kaip jums tai pavyko?
J. K. Be daktilių studijų… kaip Ginsbergui… Susitikau su Ginsbergu… Važiavau autostopu visą kelią nuo Meksiko iki Berklio, o tai, širdele, ilgas kelias. Nuo Meksiko… per Durangą… Čihuahua… Teksasą. Grįžtu pas Ginsbergą, grįžtu į jo lūšną ir sakau: „Cha, dabar tai pagrosim.“ O jis: „Žinai, ką darysiu ryt? Numesiu Markui Schoreriui ant stalo naują prozodijos teoriją! Apie Ovidijaus daktilių dermę!“ [Juokas.]
Pasakiau: „Liaukis, žmogau. Atsisėsk po medžiu ir pamiršk tai, išgerk vyno su manim, Philu Whalenu, Gary’iu Snyderiu ir visom San Francisko valkatom. Nesistenk būti didžiuoju Berklio mokytoju. Būk tiesiog poetu po medžiu… ir mudu pasigalinėsim, lenksime ranką.“ Ir jis paklausė mano patarimo. Įsiminė. Pasakė: „Ir ko gi tu mokysi… tavo lūpos sukepusios!“ Aš ir sakau: „Žinoma, aš ką tik iš Čihuahua’os. Ten labai karšta, oho, kaip! Išeini į lauką, ir paršeliai pradeda trintis tau į kojas. Ohoho!
Tada ateina Snyderis su vyno buteliu… paskui – Whalenas, ir tas, kuo jis vardu, Rexrothas, ir visi kiti… ir taip prasidėjo San Francisko poezijos renesansas.
T. B. O kaip dėl to, kad Allenas išspirtas iš Kolumbijos universiteto? Ar jūs prikišot nagus?
J. K. O, ne… jis leido man miegoti savo kambaryje. Ne už tai jis buvo išspirtas iš Kolumbijos. Kai pirmą kartą leido man permiegoti savo kambaryje, vaikinas, miegojęs mūsų kambaryje drauge su mumis, buvo Lankasteris, kilęs iš Anglijos Baltųjų rožių ar Raudonųjų rožių. Bet užsuko vaikinas… vaikinas, kuris buvo atsakingas už tą aukštą, ir pamanė, kad aš noriu išdulkinti Alleną, o Allenas jau buvo parašęs laikraštyje, kad aš miegojau ten ne todėl, kad ketinau jį išdulkinti, jis pats ketino mane išdulkinti. O iš tikrųjų tai mes tik miegojome. Vėliau, kai gavo kambarį… jis ten priglaudė šiokių tokių vogtų daiktų… ir kelis vagis, Vicky’ą ir Huncke’ą. Ir visi jie buvo suimti už vogtus daiktus, ir mašina apsivertė, Alleno akiniai sulūžo, visa tai aprašyta Johno Holmeso romane „Eik“.
Allenas Ginsbergas, kai jam sukako devyniolika, paklausė manęs: „Gal man pasikeisti pavardę į Alleną Renardą?“ – „Jei pasikeisi pavardę į Alleną Renardą, spirsiu tau tiesiai į pautus! Laikykis Ginsbergo…“ Ir jis laikėsi. Kaip tik dėl to Allenas man ir patinka. Allenas Renardas!!!
T. B. Kas jus visus subūrė šeštajame dešimtmetyje? Kas lyg ir suvienijo bitnikų kartą?
J. K. O, bitnikų karta buvo tik posakis, kurį pavartojau 1951 metų romano „Kelyje“ rankraštyje, aprašinėdamas tokius vaikinus kaip Moriartis, kurie važinėjo automobiliais Amerikos keliais, ieškodami keistų darbų, merginų, kaifo. Paskui pavadinimą pasigavo Vakarų pakrantės kairuolių grupės ir įprasmino, panašiai kaip „Beat mutiny“, „Beat insurrection“ ir visas tas nesąmones; jie tiesiog norėjo pasinaudoti kokiu nors jaunimo judėjimu savo pačių politiniams ir socialiniams tikslams. Aš su tuo neturėjau nieko bendro. Buvau futbolininkas, stipendiją gaunantis koledžo studentas, prekeivis jūrininkas, stabdymo konduktorius krovininiuose traukiniuose, scenarijų santraukų rašytojas, sekretorius… O Moriartis-Cassady buvo kaubojus Dave’o Uhlo rančoje Nju Reimeryje, Kolorado valstijoje… Koks gi jis bitnikas?
T. B. Ar bitnikų kompanija turėjo „bendruomenės“ jausmą?
J. K. Tą bendruomenės jausmą iš esmės įkvėpė tie patys tipai, kuriuos jau minėjau, pavyzdžiui, Forlingetti’s, Ginsbergas; jie nusiteikę labai socialistiškai ir nori, kad visi gyventų savotiškuose pašėlusiuose kibucuose, nori solidarumo ir panašių dalykų. Aš buvau vienišius. Snyderis nepanašus į Whaleną, Whalenas nepanašus į McClure’ą, aš nepanašus į McClure’ą, McClure’as nepanašus į Ferlingetti’į, bet mums visiems būdavo smagu prie vyno taurės. Pažinojome tūkstančius poetų, tapytojų ir džiazo muzikantų. Tokios bitnikų kompanijos, kaip tu sakai, nėra… kas tada Scottas Firzgeraldas ir jo „prarasta kompanija“, ar teisingai pasakiau? Arba Goethe ir jo „Wilheimo Meisterio kompanija“? Ta tema tokia nuobodi. Paduok taurę.
T. B. Na, gerai, kodėl jie septintojo dešimtmečio pradžioje išsiskirstė?
J. K. Ginsbergas susidomėjo kairiojo sparno politika… Kaip Joyce’as, žinai, pasakiau kaip 1920 metais Joyce’as pasakė Ezrai Poundui: „Nevargink manęs politika, mane domina vien tik stilius.“ Be to, naujasis avangardas ir staiga pašokęs aukštyn sensacijų vaikymasis man nuobodūs. Aš skaitau Blaise’ą Pascalį ir rašausi pastabas apie religiją. Man patinka trainiotis su neintelektualais, kaip jūs juos galit pavadinti, ir nejausti, kad mano sąmonę nuolat kažkas mėgina atversti į naują tikėjimą. Jie net viščiukus pradėjo kalti prie kryžiaus hepeninguose, koks gi bus kitas žingsnis? Tikras žmogaus nukryžiavimas… Bitnikų grupė išsisklaidė septintojo dešimtmečio pradžioje, kaip sakei, kiekvienas nuėjo savo keliu, o mano kelias – štai čia: gyvenimas namuose, kaip ir pradžioje, retkarčiais užsukant trumpam išgerti į vietinius barus.
T. B. Į ką, jūsų nuomone, jie įsitraukę dabar? Į radikalią Alleno politiką? Į Burroughso cut-up metodus?
J. K. Aš – proamerikietis, o radikalūs politiniai grupiniai veiksmai, regis, turi tendenciją reikštis kitur… Ši šalis suteikė mano kanadietiškai šeimai daugiau ar mažiau gerų galimybių, ir mes nematome priežasčių jos žeminti. O Burroughso cut-up metodas – norėčiau, kad jis sugrįžtų prie tų siaubingai juokingų savo istorijų, kurias rašė kitados, ir tų nuostabiai sausų literatūrinių „Nuogo kąsnio“ miniatiūrų. Cut-up – nieko naujo, mano smegeninė-geležiniai pelėkautai, rutuliodama mintį, daug karpo… kaip ir kiekvieno žmogaus smegeninė, kai jis kalba, galvoja ar rašo… Tai tik senas Da-da triukas ir savotiškas literatūrinis koliažas. Nors kartais ir labai efektingas. Man patinka, kai jis būna elegantiškas ir logiškas, todėl nemėgstu tų cut-up, kurių tikslas – mokyti mus, kad mūsų sąmonė įskilusi. Aišku, sąmonė įskilusi, visi tai mato, pasiekę haliucinacijos aukštumas, bet kaip paaiškinti įskilimą, kuris gali būti suprastas kasdienybės akimirką?
T. B. Ką jūs galvojate apie hipius ir LSD reikalus?
J. K. Jie jau keičiasi, negalėčiau jų vertinti. Ir ne visi jie mąsto vienodai. Digeriai17 nuo jų skiriasi… Nors aš ir nepažįstu nė vieno hipio… Regis, anot jų, aš – sunkvežimio vairuotojas. Aš ir esu sunkvežimio vairuotojas. O dėl LSD, tai jis netinka žmonėms, kurių giminėje jaučiamas polinkis į širdies ligas [numeta mikrofoną nuo suoliuko kojoms… pakelia jį.]
Ar esama priežastingumo sugebėjime įžvelgti gerų dalykų čia esančiame mirtingume?
T. B. Atsiprašau, gal pakartotumėte klausimą?
J. K. Sakei, kad pilve turi baltą barzdelę. Kam ta balta barzdelė tavo mirtingumo pilve?
T. B. Leiskite man apie tai pagalvoti. Šiaip jau tai maža balta piliulė.
J. K. Maža balta piliulė?
T. B. Ji gera.
J. K. Duokš.
T. B. Turime palaukti, kol visas reikalas šiek tiek atvės.
J. K. Gerai. Ta balta piliulė – balta tavo mirtingumo barzdelė, kuri tau pataria ir paskelbia, kad Peru kapinėse tau ant pirštų užauga ilgi nagai.
A. S. Ar jaučiatės esąs pusamžis?
J. K. Klausyk, mūsų juosta baigiasi. Aš noriu šį bei tą pridurti. Paklausk manęs, ką reiškia Kerouacas?
T. B. Jackai, pasakykite man, ką reiškia Kerouacas?
J. K. Na, kaimas. K (arba C) A-I-R-N. Kais yra cairnas? Akmenų krūva. O dabar Cornwall, cairn-wall. O dabar kern, K-E-R-N irgi reiškia tą patį, ką ir cairn. Ouac reiškia „kažkieno kalba“. Taigi Kernouac reiškia Kornvalio (Corn-wall) kalbą. Kerr, kaip pavardėje Deborah Kerr. Ouack reiškia vandens kalbą. Nes Kerr, Carr etc, reiškia vandenį. O cairn reiškia akmenų krūvą. Akmenų krūva neturi kalbos. Kerouae. Ker-(vanduo), ouac-(kažkieno kalba). Ir tai susiję su senu airišku vardu Kerwick, kuris reiškia puvimą. Ir tai kornvališkas vardas, kuris pats savaime reiškia sąsają su cairn. O, anot Šerloko Holmso, visa tai – persų kalba. Aišku, žinai, kad jis – ne persas. Prisimeni, kai Šerlokas Holmsas nuvyko su daktaru Vatsonu ir išaiškino tą reikalą Kornvalyje, o paskui sušuko: „Vatsonai, adatą! Vatsonai, adatą…“ Ir pasakė: „Aš išaiškinau tą reikalą čia, Kornvalyje. Dabar galiu sau leisti čia pasėdėti, spręsti reikalus ir skaityti knygas, kurios man paaiškins… kodėl kornvaliečiai, dar žinomi Kernuakų ar Kerouacu vardais, yra persų kilmės. Reikalas, kurį rengiuosi pradėti, – pridūrė, truktelėjęs gurkšnį, – yra tikrai pavojingas ir netinka tokio švelnaus – kaip tavo – amžiaus poniai.“ Ar prisimeni tai?
Duncanas McNaughtonas. Aš prisimenu.
J. K. McNaughtonas tai prisimena. McNaughtonas. Manai, galėčiau pamiršti škoto pavardę?
1 Ronas Padgettas (gimė 1942 m. Talsoje, Oklahomos valstijoje) – amerikiečių poetas, eseistas, rašytojas, vertėjas, Niujorko literatų mokyklos narys. Pirmasis R. Padgetto eilėraščių rinkinys buvo išleistas 1967 m. (parašytas drauge su T. Berriganu). Būdamas 17-metis vidurinės mokyklos mokinys, R. Padgettas įsteigė avangardinį literatūrinį „Baltojo karvelio žurnalą“.
Bendradarbiaudamas su kitais jaunais poetais, tarp jų – ir Tedu Berriganu, drąsiai paprašė kūrinių savo žurnalui „Black Mountain“ ir „Beat Movement“ rašytojų, tokių kaip Allenas Ginsbergas, Jackas Kerouacas, LeRoi Jonesas, e. e.cummingsas ir Mallcolmas Cowley. R. Padgetto nuostabai dauguma jų pateikė savo kūrinių žurnalui. Išleidęs penkis numerius, R. Padgettas paliko žurnalą ir iškeitė Taisą į Niujorką, kur įsiliejo į Niujorko mokyklą.
2 „Baltojo karvelio žurnalas“.
3 Herbertas Marshalas McLuhanas (1911–1980) – kanadiečių švietėjas, filosofas ir mokslininkas – anglų literatūros profesorius, literatūros kritikas, retorikas ir komunikacijos technologijų teoretikas. H. M. McLuhano darbai suteikė pagrindą teorijos studijoms.
4 Masaoka Shiki (1867–1902) – japonų poetas, literatūros kritikas ir žurnalistas. Shiki laikomas svarbiausia figūra šiuolaikinio haiku raidąje, be to, jis suvaidino svarbų vaidmenį atgaivinant tankos žanrą.
5 Horace Mannas (1796–1859) – amerikiečių švietimo reformatorius.
6 Alanas Ansenas (1922–2006) – amerikiečių poetas ir dramaturgas, susįjęs su palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų karta. Buvo plačiai žinomas ir skaitomas literatūrologas, mokėjęs daugybę kalbų. Baigė Harvardo universitetą ir 1948–1949 motais dirbo W. H. Audeno sekretoriumi bei padėjėju. Artimai susidraugavo su palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų kartos rašytojais ir buvo spalvingųjų prozos personažų prototipas: Rolas Grebas J, Kerouaco „Kelyje“, AJ Williamo S. Burroughso „Nuogame kąsnyje“ ir Dedas Doformas Grogory’o Corso „Amerikos eksprese“.
7 Williamas „Bill“ Cannastra (1922–1950) – ryškus ankstyvosios palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų kartos atstovas Niujorke. Jis buvo „laukinis“, kuriuo, panašiai kaip Noalu Cassady, žavėjosi tos grupės rašytojai. W. Cannastra – Jolino Clellono Holmeso romano „Go“ („Eik“) personažo vardu Agatsonas ir Jacko Kerouaco „Visions of Cody“ („Kodžio vizijų“) personažo vardu Finistra prototipas. Be to, jis aprašytas Alleno Ginsbergo poemoje „Howl“ („Staugsmas“).
8 Edgaras Cayce’as (1877–1945) – amerikiečių aiškiaregis, teigęs hipnotinio transo būsenoje galįs būti mediumu atsakant į klausimus ligų gydymo ar Atlantidos temomis. Nors jis ir buvo Pamaldus krikščionis ir gyveno dar prieš atsirandant „New Age Movement“, kai kas mano, kad jis yra to judėjimo įkūrėjas ir turėjo įtakos jo doktrinai. Garsenybe E. Cayce’as tapo gyvenimo pabaigoje ir jo pranašysčių reklama nustelbė tai, kas buvo laikoma svarbiausiais jo darbais – gydymą (dauguma jo paskaitų buvo skaitytos ligoniams) ir teologiją (visą gyvenimą buvo ištikimas Kristaus mokinių (Disciples of Christ) narys). Šiandien E. Cayce’o mokiniai skaičiuojami tūkstančiais ir apie jį parašyta daugiau nei 300 knygų. Jo organizacijos Association for Research enlightenment (A.R.E.) narių yra visame pasaulyje, o E. Cayce’o centrai veikia daugiau nei 35 šalyse.
9 George Burns (1896–1996), tikroji pavardė Nathanas Birnbaumas, – amerikiečių komikas, aktorius, rašytojas.
10 Charlesas Olsonas (1910–1970) – antrosios Amerikos modernistų kartos poetas, savotiška jungtis tarp ankstesnių jo figūrų, tokių kaip Ezra Poundas ir Carlosas Williainsas bei Naujųjų Amerikos poetų: Niujorko mokyklos, Juodojo kalno mokyklos, poetų bitnikų ir San Francisko Renesanso. Dauguma postmodernizmu grupių, pvz., kalbos mokyklos poetai, laiko Olsoną svarbiausia savo krypties figūra ir pirmtaku.
11 Matsuo Basho (1644–1694) – garsiausias Edo laikotarpio poetas Japonijoje. Šiandien jis – visame pasaulyje pripažintas trumpo ir aiškaus haiku meistras. Japonijoje daugelis jo eilėraščių iškalti ant monumentų.
12 Kobayashi Issa (1763–1827) – japonų poetas ir budistų dvasininkas, pagarsėjęs savo haiku eilėraščiais. Drauge su Basho, Shiki ir Bussonu laikomas vienu iš keturių haiku meistrų Japonijoje.
13 „Vieversį“ (garsi prancūzų vaikiška dainelė).
14 „Claude’as“, Kerouaco sukurtas pseudonimas Lucienui Carrui, taip pat vartojamas „Dulūzo tuštybėje“.
15 A. Churgino vertimas, Šekspyras V. Raštai. VI t. – Vilnius, Vaga, 1965. – P. 233.
16 Substancija, postuluota Wilhelmo Reicho, kuris moko, kad ji yra visur ir kad reikia inkorporuoti ją į žmonos, siekiant pagerinti seksualinę veiklą ir mentalinę sveikatą. (Sudarytas iš ORG(ASM) + (HORM)ONE.)
17 The Diggers – radikali aktyvistų bendruomenė, veikusi 1966–1968 m., San Francisko Haight-Ashbury gatvės rajone. Kartais dėl savo politinių veiksmų jie būdavo priskiriami „kairiajam sparnui“. Tiksliau būtų juos apibrėžti kaip „bendruomenės anarchistus“, kurio laisvės troškimą siejo su bendruomenės, kurioje gyveno, siekiais.
Paulas Bowlesas: „Niekad nebuvau mąstantis žmogus“
2012 m. Nr. 1
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Amerikiečių kompozitorius, rašytojas ir vertėjas Paulas Bowlesas atsako į Jeffrey Bailey klausimus.
Tanžero miestas, 1931 metais pasveikinęs Bowlesą „išminties ir ekstazės“ pažadu, labai skyrėsi nuo aštuntojo dešimtmečio Tanžero. Siautulinga medina, jos turgūs, nesibaigiančios krautuvėlių turistams gretos, nuolatiniai gatvės prekiautojai ir vertelgos, žinoma, vis dar egzistuoja, nors dar prieš penkias-dešimt metų ji jau buvo užgožta europinio miesto ir paminklų kolonializmui: išdidaus Prancūzijos konsulato, „Paryžiaus kavinės“, prabangių įmantraus stiliaus viešbučių (Minzah, Velasquez, Villa de France), dabar jau vienišo ir apleisto Teatro Cervantes bei Anglų bažnyčios, kurios šventoriuje gausu Anglijos Antrojo laipsnio ordino kavalierių, baronetų bei buvusių imperijų sūnų palaidūnų palaikų. Tanžero kaip atviro tarptautinės intrigos miesto laikai baigėsi amžinai. Šiandien jis – tik vienas trečiojo pasaulio šalies besikeičiančių miestų, lėtai, bet nepaliaujamai besigrumiantis su XX amžiumi.
Ir vis dėlto Tanžeras, nors ir subjaurotas nūdienos, linkusiesiems į romantiką neprarado galios žadinti mįslingus Rytų įvaizdžius. Jis vis dar atrodo tinkama vieta rasti Paulą Bowlesą. Kiekvienas amerikietis, kuris į Tanžerą atvyko ne vien tik iš smalsumo pamatyti Maroką ir kuriam muzika bei literatūra rūpi kiek daugiau, laiko būtinybe aplankyti Bowlesą, kai kam tai netgi tampa savotiška pagarbia piligrimyste. Tačiau pats menininkas tikrai nemano esąs ypatingo dėmesio vertu objektu. Toks požiūris jį stulbina, atrodo juokingai naivus, jei nevisiškai kvailas.
Rašytojas gyvena trijų kambarių bute ramioje rezidencinėje Tanžero dalyje, šeštojo dešimtmečio futuristinio stiliaus pastate, netoli Amerikos konsulato. Butas patogus, bet neįspūdingas, nors ir liudija Bowleso – keliautojo per pasaulį – laikus: suvenyrai iš Azijos, Meksikos, juodosios Afrikos; knygų lentynoje sudėtos asmeniškai pasirašytos Burroughso, Kerouaco, Ginsbergo, Vidalo knygos; prieangyje, viena ant kitos iki pečių sukrautos aukščiausios rūšies senoviškos kelioninės skrynios bei lagaminai, sakytum, šeimininko vis dar laukia neapibrėžto ilgumo kelionė.
Pirmasis mudviejų susitikimas įvyko 1976 metų vasarą. Atvykau ankstyvą popietę. Radau vos nubudusį, tankūs žili plaukai styrojo pasišiaušę, o blyškiai mėlynos akys buvo truputį apsiblaususios. Rašytojas nustebo, kad kažkas jį aplankė tokiu dienos metu. Papusryčiavęs užsidegė pirmąją cigaretę, liesas, savotiškai raumeningas jo kūnas akivaizdžiai atsipalaidavo. Jis darėsi vis linksmesnis.
Pasirinkau tikrai nelabai tinkamą vizitui metą. Vos magnetofono juosta pradėjo suktis, į duris vienas po kito ėmė skambinti lankytojai: Bowleso vairuotojas, tarnaitė, draugė iš Niujorko, apačioje išsinuomojęs butą jaunas amerikietis ir galiausiai Mohammedas Mrabetas. Raukšlėtas ir mąsliai gražus Mrabetas paprašė manęs, kai kitąsyk atvyksiu į Tanžerą, atvežti pistoletą su devyniais lizdais, nes, regis, tuomet buvo devyni žmonės, kuriuos jis ketino pašalinti.
Kaip paaiškėjo, turėjau pagrindo būti dėkingas jiems visiems dėl nutraukto interviu. Tai suteikė man galimybę pratęsti pokalbį tą patį vakarą, kitą dieną ir dar du kartus per ateinančius pusantrų metų.
– Daugeliui vien jūsų vardo paminėjimas sukelia romantiškus menininko gyvenimo tolimuose egzotiškuose kraštuose vaizdus. Ar ir jūs save laikote savotišku tobulu ekspatriantu?
– Nemanau. Nelaikau savęs niekuo tobulu. Aš iš tikrųjų nelaikiau savęs niekuo, aš neturiu ego. Jungtinės Valstijos man atrodė ne itin įdomios, ir, suradęs įdomesnių vietų, pasirinkau gyventi ten. Manau, tai logiška.
– Ar sprendimas išvykti iš Jungtinių Valstijų buvo ankstyvas?
– Nusprendžiau, būdamas septyniolikos, taigi gana anksti. Vieni žmonės perpranta dalykus greičiau negu kiti. Manau, aš puikiai suvokiau būsimą savo gyvenimą Valstijose, ir jis manęs netenkino.
– O kokį jį įsivaizdavote?
– Nuobodų. Tenai aš nieko nenorėjau, o išvažiavęs supratau, kad vienintelis dalykas, kurio man reikėjo iš Valstijų, buvo pinigai. Grįžau tenai dėl jų. Niekada nebūčiau sugrįžęs be garantijos, kad užsidirbsiu pinigų. Niekada ten nevykau tik dėl malonumo.
– Kadangi jūsų sąlytis su svetimais kraštais akivaizdžiai teikė peno kūrybai, gal, pasilikęs Valstijose, niekada nebūtumėte tapęs rašytoju?
– Labai galimas daiktas, kad nebūčiau. Galėjau padaryti kompozitoriaus karjerą. Komponavimo „stygą“ nutraukiau 1947 metais, kai persikrausčiau čia, nors, kaip minėjau, grįžau kelis kartus parašyti partitūrų Brodvėjui.
– Ar tą komponavimo „stygą“ nutraukėte todėl, kad rašymas ir muzika tarpusavy kirtosi?
– Ne, anaiptol. Mano galva, tuos du dalykus darai skirtingomis smegenų dalimis. Ir gauni skirtingo pobūdžio malonumą. Tai tas pats, kaip paklausti: „Ar smagiau išgerti vandens stiklinę, kai esi ištroškęs, ar gerai pavalgyti, kai esi išalkęs?“ Atsisakiau profesionalaus muzikos kūrimo todėl, kad norėjau išvykti iš Niujorko. Aš norėjau išvykti iš Jungtinių Valstijų.
– Ar visos karjeros išsižadėjimas vien todėl, kad jums nepatiko gyventi Amerikoje, nesukėlė jai priešiškumo?
– Ne, ne. Tik kai sakote man „Amerika“, aš galvoju vien apie Niujorko miestą, kur gimiau ir užaugau. Žinau, kad Niujorkas – tai ne Amerika, ir vis dėlto Amerikos įvaizdis man yra Niujorkas. Bet priešiškumo nejaučiu. Tiesiog apgailestauju dėl to, kas ten įvyko. Nemanau, kad kada nors tai bus ištaisyta, bet aš apskritai nesitikiu, kad kas nors kada nors bus ištaisyta. Niekas niekada nebūna ištaisyta. Dalykai vyksta ir tampa kitais dalykais. Ta šalis neatpažįstamai pasikeitė nuo mano vaikystės laikų. Visada manai, kad viskas pablogėjo – ir dažnai taip yra iš tikrųjų, – bet tai visai nesvarbu. Ką žmogus turi omeny, kai sako, kad viskas blogėja? Tiesiog viskas tampa labiau ateitimi, ir tiek. Viskas tiesiog juda į priekį. Ateitis bus nepalyginamai „blogesnė“ už dabartį, o tos ateities ateitis bus nepalyginti „blogesnė“ už ateitį, kurią matome mes. Natūralu.
– Jūs pesimistas.
– Nagi, pažvelkit pats. Nereikia būti pesimistu, kad tai matytum. Visąlaik egzistuoja visuotinio holokausto, kuriame bus sudeginti keli milijardai žmonių, galimybė. Aš to nesitikiu, bet regiu kaip įmanomą dalyką.
– O ar negalima tikėtis ir tokių dalykų kaip galimybės išgydyti vėžį realizavimo, veiksmingo branduolinio ginklo uždraudimo, aplinkosaugos problemų sprendimo proveržio ir gilesnio būties suvokimo?
– Tikėtis, žinoma, galima visko. Manau, ateityje įvyks svarbių dalykų, bet nemanau, kad tai bus dalykai, kuriuos mano kartos žmonės laikys didžiais ir nuostabiais. Gal 1975 metais gimę žmonės manys kitaip. Pavyzdžiui, mano galva, žmonės, gimę 1950 metais, mano, kad televizija – didis dalykas.
– Kadangi Amerikos technologija ženkliai padėjo sukurti tai, ką jūs laikote neišvengiamai nepageidaujama ateitimi, suprantama, jog buvote beveik priverstas gyventi už kultūros, kurioje gimėte, ribų.
– Nevisiškai taip, tai buvo realus neįveikiamas potraukis. Dar būdamas mažas, aš visada troškau ištrūkti. Pamenu, šešerių metų buvau išsiųstas praleisti dvi savaites su kažkuo – nebepamenu, su kuo ir kodėl buvau išsiųstas, – ir maldavau, kad man būtų leista pasilikti ilgiau. Nenorėjau grįžti namo. Paskui, kai man buvo jau devyneri ir tėvas susirgo pneumonija, buvau išsiųstas mėnesiui ar dviem ir nesilioviau rašęs laiškų: „Prašau, leiskit man pasilikti ilgiau.“ Nenorėjau vėl pamatyti savo tėvų. Nenorėjau sugrįžti į visa tai.
