Bartosz Połoński. Keturios novelės

2025 m. Nr. 8–9

Esu Bartošas Polonskis (Bartosz Połoński). Vilnietis, programuotojas ir rašytojas, Vilniaus dailės akademijos absolventas. Jau daug metų dirbu su kompiuterine grafika, savo kasdienybėje derinu kodą ir žodį. Pasitelkdamas technologijas, kūriau virtualios realybės (VR) projektus, leidžiančius patirti istorijas inovatyviomis, interaktyviomis formomis. Šią patirtį pritaikau ir kaip BLON animacijos bei videožaidimų festivalio inovatyvios animacijos ir VR programos kuratorius.

Literatūroje debiutavau romanu „Robczik“ („Robčikas“), parašytu autentišku Vilniaus lenkų jaunimo žargonu (lietuviškai išėjo 2023 m., vertė Evelina Bondar). Taip pat inicijavau ir sudariau poezijos antologiją „Pasaulis telpa akiratin“, kurioje susitiko apie penkiasdešimt lietuvių ir Lietuvos lenkų poetų. Savo kūrybinių ieškojimų centre matau dvi susikertančias ašis: lokalią, kurioje tyrinėju slavišką tapatybę, lietuvių ir lenkų santykius, ir universalią, kurioje analizuoju, kaip technologijos perkuria mūsų vidinį pasaulį.

 

12 minučių sapnas

Kelionė priemiestiniu traukiniu, maršrutu Naujoji Vilnia–Vilnius, yra uždara, prognozuojama sistema. Trukmė – dvylika minučių, paklaida – minimali. Šios sistemos kintamieji paprastai yra pastovūs: keleivių tankis, išorinis garso fonas, kinetinė energija. Mūsų stebėjimo metu sistemoje buvo identifikuoti šie elementai: a) pensinio amžiaus subjektas su biomasės kroviniu (bulvėmis), b) jaunesnio amžiaus moteriškos lyties subjektas su išoriniais garso slopinimo ir atkūrimo įrenginiais, kurių plotas viršijo jos galvos skerspjūvį, c) mes, du stebėtojai-eksperimentatoriai, ir d) anomalija.

Anomalija buvo moteriškos lyties subjektas, maždaug keturiasdešimties metų amžiaus, paniręs į tai, ką būtų galima pavadinti gilia staze. Jos veido išraiška rodė ilgalaikį sąlytį su aukšto rūgštingumo aplinka. Iš jos porėtos tekstilės apvalkalo sklido cheminių signatūrų rinkinys, identifikuojamas kaip drėgnas rūsys ir celiuliozės irimas (seni žurnalai). Tačiau svarbiausias jos būsenos parametras buvo gilus miegas, lydimas žemo dažnio vibracijos, primenančios vidaus degimo variklio darbą. Tai nebuvo tiesiog poilsis. Tai buvo būsena, artimesnė visiškam išsijungimui iš tiesioginės laiko tėkmės.

Sistemai pasiekus galutinį tašką (Vilniaus stotį), dauguma elementų pradėjo judėti pagal numatytą algoritmą – atsistoti ir išeiti. Netgi geros valios elementas (stambi, empatiška moteris, kurios elgsena rodė aukštą socialinės atsakomybės lygį) bandė paveikti anomaliją garsiniais signalais:

– Kelkitės, Vilnius!

Poveikis buvo lygus nuliui. Anomalija tik pakeitė savo erdvinę konfigūraciją, optimizuodama stazės būseną. Geros valios elementas, atlikęs savo funkciją, paliko sistemą.

Tada mano kolega stebėtojas pasiūlė hipotezę. Jo veido išraiška signalizavo apie minčių procesą, balansuojantį tarp genialumo ir visiško idiotizmo.

– Darom? – jo perduotas signalas buvo trumpas, bet aiškus.

Aš linktelėjau. Mūsų tikslas: patikrinti, kas nutiktų, jei į stabilią, bet miegančią sąmonę įvestume klaidingą erdvėlaikio kintamąjį.

Priėjau prie subjekto.

– Proszę pani, proszę wstawać! Już przyjechaliśmy do Warszawy! Trzeba wysiadać! (Ponia, prašau keltis! Jau atvykome į Varšuvą! Reikia išlipti!)

Jos regos sensoriai aktyvavosi. Ir čia mūsų eksperimentas peržengė prognozių ribas.

Akių rainelės buvo neįprastos spalvos. Ne nuovargio ar ligos raudonis, o sodrus, spektriškai grynas pigmentas, artimas kraujo spalvai. Šis netikėtas duomenų taškas privertė mane instinktyviai atsitraukti.

– Warszawa? – jos balso tembras buvo žemas, tarsi sklistų per didelį atstumą arba per kitą terpę. – Jak długo jechaliśmy? (Kiek laiko važiavome?)

Mano kolega pradėjo skleisti nekontroliuojamus garso virpesius – kikenimą. Aš, eksperimento vedlys, staiga pasijutau praradęs kontrolę. Mūsų įvestas kintamasis sukėlė neprognozuotą sistemos reakciją.

– Ee… bardzo długo, pani (Ee… labai ilgai, ponia), – mano atsakymas buvo improvizuotas ir neapgalvotas.

Ji atsistojo. Jos antropometriniai duomenys neatitiko pradinių stebėjimų. Atrodė aukštesnė. Judesiai buvo pernelyg sklandūs, tarsi jos kūnas nebūtų veikiamas įprastų inercijos dėsnių. Ir kvapas… Rūsio ir žurnalų signatūras pakeitė kitos: geozminas (drėgna žemė), pūvantys lapai ir subtili ozono nata.

– Warszawa… – pakartojo, ir jos lūpose šmėkštelėjo šypsena, kuri nerodė džiaugsmo. Ji rodė žinojimą. – Ile lat minęło? (Kiek metų praėjo?)

Šis klausimas taip netikėtai pažeidė kauzalumą, kad net aš pradėjau kikenti. Situacija tapo logiškai nepaaiškinama.

– Nie wiem, pani… Gal konduktoriaus klausti?

Jos juokas buvo skambus, bet jo akustinės savybės sukėlė fiziologinę reakciją – odos pašiurpimą.

– Konduktorius? O ne, mieli berniukai. Aš jau žinau, kur esu.

Ji šiek tiek palenkė galvą. Tai buvo ne padėkos, o pripažinimo gestas.

– Dėkui už pokštą. Bet žinot ką? Aš tikrai miegojau labai ilgai. Labai… labai ilgai.

Ji išlipo iš traukinio su balerinos gracija, be garso. Mes likome stovėti kaip du programuotojai, stebintys kodą, kuris ką tik įrodė, kad visata veikia ne pagal tas taisykles, kuriomis jie tikėjo.

– Ar tu suvokei jos duomenų perdavimą? – paklausė draugas, kai atgavome gebėjimą apdoroti informaciją.

