Algis Kalėda. Netekties didybė

2004 m. Nr. 10

Czesławas Miłoszas
1911. VI. 30–2004. VIII. 14

Rugpjūčio 14 d. apie pietus iš Krokuvos atskriejo niūri žinia: mirė Czesławas Miłoszas, vienas didžiausių mūsų laikų rašytojų, gilaus intelekto mąstytojus, skvarbios ir darbščios plunksnos meistras, 1980-ųjų Nobelio premijos laureatas, Lietuvos garbės pilietis, ordininkas, Vilniaus universiteto auklėtinis, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys. Pasaulio kultūra, lenkų literatūra, taip pat – Lietuva, lietuvių literatūra patyrė didžiulę netektį. Taip, ir Lietuva, kadangi kol kas nė vienas poetas, rašęs ne lietu­vių kalba, taip nebuvo persismelkęs Lietuva, taip jos neišgarsino. Dar būtina pasakyti ir tai, jog ši netektis, skaudi ir žmogiškai jokiu būdu neatitaisoma, begal skaudi, podraug vis dėlto bent kiek atveria akis į amžinatvę, į kūrėjo darbų didingumą.

Tikriausiai dar per anksti, dar mažai praėjo laiko, dar nesame tokie patyrę, kad gebėtume visapusiškai ar bent kiek adekvačiau įvertinti, suvokti Cz. Miłoszo kūrybos reikšmę. Tai neabejotinai paregėsime vėliau, plaukiant metams, dešimtme­čiams. Juk ir, pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus, kito didžiojo Lietuvos dainiaus, kūrybos erdves pildosi, veriasi, platėja ligi pat mūsų dienų.

Miłoszui Viešpats ir Likimas atseikėjo su kaupu visko: talento ir ištvermingo darbštumo, svaigių laimės akimirkų ir sunkiausių praradimų, garsiausių šlovės fanfarų ir giliausio paniekos purvo. Per netrumpus gyvenimo metus ir per 74 kū­rybos metus (poetas debiutavo 1930 m. leidinyje „Alma Mater Vilnensis“) jis patyrė įvairiausių politinių permainų skersvėjus, iš arti pažino diktatorių smurtingumą ir vėl atgijusias laisvės viltis. Jau ankstyvoje jaunystėje pajautęs avangardo patrauklumą ir spąstus, moderniąsias kūrybos konvencijas Cz. Miłoszas dermin­gai siejo su patikimomis, išbandytomis tradicijų inspiracijomis (romantizmo, an­tikos, Oriento). O universalumą ir netgi (kaip teigia kai kurie jo oponentai) kosmopolitiškumą – su giliausiu prisirišimu prie gimtinės, Šeteinių, Nevėžio, Vilniaus, Lietuvos.

Poeto santykis su tėvyne unikalus, jį lemia blaivaus intelektualinio prado ir mistiškosios, nekvestionuojamos iliuminacijos sintetiška vienovė. „Mane suforma­vo Lietuvos kraštovaizdžiai, jos spalvos, kvapai, jos dangus ir jos teliūrinės galios, kurios, be abejo, egzistuoja“, – sakė Cz. Miłoszas.

Buvo jai reiklus, o drauge it vaikas idealizavo, kiekviena proga minėdamas tėviškės slaptingumą, istorišką ir likimišką įtakingumą savo asmenybei. Pasak bene žymiausio jo kūrybos tyrėjo Aleksandro Fiuto, „Lietuva, pažįstama Miłoszui iš autopsįjos, nepastebimai pynėsi su mitine Lietuva, užburta romantinėmis stro­fomis. <…> Kaip ir Mickevičiui, tėvynė–Lietuva jam tapo prarasto visiems laikams rojaus įvaizdžiu“. Pridurčiau, rojaus, kuris ne tik iškildavo sapnuose ar vizijose, bet kuris buvo reflektuojamas, atpažįstamas kaip istorinis ir politinis darinys, kaip konkreti žemė su savitais kultūros ir etnosų ornamentais. Tai itin raiškiai atsispindi eksplicitiniuose svarstymuose, kurie pateikti knygose „Gimtoji Europa“ (1958) ir „Tėvynės ieškojimas“ (1992). Šiuose veikaluose į imponuojantį istoriosofinį–kultūrologinį visetą susiklosto savitos Rytų–Vidurio Europos istorijos paveikslai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų lemtis, paties poeto, jo gi­minės, pažįstamųjų likimas. Į politiką, socialinius procesus Cz. Miłoszas geba pažvelgti tarsi iš dviejų požiūrio taškų. Rašytojo eseistikai būdingi, W. Gombrowicziaus žodžiais tariant, „labai sodrus asmeniškumas ir nepaprasta dovana piešti istorinį, socialinį ir civilizacinį kontekstą“.