– Knygoje „Nesustojant“ jūs gana atvirai kalbate apie savo jausmus tėvams: meilę, kurią jautėte motinai, ir nutolimą nuo tėvo.
– Manau, dauguma berniukų labai myli savo motinas. Mano priešiškumas tėvui buvo labai tikras. Jis prasidėjo nuo tėvo priešiškumo man, paskui natūraliai virto abipusiu dar ankstyvame amžiuje. Nežinau, kas nutiko. Gal jis išvis nenorėjo susilaukti vaikų. Aš taip ir nesužinojau tikrųjų priežasčių, už ką jis taip ant manęs pyko, nors močiutė iš motinos pusės sakė, jog tiesiog todėl, kad buvo pavydus. Ji aiškino, esą tėvas negalėjo pakęsti, kad mano motina tiek dėmesio skiria trečiam asmeniui – man. Ko gero, tai tiesa.
– Ar negatyvus ryšys su tėvu turėjo poveikio tam, kad tapote keliautoju ir menininku?
– Gal, nežinau. Niekada nesu perkratęs tų dalykų savo sąmonėje, kad suprasčiau, kas ką lėmė. Matyt, nesugebėjau. Akivaizdu, kad uždara vaikystė padaro vaiką intravertu, o toks vaikas labiau linkęs į „artistiškumą“.
– Jūsų tėvai neapsidžiaugė, kai išvykote į Europą būdamas vos aštuoniolikos?
– Čia negalima kalbėti apie džiaugsmą ar liūdesį, nes apie mano išvykimą jie nieko nežinojo. Turėjau pinigų kelionei iki Prancūzijos ir dar maždaug dvidešimt penkis dolerius.
– Ar jūs bėgote nuo ko nors?
– Ne, aš bėgau ko nors link, nors tuomet dar nežinojau, ko link.
– Ar radote tai?
– Taip. Supratau tai po daugelio metų. Aišku, kad bėgau savo kapo link: „Šlovės takai veda vien tik į kapą.“1
– Studijuoti pas Aaroną Coplandą pradėjote vos grįžęs iš pirmosios kelionės į užsienį?
– Geriau nė negalėjo būti. Jis buvo nuostabus mokytojas.
– Coplandas, regis, galėjo profesionaliai kurti būdamas ne Niujorke, jūs teigiate, kad šito nesugebėjote.
– Ne, nes turėjau užsidirbti duoną kurdamas muziką. Jei būčiau turėjęs asmeninių pajamų, būčiau galėjęs kurti muziką bet kur, tik reikėjo klaviatūros. Yra kompozitorių, kuriems nereikia net ir jos, bet man reikia. 1931 metais, pirmąją vasarą čia, Tanžere, mudviem su Aaronu buvo labai sunku. Gertrude‘a Stein mums sakė, kad pianiną gauti bus nesunku, bet ji klydo. Dabar tai – išvis nebeįmanoma, o anais laikais vis dėlto galėjai jį gauti, jei iš tikrųjų ieškojai. Galiausiai mudu vieną radom. Nelabai gerą, ir buvo nežmoniška problema užgabenti jį į kalną, į tuos namus, kuriuos mudu išsinuomojome. Kelias negrįstas, tad teko gabenti asilu. Jau traukiamas pro vartus, pianinas nukrito žemėn, palydėtas siaubingo bumbt!!! ir aš pagalvojau: „Mūsų vasarai atėjo galas.“ Galiausiai viskas kuo puikiausiai išsisprendė. Aaronas rašė trumpą simfoniją ir, nors jam ir nepavyko jos užbaigti, šį bei tą nuveikė. Žinoma, jis dirbo be paliovos.
– O jūs nebuvote toks uolus darbininkas kaip Coplandas?
– Turbūt ne. Kai mudu gyvenome Berlyne, aš, regis, visuomet kažkur išvykdavau. Aaroną tai gerokai erzino. Iš manęs buvo tikimasi, kad studijuosiu, o aš vis išsiruošdavau į Austriją ar į Bavariją.
– Kokį įspūdį susidarėte apie tų laikų Berlyną?
– Na, aš pragyvenau Berlyne nelabai ilgai, tik keturis mėnesius, vieną pavasarį. Bet tai buvo beprotiškas metas. Iš tikrųjų beprotiškas. Kaip Fritzo Lango filme. Rodės, kad visą gyvenimą režisavo Langas. Padėtis buvo grėsminga dėl didžiulio skirtumo tarp tų, kurie turėjo, ir tų, kurie neturėjo, ir tai labai stipriai buvo jaučiama. „Turintieji“ ėjo galvomis, o „neturintieji“ virė neapykanta. Juodas neapykantos debesis tvyrojo virš viso rytinio miesto pakraščio. Kaip tik tą vasarą ir žlugo Disconto-Gesellschaft2. Jautei artėjančią katastrofą, kuri suteikė nemalonų atspalvį viskam, kas tuomet nutiko. Christopheris Isherwoodas tuomet veikiau gyveno tuo, nei rašė apie tai.
– Kaip jūs reagavote, kai Isherwoodas jūsų pavarde pavadino žinomiausią savo personažą?
– Selę Boulz? Tikrai pamaniau, kad tai visiškai natūralu. Mes visi ten buvome kartu aną pavasarį ir kasdien drauge pietaudavome. Jis nenorėjo pasinaudoti jos tikrąja pavarde, Jean Ross, todėl paėmė maniškę. Iš kur ištraukė „Selę“, nežinau.
– Ar jūsų prisiminimuose tikroji Jean Ross panaši į personažą, kurį ji įkvėpė?
– Sakyčiau, kad taip. Taip. Ji buvo labai patraukli ir labai įdomi. Christopheris niekada su ja nesiskirdavo. Jiedu gyveno tame pačiame mebliuotų kambarių name Nollendorfplatz. Aš gyvenau, kiek prisimenu, Güntzelstrasse, kambaryje su balkonu. Aaronas pasirinko butą, priklausiusį amerikiečių poetui Alfredui Kreymgorgui Steinplatzui, ir aš kasdien ten eidavau į pamokas. Pietaudavome su Stephenu Spenderiu, Christopheriu ir Jean. Tą branduolį išsaugojome visą laiką. Dažniausiai valgydavome „Café des Westens“ priešais Kaiser Gedächtnis Kirche.
– Ar žinojote, kad stebite „Sudie, Berlyne“3 genezę?
– Iš kur galėjau žinoti? Nė nenuvokiau, kad jis ketina rašyti knygą. Tuomet rūpėjo tik nugyventi kiekvieną naują dieną. Kai kuriuos žmones iš Berlyno istorijų pažinojau, bet niekada neįtariau, kad jie bus „įamžinti“.
– Ar esate kada nors jautęs profesinį antagonizmą kitiems menininkams?
– Ne, niekada toks nebuvau. Vaidinti atsisakau. Jau sakiau jums, kad didelio ego neturiu. Sakiau tai rimtai. Kad dalyvautum tokiuose žaidimuose, privalai taip tikėti savo asmenybės egzistencija, kaip aš nesugebu ja patikėti. Tad negalėjau to daryti. Aš galiu apsimesti, bet toli su tuo nenuvažiuosi.
– Kai buvote jaunas ir bendravote ne tik su tokiais jaunais rašytojais kaip Isherwoodas ir Audenas, bet ir siekėte susipažinti su labiau žinomais rašytojais, kaip antai Stein ir Cocteau, ar sąmoningai stengėtės tapti menininkų bendruomenės nariu? Ar norėjote gauti peno bendraudamas su kitais menininkais?
– Niekada nesuvokiau norįs tapti bendruomenės nariu, ne. Norėjau su jais susipažinti. Man regis, tiesiog jaučiau, kad taikausi iš arti į figūrines molines pypkes. Pykšt! Žemyn nukrinta Gertrude‘a, žemyn nukrinta Jeanas Cocteau, žemyn nukrinta André Gide‘as. Maniau, kad man tai būtina, – pavyzdžiui, susipažinti su Manueliu de Falla – be jokios priežasties. Nuvykau į Granadą, susiradau jo duris, pasibeldžiau, įėjau vidun ir praleidau ten popietę. Jis neturėjo žalio supratimo, kas aš toks. Nežinau, kodėl taip pasielgiau. Tikriausiai maniau, kad tokie susitikimai svarbūs, kitaip nebūčiau varginęsis, nes tai pareikalaudavo didelio darbo, o kartais – ir man brangios aukos. Bet negaliu tiksliai prisiminti, kaip jaučiausi, nes tai nebuvo intelektualus dalykas. Tai buvo „nesugalvota“, ir man sunku prisiminti poelgio priežastį. Aš, aišku, niekad nebuvau mąstantis žmogus. Regis, daug kas nutiko be mano sąmoningo suvokimo.
– Ar taip buvo visuomet, ar išsiugdė metams bėgant?
– Taip buvo visuomet. Iki dvidešimties – pradedant nuo šešiolikos – aš rašiau siurrealistinę poeziją. Perskaičiau André [Bretoną], kuris paaiškino, kaip tai daryti, ir išmokau rašyti, nesuvokdamas, ką darau. Išmokau pateikti tai gramatiškai taisyklingai ir netgi išgauti šiokį tokį stilių be menkiausio supratimo, apie ką aš rašau. Viena mano sąmonės dalis rašė, ir tik vienas Dievas težino, ką darė kita jos dalis. Tikriausiai lygino buldozeriu pasąmonę, valė dumblą. Nežinau, kaip visa tai veikia, ir nenoriu žinoti.
– Regis, Bretonas įkvėpė jus ankstyvajai kūrybai. Ar daug turėjote rašytojų „įkvėpėjų“?
– Nelabai. Pirmaisiais metais Europoje buvau labai susižavėjęs Lautréamontu. Nešiojausi jį visur, kad ir kur eičiau, tačiau vėliau atsikvošėjau, bet niekas kitas jo vietos nebeužėmė. Toks entuziazmas užeina tik tuomet, kai esi labai jaunas, o kai daraisi vyresnis – nors keleriais metais – jis dažniausiai išnyksta. Buvo daug rašytojų, kuriais aš žavėjausi, ir, jeigu jie buvo gyvi, stengdavausi juos surasti: Stein, Gide‘as, Cocteau, daug kitų.
– Jūsų autobiografija „Nesustojant“, regis, užtvindyta menininkų, rašytojų, apskritai garsių sutiktų žmonių vardų.
– Ir vis dėlto aš labai daug jų išbraukiau. Kai baigiau rašyti knygą, pamačiau, kad joje – vien tik vardai, tad išbraukiau penkiasdešimt ar šešiasdešimt. Putnamo leidykla norėjo, kad knyga būtų vardų sąrašas, jie tai pabrėžė iš pat pradžių, man dar nespėjus pasirašyti sutarties. Jeigu leidėjai nebūtų diktavę savo sąlygų, manau, būčiau parašęs ką nors asmeniškesnio. Mano galva, pirmoji knygos pusė – pakankamai asmeniška, tačiau antroji parašyta skubotai. Laiko buvo vis mažiau, artėjo paskutinis terminas. Jie jau buvo sutikę pratęsti sutartį metams, kuriuos aš išnaudojau, tad aš tiesiog spauste išspaudžiau tą knygą. Niekada daugiau taip nerašysiu, sukaustytas sutartim. Praėjus metams nuo sutarties pasirašymo, aš vis dar nebuvau pradėjęs rašyti. Tiek sugaišau prisimindamas įvykius ir jų seką. Negalėjau pasitikrinti. neturėjau nei dienoraščių, nei laiškų, tad turėjau eiti atgal mėnuo po mėnesio per visą savo gyvenimą, pasižymėdamas kiekvieną bereikšmį posūkį jo tėkmėje. Ir, kaip jau sakiau, tai užtruko ilgiau nei metus.
– Jūs niekada nerašėte dienoraščio?
– Ne. Neturėjau jokių laiškų ar dokumentų, kuriais būčiau galėjęs pasiremti.
– Ar taip darėte apgalvotai? Ar dienoraščiai būtų neleidę prasiveržti jūsų spontaniškumui?
– Nieko apie tai nežinau. Tai buvo tiesiog gyvenimo faktai. Man niekada jie nerūpėjo. Jaučiau, kad svarbus pats gyvenimas, kiekviena diena. Nesuvokiau, kodėl turėčiau rašyti dienoraštį. Be to, niekada nemaniau, kad rašysiu autobiografiją.
– Kaip jūs rašote?
– Aš nesinaudoju rašomąja mašinėle. Ji pernelyg sunki, per daug bėdos su ja. Rašau bloknote, lovoje. Devyniasdešimt procentų sukurtų tekstų parašiau lovoje.
– O spausdinimas?
– Atspausdinti rankraštį, kad galėtum jį išsiųsti, – jau kitas reikalas. Tai paprasčiausiai nuobodi katorga, ne darbas. Darbu aš vadinu procesą, kai kažką sugalvoji, užrašai, sukuri žodžių primargintą puslapį.
– Ar kurį nors savo romanų parašėte spaudžiamas termino?
– Ne, baigęs rašyti, aš juos išsiunčiau ir jie buvo išspausdinti. Negalėčiau rašyti grožinių kūrinių jausdamas spaudimą. Tos knygos būtų niekam tikusios; ko gero, jos būtų dar prastesnės nei yra.
– Regis, jūs ne itin aukštai vertinate savo kaip rašytojo talentą.
– Ne, neaukštai.
– Kodėl?
– Nežinau. Tai nelabai svarbu.
– Ar žmonės jūsų nepadrąsindavo nuolat teigdami, kad jūs geras rašytojas?
– O taip. Žinoma.
– Jūs tiesiog jais netikėjote?
– Aš tikėjau, kad jie tuo tiki, ir norėjau išgirsti, kas jiems patiko ar nepatiko ir kodėl. Bet niekada nebūdavau tikras, kad supratau jų požiūrį, taigi nežinodavau, ar jie suprato tai, kas jiems patiko ar nepatiko.
– Ar manote, kad rimtam jaunam rašytojui lengviau buvo išspausdinti savo kūrinį prieš dvidešimt ar trisdešimt metų?
– Nesu tikras, kad išspausdinti „rimtą“ kūrinį kada nors buvo lengva. Tačiau pagal kiekį nekūrinių, kurie spausdinami šiandieną, darau išvadą, kad dabar yra mažiau jaunų autorių, ketinančių sukurti ką nors rimta. Jei pacituosim Susaną Sontag: „Rimtumas dabar jau nebe toks prestižinis dalykas.“
– Skaitydamas jūsų kūrinius, nesitiki, kad vien įvykių seka prives prie kokios nors išvados. Jautiesi dalyvaująs įvykiuose, kurie spontaniškai gausėja, kaupiasi vienas ant kito.
– Iš tikrųjų? Na, būtent šitaip jie ir kaupiasi. Suprantat, čia ir yra visa esmė. Aš nesijaučiu pats parašęs tas knygas. Tarsi jas būtų parašiusi mano ranka, mano protas, mano organizmas, bet jos nebūtinai yra mano. Visa bėda – niekada nemaniau, kad kas nors man priklauso. Kartą nusipirkau salą prie Ceilono ir pagalvojau: kai atsistosiu joje abiem kojom, galėsiu pasakyti: „Šita sala – mano“. Negalėjau taip pasakyti: tie žodžiai neturėjo jokios prasmės. Aš visai nieko nejaučiau, todėl ją pardaviau.
– Ar didelė buvo ta sala?
– Maždaug dviejų akrų. Saloje augo labai gražus tropinis miškas. Prieš tai ji priklausė prancūzui landšafto architektui. Prieš šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų jis privežė ten medžių, krūmų, vijoklių ir gėlių iš visos Pietryčių Azijos ir Indijos subkontinento. Tokia nuostabi botanikos paroda. Bet, kaip jau sakiau, niekada nesijaučiau esąs jos savininkas.
– Ar rašymas jums buvo priemonė sumažinti vienatvės pojūtį artimai bendraujant su kitais žmonėmis?
– Ne. Man jis – tiesiog natūrali funkcija. Manau, rašyti yra smagu ir tai tiesiog įvyksta. Kai man nepatinka rašyti, nerašau.
– Skaitytoją pribloškia smurtas jūsų kūriniuose. Pavyzdžiui, beveik visi „Švelnios aukos“ personažai yra fizinio ar psichologinio smurto aukos.
– Taip, regis, taip. Smurtas turėjo terapinį tikslą. Nejauku galvoti, kad bet kurią akimirką į gyvenimą gali įsiveržti beprasmiškas smurtas. Bet taip gali atsitikti ir atsitinka, tad žmonės turi būti tam pasiruošę. Tai, ką darai kitiems, pirmiausia darai sau pačiam. Jeigu aš įsitikinęs, kad mūsų gyvenimas grindžiamas smurtu, kad visas civilizacija vadinamas statinys, tie pastoliai, kuriuos mes surentėme per tūkstantmečius, gali sugriūti bet kurią akimirką, tuomet visa, ką aš rašau, bus paveikta šios prielaidos. Gyvenimo procesas numato smurtą ir augalų pasaulyje, ir gyvūnų. Bet gyvūnų pasaulyje smurtą suvokti gali tik žmogus. Tik žmogus gali mėgautis naikinimo idėja.
– Daugelyje jūsų charakterių jaučiamas keistas fatališkumo ir naivumo derinys. Ypač tai būdinga Kit ir Portui Moresbiams „Dangaus prieglobstyje“. Man atrodė, kad nirtulingas jų kraustymasis iš vienos vietos į kitą buvo skatinamas juos apsėdusios akistatos su pačiais savimi baimės.
– Kraustymasis iš vienos vietos į kitą – geras būdas nukelti tolyn atpildo dieną. Laimingiausias jaučiuosi tuomet, kai kraustausi iš vienos vietos į kitą. Atkirtęs save nuo gyvenimo, kurį gyvenai, ir dar neįsikūręs naujame gyvenime, esi laisvas. Man visada atrodė, kad tai labai malonus jausmas. O jeigu nežinai, kur vyksti, esi dar laisvesnis.
– Jūsų personažai atrodo psichologiškai nutolę vienas nuo kito ir nuo savęs pačių, ir nors jų atskirtumas gali būti pabrėžiamas fakto, kad jūs įkurdinote juos kaip svetimšalius egzotiškuose kraštuose, jauti, kad ir namuose jie būtų tokie patys, kad jų problemos glūdi giliau nei su vieta susijusiuose dalykuose.
– Žinoma. Visi yra atskirti vienas nuo kito. Bendruomenės koncepcija – tai lyg pagalvė, turinti mus apsaugoti nuo to atskirtumo suvokimo. Fikcija, kuri mus veikia kaip anestetikas.
– O egzotiška aplinka – antraeilis dalykas?
– Personažų perkėlimas į tokią aplinką dažnai suveikia kaip katalizatorius ar detonatorius, be kurių nebūtų veiksmo, tad nepavadinčiau aplinkos antraeiliu dalyku. Galimas daiktas, jeigu nebūčiau turėjęs šiokio tokio sąlyčio su jūsų vadinamais „egzotiškais“ kraštais, man apskritai nebūtų šovę į galvą rašyti.
– Kiek Kit personažas panašus į jūsų žmoną Jane Bowles?
– Knyga buvo sumanyta Niujorke 1947 metais, ir 80 jos procentų parašyta Jane dar neįkėlus kojos į Šiaurės Afriką 1948 metais, taigi negali būti nė kalbos apie jos ryšį su tuo patyrimu. Šis pasakojimas – išgalvotas nuo pradžios iki galo. Kit – ne Jane, nors kai kuriuos jos bruožus, numatydamas Kit reakcijas į tokią kelionę, panaudojau. Žinoma, Portą įsivaizdavau kaip fiktyvią savęs tąsą. Tačiau Portas – tikrai ne Paulas Bowlesas, nė kiek ne daugiau kaip Kit panaši į Jane.
– Ar esate kada nors sukūręs personažą, kuris primintų Jane Bowles, arba personažą, kuris buvo sukurtas tiesiogiai atkartojant jos bruožus?
– Ne, niekada.
– Ir vis dėlto, ar būtų galima pasakyti, kad judu abu paveikėte vienas kito kūrybą?
– Žinoma! Mudu parodydavom vienas kitam kiekvieną parašytą puslapį. Man niekada nešovė į galvą išsiųsti apsakymą, pirmiau jo neaptarus su Jane. Nė vienas iš mudviejų anksčiau neturėjome literatūrinio patikėtinio. Aš skaičiau drauge su ja „Dvi rimtas ponias“ daugybę kartų, kol kiekviena smulkmena patenkino mus abu. Tai nereiškia, kad aš įterpdavau kažką, ko ji nebuvo parašiusi. Mudu tiesiog analizuodavome sakinius ir retoriką. Kaip tik toks dalyvavimas romano kūrime mane ir užkrėtė, uždegė noru parašyti savo romaną. Nepamirškite, tai buvo 1942 metai.
– Anksčiau jums tai ne itin rūpėjo?
– Na, aš, žinoma, rašiau ir anksčiau, nors iš visos beletristikos išsaugojau tik vieną apsakymą. Rašiau visą vaikystę, o tai reiškia – nuo ketverių metų. Net keturmečiui man buvo savotiškai malonu kurti savo paties istorijas ir spausdinti jas popieriuje. Visos tos istorijos – apie gyvūnus ir naminius paukščius. Neprisimenu laiko, kai dar nemokėjau skaityti. Pamenu, kaip senelis juokdavosi iš manęs, kad nemokėjau ištarti žodžio „laikrodis“. Sakydavau „vaikodis“, bet pasipiktinęs ištardavau tą žodį jam paraidžiui, kad įrodyčiau jį žinąs.
– Jūs išmokote skaityti neįprastai ankstyvame amžiuje?
– Manding, būdamas trejų. Išmokau pasinaudodamas medinėmis kaladėlėmis, ant kurių išraižytos abėcėlės raidės. Žaislais nebuvau skatinamas. Man duodavo „konstruktyvius daiktus“, piešimo popierių, pieštukus, bloknotus, žemėlapius ir knygas. Be to, tuomet aš visada būdavau vienas, niekada nebūdavo kitų vaikų.
– Gal papasakotumėte apie Jane Bowles?
– Tai jau kompleksiškas įsakymas! Ką gi aš galėčiau apie ją papasakoti, kas nėra išsakyta jos kūriniais?
– Ji tikrai turėjo ypatingą vaizduotę. Visada būdavo logiška, nors negalėdavai atsikratyti jausmo, kad bet kurią akimirką gali peržengti ribą. Vos ne kiekviename „Dviejų rimtų ponių“ puslapyje juntama beprotybė, nors viskas liejasi labai natūraliai.
– Taip, aš jaučiu tą natūralumą. Bet jokios beprotybės neįžvelgiu. Neįtikėtini minties posūkiai, nenuspėjamas personažų elgesys, bet „beprotybės“ – nė užuominos. Man patinka „Dvi rimtos ponios“. Jų veiksmas dažnai atrodo kaip išsiskleidžiantis sapnas, o fono realistinė detalė savotiškai pabrėžia sapno pojūtį.
– Ar tas sapniškumas atspindi jos asmenybę?
– Nemanau, kad kada nors kas nors įsivaizdavo Jane kaip „sapnišką“ asmenybę – ji buvo pernelyg gyva ir artikuliuota. mokėjo tarsi staiga išnykti, ir pamatydavai, kad ji – už tūkstančio mylių. Jei kreipdavaisi netikėtai, ji krūptelėdavo atsisukdama. O jeigu apie tai paklausdavai, ji paprasčiausiai atsakydavo: „Nežinau. Buvau kažkur kitur.“
– Ar, skaitydamas jos knygas, jūs matote jose Jane Bowles?
– Anaiptol, tik jau ne tą Jane Bowles, kurią aš pažinojau. Jos kūryba neturėjo jokio ryšio su jos išoriniu gyvenimu. „Dvi rimtos ponios“ – visiškai ne autobiografiška knyga. kaip ir jos apsakymai.
– Jos jokiu būdu nepavadinsi produktyvia rašytoja, ar ne?
– Ne, ji buvo labai neproduktyvi. Rašė labai lėtai. Jai tai buvo kruvinas darbas. Viskas turėjo būti paversta fikcija, tik tada Jane galėdavo kūrinį priimti. Kartais ji visą savaitę rašydavo vieną puslapį. Man tas perdėtas lėtumas atrodė kaip siaubingas laiko eikvojimas, bet, vos apie tai užsiminus, ji liaudavosi rašiusi kelias dienas ar net savaites. Pasakydavo: „Gerai. Tau tai lengva, o man – pragaras, ir tu tai žinai. Aš – ne tu. Žinau, kad norėtum, kad būčiau tokia, bet nesu. Taigi liaukis.“
– Jos moteriškų personažų santykiai – kerintys. Skaitai kaip psichologinius portretus, primenančius Djuna Barnes4.
– Nors iš tikrųjų ji atsisakė skaityti Djuną Barnes. Taip ir neperskaitė „Nightwood“. Jautė didelį priešiškumą amerikietėms rašytojoms. Dažniausiai nesutikdavo net pažvelgti į jų knygas.
– Kodėl?
– Kai 1943 metais pasirodė pirmoji „Dviejų rimtų ponių“ recenzija, Jane buvo prislėgta supratimo stygiaus nepalankiose recenzijose. Į entuziastingas pastabas ji nekreipė jokio dėmesio. Bet nuo tada aiškiai jautė, kad yra kitų moterų rašytojų, kurias ji pažinojo, kurios susilaukdavo liaupsinančių recenzijų už kūrinius, jos nuomone, nevertus tokio išaukštinimo: Jeana Stafford, Mary McCarthy, Carson McCullers, Anaïs Nin. Buvo dar ir kitų, kurių dabar nebeprisimenu. Ji nenorėjo matyti nei jų asmeniškai, nei jų knygų.
– Savo įžangoje jos rinktinei Trumanas Capote pabrėžė, kad, rašydama „Dvi rimtas ponias“, ji buvo labai jauna.
– Tikra teisybė. Ji pradėjo rašyti tą knygą dvidešimt vienerių metų. Mudu susituokėme vieną dieną prieš jos dvidešimt pirmąjį gimtadienį.
– Ar ta data buvo kuo nors simboliška?
– Ne, nieko „simboliško“. Jos motina norėjo ištekėti antrą kartą ir įsikalė į galvą, kad Jane turi ištekėti pirma, tad mudu ir pasirinkome dieną prieš jos gimtadienį.
– Ar jūsų ir jūsų žmonos karjeros kada nors susipriešindavo?
– Ne, jokio konflikto nebuvo. Mudu niekada nesuvokėme savęs kaip darančių karjerą. Mano vienintelė karjera – kompozitoriaus, ir aš ją sužlugdžiau išvykęs iš Valstijų. Padaryti naują karjerą sunku. Darbas – tai kažkas kita, o karjera – gyvas daiktas ir, kai sulaužai ją, viskas tuo ir baigiasi.
– Ar judu kada nors bendradarbiavote su Jane Bowles?
– Rašydami kelias dainas. Bet koks kitas bendradarbiavimas būtų buvęs neįmanomas. Bendraautorystė grožinėje literatūroje – retas dalykas ir dažniausiai tai būna saloniniai triukai, kaip, pavyzdžiui, Karezza, kurią parašė George Sand ir kas ten – Alfredas de Musset?
– Kaip ji jautėsi kaip menininkė, kaip vertino savo kūrinius?
– Jai jie patiko. Ji juos mėgo. Skaitydavo ir droviai juokdavosi. Bet niekada nebūtų pakeitusi nė žodžio, kad padarytų lengviau suprantamus. Formuluodama dalykus, būdavo labai labai užsispyrusi, jie privalėjo būti suformuluoti tik taip, kaip to norėdavo pati. Kartais juos iš tikrųjų būdavo sunku suprasti, ir aš pasiūlydavau pakeitimų, kad būtų paprasčiau. Ji atsakydavo: „Ne. Šitaip būti negali.“ Nepasislinkdavo nė per colį nuo įsivaizdavimo, kaip būtų pasakęs jos personažas.