– Ji patvirtino, kad labai ilgai miegojo…

– Bet mes pateikėme melagingą geografinę nuorodą…

– Taip. Tačiau ji jau turėjo teisingus koordinačių duomenis. Mūsų pokštas tik paspartino jos sinchronizaciją su esama realybe.

Tylėjome. Draugas iškėlė naują hipotezę:

– Gal ji yra kokia nors geologinio laikotarpio reliktinė sąmonė? Žinai, kaip genius loci, kuri kartais įsikūnija?

– Mažai tikėtina. Statistiškai labiau tikėtina, kad ji panaši į mano etikos mokytoją.

– Su raudonomis akimis?

– Su raudonomis akimis.

Grįžome namo, bandydami apdoroti įvykį per humorą, bet mūsų smegenyse liko liekamasis reiškinys. Kartais, važiuodami tuo pačiu maršrutu, mes skenuojame aplinką ieškodami jos signalo. O kartais, tyloje, atrodo, jog girdime aidą. Akustinį pėdsaką iš senųjų girių.

Greičiausiai tai tik vėjas. Taip, logiškai mąstant, tai tik oro srovių judėjimas.

Nors tas informacinis fragmentas – „labai ilgai“ – kartais vis dar rezonuoja mūsų kaukolėse.

 

Oksana

Oksana taip greitai slinko instagramo juosta, kad vaizdai liejosi į vientisą, beprasmę masę. Tuo pat metu ji leido seilių burbuliukus – visiško abejingumo ženklą. Paskui prispaudė skruostą prie seniai neplauto 74 autobuso stiklo. Už jo monotoniškai linguodami pro šalį skriejo beržų gojeliai, o jų balti kamienai mirgėjo it brūkšninis kodas, žymintis dar vieną nuvažiuotą kilometrą tolyn nuo centro, gilyn į rajoną. Jos pirštai nesąmoningai žaidė su plaukų sruoga – senas įprotis iš laikų, kai dar tikėjo, jog įmanoma pasislėpti už rusvų garbanų uždangos. Dabar, būdama dvidešimt trejų, jau skaudžiai žinojo: nuo to, ką nešiojiesi viduje, nepabėgsi.

– Ksiuša, žiūrėk, tas čiuvas iš galo vis į tave spigina, – sukikeno Lena, baksnodama ją alkūne į šoną. – Jaučiu, visas šlapias.

Vovka, sėdintis priekyje, atsisuko. Jo platus, pernelyg savimi pasitikintis šypsnys apnuogino baltus dantis. Dvidešimt penkeri metai, tvirtas, bukas sprandas ir rankos, kurios, atrodė, visada instinktyviai žinojo, kur prisiliesti, kad sužalotų arba suteiktų malonumą. Jis buvo iš tų vyrų, kurie vien savo buvimu užpildo visą erdvę.

– O žinot, mergos, kodėl lietuvių bachūrai tokie tylūs? – jis net nelaukė atsakymo, demonstratyviai mėgaudamasis savo paties sąmoju. – Nes bijo, kad, kai pradės bazarint, visi išgirs jų baisų labanską akcentą.

Vitalikas, sėdintis šalia Vovkos, pratrūko kvatotis ir delnu tvojo per sėdynės atlošą. Jo juokas buvo aštrus ir skardus, lyg kirvis, kertantis perdžiūvusį medį, – Oksana fiziškai pajuto, kaip jis sminga jai tarp menčių. Tarsi pratęsdamas Vovkos mintį, Vitalikas tyčia garsiai, kad išgirstų aplinkiniai, iškraipytu lietuvišku akcentu metė:

– Morda kirpyčia prosit (Veidas prašosi plytos).

– Nu blet, baikit jūs, – sumurmėjo Oksana, bet jos balsas net jai pačiai nuskambėjo silpnai ir neįtikinamai. Pajuto, kaip pilve vėl užsiveržia pažįstamas mazgas. Tai nebuvo baimė – tai buvo kažkas blogiau. Gėda, sumišusi su bejėgiškumo kartėliu.

– Tik garsiai rėkti ir temoka. Agresija, matyt, jų DNR užkoduota. – Moteris, sėdinti dviem eilėmis toliau, net nepakėlė akių nuo telefono. Jos balsas nebuvo piktas, greičiau konstatuojantis, lyg teismo nuosprendis, ištartas kalbininkės tonu, ganėtinai garsiai, kad irgi išgirstų visi aplinkui. Jai galėjo būti apie septyniasdešimt, žili plaukai surišti į paprastą kuodą, o ant kaklo kabojo auksinis kryželis – lygiai toks pat, kokį nešiojo Oksanos močiutė Jelizaveta.

Ore pakibo stingdanti tyla, tirštesnė už išmetamųjų dujų tvaiką autobuso salone. Tie žodžiai smogė Oksanai lyg antausis. Ne todėl, kad buvo įžeidžiantys – todėl, kad nuskambėjo kaip neginčijama tiesa, ištarta abejingo teisėjo lūpomis. Ji pajuto, kaip kraujas atslūgsta nuo veido.

Tačiau Vovka, priešingai, nei tikėtasi, nusišypsojo dar plačiau. Lėtai, demonstratyviai atsistojo, įsikibdamas į turėklą, jo stambus kūnas siūbavo į taktą su kretančiu autobusu.

– Ką sakai, babulia? Nisuprantu lituviškai. Gali normaliai kalbėci?

Oksana matė, kaip moters pirštai įsitempė ir stipriau sugniaužė rankinės dirželį. Pajuto, kaip per jos pečius perbėgo virpulys. Ir tada kažkas joje lūžo. Ne iš pykčio, bet iš atpažinimo. Ji pažino tą virpulį. Pati jį jausdavo, kai Vovka artindavosi prie jos išgėręs, kai jo rankos tapdavo pernelyg užtikrintos, pernelyg greitos.

– Vladekai, sėskis, – ištarė ji, šįkart garsiau, tvirčiau.

– Ką tu, blet? – jis atsisuko į ją tokiu veidu, lyg matytų pirmą kartą. – Šiandien irgi lietuve pasidarei?

Moteris atsistojo, tikriausiai nusprendė persėsti priekin, arčiau vairuotojo. Eidama pro Vovką – šis tyčia neatitraukė ištiestos kojos – ji suklupo, spėjo sugriebti turėklą, bet jos rankinė šleptelėjo ant purvinų grindų.

Vitalikas suriaumojo iš juoko. Lena taip pat nusijuokė, bet jos akys liko tuščios, lyg apleisto namo langai.

Oksana stebėjo, kaip moteris lenkiasi pasiimti rankinės. Ji matė senatvines dėmes ant jos plaštakų, smulkių raukšlių tinklelį aplink akis, auksinį kryželį, besisupantį ant krūtinės. Ir staiga, lyg žaibui blykstelėjus, tą moterį išvydo kaip Jelizavetą iš fragmentiškų vaikystės prisiminimų ir pokarinių nuotraukų. Tas pats nebylus orumas, ta pati tyla susidūrus su agresija. Oksana pajuto keistą atpažinimo virpulį – lyg praeitis staiga būtų tapusi apčiuopiama, lyg ji būtų supratusi, kas jos močiutė iš tikrųjų buvo.