Tėvynė Cz. Miłoszui buvo it kruopščiai gludinama vertybė, nuolat iš naujo atrandamas, plečiamas ir ugdomas kontinentas. Konceptualųjį, intelektualųjį pa­matą, suręstą eseistiniuose diskursuose, rašytojas vis pildė savo grožiniuose kūri­niuose. Tėviškės vaizdas atsiskleidžia skaidriais, neretai į metafiziką nueinančiais prisiminimais nykiomis vienatvės naktimis Paryžiuje, apsisprendus politinio emigranto daliai, kai rašė romaną „Isos slėnis“ (1955). Poezijoje tėviškės atvaizdas labiau dramatiškas, komplikuotiškesnis, sukurtas iš kone visų įmanomų emocinių atspalvių. Poetui svarbūs sodrūs epiniai peizažo kontūrai, susimąstymu ar nostal­giškomis nuotaikomis paženklinti kraštovaizdžio elementai ir minimalistinės, filosofinę skvarbą liudijančios detalės. Bet eilėraščiuose, poemose nuolatos glūdi ir kūrinių rišlumą, sugestyvumą užtikrinantis egzistencinis asmenybės matmuo, kuris dažniausiai atsiskleidžia per Jos didenybės Istorijos kontekstus. Tai ryškėja antrajame rinkinyje „Trys žiemos“ (1936), o dar stipriau – įsikūrus Amerikoje ir dėstant nuo 1960–ųjų Berklio universitete: rinkiniai „Miestas be vardo“ (1969), „Kur saulė pateka ir kur nusileidžia“ (1974). Ir jau žymiai vėliau, grįžus aplankyti įgavusią valstybingumą gimtąją šalį – rinkinyje „Ant upės kranto“ (1994).

Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavim, čia,
kur pramokau keturių pasaulio šalių

(„Šateiniuose“, iš ciklo „Lietuva po penkiasdešimt dviejų metų“, vertė T. Venclova)

Apskritai visoje Cz. Miłoszo kūryboje nesunku apčiuopti (tai pažymėjo daugelis tyrėjų) būdingą paradigmą: individualistinė laikysena joje išreikšta per visuotines intelektualines–etines nuostatas. Tai savotiškas kūrėjo estetinis imperatyvas: poe­tas yra neatskiriama tautos ir pasaulio bendruomenės dalis ir privalo kuo aktyviau terptis į jos likimą, formuoti ją pagal aukštuosius idealus. Ypač savo moralinėmis refleksijomis, savotiškomis projekcijomis į amžinąsias visuotinumo sferas. Tokie motyvai lemia itin sutelktą programiškumą, neretai kritikų interpretuojamą kaip pamokslavimas, didaktinis tendencingumas ir pan.

Cz. Miłoszas nevengė „pasendintos“, archaizuotos stilistikos, Biblijos ir mitų stilizacijų, per visą gyvenimą kūrė keistus nemadingus žanrus – „Moralinį trak­tatą“ (1948), „Poetinį traktatą“ (1957) ir „Teologinį traktatą“ (2002). Literatūra kitaip nei modernistams ir postmodemistams jam nebuvo vien žodžių menas, tar­naujantis irgi tik žodžiams. „Kas yra poezija, kuri negelbsti / Nei tautų, nei žmonių? / Valdininkų melo bendrininkė, / Dainuška girtuoklių, kuriems po aki­mirkos kažkas gerkles perpjaus, / Skaitalas panelės kambaryje“ („Įžanga“, 1945).

