Bruno K. Öijer. Eilėraščiai
2003 m. Nr. 1
Iš švedų k. vertė Aistė Urbonaitė
Bruno K. Öijeris (g. 1951) – vienas žymiausių švedų poetų, priklausančių aštuntojo dešimtmečio anarchlstiškai literatų grupei „Vesuvius“. Debiutavęs 1973 metais, Bruno K. Öijeris netruko išgarsėti kaip autsaideris ir nuožmus visuomenės kritikas, negailestingai išjuokiantis šiuolaikinio žmogaus silpnybes ir trumparegiškumą. Jo poezijoje jaučiamos nusivylimo, ekstazės ir nuosmukio nuotaikos. Puošnių eilėraščių detalių gausa neužgožia sužeisto grožio proveržio.
Čia pateikiami eilėraščiai yra paimti iš trilogijos „Visko migla“ (2001) trečiosios dalies. Trilogija sulaukė pripažinimo ir tarp kritikų, ir tarp skaitytojų. Apie ją B. K. Öijeris yra pasakęs: „ši trilogija – tai mano ankstesnių knygų, mano gyvenimo patirties Išgryninimas, liūdesio simfonija, kur apraudama žmonijos istorija, meilė tarp vyro ir moters, o ypač nuskriaustas vaikas. Rašymas man suteikia galimybę nenuskriausti mano viduje esančio vaiko, likti jam ištikimu, – tai ir yra svarbiausia mano kūryboje.“
*
tavo krėslas
stovėjo nusuktas į lango
užuolaidas,
stebėjai, kaip dienos prabėga
priešais tave
taip arti jų buvai,
kad ranką ištiesus
galėjai paliesti,
paglostyt jų plaukus
joms išsprūstant ir bėgant
žaisti kitur
toli nuo tavęs
indas, kurį atnešei ir
pastatei ant stalo
manęs nepažadinus
paprastas indas, kuriam
dangų sumaišei
su lietum ir žole,
kai pabudau, subėgę
kambario atomai
zyzė ant kraštelio susėdę
ir stumdydamiesi gėrė
sienos, durys, spynos
senoviškas rankų darbas
visas jam skirtas laikas
visas įdėtas kruopštumas
tam, kad apsaugotų mus
vienus nuo kitų
su baisia netektim
esam gimę
pro lekiančio
traukinio langą
naktį regi
neįskaitomo
visatos rašto
šmėžavimą
kažkur, akinančios tamsos
mirguliuojančiam audiny
slypi paaiškinimas
mūsų gyvenimams
dvokia
mirtim ir senienom
susispaudę senos
žiemos ir vasaros
kybo tarp dulkių
ir pakabų su drabužiais
atrodo, lyg nieks
neįvyko laiku
namas kadaise
numirė vienišas
po mano batais
sugirgžda saulės likučiai
tarsi išdžiūvusios šakelės
tų, kurie čia gyveno,
neliko nė ženklo
lyg jie būtų paleidę
savo kūnus į tamsą
nusviedę save
tarsi ietis į dangų,
visaton
Svetimybė
kartais pasukdamas raktą
durysie savo buto
jaučiu, kaip Įsibraunu,
kad namo sugrįžau per anksti,
kažko neįspėjęs
lieku stovėti,
lukteliu prieš įeidamas
nematoma svetimybė
turi spėt į vietas sustatyti kėdes
susirinkti visus savo daiktus
prieš man įeinant
apsimetus, kad nieko nepastebiu
ir nežinau
rankos, kurios ką tik
primušė vaiką
nuvalytos
toliau plauna, šluosto
ir sudeda indus
tu stebi, kaip šitos
įgudusios rankos
nieko nenumeta
ir nesudaužo
didelis
juodas paukštis
sugrįžęs nutupia
man ant peties, kai rašau
aplinkui išnyksta ribos
net plonas sidabro kraštelis
tėra vėsumos čiurlenimas
ir kalnas tylos
pasilenkęs
pakėliau balandžio plunksną
nuo žolės geležinkelio parke
ir prisiminiau šitą miestą,
iš namų ir butų sklindantį
rūgštų trūnėsių kvapą,
prisimenu savo iškvėptą garą,
vaikščiojant šaltyje, meldžiantis
tuščiom suledėjusiom gatvėm,
betgi tai nebeturi prasmės,
turiu liautis kapstęs,
palikti praeiti ramybėj,
šiąnakt esu tiktai aš,
automobilio radijas ir begalinis kelias,
to, ko man trūksta
ir ko nuolat ieškau,
neįmanoma rasti
beprasmiška
tarsi tai visada ten glūdėjo
šaukė mane
nenorėdamas apsimesti,
kad pradingo su būtimi,
prapuolė užgimstant
mūsų gyvenimams
vynas, išlietas
ant baro
įprasti slogūs juokeliai
beprasmiškas veriantis juokas
tiesiai į tamsą
ir ką daugiau
jie paliks po savęs
Parašei baigdama
savo laišką