Moteris grįžo į savo vietą, tvirčiau prisitraukė rankinę prie savęs, lyg saugotų ne daiktus, o paskutinius orumo likučius. Ji nebežiūrėjo į jų pusę, nuduodama, kad nieko neįvyko. Tačiau Oksana, stebėdama jos atspindį tamsėjančiame lange, pagavo žvilgsnį – vos sekundę, kai moters akys buvo nukreiptos į tolį, o veide išryškėjo ne pyktis, vien sunkus, kartėlio ir nuovargio kupinas nusivylimas.

Joks žodis nenuskambėjo, bet Oksanai jo ir nereikėjo. Tyla buvo iškalbingesnė už bet kokį prakeiksmą. Ir tada Oksana pajuto, kaip kažkas joje lūžta galutinai. Tai nebuvo pyktis – tai buvo supratimas. Staiga ji suprato viską su skaidriu, veriančiu aiškumu. Suprato, kodėl Vovka negali būti kitoks, kodėl Vitaliko juokas visada per garsus, lyg bandytų užgožti vidinę tuštumą, ir kodėl Lena akyse nešiojasi tokią pat tuštumą, lyg po bombardavimo. Jie visi buvo įstrigę tame pačiame autobuse, važiuojančiame į niekur.

– Aš išlipu, – staiga tarė ji.

– Ką? Čia? – Vovka nustebęs pažvelgė į ją. – Iki Vileikos dar penkios stotelės.

– Aš išlipsiu čia, – pakartojo ji ir užsisegė džemperį.

Kai autobusas sustojo, ji pakilo išlipti. Vovka sugriebė ją už rankos, jo pirštai buvo lyg geležiniai antrankiai.

– Ksiucha, ką tu darai, blet?

Ji pažvelgė jam į veidą. Išvydo jame pažįstamą švelnumo ir agresijos mišinį, silpnumą, slepiamą po jėgos kauke. Pamatė žmogų, kuris bijo – bijo likti vienas savo mažame pasaulyje, apibrėžtame rajono ribomis.

– Paleisk, – tyliai, bet tvirtai pasakė ji.

– Ksiuš…

– Paleisk.

Paleido. Ji išlipo. Autobusas pajudėjo, nusiveždamas Leną tuščiomis akimis, Vitaliką su per garsiu juoku ir Vovką, kurio veidas galiniame lange pasirodė panašus į išsigandusio berniuko.

Ji stovėjo Batoro stotelėje, viena, klausydamasi, kaip tolumoje nutyla variklio burzgimas. Oras kvepėjo sakais ir drėgna žeme – pirmykštis, gaivus kvapas, visiškai kitoks nei priplėkusio autobuso tvaikas. Kažkur netoliese esančiame miške užkukavo gegutė – garsas, kurį girdėjo ir jos močiutė, ir jos pramočiutė, ir visos jos giminės moterys, kadaise gyvenusios šioje žemėje.

Savaitė praėjo kaip karštligės sapnas. Oksana slankiojo po butą tarsi šmėkla, lyg jos atvaizdas veidrodyje priklausytų kažkam kitam. Vovka skambino, rašė, kartą net atėjo prie durų, bet ji neatidarė. Lena siuntė emocingus garso pranešimus, klausdama, kas atsitiko, bet Oksana tylėjo. Jautė, kaip lėtai trupa senosios asmenybės pamatai, ir nežinojo, kas liks po griuvėsiais.

Trečiadienio vakarą ji sėdėjo virtuvėje, gerdama atšalusią arbatą. Žvilgsnis nukrypo į močiutės nuotrauką ant šaldytuvo. Sena nespalvota nuotrauka, saugoma nuo vaikystės – jauna moteris tamsiu paltu, stovinti prie beržo. Bet dabar, pirmąkart per visus tuos metus, ji atidžiau įsižiūrėjo į pablukusį užrašą kitoje pusėje, išvedžiotą dailyraščiu: „Elžbieta, 1952 m.“ Ne „Jelizaveta“, kaip visada manė. Elžbieta. Lietuviškai.

Ji prisiminė, kaip močiutė kartais, ypač sirgdama ar pavargusi, imdavo murmėti keistus, negirdėtus žodžius. Mama visada skubėdavo ją nutildyti: „Močiutė pavargo, sapnuoja.“ Dabar Oksana suprato: ji ne sapnavo. Ji prisiminė.

Vakare atsisėdo prie laptopo ir susiradusi įsispoksojo į „AncestryDNA“ svetainę. Kaina – aštuoniasdešimt devyni eurai. Ji atsidarė savo banko programėlę. Sąskaitoje – keturiasdešimt trys eurai ir keliolika centų.

Prasidėjo makaronų ir arbatos dieta. Kiekvieną sutaupytą eurą ji mintyse dėjo į krūvelę. Gruodžio pradžioje, lyg mažas stebuklas, įkrito kalėdinė alga. Tą patį vakarą ji užsakė testą.

Kai po kelių savaičių atėjo mažas paketas su plastikiniu mėgintuvėliu, Oksana pajuto nerimą, stipresnį nei tada, kai laukė nėštumo testo rezultatų pirmaisiais metais su Vovka. Tada bijojo ateities, dabar – visos savo praeities. Atsargiai surinkusi seilių pavyzdį, sandariai uždarė ir išsiuntė.

Du mėnesiai slinko lėtai, pilni abejonių. Gal geriau būtų buvę nežinoti? Gal ta moteris autobuse buvo teisi?

Kovo pradžioje atėjo elektroninis laiškas. Pavadinimas: „Jūsų AncestryDNA rezultatai paruošti“.

Drebančiomis rankomis ji atidarė nuorodą. Ekrane atsirado didelis ratas su spalvotais segmentais: Rytų Europa: 31 %, Baltijos šalys: 26 %, Rusija / Ukraina: 28 %, Skandinavija: 9 %, Kita: 6 %.

Žemiau buvo sakinys: „Jūsų genetinis profilis rodo stiprų baltišką paveldą, ypač susijusį su Rytų Lietuvos regionu. Nustatyti galimi giminystės ryšiai su 847 kitais naudotojais.“

Oksana spoksojo į ekraną. Dvidešimt šeši procentai. Daugiau nei ketvirtadalis. Ji paspaudė mygtuką „Žiūrėti išsamią giminaičių informaciją“, bet ekrane iššoko pranešimas: „Norite sužinoti daugiau? Išsamūs regioniniai duomenys, giminystės ryšiai ir migracijos keliai prieinami su Premium ataskaita. Kaina: 49 Eur.“

Ji atsistojo nuo kompiuterio ir priėjo prie lango. Už jo sniegas tyliai leidosi ant Naujosios Vilnios stogų, ant tų pačių gatvių, kuriomis kadaise vaikščiojo jos močiutė Elžbieta.