– Koks buvo jos rašymo tikslas?
– Na, ji visuomet stengėsi suprasti užslėptus žmonių elgesio motyvus. Jane domino žmonės, o ne rašymas. Nemanau, kad ji sąmoningai stengėsi sukurti kokį nors ypatingą stilių. Ją domino tik tie dalykai, apie kuriuos rašė: sudėtingi motyvacijų sugretinimai neurotikų galvose. Būtent tai ją žavėjo.
– Ar ji buvo „neurotikė“?
– O, tikriausiai. Kai kas nors domisi neurozėmis, dažniausiai jam būdingos prijaučiančios vibracijos.
– Ar jai buvo būdingos susinaikinimo nuotaikos?
– Nemanau, ne. Manau, kad ji pervertindavo savo fizines jėgas. Visuomet sakydavo: „Aš stipri kaip jautis“ arba: „Aš geležinė“. Ir panašius dalykus.
– Žinant, kaip nepriklausomi gyvenote, jūsų santuokos negalėčiau pavadinti „tradicine“. Ar ta „tradiciškumo“ stoka buvo suplanuota, ar tiesiog taip išėjo?
– Mudu niekada nemąstėme tokiomis sąvokomis. Viską grodavome iš klausos. Kiekvienas darė tai, kas jam patinka, – išeidavo, pareidavo – nors turiu pasakyti, kad siekiau, kad ji grįžtų anksti. Ji daug labiau nei aš mėgdavo svečiuotis, ir aš jos niekada nestabdydavau. Turėjo visišką teisę eiti į bet kurį pobūvį, jei tik turėdavo noro. Kartais mudu apsikeisdavome abipusiais kaltinimais, kai ji per daug išgerdavo, tačiau neįsivaizdavau, kad galėtume susėsti ir aptarti, kas yra tradicinė ir netradicinė šeima.
– Štai kaip Jane buvo pacituota: „Nuo pat pirmos dienos Marokas pasirodė veikiau panašus į sapną nei į realybę. Pasijutau atkirsta nuo to, ką išmaniau. Per dvidešimt ten nugyventų metų parašiau tik du apsakymus ir nieko daugiau. Jis tinka Paului, bet ne man.“ Viską pasvėrus, ar manote, kad tai tikslus jos jausenos apibūdinimas?
– Jūs kalbate apie jausmus taip, lyg jie būtų monolitiški, lyg metams bėgant nepatirtų permainų ir nesikeistų. Žinau, kad Jane dažnai išsakydavo šią mintį gyvenimo pabaigoje, kai nesikėlė iš lovos ir apgailestavo, kad yra toli nuo draugų. Dauguma jų, žinoma, gyveno Niujorke. Bet pirmąjį dešimtmetį Marokas jai patiko ne mažiau nei man.
– Ar judu gyvenote šitame bute?
– Ne. Pirmasis insultas ją ištiko 1957 metais, kai aš buvau Kenijoje. Kai maždaug po dviejų mėnesių grįžau į Maroką, išgirdau apie tai Kasablankoje. Atvažiavau ir radau ją visai neblogai besijaučiančią. nuomojome du butus šitame pastate. Nuo tada ji tapo rimtu ligoniu ir mudu nuolat skubėdavome iš vienos ligoninės į kitą Londone ir Niujorke. Septintojo dešimtmečio pradžioje pasijuto lyg ir geriau, bet tuomet ją pradėjo kankinti nervinė depresija. Paskutiniuosius septynerius savo gyvenimo metus ji praleido ligoninėse. Nors neįgali buvo šešiolika metų.
– Tai ilgas neįgalumo laiko tarpas.
– Taip, tai buvo baisu.
– Bet prieš tai bendras judviejų gyvenimas buvo toks, kokio norėjote?
– O taip. Jis mums patiko. Mudu visąlaik vienas kitam padėdavome. Ir turėjome gausybę draugų. Daug daug draugų.
– O koks jūsų gyvenimas Tanžere dabar?
– Na, čia mano namai. Aš čia įsikūriau ir esu gana patenkintas tuo, kaip viskas klojasi. Pakankamai bendrauju su žmonėmis. Manau, jei būčiau visą tą laiką gyvenęs Valstijose, tikriausiai turėčiau daug daugiau artimų draugų, su kuriais matyčiausi nuolat. Bet negyvenu Amerikoje jau daug metų, ir daugelio mano pažįstamų žmonių tenai jau nebėra. Sulaukęs tokio amžiaus, negaliu sugrįžti ir susipažinti su naujais žmonėmis.
– Visi tie lagaminai, sukrauti jūsų prieangyje, liudija jūsų kelionių po pasaulį dienas. Ar jums stinga kelionių?
– Nelabai, kad ir kaip tai būtų keista. manau, kad Tanžeras man tokia pat tinkama vieta gyventi, kaip ir bet kuri kita. Jei vis dar būtų keliaujama laivais, aš ir toliau keliaučiau. Man skridimas lėktuvu – ne kelionė. Tai tiesiog persikėlimas iš vienos vietos į kitą kaip įmanoma greičiau. kai išsiruošiu į kelionę, man patinka turėti gausybę bagažo. Niekada nežinai, kiek mėnesių ar metų būsi išvykęs, kur galiausiai nusigausi. O skraidymas lėktuvais – lyg televizija: privalai priimti tai, ką tau duoda, nes nieko kito nėra. Tai neįmanoma.
– Tanžeras visiškai nebepanašus į triukšmingą klegantį kosmopolitinį miestą, koks buvo kitados, ar ne taip?
– Taip, žinoma, taip. Dabar jis – labai nuobodus miestas.
– Čia dar vyko įdomių dalykų septintajame dešimtmetyje, kai čia buvo Ginsbergas, Burroughsas ir jų grupė. Kiek jūs buvote su jais susijęs?
– Aš juos gerai pažinojau, bet su jų kūryba susijęs nebuvau. Rodos, Billas Burroughsas atvyko gyventi į mediną 1952 metais. Susipažinau su juo tik 1954-aisiais. Allenas Ginsbergas atvyko 1957 m. ir pradėjo atkūrinėti sudarkytą „Nuogo kąsnio“ rankraštį, kuris voliojosi visur ant Billo kambario grindų Muniriyaoje. Tie puslapiai ten išgulėjo daug mėnesių, buvo apsinešę purvu, pėdų įspaudais, pelių išmatomis. Šią ekspediciją finansavo Alanas Ansenas5, ir jie išgelbėjo knygą.
– Ar tada Gregory’s Corsas buvo tenai?
– Ne. Jis atvyko, kai 1961 metais sugrįžo Ginsbergas.
– Kaip tuomet Tanžeras atrodė?
– Artėjant septintajam dešimtmečiui, jis gerokai aprimo, nors vis dar buvo kur kas gyvesnis nei šiandien. Pirmiausia, visi turėjo daug daugiau pinigų. Dabar smagiai gyventi gali tik pasiturintys europiečiai, visi kiti yra vargšai. Apskritai pagal europiečių kriterijus marokiečių gyvenimo lygis kiek pakilo, palyginti su tuo, koks buvo anksčiau. Kitaip tariant, jie turi televiziją, automobilius ir šiek tiek santechnikos namuose, nors visi skundžiasi, kad nebevalgo taip gerai kaip prieš trisdešimt metų. Bet taip jau nebevalgo niekas.
– Marokiečių gyvenimas, regis, taip nesuderinamai padalytas tarp Rytų ir Vakarų įtakų – medinos ir nouvelles villes6, dželabos ir mėlyni džinsai, asilais kinkyti vežimai ir mersedesai, – ir kartais atrodo visiškai šizofreniškas. Kur glūdi tikroji marokietiška siela?
– Kad egzistuotų marokietiška siela, turi egzistuoti nacionalinė sąmonė, kurios, manau, dar nėra. Žmonės kur kas labiau linkę įsivaizduoti save atitinkamos bendruomenės nariais: aš esu sousse7, aš esu riffi8, aš esu filali9. Be to, yra pasiklydusių sielų, kurios laiko save europiečiais, nes studijavo Europoje. O dauguma marokiečių suka galvas, kaip sudurti galą su galu ir rytoj pavalgyti.
– Per visus tuos metus, kai čia gyvenote, ar patyrėte kultūrinio atotrūkio ar net pranašumo jausmus?
– Juk tai nebūtų labai produktyvu, ar ne? Žinoma, aš jaučiuosi esąs nuošaly, per vieną pakopą nuo vietinių žmonių. Bet kadangi jie to ir tikisi, jokios bėdos nėra. Bėda yra Jungtinėse Valstijose, kur neįprasta laikytis nuošaly. Užsieniečiams „būti marokiečiais“ niekada nepavyksta, jie atrodo juokingi, kai mėgina tai daryti. Regis, kaip tik šitas marokiečių neperprantamumas ir daro šią šalį kerinčią pašaliečiams.
– O ar Maroke gyvenantis užsienietis neįgauna ypatingos psichologinės dimensijos? Mano galva, užsienietis čia automatiškai laikomas savotiška auka.
– Na, jis ir yra auka. Marokiečiai to žodžio nepavartotų. Jie pasakytų „naudingas objektas“. Marokiečiai tiki, kad jie, kaip musulmonai, – pagrindinė pasaulio grupė, o kitoms grupėms Dievas leidžia egzistuoti tik tam, kad musulmonai galėtų jomis manipuliuoti. Regis, tokia yra paprasta vidutinio marokiečio nuostata. Kadangi ji nėra išreikšta kaip asmeninė nuomonė, o visų patylomis priimta, man neatrodo, kad ją reikėtų ginčyti. Jei kartą toks dalykas jau yra suformuluotas, tau nebereikia rūpintis dėl jį išpažįstančio žmogaus būdo. Nebelieka klausimo, ar jis sutinka su tuo, ar nesutinka, kaip su savo asmeninio credo dalimi.
– Ar tai iš dalies neapriboja marokiečio ir ne musulmono santykių prigimties?
– Žinoma, tai visiškai nulemia tų santykių pobūdį, bet nepasakyčiau, kad būtinai juos apriboja.
– Ar jūs niekada nebuvote sutikęs marokiečio, su kuriuo jautėtės galįs bendrauti vakarietišku stiliumi gilumo ir abipusiškumo požiūriu?
– Ne, ne. Tai absurdiška koncepcija. Kaip laukimas, kad akmuo pakels sparnus ir nuskris.
– Šitaip suvokiama, ta patirtis tikriausiai yra gniuždanti.
– Ne, nes, vos čia atsidūręs, pasakiau sau: „Na štai, tokie žmonės buvo anksčiau, mano paties protėviai – prieš tūkstančius metų. Toks yra Natūralus Žmogus. Pirmapradė Žmonija. Pažiūrėkim, kokie gi jie.“ Visa tai man atrodė gana natūralu. Iki šiol marokiečių evoliucija skyrėsi nuo mūsiškės, ir aš nenustebau pamatęs, kad jų „psichikai“ trūksta, taip sakant, ištisų dalių.
– Ar Marokas gali būti apibūdintas kaip homoseksualinė kultūra?
– Tikrai ne. Manau, kaip tik šis dalykas čia ir neegzistuoja. Trumpam tai gali pasireikšti didesniuose miestuose dabar, esant gniuždančioms miesto gyvenimo aplinkybėms. To galima tikėtis, nes tai būdinga visam pasauliui. Jie nėra diferencijuoti, tačiau neturi potraukio savo lyčiai. Priešingai.
– Manau, gyvenimas seksualiai nediferencijuotoje visuomenėje turi pranašumų.
– Tikriausiai, kitaip jie nebūtų šitaip susitvarkę. Prancūzų kolonistams tai, žinoma, buvo neišsenkantis smagumų šaltinis.
– O vis dėlto ar tai ne paradoksalu, turint galvoje islamo apribojimus?
– Bet juk religija visuomet daro viską, ką tik gali, kad suvaržytų žmonių elgesį. Religijos dogmos ir asmens elgesio nesutapimas čia ne didesnis nei kur nors kitur.
– Kas jums žinoma apie marokietišką raganystę?
– Raganystė – per stiprus žodis. Jis suponuoja kažką grėslaus, sugrįžimą prie archajiško elgesio. Čia tai – visų pripažinta kasdienybės briauna, panašiai kaip mūsuose bakterija. Ir jų požiūris – labai panašus į mūsiškį požiūrį į infekciją. Susidurti su ja gali visada, tad privalai griebtis atsargumo priemonių. Tačiau Maroke „raganyste“ laikoma tik tai, ką būtų galima pavadinti puolamąja magija. Gynybos magija, atliekanti tą patį vaidmenį kitoje tinklo pusėje, – šventa, ir veiksminga būna tik tuomet, jei praktikuojama po Korano egida. Jeigu fqih vartoja magiškus triukus, norėdamas panaikinti mago kerus, šis elgesys nebūtinai reiškia, kad fqih tiki tais kerais besąlygiškai. Jo pareiga – gydyti apsilankančius žmones. Fqih darbuojasi kaip nuodėmklausys, psichiatras ir tėvo įvaizdis. Akivaizdu, kad kai kurie fouqqiyane – šarlatanai, besistengiantys pasiimti visus pinigus, kiek tik įmanoma. Bet žmonės perpranta šarlatanus labai greitai.
– Gali išgirsti begales legendų apie Aicha Quandisha. Kas ji tokia?
– Jūs norite paklausti, kuo aš ją iš tikrųjų laikau? Sakyčiau, tai yra rudimentinė Tanita10. Suprantate, kai pradeda įsigalėti naujas tikėjimas, ankstesnio tikėjimo dievai tampa blogio įsikūnijimais. Kadangi čia ji vis dar buvo pakankamai galinga, kai įsigalėjo islamas, su ja reikėjo skaitytis. Taigi tapo gražia, bet siaubą keliančia dvasia, kuri vis dar pasirodydavo prie tekančio vandens ir medžiojo vyrus, kad juos sunaikintų. Keistas dalykas, ji turi meksikietišką analogą, La Lloroną, kuri irgi gyvena apžėlusiose upių pakrantėse ir naktimis klajoja šaukdama vyrus. Taip pat nepaprastai graži ir pina plaukus į ilgas kasas. Skirtumas tas, kad Meksikoje ji rauda. Tai indėnų įnašas. Maroke Aisha Quandicha šūkteli tavo vardą, dažniausiai motinos balsu, ir kyla pavojus, kad atsigręši ir pamatysi jos veidą, o tuomet tau jau galas. Nebent, nebent. Tų nebent – labai daug. Daugybė Korano formuluočių, peilis su plieno ašmenimis ar net magnetas gali tave išgelbėti, jei esi vikrus. Ne visi marokiečiai mano, kad Aisha Quandicha – vien tik naikinanti dvasia. Jai vis dar aukojamos aukos, kaip jos aukojamos šventiesiems. Hamadcha palieka prie Aisha Quandicha šventos olos viščiukų. Bet dažniausiai ji kelia siaubą.
– Marokiečių istorija – be galo smurtinga ir net dabar atrodo, kad karingumas – įgimtas jų bruožas, tokia nesiliaujanti povandeninė smurto srovė. Ar jūs su tuo sutinkate?
– Kiek įžvelgiu, žmonės visuose žemės kampeliuose turi neribotą smurto potencialą. Marokiečiai – labai emocingos asmenybės. Taigi natūralu, kad sutartinėje veikloje jie nuostabūs. Čia visada egzistavo tarpgentinis smurtas, lygiai kaip ir per amžius besitęsiantis kaimiečių apmaudas miestiečiams. Iki 1956 metų šalis buvo oficialiai padalyta į dvi dalis: blad l-makhzen ir blad s-siba, kitaip tariant, į valdžios kontroliuojamą teritoriją ir teritorijas, kur tokios kontrolės nebuvo galima įvesti. Ten ir viešpatavo anarchija. Akivaizdu, kad smurtas – kasdienė tokiomis sąlygomis gyvenančių žmonių duona. Prancūzai blad s-siba zoną vadino „La Zone d’Insecurité“11. Būdamas amerikietis ten buvai toks pat saugus, kaip ir bet kur kitur Maroke, nors tai nebuvo tas prancūzų įsivaizduojamas amerikiečių saugumas.
– Ar jums neatrodo, kad čia jauti, jog egzistuoja visiškai kitokia laiko koncepcija?
– Na, žinoma, bet taip yra todėl, kad žmogus čia gyvena visiškai kitokį gyvenimą. Amerikoje ar Europoje diena suskirstyta į valandas ir žmogus turi sutartus susitikimus. Čia diena nematuojama, ji tiesiog praslenka. Jei susitinki su žmonėmis – dažniausiai atsitiktinai. Laikas yra tik daugmaž ir viskas yra galbūt. Jeigu priimi tai rimtai, darosi liūdna. Jeigu ne, – atpalaiduoja, nes nėra reikalo skubėti. Begalė laiko viskam.
– Kaip jūs susidraugavote su Mohammedu Mrabetu?
– Prieš dvidešimt penkerius metus aš pradėjau versti iš Magrebo arabų kalbos12, kai užrašinėdavau istorijas, kurias man pasakojo Ahmedas Yacoubi. Greitai Maroką pasiekė magnetofonas, ir aš verčiau toliau, bet jau iš magnetofono juostos. Išverčiau Layachi romaną „Pilnas skylių gyvenimas“ ir šį bei tą iš Boulaicho kūrybos. Kai susipažinau su Mrabetu, žinojau, kad jis turi gausybę medžiagos, ir, laimei, jis neatsisakė ja pasinaudoti. Priešingai, jau trylika metų pasakoja istorijas į mikrofoną, visas arabiškai. Vienintelis sunkumas dirbant su Mrabetu – viską užrašyti į juostą. Praradau keletą nuostabių istorijų vien todėl, kad tuo metu, kai jis jas pasakojo, negalėjau jų užrašyti.
– Ar Mrabetas tęsia žodinę tradiciją, kuri čia tvirtai įsigalėjusi?
– Jis puikiai tai suvokia. Nuo ankstyvos vaikystės labiausiai už viską mėgdavo sėdėti su senyvais žmonėmis ir klausyti istorijų, kurias jie pasakodavo. Jis visas persismelkęs žodine šito regiono tradicija. Mrabeto istorijose sunku aptikti ribą tarp nesąmoningų prisiminimų ir gryno pramano.
– Kodėl jis nepopuliarus Maroke?
– Tai ne populiarumo ar nepopuliarumo klausimas. Maroke jis beveik nežinomas. Visos Mrabeto knygos išleistos anglų kalba, bet šis bei tas išspausdinta ir prancūziškai, itališkai, portugališkai. Nors čia jis susilaukė mažai dėmesio, tas dėmesys buvo priešiškas. Laikraščiuose pasirodė keletas nemalonių straipsnių apie Mrabetą, tikriausiai vien todėl, kad jį išverčiau aš. Bet kadangi dabar aš esu vienintelis tiltas tarp Mrabeto ir leidėjų, tai ir toliau rengiu tas knygas, nepaisydamas, kad vietiniai kritikai žiūri į jas skeptiškai. Jiems atrodo, kad svetimšalis gali pateikti marokietį tik kaip cirko numerius atliekantį ruonį. Knygoje, išverstoje tiesiai iš darija kalbos, kritikai užuodžia neokolonializmą. Iš pradžių jie rašė, kad tokio rašytojo nėra, kad aš jį išgalvojau. Paskui apkaltino mane literatūrine pilvakalbyste. Aš suradau žveją ir jį nufotografavau, kad, prisidengęs jo vardu, galėčiau pateikti savo mintis, manydamas, kad taip jos įgis autentiškumo. Labiausiai kritikus papiktino ne tai, kad tekstai buvo įrašyti į magnetofoną, o faktas, kad jie buvo įrašyti ta šalies kalba, kurios bendru sutarimu niekas niekada nevartoja literatūriniais tikslais. Tam gali vartoti klasikinę arabų arba prancūzų kalbą. Magrebo kalba vartojama tik kaip šnekamoji. Kritikams nepatiko ir turinys. Jų supratimu, šiuolaikinė proza turi būti vienaip ar kitaip politinė. Vietiniai kritikai suvokia literatūrą tik kaip amuniciją savo ekonominėms ir valdžios teorijoms įgyvendinti. Dauguma Maroko intelektualų, savaime suprantama, – užkietėję marksistai. Kaip ir kitose trečiojo pasaulio šalyse. Aš aiškiai regiu, kodėl jie nekenčia ir nepriima Mrabeto. Jo knygos vienodai lengvai galėjo būti parašytos ir kolonijinio režimo, ir nepriklausomybės metais. Tai stulbina vietinius kritikus kaip reiškinys, prilygstantis intelektinei išdavystei.
– Ar jūs vis dar užrašote į magnetofoną kavinėse sutiktų žmonių pasakojimus?
– Jų jau nebėra. Viskas pasikeitė. Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai be galo skiriasi vienas nuo kito. Pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje žmonės sėdėdavo kavinėse įsikandę sebsi [pypkę] ir pasakodavo istorijas, o kartais timpčiodavo udo13 ar guimbri14 stygas. Dabar visose kavinėse yra televizorius. Kėdės sustatytos kitaip ir niekas jau nebepasakoja istorijų. Jie to daryti negali, nes rodoma televizijos programa. Apie istorijas niekas nebegalvoja. Kai akys užimtos mirgančiu vaizdu, smegenims nieko nebetrūksta. Tai didžiulė kultūrinė netektis. Pasibaigė žodinė istorijų pasakojimo tradicija, išnyko ankstesnė kavinių muzika, kad ir kokia ji buvo.
– Regis, muzika čia turi hipnotizuojančio poveikio klausytojams. Ar iš tikrųjų?
– Tai viena jos funkcijų, bet ne vienintelė. Jeigu esate inicijuotas kai kurių religinių grupių, ji gali sužadinti transui palankias sąlygas. Mažiau išsivysčiusiose kultūrose muzika visada buvo tam naudojama. Bet kažkas panašaus egzistuoja daug kur pasaulyje, gal net ir pas mus. Blyksinti šviesa, psichodelinis rokas ir panašūs dalykai, – mano galva, visa tai skirta sąmonės pokyčiams išprovokuoti.
– Ar jūsų įsitraukimas į marokiečių muziką buvo priemonė palaikyti ryšį su muzikiniu pasauliu apskritai?
– Kaip galėčiau šį ryšį realizuoti? Tai buvo paprasčiausias susidomėjimas, kurį pajutau vos čia atvykęs.
– Kokie jūsų kaip rašytojo ateities planai?
– Aš beveik negalvoju apie ateitį. Neplanuoju būsimų knygų. Apsakymų knyga, kurią rašau dabar, prikausto visą mano dėmesį. Norėčiau parašyti daugiau pasakojimų apie Maroką. Jei kils mintis, kuriai įgyvendinti reikės romano formos, parašysiu romaną. Kaip jums žinoma, aš nesu ambicingas. Kitaip būčiau pasilikęs Niujorke.
Interviu išspausdintas 1981 m. „The Paris Review“, Nr. 67. – Čia ir toliau vertėjos pastabos.
1 Eilutė iš anglų poeto Thomo Grey (1716–1771) „Elegijos, parašytos kaimo šventoriuje“.
2 Disconto bendrovė, įkurta 1851 metais Berlyne, iki susijungimo su „Deutsche Bank AG“ buvo viena didžiausių bankininkystės įmonių.
3 Labiausiai žinoma Christopherio Isherwoodo knyga, pagal kurią 1972 metais buvo sukurtas Oskaro premija apdovanotas Bobo Fosso režisuotas filmas „Kabaretas“.
4 Djuna Barnes (1892–1982) – amerikiečių rašytoja, suvaidinusi reikšmingą vaidmenį anglakalbio XX a. pradžios modernistinio romano raidoje, viena pagrindinių trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio boheminio Paryžiaus figūrų (antrajame dešimtmetyje – Grinvič Vilidžo žvaigždė). 1937 m. išspausdintas romanas „Nightwood“, kuriam T. S. Eliotas parašė įžangą, tapo kultiniu modernizmo prozos kūriniu.
5 Alan Ansen (1922–2006) – amerikiečių poetas ir dramaturgas, susijęs su palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų karta. Buvo plačiai žinomas ir skaitomas literatūrologas, mokėjęs daugybę kalbų. Baigė Harvardo universitetą ir 1948–1949 metais dirbo W. H. Audeno sekretoriumi bei padėjėju. Artimai susidraugavo su palūžusiųjų ir palaimintųjų/bitnikų kartos rašytojais ir buvo spalvingų jų prozos personažų prototipas: Rolas Grebas J. Kerouaco „Kelyje“, AJ Williamo S. Burroughso „Nuogame kąsnyje“ ir Dedas Deformas Gregory’o Corso „Amerikos eksprese“.
6 Naujamiesčiai – pranc.
7 Susa, uostas Rytų Tunise.
8 Viena iš berberų tautų, gyvenančių Šiaurės Maroke.
9 Filali gentis Rytų Maroke.
10 Pagrindinė Kartaginos deivė, Astartos atitikmuo.
11 Nesaugumo zona.
12 Magrebo arabų (arba darija) kalba – bendras arabų kalbos dialektų, kuriais kalbama Magrebe (Maroke, Tunise, Alžyre ir Libijoje), pavadinimas. Vartojama tik žodinei komunikacijai. Daugiausia žodžių žodyne paveldėta iš klasikinės arabų kalbos, nors ryškūs ir berberų substratų abertonai bei gausūs prancūzų kalbos skoliniai ir kiek menkesni Ispanų Kastilijos dialekto bei italų kalbos skoliniai.
13 Kriaušės pavidalo styginis muzikos instrumentas, plačiai naudojamas Šiaurės Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.
14 Tristygė, oda aptraukta liutnia, dar vadinama sintiru.
José Saramagas: „Niekas nėra iš anksto nulemta“
2011 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Portugalų rašytojas José Saramagas atsako į žurnalistės Donzelinos Barroso klausimus
1998 m. spalio 8-ą dieną, po to, kai kelerius metus iš eilės vis patekdavo į galutinį neoficialų laimėtojų sąrašą, José Saramagas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija – jis buvo pirmasis portugalų rašytojas, gavęs tokį apdovanojimą. Po premijos įteikimo paprašytas pasidalyti mintimis rašytojas pasakė: „Aš neprisiimsiu Nobelio premijos laimėtojo pareigų, kaip tai padarytų grožio konkurso nugalėtojas, kurį privalu visur rodyti… Aš nesiekiu ir, žinoma, negalėčiau siekti tokio sosto.“
J. Saramagas gimė 1922 m. neturtingoje žemės ūkio darbininkų šeimoje centrinėje Portugalijos dalyje Ribatežu. Kai jam sukako dveji metai, šeima išsikėlė į Lisaboną, kur būsimo rašytojo tėvas dirbo policininku. Paauglystėje ekonominiai sunkumai privertė J. Saramagą iškeisti įprastinę vidurinę mokyklą į profesinę – vėliau jis dirbs įvairius darbus, tarp jų ir mechaniko, kol galiausiai taps profesionaliu rašytoju.
1947-aisiais, būdamas dvidešimt ketverių metų, J. Saramagas išspausdino savo pirmąjį romaną „Nuodėmės žemė“ („Terra do Pecado“). Iš pradžių pavadintas „Našle“, jis buvo leidėjo pervadintas, tikintis, kad pikantiškesnis pavadinimas lems geresnį kūrinio pardavimą. (Vėliau J. Saramagas aiškino, kad tuomet jis nieko neišmanė nei apie našles, nei apie nuodėmę.) Po to rašytojas devyniolika metų nebuvo nieko išspausdinęs. 1966 m. pasirodė pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Įmanomi eilėraščiai“ („Os Poemas Possķveis“), o 1977 m. jis išleido antrą romaną – „Tapybos ir kaligrafijos vadovėlis“. Septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį J. Saramagas buvo aktyvus ir kaip žurnalistas – kurį laiką buvo „Dķario de Notķcias“ direktoriaus pavaduotojas. Ypač sunkiais laikais pragyvenimui užsidirbdavo versdamas iš prancūzų kalbos. 1969 m. įstojo į Portugalų komunistų partiją ir liko jai ištikimas – jo kūryba glaudžiai susijusi su socialiniu komentaru ir politika.