O drauge jis buvo intertekstinių sąsajų, citatų ir aliuzijų meistras. Tai patvirtina žinomiausi jo poezijos rinkiniai: „Dienos šviesa“ (1953), „Karalius Popielius ir kiti eilėraščiai“ (1962), „Himnas apie perlą“ (1982), „Kronikos“ (1987), „Tolimesnės apylinkės“ (1991), „Tai“ (2000), „Antroji erdvė“ (2002), mirusiai žmonai Carol skir­ta poema „Orfėjas ir Euridikė“ (2002). Poetinę materiją Cz. Miłoszas formavo pagal gyvenimo kriterijus, bet puikiai suvokdamas meno dėsnius ir dieviškąją jo didybę. Todėl, sakyčiau, ir kėlėjam tokius reikalavimus.

Aukščiausios prabos principai reiškėsi ir jo publicistikoje, skelbiamoje lygia greta, pakaitomis su poezija. Metai po metų, dešimtmečiai po dešimtmečių vis nau­jomis formomis, naujais pavidalais, bet panašiu turiniu, panašiomis idėjomis. Apie politiką, filosofiją, istoriją, kultūrą, žmones, juos užvaldančius demonus ir lais­vinančias šviesiąsias galias.

Atjauta, gyvastingumo nuostata atsispindėjo jaunatviškuose Cz. Miłoszo straipsniuose, skelbiamuose periodikoje, pirmiausia žurnale „Žagary“. (Kokie iškal­bingi poleminį įkaršti perteikiantys pavadinimai, pavyzdžiui, „Sultinys iš vinių“.) Tas pats vitališkumo principas, egzistencinis nerimas ataidi ir pačioje gyvenimo pabaigoje, kai ranka jau nenulaikė plunksnos. Balsu diktavo ir kone kas savaitę laikraščio „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose skelbė mini esė, iš atminties prikel­damas dabarčiai tolygius įvykius, reiškinius, asmenis.

Intelektualo įžvalgos, mokėjimas pagauti dalyko esmę įtaigiausiai atsiskleidė viename reikšmingiausių XX a. veikalų „Pavergtas protas“ (1953), kur analizuoja­ma totalitarizmo esmė, taip pat – esė knygose „Regėjimai prie San Francisko įlankos“ (1969), „Ulro žemė“ (1977), „Medžiotojo metai“ (1990), „Pakelės šunytis“ (1997). Šie Cz. Miłoszo kūriniai – lenkų (ir ne tik jų) eseistikos viršukalnės.

Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilauk­davo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį „Antilenkiškas Czesławo Miłoszo veidas“, o jame (tarp įvairių kitų užgauliojimų) išplėtojo tezę–frazę: „Šis lietuvis – Nobelio laurea­tas savo kūryboje prirašė šūsnį paskvilių ant mūsų šalies…“

Dar reikia ir tai pasakyti: po poeto mirties buvo ilgai diskutuojama, kur jį palaidoti. Nugalėjo jo kolegos intelektualai, o oponentus bene labiausiai paveikė laidotuvių dieną atsiųstas kūrėją aukštinantis popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas…

Czesławą Miłoszą buvo nuspręsta palaidoti Nusipelniusiųjų koplyčioje, „ant Uolos“ („na Skalce“) stūksančiame Paulinų vienuolyne. Ten ilsisi istorikas J. Dlugoszas, rašytojai J. I. Kraszewskis, S. Wyspiariskis, A. Asnykas, kiti garsūs meni­ninkai, mokslininkai. Stovėdamas per laidotuvių iškilmes vienuolyno kiemelyje, nutolusiame per puskilometrį nuo garsiosios Vavelio pilies, negalėjau atsikratyti pasąmonėje vis krebždančios minties: „Viešpatie, kiek čia lietuvių toje Kro­kuvoje…“ Ieškojusių tėvynės, atgulusių Stambule, Paryžiuje, Romoje, klajojusių iš Lietuvos po visą pasaulį, o sugrįžusių ne namo, ne į Naugarduką, ne į Žemaitiją, ne į Vilnių, o į kitą karališkąjį miestą. Tačiau juk nedingo jų kūriniai, pakaks ir lenkams, ir lietuviams. Juk „iš gimtųjų namų ir jaunystės laikotarpio išsineštos idėjos – tai kriterijai, lemiantys Miłoszo tolimesnio gyvenimo vertybių skalę“, – rašė žymus istorikas Juliuszas Bardachas.

Poeto didingumą įrodo, jo idėjas skleidžia knygos, – ačiū Dievui, jų yra daug, – ne tik lenkiškai, angliškai, prancūziškai, vokiškai, kitomis kalbomis, jų daug turime ir lietuviškai.