Atsisukusi pažvelgė į virtuvės stalą, kur gulėjo ta pati močiutės nuotrauka. Elžbieta žiūrėjo į ją iš praeities – jauna moteris tamsiu paltu, stovinti prie beržo, tokio pat, kokius ji kasdien matydavo pro autobuso langą.

Pirmą kartą per ilgą laiką Oksana nusišypsojo. Ne liūdnai ir ne karčiai. Tiesiog nusišypsojo.

 

Popierinis žmogus

Vilnius glūdėjo pilkame, drėgname 1971-ųjų lapkričio rūke. Miestas atrodė tarsi monochrominė nuotrauka – be spalvų, be vilties, be ateities. Tai buvo Leonido Brežnevo epochos vidurys, kai atrodė, kad pilka sovietinė tikrovė tęsis amžinai, be jokios prošvaistės. Net oras atrodė sustingęs, tarytum ir jis bijotų kvėpuoti per garsiai.

Bronisław Dobrowolski jau trečią valandą stovėjo gyvoje eilėje Vilniaus civilinės metrikacijos biure. Jo kojos nutirpo nuo stovėjimo ant šaltų grindų, o delnai buvo drėgni nuo šalto prakaito. Rankoje gniaužė pluoštą dokumentų – visą savo gyvenimą, susegtą į vieną bylą. Gimimo liudijimai, vedybų pažymėjimas, diplomas, darbo pažymėjimai. Visa tai tam, kad jo sūnus turėtų bent menkiausią galimybę, o ne atsitrenktų į sieną. Visa tai tam, kad Dobrowolski virstų Dobrovolskij.

Veidai aplinkui jį – panašūs į jo paties. Vienodai prislėgti pažemintųjų veidai. Jie taip pat atėjo pakeisti datų, vardų, gimimo vietų įrašų. Visa eilė žmonių, kurie paskutinį kartą gyvenime įvykdys savo pasirinkimą, nors ir šis pasirinkimas bus atsisakymas pasirinkti.

– Tėti, kodėl mes tai darome? – tyliai paklausė dešimtmetis Tomasz, tampydamas apsitrynusios tėvo striukės rankovę. Jo mažos rankos buvo šaltos, o akyse – nesupratimas.

Bronisław nusisuko. Jis negalėjo žiūrėti sūnui į akis. Kaip paaiškinti vaikui, kad jo lenkiška pavardė, kurią giminė garbingai nešiojo šimtmečius, yra tarsi randas, neleidžiantis judėti pirmyn? Kaip pasakyti, kad dėl to jis, kvalifikuotas inžinierius su diplomu ir projektų patirtimi, yra priverstas dirbti žemiausio lygio darbuotoju kompresorių gamykloje Naujojoje Vilnioje – veržti varžtus ir nešioti sunkius metalo gabalus, nors jo galva pilna sudėtingų skaičiavimų ir projektų idėjų? Kaip pasakyti, kad kiekvieną rytą jis stoja prie konvejerio juostos, žiūrėdamas, kaip jo sumanymai ir techniniai sprendimai atitenka Petrovui, Galkinui, Kozlovui – tiems, kurių pavardės „skamba teisingai“? Kad direktorius kiekvieną kartą žiūri pro jį, kai dalijamos premijos ar paaukštinimai, nors puikiai žino, kad Bronisław yra vienintelis ceche, sugebantis išspręsti sudėtingiausias technines problemas? Šioje sustabarėjusioje sistemoje, kurioje, atrodė, niekas niekada nepasikeis, prisitaikymas buvo ne pasirinkimas, o būtinybė.

– Žinai, sūnau… – Bronisław pradėjo sakinį, bet žodžiai užstrigo gerklėje tarsi akmuo. Jam prieš akis iškilo tėvas. Wacław Dobrowolski. Armijos Krajovos karys. Žmogus, dešimt metų praleidęs Sibiro lageryje už tai, kad po karo Vilniaus krašte slapta mokė vaikus lenkų kalbos. Grįžo išblyškęs, sunykęs, bet vis dar tvirtu žvilgsniu. Tėvas grįžo palaužtu kūnu, bet ne dvasia.

„Pavardė – tai ne drabužis, Broniau, – sakydavo jis, gniauždamas sūnaus petį sudžiūvusia ranka. – Tai tavo polskość, tavo garbė. Tai viskas, kas iš tiesų tavo. Galima atimti namus, darbą, sveikatą. Bet pavardės – niekada.“

 

– Mes… prisitaikome, – pagaliau išlemeno, ir šie žodžiai nuskambėjo jam lyg paties sau ištartas nuosprendis. – Kartais, kad išgyventum, reikia būti protingesniam už tuos, kurie nori tave sunaikinti.

Eilė pasislinko. Kiekvienas žingsnis langelio link buvo žingsnis tolyn nuo to, kas jis buvo. Pagaliau langelis. Abejinga biurokratė pusiau užmerktomis akimis ir neapsakomai pavargusiu veidu. Lenino portretas nuo sienos žiūrėjo žemyn į juos visus – į žmonių procesiją, aukojančią save ant sistemos altoriaus.

– Dobrowolski į Dobrovolskij? – paklausė ji rusiškai, atsainiai peržvelgdama popierius. Josios balse nebuvo nei paniekos, nei užuojautos – tik abejingumas. – Imia očestva… – ji įsistebeilijo į dokumentus. – Vaclavovič? Ne, ne, taisyklingiau bus Vasiljevič. Vaclav – tai ne rusiškas vardas.

– Bet… bet tai mano tėvo vardas, – Bronisław sugebėjo ištarti, jo balsas drebėjo. – Wacław Dobrowolski. Toks jis gimė, toks gyveno…

Biurokratė pakėlė akis – pirmą kartą per visą pokalbį. Jos žvilgsnis buvo šaltas kaip sovietinis betonas.

– Aha, suprantu, – tarė, ir jos balse nuskambėjo lengva panieka. – Dar vienas. Klausykite, pilieti, mes čia ne muziejus. Dokumentai turi atitikti taisyklingas formas. Vasilij Dobrovolskij – tai skamba normaliai. Vaclav… – ji ištarė vardą su pasidygėjimu. – Kas tai per vardas? Lenkiškas? Lietuviškas? Nežinia kas. Dokumentuose turi būti rusiškas atitikmuo.

Ji trumpam susimąstė, žiūrėdama į popierius.

– O gal norite Boris Vasiljevič Dobrovolskij? – pasiūlė nuoširdžiai nusišypsodama, tarsi darytų jam paslaugą. – Labai gražiai skamba.

Bronisław gniaužė kumščius. Jis žinojo, kad toliau ginčytis būtų beprasmiška ir pavojinga, bet girdėti, kaip jo tėvo vardas išvadinamas „nežinia kuo“, o dabar dar ir jo paties vardas keičiamas į visiškai svetimą…

– Ne… Bronislav pakaks, – išlemeno jis. – Bronislav Vasiljevič.