1980 m. išleidęs romaną „Pakeltas nuo žemės“ („Levantado do Chćo“), įkvėptą 1974-ųjų Gvazdikų revoliucijos, J. Saramagas galiausiai buvo pripažintas kaip romanistas. Trijų žemės ūkio darbininkų kartų iš Portugalijos Alentežu rajono istorija susilaukė didžiulio susidomėjimo ir Lisabonos miesto premijos. 1982-aisiais, išėjus romanui „Baltazaras ir Blimunda“, J. Saramago karjera pasiekė tarptautinį mastą – tai buvo pirmasis jo romanas 1987 m. išleistas JAV. Vėlesnis romanas „Rikardo Rejišo mirties metai“ gavo Portugalijos PEN klubo premiją ir didžiai geidžiamą Britanijos Nepriklausomą užsienio šalies beletristikos kūrinio premiją. Rašytojo sėkmė tolydžio augo išėjus romanui „Akmeninis plaustas“, – kūriny pavaizduota fantastiška Europos kova dėl savo europiškumo ir jos kritika: Iberijos pusiasalis atsiskiria nuo Europos ir nuplaukia tolyn Atlanto vandenynu ieškoti savo lotynų amerikos ir Afrikos šaknų. 1989 m. pasirodė „Lisabonos apsiausties istorija“. Viename neseniai pasirodžiusiame straipsnyje J. Saramagas pripažino, kad romano protagonistas Raimundas Silva, pusamžis atsiskyrėlis korektorius, įsimylėjęs savo viršininkę, patrauklią jaunesniąją redaktorę, išgelbėjusią jį nuo emocijų paviršutiniškumo, gerokai panašus į jį patį. Romanas skirtas rašytojo žmonai (kaip ir visos vėliau išleistos knygos), ispanų žurnalistei Pilar del Rio, kurią jis 1988 m. vedė.
1991 m. J. Saramagas išleido „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“, romaną, gavusį Portugalijos rašytojų sąjungos prizą ir nominuotą Europos Sąjungos Ariosto literatūriniam konkursui. Tačiau, nusileisdama savo konservatyviems elementams ir Katalikų Bažnyčios spaudimui, Portugalijos vyriausybė išbraukė knygą iš konkurso dalyvių sąrašo. „Buvo visiškai nepateisinama, – skundėsi J. Saramagas, – kad Portugalijoje, kur demokratija jau buvo tvirtai įsigalėjusi, įvyktų panašus dalykas. Ar kuri nors valdžia galėtų pateisinti tokį barbarišką poelgį? Man buvo labai skaudu.“
Netrukus po šios polemikos J. Saramagas drauge su žmona išvyko iš Lisabonos, kur nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, ir persikėlė į Lanzarotės salą. Ten J. Saramagas išleido du romanus: „Aklumą“, šiurpą keliančią parabolę apie nūdienos žmogaus beprotybę ir jo gebėjimą pakenkti savo artimui, bei „Visus vardus“ („Todos os Nomes“), taip pat penkis „Lanzarotės dienoraščių“ („Cadernos de Lanzarote“) tomus.
Šis interviu užrašytas vieną saulėtą 1997-ųjų kovo popietę rašytojo namuose Lanzarotėje. (Rašytojas jau buvo betampąs tos salos įvaikiu.) Žmona paskubomis aprodė namus, neišskiriant nė rašytojo kabineto: pailgas tvarkingas kambarys, sienos užstatytos knygomis, rašomasis stalas su kompiuteriu, kurį rašytojas pavadino „puikia mašina“, vidury. Didesnis kabinetas – su langais, pro kuriuos matyti Puerto del Karmonas, netoli dunksanti Fuertaventuros sala, paplūdimys ir metališkai mėlynas Lanzarotės dangus, – buvo kaip tik baigiamas įrengti antrame aukšte. Kartais nutraukiamas statybos garsų ir šunų, kurie, susipainioję pasaitėliuose, tampė Pilar po kiemą, lojimo, tas pokalbis buvo paženklintas subtiliu rašytojo humoru ir pastangomis suteikti svečiui laisvumo jausmą: minha querida (mano brangioji), taip jis nuolat mane padrąsindavo mums kalbantis.
Donzelina Barroso
– Ar jūs pasiilgstate Lisabonos?
– Tai ne visai Lisabonos ilgesys ar neilgesys. Jei ilgesys yra, kaip pasakė poetas, – tie per nugarą einantys pagaugai, – tiesą sakant, aš tų pagaugų nejaučiu.
Aš apie ją (Lisaboną) galvoju. Mes turime ten daug draugų ir retkarčiais ten nuvykstame, tačiau dabar Lisabonoje mane apima jausmas, kad aš nebežinau, kur eiti, – nebežinau, kaip Lisabonoje būti. Kai ten pasilieku kelioms dienoms arba savaitei dviem, žinoma, sugrįžtu prie senų įgūdžių. Bet visuomet galvoju apie tai, kaip greičiau sugrįžti čionai. Man čia patinka, patinka čionykščiai žmonės. Man čia gera gyventi. Nemanau, kad kada nors iš čia išsikelsiu. Na, išsikelsiu, juk vieną dieną visi turim tai padaryti, bet išsikelsiu prieš savo valią.
– Kai persikėlėte į Lanzarotę, toli nuo aplinkos, kurioje gyvenote ir rašėte taip daug metų, ar iš karto pripratote prie šios aplinkos, ar jums trūko ankstesnės jūsų darbo erdvės?
– Prisitaikiau lengvai. Taip manau. Esu iš tų žmonių, kurie nekomplikuoja savo gyvenimo. Visada gyvenau nieko nedramatizuodamas, nesvarbu, ar man nutikdavo kas gera, ar bloga. Aš tiesiog gyvenu tas valandėles. Žinoma, liūdesį jaučiu, jaučiu jį, tačiau ne… Na, pasakysiu kitaip: aš neieškau, kaip būti įdomiam.
Dabar rašau knygą. Man būtų daug įdomiau papasakoti jums, kokias kančias patiriu, su kokiais sunkumais susiduriu kurdamas charakterius, sudėtingo pasakojimo niuansus. Noriu pasakyti, kad darau tai, ką daryti privalau, kaip įmanoma natūraliau. Man rašymas – tai darbas. Aš neskiriu darbo ir rašymo akto taip, tarsi tai būtų du, tarpusavyje nieko bendra neturintys, dalykai. Aš rikiuoju žodžius vieną po kito arba vieną prieš kitą, kad papasakočiau istoriją, kad pasakyčiau kažką, kas, mano nuomone, svarbu ir naudinga ar bent jau svarbu ir naudinga man. Ir nieko daugiau. Laikau tai savo darbu.
– Kaip jūs dirbate? Ar rašote kasdien?
– Kai dirbu darbą, reikalaujantį tąsos, pavyzdžiui, kai rašau romaną, rašau kasdien. Žinoma, kartais tenka nutraukti rašymą dėl įvairių priežasčių namuose ir dėl kelionių, bet, be šitų kliūčių, rašau labai reguliariai. Esu labai drausmingas. Neverčiu savęs dirbti tam tikrą valandų skaičių per dieną, bet man reikia, kad per dieną būtų parašyta tiek ir tiek, paprastai tai būna du puslapiai. Šįryt parašiau du naujo romano puslapius, rytoj parašysiu kitus du. Jums gali pasirodyti, kad du puslapiai per dieną – nedaug, bet aš turiu ir kitų darbų – parašyti kitus tekstus, atsakyti į laiškus, be to, du puslapiai per dieną – tai beveik aštuoni šimtai per metus.
Galiausiai aš – pakankamai normalus žmogus. Neturiu keistų įpročių. Nieko nedramatizuoju. O svarbiausia, – neromantizuoju rašymo akto. Nekalbu apie kančią, kurią jaučiu kurdamas. Tuščias puslapis, rašytojo stuporas, visi tie dalykai, kuriuos mes girdime apie rašytojus, man nekelia baimės. Jokių panašių problemų neturiu, bet, kaip ir bet kuris kitas žmogus, susiduriu su problemomis atlikdamas kitokio pobūdžio darbus. Kartais dalykai nesidaro taip, kaip aš norėčiau, kad jie darytųsi, kartais nesidaro išvis. Kai dalykai nesidaro taip, kaip aš to norėčiau, turiu prisiversti priimti juos tokius, kokie jie yra.
– Ar jūs rašote tiesiai į kompiuterį?
– Taip. Paskutinė knyga, kurią parašiau klasikine spausdinimo mašinėle, buvo „Lisabonos apsiausties istorija“. Man nebuvo sunku priprasti prie kompiuterio klaviatūros. Priešingai nei dažnai sakoma, esą kompiuteris kelia pavojų rašytojo stiliui, aš nemanau, kad jis kelia kokį nors pavojų, juolab kai juo naudojamasi taip, kaip aš – tarsi spausdinimo mašinėle. Kompiuteriu aš atlieku lygiai tą patį, ką daryčiau spausdinimo mašinėle, jei ją dar turėčiau, vienintelis skirtumas – juo spausdini švariau, patogiau ir greičiau. Viskas išeina geriau. Kompiuteris neturi žalingo poveikio mano rašymui. Tai būtų tas pat, jei pasakytum, jog perėjimas nuo rašymo ranka prie rašymo mašinėle irgi pakeičia stilių. Nemanau, kad taip yra. Jei žmogus turi savo stilių, savo žodyną, kaipgi juos gali sugadinti darbas kompiuteriu?
Vis dėlto stiprus ryšys su popieriumi, su spausdinamu puslapiu mane sieja ir toliau – ir tai natūralu. Aš visuomet „atprintinu“ parašytą puslapį. Nepadaręs to jaučiu…
– Jums reikia apčiuopiamo atspaudo.
– Taip, būtent taip.
– Parašęs tuos du puslapius per dieną, ar taisote tekstą?
– Pabaigęs darbą, aš perskaitau visą tekstą iš naujo. Toje stadijoje paprastai atsiranda šiokių tokių pakeitimų – menkų, susijusių su specifinėmis detalėmis ar stiliumi, arba reikalingų tekstui patikslinti, – bet jie niekada nebūna dideli. Apie devyniasdešimt procentų mano darbo jau glūdi juodraštyje, jame ir pasilieka. Aš nedarau to, ką daro kai kurie rašytojai, – parašo dvidešimt puslapių abstraktaus teksto, iš kurio paskui padaro aštuoniasdešimt puslapių, o dar vėliau – du šimtus penkiasdešimt. Aš to nedarau. Mano knygos prasideda kaip knygos ir išauga iš pradžios. Dabar turiu šimtą trisdešimt du naujo romano puslapius, kurio nesistengsiu ištęsti į šimtą aštuoniasdešimt puslapių: jų tiek ir liks. gali atsirasti pakeitimų, bet ne tokių, kurių reikėtų, jei būčiau rašęs tokį pirmąjį juodraštį, galintį netikėtai įgyti kitą pavidalą apimtimi ar turiniu. Tų pakeitimų reikia tik tekstui pagerinti, niekam daugiau.
– Taigi jūs pradedate rašyti turėdamas konkretų sumanymą?
– Taip, aš turiu aiškų sumanymą, kur noriu nueiti ir kur man reikia eiti, kad tą tašką pasiekčiau. Tačiau tas planas niekad nebūna labai griežtas. Galiausiai aš noriu pasakyti tai, ką noriu pasakyti, tačiau tas tikslas lankstus. Norėdamas paaiškinti, ką turiu omeny, dažnai naudoju štai tokią analogiją: žinau, kad noriu keliauti iš Lisabonos į Portą, bet nežinau, ar keliausiu tiesia linija. Galiu patraukti net per Kastelo Branką, tai atrodo juokinga, nes Kastelo Brankas yra šalies gilumoje – beveik prie Ispanijos sienos, o Lisabona ir Portas – abudu Atlanto pakrantėje.
Noriu pasakyti, kad linija, kuria aš keliauju iš vienos vietos į kitą, – visuomet vingiuota, nes ji turi lydėti pasakojimo raidą, o jam gali prireikti kažko, ko prieš tai nereikėjo. Pasakojimas privalo atsižvelgti į tam tikro momento reikmes, o tai reiškia, kad niekas nėra iš anksto nulemta. Jeigu istorija būtų nulemta iš anksto – net jei tai būtų įmanoma iki paskutinės detalės, kuri privalo būti užrašyta, – tuomet darbą ištiktų absoliuti nesėkmė. Knyga būtų priversta egzistuoti dar prieš jai atsirandant. Knyga subręsta egzistuoti. Jeigu priversčiau knygą pradėti egzistuoti jai dar neatsiradus, tuomet daryčiau kažką, kas yra priešinga pačiai pasakojamos istorijos raidos prigimčiai.
– Ar jūs visuomet rašėte kaip tik taip?
– Visuomet. Niekada nesu rašęs kitaip. Manau, kad toks rašymas leido man – nesu tikras dėl to, ką apie tai pasakytų kiti, – sukurti tvirtas struktūras turinčius kūrinius. Mano knygose kiekvienas praeinantis momentas išplaukia iš to, kas jau įvyko anksčiau. Paprasčiausiai taip, kaip statytojas turi pasverti vieno elemento galimybes kito elemento atžvilgiu, kad visuma nesubyrėtų, taip ir knyga – ieškodama savo pačios logikos – išrutulios ne tą struktūrą, kuri jai buvo iš anksto numatyta.
– O kaip jūsų personažai? Ar jie jus kada nors nustebina?
– Aš netikiu samprata, kad kai kurie personažai gyvena savo gyvenimą, o autorius seka jiems iš paskos. Autorius privalo būti atidus, kad nepriverstų personažo padaryti ko nors, kas prieštaraus to personažo asmenybės logikai, tačiau personažas nėra nepriklausomas. Personažas yra autoriaus rankos pinklėse, jis – mano rankoje, bet taip, kad nežino pakliuvęs į pinkles. Personažai pritvirtinti virvutėmis, bet tos virvutės laisvos: jie džiaugiasi laisvės, nepriklausomybės iliuzija, tačiau negali eiti ten, kur aš nenoriu, kad jie eitų. Kai šitaip atsitinka, autorius privalo truktelėti už virvučių ir pasakyti: „Čia už viską atsakau aš.“
Pati istorija yra neatskiriama nuo joje pasirodančių personažų. Jie tarnauja struktūrai, kurią autorius nori sukurti. Kai įtraukiu kurį nors personažą, žinau, kad man jo reikia, ir žinau, ko iš jo noriu; bet personažas dar nėra išrutuliotas – jis rutuliojamas. esu tas, kuris tą personažą rutulioja, bet taip, kad jis – savotiška to personažo autokonstrukcija, kurią aš lydžiu. Tai reiškia, kad aš negaliu išrutulioti personažo prieš jo paties valią. Aš privalau tą personažą gerbti, kitaip jis ims daryti dalykus, kurių daryti nesugeba. Pavyzdžiui, aš negaliu priversti personažo padaryti nusikaltimo, kuris neatitinka šio personažo logikos, – be motyvacijos, kuri būtina, kad skaitytojas tą poelgį pateisintų, jis būtų beprasmiškas.
Pateiksiu pavyzdį. „Baltazaras ir Blimunda“ – meilės istorija. Apskritai, drįstu pasakyti, – graži meilės istorija. Bet tik knygos pabaigoje aš supratau, kad parašiau meilės istoriją be meilės žodžių. Nei Baltazaras, nei Blimunda neištaria vienas kitam nė vieno iš tų žodžių, kuriuos mes palaikytume meilės žodžiais. Skaitytojas gali pamanyti, kad taip buvo suplanuota, bet taip nebuvo. Aš pats nustebau. Pamaniau: kaip taip galėjo atsitikti? parašiau meilės istoriją, nepavartojęs dialoge nė vieno meilės žodžio.
O dabar įsivaizduokim, kad kada nors ateityje, tą knygą pakartotinai leidžiant, man šaus į galvą pakeisti jųdviejų dialogą ir vienur kitur įterpti vieną kitą žodį: tai visiškai iškreiptų jų charakterius. Manau, skaitytojas, net ir neskaitęs šios knygos tokios, kokia ji yra dabar, pastebėtų, kad joje kažkas ne taip. Kaip gali personažai, bendravę nuo pat pirmo puslapio, staiga ištarti: „aš tave myliu“ du šimtai penkiasdešimtame puslapyje?
Kalbėdamas apie pagarbą personažo integralumui, aš turiu omeny kaip tik tai, – neversti personažo daryti dalykų, kurie nesiderina su jo asmeniu, vidine psichologija, kuri ir yra tas asmuo. Juk romano personažas – tai dar vienas asmuo: Nataša „Kare ir taikoje“ – dar vienas asmuo, Raskolnikovas „Nusikaltime ir bausmėje“ – dar vienas asmuo, Žiuljenas iš „Raudona ir juoda“ – dar vienas asmuo: literatūra gausina pasaulio gyventojų skaičių. Juk mes negalvojame apie tuos tris personažus kaip apie neegzistuojančius žmones, vien žodines konstrukcijas daugybėje popieriaus lakštų, kuriuos vadiname knygomis. Mes apie juos galvojame kaip apie realius žmones. Manau, visų romanistų svajonė, – kad kuris nors iš jo personažų taptų „kažkuo“.
– Kurį iš savo personažų jūs norėtumėte pamatyti tapus „kažkuo“?
– Gal aš nuodėmingai nusikalstu perdėtu pasitikėjimu savimi, bet iš teisybės jaučiu, kad visi mano personažai – pradedant tapytoju H. iš „Tapybos ir kaligrafijos vadovėlio“ ir baigiant senjoru Žuze iš „Visų vardų“ – iš tikrųjų yra kažkas. Manau, kad taip yra todėl, kad nė vienas iš mano personažų nėra vien tik realaus individo kopija – ar imitacija. Kiekvienas jų prisideda prie šio pasaulio, kad jame „gyventų“. Jie – išgalvotos būtybės, kurioms trūksta tik fizinio kūno. Taip aš juos matau, bet mes žinome, kad autoriai linkę būti šališki…
– Man gydytojo žmona „Aklume“ – labai ypatinga asmenybė. Esu susidariusi ir ypatingą vizualinį jos paveikslą, kaip ir visų kitų „Aklumo“ personažų, nors jie ir nėra smulkiai aprašyti.
– Man labai smagu, kad jūs susidarėte labai tikslų jos vizualinį paveikslą, kuris tikriausiai nėra jos fizinio aprašymo rezultatas, nes tokio romane nėra. Manau, neverta aiškinti, kaip atrodo personažo nosis ar smakras. Jaučiu, kad skaitytojas labiau linkęs pamažėle pats sukonstruoti personažą – autorius elgsis teisingai patikėdamas tą darbą skaitytojui.
– Kaip išsirutuliojo „Aklumo“ sumanymas?
– Kaip ir kuriant kitus romanus, „Aklumas“ radosi iš staiga man kilusios idėjos. (Nesu tikras, kad tai tiksliausia formulė, bet geresnės nesurandu.) Sėdėjau restorane, laukiau, kol patieks pietus, ir staiga pagalvojau: „Kas, jei mes visi būtume akli?“ Ir, tarsi atsakydamas į savo klausimą, pamaniau: „Bet mes juk iš tikrųjų esame akli.“ Tai buvo romano užuomazga. Paskui man liko tik sugalvoti pradines aplinkybes ir leisti atsirasti pasekmėms. Tos pasekmės šiurpios, bet jų logika – geležinė. „Aklume“ nėra daug vaizduotės, tai veikiau metodiškas priežasties ir pasekmės santykio pritaikymas.
– Man „Aklumas“ labai patiko, bet skaityti jį nėra lengva. Tai sunki knyga. Jos vertimas labai geras.
– Ar jūs žinojote, kad Giovannis Portieras, ilgametis mano kūrinių vertėjas į anglų kalbą, mirė?
– Kada?
– Vasarį. Jis mirė nuo AIDS. vertė „Aklumą“ ir pabaigęs numirė. Galop pats pradėjo akti nuo vaistų, kuriuos skyrė gydytojai. reikėjo rinktis: arba vartoti vaistus, kurie jį palaikys kiek ilgėliau, arba jų nevartoti ir rizikuoti. Tarkim, jis pasirinko regos išsaugojimą ir vertė romaną apie aklumą. Ta padėtis buvo žlugdanti.
– Kaip atsirado „Lisabonos apsiausties istorijos“ sumanymas?
– Tas sumanymas gimė maždaug 1972 metais: apsiausties idėja, sakytum, veiksmas vyksta apsiaustame mieste, tačiau neaišku, kas jį apsiautė. Paskui sumanymas išsirutuliojo į tikrą apsiaustį, kurią iš pradžių suvokiau kaip Lisabonos apsiaustį – 1384 m. įvykdytą kastiliečių. Prie šios apsiausties pridūriau kitą, kuri įvyko dvyliktame amžiuje. Galiausiai ta apsiaustis tapo anų dviejų istorinių apsiausčių kombinacija – įsivaizdavau ilgai trukusią apsiaustį, besikeičiant gynėjų ir puolėjų kartoms. Absurdo apsiaustis. Taigi miestas buvo apsiaustas, ten buvo jį apsiautę žmonės, ir visa tai neturėjo jokios prasmės.
Galiausiai susiformavo knyga, kuri buvo, ar veikiau aš norėjau, kad ji būtų, meditacija apie istorijos tiesą. Ar istorija – tai tiesa? Ar tai, ką mes vadiname istorija, papasakoja visa, kas įvyko? Iš tiesų istorija yra fikcija – ne todėl, kad yra sudaryta iš išgalvotų faktų, nes faktai – tikri, o dėl to, kad daug fikcijos yra tų faktų sanklodoje. Istorija yra sukurpta iš tam tikrų rinktinių faktų, teikiančių pasakojimui rišlumo, raidos. Kad sukurtum tą eigą, daugelį dalykų turi palikti nuošaly. Visuomet yra faktų, kurie nesutelpa į istoriją, kurie, jei būtų įterpti, galėtų suteikti istorijai kitos prasmės. Istorijos negalima pateikti kaip galutinės pamokos. Niekas negali pasakyti: „Taip yra todėl, kad aš sakau, jog tai atsitiko taip.“
„Lisabonos apsiausties istorija“ – ne vien istorinio rašymo pratybos. Tai meditavimas apie istoriją kaip tiesą arba istoriją kaip prielaidą, kaip vieną iš galimybių, bet ne kaip apie melą, nors dažnai ši istorija ir nuvilia. Būtina supriešinti oficialią istoriją su tokiu ne, kuris įpareigoja mus ieškoti kito taip. Tai susiję su mūsų pačių gyvenimais, su fikcijos gyvenimu, su ideologijų gyvenimu. Pavyzdžiui, revoliucija yra toks ne; tas ne paverčiamas taip greitai, arba praėjus kuriam laikui; o tada jis turi būti pristatytas su kitu ne. Kartais man atrodo, kad tasai ne – svarbiausias mūsų laikų žodis. Net jeigu tasai ne – klaida, galintis iš jo išplaukti gėris nusveria negatyvą. Ne šitam pasauliui, tokiam, koks jis yra, pavyzdžiui, šiandien.
Knygoje kur kas mažiau ambicijų – tai tik mažas ne, bet jis vis tiek geba pakeisti žmogaus gyvenimą. Įterpdamas ne į sakinį – oficialioje istorijoje, – teigiantį, jog 1147 metais kryžiuočiai padėjo Portugalijos karaliui atsikariauti Lisaboną, Raimundas buvo priverstas parašyti kitą istoriją, tačiau kartu atvėrė kelią ir savo paties gyvenimui pakeisti. Paneigdamas tą sakinį, jis kartu paneigė ir savo gyvenimą, tokį, koks tuomet buvo. Tas paneigimas perkėlė jį į kitą būties lygmenį, išmušė iš kasdienės rutinos – iš kasdienybės pilkumos, iš jo melancholijos. Herojus pereina į kitą lygmenį, jo ir Maria Saros santykiai pasikeičia.
– Per visą „Lisabonos apsiausties istoriją“ ir Raimundas, ir Maria Sara pristatomi kaip pašaliniai – autsaideriai savo mieste. Jie net vadina vienas kitą maurais.
– Taip, iš tikrųjų taip. Iš tikrųjų taip. Galiausiai aš manau, kad mes visi esame tokie.
– Ar tas m e s – portugalai?
– Taip, bet ne tik portugalai. Visi mes turime gyventi mieste – turiu omeny miestą kaip būdą gyventi kolektyviai, – bet kartu privalome būti autsaideriais, maurais tame mieste – maurais tuo požiūriu, kad mauras fiziškai yra mieste ir sykiu jis yra svetimas tam miestui. Kaip tik todėl, kad mauras autsaideris, jis ir gali vykdyti pokyčius. Tas mauras, tas kitas, tas svetimas, tas keistuolis, tasai, kuris, nors ir būdamas tarp miesto sienų, drauge yra už jo ribų, ir yra tas, kuris gali miestą transformuoti – tikėkimės, pozityvia linkme.
– Praeityje jūs atvirai išsakėte savo nerimą dėl Portugalijos. Ką manote apie dabartinę Portugalijos būklę ir jos ketinimus integruotis į Europos Sąjungą?
– Leiskit pateikti jums pavyzdį. Per vieną interviu João Deus de Pinheiras, buvęs mūsų komisaras Europos Sąjungoje, vieno portugalų žurnalisto buvo paklaustas, ar jis nemanąs, kad Portugalijai gresia pavojus prarasti didžiąją savo nacionalinio suvereniteto dalį? Komisaras atsakė: „Kaip jūs suprantate nacionalinį suverenitetą? Devynioliktame amžiuje portugalų vyriausybė nevykdė valdžios funkcijų, nes to padaryti neleido Tago upėje įsitvirtinęs britų laivyno admirolas.“ Ir nusijuokė. Ar šaliai verta turėti komisarą Europos Sąjungoje, kuris mano, kad šis istorijos epizodas yra juokingas ir kad Portugalijai neverta rūpintis dėl suvereniteto praradimo, nes jis mano, kad mes jo iš tikrųjų niekada neturėjome?
Jeigu Europos Sąjunga gyvuos toliau, mūsų politikų atsakomybė, kaip ir kitų šalių politikų atsakomybė, sumažės. Tuomet jie taps tuo, kuo iš esmės jau yra: paprasčiausiais agentais, nes vienas didžiausių mūsų amžiaus paklydimų – demokratinis diskursas. Šiame pasaulyje demokratija neveikia. Čia veikia tik tarptautinių finansų galia. Pasaulį iš tikrųjų valdo į tą veiklą įsitraukę žmonės. Politikai – tik įgaliotiniai: egzistuoja savotiškas nesantuokinis vadinamosios politinės valdžios ir finansinės oligarchijos gyvenimas, kuris yra tikros demokratijos paneigimas.
Žmonės gali manęs paklausti: „O ką jūs vietoj to siūlote?“ Aš nieko nesiūlau. Esu tik romanistas, rašau apie pasaulį tokį, kokį jį matau. Ne mano darbas šį pasaulį pakeisti. Aš negaliu pakeisti jo pats vienas ir netgi nežinočiau, kaip tai padaryti. Tik pasakau, koks, mano galva, pasaulis turi būti.
O dabar kyla klausimas: jeigu turėčiau ką pasiūlyti, kas tai būtų? Aš pasiūlyčiau tai, ką kartais pavadindavau vystymusi atgal, kuris atrodo tartum prieštaravimas, nes žmogus gali vystytis tik į priekį. Vystymasis atgal paprasčiausiai reiškia štai ką: lygmuo, kurį mes pasiekėme, – ne turčiai, o tie, kurie yra viduriniosios klasės viršuje, – suteikia mums galimybę gyventi komfortiškai. Vystymasis atgal leidžia pasakyti: „Čia sustokime ir pasisukime į tuos milijardus žmonių, kurie buvo palikti už nugaros.“ Žinoma, visa tai yra utopiška. Aš gyvenu Lanzarotėje, saloje, turinčioje penkiasdešimt tūkstančių gyventojų, o tai, kas vyksta kitoje pasaulio dalyje, vyksta kitoje pasaulio dalyje. Aš nesiekiu būti pasaulio išganytojas, bet gyvenu tikėdamas labai paprastu dalyku: kad pasaulis gali būti geresnė vieta ir jis labai lengvai gali būti padarytas geresne vieta.
Tasai tikėjimas verčia mane pasakyti, kad pasaulis, kuriame aš gyvenu, man nepatinka. Mano įsivaizduojama pasaulinė revoliucija – maloniai prašau atleisti už šią utopinę viziją – būtų viena iš dorybių. Jei mudu abu pabustume ir pasakytume: „Šiandien aš nieko nenuskriausiu“, o kitą dieną tai pakartotume ir iš tikrųjų gyventume laikydamiesi šio pažado, pasaulis labai greitai pasikeistų. Tai, žinoma, yra nesąmonė – taip niekada neatsitiks.
Visa tai verčia mane kvestionuoti proto naudą šiame pasaulyje. Kaip tik todėl aš ir parašiau „Aklumą“. Kaip tik šitai ir atvedė mane prie tokio pobūdžio literatūrinio darbo, kuris implikuoja domėjimąsi šiomis problemomis.
– Jūs sakėte, kad „Aklumas“ – sunkiausias iš visų jūsų parašytų romanų. Ar todėl, kad, nepaisant atviro žiaurumo, kurį žmogus rodo žmogui per baltojo aklumo epidemiją, ir diskomforto, patirto rašant apie tokį elgesį, jūs galiausiai esate optimistas?
– Aš esu pesimistas, bet ne toks didelis, kad šaučiau sau į galvą. Žiaurumo, apie kurį jūs kalbate, – kasdienio žiaurumo yra visose pasaulio dalyse, o ne tik tame romane. Ir štai dabar mus gaubia baltojo aklumo epidemija. Aklumas – tai žmogaus proto aklumo metafora. Juk tik aklumas mums leidžia – be jokio konflikto – pasiųsti erdvėlaivį į Marsą ištirti šios planetos uolienos struktūrą ir kartu leisti badauti milijonams žmonių mūsų planetoje. Mes – arba akli, arba bepročiai.
– „Akmeninis plaustas“ irgi susijęs su socialinėmis problemomis.
– Na, nevisiškai taip, bet žmonės linkę matyti kaip tik taip. Nori regėti kaip Iberijos pusiasalio atsiskyrimą nuo Europos. Žinoma, tai pasakojimo dalis, iš tikrųjų taip ir atsitinka: Iberijos pusiasalis atsiskiria nuo Europos ir nuplaukia tolyn per Atlanto vandenyną. Tačiau mano ketinimas buvo – ne atsiskyrimas nuo Europos, nes tai nelogiška. Aš norėjau pasakyti ir vis dar sakau, nes tikiu: Portugalijos ir Ispanijos šaknys nėra grynai europietiškos. Aš teigiau skaitytojams: „Žinot, mes visada buvome europiečiai, esame europiečiai ir mes visada būsime europiečiai – kitaip ir būti negali. Bet mes turime kitų įsipareigojimų, istorinio, kultūrinio ir lingvistinio pobūdžio įsipareigojimų. Taigi neatsiskirkime nuo likusio pasaulio, neatsiskirkime nuo Lotynų Amerikos, neatsiskirkime nuo Afrikos.“ Tai nebuvo ketinimas atspindėti neokolonijinius troškimus, tačiau Iberijos pusiasalis, pavaizduotas „Akmeniniame plauste“, sustoja tarp Pietų Amerikos ir Afrikos, ir taip atsitinka pamatuotai. Todėl, kad mes visą gyvenimą kalbame apie Pietus, Pietus, Pietus, o Pietūs visada buvo išnaudojimo vieta, net ir tuomet, kai tie Pietūs – Šiaurėje.
– „Lanzarotės dienoraščiuose“ jūs rašote apie paskutinę savo kelionę į Niujorką ir sakote, kad tame mieste Pietūs – šiaurinis Manhatanas.
– Taip, tie Pietūs yra Šiaurėje.
– Turiu jums pasakyti, kad man patiko jūsų „Chelsea“ viešbučio aprašymas „Dienoraščiuose“!
– O, tas viešbutis buvo siaubingas. Mano leidėjas jį užsakė, bet aš dar ir dabar nežinau, kieno tas sumanymas buvo. Jie manė, kad aš sakiau, jog noriu ten apsistoti, – bet niekada to nesu sakęs. Žinojau, kaip tas viešbutis atrodo, ir maniau, kad labai patraukliai, bet niekada nesu ištaręs: „Būkit malonūs, apgyvendinkite mane „Chelsea“ viešbutyje.“ Manau, jie mane apgyvendino ten todėl, kad jo turtinga istorija, bet jeigu reikėtų rinktis tarp nepatogaus viešbučio su ilga istorija ir patogaus viešbučio be istorijos… Aš nesilioviau sau kartojęs: „Bet kas gi tai, niekada nesu matęs tokios vietos.“
– Jūs turite daug skaitytojų Europoje ir Lotynų Amerikoje, bet menką auditoriją Jungtinėse Amerikos Valstijose.
– Pernelyg rimti dalykai ne itin patinka amerikiečių skaitytojams. Ir vis dėlto keista, kad mano knygų recenzijos Jungtinėse Amerikos Valstijose – labai geros.
– Ar kritikų nuomonė jums svarbi?
– Man svarbu gerai atlikti savo darbą, pagal mano standartus geras darbas – kai knyga parašyta taip, kaip aš noriu, kad ji būtų parašyta. O išėjusi iš mano rankų, ji tampa kaip ir visa kita gyvenime. Motina pagimdo vaiką ir tikisi, kad jo laukia puikiausias likimas, bet tas gyvenimas priklauso vaikui, o ne motinai. Vaikas iš savo gyvenimo padarys arba kiti iš jo gyvenimo padarys kažką, ir tai tikriausiai nebus tas gyvenimas, apie kurį svajojo motina. Beprasmiška svajoti, kad daugybė skaitytojų nuostabiai priims mano knygas, nes tie skaitytojai priims mano knygas taip, kaip norės.
Aš nesakysiu, kad mano knygos vertos skaitytojų palankumo, nes tai reikštų, kad knygos vertė priklauso nuo jos skaitytojų skaičiaus. Mes žinome, kad tai netiesa.
– Per tą kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas jūs nuvykote ir į Fol Riverį Masačusetso valstijoje, kur daug portugalų bendruomenių.
– Taip, aš bendravau su imigrantais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių domėjosi mano kūryba. Kad ir kaip keista, visuomet susirinkdavo nemaža minia, nors man dabar vis mažiau ir mažiau rūpi kalbos apie literatūrą. Manau, tai atrodys kaip prieštaravimas, nes aš rašau, o jeigu rašau knygas, tai apie ką gi man daugiau kalbėti? Na, aš tikrai rašau, bet juk gyvenau ir prieš tapdamas rašytoju, ir man rūpėjo visa, kas rūpi kitiems, gyvenantiems pasaulyje.
Neseniai aš lankiausi Bragoje, Portugalijoje, kur buvo surengta konferencija, skirta mano kūrybai, bet mes kalbėjome apie daug kitų dalykų – apie padėtį Portugalijoje ir kaip ją pakeisti. sakiau žmonėms, kad žmonijos istorija atrodo esanti labai sudėtinga, bet iš tikrųjų ji yra be galo paprasta. Mes žinome, kad gyvename agresyviame pasaulyje. Smurtas būtinas mūsų rūšiai išlikti: turime žudyti gyvūnus arba kas nors turi juos žudyti dėl mūsų, kad turėtume ką valgyti. Mes renkame vaisius, netgi skiname gėles savo namams papuošti. Visa tai – smurto aktai kitų gyvų padarų atžvilgiu. Gyvūnai elgiasi taip pat: voras ėda musę, musė ėda tai, ką ėda musės. Tačiau yra vienas milžiniškas skirtumas: gyvūnai nėra žiaurūs. Kai voras suvynioja musę į savo voratinklį, jis paprasčiausiai padeda į šaldytuvą rytojaus pietus. Žiaurumą išrado žmogus. Gyvūnai nekankina vienas kito, o mes kankiname. Mes – vieninteliai žiaurūs padarai šioje planetoje.
Šie pastebėjimai man sukėlė visiškai teisėtų klausimų: jeigu esame žiaurūs, kaip galim teigti, kad esame protingi padarai? Nes kalbame? Nes mąstome? Nes sugebame kurti? Net jeigu ir sugebame visa tai daryti, šios savybės nesustabdo mūsų nuo tų negatyvių ir žiaurių dalykų, į kuriuos įsitraukiame. Tai etikos problema, kurią – jaučiu – būtina aptarti, ir kaip tik todėl man vis mažiau ir mažiau rūpi kalbėti apie literatūrą.
Kartais pagalvoju: viliuosi, kad mes niekada nesugebėsime palikti šitos planetos, nes, jeigu kada nors ir pasklisime po visatą, nepanašu, kad ten elgsimės kitaip, nei elgiamės čionai. Jeigu mes iš tikrųjų galėtume apgyvendinti visatą – o aš netikiu, kad tai sugebėtume, – mes ją suterštume. Ko gero, mes – kažin koks virusas, kuris, laimė, susitelkė šioje planetoje. Vis dėlto neseniai nusiraminau, kai perskaičiau apie susprogusią supernovą. To sprogimo šviesa pasiekė žemę prieš kokius trejus ar ketverius metus, – kad mus pasiektų, jai prireikė 166 000 metų. Pamaniau: „Na, nėra jokio pavojaus, mes niekada nesugebėsime nusigauti taip toli.“
Interviu išspausdintas 1998 m. „The Paris Review“, Nr. 147
Haruki Murakami: „Mes gyvename klastočių pasaulyje“
2011 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė
Japonų rašytojas Harukis Murakamis atsako į žurnalisto Johno Wray’aus klausimus
Harukio Murakamio knygos – be abejonės, ne tik patys eksperimentiškiausi į anglų kalbą išversti japonų romanai. Jis yra populiariausias rašytojas visame pasaulyje. H. Murakamio knygos parduodamas milijonais tiražų. Geriausi romanai balansuoja tarp realizmo ir pasakos, detektyvinio romano ir mokslinės fantastikos. Pavyzdžiui, „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“ vaizduoja protagonistą, kuris turi dvi sąmones, o „Prisukamo paukščio kronikos“, ko gero, labiausiai už Japonijos ribų žinomas rašytojo kūrinys, prasideda proziškai – vyras ieško savo pradingusios žmonos, – paskui staiga mutuoja į keisčiausią nuo Laurence‘o Sterne‘o „Tristramo Šendžio“ laikų pasakojimo hibridą. H. Murakamio pasaulis – alegoriškas, sukurtas iš žinomų simbolių – tuščias šulinys, požeminis miestas, – bet tų simbolių reikšmės lieka hermetiškos iki pat galo.
H. Murakamis gimė 1949 m. Kiote, senojoje Japonijos sostinėje, viduriniosios klasės šeimoje, kuriai rūpėjo nacionalinė kultūra: jo tėvas buvo japonų literatūros mokytojas, senelis – budistų vienuolis. Kai rašytojui sukako dveji metai, šeima persikėlė į Kobę, ir būtent tas judrus uostamiestis, nesiliaujantys užsieniečių (ypač amerikiečių jūrininkų) srautai ryškiausiai suformavo būsimo rašytojo jauseną. Dar ankstyvojoje jaunystėje atmetęs japonų literatūrą, meną ir muziką, H. Murakamis vis labiau tapatinosi su pasauliu, esančiu už Japonijos ribų, pasauliu, kurį jis pažinojo iš džiazo plokštelių, Holivudo filmų ir pigių knygų minkštais viršeliais.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje studijuodamas Tokijuje, H. Murakamis išsiugdė polinkį į postmodernistinę literatūrą, kartu ramiai, bet prijaučiančiai stebėdamas, kaip šis judėjimas pasiekia savo aukščiausią lygį. Vedė būdamas dvidešimt trejų metų ir po to kelerius metus Tokijuje laikė džiazo klubą „Katinas Piteris“, kol spaudoje pasirodęs pirmasis rašytojo romanas suteikė galimybę gyventi iš rašymo. Romanas „Išgirsk dainuojant vėją“ buvo išverstas į anglų kalbą, bet autoriaus prašymu neplatinamas už Japonijos ribų, pelnė jam geidžiamą Gunzo literatūrinę premiją. kiekviena vėlesnė knyga didino rašytojo pripažinimą, jo populiarumas vis augo, o kai 1987 m. buvo išspausdintas pirmasis H. Murakamio realistinis romanas „Norvegų giria“, jis tapo literatūros megažvaigžde ir „savo kartos balsu“ – devintojo dešimtmečio japonišku J. D. Salingerio variantu de facto. Vien Japonijoje buvo parduota daugiau kaip du milijonai tos knygos egzempliorių, – po knygą kiekvienai šeimai Tokijuje.
Nuo tada H. Murakamis tapo garsenybe gimtojoje šalyje. Jis kartais metų metus gyvendavo užsienyje, kad išsaugotų tam tikrą atstumą nuo savo viešojo įvaizdžio. Pabuvojo ir Europoje, ir Amerikoje; pavyzdžiui, „Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašytos dėstant Prinstono ir Tuftso universitetuose. Nors rašytojas taip ir nebegrįžo prie atviro „Norvegų girios“ lyrizmo, jo romanų populiarumas auga ir toliau – naujojo romano „Kafka pakrantėje“ Japonijoje jau parduota trys šimtai tūkstančių egzempliorių, šiemet jis išeis angliškai. H. Murakamis – labiausiai skaitomas savo kartos japonų rašytojas užsienyje; jis laimėjo visas premijas, kokias tik Japonija gali pasiūlyti, neišskiriant nė didžiausios Yomiuri literatūrinės premijos. Be to, yra labai aktyvus vertėjas, pristatęs japonų skaitytojui tokius skirtingus rašytojus kaip Raymondą Carverį, Timą O’Brieną ir Scottą Fitzgeraldą.
H. Murakamio biuras įsikūręs atokiau nuo pagrindinių gatvių, dūstančioje nuo krautuvėlių Aoyamoje, kuri yra Niujorko Soho ekvivalentas Tokijuje. Pats pastatas – žemas ir senamadiškas, sakytum, pokyčiai kaimynystėje įvyko be jo sutikimo. H. Murakamis nuomoja kuklaus dydžio kambarių anfiladą šeštame to pastato aukšte ir tie kambariai labai panašūs: paprastos medinės spintelės su stalčiais, sukamosios kėdės, polimeru dengti rašomieji stalai – trumpai tariant, raštinės baldai. Aplinka, atrodo, labai nesuderinama su rašytojo studijos samprata ir sykiu kažkaip prie jos deranti: dažnai kaip tik tokioje kasdieniškoje aplinkoje pristatomi jo personažai, kai juos pirmąsyk pavilioja sapnų pasaulis. Kaip paaiškėja, nors kartais jis čia ir rašo, pagrindinė biuro funkcija – būti H. Murakamio karjeros verslo ketinimų nervų centru. Ore tvyro rafinuoto darbo dūzgesys. Pro šalį kompetentingai praeina nematomai bent jau du padėjėjai elegantiškomis puskojinėmis.
Šio interviu, kuris vyko dvi popietes iš eilės, metu rašytojas juokėsi, nors tai maloniai nesiderino su biuro tyla. Jis – akivaizdžiai labai užsiėmęs žmogus ir, kaip pats prisipažino, nemėgstantis kalbėti, bet, prasidėjus rimtai šnekai, man pasirodė susikaupęs ir linkęs pasipasakoti. Kalbėjo sklandžiai, tačiau su ilgomis pauzėmis tarp pareiškimų, labai stengdamasis duoti kuo tiksliausią atsakymą. Kai kalba nukrypdavo į džiazą ar į maratono bėgimą, dvi jo aistras, lengvai būtum jį palaikęs dvidešimt metų jaunesniu žmogumi ar netgi penkiolikamečiu berniuku.
Johnas Wray’us
– Aš ką tik perskaičiau „Po Žemės drebėjimo“, paskutinį jūsų apsakymų rinkinį, ir man buvo įdomu stebėti, kaip laisvai realistines istorijas, parašytas, tarkim, jūsų romano „Norvegų giria“ stiliumi, jūs pinate su kitomis, kurios artimesnės „Prisukamo paukščio kronikoms“ ar „Negailestingai stebuklų šaliai ir pasaulio galui“. Ar jūs regite fundamentalų skirtumą tarp tų dviejų formų?
– Mano stilius, kaip aš jį suvokiu, – labai artimas „Negailestingos stebuklų šalies“ stiliui. Man asmeniškai realistinis stilius nepatinka. Mielesnis siurrealistiškesnis stilius. Tačiau rašydamas „Norvegų girią“ nusprendžiau sukurti šimtaprocentinį realistinį romaną. Tokio patyrimo man reikėjo.
– Ar ta knyga jums buvo stiliaus pratybos, ar turėjote papasakoti ypatingą istoriją, kurią geriausiai papasakoti galėjote realistiškai?
– Galėjau tapti kultiniu rašytoju, jei ir toliau būčiau rašęs siurrealistinius romanus. Bet aš norėjau įsilieti į vyraujančią kryptį, tad turėjau įrodyti, kad galiu parašyti realistinę knygą. Todėl ją ir parašiau. Japonijoje ji tapo bestseleriu, ir aš tokio rezultato tikėjausi.
– Vadinasi, iš tikrųjų tai buvo strateginis pasirinkimas?
– Tikrai taip. „Norvegų girią“ labai lengva skaityti ir suprasti. Ji daug kam patinka. Taip žmonės gali susidomėti kitais mano kūriniais, o tai labai paranku.
– Taigi japonų skaitytojai yra tokie patys kaip ir amerikiečių? Jie nori lengvos istorijos?
– Ankstesnės mano knygos „Kafka pakrantėje“ buvo parduota trys šimtai tūkstančių komplektų – ji dvitomė, žinote. Aš nustebau, kad jos buvo parduota tiek daug: tai nelabai įprastas dalykas. Pateikta istorija labai sudėtinga ir sunkiai suvokiama. Bet mano stiliaus proza skaitoma labai lengvai. Joje esama humoro, ji dramatiška ir pasižymi nenuslūgstančia įtampa. Tarp tų dviejų faktorių esama savotiškos magiškos pusiausvyros, gal tai kita mano sėkmės priežastis. Ir vis tiek ši sėkmė neįtikėtina. Aš parašau po romaną kas trejus ar ketverius metus ir žmonės jo laukia. Kartą ėmiau interviu iš Johno Irvingo ir jis man pasakė, kad geros knygos skaitymas – tai narkotikas. Į jį įnikę, žmonės visuomet laukia naujos porcijos.
– Jūs norite paversti savo skaitytojus narkomanais?
– Tai pasakė Johnas Irvingas.
– Ar tie du faktoriai – tiesus, lengvai sekamas pasakojimo balsas drauge su dažnai stulbinančiu siužetu – sąmoningas pasirinkimas?
– Ne, nesąmoningas. Kai pradedu rašyti, neturiu jokio plano. Tiesiog laukiu, kada istorija ateis. Aš nesirenku nei istorijos pobūdžio, nei to, kas nutiks. Aš tiesiog laukiu. „Norvegų giria“ – kitas reikalas, nes buvau nusprendęs rašyti realistiniu stiliumi. Bet šiaip jau aš nesirenku.
– O ar renkatės balsą, kuriuo tai sakoma, tą bejausmį balsą, kuriuo sekti taip lengva? Ar jį jūs renkatės?
– Aš sukuriu kelis vaizdus ir vieną gabalą jungiu su kitu. Tai istorijos kontūras. Paskui paaiškinu tą istorijos kontūrą skaitytojui. Ką nors aiškindamas privalai būti labai malonus. Jei to nepamiršti, tuomet viskas gerai; žinau, kad skamba labai arogantiškai. Paprasti žodžiai ir geros metaforos, gera alegorija. Tai ir darau. Aš aiškinu labai kruopščiai ir suprantamai.
– Ar jums tai išeina natūraliai?
– Aš nesu protingas. Aš nesu arogantiškas. Aš toks pat kaip ir žmonės, kurie skaito mano knygas. Kitados turėjau džiazo klubą ir maišiau kokteilius bei tepiau sumuštinius. Aš nenorėjau tapti rašytoju – tiesiog taip atsitiko. Tai savotiška dovana, suprantate, nukritusi iš dangaus. Todėl, manau, turiu būti labai kuklus.
– Kokio amžiaus jūs tapote rašytoju? Ar jums tai buvo staigmena?
– Dvidešimt devynerių metų. O taip, tai buvo staigmena. Tačiau apsipratau su ja iškart.
– Iškart? Nuo pat pirmos dienos, kai pradėjote rašyti, pasijutote patogiai?
– Aš pradėjau rašyti prie virtuvės stalo po vidurnakčio. Užbaiginėjau tą pirmąją knygą ištisus mėnesius; nusiunčiau ją leidėjui ir gavau kažkokią premiją, ir tai buvo tarsi sapnas – aš nustebau, kad taip nutiko. Tačiau netrukus pagalvojau: „Taip, tai atsitiko, ir aš esu rašytojas, kodėl gi ne? Tai taip paprasta.“
– Kaip jūsų žmona reagavo į pasiryžimą pradėti rašyti?
– Ji ničnieko nepasakė, o kai pasakiau, kad aš – rašytojas, nustebo ir lyg sutriko.
– Kodėl ji sutriko? Ar manė, kad jums nepavyks tapti rašytoju?
– Tapti rašytoju – tai savotiškai prašmatnu.
– Kas jums buvo pavyzdžiai? Kokie japonų rašytojai padarė jums įtakos?
– Kai buvau vaikas, ir netgi paauglystėje, skaičiau nedaug japonų rašytojų. Aš norėjau pabėgti nuo tos kultūros, man ji atrodė nuobodi. Pernelyg klampi.
– Ar jūsų tėvas nebuvo japonų literatūros mokytojas?
– Taip, buvo. Taigi mane veikė ir tėvo–sūnaus santykiai. Aš tiesiog žengiau Vakarų kultūros link: džiazo muzika ir Dostojevskis, Kafka, Raymondas Chandleris. Tai buvo mano pasaulis, mano fantazijų šalis. Jei panorėdavau, galėjau nuvykti į Sankt Peterburgą ar Vakarų Holivudą. Čia ir glūdi romano galia – gali vykti kur tik nori. Dabar lengva nuvykti į Jungtines Valstijas – visi gali vykti visur, kur tik nori, bet 1960-aisiais tai buvo beveik neįmanoma. Todėl aš tik skaičiau ir klausiausi muzikos, ir galėjau tenai nuvykti netiesiogiai. Tai buvo savotiška sąmonės būsena, kaip sapnas.
– Ir tai savaip paskatino rašyti?
– Taip. Kai man sukako dvidešimt devyneri, nei iš šio, nei iš to pradėjau rašyti romaną. Norėjau kažką parašyti, bet nežinojau kaip. Nežinojau, kaip rašyti japonų kalba – aš beveik nesu skaitęs japonų rašytojų kūrinių, – tad pasiskolinau stilių, struktūrą, viską iš knygų, kurias skaičiau, – amerikiečių knygų ar vakariečių knygų. Rezultatas – mano paties originalus stilius. Tokia buvo pradžia.
– Išėjo pirmoji Jūsų knyga, gavote premiją ir daugmaž suradote savo kelią. Ar pradėjote susitikinėti su kitais rašytojais?
– Anaiptol.
– Ar turėjote tuo metu draugų rašytojų?
– Nė vieno.
– O vėliau ar susipažinote su kuo nors, kas tapo jūsų draugu ar kolega?
– Anaiptol.
– Jūs ligi šiol neturite draugų rašytojų?
– Ne, manau, kad neturiu.
– Jūs niekam neparodote savo darbo, kol jis nebaigtas?
– Niekada.
– O žmonai?
– Na, aš parodžiau jai pirmąjį savo pirmojo romano rankraštį, bet ji tikina niekada jo neskaičiusi! Taigi, man regis, jis nepaliko jai jokio įspūdžio.
– Jis nepaliko jai jokio įspūdžio?
– Ne. Bet tai buvo pirmasis juodraštis ir jis buvo baisus. Aš perrašiau jį daug kartų.
– O dabar, kai rašote knygą, ar ji domisi tuo, ką jūs rašote?
– Ji – mano pirmasis skaitytojas kiekvienąsyk, kai rašau knygą. Aš ja pasitikiu. Ji – savotiškas mano partneris. Taip kaip ir Scottui Fitzgeraldui – jam Zelda buvo pirmasis skaitytojas.
– Vadinasi, jūs niekad, jokiu savo karjeros tarpsniu, nejautėte, kad esate rašytojų bendrijos dalis?
– Aš – vienišius. Nemėgstu grupių, mokyklų, literatų aplinkos. Prinstone buvo tokia valgyklėlė ar kažkas panašaus, kur buvau pakviestas pavalgyti. Ten buvo Joyce Carol Oates, Toni Morrison, ir aš taip išsigandau, kad negalėjau praryti nė kąsnio! Ten buvo Mary Morris, ji – labai malonus žmogus, beveik tokio pat amžiaus kaip aš ir mudu, sakyčiau, susidraugavome. Bet Japonijoje aš neturiu nė vieno draugo rašytojo, nes paprasčiausiai noriu laikytis… atokiau.
– Didelę „Prisukamo paukščio kronikų“ dalį jūs parašėte JAV. Ar tai, kad ten gyvenote, turėjo kokį nors aiškų poveikį jūsų rašymo eigai ar pačiam tekstui?
– Tuos ketverius metus, kai rašiau „Prisukamo paukščio kronikas“, gyvenau JAV kaip svetimas. Tas „svetimumas“ nuolat lydėjo mane kaip šešėlis, tas pat nutinka ir romano protagonistui. Jei, tarkim, būčiau rašęs kūrinį Japonijoje, galėjo išeiti visiškai kitokia knyga.
Mano svetimumas gyvenant JAV skyrėsi nuo svetimumo, kurį jaučiu būdamas Japonijoje. JAV jis buvo akivaizdesnis, leido man pažinti save daug geriau. To romano rašymo eiga buvo tolygi savotiškam mano apsinuoginimui.
– Ar dabar Japonijoje yra rašančių žmonių, kurių knygas jūs skaitote jausdamas pasitenkinimą?
– Taip, vienas kitas. Ryu Murakamis. Banana Yoshimoto – man patinka kai kurios jos knygos. Tačiau aš nerašau recenzijų ar kritinių straipsnių, nenoriu į tai įsitraukti.
– Kodėl?
– Manau, kad mano darbas – stebėti žmones ir pasaulį, o ne juos vertinti. Aš visuomet tikiuosi galėsiąs nusišalinti nuo vadinamųjų išvadų. Norėčiau viską palikti plačiai atvirą visoms pasaulio galimybėms.