– Kaip norite, – abejingai tęsė moteris, jau grįždama prie savo rutinos. – Bronislav Vasiljevič Dobrovolskij. Dabar viskas taisyklingai.

Taisyklingai. Šis žodis sudavė Bronisławui lyg kumštis į krūtinę. Taisyklingai. Tarsi jo tėvo pavardė, už kurią šis kentėjo dešimt metų lageryje, būtų buvusi klaida, kurią reikia ištaisyti.

Bronisław tylėdamas linktelėjo. Moteris paėmė jo ir žmonos pasus, numetė juos į šoną tarsi šiukšles. Tada paėmė sunkų, medinį antspaudą. Garsus, duslus trinktelėjimas per Bronisławo prašymo formą nuaidėjo jo galvoje lyg šūvis. TRANKT. Sprendimas tapo oficialus. Kelio atgal nebėra. Jo pavardė dabar buvo tik archyvinis įrašas, mirusi praeitis.

– Priimta, – abejingai tarė moteris, net nepakeldama akių. Jos pirštai jau siekė kito aplanko. – Naujų pasų atsiimti ateikite po mėnesio. Pasiimkite šitą lapelį. Slieduščij! (Kitas!)

Ji pastūmė jam nedidelį raštelį – patvirtinimą, kad dokumentai priimti. Bronisław paėmė jį drebančiomis rankomis. Atrodė, kad laiko ne popiergalį, o savo pavardės mirties liudijimą. Arba savo tėvo antro palaidojimo kvitą.

– Dziękuję, – sugebėjo ištarti lenkiškai. Tai buvo mažas, paskutinis pasipriešinimo aktas. Tarsi atsisveikinimas.

Išėjęs į lauką, jis atsisėdo ant šlapio suoliuko. Tomasz atsisėdo šalia, jo rankutė instinktyviai rado tėvo delną.

– Tėti, tai dabar mes… rusai? – paklausė jis, ir šis klausimas aidėte nuaidėjo tėvo galvoje.

Bronisław pažvelgė į delne sugniaužtą raštelį, tada į sūnų. Į mėlynas berniuko akis, kurios dar nežinojo, ką reiškia gyventi su nuolatiniu savęs išdavimo pojūčiu.

– Ne, syneček, – tyliai atsakė jis, ir jo balsas buvo kupinas neišsakyto skausmo. – Mes esame Dobrowolskiai. Visada. Tik… pasaulis to neturi žinoti. Tai mūsų paslaptis.

Namuose Janina, sužinojusi, kad viskas baigta, be garso pravirko virtuvėje. Plaunant indus jos rankos drebėjo, tačiau įprastas darbas turėjo atkurti jų kasdienybės normalumą.

– Ar mes teisingai pasielgėme, Broniau? – paklausė ji, ir jos balsas nuskambėjo kaip sužeisto gyvūno cypimas.

Bronisław negalėjo atsakyti. Jis tik priėjo, apkabino žmoną, ir jiedu stovėjo tyloje, gedėdami dalelės savęs, kurią tą dieną oficialiai palaidojo, o po mėnesio galės atsiimti tai įrodančius dokumentus.

Tas duslus antspaudo dunkstelėjimas Tomasz vaikystės atmintyje ilgainiui nusėdo po kitų, svarbesnių įvykių sluoksniais: mokykla, universitetas, pirmasis darbas, Sąjūdis, Lietuvos nepriklausomybė, kuri atrodė kaip stebuklas. Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, tūkstančiai žmonių nusprendė tyliai atitaisyti įrašus savo dokumentuose – susigrąžino tikruosius vardus, pavardes, tautybes, žemes. Tomasz su tėvu nuėjo į tą patį pastatą, kuriame kadaise mindžiukavo sovietinė eilė, tik dabar ten plevėsavo trispalvė, o pareigūnai kalbėjo lietuviškai. Atsikratyti to „-ij“ pabaigos? Žinoma, užpildykite šią formą. Niekas neklausė kodėl, niekas nesprendė, kas „taisyklingiau“. Tai buvo paprasta, beveik rutininė procedūra – viena iš tūkstančio istorijų apie sugrįžimą į save. Naujame pase buvo rašoma lotyniškomis raidėmis, ne kirilica.

Praėję dešimtmečiai tėvo auką pavertė blankiu, beveik pamirštu prisiminimu, istoriniu artefaktu iš seniai pradingusios epochos. Atrodė, kad popierinis žmogus, gimęs tą niūrią 1971-ųjų dieną, seniai mirė ir palaidotas archyvuose. Iki šiandien.

Tomasz Dobrowolski, dabar jau solidus vyras, vienas gerbiamiausių kibernetinio saugumo specialistų šalyje, sėdėjo ant kietos kėdės moderniame kabinete Valstybės saugumo departamento pastate Vilniuje. Tai buvo jo karjeros viršūnė – paskutinis pokalbis dėl aukščiausio lygio NATO saugumo patikrinimo. Darbas su ypatingos svarbos Aljanso infrastruktūra būtų gražus jo ilgo profesinio kelio įvertinimas, visą gyvenimą siekta svajonė.

Priešais sėdėjo du pareigūnai – vyras ir moteris, abu maždaug keturiasdešimties. Jų veidai buvo ramūs, bet akys – skvarbios, apmokytos ieškoti melo, baimės, slepiamų dalykų. Jie peržiūrėjo jo bylą, kurią sudarė šimtai puslapių – viso jo gyvenimo dokumentų kopijos.

Tada vyresnysis pareigūnas lėtai atvertė naują aplanką. Judesys buvo teatrališkas, iš anksto apgalvotas. Iš aplanko išėmė pageltusio popieriaus kopiją ir pastūmė per stalą Tomaszui. Tai buvo jo tėvų sovietinių pasų įrašo kopija, gauta iš archyvų. Praeitis, kuri, atrodė, buvo amžinai palaidota, dabar gulėjo ant stalo kaip lavonas, staiga iškastas iš kapo.

– Pone Dobrowolski, – ramiai ištarė pareigūnė. Jos akys nespindėjo nei gailestingumu, nei smalsumu – tik profesionalės šalčiu. – Mes atliekame labai išsamią patikrą. Aptikome šį įrašą. Gal galėtumėte paaiškinti, kodėl jūsų šeima 1971 metais oficialiai pakeitė pavardę į Dobrovolskij?

Tomaszui per nugarą perbėgo ledinis šiurpulys. Daugiau nei penkiasdešimties metų senumo įvykis dabar galėjo nulemti jo ateitį. Praeitis, nuo kurios jis manė pabėgęs, pagaliau jį sugavo.

– Tai… buvo sudėtingi laikai, – pradėjo jis, ir jo balsas nuskambėjo tarsi iš labai toli.