Todėl renkuosi vertimą, o ne kritiką, nes verčiant beveik nieko nereikia vertinti. Aš tiesiog leidžiu mylimam kūriniui pereiti per savo kūną ir protą. Žinoma, šiame pasaulyje mums reikia kritikų, bet tai tiesiog ne mano darbas.
– Grįžkime prie jūsų paties knygų: tvirtai suręsti amerikietiški detektyvai jums aiškiai buvo vertingas šaltinis. Kada atsivėrėte tam žanrui ir kas link jo pastūmėjo?
– Dar vidurinėje mokykloje įsimylėjau kriminalinius romanus. Gyvenau Kobėje, uoste, kur lankydavosi daug užsieniečių, jūreivių ir jie parduodavo antikvariatuose savo knygas minkštais viršeliais. Aš buvau neturtingas, bet knygų minkštais viršeliais nusipirkdavau pigiai. Iš jų išmokau skaityti angliškai ir tai buvo labai įdomu.
– Kokia buvo jūsų pirmoji angliškai perskaityta knyga?
– Rosso McDonaldo „Pavardė – Arčeris“. Aš daug išmokau iš tų knygų. Pradėjęs nebegalėjau sustoti. O tuo pat metu mėgau skaityti Tolstojų ir Dostojevskį. Tos knygos irgi pasižymėjo nenuslūgstančia įtampa; jos labai ilgos, bet aš negalėdavau nuo jų atsitraukti. Taigi man ir Dostojevskis, ir Chandleris – tas pat. Net ir dabar mano grožinės literatūros rašymo idealas – sudėti Dostojevskį ir Chandlerį į vieną knygą. Tai mano tikslas.
– Kokio amžiaus jūs pirmąsyk perskaitėte Kafką?
– Penkiolikos metų. Aš perskaičiau „Pilį“, tai buvo nuostabi knyga. Ir „Procesą“.
– Įdomu. Abu tie romanai liko nebaigti. O tai, žinoma, reiškia, kad jie taip ir neišsprendžia problemos; jūsų romanai – irgi to nepadaro, ypač paskutinė knyga „Prisukamo paukščio kronikos“. dažnai atrodo, kad kūrinys priešinasi tokiam problemos išsprendimui, kurio skaitytojas, regis, tikisi. Ar tai galėtų būti Kafkos įtaka?
– Ne tiktai. Jūs, aišku, skaitėte Chandlerio knygas. Jo knygos šiaip jau nepasiūlo išvados. Chandleris gali pasakyti: žudikas – jis, bet man nė motais, kas tai padarė. Howardui Hawksui kuriant filmą „Didysis miegas“ įvyko labai įdomus dalykas. Hawksas nesuprato, kas nužudė vairuotoją, tad paskambino Chandleriui ir paklausė, o šis atsakė: „Man tai nerūpi!“ Panašiai ir man. Išvada visiškai nieko nereiškia. Man nerūpi, kas yra žudikas „Broliuose Karamazovuose“.
– O vis dėlto noras sužinoti, kas nužudė vairuotoją, ir daro „Didįjį miegą“ nenuslūgstančios įtampos filmu.
– Aš asmeniškai rašydamas nežinau, kas tai padarė. Mudu su skaitytoju esame tame pačiame lygmenyje. Kai pradedu rašyti istoriją, aš visiškai nežinau, kuo ji baigsis, ir nežinau, kas nutiks kitą akimirką. Jei žmogžudystė įvykdoma knygos pradžioje, aš nežinau, kas yra žudikas. Rašau tą knygą todėl, kad noriu tai sužinoti. Jeigu žinočiau, kas yra žudikas, nebūtų prasmės rašyti tą istoriją.
– Ar tas nenoras paaiškinti neprimena sapno, kurį išanalizavus jis praranda savo galią?
– Malonus dalykas rašant knygas yra tai, kad gali sapnuoti būdraudamas. Jei sapnas tikras, tu negali jo kontroliuoti. Rašydamas knygą tu būdrauji: gali pasirinkti laiką, ilgį, viską. Aš rašau keturias penkias valandas iš ryto ir kai ateina laikas, liaujuosi rašęs. O kitą dieną galiu tęsti, ką pradėjęs. Tikrame sapne to padaryti negali.
– Jūs sakote, kad rašydamas nežinote, kas yra žudikas, bet man į galvą šovė galima išimtis: Gotandos personažas iš „Dansu dansu dansu“. Tame romane skaitytojas savotiškai ir sąmoningai rengiamas tai akimirkai, kai Gotanda prisipažįsta, – klasikiniu kriminalinio romano stiliumi jis mums pristatomas kaip mažiausiai įtartinas asmuo. Ar jūs nežinojote iš anksto, kad Gotanda – kaltas?
– Pirmajame juodraštyje aš nežinojau, kad tai Gotanda. Artėdamas prie pabaigos – po dviejų knygos trečdalių ar panašiai – jau žinojau. Kai rašiau antrąjį juodraštį, scenas su Gotanda perrašiau, žinodamas, kad tai jis.
– Ar tai ir yra vienas pagrindinių perrašymo tikslų – pasiimti tai, ką sužinojote iš pirmojo juodraščio pabaigos, ir perdaryti ankstesnes dalis taip, kad joms būtų suteiktas neišvengiamumo pojūtis?
– Tikrai taip. Pirmasis juodraštis – jovalas, aš turiu vis redaguoti ir redaguoti.
– Kiek juodraščių jūs prirašote?
– Keturis arba penkis. Šešis mėnesius rašau pirmąjį juodraštį, o paskui septynis ar aštuonis mėnesius perrašinėju.
– Gan greitas darbas.
– Aš – uolus darbininkas. Dirbdamas esu labai susitelkęs. Todėl, suprantat, tai nebūna sunku. Ir, kai rašau savo prozą, nedarau nieko kito.
– Kokia įprasta jūsų diena?
– Kai esu nusiteikęs parašyti romaną, atsikeliu ketvirtą ryto ir dirbu penkias šešias valandas. Po pietų – bėgu dešimt kilometrų arba nuplaukiu pusantro kilometro (arba darau ir viena, ir kita), paskui truputį paskaitau ir pasiklausau muzikos. Gulti einu devintą vakaro. Ir laikausi tos rutinos kasdien, nė kiek nuo jos nenukrypdamas. Pasikartojimas darosi svarbus pats savaime, tai hipnozės forma. Aš save hipnotizuoju, kad pasiekčiau gilesnę sąmonės būklę. Bet kad laikytumeisi tokio kartojimo taip ilgai – po šešis mėnesius per metus, – reikia daug protinių ir fizinių jėgų. Šiuo požiūriu romano rašymas – tarytum išlikimo treniruotė. Fizinė jėga būtina kaip ir menininko jautrumas.
– Norėjau paklausti apie jūsų personažus. Kiek jie būna realūs rašant? Ar jums svarbu, kad jie gyventų nepriklausomai nuo pasakojimo?
– Kurdamas savo knygų personažus, mėgstu stebėti tikrus žmones iš savo gyvenimo. Nemėgstu daug šnekėti, mėgstu klausytis kitų žmonių istorijų. Aš nesistengiu suprasti, kokie jie, tik stengiuosi mąstyti apie tai, ką jie jaučia, kur link jie traukia. Šį bei tą pasiimu iš vieno, šį bei tą – iš kito. Nežinau, ar tai „tikroviška“, ar „netikroviška“, bet man šie personažai – tikroviškesni už tikrus žmones. Tuos šešis ar septynis mėnesius, kai rašau, tie žmonės manyje glūdi. Tai savotiškas kosmosas.
– Jūsų protagonistai dažnai atrodo kaip jūsų paties požiūrio projekcijos į fantastinį jūsų pasakojimų pasaulį – toks sapnuotojas sapne.
– Prašom įsivaizduoti šitaip: aš turiu dvynį brolį. Ir kai man buvo dveji metai, vienas iš mudviejų – tasai kitas – buvo pavogtas. Išvežtas labai toli ir nuo to laiko mudu nesimatėm. Manau, kad jis ir yra mano protagonistas. Dalis manęs, bet ne aš, ir mudu nesimatėme labai ilgai. Tai savotiška alternatyvinė manęs forma. Pagal DNR mudu – ta pati būtybė, bet mūsų aplinka turėtų skirtis. Tad ir mūsų mąstysena bus skirtinga. Kiekvienąsyk, kai rašau knygą, įsispiriu vis į kitus batus. Nes kartais pavargstu būti savimi. Šitaip galiu nuo savęs pabėgti. Tai – fantazija. Jei neturi fantazijos, kokia prasmė rašyti knygą?
– Dar vienas klausimas apie „Negailestingą stebuklų šalį“. Joje esama tam tikros simetrijos, tam tikros formos, taip pat ir problemos išsprendimo pojūtis, ir tai skiria ją nuo vėlesnių knygų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Prisukamo paukščio kronikos“. Ar jūsų struktūros funkcijos ir jos svarbos romane supratimas kiek nors pasikeitė?
– Taip. Mano pirmosios dvi knygos nebuvo išspausdintos už Japonijos ribų, aš to nenorėjau. Jos – nebrandūs kūriniai, mano galva, – labai menkos knygos. Jos buvo trapios, jei tai tinkamas žodis.
– Kokie buvo jų trūkumai?
– Pirmosiose dvejose savo knygose aš mėginau dekonstruoti tradicinį japonų romaną. Sakydamas dekonstruoti, turiu omeny – pašalinti viską iš vidaus, palikti tik rėmus. O paskui tuos rėmus reikėjo užpildyti kažkuo nauju ir originaliu. Kaip tai padaryti sėkmingai, aš supratau tik po trečios savo knygos „Avies medžioklė“ 1982 metais. Pirmieji du romanai buvo naudingos pamokos – nieko daugiau. „Avies medžioklę“ laikau tikrąja savo stiliaus pradžia.
Nuo tada mano knygos darėsi vis storesnės ir storesnės, jų struktūra – sudėtingesnė. Kiekvienąsyk, kai rašau naują knygą, man patinka sugriauti ankstesnę struktūrą, sukurti naują daiktą. Ir, pradėdamas naują knygą, aš visuomet imuosi naujos temos arba naujo apribojimo, arba naujos vizijos. Aš visuomet galvoju apie struktūrą. Pakeitęs struktūrą, privalau pakeisti ir savo prozos stilių, o pagal jį ir personažus. Jei daryčiau tą patį kiekvienąsyk, pavargčiau. Man būtų nuobodu.
– Kai kurie jūsų kūrinių elementai pasikeitė, tačiau kiti vis dėlto išliko. Visi jūsų romanai parašyti pirmuoju asmeniu. Kiekviename jų vyras sukasi tarp įvairių moterų, jų santykiai kupini seksualinės įtampos; dažniausiai jis yra pasyvus tų moterų, regis, funkcionuojančių kaip vyro baimių ir fantazijų apraiškos, atžvilgiu.
– Mano knygose moterys – savotiški mediumai; mediumo funkcija – padaryti taip, kad jis išprovokuotų kokį nors vyksmą. Tai savotiškai patiriama sistema. Protagonistas visada yra kur nors mediumo vedamas ir tas vizijas, kurias jis regi, jam atveria moteris.
– Mediumai suprantami kaip Karalienės Viktorijos laikais? Psichiniai mediumai?
– Mano nuomone, seksas – tai toks aktas, kuris… toks savotiškas sielos pasišventimas. Jeigu seksas pavyko, tavo žaizda bus pagydyta, tavo vaizduotei bus suteiktas impulsas. Tai – savotiškas perėjimas į aukštesniąją sritį, ten, kur geriau. Savo požiūriu moterys mano istorijose yra mediumai – būsimojo pasaulio pranašai. Kaip tik todėl jos visuomet ateina pas mano protagonistą, jis pas jas neina.
– Regis, jūsų knygose esama dviejų skirtingų tipų moterų: tų, su kuriomis protagonisto santykiai rimti iš esmės – dažnai ta moteris dingsta ir jos prisiminimas jį persekioja, – ir kitokio pobūdžio moteris, kuri atsiranda vėliau ir padeda protagonistui ieškojimuose arba padeda pasielgti atvirkščiai – pamiršti. Tas antrasis moters tipas linkęs būti tiesus, ekscentriškas ir seksualiai atviras, tad protagonistas su ja bendrauja daug šilčiau, humoristiškiau nei su pradingusia moterimi, su kuria jis niekados nebūna visiškai susijęs. Kokį tikslą įgyvendina šie archetipai?
– Mano protagonistas – beveik visuomet įstrigęs tarp dvasinio ir realaus pa-saulio. Dvasiniame pasaulyje moterys arba vyrai – ramūs, protingi, kuklūs. Išmintingi. Realiame pasaulyje, kaip jūs jį vadinate, moterys yra labai aktyvios, komiškos, pozityvios. Jos turi humoro jausmą. Protagonisto sąmonė – suskaldyta tų dviejų visiškai skirtingų pasaulių ir jis nežino, kurį iš jų pasirinkti. Manau, kad tai vienas pagrindinių mano kūrybos motyvų. Šis susidvejinimas labai akivaizdus „Negailestingoje stebuklų šalyje“, kur protagonisto sąmonė yra iš tikrųjų fiziškai suskilusi. „Norvegų girioje“ irgi figūruoja dvi merginos, ir jis nuo pat pradžių iki galo nežino, kurią iš jų pasirinkti.
– Mano simpatijos, regis, visada linksta prie merginos, turinčios humoro jausmą. Skaitytoją lengviau įtraukti į santykius, kur humoras yra labai svarbus, daug sunkiau pakerėti skaitytoją atkakliu meilės romano aprašymu. „Norvegų girioje“ aš visąlaik „sirgau“ už Midori.
– Manau, kad dauguma skaitytojų pasakytų tą patį. Dauguma pasirinktų Midori. Ir pabaigoje protagonistas, aišku, pasirenka ją. Bet kažkuri jo dalis visuomet yra kitame pasaulyje ir jis negali jo palikti. Tai protagonisto dalis, esminė dalis. Kiekvieno žmogaus sąmonė yra negaluojanti. Ir tas ligos pakirstas plotas – taip pat žmonių dalis. Mes turime sveiką savo sąmonės dalį ir ligotą. Ir svarstome, kurią iš jų rinktis, aš tuo įsitikinęs. Ligotąją savo sąmonės dalį aš ypač aiškiai matau, kai rašau. Ligota – netikslus žodis. Neįprasta, nereali. Aš, aišku, turiu sugrįžti į tikrąjį pasaulį ir pasiimti sveikąją dalį. Bet, jeigu neturėčiau tos nesveikos, tos ligotos dalies, manęs čia nebūtų. Kitaip tariant, protagonistas yra palaikomas dviejų moterų, be kurios nors iš jų jis negalėtų žengti pirmyn. Šiuo požiūriu „Norvegų giria“ – labai tiesmukas pavyzdys to, ką aš darau.
– „Norvegų girioje“ įdomus Reiko personažas. Aš nelabai žinau, kaip ją identifikuoti, atrodo, ji stovi viena koja viename, antra – kitame pasaulyje.
– Jos sąmonė pusiau sveika, pusiau ligota. Tai graikų kaukė: jei žiūri iš vienos pusės – ji tragiškas personažas, jei iš kitos – komiškas. Taigi ji labai simboliška. Man tas personažas labai patinka. Jaučiausi laimingas jį kurdamas, tą Reiko-San.
– Ar jūs labiau mylite savo komiškus personažus – Midori ir Mei Kasaharas – nei savo Naokas?
– Man patinka rašyti komiškus dialogus, tai daryti smagu. Bet jei visi mano personažai būtų komiški, būtų nuobodu. Tie komiški personažai – savotiškas mano sąmonės stabilizatorius, humoro jausmas – labai pastovus dalykas. Privalai būti šaltakraujis, kad turėtum humoro jausmą. Kai esi rimtas, gali būti nestabilus, čia ir glūdi rimtumo problema. O kai turi humoro jausmą, esi stabilus. Bet kariauti šypsodamasis negali.
– Mano galva, nedaugelis romanistų užrašė ir perrašė savo obsesijas taip įsakmiai kaip jūs. „Negailestinga stebuklų šalis“, „Dansu dansu dansu“, „Prisukamo paukščio kronikos“ ir „Mylimoji Sputnik“ beveik praosi perskaitomos kaip vienos temos variacijos: vyras buvo paliktas savo geismo objekto (arba pats jį paliko) ir negebėjimo jos pamiršti yra traukiamas į paralelinį pasaulį, kuris, regis, siūlo galimybę atgauti tai, ką jis prarado, galimybę, kurios gyvenimas, kaip vyras (ir skaitytojas) žino, pasiūlyti negali. Ar jūs sutiktumėte su tokiu apibūdinimu?
– Taip.
– Kiek jūsų prozai svarbi obsesija?
– Nežinau, kodėl aš nesiliauju rašęs tų dalykų. Pastebėjau, kad Johno Irvingo kūriniuose, kiekvienoje jo knygoje, yra personažas, kuriam trūksta kurios nors kūno dalies. Nežinau, kodėl jis nesiliauja rašęs apie tas trūkstamas dalis, gal nepažįsta savęs. Panašiai darau ir aš. Mano protagonistui visą laiką kažin ko trūksta ir jis ieško to trūkstamo dalyko. Tai kaip Šventasis Gralis ar Philipas Marlowe1.
– Negali griebtis detektyvo, kol nieko netrūksta.
– Būtent. Kai mano protagonistui ko nors trūksta, jis turi to ieškoti. Jis tarsi Odisėjas. Ir ieškodamas patiria tiek daug keistų dalykų…
– Stengdamasis sugrįžti namo.
– Jis turi išgyventi tuos patyrimus ir galiausiai atranda ko ieškojęs. Tačiau jis nėra tikras, kad tai kaip tik tas dalykas. Manau, kad toks yra mano knygų motyvas. Iš kur tie dalykai atsiranda? Nežinau. Man jie tinka. Tai mano istorijų varomoji jėga: stoka, ieškojimas ir radimas. Ir nusivylimas, savotiškas naujas pasaulio suvokimas.
– Nusivylimas kaip perėjimo ritualas?
– Būtent taip. Svarbu pats patyrimas. Visa tai patyręs protagonistas pasikeitė – tai ir yra svarbiausia. Ne tai, ką jis surado, o tai, kaip jis pasikeitė.
– Norėjau paklausti apie jūsų knygų vertimo procesą. Pats būdamas vertėjas, jūs, be abejonės, žinote, kiek rizikos esama tame darbe. Kaip pasirenkate savo kūrybos vertėjus?
– Aš turiu tris vertėjus: Alfredą Birnbaumą, Philipą Gabrielį, Jay’ų Rubiną, o taisyklė yra tokia – versti gauna tas, kas pirmas pasisiūlo. Mes draugai, todėl jie yra labai sąžiningi. perskaito mano knygas ir vienas jų pagalvoja: „Puiki knyga! Norėčiau ją išversti.“ Ir imasi versti. Pats būdamas vertėjas aš žinau, kad entuziastingai priimta knyga – pagrindinis gero vertimo veiksnys. Jeigu geras vertėjas, bet knyga jam nelabai patinka, – sakyk sudie geram rezultatui. Vertimas – labai sunkus darbas ir jam reikia laiko.
– Ar vertėjai niekada tarpusavy nesusipeša?
– Ne. Jie turi savas preferencijas, jie skirtingi žmonės, skirtingų charakterių. Pavyzdžiui, „Kafka pakrantėje“ patiko Philui ir jis apsiėmė ją versti. Jay’us nevertino knygos taip entuziastingai. Philas – labai kuklus, švelnus žmogus, o Jay’us labai kruopštus, tikslus vertėjas. Jis – stipraus charakterio. Alfredas – savotiškas bohemos atstovas, net nežinau, kur jis dabar. Jis vedė moterį iš Mianmaro, o ji – aktyvistė. Kartais juos sulaiko valdžia. Jis – iš tokių. Kaip vertėjas jis elgiasi savotiškai laisvai, kartais pakeičia prozą. Toks Alfredo stilius.
– O kaip jūs bendradarbiaujate su vertėjais? Kaip tas procesas vyksta?
– Versdami jie daug ko klausia ir kai baigia pirmąjį juodraštį, aš jį perskaitau. Kartais pateikiu jiems šiokių tokių pasiūlymų. Angliškasis mano knygų variantas labai svarbus: mažos šalys, kaip antai Kroatija ar Slovėnija, verčia iš anglų kalbos, o ne iš japonų. Todėl tas vertimas turi būti labai tikslus. Tačiau daugumos šalių vertėjai naudojasi japoniškuoju originalu.
– Jūs pats, regis, linkęs versti realistus – Carverį, Fitzgeraldą, Irvingą. Ar tai atspindi jūsų kaip skaitytojo skonį, ar tai jums kaip rašytojui padeda pasinerti į kažką visiškai skirtinga?
– Visi rašytojai, kurių kūrybą verčiau, parašė knygų, iš kurių aš galiu ko nors pasimokyti. Tai svarbiausia. Iš realistinių rašytojų aš daug mokausi. Kad galėtum jų darbus išversti, reikia labai atidžiai perskaityti ir aš pamatau jų paslaptis. Jei man reikėtų versti tokius postmodernistinius rašytojus kaip Don DeLillo, Johnas Barthas arba Tomas Pynchonas, būtų katastrofa – mano ligotumas susikirstų su jų ligotumu. Aš, aišku, žaviuosi tuo, ką jie daro, bet vertimui renkuosi realistus.
– Apie jūsų kūrinius kalbama kaip apie amerikiečių skaitytojui prieinamiausią japonų literatūrą, o jūs pats apibūdinamas kaip vakarietiškiausias iš šiuolaikinių japonų autorių. Man įdomu, kaip jūs vertinate japonų kultūrą.
– Aš nenoriu rašyti apie svetimšalius svetimose šalyse, noriu rašyti apie mus. Aš noriu rašyti apie Japoniją, apie mūsų gyvenimą čia. Man tai svarbu. Daug kas sako, kad mano stilius prieinamas vakariečiams; gal tai ir teisybė, bet mano istorijos yra mano paties istorijos ir jos nėra suvakarietintos.
– Be to, daugelis nuorodų, kurios amerikiečiams atrodo tokios vakarietiškos, – pavyzdžiui, „The Beatles“, – yra taip pat integrali japonų kultūros landšafto dalis.
– Kai rašau apie žmones, valgančius „McDonald’s“ žlėgtainį, amerikiečiai stebisi, kodėl tas personažas valgo žlėgtainį, o ne tofu? Bet valgyti žlėgtainį – mums labai natūralus, kasdienis dalykas.
– Ar manote, kad jūsų romanai tiksliai nupiešia šiuolaikinį Japonijos miesto gyvenimą?
– Tai, kaip žmonės juose elgiasi, kaip jie kalba, kaip jie reaguoja, kaip jie mąsto – labai japoniška. Ko gero, nė vienas japonų skaitytojas nesiskundė, kad mano istorijos skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Aš stengiuosi rašyti apie japonus. Aš noriu aprašyti, kokie mes esame, kur einame, kodėl mes esam čia. Manau, kad tai ir yra mano tema.
– Jūs, kalbėdamas apie „Prisukamo paukščio kronikas“, sakėte, kad jus domina jūsų tėvas, tai, kas nutiko jam ir visai jo kartai, bet tame romane, ir netgi visoje jūsų kūryboje, nėra tėvo personažo. Kur pačioje knygoje pasireiškia tasai susidomėjimas?
– Beveik visi mano romanai parašyti pirmuoju asmeniu. Pagrindinė mano protagonisto užduotis – stebėti aplinkui jį vykstančius dalykus. Protagonistas mato tai, ką turi matyti, ar manoma, kad turi matyti dabar. Jei drįsčiau taip pasakyti, jis panašus į Niką Keravėjų iš „Didžiojo Getsbio“. Yra neutralus, o tam, kad savo neutralumą išlaikytų, turi būti laisvas nuo bet kokio giminystės ryšio, nuo bet kokio ryšio su vertikalia šeimos sistema.
Tai gali būti laikoma mano atsakymu į faktą, kad „šeima“ turėjo pernelyg sureikšmintą vaidmenį tradicinėje japonų literatūroje. Aš norėjau aprašyti savo personažą kaip nepriklausomą, visiškai individualų. Jo, kaip miestiečio, statusas irgi nėra nereikšmingas. Tai toks vyro tipas, kuris renkasi laisvę ir vienatvę, o ne artumą ir asmeninius ryšius.
– Kai skaičiau „Supervarlė išgelbsti Tokiją“ iš paskutinio jūsų apsakymų rinkinio, kuriame milžiniškas požemių kirminas, gyvenantis giliai po miestu, grasina jį sugriauti, nesilioviau galvojęs apie mangą2 arba senamadišką japonų monstrų filmą. Be to, egzistuoja tradicinis mitas apie milžinišką šamą, miegantį Tokijo įlankoje, kuris, pasak legendos, nubunda kas penkiasdešimt metų ir sukelia žemės drebėjimą. Ar kuri nors iš tų asociacijų jums atrodo logiška? Pavyzdžiui, manga? Ar jos siejasi su jūsų kūryba?
– Ne, nemanau. Nesu didelis manga komiksų fanas. Tie dalykai man įtakos neturėjo.
– O japonų folkloras?
– Kai buvau vaikas, man buvo pasakojama daug japoniškų liaudies pasakų ir senų istorijų. Tos istorijos svarbios, kol augi. Supervarlės figūra, pavyzdžiui, galėjo rastis iš to istorijų telkinio. Jūs turite savus amerikiečių folkloro telkinius, vokiečiai turi savus, rusai turi savus. Bet esama ir bendro telkinio, iš kurio galime semti: Mažasis princas, Mcdonaldas arba the Beatles.
– Pasaulio popkultūros telkinys.
– Pasakojimai – labai svarbūs mūsų laikais rašant knygas. Man nerūpi teorijos. Man nerūpi žodynas. Man svarbu tik tai, ar pasakojimas yra geras, ar ne. Mes turime naujos rūšies folklorą – tai mūsų internetinio pasaulio rezultatas. savotiška metafora. Mačiau tą filmą: „Matrica“ – tai liaudies pasaka apie šiuolaikinį protą. Bet čia (Japonijoje) visi skundėsi, kad jis nuobodus.
– Ar matėte Hayao Miyazakio animacinį filmą „Spirited Away“? Man rodos, jis savotiškai panašus į jūsų knygą, nes irgi šiuolaikiškai manipuliuoja folklorine medžiaga. Ar jums patinka šio režisieriaus filmai?
– Ne, animaciniai filmai man nepatinka. Mačiau tik nedidelę to filmo dalį, bet jis – ne mano stiliaus. Manęs tokie dalykai nedomina. Kai rašau savo knygas, sukuriu įvaizdį ir tas įvaizdis būna toks stiprus.
– Ar jūs dažnai einate į kiną?
– O taip. Nuolat. Mano mėgstamiausias režisierius yra suomis – Akis Kaurismäkis. Man patiko visi jo filmai. Jis visuomet neįprastas.
– Ir juokingas.
– Labai juokingas.
– Prieš tai jūs sakėte, kad humoras stabilizuoja. Ar jis gali būti naudingas dar kaip nors?
– Aš noriu, kad mano skaitytojai retkarčiais nusijuoktų. Daugelis japonų skaito mano knygas traukinyje, važiuodami į darbą ir namo. Vidutinis tarnautojas praleidžia dvi valandas per dieną kelionėje į darbą ir namo ir tas dvi valandas jis praleidžia skaitydamas. Kaip tik todėl mano didelės knygos spausdinamos dviem tomais: vienas būtų pernelyg sunkus. Yra žmonių, kurie parašo man laiškų ir juose skundžiasi, kad juokiasi skaitydami mano knygas traukinyje! Jie jaučiasi labai nejaukiai. Tie laiškai man patinka labiausiai. Žinau, kad parašiusieji juokiasi skaitydami mano knygas, ir tai puiku. Man patinka priversti žmones nusijuokti kas dešimt puslapių.