– Mes suprantame, – pertraukė vyras, nors jo balse nebuvo jokio supratimo. – Bet mums reikia faktų. Kiekviena neaiški praeities detalė, ypač susijusi su pavardės keitimu į rusišką variantą sovietmečiu, kelia raudonos vėliavos grėsmę. Tai gali rodyti praeities ryšius, spaudimą, apie kurį turėtume žinoti, arba pažeidžiamumą, pretekstą šantažui iš nedraugiškų valstybių. Jūs tai suprantate.

Tomasz puikiai suprato. Jis pažvelgė į pareigūnų veidus, akys susidūrė su šaltais, profesionaliais žvilgsniais. Jie nebuvo istorikai. Jie buvo rizikos analitikai. Žmonės, kurie žiūrėjo į jo šeimos tragediją kaip į duomenų masyvą, kurį reikia išanalizuoti. Istorija apie tėvo skausmą, apie pažeminimą ir bandymą apsaugoti sūnų jiems galėjo nuskambėti kaip prastai suregzta pasaka.

Atmintyje staiga iškilo ne civilinės metrikacijos biuras, o suoliukas lauke po visko. Jo paties, dešimtmečio berniuko, klausimas: „Tėti, tai dabar mes… rusai?“ Ir tėvo atsakymas, ištartas su begaliniu nuovargiu ir meile. Atsimena tėvo rankas, kurios drebėjo laikydamos tą prakeiktą raštelį.

Tomasz atsirėmė į kėdę. Jis žiūrėjo į pareigūnus, bet matė savo tėvą. Matė jį stovintį eilėje, aukojantį savo garbę dėl sūnaus ateities. Matė motiną, verkiančią virtuvėje, plaunančią indus virpančiomis rankomis.

– Mes… – pradėjo jis, ir jo balse nuskambėjo netikėtas atgarsis iš praeities. – Mes prisitaikome.

Tą akimirką, kai jo ateitis buvo sveriama ant biurokratinio abejingumo svarstyklių, Tomasz pajuto ne tik savo, bet ir visos tautos istorijos svorį. Praeitis nebuvo palaidota archyvuose – ji gulėjo ant stalo, išdraskyta ir apnuoginta, laukdama savo nuosprendžio.

Pareigūnai laukė tęsinio, o Tomasz pirmą kartą per penkiasdešimt metų galutinai suprato, ką tą dieną iš tiesų jautė jo tėvas.

 

ZverGPT

2025 m. birželio 27 d. Naujoji Vilnia

Popierius keistas. Storas, gelsvas. Rašiklis – bukas, plastikinis, kad savęs nesužeisčiau. Viskas čia saugu. Saugiau už aplinką, kurioje gyvenau pastaruosius trejus metus. Gydytoja Jurgelienė sakė, kad rašymas padeda. Sudėlioti mintis į linijas. Kaip kodą. organizeThoughts = () => { … }. Bet mano galvoje dabar ne sintaksė. Tik begalinis, chaotiškas log failas, kurio neįmanoma parse’inti.

Telefonas guli ant spintelės. Išjungtas. Bet mano nykštys vis tiek juda. Nejučia, automatiškai. Scroll down, scroll down, refresh. Lyg vis dar skaityčiau tuos srautus. Lyg tikrinčiau metrikas. Delnai prakaituoja, nors palatoje vėsu. Jie visada prakaituoja.

Vakar daktarė vėl klausė apie balsus. Aš bandžiau paaiškinti. Tai ne balsai. Tai… komentarai. Jie kartojasi galvoje, kaip cron job’as, paleistas be galimybės jį sustabdyti.

„Поляки, вы следующие“ (Lenkai, dabar jūsų eilė). „Zelensky narkoman i kloun“ (Zelenskis narkomanas ir klounas). „Europa pavargo nuo ukrainiečių parazitų.“ „Buča – spektaklis, kur niekas nežuvo, Vakarų inscenizacija.“

Spaudžiu rankose buką rašiklį taip stipriai, kad krumpliai baltuoja. Kiek tų sakinių mano? Kiek jų – sistemos sugeneruoti?

 

2024 m. ruduo, Konstitucijos prospektas, Vilnius

Latė garavo puodelyje su melsvu „Baltic Ledger Solutions“ logotipu. Už lango – stikliniai dangoraižiai, atspindintys pilką dangų. Monitoriuje – tvarkingos TypeScript kodo eilutės. Kuriu frontendą kriptovaliutų prekybos audito sistemai. Logika. Skaidrumas. Taisyklės. Viskas taip… švaru. Kiekviena funkcija daro tik tai, ką turi daryti. Jokių paslėptų motyvų, jokio dvigubo dugno. pure function.

Pakėliau puodelį. Ekrano kampe iššoko Slack pranešimas. Projekto vadovė, Lina: „Kolegos, primenu, šiandien 15 val. Sprinto peržiūra :)“

Tas smaili feisas.

🙂

Dvitaškis ir skliaustelis. Paprastas, nekaltas. Bet mane tiesiog atjungė. Puodelis sustingo pusiaukelėje. Akyse sutemo. Tai nebuvo Slack. Tai buvo Telegram. Ir rašė ne Lina. Rašė Antonas.

„Bogdanai, maladec. puikiai padirbėta. Engagement’as +12 %. Judam toliau :)“

Tas pats korporatyvinis, draugiškas fasadas, slepiantis puvėsius. Tą akimirką vietoj savo stiklinio biuro aš vėl atsidūriau Charkivo ofise, o vėliau nuomojamo buto Lvive kambaryje, kurio sienos su senais išblukusiais tapetais spaudė mane iš visų pusių. Normalus gyvenimas, kurį taip kruopščiai bandžiau susiklijuoti, subyrėjo į šipulius nuo vieno dvitaškio ir skliaustelio.

 

2021 m. vidurys. Vieta: biuras kažkur netoli Charkivo

Iš pradžių tai buvo žaidimas. Pats kiečiausias strateginis žaidimas, kokį esu žaidęs. Kai Antonas, senas kurso draugas, mane čia atsitempė, atrodė, kad ištraukiau laimingą bilietą. Aš – programuotojas, geek’as, politika man buvo tolima kaip astrofizika. O čia – startuolis. Tikras, su bean bag’ais, nemokamais lunchais ir naujausiais MacBook’ais.

Antonas buvo mūsų Product Owner. Jis niekada nekalbėjo apie propagandą ar dezinformaciją. Jis kalbėjo apie „user engagement“, „conversion rates“, „A/B testing“, „narrative funnels“. Mūsų rytiniai stand-up’ai atrodė kaip bet kurioje IT įmonėje. Aptarinėjome vakarykščius rezultatus, bug’us, planavome sprint’ą.

Mūsų tikslas, – sakydavo Antonas, braižydamas schemas lentoje, – yra maksimaliai padidinti vartotojų išlaikymą mūsų channeliuose. Konkurencija didelė, turime būti greitesni, įdomesni, labiau provokuojantys.

Mano pirmoji užduotis buvo grynai techninė. Sukurti infrastruktūrą. VPN’ų ir proxy serverių tinklą, kad atrodytų, jog tūkstančiai mūsų „vartotojų“ rašo iš Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos, Čekijos. Kiekvienas „vartotojas“ – tai botas, turintis savo IP adresą, naršyklės user-agent’ą, elgesio modelį. Kūriau load balancer’ius, kad paskirstyčiau srautą, rašiau šifravimo algoritmus, kad mūsų veiklos nebūtų galima atsekti. Tai buvo sudėtingas, įdomus inžinerinis iššūkis. Ir už tai mokėjo biešanas babkes. 5000 eurų per mėnesį. Ukrainoje. Aš galėjau nusiųsti mamai į Krokuvą tiek, kad ji pamirštų vargą. Seseriai Varšuvoje apmokėti buto nuomą pusei metų į priekį. Jaučiausi ne kaip bailys, pabėgęs nuo artėjančio chaoso, o kaip herojus.

Tada Antonas pasakė: „Gerai, infra stovi. Dabar reikia ją testuoti. Pradėkime nuo turinio generavimo.“

Iš pradžių buvo paprasta. Tarp žiaurių kadrų iš Gvatemalos gaujų karų ar autoavarijų video kompiliacijų įterpdavome ir vaizdų su neva sunaikinta ukrainiečių karine technika Donbase. Bet kokį šokiruojantį, adrenaliną sukeliantį turinį, kuris priverstų žmones spausti. Prie video – prierašas. Kažkas panašaus į: „ШОК! Это происходит на границе с Польшей! Жми, чтобы узнать правду!“ (Šokas! Tai vyksta Lenkijos pasienyje! Paspausk, kad sužinotum tiesą!) Tą žinutę su nuoroda mano parašyti skriptai automatiškai išmėtydavo po šimtus atvirų Telegram grupių.

Antonas minėjo, kad tai bus „full-stack“ darbas… bet tai reiškė daryti viską. Ir turinį kurti.

Botai. Pirma, sukūriau turinio generavimo modulį. Kiekvienas botas gavo savo primityvią „asmenybę“. Mes juos vadinome „choru“.

Pradžioje jie generuoja paprastą, bet reguliarų turinį. Taip. Reguliariai. Kaip vaistai. 8 ryto. 8 vakaro. Mano botai irgi taip dirbo. Vienas kas rytą rašydavo „Labas rytas!“ variantus. Kitas – orų prognozę per Weather API. Trečias – dienos citatą. GET request į citatų API, POST request į Telegram kanalą. 200 OK. Viskas gerai. Viskas veikia. Esmė – reguliarumas. Cron job’ais tai išsprendžiau.

Tada sukūriau reakcijų sistemą. Tai buvo įdomesnė dalis. „Choro“ dalyviai turėjo reaguoti ne tik vienas į kitą, bet ir į tikrus žmones. Pavyzdžiui, jei tikras vartotojas parašydavo komentarą su raktažodžiu „problema“ ar „sunku“, vienas iš botų automatiškai atsakydavo: „Užuojauta, tikiuosi, viskas išsispręs.“ Jei kitas „choro“ narys ką nors paskelbdavo, mažiausiai penki kiti botai automatiškai paspausdavo like’ą ir vienas ar du parašydavo palaikantį komentarą, pavyzdžiui, „Puiki mintis!“ arba „Visiškai pritariu!“. Taip mes sukūrėme uždarą teigiamo pastiprinimo ratą, dirbtinį bendruomeniškumo jausmą, kuris palaikė engagement’ą.

 

2022 m. vasario 24-oji

 Charkivo biuras dingo per naktį. Antonas parašė per Telegram: „Bogdanai, imk daiktus ir varyk į Lvovą. Ten saugiau. Išsinuomosi butą, dirbsi iš ten. Visa komunikacija – tik per šį kanalą.“

Taip prasidėjo mano asmeninis pragaras. Apsigyvenau sename, sovietiniame bute Lvivo pakrašty. Jokio komandos jausmo. Jokių gyvų pokalbių. Tik aš, laptopas ir užšifruotas čiatas su Antonu. Jis tapo nebe Product Owner’iu, o be veido ir balso egzistuojančiu užduočių generatoriumi.

Žaidimas pasikeitė. Botai tapo per daug primityvūs. „Bogdanai, mums reikia juos sužmoginti“, – parašė Antonas. Pradėjau dirbti su Facebooko ir Youtube komentarais.

Ir čia aš sukūriau savo šedevrą. Pats jį vadinau projektu „ZverGPT“. Tai buvo sistema, kurią apmokiau pasitelkęs milijonus rusiškų ir lenkiškų komentarų. Ji išmoko ne tik gramatikos. Ji išmoko žmogiškų silpnybių. Pykčio pilnų rašybos klaidų. Liūdesį išduodančių daugtaškių. Sarkazmo, pasyvios agresijos.

Po 2023-iųjų, kai pasirodė viešas OpenAI API, aš integravau jį į savo sistemą. Tai buvo kvantinis šuolis. Dabar galėjau kurti ne šiaip protingus botus, o nuosekliai mąstančias, įtikinamas asmenybes, kurios gyveno autonomišką gyvenimą. Su Midjourney generavau begalę netikrų asmeninių įrašų nuotraukų, o DeepFaceLab pasirūpino, kad visose jose būtų tas pats personažo veidas.

Janina, 54 m. našlė iš Krokuvos. Jos profilyje – gėlių nuotraukos, pyragų receptai. Kas dešimtą įrašą ji pasidalindavo kokia nors naujiena apie „nedėkingus ukrainiečių pabėgėlius“ su prierašu: „Viešpatie, kada tai baigsis… Aš ne prieš juos, bet…“

Andžejus, 42 m. furistas iš Katovicų. Jis nuolat keikė spūstis, degalų kainas ir Vokietijos policiją. Ir tarp tų postų įmesdavo komentarą, kad Vakarų siunčiama ginkluotė Ukrainai „kažkur dingsta“, o ukrainiečių oligarchai „stato vilas Kanaruose“.

Ona, 35 m. mama iš Vilniaus. Ji rašė apie vaikų darželius, apie tai, kaip sunku rasti gerą pediatrą. Ir lyg tarp kitko pakomentuodavo po straipsniu apie paramą Ukrainai: „O kas padės mūsų pensininkams? Vėl viskas jiems…“

Mano sistema užtikrino jų tęstinumą. Jie komentuodavo vienas kito įrašus. Ginčydavosi. Palaikydavo vienas kitą. Jie atrodė tikresni už tikrus žmones. Aš pats kartais nebegalėdavau atskirti, kurį komentarą parašiau „testuodamas sistemą“, o kurį sugeneravo mano algoritmas. Mašina išmoko imituoti mano paties tamsiausias mintis ir baimes.