– Ar tai jūsų slaptoji formulė?
– Aš neužsiimu apskaičiavimais. Bet jei man tai pavyktų, būtų gerai. Kai buvau koledžo studentas, mėgdavau skaityti Kurtą Vonnegutą ir Richardą Brautiganą. Jie turėjo humoro jausmą ir sykiu tai, ką jie rašė, buvo rimta. Man patinka tokio pobūdžio knygos. Kai pirmą kartą perskaičiau Vonnegutą ir Brautiganą, buvau šokiruotas, kad esama tokių knygų! Tai buvo tarytum naujo pasaulio atradimas.
– Bet jums niekada nekilo pagunda parašyti ką nors tokiu stiliumi?
– Manau, kad jau pats šis pasaulis, šitas miestietiškas gyvenimas yra savotiška komedija. penkiasdešimt televizijos kanalų, kvaili žmonės valdžioje – tai komedija. Todėl stengiuosi būti rimtas, bet kuo labiau stengiuosi, tuo darausi komiškesnis. Mes buvom mirtinai rimti, kai man buvo devyniolika, 1968 ir 1969 metais. Tai buvo rimtas metas, ir žmonės buvo labai idealistiški.
– Įdomu, kad „Norvegų giria“, kurios veiksmas vyksta kaip tik tuo metu, ko gero, yra mažiausiai komiška iš visų jūsų knygų.
– Manau, mūsų karta yra rimta karta. Bet, atsigręžus į tas dienas, jos atrodo tokios komiškos! Tai buvo dviprasmiškas laikotarpis. mes, mano karta, manau, esam prie jo pripratę.
– Viena kardinalių magiškojo realizmo taisyklių – neakcentuoti fantastinių istorijos elementų. vis dėlto tos taisyklės nesilaikote: jūsų personažai dažnai komentuoja istorijos siužeto linijos keistumą, netgi atkreipia į jį skaitytojo dėmesį. Kokio tikslo tuo siekiama? Kodėl?
– Labai įdomus klausimas. Norėčiau apie tai pagalvoti… Na, manau, tai mano sąžiningas pastebėjimas, kad pasaulis yra labai keistas. Mano protagonistas patiria tai, ką patiriu aš rašydamas, bet kažką patiria ir skaitytojai, skaitydami knygą. Tai, ką rašo Kafka ar García Márquezas – labiau literatūra klasikiniu požiūriu. Mano istorijos – aktualesnės, šiuolaikiškesnės, jose daugiau postmodernistinių patirčių. Įsivaizduokite jas kaip kino filmą, kur viskas – visi ramsčiai, knygos prie sienų, lentynos – klastotė. Sienos – popierinės. Klasikiniame magiškajame realizme sienos ir knygos yra tikros. Jei kas nors mano grožiniuose kūriniuose yra klastotė, aš linkęs pasakyti, kad tai klastotė. Aš nenoriu elgtis taip, lyg tie daiktai būtų tikri.
– Jeigu pratęsime kino filmo metaforą, ar kameros atitraukimas turi tikslą parodyti, kas dedasi studijoje?
– Aš nenoriu įtikinti skaitytojo, kad tai tikras dalykas, aš noriu parodyti jį tokį, koks jis yra. Todėl aš sakau skaitytojams, kad tai tik pasakojimas, – klastotė. Bet kai klastotę suvoki kaip realią, ji gali būti reali. Tatai paaiškinti nėra lengva.
Devynioliktame amžiuje ir dvidešimto pradžioje rašytojai pasiūlydavo tikrą dalyką, tai buvo jų uždavinys. „Kare ir taikoje“ kovos lauką Tolstojus aprašo iš taip arti, jog skaitytojai mano, kad jis tikras. Bet aš taip nedarau. Aš neapsimetu, kad tai tikra. Mes gyvename klastočių pasaulyje, žiūrime suklastotas vakaro žinias. kariaujame suklastotą karą. Mūsų valdžia – klastotė. Bet šitame suklastotame pasaulyje mes surandame tikrovę. Ir mūsų pasakojimai – tokie patys; mes vaikštome po netikras scenas, tačiau mes patys, vaikščiodami po tas scenas, esame tikri. Situacija yra tikra tuo požiūriu, kad tai – įsipareigojimas, tai tikri santykiai. Kaip tik apie tai aš ir noriu rašyti.
– Savo kūryboje jūs vis sugrįžtat prie kasdienybės detalių.
– Man labai patinka detalės. Tolstojus norėjo kurti viską aprašydamas kuo smulkiausiai, mano aprašymas sutelktas į labai mažą plotą. Kai aprašinėji mažų dalykų detales, tavo fokusas vis labiau artėja, ir įvyksta priešingai negu Tolstojaus kūryboje – dalykas darosi mažiau realistiškas. Šito aš ir siekiu.
– Sufokusuoti iš taip arti, kad prašoktum realizmo zoną ir kasdieniai bei banalūs dalykai vėl taptų keisti?
– Kuo jie arčiau, tuo darosi mažiau realūs. Tai mano stilius.
– Anksčiau jūs paminėjote García Márquezą ir Francą Kafką kaip literaturos kūrėjus, kaip priešpriešą jūsų kūrybai. Ar jūs nelaikote savęs literatūros kūrėju?
– Aš – šiuolaikinės literatūros rašytojas, o tai visai kas kita. Tais laikais, kai rašė Kafka, jūs turėjote tik muziką, knygas ir teatrą, dabar mes turime internetą, kiną, nuomojamus videofilmus ir daugybę visokių kitokių dalykų. Dabar – didžiulė konkurencija. Dabar pagrindinė problema – laikas, devynioliktame amžiuje žmonės – aš kalbu apie nedirbančiųjų klasę – turėjo marias laiko, tad jie skaitė storas knygas. Jie eidavo į operą ir praleisdavo ten tris keturias valandas. O dabar visi labai užsiėmę ir tikros nedirbančiųjų klasės nebėra. Gera skaityti „Mobi Diką“ ar Dostojevskį, bet dabar žmonės tam pernelyg užsiėmę. Taigi pati grožinė literatūra drastiškai pasikeitė – mes turime čiupti žmones už pakarpos ir traukti juos vidun. Šiuolaikiniai rašytojai naudoja kitų sričių išraiškos priemones – džiazo, videožaidimų, ko tiktai nori. Mano galva, videožaidimai dabar arčiau grožinės literatūros nei bet kas kita.
– Videožaidimai?
– Taip. Aš pats nemėgstu žaisti videožaidimų, bet jaučiu panašumą. Kartais, kai rašau, jaučiuosi esąs videožaidimo kūrėjas ir tuo pačiu metu žaidėjas. Aš sukūriau programą ir dabar iš dalies ją įgyvendinau, kairė ranka nežino, ką daro dešinė. Tai savotiškas atsiskyrimas. Skilimo jausmas.
– Ar norite pasakyti, kad jūs, kai rašote, neturite jokio supratimo, kas nutiks netrukus, bet kita jūsų dalis tiksliai žino, kas tuoj nutiks?
– Matyt, nesąmoningai. Kai pasineriu į rašymą, žinau, ką jaučia autorius, ir žinau, ką jaučia skaitytojas. Tai gerai – tai suteikia mano rašymui spartos. Nes aš, kaip ir skaitytojas, noriu sužinoti, kas nutiks toliau. Bet kartais privalai sustabdyti tą srovę. Jei viskas vyksta pernelyg greitai, žmonės pavargsta ir jiems tai darosi nuobodu. Privalai priversti juos sustoti ties tam tikru tašku.
– Ir kaip jūs tai darote?
– Aš tiesiog tai jaučiu. Žinau, kad atėjo metas sustoti.
– O kaip apskritai džiazas ir muzika? Kiek jie naudingi jūsų darbui?
– Džiazo aš klausausi nuo trylikos ar keturiolikos metų. Muzika man daro labai stiprią įtaką: akordai, melodijos, ritmas, bliuzo pojūtis yra naudingi, kai rašau. Aš norėjau būti muzikantas, bet negalėjau groti labai gerai, todėl tapau rašytojas. Rašyti knygą – visai tas pat kaip groti: iš pradžių sugroju temą, paskui improvizuoju, o vėliau būna savotiška pabaiga.
– Tradiciniame džiazo kūrinyje prie pradinės temos paprastai sugrįžtama pabaigoje. Ar jūs sugrįžtate prie savosios?
– Kartais. Man džiazas – kelionė, mentalinė kelionė. Niekuo nesiskirianti nuo rašymo.
– Kokie jūsų mėgstamiausi džiazo muzikantai?
– Jų pernelyg daug! Man patinka Stanas Getzas ir Gerry’s Mulliganas. Kai buvau paauglys, jie buvo patys nuostabiausi visų laikų muzikantai. Žinoma, mėgstu ir Milesą Davisą, ir Charlį Parkerį. Jei paklaustumėt manęs, ką dažniausiai dedu ant patefono disko, atsakymas būtų – Milesą, pradedant šeštuoju dešimtmečiu ir per visą septintąjį. Milesas visada buvo novatorius, žmogus, visada pasivydavęs savo paties revoliucijas – aš juo labai žaviuosi.
– Ar jums patinka Coltrane’as?
– Na, pusėtinai. Kartais jis persistengia. Pernelyg įsakmus.
– O kitos muzikos rūšys?
– Mėgstu ir klasikinę muziką, ypač baroko. Ir mano naujoje knygoje „Kafka pakrantėje“ protagonistas, berniukas, klausosi „Radiohead and Prince“. Aš buvau taip nustebęs: kai kuriems „Radiohead“ nariams patinka mano knygos!
– Manęs tai nestebina.
– Anądien skaičiau japonų beisbolo žaidėjo pastabas apie Kid A, jis paminėjo, kad jam patinka mano knygos ir aš tuo taip didžiavausi.
– Ar galėtumėte tarti keletą žodžių apie „Kafką pakrantėje“?
– Tai sudėtingiausia iš visų mano parašytų knygų, dar sudėtingesnė už „Prisukamo paukščio kronikas“. Jos beveik neįmanoma paaiškinti.
Ten – dvi lygiagrečiai vykstančios istorijos. Mano protagonistas – penkiolikametis berniukas. Jis vardu Kafka. Kitos istorijos protagonistas – šešiasdešimtmetis vyras. Jis beraštis, nemoka nei skaityti, nei rašyti. savotiškas kvaišelis, bet geba kalbėti su katėmis. Berniukas Kafka buvo prakeiktas savo tėvo savotišku Edipo prakeiksmu: tu nužudysi mane, savo tėvą, ir mylėsies su savo motina. Siekdamas išvengti šio prakeiksmo, berniukas pabėga nuo tėvo ir nuvyksta labai toli, bet susiduria su labai keistu pasauliu, labai nerealiais, sapną primenančiais dalykais.
– Ar struktūrinis kūrinio slankiojimas pirmyn atgal, skyrius po skyriaus, nuo vienos istorijos prie kitos, neprimena „Negailestingos stebuklų šalies ir pasaulio galo“?
– Jūs teisus. Iš pradžių aš norėjau parašyti „Negailestingos šalies“ tęsinį, tačiau nusprendžiau parašyti visiškai kitokią istoriją. Bet stilius labai panašus. Dvasia labai panaši. Tema – šis pasaulis ir anas pasaulis: kaip gali vaikščioti tarp jų.
– Man labai džiugu tai girdėti, nes „Negailestinga šalis“ – mano mėgstamiausia jūsų knyga.
– Ir mano. Tai labai ambicinga knyga, ta naujoji, nes mano knygų protagonistai – visuomet jau perkopę antrąją ar trečiąją dešimtį. O šįkart jis – penkiolikametis.
– Kaip Holdenas Kofildas3?
– Taip. Buvo savotiškai džiugu rašyti tą istoriją. Kai rašiau apie berniuką, prisiminiau, kaip buvo, kai pats buvau penkiolikametis. Manau, atmintis – svarbiausias žmonių turtas. Tai savotiškas kuras: jis dega ir jus šildo. Mano atmintis – tarytum skrynia. Toje skrynioje tiek daug stalčių, ir kai man kyla noras būti penkiolikamečiu berniuku, aš ištraukiu vieną jų ir randu vaizdą, kurį mačiau Kobėje, būdamas mažas. Užuodžiu orą, galiu paliesti žemę ir matau žalius medžių lapus. Todėl ir noriu parašyti knygą.
– Kad sugrįžtumėte į tas penkiolikamečio pajautas?
– Sakykim, taip.
– Kiek jūsų išvystytam stiliui reikšminga tai, kad jūs užaugote Kobėje, o ne kur kitur Japonijoje? Kobė turi žemiškų malonumų ir gal kiek ekscentriško miesto reputaciją.
– Kioto žmonės keistesni negu Kobėje! Jie apsupti kalnų, taigi jų mentalitetas skirtingas.
– Bet jūs gimėte Kiote. Ar taip?
– Taip, bet kai man sukako dveji, mes persikėlėme į Kobę. Taigi aš – iš Kobės. Kobė – prie jūros ir šalia kalnų, ant savotiškos nerijos. Man nepatinka Tokijas: jis toks plokščias, toks platus, toks didelis. Man čia nepatinka.
– Bet jūs čia gyvenate! Neabejoju, kad galėtumėte gyventi bet kur, kur tik panorėtumėte.
– Todėl, kad čia aš galiu būti anonimiškas. Kaip ir Niujorke. Niekas manęs neatpažįsta, aš galiu eiti bet kur. Galiu sėsti į traukinį ir niekas manęs nevargina. Turiu namą mažyčiame miestelyje, Tokijo priemiestyje, ir ten mane visi pažįsta. Kiekvieną sykį, kai išeinu pasivaikščioti, mane atpažįsta. Ir kartais tai erzina.
– Anksčiau jūs paminėjote Ryu Murakamį. Jo, kaip rašytojo, dienotvarkė atrodo labai skirtinga.
– Mano stilius savotiškai postmodernistinis, jo – daugiau vyraujančios krypties. Bet kai skaičiau „Pinigų skrynelės vaikus“ pirmą kartą, buvau šokiruotas, pamaniau, kad norėčiau parašyti tokio stipraus poveikio romaną. Ir pradėjau rašyti „Avies medžioklę“. Vadinasi, tai savotiškos varžybos.
– Ar judu – draugai?
– Mudviejų santykiai geri. Mudu bent jau ne priešai. Jo talentas labai natūralus ir stiprus. Sakytum, jis po pat paviršiumi turi naftos šulinį. Mano nafta buvo taip giliai, kad man reikėjo gręžti ir gręžti, ir gręžti. Tai buvo tikra katorga. Ir užtruko, kol prie jos prisikasiau. Bet, kartą prisikasęs, tapau stiprus ir savimi pasitikintis. Mano gyvenimas įėjo į vėžes. Buvo malonu tolydžio gręžti.
Interviu išspausdintas 2004 m. „The Paris Review“, Nr. 170
1 Philipas Marlowe – Raymondo Chandlerio sukurtas romanų serijos personažas. Pirmąsyk atsiranda 1939 m. išspausdintame romane „Didysis miegas“.
2 Japoniški komiksai.
3 J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ protagonistas.
Ervinas Koršunovas. Francio Bacono stabų teorija ir Hamleto eksperimentas
2011 m. Nr. 8–9
O, koks didingas protas sunaikintas! Į ką pavirto jis?!
Tikėt nenoriu savo akimis…
Ofelija
Šioje apybraižoje pasigilinsime į mokslo filosofijos krikštatėvio Francio Bacono stabų teoriją, kurią jis pateikė knygoje „Naujasis organonas“ („Novum organum sive indicia vera de interpretatione naturae“)1. Veikalas, kurį anglų baronas rašė kone dešimtmetį, išleistas 1607 m. Maždaug tada apie 1600-uosius gimė ir dramos kūrinys, Williamo Shakespeare’o tragedija „Hamletas“. Remiantis lyginamąja analize, galima daryti prielaidą, jog šie darbai veikia vienas kitą, galbūt susidūrėme su vienu autoriumi ar idėjiniu branduoliu. Jeigu galioja ši prielaida, tai miglotąjį „Hamletą“ verta pabandyti interpretuoti naudojant beikoniškas sąvokas ir įžvalgas. Tokiu būdu mes iš dalies pakartosime eksperimentą, kuriam pasitarnavo žymus dramos veikalas.
Vis dėlto šis darbas neaptars visų temų, kurios peršasi ieškant „Hamleto“ ir „Naujojo organono“ paralelių. Daug dėmesio reikalauja pačių svarbiausių kategorijų analizė. Iškart pastebime, jog abu kūriniai kelia paradigmines problemas. Hamleto figūra jas visaip eksplikuoja, o vėlesnysis F. Bacono veikalas iš esmės komentuoja Danijos princo gnoseologinius klausimus. Mus domina tos koreliacijos pobūdis, kuris leidžia kitoniškai pažiūrėti ne tik į autorius, bet ir į abu veikalus: „Hamletas“ _ ne tik dramos kūrinys, „Naujasis organonas“ – ne tik mokslinė naujakalbė. Pastarasis kūrinys nors ir pristato save kaip „naująjį“, vis dėlto yra „organonas“, t. y. intuityvus pažinimo kelias…
Nagrinėti „Hamletą“ kaip filosofinį tekstą mane paskatino viena vokiečių literatūrologo Anselmo Haverkampo knyga2. Pirmojo skyriaus pabaigoje jis akcentuoja, jog „Hamleto“ dėl herojaus skepticizmo negalima laikyti tragedija, tai – veikiau filosofija; „ne teatras filosofams, kurie Hamleto siužetines linijas traktuoja alegoriškai, o filosofija kaip teatro būstinė“3. Toks rakursas leidžia kitoniškai pažvelgti į šekspyriško meno pasaulį. Andainykštis teatrinis leitmotyvas – „visas pasaulis – scena“ – įgauna savo filosofinę dimensiją: visas pasaulis yra simbolinis mąstymas, naujasis pasaulis – naujasis organonas, Danijos karalystė – stabų labirintas. Taigi teatras – ne tik pasaulio, bet ir pažinimo modelis. Iš čia ir hamletiškas kvestionavimas, eksperimentavimas, keista ryžto dialektika…
Pasekime W. Shakespeare’o amžininko filosofijos kontūrus. F. Baconas konstatuoja, kad žmonių protus yra apgulusios keturios pamėklės: idola tribus, idola specus, idola fori, idola theatri4. Tai yra vadinamosios stabų rūšys: giminės, olos, aikštės ir teatro. F. Bacono tipologija primena Cicerono sistemą, kur žmonės dėvi keturių rūšių „kaukes“ (vienos įgautos, kitos įgimtos, pastarosios suaugusios su žmogaus protu). Šis kvartetas būdingas scholastikai bei jos kritikams (pvz., F. Bacono bendrapavardis Rogeris taip pat išskyrė keturias kliūtis – lot. offendiculi), kurios trukdo tikram pažinimui: autoritetų respektavimas, inercija (įprastybė), priklausomybė nuo daugumos nuomonės, prigimtinių juslių nelavinimas.
Prieš aptardami F. Bacono išvardytus stabus, atkreipkime dėmesį į jų pavadinimą, idolum, kuris bent jau Kazimiero Kuzavino lotynų–lietuvių kalbos žodyne (1996) turi tris reikšmes: 1. šešėlis; vaiduoklis; šmėkla. 2. filosofinis įvaizdis (stoikų terminas). 3. stabas. Romanas Plečkaitis pasirinko trečiąją reikšmę, tačiau užsienietiškuose „Naujojo organono“ vertimuose neretai atrandame perteiktas ir kitas idolum reikšmes, tarkim, vokiečiai verčia kaip Hirngespinste, Schattenbild, Trugbilder (smegenų pamėklės, šešėlio atvaizdai, klaidinantys paveikslai) ir tokiu būdu daugiau išryškina pirmas šios žodžio reikšmes5. Ar yra galimybė lietuviškai vartoti žodį idolas, jei ne bendrinėje kalboje, tai bent jau specializuotuose tekstuose? Manyčiau, kad jis galėtų koegzistuoti kaip koks demonas šalia velnio arba ikona šalia „abrozdėlio“. Šiame kontekste mums būtų pravartu išlaikyti originalų skambesį, kad išsaugotume žodžio daugiaprasmiškumą. Taip pat mums rūpi parodyti, jog ši sąvoka ne tik kalba apie praamžius stabus, bet, priešingai, yra tapusi kritinės minties produktu. Neatsitiktinai Cornelius Castoriadis graikiškąjį eidolon vadina „pašaliniu ontologijos produktu“6.
Pirmiausia, kas F. Bacono filosofiją sieja su W. Shakespeare’o „Hamletu“, yra pats sąvokos idola įtraukimas į pjesę: senasis karalius Hamletas jau miręs ir pasirodo iš pradžių kariūnams, paskui ir savo sūnui kaip Ghost: Šmėkla, arba Dvasia. Tradiciškai nagrinėjant kūrinį jo problematika narpliojama teologinėje perspektyvoje: veikėjai nėra užtikrinti, ar jie pamatė mirusio karaliaus vėlę, ar tai piktasis prisiėmė velionio pavidalą ir klaidina gedinčiuosius. Šios konkuruojančios interpretacijos atitinka katalikiškąjį ir protestantiškąjį santykį į pomirtinį gyvenimą ir jo agentus. Dvejonės trunka palyginti ilgai ir iš principo neišsprendžiamos, remiantis konfesine doktrina. Ką gi daro Hamletas, kai iškyla ši dilema? Įdomu, kad jis atsisako teologinio išaiškinimo, pasitelkia spektaklį, t. y. renkasi eksperimentinį kelią, kuris mums ir pasufleruoja beikonišką metodologiją. Taigi mes darome prielaidą, jog senojo Hamleto Dvasia tam tikrame lygmenyje yra ir stabas, kuris jaunajam Hamletui iškelia sunkius epistemologinius uždavinius. Iš tikrųjų princas kur kas daugiau mąsto apie pažinimo ar atpažinimo problemą nei pomirtinio pasaulio ontiką, kuri ir taip tėvo buvo gana išsamiai pristatyta apsireiškime. Apie ją Hamletas ne kartą atsiliepia netgi atgrasiai, agnostiškai, – ir monologe „Būti ar nebūti“, ir paskutiniuose žodžiuose „Toliau – tyla…“ Jeigu F. Bacono raštų Šviesoje perskaitytume monologą, tai suvoktume, kad visas jis – nuo pradžios iki galo – apie fiktyvumą, nukreipiantį mūsų mintis ir valią nuo pasiryžimo ir veiksmo. Bet Hamletas negali pasikliauti ir savo nuovoka, nes nėra tikrumo, ar žmogus neužsiima saviapgaule. Tad dvilypio pavojaus akivaizdoje princui iškyla dvigubas klausimas: „Būti ar nebūti?“
Senieji elžbietininkai mėgo daugiaprasmiškumą ir genialiai mokėjo juo manipuliuoti. Taigi galime įtarti, kad populiarusis Ghost yra ne tik paprastas nelabasis, bet ir beikoniškasis idolas. Kas gi slepiasi po šios literatūrinės figūros skraiste? Ar tai kokia nors istorinė asmenybė, kaip spėja dauguma tyrinėtojų? Ar mes susiduriame su pažinimo problematika, kuri jaudino ano meto mąstytojus? Jeigu minėtasis Ghost yra tas pats beikoniškasis idolas, tai toliau galime klausti, ar jis atstovauja kuriam nors vienam F. Bacono stabų, ar turime visą jųjų paletę? Ar „Hamletas“ kaip kūrinys yra bendrinio stabo ekspozicija, ar jis aprėpia visus stabus, kuriuos atrandame „Naujajame organone“. Žinoma, tai neturi lemiamos reikšmės, kai aiškinamės pjesės ir mokslinio veikalo autorystės ryšius, tačiau gana svarbu analizuojant daugiaprasmes dramos figūras.
F. Baconas pirmiausia aptaria giminės stabus. Taip pat pjesėje veiksmas sukasi apie kelias kilmingas gimines, ypač apie reprezentatyviausią – karališkąją. Giminės stabai įkūnija universalius žmonijos bruožus, jie yra įgimti arba giminės įgyti. Ypač simptomiškas pasirodo senųjų Hamleto ir Fortinbraso ginčas, dėl kurio kyla visa politinė įtampa. Anot F. Bacono, „žmogaus protą labiausiai veikia tie dalykai, kurie iš karto ir staiga gali jį priblokšti ir užgriūti, kurie paprastai užpildo ir įkvepia vaizduotę“7. Tokiu staigiu parbloškimu ir prasideda Hamleto tragedija; beje, svarbu, kad ir visų kitų veikėjų protas susiduria su panašiais savo vaizduotės stabais (netikėtas vaizduotės stabas aplanko ir Klaudijų, ir Gertrūdą, ir Ofeliją, ir Laertą, o galiausiai ir visus dar gyvus veikėjus). Pagal F. Baconą „didžiausia kliūtis žmogaus protui, lemianti jo suklydimus, yra jutimų bukumas, neatitikimas bei apgaulė, nes tai, kas sužadina jutimus, persveria tai, kas iškart jutimų nesužadina, nors pastarieji dalykai ir būtų vertingesni. Todėl stebėjimas nutrūksta ten, kur neįsiskverbia žvilgsnis, taigi neįžvelgiamus dalykus galima tik menkai stebėti, arba jie yra visai nematomi. Todėl veiksmai dvasių, glūdinčių lytėjimu apčiuopiamuose kūnuose, yra paslėpti ir žmonėms neprieinami“8.
Paskutinės citatos eilutės vėlgi mus nukelia į Elsinorą, kuriame nerimsta senojo karaliaus Dvasia, tačiau ji yra tarsi nematoma ir žmonėms neprieinama. Ši įžvalga yra lyg ir savaime suprantama, bet teatralams sufleruoja daug sceninės laisvės – pasirodo, Dvasia galbūt visada yra scenoje, tik mes jos nematom! Beje, ji yra puikus Danijos princo būsenos komentaras: tik Šmėklai pasirodžius ir sužadinus jutimus, Hamletas suvokia „neatitikimą ir apgaulę“, pasižada atkeršyti; deja, vėliau princas ne kartą kaltins save, vadins paskutiniais žodžiais, nes jo jutimai nėra paskata veiksmui… Be to, Hamletas imasi inscenizacijos, siekdainas meniniu/dirbtiniu būdu, netiesiogiai susigrąžinti nutrukusį stebėjimą, kad „neįžvelgiami dalykai“ būtų stebimi, kad būtų sužadinti jutimai… Visa tai puikiai matome „Pelėkautų“ scenoje, kurioje vyksta intensyvus stebėjimas, o vėliau ateina „sužadinti jutimai“…
Giminės stabus prasmingai komentuoja minėtasis W. Iseris: „Giminės stabai turi psichologines šaknis, kylančias iš poreikio išpešti toliausiai siekiančius apibendrinimus iš palyginti menkų duomenų“9. Šita mintis atskleidžia visą sudėtingumą situacijos, kurioje atsiduria Hamletas: viena vertus, jis gauna iš Dvasios menką užuominą apie tėvo mirtį ir, remdamasis F. Bacono įsitikinimu, jog sąvokų kūrimas ir aksiomų įvedimas, pasitelkus teisingą indukciją, yra patikima priemonė stabams atremti ir pašalinti, pradeda savo „mokslinį tyrimą“, antra vertus, pats šis procesas labai primena bandymus „išpešti toliausiai siekiančius apibendrinimus iš palyginti menkų duomenų“. Tatai paaiškina daugeliui skaitytojų ir šekspyrologų tokį nesuvokiamą Hamleto lėtumą bei pasyvumą. Danijos princas yra paralyžiuotas ne tiek antgamtinio pasirodymo, kiek siaubingos giminės idolo ambivalencijos: jis žmogaus protui įperša neapsakomus dalykus, o gal tai šio proto liguista fantazija? „Vis dar tebėr fantazijos valdžioj“, – taip Hamletą apibūdina Horacijus. Vienas žingsnis iki pamišimo arba pamišimo vaidmens.