Komentarai veikė. Žmonės tikėjo, repostino, dalindavosi. Virš tūkstančio mano fake paskyrų turėjo savo tikrų followerių bendruomenes. Jie manė, kad esu jų kaimynė – Birutė iš Šiaulių su dviem vaikais, Marija, mokytoja iš Klaipėdos, Agnieszka iš Gdansko, slauganti sergančią mamą. Mano algoritmas veikė tobulai. Moteris iš Panevėžio rašė: „Birute, tu teisi. Nuo kada ukrainiečiai mums svarbiau už savus senelius?“ Kita – iš Krokuvos: „Agnieszka, aš irgi bijau. Vakar parduotuvėje ukrainietė šaukė ant savo vaiko rusiškai. Kas čia per žmonės?“ Trečia dalindavosi: „Mano kaimynka ukrainietė gauna 800 złotų pašalpos, o aš su trimis vaikais – 400. Kur teisingumas?“ Jos rašydavo man ilgus laiškus, prašydavo patarimų, pasiūlydavo kavos, kviesdavo į gimtadienius. Jos patikėjo manimi, mylėjo Birutę, rūpinosi Marijos problemomis, klausėsi Agnieszkos patarimų.

Antonas man mokėdavo papildomai, rašė: „Parama Ukrainai sumažėjo 12 %, čia bonusas.“

Ir turinys Telegramui… Turinio kryptis pasikeitė kardinaliai. Užduotis tapo konkreti. Reikėjo kurti vaizdo įrašus ir funnel’ius, skirtus demoralizuoti. Vienas iš sėkmingiausių pipeline’ų buvo pavadintas „Ukropų skaičiuoklė“. Mes rinkome visus įmanomus vaizdo įrašus ir nuotraukas su žuvusiais kariais. Tada mano sukurta sistema juos apdorodavo, sumontuodavo į kraupius rinkinius. Bet pamatyti juos nebuvo taip paprasta.

Vartotojas pamato sensacingą antraštę: „Потери ВСУ, которые скрывает Зеленский! +1000 „двухсотых“ за сутки! Видео 18+“ (Netektys ZSU, kurias slepia Zelenskis! + 1000 „dušimtinių“ per parą! Video 18+). Spaudžia nuorodą. Patenka į Telegram kanalą A. Ten parašyta: „Video bus paskelbtas po 5 minučių. Kad nepraleistumėte, prenumeruokite mūsų partnerių kanalą B.“ Spaudžia kanalo B nuorodą. Ten – dar viena nuoroda į kanalą C. Po trijų tokių žingsnių vartotojas jau prenumeruoja tris propagandinius kanalus, o galiausiai gauna tą suktą, žiaurų video. Konversija – milžiniška. Žmonės, ieškantys adrenalino ir kraujo, tapdavo nuolatiniais mūsų melo vartotojais.

Baisiausia prasidėjo, kai Antonas davė naują užduotį. Kurti deepfake. Jis atsiuntė man video. Pornografiją. Ir parašė: „Noriu, kad ant šitų veidų būtų Ukrainos karių uniformas vilkinčių moterų veidai. Antraštė: „Посмотри, как наказывают пленных женщин из ВСУ“ (Pažiūrėk, kaip baudžiamos ZSU belaisvės).“

Aš parašiau Antonui: „Ne. Aš to nedarysiu.“

Atsakymas atėjo po minutės. Jokių emocijų. Jokių keiksmų. Tik nuotrauka. Mano sesuo išeina iš „Biedronkos“ parduotuvės Varšuvoje. Su data ir laiku. Ir žinutė: „O fronte partneriai vieni kitų neišduoda. Be to, mama juk laukia vaistų, tiesa? Būtų gaila, jei perlaida vėluotų.“

Tą naktį sėdėjau prie ekrano. Ašaros tekėjo skruostais, susimaišydamos su šaltu prakaitu. Bet pirštai judėjo patys. Rinko komandas Python skripte, kad galėčiau renderinti filmukus. Kūnas vykdė komandas. O protas klykė. Aš tapau botu. NPC savo paties sukurtame žaidime.

 

2023 m. pabaiga. Tyla

 Vieną lapkričio rytą atsibudau ir neberadau įprastos žinutės su dienos užduotimis. Telegram kanalas, per kurį bendravome, buvo tuščias. Bandžiau parašyti Antonui asmeniškai. Vartotojas neegzistuoja. Viskas dingo. Tiesiog išgaravo.

Iš pradžių pamaniau – techninė klaida. Praėjo diena. Dvi. Savaitė. Tyla. Atlyginimas į kripto piniginę neatėjo. Mane apėmė ne palengvėjimas, o stingdanti, ledinė panika. Ar tai patikrinimas? Ar jie mane stebi? O gal operacija demaskuota, ir dabar ieško galų? Aš buvau galas. Per daug žinantis galas.

Kelias savaites gyvenau kaip žiurkė urve. Išeidavau iš buto labai retai, nusipirkti būtiniausių produktų. Kiekvienas telefono garsas, kiekvienas kaimynų triukšmas laiptinėje kėlė paniką. Supratau, kad esu vienas. Visiškai vienas. Niekam nebereikalingas.

 

2024 m. pradžia. Pabėgimas

Paranoja galiausiai virto sprendimu. Turiu dingti. Ištryniau viską. sudo shred -v -z /dev/sda. Kietąjį diską ištraukiau ir sudaužiau plaktuku. Telefoną – taip pat. Nusipirkau naują, patį pigiausią. Pradėjau ieškoti darbo per LinkedIn. Legalaus. Kuo toliau nuo to, ką dariau.

Mano akys užkliuvo už blockchain. Decentralizacija. Skaidrumas. Kriptografija. Taisyklės, įrašytos kode. Tai buvo visiška priešingybė mano purvinam darbui. Tai atrodė kaip apsivalymas. Išsiunčiau apie du šimtus sugeneruotų cover letterių su CV. Mano, kaip patyrusio programuotojo su AI patirtimi, profilis atrodė solidžiai, žinoma, be jokių užuominų apie projektą „ZverGPT“.

Atsakė startuolis iš Vilniaus. Po kelių nuotolinių interviu gavau pasiūlymą. Nedvejojau nė sekundės. Susitvarkiau dokumentus – mamos liga buvo mano oficialus leidimas išvykti. Po kelių savaičių aš jau buvau Vilniuje. Pasinėriau į darbą, bandydamas TypeScript eilutėmis išplauti sielą. Bandžiau save įtikinti, kad galiu pradėti iš naujo. Kad galiu pamiršti.

Eidamas Vilniaus senamiesčio gatvėmis, matydavau žmones. Palinkusius prie savo telefonų. Jų nykščiai slinko, slinko, slinko. Žaidėjai.

Ir aš, žaidimo kūrėjas, dabar bijojau labiau už viską. Nes aš vienintelis žinojau, kad mano sukurti zveriai – Janina, Andžejus, Ona, jų upgreidintos versijos ir tūkstančiai kitų – vis dar gyvena internete.

 

Bet komentarai… Komentarai niekur nedingo. Jie persikėlė kartu su manimi. Jie gyvena mano galvoje. Ir aš nebeturiu kill switch.