Mūsų įsitikinimu, W. Shakespeare’as pirmiausia eksplikuoja giminės stabą, kaip pjesės leitmotyvą, nors, matyt, neapsiribojama vien Hamleto figūra. Substancinė šio stabo prigimtis į Hamleto pamišimą įtraukia visus ir kuo labiau šis artėja prie tiesos, tuo fatališkesnės tų prasimanymų pasekmės giminei. Tokios prielaidos padaro suprantamesnį dramos finalą, kuriame išsipildo Hamleto įtarimai… Bet ar aptinkame visus F. Bacono minimus stabus? Pavyzdžiui, olos stabai. Ši pamėklė „kyla iš savitos kiekvieno žmogaus ir sielos, ir kūno prigimties“10. Šiuos stabus mes taip pat atrandame W. Shakespeare’o kūrinyje: apie save princas Hamletas ne kartą atvirauja draugams. Pirmo veiksmo ketvirtoje scenoje skaitome vieną ankstyviausių išpažinčių:
Dažnai taip ir pavieniam žmogui būna:
Vien dėl kokios nors ydos įgimtos
(Nors tai nėra jo kaltė, nes juk niekas
Negali savo gymio pasirinkti)
Arba per daug išaugus kokiai aistrai,
Kuri dažnai pralaužia proto sienas,
Ar tik dėl įpročio, kursai iškreipia
Jo elgseną, – tiktai dėl to, kad jis
Nelemtu ydos ženklu pažymėtas,
Ir nesvarbu, ar tai žvaigždė likimo,
Ar prigimties drabužis – jo dorybės
Galėtų būti tyros kaip malonė
Ir gausios, kiek tik pakelia žmogus –
Jį vertins pagal ydą. Pikto lašas
Suniokoja kilnios dorybės vertę,
Palikdamas tik gėdą.11
Paskutinės eilutės yra lyg barokinis rėmelis tam, kas pasakyta pirmosiose. Koks šių iškalbingumas! Jos įtaigiai aprašo olos vaizdinį (stabą), ir nors Hamleto savimonė šiuo klausimu yra gana aiški, princas vis tiek yra neapsaugotas nuo vidinių abejonių, ką jau kalbėti apie sukrėtimus, kuriuos iš karto pasiunčia giminės stabai (po šių žodžių pasirodys Šmėkla). Hamletas prabyla apie „proto sienas“, kitoje vietoje – apie „savo kapą“12. Asociacijos su ola kyla, kai jis sako, jog „Danija yra kalėjimas“13. Jam prieštarauja Rozenkrancas ir Gildensternas:
„Tada ir visas pasaulis – kalėjimas.“
Hamletas: „Ir dar koks erdvus! – su daugybe rūsių, vienučių ir bokštų; Danija gi – pats blogiausias.“
Rozenkrancas: „Mes taip negalvojame, Prince.“
Hamletas: „Tai jums ir ne kalėjimas; nes nieko nėra gera ar bloga apskritai* mūsų galvojimas tatai apsprendžia. Man čia kalėjimas.“
Rozenkrancas: „Jūsų garbėtroška pavertė Daniją kalėjimu. Čionai per ankšta jūsų dvasiai.“
Hamletas: „O Dieve! Ir riešuto kevale uždarytas jausčiausi begalinių erdvių karalius, jei ne tie baisūs sapnai“14.
Taigi visa Danija yra Danijos princo ola. Pats Hamletas paaiškina, jog kiekvieną olą „mūsų galvojimas apsprendžia“ (thinking makes it so). Jam gudriai oponuoja moksladraugis, nukeldamas apmąstymų svorio centrą į garbėtrošką (ambition). Kontrargumentas neprieštarauja beikoniškam olos stabo apibrėžimui, nes šie stabai yra atskiro žmogaus stabai. Vis dėlto ginčas tęsiasi toliau. Rozenkranco logika uždaro refleksiją savyje, o Hamletas, remdamasis idola specus samprata, nurodo dar į kažką – „blogus sapnus“… Galbūt kitus stabus? Atrodo, kad W. Shakespeare’as šiame meniniame kūrinyje eksperimentuoja su savąja (ar skolinta?) stabų sistema, eina inversijų keliu, kad būtų demaskuoti idolų pagrindai, „išskleistos stabo prigimties galimybės“15. Dažnai atrodo, jog meninis kūrinys pranoksta F. Bacono stabų klasifikaciją, galbūt yra subtili jos kritika, tačiau per daug nenutolsta nuo filosofo idolologijos.
Analizuodamas F. Bacono olos stabus, W. Iseris teigia: „Individas nuolat kliaujasi pažįstamomis atskaitos sistemomis, siekdamas įvaldyti naujas ir nenumatomas situacijas. Tačiau vienas šio proceso padarinys yra tai, jog nejučia plečiasi ta pati spraga, kurią, naudodamas šias senas ir patikimas priemones, individas vylėsi įveikti“16. Kitais žodžiais apie „spragą“ kalba ir Hamletas: „The time is out of joint; – O cursed spite, / That ever I was born to set it right!“17 Taigi jis ne tik išpranašauja savo misiją, bet konstatuoja jos pragaištingumą. Iš tikro – kuo nuožmesnė bus princo kova (pjesės pabaigoje Hamletas pasitelkia netgi konservatyvųjį riterių etosą), tuo toliau jis bus nuo savojo tikslo. Anot W. Iserio, „visata kaip labirintas ir nuo žvilgsnio paslėpta gamta veikiau parodo plyšį tarp žmogaus proto ir gamtos, o ne pačios gamtos pobūdį. Šiuo plyšiu išreiškiama mąstymo ir būties disjunkcija…“18 Tai galėtų būti vienas garsios frazės vertimo variantų!
Aptarkime aikštės stabus (idola fori). Iš tikrųjų tai kalbos pamėklės, kurios taip pat užkerta kelią gamtai pažinti. F. Baconas vaizdžiai nusako Šio tipo iliuzijas, Pateiksime tik fragmentą: „Blogas ir nevykęs žodžių parinkimas keistu būdu apgula protą. Apibrėžimai ir paaiškinimai, kuriais mokyti žmonės įpratę apsiginkluoti bei apsisaugoti, visiškai nieko nepadeda. Žodžiai tiesiog prievartauja protą, viską sumaišo ir skatina žmones be galo bergždžiai ginčytis bei prasimanyti“19. Pjesėje daug scenų, kuriose išties daug iš pirmo žvilgsnio nereikalingu kalbų, ginčų ir nesusipratimų, atskiri personažai nuolat gražbyliauja ir, atrodo, yra sukurti tauzyti, tiesiog pašiepti: tai Polonijus ir Ozrikas, Gildensternas ir Rozenkracas… Tačiau karališkoji šeima taip pat nestokoja šios „stabmeldystės“. Karalius po spektaklio bando atgailauti dėl savo darbų, pradėdamas: „O, kaltė mano šlykščiai dvokia dangui“, ir baigia: „Tik žodis skrenda, ne mintis žmogaus; Bedvasis žodis nepasieks dangaus“20. Neretai Hamletas būna itin lakoniškas, per vieną pasimatymą su Ofelija apskritai neprataria nė žodelio (kalba tik gestais); kai Polonijus paklausia apie knygą, kurią jis skaito, atsako: „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“; o mirdamas teištaria: „Toliau – tyla…“ Tai – akivaizdi nuoroda, kad iškeliaujama anapilin, kuriame nebėra aikštės stabų (įdomu, kad Hamletas išeina po masiškiausios scenos). Beje, aikštės (ar turgaus) stabai pagal F. Baconą yra „labiausiai slegiantys“21, nes jie realybę sumaišo su fikcija, daiktus su konvencijom. Šioje šviesoje dar įtikinamiau nuskamba Hamleto instrukcija aktoriams: „Malonėkite sakyti monologą taip kaip aš – lengvai ir šmaikščiai, nes jeigu jūs paleisit koserę panašiai kaip dauguma mūsų artistų, tai tegu verčiau mano eiles skaito gatvių skelbikas. Ir nekapokite va šitaip rankomis oro; visur būkite santūrūs; mat pačiam aistros sūkury, verpete ar, kaip aš pasakyčiau, viesule jūs turite išsaugoti ir parodyti saiką, kuris tą aistrą sušvelnins. O, man stačiai koktu klausyti, kai prieš mane koksai gauruotas stuobrys drasko į gabalus ar tiesiog į skutelius aistrą ir plėšo ausis prasčiokams, sugebantiems dažniausiai suprasti vien tik miglotas pantomimas ir triukšmą. <…> susimildami venkite to. <…> nebūkite taipogi ir per daug suglebę; teesie jums vadovu jūsų pačių nuovoka; derinkite veiksmą prie žodžio, žodį prie veiksmo ir ypačiai stenkitės neperžengti gamtos paprastumo ribų; mat visa, kas perdėta, yra priešinga vaidybos meno paskirčiai, nes jo tikslas, kaip seniau, taip ir dabar; – nelyginant laikyti veidrodį prieš gamtą, dorybei rodyti jos pačios paveikslą, pasipūtimui –jo paties bruožus, o kiekvienam amžiui ir luomui – jo tikrąjį veidą. Jeigu mes šiai tiesai į vieną ar kitą pusę nusidėsim, tai neišmanėlis, žinoma, kvatos, tačiau protingesniam bus graudu žiūrėti; o jūs sutikite, kad pastarojo nuomonė turėtų būti svaresnė už visą salę kitų“22.
Šioje ilgoje citatoje Hamletas bene išsamiausiai plėtoja savo požiūrį į kalbą, o tiksliau – į kalbos ir veiksmo (vaidinimo) sąjungą. Mano paryškintos eilutės, ypač apie veidrodžio laikymą prieš gamtą, primena F. Bacono aforizmus apie gamtos aiškinimą, štai kad ir pirmasis: „Žmogus, gamtos tarnas ir aiškintojas, daro ir supranta tiek, kiek gamtos tvarkoje suvokia daiktus, juos stebėdamas arba apmąstydamas, ir daugiau nežino ir negali.“
Ir idola theatri stabai. Jie pagal F. Baconą „įsikraustė į žmonių sielas iš įvairių filosofinių doktrinų teiginių, taip pat iš ydingų įrodymo taisyklių“23. Įdomu kaip F. Baconas aiškina šių pamėklių pavadinimo kilmę: „Kiek yra priimta ar išrasta filosofinių sistemų, tiek sukurta ir suvaidinta komedijų, pateikiančių pramanytus ir scenai sugalvotus pasaulius“24. Ši mintis pagrindžia mūsų spėliones dėl „Naujojo orgnnono“ ir „Hamleto“ sąryšio, be to, patvirtina ir A. Haver – kampo pastebėjimą apie Hamletą kaip filosofą. Neatsitiktinai Princas savo nuorodų aktoriams pabaigoje (III veiksmas, II scena) kalba apie komediją: esamu artistų (aš mačiau juos vaidinant ir net girdėjau, kaip kiti juos kelia j padanges), kurie, švelniai tariant, nė balso krikščioniško neturėdami, o savo manierom nepanašūs nei į krikščionis, nei į stabmeldžius, nei šiaipjau į žmones, taip maivėsi ir staugė, jog man atrodė, kad juos padirbo koks nors gamtos juodadarbis, ir padirbo blogai, – taip šlykščiai jie mėgdžiojo žmogų. <…> Ir lai tie, kurie vaidina juokdarius, šneka ne daugiau, negu kad liepia jų rolė; mat jų tarpe pasitaiko ir tokių, kurie patys ima juoktis, norėdami prajuokinti būrelį paikiausių žiūrovų kaip tik tuo metu, kada labai svarbu visą dėmesį sukaupti į pjesės eigą. Tatai būna labai bjauru ir rodo, koks apgailėtinas garbėtroška yra tas juokdarys, kurs šitaip daro“ (A. Churgino vertimas).
Ne sykį ir pats Hamletas yra išjuokęs beveik visus veikėjus, gal tik draugą Horacijų gerbia. Tačiau ir jam ekstazėje pasako: „Daugiau dalykų dangus ir žemė slepia, nei jūsų filosofija“25. Daugeliui tyrinėtojų neaišku, kodėl skeptiškasis Hamletas taip labai pasikliauja Horacijumi. Manding, Hamletas Horacijuje mato žmogų, kuris yra laisvas nuo minėtų stabų (gal net nuo visų?). Su tokiu galima kartu daryti eksperimentą, statyti spektaklį, patikėti jam svarbiausią užduotį – stebėti karalių ir analizuoti pasekmes, galiausiai jam pavesti viską surašyti taip, kaip buvo…
Žinoma, stabo antipodas veikiausiai nėra „mokslininkas“ Horacijus, o eksperimentavimas. Hamletas užsiima eksperimentu kartu su Horacijumi, nes proceso metu išgautus duomenis nuolat reikia tikrinti ir interpretuoti. Taip interpretuoti reikia ir gamtą, apie kurią kalba tiek F. Baconas, tiek Hamletas, siūlydamas ją atvaizduoti. Abiem atvejais ji yra pasislėpusi nuo sąmonės. Stabas – praraja tarp sąmonės ir gamtos, o eksperimentu kėsinamasi į gamtą (pjesėje karališkoji pora baiminasi, kad kėsinamasi į juos). Anot F. Bacono, „daiktų prigimtis išsiduoda veikiau spaudžiama meno negu savo natūralioje laisvėje“26. Ši mintis paaiškina, kodėl Hamletas stato spektaklį (o F. Baconas galimai rašo pjesę). Gamta yra „dirbtinai sumanyta“ (toks yra Klaudijaus tipažas) ir gali būti dekonstruota. Tiek F. Baconas, tiek Hamletas tarėsi išradę „mechanizmą“ (beje, mechanizmu save / savo širdį Hamletas pavadina laiško Ofelijai pabaigoje). Akivaizdu, kad abiejų intencijos tos pačios – pažintinės…
Tačiau pereikim prie eksperimento (kaip pasakytų F. Baconas – paslėptos struktūros atradimo27), vadinamųjų Pelėkautų. Pats simbolis kilęs iš vizualinės srities. Viduramžių sakralinėje ikonografijoje, altorių paveiksluose, kurie vaizduoja Kristaus nukryžiavimą drobės kamputyje, taip pat būdavo nupaišomi pelėkautai kaip simbolis to, kad velnias per anksti triumfuoja, kad Aukščiausiasis piktajam paspendžia spąstus ir kryžiaus mirtis yra Dievo pergalė28.
Pjesėje Pelėkautuose atsiduria karalius, o mokslinėje plotmėje – eksperimentas parodo stabo reprezentacijos fiktyvumą. Šį mechanizmą detaliai perpasakojo Žinomas vokiečių intelektualas Dietrichas Schwanitzas:
„Hamletas sušunka: „Begin, murderer, leave thy damnable faces and begin!“29 Ir tuomet princas įduoda žudikui raktažodį, būdingą Ričardo III kronikoms. Come, the croaking raven doth bellovv for revenge!“30 Revanšas yra raktažodis visam dvarui. Gali būti, jog Lucianas susizgrimba ir prisimena, ką kalbėjo Hamletas. Matyt, Lucianas pakeičia ir savo vaidybą. Jis taria Hamleto žodžius taip, kaip privalo. Taigi Hamletas šneka aktoriaus lūpomis. Pats jis neregimas, jis sako tekstą apie neregimybę. „Thoughts black, hands apt, drugs fisced and time agreen, confederate season else no creatures seen“31. Tai situacija, kada žudikas pila nuodus miegančio karaliaus ausin. O žudikas yra Klaudijus. Hamleto tekstas yra Klaudijaus.
Kai Klaudijus stebi aktorių, jis staiga pamato pats save. Per aktorių kalbantis Hamletas yra tapęs veidrodžiu. Jis kaip veidrodis – nematomas, rodo stebinčiojo paveikslą. Tai tokia neregimybė, kuri sukuria regimybę – ta veidrožio ypatybe žavėjosi [senieji] elžbietininkai. Todėl veidrodis ir buvo centrinė elžbietininkų meno metafora.
Hamleto meno sampratą mes girdėjome anksčiau, kai buvo dalijamos užduotys vaidintojams. „To hold the mirror up to nature“ – laikyti veidrodį prieš gamtą, nelyg baltoji magija. Taip netikėtai Klaudijus pamato save veidrodyje. Tai jį pribloškia. Jis pašoka, ima šaukti „Šviesos! Šviesos!“ ir bėga iš salės. Paaiškėja, kodėl dvariškiai nestoja Hamleto pusėn. Jie įžiūrėjo kitką nei Klaudijus. Jie nematė brolžudystės, o pjesę, kurioje sūnėnas, žudydamas karalių, dėdę, pasiglemžia sostą. Jiems personažas Lucianas yra ne Klaudijus, o Hamletas. Jiems auka yra Klaudijus. Čia vietom susikeičia auka ir budelis. Vienu atveju auka yra senasis Hamletas, kitu – Klaudijus. Tokiu būdu Klaudijus pasidaro savo brolio sekėju. Taigi dvariškiai pamato Klaudijaus pakilimą ne kaip jo kaltės išraišką, bet kaip teisėtą pasipiktinimą dėl tiesmuko grasinimo. Taigi Lucianas yra veidrodis, rodantis dvi skirtingas personas. Kas ką mato, priklauso nuo to, kaip žiūri.
Šioje scenoje išryškėja dramos esmė. Personažai scenoje stebi vienas kitą pakaitom, paskui visi kartu stebi vaidinimą. Tai yra lyg veidrodis žiūrovams. Nes juk mes kaip žiūrovai žiūrime spektaklį. Ir ką mes matome? Kad visi personažai stebi skirtingus dalykus. Kartu mes pastebim, kad jie to negali pastebėti, nes pats stebėjimas negali būti stebimas. Taip matom, ko nemato Klaudijus, – kas vyksta scenoje, kaip per ausį nuodijamas miegantis karalius ir kas tada nutinka Klaudijui. Luciano, Hamleto ir Klaudijaus tekstas yra nuodai jo ausims. Eilės žudo karaliaus miegą taip, kaip Klaudijus žudė miegantį karalių. Taip jam atskleidžiamas stebėjimo mechanizmas, tačiau mes suprantame, kad jis jo nesupranta. Tai matydami, mes matome teatro fenomeną. Jis atitinka veidrodžio fenomeną. Pastarasis susideda iš regimybės ir neregimybės padvigubinimo. Mes nepajėgiame matyti paties veidrodžio, o tik tai, kas jame pasirodo. Ir kartu mes matome, kad atvaizdas priklauso nuo žiūrovo pozicijos.
Renesanso dramos sužydėjimas pasireiškė nauja kultūrine patirtimi. Stebėjimai yra stebimi. Tai – modernu: būtis neatsiskleidžia pati savaime ontologįjoje, tiesioginėje evidencijoje; tai, ką mes matome, daugiau priklauso nuo pasirinktos optikos. Modeliu tarnauja veidrodis. Jis taip pat yra žmogaus sielos modelis. Jis paaiškina centrinį suvokimo paradoksą, kaip siela, išlikdama tokia pati, gali registruoti kintančius reiškinius. Siela yra nematoma kaip veidrodžio stiklas, kaip dangaus sferos, kurios susideda iš kristalų. Kadangi ir teatras mąstomas kaip veidrodis, atsiranda triguba paralelė tarp žmogaus sielos, teatro ir kosmo. Tuo pagrįstas moto, kurį skaitome ant Globe’o teatro: „All the world’s a stage“ („Visas pasaulis yra teatras“).
Hamleto į pjesę įdėtas tekstas taip pat yra veidrodis. Su juo Hamletas pasidaro nematomas, kad matomu padarytų Klaudijų. Tokiu būdu princas yra the observed of all observers, kaip kad jį pavadina Ofelija. Hamletas „stebi visus stebinčiuosius“, o pats lieka nepastebimas. Jis save pristato kaip veidrodį ir taip pasislepia. Jis lyg senovinis juokdarys, kurį vokiečiai vadino Eulenspiegeliu. Taigi pati Hamleto persona tampa teatro modeliu. Teatrą žiūrėti – vadinasi, stebėti tai, kas nematoma. Paradoksas, tačiau ką gi mes matome, kai žvelgiame į veidrodį? Stebėtoją, nežinodami, ar jis žiūri į vidų, ar iš vidaus. Taip dualumas tampa vienove, o veidrodis demonstruoja paradoksalią mįslę.
Tai – pagrindas padvigubinimo estetikai, kuri W. Shakespeare’o kūryboje yra dažna. Jis mėgaujasi veidrodiškumu. Kiekvienas pasaulis turi savo antipasaulį. Dangiškoji hierarchija atsispindi pragariškoje demonų hierarchijoje, dvasinis pasaulis – materialiame, o amžinas – žemiškame. Žvėrių pasaulis yra veidrodis visuomenei, žmogaus kūnas – valstybei ir 1.1. Visi šie veidrodiškumai susikerta žmoguje. Jis – mikrokosmas ano makrokosmo. Taip veidrodis pasidaro modeliu pasauliui. Pagal poreikį galima teigti ir dualumo vienovę, ir vienio susiskaidymą. Būties pakopų analogija ar iliuzinė veidrodžio nesamybė: elžbietininkų pasaulio modelis buvo teatrališkas. Teatre buvo galima pristatyti šį dvigubinimąsi. Scenoje aktoriai tampa mūsų dvyniais. Teatras, kuris reiškia pasaulį, gali dar kartą reprodukuoti pasauliui savo ribas. Teatrą sudaro spektaklis spektaklyje. Vidinis dvigubinimasis teatrui įteikia refleksiją. O pastaroji pati yra veidrodiška. Iš čia atsiveria begalinės refleksijos bedugnė, kaip žmogaus vidaus atspindžiai.
Kaip tik dėl to romantikai domėjosi W. Shakespeare’o kūryba. Veidrodyje originalo kopija atsispindi taip, kad atrodo kaip kopijos kopija. Todėl jis nebegali atsispirti bedugnei. Kiekvienas žmogus turi savo paties įsivaizdavimą, kuris yra savo paties įsivaizdavimas etc. Kadangi šiuo įsivaizdavimu nepavyksta savęs įsivaizduoti, tai veidrodis tampa susvetimėjimo vaizdavimu. Persona, kuri žvelgia į mus iš veidrodžio, yra stebėtojas, kuris mums subjektą paverčia objektu. Mes juo esame ir kartu nesame. Mįslė, kurią mina veidrodis, galiausiai byloja, kad stebėtojas negali savęs stebėti. Nes stebėti stebėjimus, vadinasi, stebėti jų ribas, tai yra: būti abipus ribų. Tačiau to stebėjimas negali įgyvendinti, nebent jis perkeltų savo ribas, o tada tai jau nebebūtų tai, kas stebima. Todėl stebėjimo stebėjimas įmanomas tik stebint svetimą stebėjimą. Šią mįslę sukūrė teatras ir nėra pasaulio dramaturgijoje tokios scenos, kurioje tai būtų pavaizduota išsamiau nei „Hamleto“ Pelėkautuose“32.
Ši ilga citata labai aiškiai parodo, kokia sudėtinga vizualumo koncepcija buvo pagrįstas Hamleto eksperimentas. Kartu su W. Iseriu galime daryti išvadas apie p. Bacono stabų reikšmes, kurios glaudžiai susijusios su įsivaizdavimais (fikcijomis); taigi, kai W. Iseris kalba apie F. Baconą, mes omeny turime ir „Hamleto“ autorių: „Ties Naujųjų amžių slenksčiu filosofai jau atkreipė dėmesį į fikcijų dvilypumą, nors. priklausomai nuo jų kontekstinio panaudojimo. Šis dvilypumas galėjo atrodyti kaip konfliktas tarp antropologinių ir epistemologimų perspektyvų. tarp sąmoningo fikcijos kritikavimo ir nesąmoningo jos teigimo, arba tarp reprezentavimo ir veikimo. Iš tiesų gali atrodyti, kad fikcijų dvilypumas yra pirminė jų kone beribio pritaikymo sąlyga“33
Yra dar vienas įdomus W. Iserio pastebėjimas, kurio pirmąją (sakinio) dalį patvirtina, o antrąją paneigia W. Shakespeare’o „Hamletas“: „Fikcijos dvilypumą dviprasmišką padaro tik kontekstinis panaudojimas, o literatūroje dvilypumas įveiksminamas nepajungiant jokiam konkrečiam praktiniam tikslui“34. Hamleto eksperimentas buvo panaudotas tam tikrame kontekste, konkrečiam praktiniam tikslui, kurio reikšmę dažnai išleidžiame iš akių…
1 Bacon F. Naujasis organonas / Iš lotynų k. vertė H. Plečkaitis. – Vilnius: Margi raštai, 2004.
2 Haverkamp A. Hamlet, Hypotek der Macht. – Berlin: Kulturverlag Kadmos, 2004.
3 Ten pat. – P. 24. Beje, paskutiniai citatos žodžiai dviprasmiški, su ironija, gali būti išversti ir taip: „filosofija kaip teatro dispanseris“.
4 Baconas F. Naujasis organonas. – P. 22,
5 Beje, kartais vokiečiai išlaiko lotyniško žodžio originalą, štai Reinhardo Gammelio disertacija vadinasi „Herrn Bacons Idole“ (1986).
6 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 185. Ši idolo reikšme mums atrodo tinkanti, nes senasis Hamletas yra tarsi koks šalutinis ontoproduktas, Beje, panašiai suvokiamas ir jo sūnus Hamletas.
7 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – P. 95.
8 Baconas F. Naujasis organonas. – P. 206.
9 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – P. 96.
10 Baconas F. Naujasis organonas. – P. 29.
11 Shakespeare W. Hamletas / Vertė A. Nyka–Niliūnas. – Vilnius. Baltos lankos, 1994. – P. 57.
12 Ten pat. – P 107.
13 Ten pat. – P 109.
14 Ten pat. Šiame tekste galbūt atrastume visą stabų simfoniją: idola tribus, idola specun idola fori, idola theatri.
15 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – P. 96.
16 Ten pat.
17 Shakespeare W. Hamletas. – P. 76.
18 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – P 92.
19 Baconas F. Naujasis organonas. – P 23.
20 Shakespeare W. Hamletas.–P. 185–189.
21 Baconas F. Naujasis organonas. – P 31.
22 Šekspyras V. Raštai. – T. I / Vertė A. Churginas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. – P 254.
23 Baconas F. Naujasis organonas. – P. 24.
24 Ten pat.
25 Shakespeare W. Hamletas. – P. 75.
26 Baconas F. Naujasis organonas. – P. 105.
27 Ten pat.
28 Shakespeare W. Hamlet. Ubersetzung mit Anmerkungen von Norbert Greiner. – Tubingen: Stauffenburg Verlag, 2005. – P. 261.
29 „Na, pradėk, galvažudy! Po Šimts, greičiau, – ir užteks tų prakeiktų grimasų“ (A. Churgino vertimas).
30 „Nagi: „Kranksėdamas į kerštą varnas šaukia“ (A. Churgino vertimas).
31 „Pats laikas: mintys juodos kaip nuodai; ranka tvirta, aplinkui nė žmogaus* (A. Churgino vertimas).
32 Schwanitz D. Shakespeares Hamlet und alles, was ihn fur uns zum kulturellen Gedachtnis macht. – Munchen: Wilhelm Goldmann Verlag, 2008. – P. 96–101.
33 Iser W. Fiktyvumas ir įsivaizdavimas. – P. 105.
34 Ten pat. – P. 104.